Kelios mintys apie socialinio darbuotojo asmenybę

Socialinio darbo svarbiausios ištakos – ne filosofija, o žmonių praktinė veikla, noras padėti kitam žmogui savo raidoje tapo socialiniu darbu. Socialinis darbuotojas sprendžia daug situacijų. Tik turint reikiamą išsilavinimą ir patirtį, galima gerai atlikti socialinio darbo funkcijas. Šiame darbe daug dėmesio skiriama profesinėms žinioms, o asmenybės savybių vaidmuo, žmogiškasis veiksnys, kuris taip pat yra gana svarbus socialinio darbo profesijos sėkmei, nepakankamai vertinamas. Įvairūs autoriai skirtingai žiūri į žmogiškojo veiksnio bruožus: vieni išryškina asmenines savybes, poreikius, vertybines nuostatas, motyvaciją, kiti-intelektą, gabumus. Kai kurie auutoriai mano, kad charakteris, interesai ir asmenybės bruožai turi motyvacijos galią profesijai pasirinkti.
Motyvacija padaro darbuotoją aukšto lygio profesionalu, nes skatina domėtis darbu, aktyviai veikti, padeda pajusti savo veiklos prasmę, nesukelia nuobodulio. Atsižvelgiant į tai, kokių motyvų skatinamas žmogus dirba, darbo procesas ir rezultatai gali suteikti pasitenkinimą arba nusivylimą. Jei žmogus darbe nejaučia malonumo ir pasitenkinimo, galima teigti, kad yra nepakankama motyvacija šiai veiklai.
Pasitenkinimas darbu priklauso ir nuo to, kiek asmenybė realizuoja savo gebėjimus, interesus, asmenybės bruožus ir vertybes profesinėje veikloje. Pasak pssichologų, kai žmonės jaučia pasitenkinimą darbe, savo darbą atlieka kruopščiai, negaili jėgų ir laiko, džiaugiasi darbo sėkme, vengia nesėkmių, laikosi profesinės etikos. Kai asmenybės ir profesijos tipai sutampa, žmonėms geriau sekasi dirbti, jie pasiekia geresnių profesinių rezultatų, labiau patenkinti gyvenimu. Je

ei yra asmenybės ir profesijos harmonija, profesija tampa gyvenimo būdu.
Asmenybės vaidmuo socialiniame darbe labai svarbus ir dėl to, kad socialinis darbuotojas dirba su žmogumi ir jo aplinka. Aplinka kupina visokių veiksnių, vienas iš kurių – bendruomenė, ugdanti vertybes ir kolektyvinę sąmonę. Bendruomenė ugdo savybes: užuojautą nelaimės atveju, dvasinę paramą, savitarpio pagalbą, kurios daro įtaką sprendžiant socialines problemas. Socialinio darbuotojo sąveika su bendruomene, jos viešąja nuomone ypač svarbi dabar – nusistovėjusių tradicijų sankirtoje su naujai besiformuojančiomis vertybėmis.
Štai bendruomenės gyventojai-našlei, globojančiai sūnų I grupės invalidą, pačiai reikalinga globa. Ji-II grupės invalidė, neturinti 75 metų, ne tik nepajėgi pasirūpinti sūnumi, bet nebesugeba tenkinti savo gyvybinių poreikių. Sūnus apgyvendinamas apskrities pavaldumo pensionate. Motina jokių paslaugų nepageidauja, tačiau jėgoms išsekus suvokia, kad jai reikalinga nuolatinė priežiūra, ir parašo prrašymą dėl apgyvendinimo globos namuose.
Ir štai- vienam socialiniam darbuotojui atrodo, kad paslaugų teikti nereikia, nes pagal Civilinį kodeksą – tai yra dukters pareiga, nors dukros-buvusios bedarbės-Lietuvoje nėra (uždarbiauja užsienyje ir motina tikrai nepasirūpins). Kitam užkliūna praskolintas butas, kodėl gi globos namai turi gauti 20 procentų pensijos mažiau negu galėtų gauti. Dar kitam -per prasta moters sveikatos būklė savivaldybės globos namams ir panašiai. Iškyla pavojus šiais argumentais užgožti pagrindinį tikslą- laiku tenkinti asmens gyvybinį poreikį.

Akivaizdžiai pastebime išryškėjusią moralinę socialinio darbo pusę: profesija įgyja do
orovinį aspektą. Todėl nepakankamai akcentuojamas žmogiškasis veiksnys kelia nemažai spręstinų klausimų. Socialiniam darbuotojui reikia prisitaikyti prie nuolat kintančių darbinės veiklos poreikių, problemas spręsti ramiai ir, nepaisant įvairialypio pasipriešinimo visame pokyčių procese, turėti viziją ir laikytis tikslo. Ir visa tai turi derėti su vykdoma valstybine socialine politika. Tačiau praktikoje šiuos principus taikyti nėra lengva. Socialinis darbuotojas turi jausti ir žinoti, ar jis vertingas darbuotojas, ar ne. Socialinį darbą reiktų dirbti tik tiems, kurie jaučia pasitenkinimą darbe.

Leave a Comment