kultūra ir visuomenė

Kokios civilizacinės įtampos veikia Lietuvoje?

Civilizacija (lot. civis „pilietis“ ar „miestietis“) – visuomenės ir materialinės kultūros raidos etapas, kuriam būdingas materialinės kultūros šuolis, visuomeninių-valstybinių institucijų formavimasis, išrandamas raštas ir kita. Sąvoka, pradžioje reiškusi teisingą ir protingai sutvarkytą visuomenę, atsirado XVIII amžiuje Prancūzijoje. Visuomenę vadiname civilizuota, kuomet susikuria organizuota visuomenė, tai reiškia, kad gyventojai turi paklusti valdovams, atsiranda valstybė. Taip pat atsiranda miestai, prekyba tampa gerai išvystyta, atsiranda raštas ir monumentalioji sakralinė architektūra. Pirmosios civilizacijos, atitikusios šį apibrėžimą buvo Mesopotamijos, Egipto, Indijos, Kinijos. Tačiau daabar civilizacija suprantama daug sudėtingiau ir daug daugiau įvairių vidinių ir išorinių ją veikia. Šiuolaikinėje visuomenėje civilizuotumo samprata darosi neaiški. Žmonės pradeda elgtis natūraliau, todėl ir civilizacijos apibrėžimą reikia keisti. Labai savitą civilizacinio proceso sampratą pasiūlo Vytautas Kavolis. Būtent šią sampratą ir nagrinėsiu šiame darbe.
Vytautas Kavolis siūlo, kad civilizacija galėtų būti apibrėžiama kaip suderinamumo tarp skirtingų darinių būdas. Civilizacija yra labai sudėtingas sociokultūrinis procesas, o tai reiškia, kad civilizaciją sudaro labai daug kultūrų. Civilizacija yra tas būdas, kuris įtvirtina suderinamumą. Taas suderinamumas ir pasireiškia kaip kultūra. Civilizacijoje atsiranda specifinės kultūrinės reikšmės. Mėginimas sujungti, suderinti tas reikšmes formuoja civilizacijos tapatybę. Yra daug įvairių civilizacijų, pavyzdžiui, kiniška civilizacija tai priešybių bendradarbiavimo civilizacija. Joje yra mėginama suderinti priešybes ir jos tarpusavyje bendradarbiauja. Indiška ci

ivilizacija išsiskiria hierarchija, kastų sistema. Islamo civilizacijoje daug klusnumo ir egalitarizmo. Vakarų arba europietiška civilizacija skirstoma į viduramžių krikščionišką civilizaciją, kontroliuojamą vienos vertybių sistemos ir hierarchijos ir modernią europietišką civilizaciją, kur pradedama pripažinti sekuliarių kultūrų įvairovę ir mėginamas sukurti balansas tarp skirtingų diskursų. Lietuva priklauso europietiškai civilizacijai, o Vytautas Kavolis išskiria 10 įtampų, kurios veikia šią ir kitas civilizacijas: kontrolės ir išsilaisvinimo, internalizacijos ir eksternalizacijos, racionalumo ir vitalumo, susisaistymo ir atsijungimo, empirikos ir transcendencijos, hierarchijos ir lygybės, natūralumo ir dirbtinumo, universalumo ir patikuliarumo, praeities ir ateities, plėtimos ir stabilizacijos. Pagal Vytautą Kavolį civilizacija yra „.dešimties dimensijų erdvė, apibrėžta tarpusavyje statmenomis įtampomis tarp šių priešingybių.“
Kontrolės ir išsilaisvinimo įtampa, mano manymu, yra labai svarbi šiuolaikinėje Lietuvoje. Išsilaisvinę iš dešimtmečius trukusios Rusijos okupacijos ir daug laaiko prabuvę sovietų sąjungos sudetyje, lietuviai priprato prie visiškos kontrolės, priespaudos, nepilnaverčio gyvenimo. Todėl atgavus nepriklausomybę prasidėjo lietuvių emigracija (žmonės važiuoja ieškoti geresnio gyvenimo). Tai labai opi problema šiuo metu, kurią, mano manymu, įtakojo būtent kontrolės ir išsilaisvinimo įtampa. Kodėl žmonės išvažiuoja, priežasčių kombinacija kiekvienam sava: kas didesnio uždarbio ieško, kas patirties, kas savęs realizuoti Lietuvoje negali, ką mokslai nugena svetur, ką asmeniniai santykiai paskatina išvykti, o kam tiesiog nusibodo, kad Lietuvoje, o ypač jos valdiškose institucijose, žmogus neretai traktuojamas ka
aip nevertas dėmesio. Tačiau visais atvejais emigruojantysis padaro išvadą, jog svetur bus geriau nei Lietuvoje. Žmonės daug metų buvo engiami sovietinio režimo ir išsilaisvinę pradėjo bėgti nuo blogo gyvenimo, nes išsilaisvinę gavo tokią teisę. Po ilgų socialistinio sąstingio metų atsivėrus akims ir sienoms į turtingesnį Vakarų pasaulį negali nepamatyti, kad, tarkime, vidutinis atlyginimas Jungtinėje Karalystėje yra 9 kartus didesnis nei Lietuvoje. Todė išsilaisvinimo ir kontrolės įtampa labai svarbi.
