Nylsas Boras sakė su savo radikaliu įsitikinimu:
“. priežastingumas gali būti suprantamas kaip suvokimo būdas, kuriuo apribojame savo jutimus”
Priežastingumo problema nagrinėjama tik filosofijoje, tai sąlygotumo problema,kuri išreiškia požiūrį, kad visi pasaulio daiktai yra nulemti tam tikrų abjektyvių sąlygų. Mokslas remiasi determinizmu, nes jo neigimas būtų lygus mokslo neigimui. Toerijoje determinizko klausimas iškyla, nes klausiama kiek mokslas gali pažinti priežastis. Prognozavimas svarbus taikomiesiems mokslams, taikomosioms biologijos formoms. Tuo tarpu struktūrinės regresijos pranašesnės fundamentaliojo mokslo požiūriu, ieškant priežastinių ryšių gamtoje ir juos aprašant.
Netikro priežastingumo kl
laida. Visais laikais buvo tikima, kad galima žinoti priežastį: tačiau kas lemia mūsų žinojimą, tiksliau pasakius, mūsų tikėjimą tuo žinojimu? Faktiškai iki šiol neįrodyti garsieji “vidiniai faktai”. Mes manėme esą valios akto priežastis; mažų mažiausiai mes tikėjomės užčiuopti veiksmo priežastingumą. Beveik niekada nebuvo abejojama, kad kokio nors veiksmo antecedentia jo priežasčių, reikia ieškoti sąmonėje; o jei jos ieškomos, tai ir surandamos – kaip “motyvai”: kitaip būtų neįmanoma nuo jų nepriklausyti, nebūti u ž jas atsakingam. Pagaliau kas ginčijo, kad mintis priežastingai sąlygota, ka
ad minties priežastis yra Aš?.. Iš tų trijų “vidinių faktų”, kuriais tariamai pagrindžiamas priežastingumas, pirmas ir labiausiai įtikinantis yra valios kaip priežasties faktas; sąmonės (“dvasios”) kaip priežasties, o vėliau ir Aš (“subjekto”) kaip priežasties koncepcija atsirado tik po to, kai va

Merleau-Ponty pritaria formos psichologams, kad gamtoje egzistuoja ne paprastas izoliuotų įvykių priežastingumas ar grynasis refleksas, kaip kad teigia fizikai ar biologai, bet daug platesnė tuos įvykius apjungianti forma, t.y. –visa fizinio pasaulio sistema ar gyvūno organizmas.
Mosklas – tai žmonių veikla , kuria siekiama gauti ir teoriškai susiteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Sukauptos ir įsisavintos ži

Sociologija – mokslas, tiriantis visuomenę, jos struktūrą ir procesus, tiria jos grupes ir visuomenės elgesį. Metodologiniu požiūriu bet kurio mokslo objektu laikytina konkreti, vienaip ar kitaip apibrėžta objetyvaus pasaulio sritis. Bet kuris mokslas gali tyrinėti labai daug objektų, tačiau mokslo dalykas – visuomet apibręžtas, konkretus ir specifinis. Socialinio pažinimo dalyko skiriamoji ypatybė yra ta, kad jis išreiškia visą aibę ryšių ir santykių, kuriuos galima priskirti socialiniams. Sociologinio pažinimo objektu laikytina socialinių reiškinių, socialinių procesų savybių, ryšių ir santykių visuma. Patį socialinį reiškinį ar procesą sukelia vieno individo poveikis kitam individui ar socialinei grupei, individas tampa tam tikrų socialinių savybių turėtoju ir reiškėju. Taigi pagrindinis socialinio tyrimo objektas yra individas. Būtent jo socialiniai ryšiai, socialinė sąveika su kitais individais, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas yra sociologinio tyrimo objektas. Sociologija priklauso tai socialinių mokslų šakai, kuri savo dėmesį sutelkia socialinių reiškinių, darinių bei struktūrų būklei, kuriuos sukelia individų sąveika bendrajai padėčiai nusakyti. E. Diurkheimui sociologijos dalykas – tai socialiniai faktai. Kadangi socialinius reiškinius provokuoja visuomenė, tam tikros jos grupės, tai sociologijos dalykas visada yra visuomeninio pabūdžio. Pagal vokiečių sociologą M. Vėberį, sosiologijos dalykas – tai socialinė elgsena, suvokiama kaip vidinė ar išorinė pozicija veiklos at