Kaip suprantate socialinio darbuoto ir slaugytojo bendradarbiavimą sprendžiant kliento/paciento problemas?

Kaip suprantate socialinio darbuoto ir slaugytojo bendradarbiavimą sprendžiant kliento/paciento problemas?

Socialinis darbas ir slauga tam tikruose veiklos aspektuose (pagalba neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms, turintiems sveikatos sutrikimų ir t.t.) yra labai susijusios profesijos. Įvairių sričių specialistai dirba kartu siekiant išspręsti kliento/paciento problemas. Šių specialistų bendradarbiavimui įtaką daro tiek jų profesijų ypatumai, tiek atliekamos funkcijos, tiek kliento/paciento problemos. Tačiau visų pirma norėčiau aptarti šių atskirų sričių specialistų funkcijas , veiklos aspektus ir veiklos sąsajas.
Socialinių darbuotojų veiklos tikslas – patenkinti asmens gyvybinius poreikius, įtraukti individą į visuomenę ir attkurti jo ir visuomenės santykius. Jų darbo rezultatai dažnai būna nematomi, juos sunku išmatuoti, tačiau tai labai svarbus darbas žmogui ir visuomenei. Pasak socialinių darbuotojų Etikos kodekso 6 straipsnio.( Socialinio darbuotojo etinė pareiga visuomenei) : socialinis darbuotojas tarnauja visuomenės socialinei gerovei. Vadovaudamasis šiuo principu socialinis darbuotojas: siekia sudaryti sąlygas individų pozityviai raiškai, jų socialinėms garantijoms ginti, asmeniniams poreikiams tenkinti; rūpinasi, kad Lietuvoje, gyvenantiems tautinių, religinių, kultūrinių ir kitokių mažumų atstovams būtų teikiama reikalinga socialinė pagalba; veikia, plėsdamas visų klientų galimybes rinktis reikiamą paagalbą; inicijuoja bendruomeninių socialinių paslaugų ir pagalbos tarnybas;
Viena iš socialinio darbuotojo veiklos sričių yra socialinio darbuotojo profesinė veikla sveikatos priežiūros paslaugų sistemoje. Socialinis darbuotojas šioje sistemoje:
· Įvertina paciento/kliento socialinę situaciją; Socialinis darbuotojas atlikdamas pagrindines savo funkcijas įvertina kliento socialinius ryšius, es

samas problemas, galimus sprendimo būdus. Jei žmogus turi problemų dėl sveikatos ar yra stacionarios slaugos ir globos, reabilitacijos, dienos globos, laikino gyvenimo bei kitose socialinės globos institucijose visada svarbu užtikrinti būtiniausias paslaugas, kad būtų galima toliau žmogui suteikti visapusišką pagalbą. Dažniausiais atvejais vienas iš svarbiausių veiksnių yra slaugytojo profesinė veikla, nes šis specialistas suteikia būtiniausias kasdieninės priežiūros paslaugas.
· Teikia informaciją ir konsultuoja pacientą/klientą. Jei yra dirbama su žmonėmis turinčiais sveikatos sutrikimų, tai socialinis darbuotojas turi bendradarbiauti su slaugytojais, nes socialinio darbuotojo pagalba įmanoma tik užtikrinus visapusišką kasdieninę pagalbą. Socialinis darbuotojas gali būti tas žmogus, kuris pacientą supažindins su slaugytoju, jie visi kartu parengs asmens slaugos ar globos planą, nes jei dirbama tokioje institucijoje kaip pavyzdžiui slaugos ar senelių namai, šis darbo asspektas tampa vienu iš svarbiausių ir abiejų specialybių profesionalai tik bendrai dirbdami užtikrina optimaliausias paslaugas klientui. Abiejų specialybių atstovai siekia padėti žmogui, tai svarbiausias veiklos tikslas.
