Jokubaičio paskaitų konspektas

1932 0

Postmodernizmo fenomenas

1) 2 postmodernizmo sąvokos

2) pagr. Postmodernizmo filos. mastymo bruožai

3) modernybes ir prieš modernybes prieštara

1) reikia nustatyti išskirtinius modernybes bruožus

2) reikia įrodyt, kad egzistuoja kokybinis skirtumas tarp epochų (pradžia nuo renesanso), sis įrodymas reikalingas tam, kad paaiškintumėm kas yra postmodernizmas.

Baumanas, Rorte kalba apie postmodernizmą.

Ar modernizmas yra užverstas psl? Neįmanoma įrodyt kad mes gyvenam postmodernizmo laikais, (kas žino kokiam laike mes gyvenam) o aš tai žinau.:), nes istorija tyli, tik mes patys diskutuojam apie šiuos laikus. PM turim tiek, kiek šiai sąvokai sugebam suteikti prasme ir turini. Viiena įsitikinimą galima atremti tik kito įsitikinimo pagalba. Cinizmas – tipiškas PM bruožas.

Reikia skirti 2 PM sąvokas: 1) siauroji, 2) plačioji.

1) gali būti siejama su prancūzų poststruktūralizmu. 1967 pr. Išplito „liga“. Kilo diskusija tarp struktūralistų ir poststruk.(vadin. PM) vakaruose siejami su Derida ir Fuko. 68 m. Studentai sukėlė revoliucija, jie reikalavo savo balso, jiems atsibodo sena ir jie nori kažko naujo. Apie tai rase Derida. Teigia, kad nereikia kalbėti apie PM, o reikia kalbėti apie neužbaigta modernizmą.

2) Plačioji PM samprata. PM – atskira kultūrine raida filos. Epochoje. Norint kalbėti appie šia epocha, reikia kalbėti apie atotrūki, tai kas buvo prieš tai. (PM kaip atskira filos ir kultūrine epocha gimsta siek tiek anksčiau. 1775-1825. Hegelis užbaigia vakaru filosofija. Po jo mūsų vakarietiškoje kultūroje atsiranda nauja epocha.

Nėra skirtumo tarp realybes ir mito. Po

o pasaulinio karo atsiranda kažkas naujo. Vakaru kultūroje yra įvykę kažkas radikalaus, sako kardinolas Rachinojeris. Jis nenaudoja žodžio PM, jis rašo, kad nebelieka vietos kokiai nors metafizikai. Teologija šiandien yra l. Sunkus uždavinys.

Pagrindiniai skirtumai:

1. subjektas nėra toks reiškinys kaip modernybes laikais. Modernizme į subjektą akcentuota filos. PM jau nebetikima.

2. pradeda netikėt subjekto sąmonės gimimu. (Froidas) akcentuojamas socialumas. Froidas pakeitė žmogaus supratimą.

3. subjekto pažinimas niekada nėra tobulas, t.y. galutinis. Mums prieinamas tik netobulas žinojimas. Subjekto pažinimas nėra grynas, jis yra tarpinink. kalbos, ženklu, simboliu. Mes esam paženklinti kultūros.

4. mes tikėjom, kad yra 1 universalus protas. (renesanso laikais, bet 45m. Vokiečiai pradėjo naikinti žmones pramoniniu būdu).

PM sako, kad tiesa – reliatyvi sąvoka. Yra kalbiniai žaidimai, nebetikima nekintamais principais. Netikima, kad mokslas gali nupiešti visa pasauli. PM – grindžiamas hipotetiškai.

PM sako, kad niekada nesužinosim, koks yra sis pasaulis. PM – masinis nacizmas. PM pabrėžia nesuderinamumą. Nuo sistemų kūrimų prieinama prie analizes. Populiari adekvataus pažinimo kritika. PM – nebetikima adekvataus pažinimo galimybe. PM – subjektas niekada nėra atskirtas nuo pasaulio. Subjektas – pasaulio dalis. Nėra paskyros tarp subjekto ir objekto. Atsiranda žodis – interpretacija. (pvz. Mokslas yra tam tikra pasaulio interpretacija). Pažinimo objektas neatskiriamas nuo interpr. Derida (nėra grynojo mokslo, nėra grynojo meno) „pasaulis didelis tekstas, už kurio išeina kitas tekstas“ . pažinimo objektas sukuriamas pa

ažinimo metu. Nero to gryno objekto, jie yra susieti. Menininkai tik imituoja pasauli.

