Feminizmas

Turinys

Įvadas 3
1. Feministinio judėjimo ištakos 4
1.1. Feminizmo samprata 4
2. Moterų judėjimas Lietuvoje 7
3. Feminizmo teorijos 10
3.1. Radikalusis feminizmas 10
3.2. Liberalusis feminizmas 12
3.3. Marksistinis feminizmas 13
3.4. Postmodernusis feminizmas 14
4. Šiuolaikinis požiūris į lytį 15
4.1. Lyčių nelygybės priežastys 15
5. Feministiniai judėjimai 17
5.1. Amazon feminizmas 17
5.2. Separatistės 17
5.3. Radikalus feminizmas 18
5.4. Lesbianizmas 18
5.5. Eco feminizmas 18
Išvados 20
Literatūros sąrašas 21Įvadas
Šio darbo tema yra išnagrinėti feminizmą, labai aktuali šių dienų tema, nes šiuolaikinėje visuomenėje žmonės vis dar skirstomi į „silpnąją“ ir „stipriąją“ lytį, nors visi esame žmonės, todėl aktyvesnės moterys kelia ryžtingai šią socialinę problemą į viešumą nenorėdamos susitaikyti su silpnesniosios lyties dalia . Šiame darbe feminizmas nagrinėjama kaip problema, nes būtent jis ir keičia šiuolaikinės moters paveikslą, tačiau moters padėtis šiuolaikinėje visuomenėje vis daar remiasi stereotipais.
Kursinio darbo tikslas – išnagrinėti feminizmo ypatybes, bei kokią įtaką feminizmas daro visuomenei. Feminizmo ypatybes nagrinėsime pasinaudodami teorijomis, feminizmo įtaką visuomenei atskleisime per feministinius judėjimus.
Šio darbo uždaviniai:
1. Aptarti feminizmo atsiradimo priežastys
2. Išnagrinėti feminizmo vystymosi ypatybes
3. Išsiaiškinti kaip yra interpretuojama lytis ir kokios yra lyčių nelygybės priežastys
4. Išanalizuoti feminizmo teorijas, išskirti jų trukumus ir privalumus
5. Išsiaiškinti kaip pasikeitė per eilę metų požiūris į lytį ir koks požiūris yra dabar nusistovėjęs.
6. Aptarti šiuo metu aktyviausius feministinius judėjimus.
Kursinio darbo objektas – feminizmas kaip teorijos ir kaip judėjimai.
Darbe naudotasi – literatūros annalizė ir sisteminimo metodais. Literatūros analizės metodas buvo pasirinktas, todėl, kad informacija iš knygų nėra pati naujausia, todėl kai kurios mintys yra pateikiamos iš interneto, kadangi tik čia yra pateikti patys naujausi straipsniai ir diskusijos.
Kursinį darbą sudaro penki skyriai. Šis da

arbas pradedamas nuo feministinio judėjimo ištakų, norint pateikti pagrindinius apibrėžimus ir tokio kaip feministinio judėjimo atsiradimo priežastis, nes taip lengviau įsitraukti į darbą, susipažinti su pagrindiniais feminizmo principais. Toliau pereinama prie feministinių teorijų, norint parodyti kaip laikui bėgant vystėsi teorijos ir kokios jos dabar yra ir ko šių teorijų šalininkės siekia. Sekančiame skyriuje siekiama parodyti požiūrį į lytis, kokios yra problemos tarp lyčių ir dėl ko jos kyla, šios problemos ir yra pagrindas moterims jungtis į feministinius judėjimus. Pagrindiniai feministiniai judėjimai pateikiami paskutiniame skyriuje, siekiant atskleisti šių feministinių judėjimų pagrindinius bruožus ir ypatybes, taip parodant ko siekia šiuolaikinės moterys.1. Feministinio judėjimo ištakos
1.1. Feminizmo samprata
Atvira lyčių kova, prasidėjusi XIX amžiuje, ir XX amžiuje išaugusi į platų moterų – feminizmo – judėjimą, įrodė, kad lyčių socialinius vaidmenis lėmė ne vien gaamta, bet ir žmonių sukurtos visuomenės struktūros, religija, filosofija ir mokslas. Moterų judėjimas parodė, kad valdžios pasiskirstymas pagal lytį patriarchalinėje visuomenėje yra nepagrįstas, kad vyro valdžia visuomenėje ir šeimoje pasmerkia moterį teisinei, politinei, socialinei, moralinei, psichologinei nelygybei.(feminizmas) Taigi, per paskutiniuosius dvejus dešimtmečius moterų ir vyrų gyvenimus labai įtakojo srovė, kuri pavadinta feminizmu. Daugumai žmonių feminizmas turi siaurą prasmę. Paaiškinimai tokių sąvokų kaip “feminizmas” ar “feministė” atrodo savaime suprantamu dalyku, tačiau taip nėra.
