Kauno Tvirtovių Istorija

Nuo senų senovės Kauną ir jo apylinkes supo piliakalnių grandinės su medinėmis, vėliau mūrinėmis pilimis, apsauginės gynybinės sienos ir kiti fortifikaciniai įtvirtinimai. Miestą valdė ir įtvirtinimus statė lietuviai, vokiečiai, švedai, prancūzai, rusai. 1873 metais caro Aleksandro II sprendimu buvo nutarta stiprinant vakarinę Rusijos sieną, Kauną paversti strateginės reikšmės I klasės tvirtove. Nemunas, atsižvelgiant į tuometinį karinės technikos lygį, sudarė patogią gamtinę gynybinę liniją: raižytas reljefas su upių ir upelių slėniais, giliomis griovomis, tarp jų esančiomis aukštumomis, iš kurių plačiai matomos aplinkinės teritorijos. Pootvarkis statyti Kauno tvirtovę buvo pasirašytas 1879 VII 7 d. Pagal patvirtintą projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų, gynybinių įtvirtinimų, 7 fortų (maždaug 2-2,5 km atstumu) ir 9 baterijų žiedu. Netrukus pradėti statyti kariniai miesteliai, laboratorijos, karinės dirbtuvės, karinė geležinkelio stotis, sandėliai ginklams laikyti, prie pagrindinių kelių į miestą statomi metaliniai vartai, įvairūs įtvirtinimai. 1889 metais sparčiai pradedamas statyti pirminiame tvirtovės projekte nenumatytas visiškai naujos konstrukcijos Linkuvos (VIII) fortas. 1891 metais Kauno tvirtovės komendanto pranešimu inžinieriniu gynybiniu požiūriu visi fortai ir artilerijos baterijos buvo baigti, išskyrus vėėliau pradėtą Linkuvos įtvirtinimą (VIII fortą). Per nepilną 10 metų laikotarpį tvirtovės statybos reikalams išleista 11mln. rublių, tvirtovės teritorijoje buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai. 1888-1891 miesto centre (Naujamiestyje) dabartinėse Gedimino, Kęstučio, K. Donelaičio gatvėse iškyla ištisas kompleksas administracinių tvirtovės pa