· Padeda tvarkyti globos, rūpybos, paslaugų namuose, pensijų gavimo dokumentus. Socialinis darbuotojas didžiausią dėmesį skiria socialinių žmogaus teisių užtikrinimui. Siekiama sutvarkyti ne tik dokumentaciją, bet kartu ir užtikrinti optimaliausią paslaugų kokybę, kad žmogui teikiamos paslaugos atitiktų jo poreikius. Slaugytojas šiuo atveju atlieka pagrindinį vaidmenį sudarinėjant globos, rūpybos, paslaugų namuose planus, nes šie planai ateityje bus jo
o veiklos nuorodos.
· Bendrauja ir koordinuoja savo veiklą su kitomis institucijomis. Siekiant padėti žmogui tenka derinti įvairių institucijų veiklą, bendradarbiauti atskirų sričių specialistams, jei dirbama sveikatos priežiūros, globos ar slaugos institucijose tai bendradarbiavimas tarp socialinių darbuotojų ir slaugytojų yra svarbiausias veiklos aspektas, nes tik taip užtikrinama geriausia paslaugų kokybė.

Slaugytojo funkcijos
Visų pirma reikia apibrėžti, kaip yra suvokiama slauga Lietuvos respublikos įstatymuose.
Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.
Slaugytojas teikia žmonėms buitines, sanitarijos ir higienos paslaugas: padeda namų ruošoje, parenka ir patiekia maistą, tvarko patalynę, padeda apsirengti, atlieka paskirtas gydymo procedūras. Nustato ir įvertina kliento poreikius, kartu su juo sudaro ir koreguoja slaugos planą, organizuoja kliento darbą ir laisvalaikį. Konsultuoja higienos, dietinio maitinimo ir kitų profilaktinių medicinos metodų ir priemonių klausimais. Skatina slaugomojo asmens savitarną, pasitikėjimą savo jėgomis. Jis dirba su klientais slaugos ligoninėse, socialinės paramos centro pagalbos tarnybose, senelių namuose, pensionuose, reabilitacijos įstaigose. Gali įsidarbinti samdomu darbuotoju: slaugyti vienišus pensininkus ar neįgaliuosius, globoti juos namuose. Svarbu, kad yra išskirtas ir socialinis slaugos aspektas, dažnai slaugytojas ne tik sutvarko žmogaus buitį, konsultuoja sveikatos priežiūros klausimais, bet ir bendrauja su juo, išklauso, pataria.
Įstatymuose yra nustatytos konkrečios slaugytojų pa

areigos, kurios parodo ir socialinių darbuotojų bei slaugytojų bendradarbiavimo aspektus.
Bendrosios praktikos slaugytojas privalo:
1. Organizuoti ir įgyvendinti slaugą bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros specialistais, pacientais ir (ar) šeima;
Siekiant padėti klientui labai svarbu, kad vyktų dialogas tarp įvairių sričių specialistų ir paciento bei jo šeimos. Tik bendradarbiaudami tarpusavyje bei su klientu ir šeima, specialistai užtikrina ne tik savo teikiamų paslaugų efektyvumą, bet ir visapusišką pagalbą. Vienas iš pavyzdžių, kurį norėčiau pateikti yra Vaikų ir paauglių krizių intervencijos stacionarinės paslaugos (Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas 2000 m. gruodžio 14 d. Nr.730,Vilnius “Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų “1 priedas)
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuose teikiama skubi psichiatrinė psichologinė pagalba vaikams ir paaugliams, turintiems didelių psichologinių problemų. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus veiklos pagrindas – gebėjimas skubiai reaguoti į krizės ištiktą vaiką. Darbas skyriuje organizuojamas komandiniu principu. Komandą sudaro: vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir psichikos sveikatos slaugytojas.
Skyriuje visą parą turi budėti mobili specialistų komanda, kurią sudaro:

nuolatiniai nariai – gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas;

ne nuolatiniai nariai – medicinos psichologas ar socialinis darbuotojas.
Taigi yra labai įvairios bendradarbiavimo formos, konkrečiais atvejais atskirų sričių specialistai atlieka skirtingus vaidmenis pagalbos procese.
