Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje

Politinės, ekonominės ir socialinės reformos, prasidėjusios Lietuvoje 1990-tųjų metų pradžioje, sąlygojo esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse, jų tarpe ir apmokamo darbo sferoje: gamybos smukimas neišvengiamai įtakojo dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą ir nedarbo lygio augimą; privatizacijos ir ekonomikos modernizacijos procesų pasėkoje pasikeitė gyventojų užimtumo struktūra, atsirado naujos pagal ekonominį statusą užimtųjų grupės: darbdaviai, savarankiški ir samdomi darbuotojai.

Šalyje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kurioje, be tradicinių (užimtumas – nedarbas), išryškėjo dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užžimtumas, neatsispindintys oficialiojoje statistikoje. Ekspertų nuomone, “šešėlinėje ekonomikoje” dirba nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. žmonių, nuo 70 iki 180 tūkst. ieškančiųjų darbo nėra įsiregistravę darbo biržose (Pranešimas, 1997). Tai gerokai apsunkina užimtumo analizę, juo labiau, kad Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys bei specialių darbo jėgos tyrimų rezultatai pateikia šiek tiek skirtingą informacija apie padėtį darbo rinkoje.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti Lietuvos moterų vaidmenį šalies ekonomikoje pereinamojo laikotarpio sąlygomis ir parodyti, kaip pokyčiai apmokamo darbo sferoje įtakojo jų užimtumo galimybes. Pirmame skyriuje aptarsime bendras moterų daalyvavimo darbo rinkoje tendencijas: ekonominį aktyvumą ir užimtųjų skaičiaus dinamiką, darbo jėgos pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir ūkio šakose. Antrasis skyrius skirtas moterų bedarbystės problemoms, trečiame analizuojami moterų ekonominės padėties ir darbinio gyvenimo ypatumai, profesinių ir šeimyninių pareigų derinimo sąlygos.

1. Bendros moterų už

žimtumo tendencijos (1990-1998 metai)
1.1. Darbo jėga ir ekonominis aktyvumas
Lietuva, kaip ir kitos socialistinės šalys, išsiskyrė itin dideliu moterų ekonominiu aktyvumu, kuris buvo užtikrinamas, vykdant kryptingą “visuotinio užimtumo” ir socialinę politiką. Marksistinė ideologija moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje laikė svarbiausia lyčių lygiateisiškumo užtikrinimo prielaida, todėl visuomenėje buvo aktyviai formuojamas negatyvus požiūris į kiekvieną, pasirinkusią motinos ir namų šeimininkės, o ne darbininkės ar tarnautojos karjerą. Nuo 1970-tųjų metų moterys sudarė daugiau nei pusę darbininkų ir tarnautojų, jų užimtumo rodikliai labai nežymiai skyrėsi nuo vyrų. 1989 m. Gyventojų surašymo duomenimis, šalies ūkyje dirbo 81% darbingo amžiaus moterų, atitinkamas vyrų rodiklis buvo 86.1% (Professional, 1995).
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, moterų darbo vaidmuo šalies ūkyje pradėjo mažėti. 1991-1995 metų laikotarpiu bendras užimtų moterų skaičius sumažėjo net 195.8 tūkst., arba 19%, kai tuo tarpu užimtų vyrų – 58.2 tūkst., arrba 6.6% (1 lentelė). Moterų dalis bendrojo užimtųjų skaičiaus sumažėjime sudarė daugiau neiketvirtadalius – net 77 %. Atitinkamai pastebimai sumažėjo moterų dalis bendrame užimtų gyventojų skaičiuje – nuo 53.8% 1991 metais iki 50.2% 1995 metais. Akivaizdu, kad nežymiai pasikeitus darbingo amžiaus gyventojų skaičiui (jis per šį laikotarpį sumažėjo 16.8 tūkst.), dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas buvo susijęs su ženkliais gyventojų ekonominio aktyvumo pokyčiais. Moterų užimtumo lygis 1991-1995 metais sumažėjo net 18.6 procentinio punkto (nuo 99.0 iki 80.4%), o vyrų – atitinkamai 4.5 procentinio punkto (nuo 79.9 iki 75.4%).
1991 metų kovo mėn., priėmus Gyventojų užimtumo įstatymą, Lietuvoje pradėta oficialiai registruoti nauja pagal užimtumo st
tatusą gyventojų grupė – nedirbantys, t.y. bedarbiai ir ieškantys darbo asmenys. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais nedirbančių gyventojų skaičius, kaip matyti iš 1 lentelės, pradėjo labai sparčiai augti, pasiekdamas beveik 110 tūkstančių 1995 metais. Pažymėtina, kad beveik per visą šį laikotarpį (išskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugiau nei pusę oficialiai užregistruotų nedirbančių asmenų.
1996 metų pabaigoje – 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir dirbančiųjų skaičius, šiek tiek sumažėjo nedarbo lygis, tačiau šios pozityvios tendencijos darbo rinkoje, kaip matyti iš pateiktų duomenų, susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo augimu: jų užimtumo lygis išaugo iki 77.8%, o bendras dirbančiųjų skaičius padidėjo net 29.5 tūkst. Tuo tarpu moterų tarpe buvo ir toliau stebimas užimtųjų skaičiaus mažėjimas, atitinkamai sumažėjo ir jų užimtumo rodikliai (iki 79.0%) bei dalis dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).
1.2. Užimtumo struktūros pokyčiai
Ekonominės reformos ir privatizacijos procesų pasėkoje šalyje vyko intensyvus dirbančiųjų “persiliejimas” iš valstybinio į privatų sektorių: 1990-1997 m. laikotarpiu bendras dirbančių valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose skaičius sumažėjo nuo 1332.9 tūkst. iki 518.8 tūkst., arba daugiau nei 60%, atitinkamai užimtųjų privačiose įmonėse skaičius išaugo beveik 2 kartus (nuo 564.7 tūkst. iki 1117.7 tūkst). 1998 m. pradžioje privataus sektoriaus dalis bendroje užimtumo struktūroje sudarė beveik du trečdalius (68.3%), lyginant su 34.5% 1991 m. Pažymėtina, kad didesnę pusę (apie 58%) valstybinio sektoriaus darbuotojų sudaro moterys, tuo tarpu privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia 57%).
Kokios yra lė
ėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priežastys? Visų pirma, vadinamosios “moteriškos” ūkio šakos (švietimas, sveikata ir socialinis darbas) praktiškai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi (lentelė 2), tuo tarpu “vyriškos” veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės šakos) yra beveik visiškai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs tyrimai, moterys žymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą. Antai, Statistikos departamento atlikto 1998 m. gegužės mėn darbo jėgos tyrimo duomenimis, moterys darbdavių tarpe sudaro mažiau nei trečdalį, savarankiškų, arba dirbančių sau asmenų tarpe – apie 40% (Darbo, 1998). Tarptautinio projekto “Lietuvos šeima ir gimstamumas”(jį vykdant, 1994-1995 metais buvo apklausta 5000 Lietuvos gyventojų, kurių amžius – 18-49 metai) rezultatai parodė, kad didžioji dauguma moterų (83.7%) neketina imtis privačios iniciatyvos, pradėti savarankišką verslą (tuo tarpu atitinkamas vyrų rodiklis buvo gerokai mažesnis – 64.1%). (Kanopienė, 1997).