Ši įtampa taip pat visada buvo labai svarbi buvo tarp tėvų ir jų paauglių vaikų. Vaikai visada nori daugiau laisvės, o tėvai stengiasi kuo daugiau juos kontroliuoti. Žinoma, kaip ir visur, čia taip pat galima rasti išimčių, tačiau negalima paneigti fakto, kad dauguma tėvų nori ir kontroliuoja savo vaikus, kai kada net suaugusius. Tai yra dėl to, kad vaikai priklausomi nuo tėvų, 12 – 16 metų amžiaus vaikai dar nėra savarankiški, tačiau labai nori tokiais pasijausi, todėl ir tėvai ir vaikai dažnai susiduria su kontrolės problema. Europos teismo civilinėse ir komercinėse bylose apie vaikų išlaikymą kalba 3 straipsnis: „Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo vaiką, kol jis sulaukia pilnametystės, t. y. kol jam sueina aštuoniolika metų, išskyrus atvejus, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas. Be to, tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, je
eigu vaikas mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, yra ne vyresnis negu 24 metų ir jam būtina parama. Išlaikymas pilnamečiam vaikui, besimokančiam vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, priteisiamas iki tokio mokslo pabaigos, bet ne ilgiau nei jam sueis 24 metai“. Dažniausiai tėvai net nežinodami jokių straipsnių išlaiko savo vaikus, todėl nori juos konroliuti. Ir tai yra amžina tėvų ir vaikų kontrolės ir išsilaisvinimo įtampa visuomenėje.
Dar vienas šis įtampos pasaulinis pavyzdys yra karai, kuriuose visada kariaujama dėl kontrolės arba išsilaisvinimo. Pasaulio istorijoje yra labai daug tokių karų pavyzdžių: kolonijiniai karai Afrikoje, Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikose, kuomet tuo metu galingos Europos valstybės bandė primesti savo valią ir kontroliuoti žemes kituose žemynuose. Kryžiaus karai, nors jie buvo grobikiško pobūdžio, tačiau nukariautose valstybėse visada buvo bandoma primesti savo valią ir viską kontroliuoti. Dabar toks karas vyksta Irake, kur Amerika nori primesti savo valią ir įvesti demokratiją ten, kur jos niekada nebuvo. Taip pat tokio karo pavyzdys yra Čečėnijos ir Rusijos karas, kuriame Rusija nenori sutekti nepriklausomybės mažai tautai savo pašonėje.
Mano manymu, kontrolės ir išsilaisvinimo įtampa egzistuoja visame pasaulyje ( ir visada egzistavo). Ši įtampa nenyksta ir nesustingsta, nes atsiranda vis naujų kontrolės atvejų ir vis bandoma iš tos kontrolės išsilaisvinti. Manu mūsų ku
ultūrai ši įtampa teikia gyvibingumo, nes kuomet yra kontrolė, lietuviai nori iš jos išsilaisvinti (lietuviai kovojo dėl nepriklausomybės su Sovietų Sąjunga). Tačiau dabar, kontrolės įtampa jaučiama tik visuomeniniame lygyje (kaip jau minėjau, tarp tėvų ir vaikų). Suaugę žmonės pajunta išsilaisvinimo įtampą, todėl vis dažniau pasuka narkotikų ir nusikaltimų keliu, arba išvyksta iš Lietuvos, todėl ši įtampa yra labai svarbi mūsų valstybei ir labai pavojinga.