Feminizmą įvairūs literatūros šaltiniai apibrėžia įvairiai, tačiau išlaikant tą pa
atį principą, išskyriau kelis apibrėžimus:
Feminizmas (pranc. Feminizme, lot. Femina – “moteris”) – judėjimų dėl politinio, socialinio, kultūrinio moters statuso pakeitimo visuma. Išskiriamas liberalusis, marksistinis, radikalusis, postmodernusis ir t. t. Juos vienija moterų subordinacijos pripažinimas ir siekimas ją panaikinti. [2, 385]
Feminizmas – socialinė teorija bei politiniai moterų judėjimai už lygias teises su vyrais. Pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės (XIX a. – XX a. pradžia). Antroji banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, tada pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą. Feminizmo teorija siekia perprasti lyčių nelygybės prigimtį ir orientuojasi į lyčių politiką, santykius ir seksualumą. [10]
Feminizmas – tai bendras srovių pavadinimas buržuaziniame moterų judėjime, kuris kovoja už moterų ir vyrų socialinę lygybę, kuri prieštarauja patriarchatui bei diskriminavimui. Feminizmas domisi lyčių santykiais, socialine lytimi (gender), galios santykiais (lyčių santykiai remiantis galios paskirstymu), moters tapatumo problema. [6, 9]
Feminizmo teorija atriboja biologinę lyties sampratą nuo įvairių kultūrų sukurtos giminės kategorijos, reiškiančios skirtingas vyriškumo ir moteriškumo prasmes. Feministės nenori įveikti biologines lyčių skirtybes. Jos siekia įrodyti, kaip patriarchalinio pasaulio kultūros istorijos raida ribojo moters laisves ir teises. Feminizmas domisi lyčių santykių bei su jais susijusių tapatumo politikos ir galios struktūrų sąmoningumu. Tačiau kaip žinia yra daugybė feminizmo judėjimų, tačiau tikslai ar veiklos metodai tikrai yr
ra skirtingi. Jie neturi vienos ir visiems bendros vertybių hierarchijos, neturi bendros visuomenės teorijos, netgi bendros pasaulio vizijos. Taigi idėjinis feminizmo sindromas apima šį įsitikinimų minimumą:
1. moterys visuomenėje yra skriaudžiamos tik todėl, kad jos moterys, todėl, kad egzistuoja skirtingos lytys.
2. šią skriaudžiamųjų padėtį galima – šiaip ar taip, dabar jau galima – pakeisti.
3. šią padėti reikia pakeisti.