R.Aidis, remdamasi verslininkių apklausos , atliktos 1997 m. rezultatais, išskyrė visą eilę priežasčių, dėl kurių moterims yra sunkiau pradėti savo verslą ir įsitvirtinti privačios veiklos sferoje:
· Visų pirma, tai patriarchalinės mūsų visuomenės tradicijos ir nuostatos: “asimetriškas” vaidmenų pasiskirstymas šeimoje (moterys visiškai atsakingos už mažamečių vaikų priežiūrą bei namų ruošą), plačiai paplitęs stereotipinis požiūris į moterų ir vyrų sugebėjimus, dėl ko “moteriai reikia juos įrodinėti, .sunkiau dirbti, kad sulauktų savo kvalifikacijos pripažinimo”. Antai, net 86% moterų teigė, kad moteriai būti verslininke sunkiau negu vyrui, 71% jautė tiesioginę diskriminaciją dėl lyties.
· Ne mažiau svarbų va
aidmenį vaidina nepalanki verslui aplinka, susidariusi dėl atitinkamos vyriausybės vykdomos ekonominės politikos: nuolatinė įstatymų kaita, gniuždantys mokesčiai, labai menkos galimybės gauti kreditus ir pan.
· Gana dažnai moterų galimybes pradėti ir sėkmingai vystyti privačią veiklą riboja ir žinių bei informacijos, asmeninės patirties, specifinių įgūdžių versle stoka (R.Aidis, 1999).
Tikėtina, kad vyrų vaidmens didėjimas privačiame sektoriuje (1998 m. darbo jėgos tyrimo duomenimis, šioje sferoje dirbo net 73% užimtų šalies ūkyje vyrų, lyginant su 59% moterų) dar labiau sustiprins egzistuojančią ekonominę lyčių nelygybę ir pagilins darbo rinkos segregaciją pagal lytį. Šios tendencijos matyti, analizuojant struktūrinius gyventojų užimtumo pokyčius atskirose ūkio šakose.
Būtina pažymėti, kad moterų ir vyrų darbo jėgos koncentracija tam tikrose profesinės veiklos sferose buvo būdinga ir centralizuotai planuojamai, ir rinkos ekonomikai. Palyginamoji Lietuvos ir kai kurių Vakarų Europos valstybių bei Skandinavijos šalių statistinių duomenų analizė (buvo lyginti 1980-tųjų pabaigos duomenys) rodo, kad visur, nepaisant visuomeninės santvarkos ir ūkio ypatumų, lyčių specializacija apmokamo darbo sferoje glaudžiai susijusi su jų tradiciniais vaidmenimis visuomenėje ir šeimoje: moterys vyrauja aptarnavimo, socialinių paslaugų (švietimo, sveikatos apsaugos ir kt.) sferoje, tuo tarpu vyrai – industriniame sektoriuje (statyboje, transporte, kai kuriose pramonės šakose). Kita vertus, moterys ir vyrai darbo rinkoje užima skirtingą hierarchinę padėtį ir atlieka skirtingo statuso darbus, kas leidžia kalbėti ir apie vertikaliosios užsiėmimų segregacijos pagal lytį egzistavimą (Professional, 1995).
Kadangi išsamią informaciją apie vertikaliąją užsiėmimų segregacija pateikia Gyventojų surašymų duomenys, kurių paskutinysis Lietuvoje buvo atliktas dar tarybiniu laikotarpiu (1989 m.), šiandien būtų sunku tiksliai įvertinti pokyčius atskiruose “profesijų piramidės” segmentuose. Lietuvos Statistikos departamento atliktų darbo jėgos tyrimų duomenimis, 1994-1998 m. laikotarpiu sumažėjo moterų dalis “užsiėmimų piramidės” viršūnėje (pvz., jų lyginamasis svoris įstatymų leidėjų, vyriausių pareigūnų ir valdytojų tarpe sumažėjo nuo 39.6 iki 34.1%), tuo tarpu kai kuriose “masinėse” profesijose jų darbo svarba išaugo (pvz., technikų tarpe moterų dalis padidėjo nuo 60.7 iki 69%). Būtina pažymėti, kad moterys ir šiuo metu sudaro daugumą tarp tarnautojų (85%), aptarnavimo ir prekybos darbuotojų (71%), specialistų (70%) ir mažumą (nuo 15 iki 25%) – daugumoje darbininkų profesijų (Darbo, 1998).
Analizuojant horizontaliąją darbo rinkos segregaciją pagal lytį, būtina, visų pirma, atsižvelgti į bendruosius pasikeitimus, kurie įvyko šalies ūkio struktūroje ekonominių reformų pasėkoje. Kaip žinia, tarybiniais metais Lietuva tapo gana modernia industrializuota respublika, kurioje didelė dirbančiųjų dalis buvo sukoncentruota pramonėje (mašinų gamybos, chemijos, elektrotechnikos, tekstilės ir kitose šakose), statyboje ir transporte; tačiau, palyginus su rinkos ekonomikos šalimis, paslaugų sektorius vaidino žymiai mažesnį vaidmenį gyventojų užimtume.
Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais (vadinamuoju ekonominės krizės periodu – 1990-1993 m., kuomet BVP šalyje sumažėjo beveik 60%), dėl itin sunkios bendrosios ūkio situacijos didžiosios šalies pramonės įmonės, statybinės organizacijos buvo priverstos smarkiai mažinti gamybos ir darbų apimtis. Dėl to žymiai sumažėjo užimtumas industriniame sektoriuje: per 1989-1993 metų laikotarpį užimtumas pramonėje sumažėjo 35 %, – statyboje – 45 %, transporte – 40 %. Tačiau, kartu su privataus sektoriaus plėtra, pastebimai padidėjo užimtumas aptarnavimo sektoriuje ir socialinių paslaugų sferoje: dirbančiųjų prekyboje skaičius išaugo 43%, finansiniame tarpininkavime ir komercinėje veikloje – 60% (užimtųjų sveikatos apsaugoje ir švietime skaičius beveik nepasikeitė).
Nuo 1994 m., pasibaigus ekonominio nuosmukio laikotarpiui, šalies ūkio raidos rodikliai pradėjo gerėti, šiek tiek pradėjo augti ir pramonės gamyba. (Kaip buvo minėta poskyryje 1.1., šie procesai sąlygojo ir užimtųjų skaičiaus didėjimą nuo 1996 m.). Tačiau dirbančiųjų persiliejimas iš vienų veiklos sričių į kitas tebevyksta: auga aptarnavimo sferos vaidmuo gyventojų užimtume, atitinkamai mažėja pramonės, statybos reikšmė: jeigu 1994 m. dar daugiau nei pusė visų dirbančiųjų buvo sukoncentruota vadinamosiose “gamybinės sferos” šakose, tai 1997 m. aptarnavimo sferos ir socialinių paslaugų dalis jau viršijo industrinio sektoriaus dalį.
Šie procesai sąlygojo ir tam tikrus pokyčius moterų užimtumo struktūroje (2 lentelė). Mažėjant moterų darbo vaidmeniui šalies ekonomikoje, nuo 1992-tųjų metų ženkliai sumažėjo moterų dalis beveik visose ūkio šakose, išskyrus švietimą ir sveikatos apsaugą: didžiausias sumažėjimas yra prekyboje (16.1 procentinio punkto), viešbučių ir restoranų versle (12.8 procentinio punkto), transporte ir ryšiuose (10.4 procentinio punkto) apdirbamojoje pramonėje (8.2 procentinio punkto). Persiskirstant darbo jėgai, pastebimai išaugo vyrų užimtumas kai kuriose anksčiau feminizuotose veiklose, pvz., prekyboje jų skaičius išaugo daugiau negu du kartus.