2. Stebėti paciento elgesį, jo sveikatos fi
izinę, psichinę, socialinę būklę, atkreipti dėmesį į nebūdingus požymius ir numatyti, kokią patologiją gali reikšti šie ženklai, simptomai, reakcija, skubiai informuoti apie tai gydytoją;
3. Laiku ir tinkamai atlikti paskirtas gydymo ir diagnostines procedūras, apie tai aiškinti pacientui ir (ar) jo šeimai: atlikimo būdus, pasiruošimą, galimas komplikacijas, stebėti paciento savijautą po procedūrų, dokumentuoti atliktą darbą;
4. Mokyti pacientus, šeimas, bendruomenę saugoti ir prižiūrėti sveikatą; Viena iš geriausių socialinių problemų sprendimo būdų- jų prevencija. Gera sveikata gali užkirsti kelią daugeliui socialinių nelaimių, todėl slaugytojų darbas švietimo srityje yra ypač skatinamas ir svarbus.
5. Dirbti komandoje, bendradarbiauti su kitomis institucijomis nuo kurių priklauso žmonių sveikata;
6. Atsiskaityti už atliekamus slaugos veiksmus, rezultatus aukštesnes pareigas užimančiam slaugytojui pagal sveikatos priežiūros įstaigos valdymo struktūrą;
7. Plėtoti slaugos praktiką. Slauga yra labai įvairiapusis mokslas, integruotas ir susijęs su kitomis mokslo šakomis, todėl svarbu, kad vyktų nuolatinė slaugos plėtra, vystimasis, pritaikymas prie naujų gyvenimo sąlygų, naujų socialinių problemų atsiradimo, kurias ir siekia išspręsti socialiniai darbuotojai.
8. Tobulinti profesinę kvalifikaciją teisės aktų nustatyta tvarka;
9. Dalyvauti slaugos praktikos tyrinėjimuose.
10. Stebėjimų duomenis rašyti į slaugos istoriją ar kitus slaugos užrašus, remiantis stebėjimų duomenimis koreguoti slaugymo planą, prireikus imtis neatidėliotinų priemonių ir informuoti gydytoją; Kadangi slaugytojas kiekvieną dieną dirba su žmogumi jo vedami užrašai yra svarbūs ne tik paciento stebėjimui, bet ir socialiniam darbuotojui, kuriam šie duomenys nurodo veiklos kryptį.
11. Laikytis profesinės etikos reikalavimų; ir t.t. Labai svarbu, kad bet kurios profesijos specialistas laikytųsi profesinės etikos reikalavimų, nes tai užtikrina tinkamą darbo atlikimą, tinkamą santykį tiek su pačia profesiją, tiek su kitų specialybių atstovais, tiek su pacientais ir jų šeimos nariais. Visų profesijų etiniai įsipareigojimai yra labai panašūs, nes socialiniuose moksluose svarbiausia yra specialistų kompetencija, žinios, moraliniai ir etiniai įsipareigojimai žmogui.
Visi šie aspektai rodo kuriose srityse bendradarbiauja socialinis darbuotojas ir slaugytojas. Abiejų sričių specialistai siekia sukurti kuo palankesnes žmogaus gyvenimo sąlygas, atstatyti išnykusias funkcijas ir jų abiejų veikla persipina siekiant suteikti gerą pasalugų kokybę. Socialinis darbuotojas siekia įgalinti žmogų, atstatyti jo pažeistų poreikių įgyvendinimą, o slaugytojas savo tiesioginiu darbu patenkina kliento būtiniausius poreikius. Socialiniame darbe ypač akcentuojama, kad norint padėti žmogui, visų pirma reikia patenkinti jo paprasčiausius poreikius (maisto, higienos, būsto ir t.t). Tik esant bent jau minimaliam ir žmogaus orumą nežeminančiam šių poreikių patenkinimui, galima tenkinti aukštesnius poreikius. Būtent slaugytojas ir padeda žmogui užsitikrinti pagrindą, leidžiantį funkcionuoti fiziškai, o tik tada socialinis darbuotojas gali ieškoti įgalinimo tenkinti kitus poreikius.

