Fizinių bausmių įtaka vaiko ankstyvajame amžiuje

Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar labai aktuali problema yra vaikų auklėjime naudojamos bausmės. Gyvenant XXI a. yra vis dažniau pastebimas liberališkesnis auklėjimas bei keičiantis visuomenės požiūriui į žmogų, stiprėjant demokratinės vertybėms, bausmės, o ypač fizinės, imamos vertinti kaip tam tikras neigiamas socialinis reiškinys, kuris ne tiek auklėja, kiek žaloja žmogų.

Pagal nusistovėjusias kultūros normas vaikai jau nuo seno auklėjami gana griežtai. Tačiau nepaisant griežtų bausmių, vaikai ne visada tampa tokie, kokius juos tėvai norėtų matyti. Netinkamai pasirinktos auklėjimo priemonės auklėjant, ne tik ikimokyklinio ammžiaus vaiką, gali duoti kartais net priešingą rezultatą. Bausmės yra neefektyvios arba žalingos ir gali turėti net sunkių padarinių, kai laikomos vienintele „auklėjimo“ priemone. Bausmės vaikui dažnai kelia baimę. Todėl griežtų tėvų vaikai yra daug bailesni ir užsisklendę, palyginti su tais, kurie auklėjami tolerantiškai, šie vaikai ateityje turi nemažai problemų įsiliejant į šiandieninį visuomenės gyvenimą.

Taigi, mano darbo tikslas yra atskleisti bausmių panaudojimo auklėjant vaiką šeimoje problemos ypatumus, įvykdant šiuos uždavinius:
– Pateikti ikimokyklinio amžiaus vaiko auklėjimo ypatumus;
– Apibrėžti bausmės sampratą bei rūšis;
– Išsiaiškinti baausmių taikymo sąlygas;
– Pateikti galimą bausmių poveikį.
Sritis: Psichologinis aspektas.

Fizinės bausmės vaikų auklėjime ir jų apibrėžimas

Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai beveik visose visuomenėse. Fizines bausmes apibūdina du pagrindiniai bruožai: fizinis smurtas prieš vaiką ir nuostata, kad bausmė – tai atsakas į netinkamą vaiko elgesį. Tyrimai ro

odo, kad dažniausiai yra mušami labiausiai socialiai nuskriausti vaikai. Antra vertus, yra duomenų, kad kai kuriomis aplinkybėmis vaikai su negalia yra dažniau baudžiami fizinėmis bausmėmis, ypač mokymosi sunkumų turintys vaikai.

Kalbant apie fizines bausmes ir jų taikymą ikimokyklinukų auklėjime, svarbu tai, kaip fizinės bausmės yra apibrėžiamos. Pats paprasčiausias apibrėžimas, kurį pateikia Benatar (1998), išplaukiantis iš pačios fizinių bausmių sąvokos, yra toks: fizinės bausmės – tai bausmės taikomos kūnui. Tiksliau fizines bausmes apibrėžė vienas ryškiausių šios srities tyrinėtojų – A.Murray Straus. Pasak Straus, fizinės bausmės tai “fizinės jėgos panaudojimas, suteikiantis vaikui fizinį skausmą, bet fiziškai nežalojantis, siekiant modifikuoti ar kontroliuoti tam tikrą vaiko elgesį”.(Flynn, 1999, Kantor, Straus, 1994; Straus,1999; ir kt.).

Baudimas yra apibrėžiamas kaip negatyvių stimulų pateikimas siekiant sumažinti ar panaikinti tam tikrą elgesį. Dažniausiai yra išskiriamos dvvi baudimo arba bausmių formos: žodinės bausmės, apimančios žodinius papeikimus ir nepritarimą ir fizinės bausmės, ne retai vadinamos kūno bausmėmis.