Darbo jėgos šakinės struktūros pokyčiai yra susiję tiek su privataus ekonomikos sektoriaus plėtra, ypač paslaugų sferoje, tiek su žemės reformos procesais kaime, kur tarybiniais metais didžioji dauguma. (virš 80%) gyventojų buvo kolūkiečiai ar tarybinių ūkių darbininkai. 1990 m, šalyje buvo tik 2.9 tūkst. privačių ūkininkų, tačiau jau 1994 metais jų skaičius pasiekė 111 tūkst.. Žemės nuosavybės formų pakeitimas, susijęs su visa eile negatyvių procesų užimtumo srityje (paslėptu nedarbu), labai skaudžiai atsiliepė moterims, ypač toms, kurios anksčiau dirbo socialinėje sferoje: masiškai uždarinėjant ikimokyklines vaikų įstaigas, mažinant kaimo vietovėse mokyklų, bibliotekų, sveikatos įstaigų skaičių, kvalifikuotos darbuotojos prarado darbo vietas ir buvo priverstos dažnai tapti namų šeimininkėmis.
2. Moterų bedarbystė
2.1. Nedarbo dinamika
Pirmieji bedarbiai teritorinėse darbo biržose buvo užregistruoti 1991 metų pabaigoje, kuomet jų skaičius siekė 4.2 tūkst. (tame tarpe 3.0 tūkst. moterų). 1992 m. metais šis rodiklis išaugo iki 20.7 tūkst.; ypač dideli bedarbių augimo tempai buvo tų metų rudenį, kuomet kas mėnesį buvo užregistruojama apie 4 tūkst. bedarbių. Sekančiais metais bedarbių skaičiaus augimo tempai stabilizavosi, 1993 m. pabaigoje jis siekė 31 tūkst., 1994 m. pabaigoje – 33.3 tūkst.. Kadangi iki 1995 m. šalies statistikoje buvo fiksuojamos dvi nedirbančių asmenų kategorijos: turintys oficialųjį bedarbio statusą ir ieškantys darbo asmenys, užsiregistravę darbo biržoje, tai bendras nedirbančiųjų skaičius buvo gerokai didesnis (1994 m. pabaigoje jis viršijo 77.9 tūkst.).
Pažymėtina, kad beveik per visą šį laikotarpį (išskyrus 1993 m.) moterys sudarė daugumą (virš 60%) bedarbių, tuo tarpu jų dalis ieškančių darbo asmenų tarpe buvo gerokai mažesnė – apie 40%. Kadangi bedarbio statusas buvo suteikiamas tik asmenims, kurie buvo atleisti iš darbo dėl objektyvių priežasčių (etatų mažinimas, įmonės ar įstaigos likvidavimas ir pan.), akivaizdu, kad moterys pradiniame ekonominių reformų etape atsidūrė žymiai blogesnėje padėtyje. Specialūs tyrimai, kuriuos atliko autorė 1992 m. pabaigoje Vilniaus darbo biržoje parodė, kad didelę dalį (arti 40%) bedarbių moterų sudarė kvalifikuotos specialistės, turinčios aukštosios mokyklos baigimo diplomą (inžinierės, ekonomistės, humanitarinių mokslų atstovės), anksčiau dirbusios pramonės įmonėse, valdymo sferoje, mokslo įstaigose, taip pat įvairiose privačiose firmose. Lyginant su vyrais, moterų bedarbystės trukmė buvo gerokai ilgesnė: kas trečia darbo ieškojo 3-4 mėnesius, kas penkta – 5-6 mėnesius arba jo visai nesurado. Tokių asmenų vyrų tarpe buvo atitinkamai 20 ir 7% (Professional, 1995).
1995-1996 metais bedarbių skaičius toliau sparčiai didėjo, pasiekdamas 109.4 tūkst. (jų tarpe moterų – 59.6 tūkst) laikotarpio pabaigoje. Nors sekančiais metais nedarbo lygis sumažėjo, tačiau moterų bedarbystės rodikliai išliko aukštesni (lentelė 3).
Analizuojant nedarbo dinamiką, svarbu yra atsižvelgti ne tik darbo biržų duomenis, bet ir specialių darbo jėgos tyrimų, kuriuos atlieka Statistikos departamentas, rezultatus. Šie tyrimai parodo žymiai aukštesnį nedarbo lygį šalyje, kadangi jie pateikia informaciją ir apie nedirbančius asmenis, kurie nėra užsiregistravę teritorinėse darbo biržose. Pavyzdžiui, 1998 m. gegužės mėn., darbo jėgos tyrimo duomenimis bedarbių skaičius šalyje viršijo 262 tūkst. (jų tarpe moterų – 116.5 tūkst.), nedarbo lygis siekė 14.3%; tuo tarpu darbo biržos duomenimis, šie rodikliai buvo atitinkamai 110.3 tūkst. (moterų 50,0 tūkst.) ir 6,2 %. Pažymėtina, kad oficialiai užregistruotų nedirbančių moterų skaičius šalyje ir toliau didėja: 1998 m. III ketvirčio pabaigoje jis viršijo 53.6 tūkst. (moterys sudarė 54% visų bedarbių), IV ketvirčio pabaigoje – 61,1 tūkst., arba 49,8%.
2.2. Nedarbo struktūra
Atsiradus ir didėjant nedarbui šalyje, išryškėjo bedarbių moterų ir vyrų socialinės-demografinės sudėties skirtumai. Kaip minėjome poskyryje 2.1., jau pirmaisiais ekonominės krizės metais buvo pastebėta, kad darbą dažniau prarasdavo aukštos kvalifikacijos specialistės – moterys, lyginant su vyrais. Ši tendencija išsilaikė iki šiol: kaip matyti iš 4 lentelėje pateiktų duomenų, moterys sudaro daugiau nei du trečdalius bedarbių su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimokslinimu. (Nekvalifikuotų bedarbių tarpe jų yra šiek tiek daugiau nei pusė – 53%). Teigiamai galėtume vertinti tik tą faktą, jog keičiantis bedarbių sudėčiai pagal išsimokslinimą (mažėja aukščiausios kvalifikacijos specialistų dalis), šiek tiek sumažėjo turinčių aukštosios mokyklos diplomą lyginamasis svoris bedarbių moterų tarpe.
Kalbant apie nedarbo problemas, dažnai ypač akcentuojamos jaunuolių, baigusių įvairaus profilio mokymo įstaigas, įsidarbinimo galimybės. Tačiau bedarbių amžiaus struktūros pokyčių analizė leidžia daryti išvadą, jog nedarbas – tai, visų pirma, moterų, įžengusių į ketvirtą dešimtį problema. Kaip matyti iš 5 lentelės, vyrų skaičius didesnis tik jaunimo, visų pirma, paties jauniausio (iki 18 metų) amžiaus grupėje Ypač ryški moterų persvara vidutinio ir vyresnio darbingo amžiaus (iki 54 metų) grupėse, kur jų lyginamasis svoris didėja. Per 1993-1998 m. laikotarpį jaunesnių nei 24 metų amžiaus vaikinų ir merginų dalis bendrame bedarbių skaičiuje sumažėjo nuo 23.4 iki 18.3%, tuo tarpu vyresnių nei 30 metų moterų lyginamasis svoris ženkliai išaugo: 1993 m. jis nesiekė 30%, o dabar sudaro apie 37%. (analogiškas vyrų rodiklis pasikeitė nuo 29 iki 26.9 %).
Galima teigti, jog moterys, ypač vyresnės nei 30 metų turi menkesnes įsidarbinimo galimybes. Tai patvirtina tiek oficiali statistinė informacija apie moterų ir vyrų bedarbystės trukmę, tiek ir specialių tyrimų rezultatai. Antai, darbo biržos duomenimis, iš visų 1997 metų pabaigoje užregistruotų nedirbančių moterų, daugiau nei penktadalis (22.3%) darbo ieškojo daugiau nei 6-12 mėnesių, virš 15% buvo pripažintos ilgalaikėmis bedarbėmis – jų bedarbystės trukmė viršijo 1 metus. (Analogiški vyrų rodikliai buvo mažesni: 20.4 ir 10%). Kaip parodė 1998 m. gegužės mėn. darbo jėgos tyrimas, kas penktas nedirbantis vyras ir kas septinta bedarbė moteris darbo ieškojo ilgiau negu du metus (Darbo, 1998).
