Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje egzistuja be galo daug prblemų: savižudybės, alkoholizmas, emigracija, narkomanija, smurtas, bedarbystė ir t.t. Kiekvienas iš šių išvardintų aspektų yra savaip sudėtingas ir savaip svarbus. Tačiau yra dar viena , ne mažiau svarbi problema. Tai asmenų grįžusiu iš įkalinimo įstaigų adaptacija visuomenėje. Visuomenėje, kuri dažniausiai yra priešiškai nusiteikusi buvusių kalinių atžvilgiu. Toks nusiteikimas padalina visuomenę į dvi konfliktuojančias puses (į buvusius kalinius ir asmenis, kurie turi neigiamą požiūri į juos). Tai primena kovą, kurioje nebūna nugalėtojų. Šiuo atveju abi pusės nukenčia. Buvęs kalinys grįžes iš kalėjimo susiduria su labai daug problemų. Jis negauna darbo, kartais net neturi, kur gyventi, nuo jo būna nusisukusi šeima, o didžioji visuomenės dalis yra abejinga. Įšėjęs į laisvę kalėjęs asmuo pasijunta atstumtas ir ignoruojamas. Tai gali jį paskatinti vėl nusikalsti. Taigi, šis procesas primena užburtą ratą. Buvusių kalinių adaptacija – aktuali Lietuvos socialinė problema. Ši problema yra svarbi visų pirma todėl, kad nuteistųjų skaičius Lietuvoje vis nemažėja. Nemažai kalinčių asmenų patenka į kalėjimą net po antrą, trečia kartą. Atrodytų, kad asmuo, padaręs nusikaltimą ir išbuvęs kalėjime jam skirtą laiką, tarsi išperka savo kaltę ir tampa lygiu su laisvėje esančiais žmonėmis, tačiau, kodėl tada žmonės grįžę iš kalėjimo susiduria su priešiška visuomene, sunkiomis įsidarbinimo galimybėmis, ignoravimu, netoliarancija ir net psichologiniu izoliavimu? Kodėl dauguma žmonių yra susidarę nuomonę, kad buvęs kalinys negali pasikeisti, ir ar patys kalėję asmenys pakankamai turi motivacijos integruotis į visuomenę?Šios esė objektas – buvusių kalinių adaptacinės problemos. Esė tikslas – atskleisti buvusių kalinių adaptacines problemas.Teorinėje dalyje pirmiausia aptarsiu visuomenėje vyraujantį požiūrį į buvusius kalinius, tada paminėsiu problemas, su kuriomis susiduria kalėję asmenys ir pabaigoje įvertinsiu pagalbą, kurios sulaukia žmogus išėjęs iš įkalinimo įstaigos.
Teorinė dalis
Visuomenės požiūris į buvusius kalinius.Išėjęs į laisvę, kalinys patenka į ganėtinai nepalankiai jo atžvilgiu nusiteikusią aplinką. Nuteistas asmuo patenka į kalėjimo aplinką. Kalėjime, deja, egzistuoja tam tikra kalėjimo subkultūra , kurios sudedamosios dalys yra elgesys, kalbos manieros, išvaizda, pažiūros. Patekęs į kalėjimą, jis turi adaptuotis, nes kitu atveju kalinio gyvenimas gali tapti sunkiai pakeliamu. Tokia prievartinė adaptacija nori nenori kalinį paverčia kalinių subkultūros atstovu. Kalinių subkultūros atstovai, ypač, jeigu ilgai sėdėję, išėję į laisvę, visuomenėje tampa išskirtinais žmonėmis. Dažniausiai kaliniai atpažįstami dėl išvaizdos: tatuiruotės, dantys, dažnai ir apranga signalizuoja aplinkiniams, kad asmuo yra sėdėjęs. Antroje vietoje yra elgesys, kalba, elgesio manieros, pomėgiai gali išduoti buvusi kalinį. Visa tai paverčia kalėjusį asmenį atstumenčiu visuomenės akyse, todėl ir kyla neigiamas požiūris į tokius asmenis.Visuomenė buvusius kalinius linkusi apibūdinti stereotipiškai, dažniausiai neigiamai. Iš buvusių kalinių tikimasi tam tikro stereotipinio elgesio; visuomenė dažnai sudaro tokias sąligas, kad kalinys negali pasielgti kitaip, nei iš jo buvo tikėtasi, tuo patvirtindami visuomenės sukurtus stereotipus. Tokiu būdu sukuriamos prielaidos kalinių diskriminacijai. Kalinių diskriminavimo priežastimi gali būti ir visuomenės noras apsiginti nuo nerimo, įtampos, tuo būdu bandant padidinti savo vertę.