4. dėl to moterys pačios turi tinkamai veikti, nederindamos savo tikslų su kitų judėjimų ir visuomenės institucijų tikslais.[6, 10]
Katha Pollitt teigia, kad būti feministe tai reiškia teigiamai atsakyti į klausimą “Ar moterys yra žmoniškos? Tai ne apie tai, ar moterys yra geresnės ar blogesnės už vyrus arba identiškos jiems. Tai apie teisingumą, gražumą ir priėmimą į plačią žmonių patirtį.”[3, 11]

1.2. Atsiradimo priežastys

Feminizmas atsirado tada, kai moterys ėmė abejoti moteriškumui teikiamomis reikšmėmis ir jo statusu, kada jos įsitikino, jog šios reikšmės ir pažiūros nėra amžinos ar nekintamos, bet tik žmonių sugalvotos. Istorija parodė, kad vyrai visuomet turėjo savo rankose konkrečią valdžią. Apžvelgus priešistorės ir etnografijos duomenis iš egzistencializmo pozicijų, suprantama kaip susiformavo lyčių hierarchija. Esant dviem žmonių kategorijom, kiekviena jų nori primesti kitai savo viršenybę. Jeigu abi pajėgia išlaikyti šitą reikalavimą, tarp jų susiformuoja, kartais priešiški, kartais draugiški, tačiau visuomet įtemti .tarpusavio santykiai. Privilegijuotoji kategorija ima valdyti kitą ir stengiasi ją engti. Šitaip suvokiama, kad, no

ors moteriškumas simboliškai išaukštintas, moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis visais laikais ir visose kultūrose buvo akivaizdžiai žemesnė. Analizuojant istorijos faktus, galima teigti, kad šimtmečiais moteriai nebuvo leista lavintis ir šviestis, ji neturėjo pilietinių teisių, jos patirtis buvo ribojama. Taip moteriai buvo įdiegtas silpnosios lyties kompleksas – nepasitikėjimas savimi, bejėgiškumas, priklausomybė nuo vyro. Šitoks vienpusis moteriškosios lyties matymas, moters beteisiškumo, pasyvumo akcentavimas skatino moteris protestuoti ir analizuoti moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje. Šitaip suvokiama, kad, nors moteriškumas simboliškai išaukštintas, moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis visais laikais ir visose kultūrose buvo akivaizdžiai žemesnė. Tad kiekvienam asmeniui, kuris tiki bendru visų žmonių žmogiškumu, nepaisant lyties, rasės ar klasės, ši nelygybė, kaip ir visos kitos nelygybės formos, turėtų iškilti kaip pamatinė etinė problema.
Oficialiai ir galutinai feminizmas įsitvirtino 1966 metais kai JAV pilietinių teisių sąjūdžio atstovė Betė Frydan įkūrė feministinę organizaciją NOW (National Organisation of Women). Taip prasidėjo kultūrinis revoliucinis feminizmo sąjūdis, kuriam rūpi ne tik politinė ir socialinė moterų lygybė, bet ir kultūros simbolių sistema bei jų lemiamų nuostatų revizija.[5, 420]2. Moterų judėjimas Lietuvoje
Lietuvos moterų judėjimai už lygias teises ir galimybes turi jau kelių šimtmečių istoriją. Lietuvos bajorių judėjimai už jų socialines ir pilietines teises prasidėjo 15 amž, ir tie siekiai buvo įgyvendinti. 1529 m. patvirtintame Pirmajame Lietuvos Statute buvo įtvirtintos moterų teisės į palikimą, moterų teisė lankyti susirinkimus. Statute taip pat buvo įtvirtintas labai griežtas straipsnis, saugantis moterį nuo smurto. Lietuvos bajorai ramiai vertino patvirtintą moterų teisę į palikimą bei jų gynimą nuo smurto įstatymu. Tačiau moterų teisė lankyti susirinkimus juos labai žeidė. Vienas to meto autorių, 1550 m. rašė, kad Lietuvą slėgė trys nelaimės – kareivių girtuokliavimas, teisėjų kyšininkavimas ir moterų laisvė. Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas savo „Katekizme“ mokė: „vyras yra žmonos galva“, ir kaip „Bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame tebūna klusnios vyrams“[7, 8]