Kokios yra didesnio moterų nedarbo lygio, ilgesnės jų bedarbystės trukmės priežastys? Į šį klausimą, bent iš dalies leidžia atsakyti sociologinio tyrimo, kurį atliko autorė 1996-1997 metais rezultatai.
2.3. Moterų įsidarbinimo galimybės
Aiškinant moterų padėties darbo rinkoje ypatumus, horizontaliosios ir vertikaliosios užsiėmimų segregacijos pagal lytį priežastis, socialinėje teorijoje akcentuojami įvairūs veiksniai: darbo paklausa ir pasiūla (“dvigubos darbo rinkos” teorijos), moterų ir vyrų vieta visuomenės socialinėje struktūroje ir darbo pasiskirstymo sistemoje (“dviejų vaidmenų” teorijos), subjektyvios darbdavių nuostatos bei polinkiai. Feministės atkreipia dėmesį į Giminės sistemą, egzistuojančią visose visuomenės gyvenimo sferose, teigdamos, kad moterų galimybes patekti į darbo rinką pirmiausia sąlygoja patriarchaliniai santykiai darbo vietose (Walby, 1995).
Siekiant nustatyti, ar egzistuoja moterų diskriminacija “įėjimo” į darbo rinką fazėje bei parodyti, kokie veiksniai įtakoja darbdavių sprendimus pasirenkant darbuotojus, 1996-1997 metais buvo atliktas sociologinis tyrimas, kurio metų buvo kaupiama ir analizuojama darbo skelbimų informacija, atlikta darbdavių ir ieškančių darbo moterų apklausa (Kanopienė V., 1998).
Duomenys, surinkti iš visų per pirmąjį 1996 pusmetį dienraštyje “Lietuvos rytas” publikuotų darbo skelbimų (N=3531), parodė, kad darbdavių reikalavimuose labai svarbų vaidmenį vaidina būsimų darbuotojų demografinės charakteristikos, t.y. lytis ir amžius. Tiesioginiai reikalavimai dėl būsimo darbuotojo (-os) lyties buvo nurodyti kas dešimtame darbo skelbime, netiesioginiai, kuriuose naudojami vyriškos ar moteriškos giminės daiktavardžiai, apibūdinant vakansinę darbo vietą/užsiėmimą – 2364-iuose skelbimuose (67% visų skelbimų), tik 344 skelbimai (9.7%) buvo “neutralūs” lyties atžvilgiu. Vyrams siūloma kur kas daugiau profesijų, tarp jų ir tradicinės “moteriškos”, tuo tarpu moterys kviečiamos dirbti tik feminizuotose srityse. Vyrai kviečiami užimti “vadovų” pareigas, susijusias su didele asmenine atsakomybe ir vadovavimu kolektyvui; nebuvo nė vieno atvejo, kad šios pareigos būtų tiesiogiai siūlomos moterims. Profesijos, kurioms reikia aukštos kvalifikacijos ir kurios susijusios su gana autonomiška individų veikla (1797 skelbimai) taip pat dažniau skiriamos vyrams (61 tiesioginis ir 1333 netiesioginiai reikalavimai) nei moterims (16 tiesioginių ir 235 netiesioginiai reikalavimai). Tuo tarpu “vykdytojų” darbo vietas užimti dažniau buvo kviečiamos moterys. Iš vyrų gerokai dažniau reikalaujama profesinės patirties atitinkamoje srityje ir aukštosios mokyklos/universiteto diplomo, taip pat tam tikrų asmeninių savybių, svarbių būsimoje darbo veikloje. Skelbimuose, skirtuose moterims, vyrauja reikalavimai dėl išvaizdos ir amžiaus (iš viso reikalavimai dėl amžiaus buvo pateikti kas ketvirtame darbo skelbime, “populiariausia” buvo 35 metų amžiaus riba, nors neretai darbdaviai pageidavo ir gerokai jaunesnių darbuotojų). Iš moterų dažniau reikalaujama užsienio kalbų žinių, darbo su kompiuteriais įgūdžių. Tai lemia sekretorės, sekretorės-referentės profesijų populiarumas moterims tiesiogiai ir netiesiogiai skirtuose darbo skelbimuose.
Darbdavių apklausos (buvo atliktas 101 standartizuotas interviu bei penki giluminiai interviu su asmenimis, kurie buvo atsakingi už kandidatų į laisvą vadybininko (-ės) darbo vietą atranką) rezultatai rodo, kad gana dažnai darbdaviai kelia nesusijusius su vadybininko darbo veiklos specifika ir niekuo nepagrįstus reikalavimus dėl būsimo darbuotojo lyties, išvaizdos ir amžiaus: beveik pusė (47%) respondentų pažymėjo, kad būsimasis vadybininkas turėtų būti vyras, beveik du trečdaliai (64%) nurodė, kad jis/ji turėtų būti jaunesnio amžiaus, daugeliui (42%) rūpi gera kandidato (-ės) išvaizda. Reikalavimai dėl būsimų darbuotojų demografinių charakteristikų (lyties) grindžiami, pirmiausia, susiformavusia nuostata apie moterų ir vyrų šeimyninius vaidmenis: darbdaviai tradiciðkai šeimą sieja su moters pareigomis ir atsakomybe, laikydamiesi nuomonės, kad moterims labai sunku suderinti profesinius ir šeimyninius vaidmenis. Tuo tarpu tėvystė ir šeima daugeliu atvejų yra laikoma kandidato vyro pranašumu, jo patikimumo, suinteresuotumo siekti profesinės karjeros prielaida. Nemažą vaidmenį darbdaviams parenkant darbuotojus vaidina požiūris į potencialius moterų ir vyrų profesinius sugebėjimus bei asmeninius – psichologinius ypatumus. Paaiškėjo, kad darbdaviai iniciatyvumą, veržlumą, racionalų mąstymą ir sugebėjimą vadovauti, t.y., tas savybes, kurias jie interviu metu išskyrė kaip svarbiausias, būtinas būsimiems vadybininkams(-ėms), laiko vyriškais bruožais. Tradiciškai moteriškomis laikomos tokios savybės kaip emocingumas, paslaugumas, paklusnumas, renkantis vadybininką, darbdavių nuomone, buvo nesvarbios. Dauguma respondentų vadovaujasi stereotipine nuomone, jog vyrai yra daug gabesni matematikai ir techninėms disciplinoms, jie laikomi geriau tinkamais techninėms profesijoms (su šiuo teiginiu sutiko daugiau nei pusė apklaustųjų).