Žinoma, ne visi žmonės turi neigiamą požiūri į kalėjusius asmenis. Internete padaryta apklausa “Ar kalėjęs žmogus jau nebe žmogus?” parodė, kad yra asmenų, kurie nesmerkia kalinių: “Na, niekad nemaniau, kad teistas žmogus, jau nebežmogus…Tiesiog žinojau, kad jis padarė kiek didesnę klaidą, nei aš darau kasdien…” arba: “Kodėl žmonės juos taip atstumia? Kodėl mes ir tie, kurie darome klaidas, nemokame jiems atleisti ir padėti atsistoti į doros kelią, juk patys nesame šventieji, mokame teisti, o kaip supratimas ir atleidimas. Juk patys gyvenyme esame padarę daug klaidų, didesnių ar mažesnių.”. Mano nuomone, šie žodžiai nėra visai teisingi, nes kalėjusių asmenų klaidos žymiai didesnės nei tos, kurias mes darom kasdien, juk kai kurie nusikaltimai būna ypač žiaurus. Aisku, tai taip pat nereiškia, kad buvęs kalinys negali pasikeisti į gerąją pusę, bet aš manau, kad tokių būna labia nedaug, ypač tu asmenų tarpę, kurie padarę sunkų nusikaltimą (žmogaus sužalojimas, žmogžudystė, seksualinė prievarta ir pan.)
Kalėjusių asmenų problemos.
Išėjęs į laisvę, buvęs kalinys susiduria su be galo daug problemų: neturi darbo, būsto, jo išsilavinimas dažniausiai yra menkas, bankai nesuteikia paskolos , o artimieji dažniausiai nutraukia ryšius su buvusiu kaliniu. Visuomenė tokį asmenį linkusi ignoruoti, todėl tikėtina, kad nesulaukęs tinkamos pagalbos buvęs kalinys įvykdys naują nusikaltimą. Darbo biržoje darbų pasiūla yra menka, o jei ir pasiūlo kokį darbą, vos darbdavys sužino apie teistumą, dažniausiai darbas nebesiūlomas. Be to daugumai specialybių reikalingas bent jau vidurinis išsilavinimas, o kaliniai dažniausiai jo neturi.Dauguma iš nelaisvės atėmimo vietų grįžusių asmenų jaučiasi nesaugūs, atskiri nuo visuomenės, neturi darbinės motivacijos, yra konfliktiški, nemoka nugalėti streso, susiformavę savitus bendravimo įgudžius, todėl grįžus prisitaikyti prie visuomenės jiems gana sunku.Išėjęs į laisvę kalinys gauna 48 Lt per mėnesį, iš kurių turi pragyventi: pirkti maistą, drabužius, kitus reikmenis. Tai labai maža suma, iš kurios tiesiog neįmanoma pragyventi, todėl manau, kad dar ir tai priverčia kai kuriuos asmenis nusikalsti dar kartą.Aš manau, kad nemaža adaptacijos problema yra ta, kad buvusius kalinius yra paveikęs pats buvimas kalėjimo atmosferoje, juk daugelis jų kone visą gyvenimą bendravo tik su kitais kaliniais ir kalėjimo prižiūrėtojais, kurie nerodė didelio žmogiškumo. Todėl nepaisant to, kad kalėjime jie skaitė laikraščius, žiurėjo televiziją, išėję į laisvę, jie patiria šoką ne tik dėl atstumiančio visuomenės požiūrio, bet ir dėl vidinių mąstymo, psichikos pokyčių.
Pagalba, kurios susilaukia buvę kaliniai, išėję į laisvę.Kaliniai turi galimybę jau kalėjime susipažinti su informacija, reikalinga išėjus i laisvę: yra informaciniai stendai apie išėjusius i laisvę kalinius globojančias įstaigas.
