Kova su skurdu ir darbo srities teisės

Reikšminga yra pažvelgti į iššūkį sumažinimui ir galutiniam skurdo panaikinimui iniciatyvos, sukurti vyrams ir moterims žmoniškas darbo vietas, požiūriu. Toks požiūris padės sukaupti valdžios dėmesį, nuo vietinio iki globalinio lygio, socialinių partnerių ir atitinkamų visuomenės grupių į tai, kaip priversti, kad institucijos ir rinkos efektyviau tenkintų poreikius tų žmonių, kurie yra didžiausiame pavojuje atsidurti skurde.
Institucijos, rinkos ir vystymasis
Debatuose apie tai, kaip gaminti ir išlaikyti palankų skurstantiems augimą, vis daugiau dėmesio skyriama klausimui, kaip sukurti viešųjų ir privačiųjų institutų tinklus, kurie pagerintų decentralizuotų spprendimų priėmino mechanizmų, būdingų rinkoms, funkcionavimo lygį, taip pat mechanizmų, esančių vyriausybių ir draugijų dispozicijoje, skirtų, priemonių siekti ekonominius ir socialinius tikslus, koordinavimui. Taip pat vėl į susidomėjimo priekį siūlomas draugijų vaidmuo ar “socialinis kapitalas” ir sąlygos, kuriose įvairios susijungimų formos prisideda prie tam tikrų grupių, ypač skurstančiųjų, padėties pagerinimo, kaip ir prie visos ekonominės ir socialinės veiklos.
Tas faktas, kad skurdas vis dar egzistuoja dideliu mastu, liudija apie tai, kad daugelyje šalių institucijų veikla, įskaitant institucijas reguliuojančias darbo rinkas, lieka neefektyvi diideliam žmonių skaičiui. Problema yra ta, kad reikia įvesti formalias taisykles, kurios jungia savyje plačiai akceptuojamas vertybes ir besikeičiančias neformalias normas tam, kad sumažinti nesaugumo ir nepasitikėjimo laipsnį, kas padidintų rinkų funkcionavimo efektyvumą.
Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) strategijoje, kaip užtikrinti žmonišką da

arbą, siūloma kompleksinė struktūra, kaip skatinti keitimąsi tarp įstaigų, pagrįstą universaliomis vertybėmis, kas gali suteikti valstybėms pagalbos darbo rinkos valdymo sistemos formavime siekiant sukurti vyrams ir moterims produktyvaus užimtumo galimybes laisvės, lygybės, saugumo ir žmogaus orumo gerbimo sąlygose. Tai – sudėtingas procesas ne paskiausiai dėl to, kad institucijos skirtos šiandienos problemų sprendimui yra pagrįstos praeityje nustatytais principais.
Svarbiausia TDO užduotis yra padėti narių grupėms spręsti dažnai ignoruojamas darbo rinkų valdymo srities problemas.
Teisės darbo srityje ir vystymasis
Svarbia ir tradicine TDO veiklos dalimi yra svarstymas ir nustatymas principų, kuriuos vyriausybė, darbdaviai ir darbuotojai gali išnaudoti formuojant darbo rinkos sistemas, turinčias teisingumo elementus.
Tiriant pasaulio šalių įstatymus ir praktikas darbo santykių srityje akivaizdžiai matomas yra TDO normų įtakos išsiplėtimas. Taip yra dėl to, kad šios normos attspindi plačiai pripažįstamas vertybes.
1998 metų TDO Deklaracija apie pagrindinius darbo srities principus ir teises įpareigojo visus Organizacijos narius laikytis, dalyvauti pritaikyme ir sąžiningai atitinkant Įstatymą įgyvendinti pagrindines teises liečiančius principus, tai yra:
a) Jungimosi laisvė ir veiksmingas teisės į kolektyvinių derybų vedimą pripažinimas;
b) Visų priverstinio ar privalomojo darbo formų panaikinimas;
c) Veiksmingas vaikų darbo panaikinimas;
d) Diskriminacijos darbo ir užimtumo srityje panaikinimas.
Šių tarptautiniame lygyje pripažintų pagrindinių žmogaus teisių darbo srityje gerbimas laikomas yra viena iš svarbiausių sąlygų norint užtikrinti lygybę, socialinią pažangą, skurdo panaikinimą ir atitikimą prie visuotinio ir il
lgalaikio pasaulio.
TDO Deklaracijoje apie pagrindinius principus ir teises darbe išreiškiamos vertybės yra sudėtine laisvių dalimi, kurios tuo pat metu yra kaip pagrindinis tikslas ir kaip svarbiausias vystymosi instrumentas.
Pagrįstas žmoniško darbo koncepcija įsitikinimas, kad sąlygų, kuriose žmonės gali realizuoti savo sugebėjimus, sukurimas yra pagrindiniu vystymosi tikslu ir esmine priemone norint išnaikinti skurdą.