Moterų, ieškančių darbo (iš viso apklausta 250 moterų Vilniuje ir Kaune) apklausos apklausos rezultatai parodė, kad daugelis yra patyrusios įvairių skriaudų ir pažeminimą darbe, kitaip tariant, jos išnaudojamos ir diskriminuojamos dėl savo lyties: beveik kas antra (47%) respondentė pažymėjo, kad yra (buvo) laikoma blogesne nei kolegos vyrai darbuotoja. Dažniausiai buvo nurodyti šie atvejai: atlyginimo mažinimas, diskriminacija, priimant ir atleidžiant iš darbo, moters asmenybės žeminimas, kliūtys profesinei karjerai ir nepasitikėjimas moters sugebėjimais bei kvalifikacija. Ketvirtadalis apklaustųjų (25%) yra patyrusios seksualinį priekabiavimą darbe. Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunos, neturinčios šeimos merginos darbe, pirmiausia susiduria su aplinkinių nepagarba, familiariu elgesiu, netgi seksualiniu priekabiavimu. Tokie atvejai kur kas rečiau pasitaiko (pasitaikė) vyresnėms, sukūrusioms šeimą ir auginančioms vaikus moterims, tačiau motinystė ir šeimyninės pareigos joms yra svarbiausia kliūtis, siekiant išlaikyti darbo vietą ar ieškant kitos: beveik pusė (42%) respondenčių, kurios augina vaikus, pažymėjo, kad dėl motinystės yra patyrusios įvairių sunkumų darbe. Apklausos rezultatai rodo, kad vyresnio amžiaus (per 35 metų) moterys dažniau nukenčia, įstaigose ir organizacijose mažinant darbuotojų skaičių. Įsidarbinti joms irgi yra gerokai sunkiau, nes amžius yra pagrindinis darbo paieškos sėkmę lemiantis veiksnys (kitos socialinės-demografinės charakteristikos, netgi šeimyninės pareigos čia vaidina mažesnį vaidmenį). Jaunesnėms gana dažnai tenka išgirsti, kad darbo negaus todėl, kad turi (ar gali susilaukti) vaikų. Apklaustųjų nuomone, moterų padėtis valstybinėse įstaigose ir organizacijose yra daug geresnė: lyčių nelygiateisiškumas čia nėra toks akivaizdus, moterų diskriminacijos faktai labiau susiję su tradicinio mąstymo stereotipais. Tuo tarpu privačiose firmose moterų padėtį lemia darbdavių ekonominiai interesai bei konkurencinė kova, gana dažnai čia visai atvirai nėra laikomasi įstatymų.
Taigi, tyrimas parodė, kad tradiciniu požiūriu į moterų ir vyrų vaidmenis šeimoje ir visuomenėje grindžiama darbdavių elgsena tebėra labai svarbus veiksnys, kontroliuojantis Lietuvos moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje. Konkurencijos profesinės veiklos sferoje dėl darbo vietų, pareigų, atlyginimų ir pan. sąlygomis socialiniai-demografiniai veiksniai (lytis, amžius, šeimyniniai vaidmenys) dažnai neatrodo akivaizdūs, ‘‘matomi’, tačiau iš tikrųjų yra labai svarbūs.
3. Moterų darbinio gyvenimo ypatumai
3.1. Darbo laikas ir apmokėjimas
Darbo jėgos tyrimų, kuriuos nuo 1994 m. kasmet vykdo Statistikos departamentas duomenys, įvairių sociologinių apklausų rezultatai gerokai išplečia informaciją apie moterų dalyvavimą šalies ekonominiame gyvenime, leidžia ne tik geriau palyginti vyrų ir moterų situaciją darbo rinkoje, bet ir atskleisti, kaip jų socialiniai vaidmenys įtakoja profesinio užimtumo galimybes bei materialinę padėtį.
Sociologinėje literatūroje yra išskiriami trys moterų darbinio gyvenimo modeliai: “nutrauktos” profesinės karjeros, kuomet sukūrusios šeimą ir sulaukusios pirmojo vaiko, moterys tampa namų šeimininkėmis, “pertraukiamos” profesinės karjeros (moterys palieka darbo rinką tam tikram laikui, kol vaikai maži) ir “nenutrūkstamos” profesinės karjeros, kuomet motinystė yra derinama su apmokamu darbu. Galima teigti, jog tarybiniais metais daugumai šalies moterų buvo būdingas trečiasis modelis, apie tai liudija ir aukšti jų užimtumo rodikliai, kurie beveik visose amžiaus grupėse praktiškai nesiskyrė nuo vyrų rodiklių (Kanopienė Vida, 1997).
Nepriklausomybės laikotarpiu, iš esmės pasikeitus užimtumo sąlygoms, atsirado ir naujos gyventojų socialinės grupės: registruoti darbo biržose bedarbiai, neturintys oficialaus pajamų šaltinio asmenys, dažniausiai uždarbiaujantys “šešėlinės” ekonomikos struktūrose ir kt. Kaip parodė tyrimas “Šeima ir gimstamumas Lietuvoje”, gan skaitlingu tapo ir namų šeimininkių socialinis sluoksnis. Jo lyginamasis svoris didžiausias 25-34 metų ir 35-44 metų amžiaus grupėse (atitinkamai 9.9 ir 8.7%), mažiausias tarp pačių jauniausių (18-24 metų) – 3.3%. Galima manyti, kad didžiąją dalį namų šeimininkių sudaro moterys, kurios prarado darbą ir aktyviai jo neieško, arba yra praradusios viltį įsidarbinti. Ði grupė, kartu su auginančiomis mažamečius vaikus moterimis, esančiomis motinystės ir vaiko priežiūros atostogose sudarė arti ketvirtadalio visų moterų (Kanopienė V., 1997).
1998 m. gegužės mėn. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, didžiausi moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių skirtumai yra tarp susituokusių, jaunesnių nei 24 metų asmenų (6 lentelė). Aktyviausio darbingo amžiaus (25-49) grupėje šie skirtumai tarp susituokusių žymiai sumažėja, o neištekėjusių/viengungių, išsiskyrusių ir našlių tarpe moterų užimtumo ir ekonominio aktyvumo rodikliai yra netgi aukštesni už atitinkamus vyrų rodiklius. Tai liudija apie šeimyninių vaidmenų įtaką darbiniam gyvenimui: Lietuvos gyventojų tarpe iki šiol labai stipri nuostata, kad moteriai, ypač tam tikruose gyvenimo etapuose, esant mažiems vaikams, svarbiausia yra motinystė ir rūpinimasis šeimos buitimi (Kanopienė V., 1997)..
Kai kurių vakarų autorių, ypač Skandinavijos mokslininkų nuomone, siekiant tiksliau įvertinti profesinių bei šeimyninių pareigų tarpusavio ryšį, apmokamo darbo įtaką šeimos gyvenimui ypač svarbu yra palyginti moterų ir vyrų faktiškai atliekamo apmokamo darbo krūvius (Ellingseter, 1990).
Lietuvoje apmokamo darbo laiko trukmės tyrimai tarybiniais metais praktiškai nebuvo atliekami, kadangi visiško užimtumo sąlygomis, esant įstatymiškai apibrėžtai darbo dienos/savaitės trukmei jie beveik neturėjo prasmės. Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu padėtis pasikeitė: dėl ekonominių priežasčių daugelis priversti dirbti ilgas (arba priešingai – sutrumpintas) darbo valandas, derinti užsiėmimus keliose darbo vietose. Pavyzdžiui, 1998 m. gegužės mėn. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, daugiau nei 140 tūkst. asmenų buvo užimti ne visą darbo dieną, jų tarpe didesnė pusė (56.4%) – moterys. Taip dirbo dešimtadalis turinčių užsiėmimą moterų ir 7.5% vyrų. Nors tyrimo “Šeima ir gimstamumas Lietuvoje” metu buvo gauti šiek tiek aukštesni užimtų dalį darbo dienos/savaitės rodikliai (17%), jie taip pat parodė tam tikrus skirtumus priklausomai nuo lyties: didesnė dalis vyrų (87.1 %) dirbo visą darbo dieną, lyginant su moterimis (82.1 %).
Kaip parodė darbo jėgos tyrimas, didelis skaičius žmonių (virš 90 tūkst., jų tarpe 40.2 tūkst. moterų) buvo užimti papildomu darbu; daugelis dirbo viršvalandžius savo pagrindinėje darbo vietoje. Detalesnė moterų ir vyrų darbo savaitės trukmės analizė (lentelė 7) rodo, kad moterys sudaro didesnę dalį asmenų, kurių darbo savaitė trumpesnė už vidutinę (taip dirba arti trečdalio visų užimtų moterų). Kita vertus, beveik kas penkta moteris (18%) dirba ilgas darbo valandas (virš 41 val. per savaitę), nors vyrų tarpe tokių asmenų šiek tiek daugiau – 25%.