PM. sugrįžta mitas. Bet koks pažinimas yra perkeltinis.(metaforiškas). Anksčiau pasitikėdavom tik protu, o dabar ir mitu.

Visi PM filosofai yra padare lingvistini posaki: „prieš pradedant daryti koki daloka, svarb. – kalba. Lingvistinis posakis reikalauja žiūrėti kaip mes kalbama. Dekartas: „kalba – savaime nematomas dalykas“. Ji nevaidina jokio vaidmens. PM dialogas – pagr. dalykas.

Neapibrėžtumas + nesuderinamumas yra neįmanomi teorijos kuriniai.

Dingsta modern. objekto siužeto domėjimasis. Atsitiktinumas. Ieško priešingybių.

RICHARD RORTY

Kultūros samprata

1. kalba, asmuo ir visuomene kaip atsitiktinumai

2. kultūra kaip mobili metaforų armija

3. žmogiškojo solidarumo samprata

4. liberalios ironijos principas

įrodinėjo: šios kult. Žm. suvokia savo baigti. Filos. – pasibaigus.

3 pagr. vizijos: 1. kalba, 2. asmuo, 3. visuomene.

Utopistai parode, kad pasauli galima keisti neprikl. koks jis yra. Keisti be nustatymo be tvarkos. Reikia įsisavinti romantiku pasekmes:

1. daiktai neturi jokios vidines prasmes, pasaulis yra už mūsų. Pasaulis kuriam gyvenam nėra nei teisingas, nei klaidingas, blogi tik jo parašymai. Bet kuris pasaulio pažinimas yra atsitiktinis. Jie žiūrim i kalba, kaip i visuma, tai pasaulis negali įrodyti. Mes negalim pažinti pasaulio kaip paties savęs. Savaime nepažinus. Nežinom koks pasaulis yra iš tikrųjų. Pasaulis išvis nekalba. Jis salyg. Mūsų įsitik. Menas – vienas iš kaukių. Viskas, ką mes padarom kultūrai, gali būti kalba.

Kalba – atsitiktinumas. Pasaulis yra duotas kalboj. Negalima i pasauli žv

velgti už kalbos, ja reikia apeiti. Kalbos neatrandamos, o sukuriamos (pvz. Menas) sudėtingumas skiriasi nuo parašymo. Vaizduote kultūroje svarbiau nei protas. Tiesa – sukuriamas dalykas. Jos nereikia atrasti. Kultūroje nuolat susiduria skirtingi žodynai. Yra naujas ir senas žodynai. Kultūra keičiasi per nauju žodynų atsiradimus. Kultūros pažanga – metaforų kaita. Pasaulis yra duotas kalba, o mes esam kalboje.

Kalba neturi jokio išankstinio tikslo. Vienos metaforos miršta pažodiškume, o kitos pažodžiui atsiranda. Metafora panaši i teliką

Kultūra – formų kaita. Už ja galima rasti atsitiktinumu. Žodynai sukuriami, o ne atrandami. Dievas – mirė. Sutinka Rorty su NIce.

Pasaulis neduoda kriterijų. Nėra žodyno, kuris žmones padarytu žmonėmis. Žmonės visada prikl. Nuo mūsų tarpusavio sąveikos. Nėra vieningo pasaulio aprašymo. Jei tikim Tiesa, Grožio, Geriu – tai tikim anapusiniu pasauliu. Nėra iki lingvistinės sąmones, todel nera kalbos.

2. 3 asmens suvokimo schemos – moduliai.

1 modulis – graikiskas

3. modulis – modernusis. Subjekto samprata.