Tiek socialiniai darbuotojai, tiek slaugytojai dirba įvairiose įstaigose ir dažnai jų veiklos yra susijusios. Dirbant su neįgaliaisiais, ligoninėse, slaugos ar senelių namuose bei kitose įstaigose, kuriose reikalinga įvairiapusė atskirų sričių specialistų pagalba socialinis darbuotojas ir slaugytojas siekdami klientui suteikti kuo geresnias paslaugas dažnai dirba kaip darbo grupė.
Kadangi kiekviena darbo grupė yra labia specifinė, pritaikyta spręsti konkretaus asmens problemas, tai mano praktikoje vienas iš geriausių grupės pavyzdžių yra socialinio darbuotojo ir slaugytojų grupinis darbas pagyvenusių žmonių pensionate. Jų veiklą galima atskleisti pagal B.Vijeikienės knygoje “Komandinio darbo pagrindai” pateiktus grupės darbo principus:
· Grupėje yra ryškus jos lyderis. Jis atsako už visos grupės rezultatus. Socialinis darbuotoja yra grupės lyderis, kuriam tiesigiai atskaitingos slaugytojos. Kadangi slaugutės daugiausiai tiesiogiai bendrauja su klientais, juos mato kiekvieną dieną ir artimai juos pažįstai, todėl gali informuoti socialinį darbuotoją apie žmogaus problemas, pasikeitimus, reikalingą korekciją jo globos planuose. Slaugytojas yra žmogus, kuris kiekvieną dieną turi tiesioginį kontaktą su žmogumi, jį daug geriau pažįsta ir gali patarti kitiems specialistams plėtoti savo veiklos aspektą. Slaugytojos ne tik teikia žmonėms buitines, sanitarijos ir higienos paslaugas: padeda namų ruošoje, parenka ir patiekia maistą, tvarko patalynę, padeda apsirengti, atlieka paskirtas gydymo procedūras. Taip pat didelis dėmesys skiriamas kliento poreikių nustatymui ir jų įvertinimui. Slaugytojas užtikrina būtiniausių žmogaus poreikių patenkinimą, kas leidžia toliau plėtoti socialines paslaugas susijusias su socialiniu darbu. Socialinis darbuotojas atsako už suteiktų paslaugų kokybę, kartu su klientu ir slaugytoju sudaro žmogui labiausiai priimtiną jo slaugos planą. Socialinis darbuotojas atsako už darbo grupės veiklos rezultatus ir bendrauja su administracija, formuojančia pensiono teikiamų paslaugų spektrą.
· Grupės tikslai nėra specifiniai, jie atitinka bendrus organizacijos tikslus. Tiek socialinis darbuotojas, tiek slaugytojai siekia sudayti kuo palankesnias gyvenimo sąlygas ir suteikti reikiamas paslaugas. Yra nustatytos konkrečios pensione teikiamos paslaugos ir socialinis darbuotojas kartu su slaugėmis vykdo dokumentuose suformuluotas paslaugas. Šiame grupiniame darbe nėra konkrečių specifinių tikslų, tokių kaip krizinių situacijų sprendimas o teikiamas bendras paslaugų spektras. (Globa, slauga, dokumentų tvarkymas, atstovavimas ir t.t.)
· Grupės laimėjimai- dažnai individualaus darbo vaisiai. Nors specialistai dirba grupėje, tačiau tik jų konkretūs veiksmai įgalina suteikti pagalbą žmogui, sukuria reikalingas paslaugas. Pvz.pensionate teikiamos įvairios paslaugos žmonėms, tačiau tas efektyvumas pasiekiamas tik konkrečių asmenų veiklos dėka. Tai, kad žmogus patenkintas buities tvarkymu, maistu, savo higiena ir aplinka tiesiogiai priklauso nuo slaugytojo darbo rezultatų, jo profesionalumo. Ypač svarbu pabrėžti, kad dažnai slaugytojas yra tas asmuo, kuris su žmogumi daugiausiai bendrauja, geriausiai jį pažįsta, neretai tai būna vienas iš keleto žmonių, su kuriais žmogus dienos bėgyje gali pasikalbėti, todėl labai svarbus ir žmogiškasis faktorius, galimybė bendrauti ir nesijausti visiškai vienišam. Slaugytojas savo kasdieniniu darbu atlieka vieną iš esminių socialinio darbo aspektų- atkuria žmogaus ryšį su aplinka, jį socializuoja artimiausioje aplinkoje ir konkrečiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju socialinis darbuotojas atlieka daugiau koordinatoriaus vaidmenį, kuris didžiają dalį informacijos gauna iš slaugytojų.