Su buvusiais kaliniais betarpiškai dirba socialiniai darbuotojai. Jie kartu su pataisos inspekcijos ir darbo biržos atsovais lanko šiuos žmones jų gyvenamosiose vietose, su tėvais gyvenantiems jaunuoliams pasakoja apie įsidarbinimo galimybes. „Matydami, kad jais rūpinamasi, buvę kaliniai pasijunta drąsesni, atranda save, pamato kam yra gabūs“ – sako Birutė Pavlovienė, Molėtų Socialinės Paramos Centro direktorė (www.darborinka.lt/files/Buvusiems%20kaliniams.pdf). Todėl manau, kad galima teigti, jog buvusiems kaliniams labiausiai trūksta žmogiško dėmesioBuvusiems kaliniams vedami seminarai psichologinėmis temomis, rengiamos bendros išvykos po lankytinas vietas. Aš manau, kad esminė adaptacijos problema yra pačių kalinių požiūris į adaptaciją: jie nesiintegruoja, nes nerodo motyvacijos. Na o tie, kurie nori integruotis susilaukia įvairios pagalbos, tik kyla klausimas, ar teikama pagalba labai veiksminga, nes į įkalinimo įstaigas sugrįžta vis daugiau buvusių kalinių.Buvusių kalinių integracijos į visuomenę problemomis užsiima ne tik valstybinės, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Kalinių adaptacinės problemos dažnai nagrinėjamos ir spaudoje, o tai tik įrodo šios problemos svarbumą.Kaliniams išėjus i laisvę dažniausiai teikiama pagalba yra piniginė pašalpa, nakvynės vieta ar maisto talonai – tai buvusiam kaliniui nepadeda sėkmingai grįžti į normalų gyvenimą laisvoje visuomenėje. Nors Lietuvoje yra 16 nakvynės namų, daugelis jų suteikia nakvynę tik vienam kartui, o tai nepadeda buvusiems kaliniams suformuoti normalios gyvensenos įgūdžių. Be to tokiuose nakvynės namuose palaipsniui įsivyrauja „ zonos“ tradicijos ir subkultūra.IšvadosIšėję į laisvę kaliniai, susiduria iš tiesų su nemažai problemų. Vieni su jomis susitvarko ir sėkmingai adaptuojasi visuomenėje, kitiems, deja, nepavyksta. Buvę kaliniai yra rimta visuomenės problema, visų pirma, todėl, kad jų procentas buvo ir yra pakankamai didelis. Taigi, mes negalime į tai nereaguoti. Nemaža visuomenės dalis yra priešiška kalėjusiems asmenims, ir aš manau, kad ne be pagrindo, tačiau ignoruoti jų taip pat negalima, nes tai gali atsisukti prieš pačia visuomenę. Todėl būtina buvusiems kaliniams teigti pagalbą. Šiuo metu atrodo, kad pagalbos kaliniai sulaukia pakankamai: jie gauna pašalpas, vyksta įvairūs seminarai, yra įsikūrusių nemažai nakvynės namų, globos namų, su jais bendrauja socialiniai darbuotojai, tačiau, kaip ir minėjau, kyla klausimas, ar ta pagalba labai veiksminga, nes buvę kaliniai vis grįžta į įkalinimo įstaigas. Problema yra ta, kad ne taip lengva suteikti pagalbą tokiems asmenims, todėl reikia dar daug padirbėti šioje sistemoje ir bandyti kažka pataisyti, patobulinti. Nors, mano nuomone, visų pirma turėtų pasikeisti pačios visuomenės požiūris, tik tuomet buvusių kalinių adaptacinės problemos pradės spręstis.
Literatūra1. Foucault M. „Disciplinuoti ir bausti: Kalėjimo gimimas“, Vilnius: Baltos lankos, 19982. www.sociumas.lt3. www.darborinka.lt/files/Buvusiems%20kaliniams.pdf4. www.pazintys.biz/tema538.html5. Broom L., Bonjean Ch. M., Bromm D. H. „Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai.“, Kaunas, 1992