Antroji įtampa yra internalizacijos ir eksternalizacijos. Kiekviena visuomenė turi savo kultūrą, t.y. kalbas, žinias, igūdžius, vertybes, įsitikinimus. Socializuodamasis vaikas mokosi, įgyja kultūrą tam, kad užimtų vietą visuomenėje. Jis internalizuoja patiriamus elgsenos pavyzdžius, objektyvuotą kultūrą. Tai yra internalizacija. Eksternalizacija – priimtų normų perdavimu kitiems. Ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje dabar plačiai kalbama apie seksualinių mažumų judėjimus. Seksualinė mažumos reikalauja vis daugiau teisių (tuoktis, auginti vaikus), jau galima pasidaryti lyties keitimo operacijas, tokie žmonės nebesislepia ir vis dažniau juos galima pamatyti televizijos laidose. Liberalios šalys, tokios kaip Olandija, leidžia daug seksualinių mažumų atstovams, nes šiuolaikiniame pasaulyje labai akcentuojamos yra žmogaus teisės, saviraiškos laisvė. Tačiau yra ir tokių šalių, kur seksualinės mažumos nėra priimtinas dalykas, kur tai yra nenormalu, kurios nėra pakančios „nenormaliesiems”. Viena iš tokių šalių yra Lietuva. Kurią net galima būtų pavadinti rasistine valstybe. Dėl tokio nepakantumo seksaulinių mažumų atstovai neretai yra priversti slėpti savo orientaciją, nes kitaip nuo tikrų lietuvių galima mažų mažiausiai „gauti į galvą”. Todėl tokiems žmonės (tai liečia ne tik seksualines mažumas, bet ir juodaodžius) labai sunku internalizuotis, įsijungti į lietuvių visuomenę. Lietuvos žmonės nelinkę naujovėms, jie yra konservatyvūs, todėl visuomenė yra uždara, dažnai nepakanti kitos tautybės, rasės, ar orientacijos žmonėms. Kaip jau minėjau, tai trugdo „kitokių” žmonių internalizaciją ir tokie žmonės apie Lietuvą atsiliepia blogai. „Mes esame visur, tačiau kartu ir niekur“ – ši citata iš pokalbio su gėjumi tiksliai apibūdina seksualinių mažumų padėtį. Nuo 1993 metų 1000 egzempliorių tiražu pradėtas platinti žurnalas gėjams „Naglis“ – iš pradžių jis buvo platinamas be jokių apribojimų, vėliau, suteikus erotinio žurnalo statusą, tik sekso reikmenų parduotuvėse. Balsų dauguma priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje atsisakyta „pritarti bet kokios šalies, kurios įstatymai arba įgyvendinama politika diskriminuoja gėjų ir lesbiečių teises“, priėmimui į Europos Sąjungą. Joje reiškiamas susirūpinimas dėl homoseksualistų padėties Kipre, Rumunijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Lietuvoje seksualinės mažumos yra diskriminuojamos“, – teigia LGL valdybos pirmininkas Vl. Simonka. Pasitaiko nemažai atvejų, kai dėl savo seksualinės orientacijos žmonės atleidžiami iš darbo, tačiau įrodyti tikrąsias atleidimo priežastis dažnai yra labai sunku. Lietuvos valdžia nereaguoja į seksualinių mažumų atstovų reikalavimus, kad naujame Baudžiamojo kodekso projekte būtų įtraukta nuostata dėl bausmės už diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos – šalia tautinio, etninio, rasinio ir religinio diskriminavimo. Štai ką apie homoseksualumą yra pasakęs Zigmundas Froidas (1935): “homoseksualumas tikrai nėra privalumas, tačiau jo nereikia gėdytis, tai nėra yda ar degradacija. Be to, jo negalima klasifikuoti kaip ligos”. Štai kaip lietuviai vertina seksualines mažumas. Su tokia visuomenės nuostata apie jokią seksualinių mažumų internalizaciją Lietuvoje negali būti net kalbos.