Fizinių bausmių sąvoka gali būti taikoma pačioms įvairiausioms kūno baudimo formoms: pradedant nuo nestipraus pliaukštelėjimo per vaiko rankas ar sėdmenis ir baigiant stipriu vaiko mušimu, kuris gali sukelti vaikui fizinę žalą ir atitinkamai gali būti laikomas fizine prievarta. Fizinės bausmės apima tokius vaikų tėvų ar globėjų veiksmus, kaip mušimas ranka ar kokiu nors daiktu, stumdymas, stiprus purtymas, plaukų pešimas, spardymas, plakimas ir
r t.t.
Fizinių bausmių įtaka vaiko raidai, bausmių rūšys

Paskutiniu metu yra atliekama gausybė tyrimų, kurių tikslas yra nustatyti fizinių bausmių įtaką vaiko asmenybės raidai, jo socialinei adaptacijai, psichinei sveikatai, o taip pat nustatyti mušančių tėvų charakteristikas, ypatybes. Jie rodo, kad fizinių bausmių taikymas skirtingu laipsniu paveikia visas vaiko vystymosi sritis: intelektinį vystymąsi, socialinę adaptaciją, psichologinį funkcionavimą, gali sutrikdyti ir vaiko fizinę sveikatą – ypač, kai vaikui yra taikomos sunkesnės kūno bausmės. Fizinės bausmės gali būti taikomos įvairiais vaiko amžiaus tarpsniais. Dažniausios fizinės bausmės būna ikimokykliniame amžiuje, vėliau vaikai yra kiek mažiau baudžiami fizinėmis bausmėmis. Nepaisant to, kad dažniausios fizinės bausmės būna vaikystėje, jos gali sukelti tiek trumpalaikius, tiek ilgalaikius efektus, kurie ne retai pasireiškia ir suaugusiojo elgesyje. M.A.Straus atlikti tyrimai rodo, kad suaugusieji, kurie vaikystėje buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis, turi žymiai didesnį polinkį į priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ir kitų psichoaktyvių medžiagų, ir turi daugiau kitų eksternalizuotų elgesio problemų. Kuo jaunesniame amžiuje yra taikomos fizinės bausmės, tuo didesnių ir destruktyvesnių pasekmių jos gali palikti. Svarbūs yra ir fizinių bausmių dažnumas bei trukmė – kuo ilgiau ir dažniau baudžiamas vaikas, tuo gilesni galimi pažeidimai; vaiko santykiai su baudžiančiu asmeniu – kuo labiau vaikas yra prisirišęs ir emociškai labiau susijęs su baudžiančiu tėvu ar globėju, tuo stipresnė ne
eigiama bausmių įtaka.

Remdamasis savo ir kitų mokslininkų darbais Miškinis (2003) išskiria dažniausiai naudojamas šias bausmių rūšis:
1. Natūralios bausmės, kai vaikas, neįvykdęs tam tikrų sąlygų, nubaudžia pats save: neišmoko pamokos – gavo blogą pažymį ir pan.
2. Apribojimai. Už neklausymą ar už nusižengimą taikomi apribojimai (neleidžiama eiti į kiną, į kiemą ir t.t.)
3. Baudimas darbu. Tėvai ne retai baudžia vaikus darbu (prišiukšlinai – išvalyk, suplėšei drabuži – susiūk).
4. Grupinės bausmės. Kartais tėvai baudžia ne nusikaltusį vaiką, bet visus (du, tris ar pan.) vaikus.
5. Fizinės bausmės. Fizinėmis bausmėmis galima priversti vaiką paklusti tėvų reikalavimams atlikti tam tikrą darbą, bet sąmoningai paveikti vaiko sąmonę – neįmanoma. Mušamas vaikas ir pats išmoksta paleisti kumščius.

Tolerantiškas elgesys yra ypač svarbus ikimokyklinio amžiaus vaikui, vaikas geriau supras ką padarė blogai bei bus didesnė tikimybė, kad jis daugiau taip nesielgs, jei su vaiku bus elgiamasi žmogiškai. Tėvams nėra lengva pasiekti, kad vaikai laikytųsi jų pateikiamų reikalavimų ir taisyklių. Todėl jie dažniausiai kontroliuoja vaiko elgesį taikydami bausmes – tiek fizines, tiek žodines.

Fizinės bausmės nemoko vaikų kaip elgtis ateityje. Fizinės bausmės vaiką veikia labai neigiamai. Mušdami vaiką jau nuo mažų dienų mokome daugiau negu paklusti taisyklėms ir saugoti save, mušdami įdiegiame baimės ir menkavertiškumo jausmą, savęs nevertinimą, keršto troškimą ir kartu mokome, jog galima mušti mylimus žmones.