4. modulis – Postmodernusis. Tiek pasaulis, tiek subjektas aprasytas vienodai. Nereikalingas joks priespastatimas. Dvasiškumas nera atskirtas nuo fizikos. Zmo. Keiciasi kartu su isitikinimu. Nera grynojo AŠ. Reikia ieškoti tai, kas yra universalu, tikslinga.

Jei nori sukurti save, reikia sukurti savo zodyna. Naudoti niekad nenaudotus zodzius. Kiti filos. Skaidydavo zmogu i 2 dalis: protas, kuris surisa/ atsitiktinumas.

Zmogus – racionalus, kad gali derinti vienus atsitiktinumus su kitais. Musu elgesio nesąlygoja jokie standartai, ji sąlygoja atsitiktinumai, kurie ivyko ku

udikysteje, jaunystėje. Atsitik. Nera numatyti dalykai. Zm. – padarytas is atsitikti, kurie formuoja zm. Zm. Steng. Irodyt, kad jis nera atsitik., jis gali siekti herojiškumo per atsitikt.

Didžiausi atsitiktinumai – kalba, asmenybe, visuomene.

Visuomene neturi jokiu nepajudinamu daliu. T.y. – BLEFAS. Šiandien reikia atsikrati vakarietiško liberalizmo. Senas paseno, reikia naujo liberalizmo. Nereikia liber. Susieti su mokslu, tai blefas. Šiandien moksla galima pakeisti menu. Laisve neatskri. Nuo atsit. Liber. Neturi svarci irodymu, liber. Neturi savo pusej Tiesos is didžiosios raides. Liberalams reikia ieškoti nauo alternatyvaus žodyno.

4.1. liberali visuom. Idealai realiz. Itikinejimo, o ne jegos principu.

4.2. leidžia susidurti skirting. Žodynams, nera 1 privel.

4.3. leidžia zodziais, o ne veiksmais uzgauti vieni kitus.

4.4. liber. Visuom keicia naujos metaforos.

Liberalus ironikas – laikosi visu savo isiparig. Visuom. Ir visi sie isipareig – atsitikt. Ji sąlygoja 3 veiksniai: 1 jis abejoja savo turimu žodynu, 2 jis abejoja, kad jo dabart. Žodynu išsakyt argumentai gali abejones išskaidyti, 3 liber.ironikas nemano, kad jo žodynas yra arciau tiesos nei kiti žodynai. T.y. zm. Naudoja naudoja 1 zodyna, kuris yra labai trapus.

Ironija: privati ir visuomenine.

ZIGMANTO BAUMANTO Postmodernioji etika

1. įstatymus leidžiančiojo ir interpretuojančio proto

2. Pagr. PM

3. Svarb. Šiol. Kulturos įtampos taskai

Z.B. įdejos: reikia skirti 2 paradigmas: modernioji parad. (įstatymus leidžia.) ir PM ( įstatymus interpretuoj.)

Žmogaus protas yra leidžiančioji dalis

Modernioji kultūra sulaužo tradicine kultūra, kuri tikėjo universaliais proto dėsniais. Kultūra turi politinius motyvus. Atsiranda kitoks požiūris į kultūra. Ateina ir interpretatorių banga. Keičiasi elitas. Atsiranda skonio grupes, tarp jų konkurencija. Ankstesne kultūra prarado savo viešpatavimo padėti. Intelekt.nepajėgus kontr. rinkos, rinka juos konstruoja. Yra interpr.įvairovė, kurios nepakeisi jokiais įstatymais, su ja reikia susitaikyti.

Kitas požiūris i morale ir politika. Moralinis mastymas užvaldytas teisiniu mastymu. Nepasitikėjimas morales principais. Moralumo negali užtikrinti nei ekonomika, nei elgesio taisykles. Morales fenom.- vidiniai nerealizuojami, jie nėra pasikartoj.

Morales negalima įsprausti į taisykles, į dėsnius. Dėsnis numato teisingą pasirinkimą. Moraline atsakomybe skiriasi nuo taisykles, moral.atsak. negalima išmokti.

Morale – aprioriška (nežinia). Aplink moralės subjektą yra skirt.kontekstai. moralinis netikrumas turi būti neatskiriama morales dalis.