Internalizacijos ir eksternalizacijos įtampai didelę reikšmę taip pat turi sektos. Šio metu visame pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) veikia daugybė įvairių sektų. Yra net gi tokių, kurios vadinamos sektomis žudikėmis ir kurių apeigų metu yra aukojami žmonės. Žmonės yra netolerantiški tokiems dalykams (ypač Lietuvoje, nes tai „ypač“ katalikiškas kraštas). Dauguma sektų net nebando internalizuotis, įsijungti į visuomenę, o toms sektoms, kurios ryžtasi tai padaryti, pavyksta tik labai retais atvejais. Tačiau net ir tuomet lietuvos visuomenė į sektas žiūri kritiškai. Pagrindinis su valstybės institucijomis susijęs religinių judėjimų interesas yra jų registravimas ir pripažinimas. Tačiau dėl gana liberalios registravimo tvarkos šis interesas yra įgyvendinamas įstatymo numatyta tvarka.Daugelio žmonių nuomone, sektos tai – tos “pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus”; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios. Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Reikėtų paminėti, kad sąvoka “sekta” nėra aiškiai teisiškai suformuluota. Dažnai šiuo žodžiu apibūdinamos nedidelės religinės grupės, neįprastos ar mažai žinomos nusistovėjusioje šalies kultūroje. Šis žodis visuomenėje turi aiškią neigiamą prasmę, ir dažnai turima omenyje, kad sektos manipuliuoja žmonėmis ir siekia daryti įtaką ne vien jų įsitikinimams, bet ir psichikai (nors tokias savybes galime rasti ir kitose ne religinėse organizacijose, pvz.: politinėse partijose, reklamoje ir pan.). Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1999 m. birželio 22 d. priimta rekomendacija nurodo, kad nėra būtina apibrėžti, kas sudaro sektą ar nuspręsti, kas yra religija3. Bet koks apibrėžimas, akivaizdu, yra savavališkas, o sektų atveju apibrėžimai svyruoja nuo vertybiškai neutralių, bet pernelyg abstrakčių iki konkrečių, tačiau religiškai tendencingų. Vienas iš sektų apibrėžimų yra „žmonių grupė, neseniai išnirusi dvasiniuose vandenyse“, kurią galima apibūdinti arba pagal lyderį, arba pagal religines koncepcijas, arba pagal ypatingą elgesio formą, arba pagal šių aspektų kombinaciją“ . pasak Vykinto Pugačiausko: „Dažniausiai siūloma vietoj sektos ar naujojo religinio judėjimo apibrėžimo išskirti pagrindines jų ypatybes: izoliaciją nuo išorinio pasaulio, nepriklausomybę nuo visuomeninių organizacijų bei institucijų ir nonkomformizmą, atskirą pasaulėžiūrą, ideologiją, akseologiją, griežtą hierarchinę struktūrą, centralizaciją, autoritetingo vadovo buvimą, narių atsidavimą, lojalumą, fanatizmą ir didelį religingumą“. Taigi neveltui šventame Rašte rašoma: (1 Tim 4,1-2) “Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjikmo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams.”. aišku tik viena, kad visuomenės nuomonė apie sektas yra prasta ir kad į savo tarpe žmonės nenorėtų bendrauti, gyventi su sektantais. Visuomenė dažniausiai užkerta kelią sektų internalizacijai.
Mano manymu internalizacijos ir eksternalizacijos įtampa egzistuoja visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tačiau internalizacijos įtampa vis labiau užgožia eksternalizaciją, todėl tai stingdo mūsų kultūrą. Jei eksternalizacijos įtampa išnyks, visuomenėje atsiras fragmentiškumas.
Kita visuomenės įtampa yra racionalumo ir vitalumo. Racionalu yra tai, kas yra išreiškiama aiškiai. Racionalumas turi naudos, apskaičiavimo aspektą. Vitalu yra tai, kas spontaniška, gyvibinga, energinga. Lietuvos žmonės iš prigimties yra daugiau racionalūs nei vitalūs. Jie nelinkę laisvai reikšti emocijas, akivaizdžiai džiaugtis ar liūdėti. Lietuviai viešoje vietoje linkę būti neutralūs. Vitalumas daugiausiai pasireiškia per meną, tačiau retas lietuvis yra aistringas meno kūrinių žinovas ir gerbėjas. Visiems yra priimtina, kad pietuose gyvenantys žmonės yra gyvybingesni ir labiau linkę reikšti savo emocijas. Racionalumas yra privalumas nebent bankinkystėje, versle, matematikoje ar prekyboje, kur viską reikia apskaičiuoti ir mąstyti racionaliai. Taip pat tai yra privalumas nusikaltėlių pasaulyje, kur negalima vadovautis emocijomis, reikia mąstyti šaltai ir apskaičiuoti viską iki mažiausių smulkmenų. Gerai suplanuoto nusikaltimo pavyzdys gali būti inkasatorių apiplėšimas tiek šių metų rudenį, tiek prieš šešerius metus, nes nusikaltėliai iki šiol nėra išaiškinti. Taip pat puikus racionalaus nusikaltėlių mąstymo pavyzdys yra žaibiškos vagystės, po kurių vagis pasiseka surasti labai retai, o parduotouvės apiplėšiamos vos per kelias minutes. Galima pajuokauti, kad racionalus lietuvių mąstymas yra naudojamas ne ten kur reikia. Politikai, atvirkščiai nei vagys, gana retokai priima racionalius sprendimus.