Nacionalinio išsivadavimo ir tautos atgimimo bei moterų aktyvaus dalyvavimo jame idėjas propagavo prasidėjęs 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje kultūrinis moterų judėjimas. Jis siejamas su rašytojų ir visuomenės veikėjų K. Praniauskaitės, L. Didžiulienės, Žemaitės, M. Pečkauskaitės Šatrijos Raganos, G. Petkevičaitės-Bitės, M. Lastauskienės, S. Pibiliauskienės, E. Malinauskaitės-Šliūpienės vardais. Jų idėjų įtakoje susiformavo moterų judėjimų ideologija, buvo kuriama jų strategija. 1905 m. lapkričio 5d. įvykusioje moterų konferencijoje buvo įkurta „Lietuvos moterų sąjunga“, kurios pagrindinis tikslas buvo skatinti moteris dalyvauti išsivaduojamoje kovoje iš Rusijos priespaudos ir Nepriklausomoje Lietuvoje siekti lygių teisių ir galimybių. Žymiausios to meto moterys aktyvistės dalyvavo Vilniaus Didžiojo Seimo konferencijoje, vykusioje 1905 metais, ir ten išdėstė moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti Nepriklausomoje Lietuvoje. 1907 metų spalio mėnesį įvyko Pirmasis Lietuvos moterų kongresas, kuriame buvo svarstomos Lietuvos moterų problemos ir lygybės klausimais.[7, 9]
Nepriklausomoje Lietuvoje moterys turėjo daug socialinių ir politinių teisių. Lietuvoje buvo įkurtos kelios mergaičių gimnazijos, šimtai lietuvaičių studijavo Lietuvos ir užsienio universitetuose. Atsirado lietuvaičių, pasiekusių ir mokslo viršūnes, jos dėstytojavo Vytauto Didžiojo universitete. Dešimtys Lietuvos moterų vadovavo komercinėms įstaigoms, siuvykloms, madų salonams, ligoninėms, mokykloms; įstaigose lietuvaitės buvo vertinamos kaip darbščios ir pareigingos tarnautojos. 1920 m. Lietuvoje buvo moterims suteikta rinkimų teisė, teisė būti renkamomis į valstybės vadovaujančias institucijas. Tais pat metais į Pirmąjį Lietuvos Seimą buvo išrinktos 6 moterys. Taigi, po kelių šimtmečių nelaisvės pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos posėdį pradėjo lietuvaitės moterys, t.y. G. Petkevičiatė-Bitė, kaip vyriausioji amžiumi atidarė Seimo posėdį, jauniausioji O. Muraškaitė-Račiukaitienė sekretoriavo. 1937 m. gruodžio mėnesį įvyko Antrasis Lietuvos moterų kongresas, kuriame dalyvavo per tūkstantį moterų,. Jame buvo reikalaujama, kad Lietuvos Konstitucijoje įrašyta moterų ir vyrų lygybė būtų įgyvendinta.[7, 10]
Sovietmečiu formaliai moterys turėjo lygias teises. 1946 m. įvyko pirmasis renginys, skirtas moterų problemoms – Moterų kolūkiečių ir valstiečių kongresas Kaune, kuriame moterys buvo agituojamos kurti kaimo „ateitį šviesią“, stoti į kolchozus. 1960-1970 metais rajonuose, įmonėse, įstaigose, kaimuose pradėtos kurti moterų tarybos. 1965 metais įkurta respublikinė moterų taryba.[7, 12]
1988-1990 metais Lietuvos moterys aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje už Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. kovo mėn. į Nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkta 14 moterų, prof. K. Prunskienė tapo pirmąją Nepriklausomos Lietuvos Respublikos premjere. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje moterys puoselėjo iliuziją, kad laisvoje šalyje galės pasirinkti gyvenimo būdą: vienos – pasišvęsti šeimai, kitos – siekti profesinės karjeros. Tačiau šios .iliuzijos greitai išsisklaidė. Tos, kurios norėtų pasišvęsti šeimai yra priverstos dirbti dėl duonos kąsnio. Tos, kurios svajoja apie profesinę karjerą, susiduria su įvairiomis moterų diskriminacijos formomis, todėl akmenuotas ir erškėčiuotas moterų kelias į laipsnius ir mokslo vardus. Lietuvos moterys pradėjo suvokti, kad jų gyvenimas mūsų visuomenėje klostosi ne taip, kaip turėtų būti. Gyvename pagal vyrų supratimą sukurtoje visuomenėje. Vyrai sprendžia, kas moterims, gerai, o kas ne, kas joms turi patikti, o kas ne. Moterų psicholigija, jų požiūris į vertybes, ir daugelį visuomenės reiškinių, pagaliau, gėrio ir blogio supratimas skiriasi nuo vyrų, todėl moterys Lietuvos buriasi į politines ir visuomenines organizacijas. Šiuo metu Lietuvoje yra per 30 moterų organizacijų. Pagal jų veiklą jas galima skirstyti į tris grupes:
1. Politiškai orientuotos moterų organizacijos.
2. Nevyriausybinės moterų organizacijos, kurios savo pagrindinį tikslą mato moterų politinio ir visuomeninio aktyvumo skatinime, moterų švietime, jų savigarbos aiškinime, pasitikėjimo ugdyme.
3. Moterų organizacijos įkurtos pagal nacionalinius arba specifinius interesus.[7, 32]
Keturios moterų organizacijos įsijungė į tarptautines moterų organizacijas.
Dabartinėje Lietuvoje moterų diskriminacija padidėjo, nevaldomas ir nebaudžiamas smurtas prieš moterį namuose ir gatvėje, prievartinės prostitucijos toleravimas ir propagavimas didžiausiuose dienraščiuose, net sovietmečiu turėtų teisių susiaurinimas, kuo toliau, tuo aktyviau išstumiant moteris iš politikos, prestižinių darbo vietų perpildė Lietuvos moterų kantrybės taurę ir moterų judėjimai prieš moterų diskriminaciją, už jų teises įgauna masinį pobūdį. Lietuvos moterų pavyzdys Šiaurės valstybių moterų būklė, nes tose šalyse yra kuriama lygių teisių ir galimybių visuomenė, kurios politikoje ir valdyme yra daugiau moterų, yra teisingesnė, humaniškesnė. Čia daugiau lėšų skiriama jaunosios kartos ugdymui, švietimui, sveikatos ir gamtos apsaugai bei kultūrai. Mažėja nusikalstamumas ir korupcija, mažiau lėšų reikia policijai ir karinėms išlaidoms, kalėjimų išlaikymui. Lietuvos moterys suvokia, kad niekas lygių teisių ir lygių galimybių neatskraidins nei paukščio, nei lėktuvo sparnais, kad teks pačioms siekti.[7, 35]3. Feminizmo teorijos
Tarp feminisčių teoretikių iki šiol vyksta ginčai, grindžiantys įvairias feminizmo pakraipas. Feminizmo doktrinoje yra keletas feministinio mąstymo krypčių: kiekviena jų į vyro ir moters santykius žiūri skirtingai, užduoda skirtingus klausimus. Daugiašalėje ir daugiaprasmėje feminizmo teorijoje išryškėja moterų solidarumas ir konfrontacija, nes feminizmo judėjime moteris skaido ne vien politinės, filosofinės pažiūros, nevienodas išsilavinimas, bet ir rasių, tautybių, etninių grupių, seksualinių mažumų ir klasių skirtumai. Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys. Labai daug literatūros yra, kuri aptarinėja feminizmo teorijas, šiame kursiniame darbe analizuojant feminizmo teorijas buvo pasiremta V. Leonavičiaus ir J.B. Elshtain idėjomis, kadangi jų pateikiamos teorijos yra aiškios ir pateikiamos per tapačią prizmę.3.1. Radikalusis feminizmas