Šiuos rodiklius, be abejo, įtakoja skirtinga moterų ir vyrų užimtumo struktūra, pavyzdžiui, geresnės galimybės dirbti sutrumpintą darbo dieną yra paslaugų sferoje, kur dirba daugiausia moterų. Todėl yra tikslinga palyginti moterų ir vyrų darbo savaitės trukmę vienodose užsiėmimų/profesijų grupėse (lentelė 8), taip pat tose pačiose ūkio šakose.
Tyrimo “Šeima ir gimstamumas Lietuvoje” rezultatai parodė, kad visose ūkio šakose, išskyrus Finansinį tarpininkavimą, vyrų darbo savaitės trukmė ilgesnė; šie skirtumai didžiausi vadinamosiose “vyriškose” veiklos sferose – transporte, teisėsaugoje ir teisėtvarkoje, komercinėse veikloje, susijusioje su nekilnojamu turtu ir pan. (Kanopienė V., 1997). Manytume, kad tokia padėtis yra susijusi tiek su pareigomis užsiėmimų hierarchinėje struktūroje (pvz., specialistų tarpe), tiek ir noru papildomai uždirbti, pirmiausia siekiant geriau aprūpinti šeimą, atliekant jos “maitintojo” vaidmenį (pvz., tarp turinčių darbininkų profesijas). Pastarąją hipotezę patvirtina 9 lentelės duomenys.
Matyti, kad didžiausi darbo savaitės trukmės skirtumai yra tarp susituokusių asmenų, kur beveik ketvirtadalis vyrų ir tik kas dešimta moteris dirbo ilgiau nei 45 valandas per savaitę. Nesusituokusių ir išsiskyrusių vyrų ir moterų rodikliai beveik nesiskiria, o tarp našlių moterų rodikliai netgi aukštesni. Turintys vaikų vyrai dvigubai dažniau dirbo ilgą darbo savaitę nei turinčios vaikų moterys, tuo tarpu bevaikiai – beveik vienodai. Jeigu tarp moterų didžiausias apmokamo darbo krūvis (laiko prasme) teko pačioms jauniausioms, kurių dauguma dar nėra sukūrusios šeimos, tai tarp vyrų – vidutinio amžiaus asmenims (35-44 metų).
Taigi, galima daryti prielaidą, jog moterų ir vyrų apmokamo darbo krūvių diferenciaciją (kaip ir ekonominio aktyvumo skirtumus) iš dalies nulemia skirtingi lyčių vaidmenys šeimoje. Tačiau būtina pažymėti, jog mūsų šalyje šie skirtumai nėra tokie ryškūs, kaip kai kuriose vakarų šalyse. Pavyzdžiui, Norvegijoje vidutinė vyrų darbo savaitės trukmė yra 38.5 val. moterų – tik 29.8 val (Minifacts, 1995), taigi, šis skirtumas beveik du kartus didesnis nei Lietuvoje (žr. 8 lentelę).
Apmokamo darbo laiko skirtumai, mūsų nuomone, pilnai nepaaiškina moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumų, kuriuos parodo statistiniai duomenys: 1998 m. moterų darbo užmokestis sudarė 87.4% vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, tuo tarpu vyrų – gerokai viršijo šį rodiklį (113.6%). Nors per pastaruosius metus vidutinis moterų darbo užmokestis augo šiek tiek sparčiau nei vyrų (pvz., nuo 1994 m. jis padidėjo 3.1 karto, tuo tarpu vyrų – 2.9 kartus), tačiau ir šiandien moterys uždirba beveik ketvirtadaliu mažiau nei vyrai (Darbininkų, 1999). Šis skirtumas dar didesnis kai kuriose užsiėmimų grupėse (pvz., tarnautojos moterys gauna vidutiniškai tik apie 66% vyrų atlyginimo) bei ūkio šakose (10 lentelė). Analizuojant šios lentelės duomenis, galima įžvelgti tam tik dėsningumus:
· trečiame lentelės stulpelyje išskyrėme penkias ūkio šakas, kuriose moterys uždirba daugiau nei vidutinis šalies ūkio darbuotojas, o ketvirtame – ūkio šakas, pasižyminčias mažiausiu feminizacijos laipsniu; matyti, kad tose ūkio veiklos sferose, kur dirba daugiausiai vyrų, moterys uždirba gerokai daugiau, netgi nepaisant ryškios atlyginimų diferenciacijos pagal lytį (antras stulpelis);
· mažiausi moterų (kaip ir visų dirbančiųjų) atlyginimai yra labiausiai feminizuotose ūkio šakose: tekstilės pramonėje, sveikatos apsaugoje ir švietime (mūsų nuomone, duomenis apie darbo užmokesčius prekyboje, viešbučių ir restoranų versle reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis, atsižvelgiant, kad dėl labai aukšto šių šakų privatizacijos laipsnio (kas liudija apie vadinamasios “dvigubos buhalterijos” paplitimą), galimas tam tikras duomenų neatitikimas faktinei padėčiai.
Vargu ar įmanoma kalbėti apie moterų ir vyrų uždarbių rodiklių objektyvumą ir ekonominį pagrįstumą. Tokios nuomonės laikosi ir daugelis vakarų autorių, teigdami, kad uždarbių rodiklių skirtumus sąlygoja tiek darbo rinkos segregacija, tiek ir nepakankamas socialinis moterų darbo įvertinimas: moterų pareigos ir kvalifikacija visuomenėje yra “nuvertinti” (Gender, 1995).
Tokia padėtis, mūsų nuomone, leidžia “sureikšminti” vyro – šeimos maitintojo vaidmens svarbą (kaip minėjome poskyryje 2.3, tokia plačiai paplitusi visuose visuomenės sluoksniuose nuostata atsispindinti ir darbdavių sprendimuose, dažnai tampa svarbiausia kliūtimi siekiančioms įsidarbinti moterims). Kita vertus, didesnis įnašas į šeimos biudžetą (autorės tyrimų duomenimis, tik maždaug kas trečioje šeimoje moters pajamos yra lygios arba didesnės nei jos sutuoktinio) dažnai leidžia vyrams “išvengti” kitų pareigų ir atsakomybė šeimoje.
Vakarų sociologijoje, nurodant ir analizuojant pareigų ir atsakomybės pasiskirstymą tarp vyro ir žmonos, plačiai naudojama “vaidmens” sąvoka. Atsižvelgiant į šeimos kaip socialinio instituto vykdomas funkcijas, galėtume išskirti tokius sutuoktinių vaidmenis: šeimos maitintojo (-os), sprendimų priėmėjo (-os), namų ūkio tvarkytojo (-os) arba “vadybininko (-ės)”, globėjo (-os), aptarnautojo (-os) arba namų šeimininkės, tėvo/motinos bei emocinės – psichologinės pagalbos teikėjo (-os).
Gana detalią informaciją apie šių vaidmenų atlikėjus šeimoje suteikė tyrimas “Šeima ir gimstamumas Lietuvoje”. Autorės paskaičiavimais, atliktais remiantis duomenimis apie moterų ir vyrų atsakymų pasiskirstymą į visą eilę šio tyrimo apklausos anketos klausimų, pagrindinis (daugumoje šeimų bene vienintelis reikšmingas) vyrų vaidmuo yra šeimos maitintojo (11 lentelė).