Pagrindinių darbo principų ir teisių laikymasis yra sąlyga kūriant teisines normas ir kolektyvinius susitarimus, kuriais remiantis užtikrinamas darbo rinkų ir darbo vietų valdymas.
Darbo rinkos neformalioje ekonomikoje: strategija norint pagerinti valdymą
Neformalumas – tai, iš esmės, valdymo klausimas. Tinkamo pagrindo nebūvimas, valdant rinkas apskritai ir atskirai darbo rinkas, sukuria nesaugumo sąlygas, kas kliudo fizinio, finansinio, žmogiško ir socialinio kapitalo susikaupimui. Be strategijos, nukreiptos į laipsnišką išplėtimą taisyklių, galiojančių realioje ekonomikoje, kad patenkinti besivystančiose šalyse neformalios ekonomikos dirbančiųjų ir įmonių poreikius, pasaulio skurstančiųjų produktyvus potencialas ir toliau nebus pilnai išnaudojamas, kas laikoma kliutimi ekonominiam augimui ir augančios socialinės įtampos šaltiniu.
Nusikaltimai ir korupcija – tai svarbiausios problemos, su kuriomis neformalioje ekonomikoje susiduria dirbantieji ir įmonės. Veiksmingų mechanizmų nebūvimas, taikant pagrindinius įstatymus, apsaugojančius žmones nuo vagysčių ir prievartos, kliūdo produktyvaus užimtumo augimui.
Užsitesęs progresas kelyje į pripažintą ir apsaugotą žmonišką darbą gali būti įmanomas tik tada, kai bus išaiškintos ir pašalintos tikros neformalių santykių atsiradimo priežastys. Svarbiausia kliūtimi įeinant į pagrindinę ek
konominių ir socialinių santykių sferą yra nesugebėjimas neformalios ekonomikos dirbančiųjų ir darbdavių pareikšti savo esmines teises, kurios yra būtinos efektyviam ir teisingam darbo rinkų funkcionavimui.
Neformalios ekonomikos augimą dažnai gali iššaukti nenaudingi, neefektyvūs, klaidinantys ar blogai įgyvendinami įstatyminiai ir instituciniai rėmai ir nepakankamas bei neveiksmingas politikos ir įstatymų įgyvendinimas. Išėjimas iš neformalių santykių ir skurdo reikalauja politinių sąlygų, kurios skatina atsakingų įmonininkų kultūros vystymąsi ir ypač mikro-, mažų ir vidutinių įmonių įsteigimą efektyvios teisinės sistemos rėmuose.
Nėra lengvų sprendimų tarptautinėms ir nacionalinėms problemoms, susijusioms su nesėkmėmis valdymo srityje, kurios privedė besivystančiose šalyse iki masinio neformalios ekonomikos sistemų augimo. Todėl vyriausybėms yra būtina sukurti ir taikyti kompleksinį priėjimą prie pagalbos suteikimo neformalios ekonomikos įmonėms ir dirbantiems, įveikiant kliūtis, kurios neleidžia jiems naudotis pirmenybėmis, susijusiomis su saugumu įmonių vystymosi procesui ir žmoniškų darbo vietų sukūrimui, kurį užtikrina teisinis jų veiklos pripažinimas.
Didžiule problema yra tame, kad pasiekti pusiausvyrą tarp būtinumo užtikrinti, jog strategija siekianti pagerinti neformalios ekonomikos darbo rinkų valdymą, neapsunkins ir taip sunkaus neformalioje ekonomikoje dirbančių žmonių gyvenimo, ir reformų bei laipsniško reguliuojančių rėmų plėtimosi, kurie yra naudojami formalioje ekonomikoje. Tam, kad būti veiksmingomis naujos valdymo sistemos turi turėti prasmę tiems, kam jos yra skirtos, kitu atveju jos nebus taikomos ar gali atsitiktinai privesti pr
rie naujų kliūčių atsiradimo, kūriant aukštesnės kokybės darbo vietas.
Socialinis dialogas ir kova su skurdu
Kadangi ekonomika tampa vis sudėtingesnė, reikalingos yra taisyklės, apimančios platų darbo situacijų spektrą. Kas liečia įvairiausių firmų organizuojamą produkciją, tai santykiai tarp darbdavio ir atskiro darbuotojo, bei tarp darbdavių ir darbuotojų bendrai, daro esminę įtaką produkcijai, uždarbiui, darbo sąlygoms ir šalies ekonomikos vystymosi rezultatams. Šių santykių kokybė, žinoma, turi tiesioginę reikšmę šioms abiems pusėms, bet ji yra ir visos visuomenės interesuose. Todėl visos valstybės turi atitinkamą įtatymų leidybą, reguliuojančią darbo santykių klausimų sprendimą.