Manau kad vitalumo įtampa jei dar ir egzistuoja lietuvių visuomenėje, tai labai sunkiai. Arba galima teigti atvirkščiai, ji kaip tik vystosi, nes Lietuvai vis labiau bandant tapatintis su Vakarietiškomis valstybėmis lietuviai darosi vis laisvesni ir mokosi būti vitališkesniais. Tačiau ir racionalumo įtampa lietuviams nebuvo labai svarbi. Jau nuo seno lietuviai buvo ne amatininkai ar varslininkai (kaip žydai), o žemdirbiai. Taigi mano manymu, racionalumo įtampa vis labiau stingsta, o vitalumo įtampa po turputį auga. Šios įtampos lietuvių kultūroje egzistuoja kaip visiškai priešingos, todėl teigia gyvibingumo mūsų kultūrai.
Ketvirtoji įtampa yra susisaistymo ir atsijungimo. Ji svarbi sprendžiant klausimą ar mes labiau siekiame bendrauti, ar atsiriboti. Lietuvių tauta niekada nebuvo linkusi atsiriboti nuo kitų tautų. LDK laikais Lietuva užpuldinėdavo kitas valstybes, vėliau nusilpusi sudarė Liublino uniją su Lenkija (su šia valstybe Lietuvą visada siejo tamprūs ryšiai), dar vėliau įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį ir tuomet, kaip ir visos į Sovietų Sąjungos sudėtį įėjusios valstybės, buvo izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Dabar, atgavusi nepriklausomybę Lietuva yra ir Europos Sąjungos, ir NATO narė. Tai puikiai įrodo, kad lietuviams labiau būdingas susisaistymas negu atsijungimas. Atsiribojimas labiau būdingesnis individualiam lietuviui. Lietuviai nelinkę pasakoti savo asmeninio gyvenimo kitiems žmonėms. Lietuviai retai būna vieningi, tačiau susivieniję gali daug pasiekti (geras lietuvių vieningumo pavyzdys yra Baltijos kelias).
Mano manymu susisaisymo ir atsijungimo įtampos vis labiau sustingsta šiuolaikinėje lietuvių visuomenėje. Ši įtampa neteikia gyvibingumo mūsų kultūrai, tačiau, mano nuomone, nei susisaistymas, nei atsijungimas nėra dominuojantys vienas kito atžvilgiu, todėl nestingdo mūsų kultūros. Labiau tikėtina, kad šios įtampos nyksta, todėl visuomenėje atsiranda fragmentiškumas.
Penktoji įtampa yra empirikos ir transcendencijos. Empirika yra visa tai, kas susiję su šiuo pasauliu, mokslo objektai. Transcendencija yra kažkokio kitokio, anapusinio pasaulio ieškojimas. Ši įtampa labai svarbi nuo to laiko, kai Darvinas paskelbė savo veikalą „Rūšių atsiradimas“. Tuomet religija susipriešino su mokslu, nes Darvino teorija skelbė, kad žmonės išsivystė iš beždžionių ir paneigė šimtmečius egzistavusią nuomonę, kad žmones sukūrė Dievas. Mokslas paneigė svarbiausius religijos postulatus, tokius kaip Mergelės Marijos nakaltas prasidėjimas, nes mokslas pagrindė, kad tai neįmanoma, nes kad moteris pastotų turi būti vyriškas spermatozoidas, kitaip tariant moteris turi permiegoti su vyru. Taip viską pagrįsdamas mokslas pradėjo kelti pavojų tikėjimui. Tačiau popiežius Benediktas XVI teigia, kad: „XX amžiuje mokslas padarė tokią didelę pažangą, kad žmonėms kartais gali atrodyti keista, kaip tai suderinama su krikščionių tikėjimu“. Žymus anglų filosofas, Nobelio premijos laureatas Bertranas Raselas knygoje “Religija ir mokslas” rašo: “Tarp religijos ir mokslo vyko nuolatinė kova, kurią iki pat paskutiniųjų metų nuolat laimėdavo mokslas. <.> Intelektualinis religijos ir mokslo konflikto šaltinis yra tikėjimo tiesos. <.> Tie, kurie abejojo tomis tiesomis, silpnino dvasininkų autoritetą. <.> Negana to, jie buvo laikomi griaunančiais moralės pagrindus, nes moralines pareigas dvasininkai kildino iš tikėjimo tiesų“. Šiandien mokslo ir krikščionybės konfliktas akivaizdus ir dirbtinio apvaisinimo, klonavimo, lyties pakeitimo, donorinių organų auginimo, eutanazijos srityse. No¬be¬lio pre¬mi¬jos lau¬re¬a¬tas fi¬zi¬kas Le¬o¬nas M. Le¬der¬ma¬nas ma¬no, kad moks¬las ne¬ran¬da die¬vy¬bės įro¬dy¬mų, ir nors „moks¬le ne vis¬kas aiš¬ku ir lie¬ka vie¬tos Kū¬rė¬jui, tos vie¬tos jau ma¬žiau nei bu¬vo prieš 50 me¬tų“. Api¬ben¬drin¬da¬mas jis da¬ro iš¬va¬dą, kad Die¬vui skir¬ta erd¬vė trau¬kia¬si. Pa¬lo Al¬to mo¬le¬ku¬li¬nės me¬di¬ci¬nos ins¬ti¬tu¬to Ka¬li¬for¬ni¬jo¬je di¬rek¬to¬rius Ja¬me¬sas La¬rickas iš¬sa¬ko dau¬ge¬lio moks¬li¬nin¬kų po¬žiū¬rį: „Kaip žmo¬nės su¬pra¬to, kad ne Die¬vas su¬ke¬lia žai¬bą, taip il¬gai¬niui jie su¬pras, kad są¬mo¬nė ir ki¬ti Vi¬sa¬ga¬liui pri¬ski¬ria¬mi reiš¬ki¬niai taip pat ran¬da¬si na¬tū¬ra¬liai“. Bažnyčia pasisako griežtai prieš kai kuriuos mokslo laimėjimus, tokius kaip dirbtinis apvaisinimas, klonavimas, lyties pakeitimas. Todėl mokslo ir religijos priešprieša yra neišvengiama. Didis išradėjas Einšteinas yra pasakęs, kad: „Mokslas be religijos luošas, o religija be mokslo – akla“.