· Grupės darbo efektyvumas parodo grupinio darbo rezultatų įtaką kitų organizacijos padalinių veiklai. Tik bendradarbiaudami socialinis darbuotojas ir slaugytojas sukuria galimybę gauti visapusišką informaciją apie klientą, organizacijos tikslų pasiekimo lygį. Slaugytojų pasiekti darbo rezultatai parodo administracijai kokiu lygiu yra sudarytos sąlygos teikti paslaugas reikalingas klientams, kiek realiai galimi įgyvendinti teoriniai sumanymai ir kaip jie veikia realybėje. Pensionate gyvena įvairūs žmonės su labai skirtingais poreikiais ir gebėjimas suderinti paslaugas.
· Grupės darbe egzistuoja akivaizdi individuali atsakomybė. Kiekvienas slaugytojas, turintis savo klientus yra atsakingas, kad tinkamai suteiktų paslaugas žmogui. Tik nuo jo konkrečių veiksmų priklausys ar klientas gaus reikalingą pagalbą. Taip pat ir socialinis darbuotojas yra atsakingas už savo darbo atlikimą, kitų asmenų tinkamą darbo koordinavimą.. Tiesioginė atsakomybė už veiklos rezultatus įgalina suteikti tinkamą paslaugų kokybę, nes kiekvienas specialistas žino savo veiklos aspektus, o tuo pačiu bendradarbiaujant suteikiama paslauga ir yra aiški atsakomybė ir atskaitomybė.
· Vertinamas ir atlyginamas individualaus darbo. Klientas vertina kiekvieną specialistą už jo atliktą darbą. Žmogus jaučiasi pensionate gerai ir yra patenkintas teikiamomis paslaugomis jeigu su juo dirbantis specialistas patenkina jo asmeninius poreikius.
Manau šie principai geriausiai atskleidžia efektyviai dirbančios grupės veiklos aspektus. Žinoma, gali atsitikti ir taip, kad grupinis darbas taps neefektyvus, gali atsirasti problemų tiek dėl pačios grupės stuktūros, atsakomybės ir atskaitomybės, tiek ir dėl išorinių priežasčių, nulemiančių neefektyvų grupės darbą. Tačiau mano praktikoje matytas grupinio darbo pavyzdys geriausiai atitinka įstaigos teikiamų paslaugų pobūdį ir nuolat tobulėjama tiek siekiant gerinti darbo grupės veiklos rezultatus, tiek ir bendradarbiavimą pačioje grupėje.
Literatūroje dažnai akcentuojama, kad dirbant kartu įvairiems specialistams reikia siekti komandinio darbo, kurį galima laikyti aukščiausia grupinio darbo forma. Tačiau manau, kad šiuo metu mūsų visuomenėje komandinio darbo pavyzdžių yra labai mažai. Kadangi socialinis darbas yra Lietuvoje dar nauja profesija, nuolat besivystanti ir keičianti savo pavidalus, tai komandinis darbas bedradarbiaujant įvairių profesijų atstovams bus labiau plėtojamas ateityje, nors kai kuriose sveiaktos priežiūros srityse tokie darbo principai jau yra taikomi, ypač dirbant su krizinėmis situacijomis. Kadangi komandinio darbo pagrindiniai principai yra bendradarbiavimas ir tarpusavio pagalba, tai tokia veiklos forma yra siektina dirbant socialiniams darbuotojams ir slaugytojams. Įvairių sričių specialistai turi tapti lygiaverčiais komandos nariais ir siekti sutarimo, bei vienodomis teisėmis dalyvauti sprendimų priėmime.