astatų. 1891-95 metais buvo pastatytas Kauno Įgulos soboras, tapęs idėjiniu Kauno tvirtovės akcentu. Kauno Naujamiestyje įsikūrus svarbiausioms tvirtovės įstaigoms ir pastačius soborą, faktiškai buvo užbaigtas formuoti naujas Kauno, kaip karinės tvirtovės miesto, centras.
Kauno priemiesčiuose ypač išsiplėtė kareivinių, sandėlių ir kitų karinio ūkio objektų statyba. 1886-1896 metais išaugo Šančių karinis miestelis, pastatyta speciali kariuomenės cerkvė, Aukštuosiuose Šančiuose įkurtos karių kapinės. Fredos priemiestyje Godlevskio dvaro (Fredos dvaro) rūmuose ir kituose pastatuose įsikūrė tvirtovės artilerijos valdybos ir kitos karinės įstaigos, įrengti dideli artilerijos sandėliai, stambios karinės inžinerijos dirbtuvės, specialiai įgulai pastatyta nauja stačiatikių cerkvė, pastatytas kareivinių kompleksas. 1895-1899 metais tvirtovės nusavintame Panemunės priemiestyje išaugo dar vienas karinis miestelis. Nemažai kareivinių ir įvairių karinių sandėlių buvo pastatyta Žaliakalnyje ir Vilijampolėje.
XIX a. pabaigoje, pagal modernius projektus, Kaaunas turėjo tapti viena naujausių ir didžiausių pirmos klasės Carinės Rusijos tvirtovių (1896m. iš 25 Rusijos imperijos teritorijoje pastatytų karinių tvirtovių, pirmos klasės tvirtovėms priklausė tik Vašuvos, Novogeorgijevsko (ties Bugo intaku į Vyslą), Bresto (Brest-Litovsko) ir moderniausia Kauno tvirtovė). Tačiau statybos tempai neprilygo karinės technikos tobulėjimo tempams, “seno greičiau nei buvo statoma”. Vos tik baigus tvirtovės statybos darbus, buvo nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau pastatytus fortus bei įtvirtinimus. Tarp Nemuno ir Neries upių statomas gynybinis įtvirtinimas (1893-1905m.). Aplink visą ce
entrinio gynybinio pylimo žiedą pastatyta trijų eilių metalinė tvora (1889-1904).
1911 metais buvo paruoštas, o 1912 metais patvirtintas naujas grandiozinis detalus tvirtovės išplėtimo ir perstatymo planas, pagal kurį buvo numatyta pastatyti dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, dar 12 naujų fortų, 9 atramos punktus, naujus įtvirtinimo pylimus, sandėlius, slėptuves. Naujasis gynybinis žiedas turėjo apjuosti visą miestą su senaisiais gynybiniais įtvirtinimais. Šioje statyboje turėjo būti panaudojami visi naujausi Rusijos inžinieriniai ir kariniai išradimai.Dalis gynybinių įtvirtinimų tuoj po plano patvirtinimo buvo pradėti sparčiai statyti. Buvo pradėti darbai beveik visuose naujai suplanuotuose fortuose. Nepaisant didelių pastangų, naujas įtvirtinimų žiedas, išskyrus IX fortą, taip ir liko neužbaigtas. Daugiau nei trečdalį amžiaus statyta Kauno tvirtovė, nežiūrint visų į Kauno tvirtovę sudėtų vilčių ir milžiniškų išlaidų, savo funkcijos imperijos gynyboje neįvykdė ir buvo užimta per 11 dienų.
Po I Pasaulinio karo netekę strateginės reikšmės fortai ilgą laiką stovėjo tušti, vėliau tarnavo atsikuriančiai Lietuvos Respublikos kariuomenei, naudojami įvairiems visuomeniniams tikslams: įrengti butai varguomenei, įsteigtos dirbtuvės, įkurtas valstybinis archyvas, kalėjimas. II Pasaulinio karo metais dalis fortų tapo kalėjimais ir mirties stovyklomis. Sovietmečiu daugelyje fortų buvo įsteigtos karinės bazės. Buvusiuose Kauno tvirtovės kariniuose miesteliuose (Panemunėje, Fredoje, Šančiuose) įsikūrė Sovietų armijos kariniai miesteliai. Senieji karinės tvirtovės pastatai nebuvo saugojami, buvo perstatinėjami, griaunami, jų vietose st
tatomi didžiuliai menkaverčiai pastatai. Išsikrausčius tarybinei armijai visos karinės bazės fortuose buvo panaikintos (išskyrus IV, VII fortą), dauguma tvirtovės statinių atiteko miesto savivaldai. Dabar apie apgailėtiną tvirtovės objektų situaciją kalba tiek architektūros specialistai, paveldo atstovai, miestovaldžia tiek miesto gyventojai ir svečiai. Deja ne visuomet užtenka vien kalbų.
Kauno pilis
Kauno pilį architektūros istorikai laiko seniausia Lietuvos pilimi, nors kada ji pastatyta, nežinome. Iki mūsų dienų išlikęs tik maždaug trečdalis buvusios pilies, kas buvo daugiau – viską nuardė Neries upė. Išlikę iki mūsų dienų mūrai irgi yra vėlesnių laikų. Archeologiniai tyrimai ir architektūrinė mūro analizė rodo, kad pirmoji pilis neturėjo gynybinių bokštų ir ją saugojo tik iš lauko akmenų, su pavienėmis plytomis sumūrytos sienos, kurių storis – apie 2,2 m (išlikę iki 2 m aukščio sienos pamatai). Tokia mūro konstrukcija, kai sienos išorinėse pusėse eilėmis rūpestingai sumūrijami akmenys, o vidus pripilamas smulkių akmenų, vadinamas kiautine mūro konstrukcija, kuri būdinga visoms aptvarinėms Lietuvos pilims. Tyrinėjant surasta dar vienos sienos fragmentų. Ši aplink pilį išmūryta siena stovėjo per 18 26 m nuo pirmosios ir apie 5 m žemiau, apsauginio griovio šlaite. Apie 20 30 m pločio ir 3 4 m gylio gynybinis griovys aplink pilį buvo iškastas per 20 m nuo sienų. XIV a. pabaigoje ir po Žalgirio mūšio pilis buvo ne kartą remontuota, o XVI a. re
ekonstruota į bastėjos tipo pilį.
Įtvirtinimai
Pagal 1879 metų patvirtintą projektą Kaunas buvo apjuostas centrinių, žvaigždine linija išdėstytų, gynybinių įtvirtinimų. Kairiajame Nemuno krante (prie Botanikos sodo) buvo pastatyta pietinė centrinio įtvirtinimo atkarpa (1889), kuri turėjo apsaugoti čia esantį artilerijos kiemą, dirbtuves, sandėlius, kareivines, prie Nemuno įrengtą karinę geležinkelio stotį, o taip pat Nemuno šlaitus nuo kurių atsiveria visas karinis ir administracinis miesto centras. Šiaurinėje miesto dalyje pastatytas centrinių įtvirtinimų ruožas žvaigždine linija tęsėsi nuo Nemuno iki Neries upių ir saugojo centre įsikūrusias tvirtovės valdymo įstaigas, administracinius pastatus, kareivines. Šiaurinėje miesto dalyje pastatytas Linkuvos įtvirtinimas saugojo miesto centre pastatytas tvirtovės valdymo įstaigas, administracinį centrą. Taigi centrinių įtvirtinimų žiedas juosė visą miestą ir kai kuriuos jau susiformavusius priemiesčius. Tai buvo dar vienas vidinis gynybinis žiedas pastatytas arčiausiai miesto, todėl turėjo didžiausią įtaką miesto kraštovaizdinės – urbanistinės sistemos susiformavimui.
Miesto plėtrai kliudęs centrinio įtvirtinimo žiedas buvo dalinai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Ypač nukentėjo rytinė įtvirtinimo dalis tarp Nemuno ir Neries upių. Dabar tai vertintina kaip didelis kraštovaizdžio ir urbanistikos praradimas. Išsaugota žalia juosta skirianti istorinio miesto dalis tarp Nemuno ir Neries upių būtų unikalus miesto veidą formuojantis akcentas. Tai liudija išlikę atraktyviausi pietinio ir Linkuvos įtvirtinimo fragmentai. Tarpukario Lietuvoje gyvenantys žmonės pamena įtvirtinimų teritorijose savaimingai susiformavusius parkus, pasivaikščiojimo takelius. Jų sunykimą sąlygojo 6-7 dešimtmečio miestų augimas, griaudamas viską, kas tuo metu trukdė masinėms statyboms.
Kad patekti į centrinių įtvirtinimų objektus, ryšiui tarp jų palei centrinių įtvirtinimų ribas buvo nutiesti tvirtovės keliai, turėję didelę įtaką šių miesto dalių suplanavimui. Ypatingai didelę įtaką miestui turėjo palei tarp Nemuno ir Neries nusidriekusio įtvirtinimo ribas susiformavusi labai savita Tvirtovės alėjos trasa, kuri naikinant įtvirtinimo pylimą praplatinta ir ištiesinta ir tapo viena pagrindinių Kauno magistralių.

Pagal V.Černeckio surinktus istorinius faktus

Leave a Comment