Empirikos ir transcendencijos įtampa yra labai svarbi, ir ši įtampa nenyksta ir nestingsta. Empirika ir transcendencija egzistuoja kaip priešingybės mūsų kultūroje ir taip ją pagyvina. Ir empirika ir transcendencija bando dominuoti viena kitos atžvilgiu ir kovoja viena su kita, bando išstumti viena kitą. Nei viena įtampa neišnyksta ir fragmentiškumas neatsiranda.
Sekanti įtampa yra hierarchijos ir lygybės. Visais laikais visos visuomenės buvo hierarchizuotos ir visuomet buvo tokių, kurie kovodavo už lygybę. Ypač po Antrojo Pasaulinio karo imta akcentuoti žmonių lygybę, žmonių teises, saviraiškos laisvę. Imta smerkti rasizmą ir diskriminaciją. Taip pat imta kovoti už lygias moterų ir vyrų teises. Atsirado feminizmas, susidarė įvairios jo kryptys.
Per penkiasdešimt Europos ekonominės bendrijos gyvavimo metų Europos moterų padėtis stipriai pasistūmėjo į priekį. Lygybė visuomet buvo pamatinė europinė vertybė, ES šalių visuomenių ir institucijų palaipsniui įdiegta į kasdieninį gyvenimą. Nuo 1984 m. Europos Parlamentas moterų teises gina dar atidžiau – tuomet buvo įkurtas EP Moterų teisių komitetas. Vyrų ir moterų lygių teisių ir galimybių problema yra labai aktuali kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje. Valstybės lygmenyje tai yra nuostata, kad moterys ir vyrai turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime. Lietuvoje yra teisinis pamatas lyčių lygiateisiškumui įgyvendinti (LR Konstitucija, LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas). Yra sukurta LR moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir LR moterų ir vyrų lygių galimybių komisija. Tačiau praktika rodo, kad moterų teisės yra pažeidžiamos – ypač darbo rinkoje. Priimant į darbą pirmenybė teikiama vyrams, vyrams mokamas aukštesnis atlyginimas (Lietuvoje moterų atlyginimas sudaro tik 76.9 vyrų atlyginimo), vadovaujančiuose postuose – daugumoje vyrai. Vakarų Europos šalių, ypač Skandinavijos, patirtis rodo, kad norint išjudinti visuomenę siekti jos teisių, reikia ne tik mokytis demokratijos, bet ir kurti instrumentus, per kuriuos galima įgyvendinti demokratiją.
Mano nuomone, šios įtampos egzistuoja šiandieninėje Lietuvoje. Jos nenyksta ir nesustingsta. Tačiau jos neegzistuoja ir kaip visiškos priešingbės. Lygybės įtampa ypač reiškiasi šiuolaikiniame pasaulyje (daugiausiai įvairiais judėjimis už lygias teises, lygias galimybes). Hierarchija ne tokia aktuali įtampa šiandien, kai akcentuojama lygybė, tačiau ji egzistuoja, nes visuomenė yra hierarchizuota, yra valdantieji sluoksniai, kuriuose yra turtingiausi visuomenės nariai. Taip pat yra vidurinysis sluoksnis ir žemiausias sluoksnis (valkatos ir kiti asocialūs asmenys). Tačiau, mano nuomone, lygybė dominuoja prieš hierarchiją ir stingdo mūsų kultūrą.