Valdymas yra unifikacija.

Baumansas is Emanuelio Lemino perimas šias taisykles:

1. subjektyvybė iš pat pradžių yra duota kitam asmeniui. Subjektas prasideda nuo pareigos kitam žmogui.

2. moralinis santykis – asimetriškas. Asimetriškas santykis tarp asmenų (priešt. Aš tau –tu man)

3. Žmogiškasis AŠ remiasi atsakomybė. Tai prikl.kiek kiekvienas AŠ gali prisiimti atsakom. Už kitus. Atsakom.-absoliut.individual.principas. moraline sąmonė prasideda su kito žmogaus pasitikėjimu. Veidas į veidą. Morale ten kur 2 asmenis, kur 3 – jau visuomene.

Buvimas kitam, buvimas salia. Morale – pirmiau visuom., socialinio adminstrav. Protas niekada negali iki galo suprasti morales veiksmu.

Visuom. Negali būti traktuojama kaip morales saugotoja. Kiekv. Žm.- neišsakyta moralė. Modernybes laikais didžiausias paklausimas tapo taisyklėms. Morale nežino pasakymo: „taip daro visi“

Moraline atsakomybe gali būti siejama tik su individu. Būt moraliam, būt paliktam savo paties laisvėje.

MIŠELIO FUKO (FOUCAULT)

Radikalusis Postmodernizmas

1. genealogija ir žinojimo archeologija kaip kultūros reiškinių tyrimų strategija.

2. diskurso analizė

3. tiesos „režimų“ koncepcija

4. autoriaus mirties idėja

yra maksimalistas, performistas. Neturi filos.žargono, raso kaip istorikas, savo darbais nieko nenori pagristi.

Filosofija gali būti reikšminga ne tik filosofams. Filosofija reikia apmastyti is naujo. Kasdienybe neturi jokio filos. Kanono. Kasdieni patyrimą reikia suprobleminti. Istorija – kasdienybes problematika. Filos. nieko negali būti neistoriško. Filos. Turi pereiti prie istoriniu tyrimu.( gal jis architektas buvo?)

Pagr. klausimas: kaip atsiranda tas dalyku supratimas šiandien?

Kiekvienas diskursas – prieš mus. Subjektas – diskurso dalis. Ji galima paaiškinti dispersonaliais dalykais. Kaip daiktai įeina į mūsų supratimą. Mūsų patyrimas pavaldus epistemoms (žinojimo tvarka). Mokslas nėra pagristas proto tvarka. Subjektas nėra svarbus. Nėra ir universalaus proto. Racionalumas – dalyvavimas tam tikrose praktikose. Subjektyvumo įtvirtinimo technika.

Fuko nori problematizuoti kasdienes praktikas. Tikras uždavinys – keisti nusistovėjusia tvarka.

Diskursas – dominavimo forma. Subjektas – išvestinis dalykas. Jis yra konstruktorius. Sukonstruotas iš diskursu.

Fuko domina kalėjimas ir psichas iš akvariumo, kaip individus išstumia iš visuomenes. Ligonines aparatas.

TIESOS REŽIMO IDĖJA.

Mes visąlaik gyvenam tokiam režime. Reikia keisti požiūrį į valdžia. Tiesa ir žinojimas yra du skirtingi dalykai. Valdžia neturi 1 centro. Valdžia – nebūtinai politine. V – atskirus individus apimantis tinklas (www). Individai savo savivokos veiksmais patys palaiko tam tikra valdžia. Valdžia nebūtinai represine. Valdžios santykis yra stipriausias tada, kai individas santykius laiko savais.

Individas – valdžios kūrinys ir valdžios palaikymas. Indiv – tam tikros tiesos režime.

Subjektas nėra grynas. Jis yra konstruojamas istorijos kontekste. Tiesa nėra dalykas, kuri gauna išsilavinusios sielos. Kiekv. Visuom. Turi savo tiesos regima. Mes turim visuot. Valdžios moduli.

Mokslo pasitikėjimo problema. Ar reikia pasiketi mokslu? Mūsų patyrimas ribotas istoriškai.