Laikotarpis, kai vaikas dar tik pradeda pažinti jį
į supantį pasaulį yra ypač svarbus tolesniam jo vystymuisi, jo charakterio savybėms. Tai ar vaikas mokės bendrauti su bendraamžiais. Apsprendžia aplinka, kurioje jis auga tėvų priežiūros bei žinoma auklėjimo stilius. Ketverių – penkerių metų vaikas dar ne visada pateisina savo elgesį bei supranta ko iš jo reikalauja tėvai, todėl jie turi būti ypač atsargūs, nes pavyzdžiui nubausti jį fizine bausme būtų ypač pavojinga, vaikas šiuo laikotarpiu yra labai trapi asmenybė, reikalaujanti priežiūros bei supratimo.

Galime išskirti pagrindines bausmių taikymo priežastis: sunkus vaikas, tėvų bejėgiškumas ar noras išlieti savo apmaudą, siekimas įtvirtinti savo valdžią bei šeimos vidaus problemos ir konfliktai. Dėl šių priežasčių tėvai dažnai ima bausti vaiką, net neišaiškinę jo kaltės.
Fizinėmis bausmėmis baudžiamų vaikų
asmenybės raidos ypatumai

Kokia asmenybe taps užaugęs vaikas, kokius santykius jis kurs su aplinkiniais žmonėmis ir savo būsimais vaikais priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių šeimoje, kuriuos lemia tėvų auklėjimo stilius, fizinių bei verbalinių bausmių naudojimas.

Auklėjimo būdas turi skirtingas pasekmes auklėjant skirtingo amžiaus vaikus. Ikimokyklinio amžiaus vaiko auklėjimas vaikystės laikotarpyje, kai žmogus formuojasi ne tik fiziškai, bet ir protiškai, yra ypač svarbūs besiformuojančiai asmenybei. Vaikams šiuo metu didelį poveikį daro tėvų auklėjimo metodai. Vaikai šiuo laikotarpiu yra silpniausi ir labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai. Todėl suprasdami, kad tai, ką vaikas gaus iš suaugusiųjų pasaulio, privalome visur ir visada imdamiesi bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia gerai juos pasverti ir mokėti vaikui paaiškinti, kodėl būtent jį auklėdami elgiamės taip, o ne kitaip.

Vaiko asmenybės raida, vykstanti traumuojančiose sąlygose su dažnai pasikartojančiais fizinių bausmių atvejais, negali neturėti specifinių bruožų. Autoriai bei tyrinėtojai teigia, kad asmenybės raida tokiomis sąlygomis pasižymi tam tikrais sunkumais, kuriuos galima suskirstyti į dvi grupes:
1. Situaciniai – psichologiniai

Fizinės bausmės, gaunamos iš tėvų, vaikui sukelia stiprias situacines emocines reakcijas – pyktį, pažeminimą, baimę, bejėgiškumo jausmą. Be to vaikas išgyvena baimę – kaip ir fizinės prievartos atveju – ypatingai tuomet, kai tiksliai nesuvokia gautos fizinės bausmės priežasties. Be to fizinės bausmės susijusios su nerimo lygio – tiek situacinio, tiek asmenybinio – padidėjimu, žema vaiko savigarba, atstūmimo ir vengimo reakcijomis.
2. Psichosocialiniai asmenybės raidos sunkumai

Šie sunkumai apima keletą labai svarbių vaiko pilnaverčio funkcionavimo aspektų.

Vienas iš tokių – kognityvinė raida. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai gali dažnai pasižymėti lėtesne kognityvine branda, prasčiau išsivysčiusiais pažintiniais sugebėjimais. Tokie vaikai gali turėti daugiau bendrų mokymosi problemų, kurios gali būti susijusios su tokiomis vaiko charakteristikomis, kaip nedėmesingumas, hiperaktyvumas, savikontrolės trūkumas, menkas savarankiškumas.

Ypatingai ryškiai fizinės bausmės paveikia vaiko socialinių įgūdžių įgijimą ir panaudojimą tarpasmeniniuose santykiuose. Mušami vaikai pasižymi tuo, kad jiems sunku bendrauti, bendradarbiauti su kitais vaikais. Santykyje su kitais jie išreiškia dvigubą tendenciją – priešiškumo ir agresyvumo arba drovumo ir baiminimosi. Fizinių bausmių taikymas ypatingai paveikia vaiko-tėvų santykius.

Vaikystėje agresyvumas – tai vaiko protestas, gynyba, neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška dar pažymi, kad vaikams, baudžiamiems fizinėmis bausmėmis, kyla agresijos reakcijos į tėvus, tačiau nedrįsdami tėvams rodyti savo agresijos, vaikai ją perkelia į bendraamžių tarpą – todėl ne retai būna taip, kad vaikas agresyvumą demonstruoja bendraudamas su kitais vaikais, mokykloje, bet ne namie, tokiu būdu išvengdamas bausmės.

Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai pasižymi ne tik agresija nukreipta į išorinį pasaulį, bet ir agresyvumu, nukreipti į save, vidų – autoagresyvumu. Nemažai autorių akcentuoja, kad mušamiems vaikams yra būdingas suicidinių tendencijų padidėjimas.
Socialinės adaptacijos sunkumai

Bet kokia vaikystėje patirta prievarta pirmiausiai paveikia vaiko socialinį funkcionavimą. Taip yra jau vien dėl to, kad tiek prievarta, tiek fizinės bausmės kyla iš vaiko socialinių interakcijų, taip parodydamos socialiniuose ryšiuose “slypinčius” pavojus. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai susiduria su įvairiais adaptaciniais sunkumais, kurie gali pasireikšti tiek namuose, tiek mokykloje, tiek formaliame, tiek neformaliame bendravime. Šie sunkumai labai susiję, persidengia su jau minėtomis vaiko asmenybės raidos ypatybėmis. Bendravime jiems būdingas didesnis hiperaktyvumas, su intensyviu noru patraukti į save dėmesį. Jie taip pat turi problemų užmegzdami produktyvų kontaktą, bendraudami su savo bendraamžiais jie pasižymi nesusivaldymu, nevaldomais pykčio priepuoliais, stipriai išreikštais keršto motyvais, agresyviu, siekiančiu pirmauti, arba atsiribojančiu elgesiu. Tarpasmeniniuose santykiuose atsiskleidžia tokių vaikų žemas savęs vertinimas – ypatingai žemai jie vertina savo sugebėjimą bendrauti. Todėl mušami vaikai sunkiai užmezga artimus ir tvirtus tarpasmeninius santykius, ir taip pat sunkiai juos išlaiko. Fizinių bausmių patirtis mušamiems vaikams pasaulį padaro nesaugiu, grėsmingu, atstumiančiu, atmetančiu vaiką. Todėl tarpasmeniniuose santykiuose pasirodžius menkiausiam atstūmimo signalui, vaikai santykius nutraukia.

Fizinių bausmių pasekmės, kaip jau buvo minėta, dideliu laipsniu priklauso nuo to, kokiame amžiuje vaikas daugiausiai buvo baudžiamas. Tyrimais nustatyta, kad daugiausiai tėvais baudžia ikimokyklinio amžiaus vaikus. Šiurkštus elgesys kūdikystėje skatina nesaugaus prieraišumo formavimąsi, betikslius, dezorganizuotus žaidimus, neigiamus emocinius išgyvenimus. Ankstyvojoje vaikystėje, kaip šiurkštaus elgesio pasekmė pasireiškia kognityvinės raidos sunkumai, motorinių, socialinių įgūdžių formavimosi sulėtėjimas.

Išvados

Išanalizavusi pagrindinius bausmių taikymo veiksnius ir įsigilinusi į šios temos problematiką, galėčiau išskirti tokius pagrindinius punktus:

1. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei tokiomis bausmėmis nebaudžiami vaikai.

2. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai nuo nebaudžiamų vaikų skiriasi didesniu emocinių simptomų išreikštumu.

3. Fizinėmis bausmėmis baudžiamiems vaikams, lyginant su nebaudžiamais, yra būdingas didesnis hiperaktyvumas.

4. Fizinėmis bausmėmis baudžiami vaikai turi daugiau sunkumų bendraudami su bendraamžiais, nei tokiomis bausmėmis nebaudžiami vaikai.

5. Fizinėmis bausmėmis baudžiami ir jomis nebaudžiami vaikai nesiskiria socialumo įvertinimais.

6. Fizines bausmes vaikų auklėjime dažniau taikyti linkę žemesnio išsilavinimo tėvai, patys vaikystėje turėję fizinių bausmių patirties bei blogiau vertinantys savo šeimos materialines buitines sąlygas.

Literatūros sąrašas

1. „Suaugęs žmogus neturi mušti vaiko“, ( Vilnius 2003 ).
2. „Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje. Vilniaus universiteto Moterų studijų centras. ( Vilnius 1997 )
3. Žukauskienė R. „Raidos psichologija“ ( 1998 Vilnius, Margi raštai ).

Leave a Comment