Manau, kad šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis, kai nuo hierarchinės veiklos pereinama prie lygiaverčių partnerių dialogo įvairiose darbo srityse ir ypač dirbant su tokiomis pažeidžiamomis grupėmis kaip pagyvenę ir sveikatos netekę žmonės, neįgalieji, tėvai auginantys neįgalius vaikus ir t.t. Šiems žmonėms reikalinga specialistų grupė, kurie už savo veiklą būtų atsakingi tiek kaip individai, tiek kaip komanda. Pavyzdžiui, tėvams auginantiems neįgalius vaikus reikia tiek ir slaugytojo pagalbos, kuris gali patarti vaiko slaugymo ir kasdieninės priežiūros klausimais, tiek ir socialinio darbuotojo, kuris padėtų išspręsti socialines šeimos ir atskiro jų šeimos nario problemas. Jiems reikalinga lygiaverčių partnerių pagalba, nes kiekvieno iš jų teikiamos pagalbos aspektas yra svarbus. Manau, kad būtent šioje veiklos sferoje komandinis socialinių darbuotojų ir slaugytojų bei kitų specialistų darbas greičiausiai vystysis, nes tai palankiausia sfera ir patogiausia paslaugų teikimo forma įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, tikslinėse grupėse (pvz.neįgaliųjų, jų šeimos narių , tėvų auginančių neįgalius vaikus ir t.t.).
Dirbant su šiais asmenimis tiek socialiniai darbuotojai, tiek slaugytojai atlieka įvairias funkcijas ir kiek kitaip formuoja savo bendradarbiavimą.
Komandinio darbo veiklos principai:
· Lyderiavimo atsakomybę pasiskirsto visa komanda. Pvz.: vaiko su negalia artimieji gali su bet kuriuo specialistu bendrauti tiesiogiai, nėra nustatyti hierarchiniai laipteliai. Asmuo gali tiesiogiai konsultuotis su slaugos specialistu ir tik iškilus socialinėms problemoms kaip lygiateisis partneris pakviečiamas socialinis darbuotojas, tačiau nei socialinis darbuototas nėra atsakingas slaugytojui, nei atvirkščiai. Jie yra profesionalai vienijami vien bendro tikslo ir tuo grindžiantys savo veiklą, kartu ir teikiamas paslaugas.
· Komanda turi specifinius, aiškius ją vienijančius tikslus. Pvz.: jei komandinio darbo principu įvairių specialybių atstovai dirba su neįgaliųjų vaikų tėvais, o kartu ir su pačiais vaikais kuriame nors centre, tai kiekvienas specialistas savo darbe vadovaujasi vienu principu- padėti nįgaliam vaikui ir jo artimiesiems specifiniais gyvenimo momentais. Pvz.:neįgalaus vaiko gimimas šeimoje.
· Komandos darbo produktas- individualaus ir visos komandos darbo rezultatas. Klientui padedama spręsti jo problema įvairiapusiškai ir šiame procese svarbu tiek individualus darbas, tiek ir bendrai atlikta veikla. Pvz.:gali būti taip, kad tinkamiausias sprendimas surastas tik dalyvaujant visiems komandos nariams.
· Komandos susitikimuose sprendžiamos problemos, atvirai diskutuojama dėl iškilusių problemų. Iškilus nesutarimams tarp atskirų sričių specialistų yra diskutuojama ir skatinamas solidarumas, atsižvelgiama į kiekvieno profesionalo pasiūlymus, argumentus.