Fuko sugalvojo genealogine analize. Laikantys elementai – viskas priklauso nuo istorijos.

Geneologas turi įsiklausyti i istorija. I fragmentus reikia suskaidyti vientisumą. Viskas – nenutrūkstama. Viskas – pertraukiamumas. Pats įvykis – nenutrūkstamas. Žmones išmoksta risti faktus ir įvykius. Kiekv. Įvykis – savarankiškas, autentiškas.

Svarbu istorinio įvykio unikalumas. Genealogijos tikslas: ieškoti kaip sukuriamas .

Žmogaus santykis – konstruktas. Mūsų patyrimas – konstravimas.

Fuko domina vakaru kultūros epistemos:

3 pagr. epistemos:

1. 16a. Renesanso epistema

2. Modernioji (17 a. Vid)

3. 19 a.pr. šiuolaikinė ( nuo 19 pr. Iki dabar)

apibudina pagal žmonių požiūrį į daiktų ir žodžių tvarką.

1. budinga: daiktai ir žodžiai, kaip to paties teksto dalis. Pasaulis vieninga ženklu schema. Būtis vieninga. Jie siekia išsiaiškinti daiktus atitinkan. žodžius. Pasaulis – tekstas. Tikslas – pasaulis.

2. kaip ženklas susijęs su tuo, ką žymi. (Don Kichoto pvz) ženklas nebėra pasaulio dalis. Ženklai tėra tik reprezentacijos. Žinojimas grindžiamas ženklu sutvarkymu.

3. Kalba, ekonomika + fiziologija, gyvybe.

daiktai turi stipresnę tvarką nei reprezentacija. Kai kurie daiktai laikosi nepriklausomai nuo mūsų. Gyvybe – pati išsilaiko. Ekonomika – pati funkcionuoja. Žmogus negali kontroliuoti kalbos. Problema – žmogus. Tai nesenas kūrinys. žmogus yra pavaldus tam tikriems dalykams. Žmogaus baigtinumas reiškia filos. baigti. Žmogus nėra šio pasaulio centras. Antropologinis sapnas turi išsisklaidyti . 18a.pb. viskas neprikl, nuo ženklu. Humanitariniai mokslas nėra episteminė dalis. HM – paradoksalus reiškinys, nes negalima padaryti mokslo apie žmogų. HM – negali tapti mokslais. Jie tik parodijuoja kitus mokslus. (botanika, ekonomika)

autorius turi išnykti. Nes kūrinys nežada amžinumo. Autorius funkcinis principas – jis apriboja, atmeta. Jis trukdo kurinio laisvei. Jis yra ideologine figūra. Aut. Funkcija nėra svarbiausia dalykas. Nes jis pats yra kūrinys.

F. NYČĖ IR POSTMODERNIZMAS

1) Metafizikos kritika ir antifilos. kultūra.

2) interpretacija, kaip kultūros reiškinių aiškinimo metodas.

3) vertybių perkainojimo idėja

Nyčė – PM autorius. Nyčė sako, kad visos mūsų vertybės – laikinos perspektyvos, jų daug. I pasauli reikia žvelgt su kitu aspektu. Pasaulio kaip teksto neįmanoma suprasti šiam laike. Būtis kaip tekstas keičiasi, yra nuolatinėj tapsmo būsenoje. Buvimo interpretacija – prasmes . interpretacija – reikalinga žmogui. Nėra būties, yra tik kultūrinis produktas. Mes esam pasauli tik todėl, kad sugebam interpretuoti. Visa būtis laikosi ant interpretavimo veiksmo. Iš tikrųjų būtis – chaosas, interpretacijos pagalba mes suvokiam būti. Fenomenas – didžiausia klaida, nes mes turim reikalą ne su pasauliu, o su jo kaukėmis. Kaukes prilygsta visam žmogaus gyvenimui. Gyvenimas – gražus reginys, l

. . .