Radikalusis feminizmas pradeda formuotis XX a. pradžioje kaip pasipriešinimas vyriškos perspektyvos, patirties ir galios dominavimui mūsų kultūroje bei siekiu integruoti moteris į vyrišką simbolinę tvarką. Feminizmas yra radikalus, nes siekia iš esmės peržiūrėti pamatines mūsų kultūros vertybes ir požiūrius, atmeta vyrškąsiais vertybes moteriškos patirties išaukštinimo labui, siekia iš esmės pakeisti visuomenės, individo, teisingumo sampratas. Ši kryptis radikali ir savo tikėjimu, kad lyčių dominavimo panaikinimas yra fundamentaliausias ir radikaliausias pokytis, įmanomas visuomenėje ir žmonijos istorijoje.[3, 124]
Radikaliojo feminizmo požiūriu, pagrindinė moterų priespaudos visuomenėje problema – patriarchatas – vyrų dominavimas moterų atžvilgiu, kaip esminis socialinės organizacijos bruožas, Patriarchatas – tai pirminė galios ir priespaudos struktūra. Tai, be to, idėjų sistema, kurianti, legitimuojanti ir sustiprinanti vyriškos viršenybės prieš moterį ideologiją. Ši priespaudos sistema radikaliame diskurse siejama su neteroseksualumu, socialine klase, rase, amžiumi ir lytimi, t.y. pagrindinėmis visuomenės struktūromis ir socialinėmis institucijomis. Vienas iš pagrindinių radikaliojo feminizmo analizės aspektų – patriarchato, kaip prievartos prieš moterį, įvaizdis. Prievarta apima ne tik fizinį, emocinį ar seksualinį žiaurumą; ji gali būti paslėpta labai kompleksiškose išnaudojimo ir kontrolės praktikose: mados ir grožio standartuose, motinystės idealuose, monogamijoje ir heteroseksualume. Tai ir seksualinis priekabiavimas darbo vietoje, ginekologijos ir psichoterapijos praktikos, nemokamas ir nevertinamas darbas namų ūkyje, mažai apmokamas darbas darbo rinkoje. Prievarta egzistuoja tada, kai viena grupė pagal savo interesus kontroliuoja kitos grupės aplinką, pasirinkimus, veiksmus ir suvokimą. Šiame teoriniame diskurse nemažai dėmesio skiriama ir fizinio žiaurumo reiškiniams – seksualinei prievartai, seksualinei vergystei, kraujomaišai, seksualiniam vaikų išnaudojimui, sadizmui pornografijoje, istorinei ir tarpkultūrinei raganų deginimo praktikai, moterų užmėtymui akmenimis, lesbiečių persekiojimui, moteriškos lyties kūdikių žudymui, moterų deginimui dėl kraičio ar moterų lytinių organų apipjaustymui. Fizinė jėga yra pagrindinis ir lengviausiai prieinamas galios ir moterų kontrolės išteklius. Ji paprastai naudojama kaip gynybos priemonė, siekiant apginti patriarchatą nuo moterų individualaus ir kolektyvinio pasipriešinimo. [3, 125]
Radikaliojo feminizmo pateikiamas vyro portretas tam tikra prasme atspindi tokias moterų pažiūras, kurios yra mizoginijos inversija. Kaip moteris istoriškai buvo vaizduojama kaip nusidėti skatinanti gundytoja arba kaip idealizuoto gėrio šaltinis, o ne kaip sudėtinga būtybė, susidedanti iš kūno ir kraujo, kartu ir tauri, ir niekinga, lygiai taip pat radikaliosios feministinės piešia negailestingo, neatlaidaus ir šiurkštaus vyro paveikslą. Požiūris į vyro ir moters prigimtį sudaro radikaliojo feminizmo branduolį. Radikaliojo feminizmo pozicija vyro ir moters prigimties atžvilgiu dažnai formuluojama ontologijos lygmenyje, t.y. vyriškoji ir moteriškoji būtis. Kai kurių žymiausių radikalių feminisčių požiūriu, vyrai ir moterys gimsta „šiuo būdu‘. Istoriškai žvelgiant, problema yra ta, kad vyras, agresyvi ir bloga būtybė, dominavo, engė, išnaudojo ir terorizavo moterį, visiškai kitokią būtybę. Radikaliosios feministės teigia, kad vyrų jėga ir privilegijos – pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Jų teigimu, tokie santykiai kaip klasinis susiskirstymas ir gamybos būdai yra visiškai nesusiję su vyrų ir moterų santykiais.