Septintoji įtampa yra natūralumo ir dirbtinumo. Manau, kad ši įtampa yra svarbi, nes pasaulis (tuo pačiu ir Lietuva) yra pilnas dirbtinų dalykų (netgi maistas) ir kuo toliau, tuo daugiau yra vertinamas natūralumas, rankų darbas.
Daugiausiai dabar kalbama apie dirbtinai sukurtus GMO (genetiškai modifikuotus organizmus). Lietuva pamažu žengia visuomenei ir aplinkai palankaus verslo link. Visame pasaulyje prieštaringai vertinami genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir iš jų gaminami maisto produktai trukdo tokiam verslui vystytis, o vartotojai daugeliu atveju praranda pasirinkimo laisvę. Maisto produktai, jei jų sudėtyje GMO yra daugiau negu 0,9 proc., vadinami genetiškai modifikuotais produktais. Pasaulinė prekybos organizacija ir Europos Komisija neleidžia trukdyti laisvajai rinkai, kol genetiškai modifikuotų produktų pavojingumas žmonių sveikatai neįrodytas. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad neįrodytas šių produktų saugumas. Atlikti tyrimai su žiurkėmis parodė, kad genetiškai modifikuotas maistas turi pražūtingą poveikį jų vystymuisi ir ypač paveldimumui. Be to, viskas, kas sukurta dirbtinai ir ypač naudojant genų modifikaciją negali apsieiti be pasekmių. Genetiškai modifikuoti augalai gali kryžmintis su laukinėmis rūšimis. Laukuose vėjas ir vabzdžiai perneša genetiškai modifikuotų augalų žiedadulkes ir juos užteršia. Kenkėjai ir ligos gali išsiugdyti atsparumą.Be to, genetiškai modifikuoti augalai gali neigiamai paveikti dirvožemio organizmus. Dar didesnis pavojus iškiltų, jeigu genetiškai modifikuoti virusai ir bakterijos „pabėgtų“ arba būtų neapgalvotai išleisti į aplinką. Genetiškai modifikuoti organizmai , kurie „pabėgo“ į gamtą yra pranašesni ir gali lengvai nukonkuruoti natūralius organizmus, taip gali išnykti natūralios rūšys. Genetiškai modifikuotų augalų auginimui reikia daug cheminių medžiagų, kurios kenkia tiek aplinkai, tiek žmogaus sveikatai. Šie augalai dažniausiai turi pertvarkytus baltymus, kurių iki šiol nebuvo maiste, jie gali sukelti alergines ligas. Ši liga tampa vis grėsmingesnė. Alergiją dažniausiai sukelia proteinai arba gliukozidai. Nauji genai gali pakeisti gimtųjų genų sąveiką ir tokiu būdu sukelti nenuspėjamus padarinius. Tam, kad vartotojai žinotų apie produktų, sukurtų genų inžinerijos pagalba poveikį, buvo priimtos naujos ES taisyklės ir reglamentai, įvertinantys ne tik riziką, bet ir perspėjantys vartotojus apie potencialias šių produktų vartojimo pasekmes. Lietuvoje, naudojant GMO ar GMP, reikia gauti Aplinkos ministerijos leidimą. Manau kad žmonės, kurie bent šį bei tą žino apie GMO jau atidžiau skaito maisto produktų sudėtį ir noriai perka ekologiškus ir nedirbtinus produktus.
Visuomenės susidomėjimas GMO ir kitais nenatūraliais gaminiais ir produktais rodo, kad natūralumo ir dirbtinumo įtampa yra labai aktuali ne tik šiandieniniame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Šios įtampos nenyksta ir nesustingsta, o atvirkščiai, vis daugiau iškyla ir aštrėja. Natūralumas ir dirbtinumas (jau vien tik šie žodžiai yra antonimai) yra priešingos galimybės ir teikia gyvibingumo mūsų kultūrai.
Kita įtampa – universalumo ir partikuliarumo. Tai taip pat svarbi įtampa šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje. Dabar, kai kovojama už Europą be sienų, kuomet žmonės gali pakankamai laisvai keliauti po visą pasaulį kyla klausimas, ar žmonės tampa kosmopolitais (pasaulio piliečiais) ar vis dar išlieka tautiškumas ir žmonės linkę saugoti ir pratęsti savo tautos tradicijas.