Darbo rinkų valdymas yra bendras vyriausybės ir laisvai organizuojamų darbdavių ir darbuotojų institucijų atsakingumas. Terminas “socialinis dialogas” reiškia procesą, kurio metu trys pusės nustato, keičia ir taiko darbo taisykles ir su juo susijusius klausimus. Daugumoje šalių socialinis dialogas yra tam tikru mastu institucionalizuotas ir vedamas dalyvaujant organizacijoms, atstovaujančioms darbdavius ir darbuotojus, tai vadinamus “soliacinius partnerius”, kurie bendradarbiauja su vyriausybėmis įvairių trišalių institucijų rėmuose, siekiant sukurti palankias sąlygas klausimų aptarimui ir derybų vedimui. Daugelyje šalių išsiplėtė socialinio dialogo mechanizmų nagrinėjamų klausimų spektras, jis apima visos ekonominės ir socialinės politikos klausimus.
Investavimas į socialinį dialogą yra esminis elementas skatinant institucinio keitimosi procesą kad pagerinti darbo rinkų funkcionavimo efektyvumą ir, tokiu būdu, skurdą mažinančią augimo kokybę. TDO įsipareigojo bendradarbiauti su savo trišaliais dalyviais siekiant socialinio dialogo pagrindu sukurti valstybių strategijas, užtikrinančias žmonišką darbą, kurios jungia vystymosi ir kovos su skurdu klausimus.
Viešųjų tarnybų ir formaliojo sektoriaus įmonių funkcionavimo efektyvumo gerinimas
Per ilgus taupimo metus, susijusius su struktūrų prisitaikymu ir įsiskolinimų krizėmis,
daugelyje besivystančių šalių labai pablogėjo viešųjų tarnybų apmokėjimai ir darbo sąlygos. Vėl tapo aktuali problema, kaip padidinti višųjų tarnybų funkcionavimo efektyvumą, po ilgų teiginio “viskas, kas privačiai yra gerai, kas valstybinio – blogai” galiojimo metų. Kad ir kokį santykį tarp privataus ir viešojo sektorių nenustatytų šalis, būtina yra, kad darbiniai valstybinių tarnautojų santykiai būtų gerai organizuoti.
Viešųjų tarnybų profsąjungos, susijungusios pasauliniame lygyje į Tarptautinias Viešasias Tarnybas, siekia įvesti naują stambią kampaniją, kurios tikslas yra padidinti vyriausybinių ir viešųjų tarnybų teikiamų paslaugų kokybę ir šiose gyvybiškai svarbiose sektoriuose dirbančiųjų užimtumo kokybę. Bendri šios kampanijos tikslai yra:
• Užtikrinti adekvatų viešųjų tarnybų finansavimą, kad gerai parengti ir tinkamai apmokami darbuotojai galėtų teikti kokybiškai geras paslaugas;
• Vystyti viešųjų tarnybų gabumą kad įvykdyti socialinės politikos tikslus, ypač kovoje su skurdu ir žmonių padėties gerinime;
• Užtikrinti, kad viešosios tarnybos tenkintų kokybės tikslus, įskaitant ir aukštas etines elgesio normas, kurios leidžia globalinei ekonomikai efektyviai ir teisingai funkcionuoti;
• Užtikrinti, kad visi viešųjų tarnybų darbuotojai galėtų naudotis visomis pagrindinėmis dirbančiųjų teisėmis ir galėtų turėti kokybiškas darbo sąlygas.
Nors didesnė dalis valstybės biudžeto daugelyje šalių yra skyriama atlyginimų išmokėjimui, tam kad išspręsti susikaupusias valstybinių tarnybų problemas, reikėtų padidinti resursų apimtį. Ypač svarbus yra dialogas apie pasiūlymus privatizuoti svarbiausias valstybines tarnybas, atsižvelgiant į jų reikšmę strategijoms kovoje su skudu. Vyriausybėms socialinis dialogas yra kaip vertinga priemonė kūriant platų abipusį supratimą apie darbo teisių modernizavimą ir reikalingų priemonių, kad pagerinti viešojo sektoriaus bei formaliųjų privačių įmonių veiklą. Diskusijose apie reformas dažnai yra keliama problema, kaip subalansuoti darbo įtatymų leidybos svarstomus klausimus ir tuos, kurie yra tvarkomi kolektyvinėmis darbo sutartimis. Kolektyvinės derybos yra vertinga priemonė pritaikant darbo mechanizmus prie pasikeitimų, būtinų išlaikyti gebėjimą konkuruoti greitai besikeičiančioje globalinėje rinkoje.
Kolektyvinės derybos ir socialinis dialogas yra laikomi priemone, stimuliuojančia keitimąsi per diskusijas ir derybas, tam, kad realizuoti ir sąžiningai paskirstyti dinamiškos ir efektyvios politikos prioritetus. Ten, kur darbdaviai veikia konkuruodami, sąlygų pagerinimas, pasiektas kolektyvinių derybų metu, turi būti lydimas gamybos padidinimu, kitaip įmonėms gręsia prarasti savo rinkos dalį, o dirbantiesiems – savo darbo vietas.

Leave a Comment