Visa vakaru filos. Pagrista opozicijom: geris – blogis, rimtas – nerimtas. Kodel mes taip turim galvoti, klausia Derida. Vakaruose isigalejes Logocentrizmas. Mirtis apsiriboja to, kas duota akivaizdžiai. Tai prieštarauja klabos esačiai. Kalba – is kalbiniu veiksniu padaryta. Tam, kad mes sakom zodi – jis veikiamas kitu zodziu buvimo. Zodziai – kuriu mes nematom yra nesatis, bet jie yra, jie pasirodo tada, kai mes ka nors sakome.

Joks Diskurso elementas, jei jis yra ženklas negali nenurodyt i kitus ženklus. Uz vieno ženklo – kitas ženklas. Bet kuris tekstas – pagristas kito teksto transformacija.

Logocentrizmas – suabsoliutina buti, tiesa. LGC apima fonocentrizma. Garsu substancija – svarbesnis dalykas, nei tai, kas yra uzrasyta. Garsas artimesnis buciai, tiesai, prasmei nei rastas. Balsas, kalbėjimas, sneka vakaruose artimesni prigimčiai nei rastas. Tai ka ištarei – dvasine patirtis. Balsas – prezentacija, uzrasymas – reprezentacija. Balsas – subjektyvumo pamatas. Ženklai jau yra zodi, kai mes galvojam. Balsas yra visada arciau minties.

Balso metafizikai reikia pastatyti gramatalogija. Rasymas ne tik grafine israiska. Rastas ne tik pakartoja, bet ir gali buti daugkart pakartojamas. Rastas pasklinda laike ir erdveje labiau nei balsas, jis nutolsta nuo autoriaus. Rasto ženklais galima interpretuoti bet ka ir bet kaip, nutolstant nuo pirmines prasmes.

Rastas organizuojamas ne pagal savo desnius bei struktūras. Galimybe buti pakartotam – pagrindine rasto sąlyga. Kiekvienas rastas, ženklas – neapsaugota nuo prasmes pakeitimo. Kalbine israiska nebutinai turi nurodyti savo autoriu, kaip pirmini saltini. Be to, autorius neapsaugotas nuo interpretavimo.

Ženklas kvestionuoja subjekta kaip prasmes pavidala. T.y. ženklas kvestionuoja prasme kuriančia esati. Kiekvienas is musu kaipo kurejas esame , rasome i tam tikra kalba. T.y. kiekvienas ...- tampa kalbančiu subjektu...

Subjektas provokuoja kalbos skirtumus sistemoje. Kalba – nesubstanciali, ji pagrista tam tikrais skirtumais. Balsas – nera skirtingai nuo rasto, jis funkcionuoja kaip skirtumo sistemoj. Rasymas igalina kalba. Jis nera autorius.

Patyrimas atveria ne pačią sąmonę, bet kaip jos zenklą. Sąmome funkcionuoja kaip ženklu sistema. Mes esam ženklai. Ženklai pagristi skirtumu. Ženklas gali turėt prasme. Ženklas apibrėžiamas per tai, kas jis nera pats. Ženklas – uždelsta esatis, o ne tiesiogine.

DIFERANCE sąvoka. Viskas ką mes darom – skirtingi ėjimo procesai. Mes galim patys keist prasmes. Tai ką nurodo ženklai priklauso praeičiai. Esatis – skirtumo efektas. Kad esatis galėtų fukc. turi būti priešybe – nesatis. sąmonė nėra ženklų kūrėja. Nes subjektas kuria ženklus. jis kalba tik todėl, kad priklauso kalbu skirtumo sistemai.

Prasme – chaotiškas procesas. Jis neturi nei pr. Nei pb. Autorius pats prikl. nuo ženklu skirtumo.

Rekonstrukcija. Kiekvienas kūrinys yra konstruktas, ji galima dekonstruoti. Reikia surasti kontekstą. tai ka padariau perkelt i kita kontekstą ir jis jau pradeda kalbėti kitaip.

Teksto negalima sieti vien tik su autoriaus infencija.

Reikšmės sukūrimas – įskiepijamas. Dekonstr. – parodoma kaip tekstai yra įskiepyti vieni i kitus.

Join the Conversation

×
×