Kultūrinis kosmopolitizmas – tai sąmoningai suvokiama kultūrinė nuostata, kurią (dėl savo ir savo palikuonių saugios ateites) turėtų ugdyti žmonės, gyvenantys globalizuotame pasaulyje. Svarbiausia suvokti, kad globalizuotas pasaulis yra toks, kuriame nėra „kitų – svetimų“. Tai – erdvė, kurią sudaro daug kultūrinių kitoniškumų. Kosmopolitas geba pripažinti ir vertinti savo kultūrines nuostatas, tartis su kitais savarankiškais vietos gyventojais. Jis gali suvokti tolimas ir ilgalaikes veiksmų pasekmes už lokalios vietovės ribų, pripažinti bendrus globalinius interesus, moka užmegzti protingą dialogą su skirtingas nuomones turinčiais žmonėmis, mąsto, kaip galėtų kitokius interesus paremti. Taigi kosmopolitai yra žmonės, kurie kasdieniame gyvenime darydami sprendimus, jaučia, jog platesnis pasaulis siejasi su jų vietovės pasauliu (ir atvirkščiai). Tačiau šiuo metu nėra jokių objektyvių prielaidų tam, kad toks kultūrinis kosmopolitizmas Lietuvoje taptų pripažįstamas, galėtų efektyviai priešintis nesąmoningo „kasdieniško“ vartotojiškos visuomenės kosmopolitizmo įtakai. Valstybinės institucijos nedeklaruoja aiškios ir kryptingos kultūrinės politikos. Neryškus ar kuklus kosmopolitizmas dar labai nutolęs nuo didvyriško visuotinės pilietybės idealo, kuris buvo deklaruojamas Švietimo amžiaus mąstytojų, tačiau jį galima išsiugdyti. Leonidas Donskis apie kosmpolitizmą kalba taip: „Kosmopolitizmas yra savosios kultūros pratęsimas kitų kultūrų kontekste. Tai – dialogo su kitais ir atsivėrimo pasauliui džiaugsmas, tik sustiprinantis simpatiją žmonijai ir savąją tapatybę. Kita vertus, kosmopolitizmas anaiptol ne visada reiškiasi kaip idėja. Veikiau tai prisirišimas prie konkrečių vietų, esančių ne savojoje šalyje, o kažkur kitur – kitų miestų, peizažų, šalių ir jų kultūrinio gyvenimo“.
Universalumo ir partikurialumo įtampa yra svarbi šiandieninieje Lietuvoje, kuomet daugelis lietuvių išvyksta į kitas šalis užsidirbti ir neretai ten pasilieka visiems laikams. Todėl šios įtampos nestingsta ir nenyksta, o atvirkščiai, stiprėja. Nei viena iš įtampų nenunyksta , tačiau jos daugiau ar mažiau yra lygiavertės.
Devintoji įtampa yra praeities ir ateities, kuri, manau, yra svarbi Lietuvoje. Dabar, kuomet Lietuva yra nepriklausoma, senesni žmonės vis labiau prisimena, kaip gerai buvo „prie ruso“, ir kaip skurdžiai jie dabar gyvena. Iš to galima spręsti, kad dalis Lietuvos visuomenės yra linkusi žiūrėti į praeitį. Tuo tarpu jaunesnė visuomenės dalis, kuri nežino, kaip gerai buvo sovietiniais laikais (nes negyveno tuo laikotarpiu) yra linkusi žiūrėti į ateitį ir kurti ją patiems.
Tačiau ši įtampa nesireiškia „taip garsiai“ kaip kitos. Praeities ir ateities įtampos yra linkusios nykti, nes seni žmonės (tie, kurie vis dar prisimena, kaip gerai buvo sovietiniais laikais) miršta, o jauni linkę labiau žiūrėti į ateitį ir kurti ją sau, o ne atsigręžti į praeitį. Dėl to, kad šios įtampos nyksta, Lietuvos visuomenėje atsiranda fragmentiškumas.
Paskutinė įtampa yra plėtimosi ir stabilizacijos. Civilizacijos ie valstybės klesti tuomet, kai jos yra atviros. Tada jos praturtina savo narius kultūros ir kitais atžvilgiais. Nei viena visuomenė ir civilizacija negalėjo išsilaikyti ir klestėti atsiribojusi nuo aplinkinio pasaulio (puikus ir nesenas pavyzdys yra Sovietų Sąjunga). Todėl kiekviena visuomenė turėtų būti atvira naujovėms, tačiau tik iki tam tikro lygio.
Manau, kad ši plėtimosi ir stabilizacijos įtampa, kaip ir praeities ir ateities, nėra labai aktuali Lietuvai. Ji egzistuoja, tačiau, mano manymu, labiau linkusi sustingti. Kadangi šios įtampos linkę nykti, visuomenėje atsiranda fragmentiškumas.

Leave a Comment