Nors maždaug pusė visų apklaustųjų pažymėjo, kad jų šeimoje abu sutuoktiniai dalijasi pareigomis bei atsakomybe, apsirūpinant materialiai, paskirstant biudžetą, priimant sprendimus, globojant neįgalius ar sergančius šeimos narius, prižiūrint bei auklėjant vaikus ir pan., tačiau likusiose didžioji rūpesčių naštą (išskyrus finansinį šeimos aprūpinimą) gula ant moters pečių. Tai pirmiausia liečia kasdieninius namų ruošos darbus (valgio gaminimą, buto tvarkymą, skalbimą ir t.t.), kurie atima ne tik daugiausia laiko, bet ir išvargina. Kaip matyti iš 11 lentelėje pateiktų duomenų, trys ketvirtadaliai moterų vienos namuose atidirba “antrą darbo dieną”, manytume, kad ir likusios iš savo sutuoktinių sulaukia tik epizodinės pagalbos, ką, beje, parodo ankstesni autorės tyrimai (Kanopene, 1983). Akivaizdu, kad vyrai aktyviau atlieka tik tuos vaidmenis, kurie yra susiję su veikla už privačios namų ūkio sferos ribų (šeimos maitintojo), arba kurie nereikalauja nuolatinio darbo bei fizinių pastangų (sprendimų priėmimas, emocinės – psichologinės pagalbos teikimas). Pažymėtina, kad tik šiek tiek daugiau nei pusė vyrų padeda savo žmonoms auklėti ir prižiūrėti vaikus (kas, be abejonės, daro neigiamą įtaką mergaičių ir berniukų socializacijai šeimoje).
Labiausiai netolygus pasidalijimas vaidmenimis yra vyresnėse kartose: 12 lentelės duomenys rodo, kad 45-49 metų moterys (t.y. vyriausia karta apklausoje) tikrąja to žodžio prasme laiko “keturis namų kampus” – jos rečiausiai sulaukia pagalbos, organizuojant šeimos gyvenimą ir tvarkant jos buitį. Beje, jų indėlis į šeimos biudžetą irgi yra žymiai didesnis, lyginant su jaunesniųjų kartų atstovėmis ne veltui sociologinėje vakarų literatūroje šios kartos moterys yra vadinamos “supermoterimis”.
Iš 12 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad vyro ekonominis arba “šeimos maitintojo” vaidmuo lemia jo “valdžios” šeimoje laipsnį: jaunesnėse kartose, kur moterų indėlis į šeimos biudžetą žymiai mažesnis (čia didesnė moterų dalis yra ekonomiškai neaktyvios, yra motinystės ir vaiko priežiūros atostogose), vyrai pastebimai dažniau priima sprendimus, reguliuoja šeimos išlaidas ir pan. Šiose šeimose moterims tenka žymiai pasyvesnis vaidmuo: jos dažniau yra tik motinos ir namų šeimininkės. Kita vertus, tam tikros pozityvios tendencijos išryškėja, lyginant pasidalijimą namų ruošos darbais tarp sutuoktinių: jaunesnėse kartose vyrai šiek tiek aktyvesni, atliekant įvairias buitines pareigas.
Apibendrinant galima teigti, jog šiandieninė moters situacija šeimoje yra dvilypė: nepaisant to, kad dažniausiai jos yra lygiavertės partnerės, priimant sprendimus, tvarkant biudžetą ir pan., jos tuo pačiu yra ir neapmokama darbo jėga namų ūkyje, visų šeimos narių aptarnautojos ir kasdieninių buitinių poreikių tenkintojos. Būtent nelygus pasidalijimas namų ruošos darbais bene labiausiai atspindi patriarchalines mūsų visuomenės nuostatas, kurių nepakeitė penkiasdešimt aktyvaus moterų dalyvavimo ekonominiame Lietuvos gyvenime metų. Kita vertus, didžiulė buities darbų našta apsunkina moterims sąlygas sėkmingai derinti profesines ir šeimynines pareigas bei siekti karjeros apmokamo darbo sferoje. Kadangi į moteris dažniausiai žvelgiama pro jų šeimyninių pareigų prizmę, “dvigubi” jų vaidmenys tampa svarbia prielaida tiek paslėptai, tiek dažnai ir atvirai diskriminacijai pagal vienintelį – lyties požymį.
Išvados
1. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1991-1995 metais bendras užimtų moterų skaičius sumažėjo net 195.8 tūkst., arba beveik penktadaliu, tuo tarpu užimtų vyrų – 58.2 tūkst., arba 6.6%. Per šį laikotarpį pastebimai sumažėjo moterų dalis bendrame užimtų gyventojų skaičiuje -nuo 53.8 iki 50.2% . Dirbančių moterų skaičiaus mažėjimas buvo susijęs su ženkliais jų ekonominio aktyvumo pokyčiais (moterų užimtumo lygis 1991-1995 metais sumažėjo net 18.6 procentinio, tuo tarpu vyrų – tik 4.5 procentinio punkto). 1996 metų pabaigoje – 1997 metais kartu su ekonomikos augimu pradėjo didėti ir dirbančiųjų skaičius, šiek tiek sumažėjo nedarbo lygis, tačiau šios pozityvios tendencijos darbo rinkoje susijusios su vyrų ekonominio aktyvumo augimu, moterų tarpe buvo ir toliau stebimas užimtųjų skaičiaus mažėjimas, atitinkamai sumažėjo ir jų užimtumo rodikliai (iki 79%) bei dalis dirbančiųjų tarpe (iki 49.2%).
2. 2. Moterys sudaro didesnę pusę (apie 58%) valstybinio sektoriaus darbuotojų (jo dalis bendroje užimtumo struktūroje sumažėjo iki trečdalio). Privačios ekonominės veiklos sferoje aktyvesni yra vyrai (jų dalis siekia 57%). Lėtesnės privataus sektoriaus feminizacijos priežastys susijusios su tuo, kad vadinamosios “moteriškos” ūkio šakos (švietimas, sveikata ir socialinis darbas) praktiškai tebelieka valstybinio sektoriaus dalimi, tuo tarpu “vyriškos” veiklos sferos (statyba, kai kurios apdirbamosios pramonės šakos) yra beveik visiškai privatizuotos. Kita vertus, kaip rodo specialūs tyrimai, moterys žymiai lėčiau negu vyrai įsitraukia į privatų verslą. Statistikos departamento duomenimis, 1998 m. moterys darbdavių tarpe sudarė mažiau nei trečdalį, savarankiškų, arba dirbančių sau asmenų tarpe – apie 40%.
3. 3. Mažėjant moterų darbo vaidmeniui šalies ekonomikoje, nuo 1992-tųjų metų ženkliai sumažėjo moterų dalis beveik visose ūkio šakose, išskyrus švietimą ir sveikatos apsaugą: Didžiausias sumažėjimas yra prekyboje, viešbučių ir restoranų versle, transporte ir ryšiuose bei apdirbamojoje pramonėje. Persiskirstant darbo jėgai, pastebimai išaugo vyrų užimtumas kai kuriose anksčiau feminizuotose veiklose, pvz., prekyboje jų skaičius išaugo daugiau negu du kartus.
4. 4 Beveik per visą nedarbo registravimo laikotarpį (išskyrus 1993 m.) moterys sudarė didesnę pusę visų bedarbių; oficialiai užregistruotų nedirbančių moterų skaičius šalyje nuolat didėja: 1998 m. pabaigoje jis viršijo 61 tūkst., moterys sudarė pusę visų bedarbių, jų tarpe daugiau nei du trečdalius bedarbių su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimokslinimu. (Nekvalifikuotų bedarbių tarpe moterų yra šiek tiek daugiau nei pusė – 53%). Bedarbių amžiaus struktūros pokyčių analizė rodo, jog nedarbas – tai, visų pirma, vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų problema: vyrų skaičius didesnis tik jaunimo tarpe, moterų persvara išryškėjai vidutinio ir vyresnio darbingo amžiaus (iki 54 metų) grupėse. Nuo 1993 m. vyresnių nei 30 metų moterų lyginamasis svoris visų bedarbių tarpe išaugo nuo 30 iki 37%.