· Susitikimuose komanda diskutuoja, nusprendžia ir visi padaro kažką reikalinga. Kiekvienas prisiima rolę pagal pomėgius ir sugebėjimus. Dirbant komandinį darbą atsiranda tam tikras laisvumas ir išskirtinių žmogaus gėbėjimų ar pomėgių panaudojimo galimybė. Nei vienas specialistas nėra įspraustas į konkrečius rėmus ir gali įvairiai perteikti savo gebėjimus ir profesines žinias. Galbūt slaugytojas turi ypatingą sugebėjimą bendrauti su neįgaliu vaiku ar parodyti ir kitą tėvų su neįgaliais vaikais gyvenimo aspektą ir dirbdamas komandoje gali šiuos savo sugebėjimus išnaudoti bendro tikslo labui.
· Komanda turi savo vidinio elgesio kodeksą: įvairias nerašytas elgesio taisykles. Tai taip pat principas, parodantis žmonių veiklos pasirinkimo galimybę ir atskirų sričių profesionalų bendradarbiavimo variantų galimybes.
· Komanda turi savo vidinę struktūrą. Besiformuojant komandai jos struktūra nuolat keičiasi, pritaikoma prie organizacijos struktūros ir klientų poreikių. Pvz.: slaugytojas ne tik teikia tiesiogines konsultacijas globos klausimais, tačiau kartu ir organizuoja įvairius seminarus, paskaitas, tėvų grupinį darbą ir .t.t. Į tokią veiklą gali įsitraukti ir socialinis darbuotojas ir tokia specialistų darbo forma ne tik daug efektyviau veikia, bet ir pačius profesionalus skatina tobulėti.
Taip pat svarbu, kaip socialinis darbuotojas ir slaugytojas bendradarbiauja dirbdami su grupėmis žmonių. Žinoma, tai priklauso nuo grupės pobūdžio ir tikslų, kurie iškelti grupei.
Jei žmonės dirbantys kartu pasižymi aukšta motyvacija, kai siekia įgyvendinti bendrus tikslus, jų veikla tampa daug efektyvesnė ir labiau orientuota į tą asmenį, kuriam ji teikiama. Siekiant, kad socialinio darbuotojo ir slaugytojo bendradarbiavimas būtų efektyvus, kad rezultatai būtų tokie, kokių siekia sukurta komanda, labia svarbu, kad tarpasmeniniai santykiai būtų grindžiami priėmimu, tarpusavio supratimu, abipuse pagarba, pasitikėjimu ir pripažinimu, savybėmis, kurios svarbios kiekvienoje iš šių profesijų: tiek socialiniame darbe, tiek slaugoje. Kaip teigiama socialinių darbuotojų Etikos kodekso 3 straipsnyje. ( Socialinio darbuotojo etiniai santykiai su bendradarbiais ir kitais specialistais) : vykdydamas profesines pareigas, socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais socialiniais darbuotojais bei kitų sričių specialistais. Tuo atveju socialinis darbuotojas: gerbia kolegų ir kitų specialistų žinias ir patirtį; yra jiems lojalus; savo kolegos kliento reikalus sprendžia atsakingai; kritiškai vertina bendradarbių, pažeidusių socialinio darbuotojo etikos normas, elgesį. Tie patys tikslai yra iškelti ir slaugytojams bendradarbiaujant su kitų sričių specialistais.
Jei tokia kryptimi bus vystomas socialinių darbuotojų ir slaugytojų bendradarbiavimas jų veikla bus daug efektyvesnė, pajėgesnė prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir pati keistis, jei to reikia aukštesnei paslaugų kokybei pasiekti.

Naudota literatūra

1. Vijeikienė B.,Vijeikis J. (2000). Komandinio darbo pagrindai. Vilnius: Rosma.
2. Leliūgienė I.( 1997).Žmogus ir socialinė aplinka.Kaunas:Technologija.
3. Johnson C. L. (2001). Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius:Vilniaus universitetas
4. Bendrosios praktikos slaugytoja (slaugytojas). Teisės, pareigos, kompetencija, atsakomybė. Lietuvos medicinos norma MN :28 Sveikatos apsaugos ministerija. Įsakymas Nr. V-437, 2004-06-14
5. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymas 2000 m. gruodžio 14 d. Nr. 730,Vilnius “Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų “1 priedas

Leave a Comment