5. 5. Sociologiniai tyrimas rodo, kad apmokamo darbo sferoje, ypač “įėjimo” į darbo rinką fazėje moterys yra dažnai diskriminuojamos dėl savo lyties ir amžiaus. Tradiciniu požiūriu į moterų ir vyrų vaidmenis šeimoje ir visuomenėje grindžiama darbdavių elgsena tebėra labai svarbus veiksnys, kontroliuojantis Lietuvos moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje.
6. 6. 1998 m. gegužės mėn. Darbo jėgos tyrimo duomenimis, didžiausi moterų ir vyrų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių skirtumai yra susituokusių, jaunesnių nei 24 metų asmenų grupėje. Dešimtadalis turinčių užsiėmimą moterų dirbo ne visą darbo dieną, vidutinė moterų darbo savaitės trukmė (36.1 val.) buvo trumpesnė nei vyrų (40.6 val.)
7. 7. Statistiniai duomenys liudija apie moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus: 1998 m. moterų darbo užmokestis sudarė 87.4% vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio, tuo tarpu vyrų – gerokai viršijo šį rodiklį (113.6%), t.y. moterys uždirba beveik ketvirtadaliu mažiau nei vyrai. Nepaisant ryškios atlyginimų diferenciacijos pagal lytį visose profesijų grupėse ir ūkio šakose, “vyriškose” veiklos sferose moterys uždirba gerokai daugiau, negu vidutiniškai šalies ūkyje, tuo tarpu mažiausi moterų (kaip ir visų dirbančiųjų) atlyginimai yra labiausiai feminizuotose ūkio šakose: tekstilės pramonėje, sveikatos apsaugoje ir švietime
8. 8. Sociologiniai tyrimai rodo, kad moterys šeimoje aktyviai atlieka įvairius vaidmenis: sprendimų priėmėjos, namų ūkio “vadybininkės”, globėjos, motinos, emocinės – psichologinės pagalbos teikėjos. Bene vienintelis reikšmingas vyrų vaidmuo yra šeimos maitintojo, tik kas ketvirta moteris sulaukia sutuoktinio pagalbos namų ruošoje. Didžiulė buities darbų našta apsunkina moterims sąlygas sėkmingai derinti profesines ir šeimynines pareigas bei siekti karjeros apmokamo darbo sferoje. Kadangi darbo rinkoje į moteris dažniausiai žvelgiama pro šeimyninių pareigų prizmę, “dvigubi” jų vaidmenys tampa svarbia prielaida tiek paslėptai, tiek dažnai ir atvirai diskriminacijai pagal vienintelį – lyties požymį.
Literatūra
Aidis R. Moterų verslininkių problemos. – Moterys: tapatumo paieškos. – Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas/Moterų informacijos centras, Vilnius, 1999
Ellingseter A. Fathers Working Long Hours: Trends, Causes and Consequences. – Institute for Social Research, Oslo, 1990.
Darbininkų ir tarnautojų pagrindinių kvalifikacinių grupių darbo apmokėjimas. Balandis 1998. – Statistikos departamentas , Vilnius, 1999
Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas 1998 gegužės mėnesį (darbo jėgos tyrimo rezultatai). – Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 1998 II ketvirtį. – Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 1998 III ketvirtį. – Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 1998 IV ketvirtį. – Statistikos departamentas , Vilnius, 1998
Gender Inequality at Work. – Jacobs J.A. (Ed.), Sage Publications, 1995.
Kanopene V. Trud ženščin v Litovskoj SSR. – Vilnius, 1993
Kanopienė Vida. Men and women in the Lithuanian labor market. -”Revue Baltique”. – Vilnius, 1997, No 10
Kanopienė V. Darbas ir šeima: vaidmenų pasidalijimas. – Ðeima ir gimstamumas Lietuvoje, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. – Vilnius, 1997
Kanopienė V. Moterų diskriminacija darbo rinkoje. – Vilniaus universitetas, Vilnius, 1998
Minifacts on Equal Status. Gender Equality Council, Norway, 1995
Pranešimas apie žmogaus socialinę raidąą Lietuvoje 1997. -UNDP, Vilnius, 1997
Professional and social mobility of Lithuanian women. Vilnius, UNDP, 1995
Walby S. Towards a theory of patriarchy. – The Polity reader in Gender Studies. – Polity Press, 1995
Profesinių ir šeimyninių pareigų derinimas: lyčių skirtumai
Reziumė
Straipsnio tikslas – remiantis tarptautinio tyrimo “Ðeima ir gimstamumas Lietuvoje” rezultatais, atskleisti pasidalijimo pareigomis ir atsakomybe tarp sutuoktinių ypatumus ir parodyti, kaip šeimyniniai vaidmenys įtakoja profesinę veiklą.
Autorė apibrėžia šeimyninius vaidmenis, siedama juos su pagrindinėmis šeimos funkcijomis. Analizuojant pasiskirstymą vaidmenimis šeimoje paaiškėjo, kad svarbiausias vyro vaidmuo – šeimos maitintojo (beveik kas antroje šeimoje tai yra jo pagrindinė pareiga ir atsakomybė). Vyrai yra aktyvesni tose veiklos srityse, kurioms nereikia paskirti daug laiko ar fizinių jėgų (sprendimų priėmimas ir pan.). Tuo tarpu moterims tenka pagrindinė našta, atliekant namų ruošą (tik kas ketvirtoje šeimoje sutuoktiniai dalijasi buities darbais), rūpinantis seneliais ir ligoniais, prižiūrint ir auklėjant vaikus. Labiausiai nelygus pasidalijimas vaidmenimis yra vyresnėse kartose; jaunesnio amžiaus vyrai dažniau priima sprendimus ir tvarko šeimos biudžetą, padeda savo žmonoms namų ruošoje.
Dauguma (apie 60%) respondentų, nepriklausomai nuo lyties, pirmenybę atiduoda moters šeimyniniams vaidmenimis lyginant su profesiniais, tik penktadalis vyrų ir ketvirtadalis moterų pasisakė už harmoningą šių vaidmenų derinimą, moterims aktyviai dalyvaujant darbo rinkoje. Egalitarinės nuostatos dažniausiai sutinkamos viduriniosios kartos (40-49 metų) ištekėjusių moterų tarpe; patriarchaliniu požiūriu išsiskiria jauni (25-29 metų) vedę vyrai.
Vertybinės orientacijos, susijusios su profesine karjera ir šeima, įvairiose socialinėse-demografinėse gyventojų grupėse skiriasi ir kitais aspektais. Turinčių šeimą asmenų tarpe apmokamas darbas yra svarbesnis vyrams, lyginant su moterimis, tačiau visuomenės pripažinimas ir pagarba yra vienodai reikšmingi ir vieniems, ir kitiems. Lytis nėra diferencijuojantis nesusituokusių asmenų požiūrius veiksnys, jų gyvenime profesinės karjeros vaidmuo yra žymiai didesnis, lyginant su kitais.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad visuomenėje įsigalėjęs stereotipinis požiūris į vyrą kaip “šeimos maitintoją”, moteriai priskiriant visus likusius vaidmenis šeimoje, žymia dalimi apsprendžia moterų ir vyrų padėtį apmokamo darbo sferoje, ypač “įėjimo” į darbo rinką fazėje.

Leave a Comment