Radikaliojo feminizmo šalininkės Jaggar ir Rothenberg teigia:
1) Istoriškai, moterys – pirmoji engiama visuomenės dalis.
2) Moterų priespauda yra plačiausiai paplitęs reiškinys bet kurioje visuomenėje.
3) Moterų priespauda yra giliausia.i įsišaknijusi priespaudos rūšis, kurios neįmanoma pašalinti tokiais socialiniais pokyčiais kaip klasinės visuomenės panaikinimas.
Radikaliosios feministės teigia, kad vakarų visuomenėse pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė. Seksualumas – pirmoji sritis, kurioje pasireiškia vyrų jėga. Jėga moterims pasireiškia per seksualinę prievartą (žaginimus, žmonos mušimą, tvirkinimą, seksualinį priekabiavimą ar pornografiją). [1, 260]3.2. Liberalusis feminizmas
Liberalusis feminizmas kilo iš liberaliosios politinės filosofijos, individo laisvės, pilietinės visuomenės, piliečio teisių ir pareigų sampratos. Kiekvienas individas iš prigimties yra laisvas; ekonominės ir socialinės asmens gimimo sąlygos ar lytis neturėtų lemti jos/jo padėties visuomenėje. Tarp vyrų ir moterų sukurtas ir palaikomas skirtumas laikomas lyčių nelygybės arba diskriminacijos išeities tašku. Liberaliojo feminizmo diskriminacija suprantama kaip moterų ribotų vaidmenų ir lūkesčių socializacija: manoma, kad moterys diskriminuojamos, nubrėžiant jų egzistencijai ir veiklai siauresnę sritį. Liberalusis feminizmas laikosi nuostatos, kad reikšmingų skirtumų tarp lyčių nėra, o moterims suteikus tokias pat teises kaip ir vyrams lyčių lygiavertiškumas būtų palengva pasiektas, t.y. anot J.Kristevos :“liberaliojo feminizmo tikslas – pasiekti, kad moterys visiškai įsilietų į vyrų sukurtą simbolinę tvarką. [3, 250]
Laisvės ir lygybės formuluotės sukūrė sąlygas, kurios buvo motyvas moterims reikalauti, kad šie idealai būtų taikomi joms lygiai tokia pat apimtimi kaip ir vyrams. Moterų pavaldumo vyrams įsišaknijimas, liberaliųjų feminisčių manymu, įtakojo moterų atsisakymą nuo daugelio socialinių teisių bei galimybių. Liberaliosios feministės įrodinėja, kad moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, dėl to iš jų atimamos teisės ir galimybės, kuriomis “sklandžiai” naudojasi vyrai. Taigi moterys yra tarsi išstumiamos iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Liberaliųjų feminisčių teigimu, šios problemos sprendimas – valstybės reforma, spartinanti moterų integraciją į aktyvų visuomeninį gyvenimą. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių, pagal liberalaus feminizmo doktriną, – lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą. Viena vertus, mergaitės ir moterys yra skatinamos būti kantriomis, suprantančiomis, jautriomis, pasyviomis, priklausomomis. Moterų vaidmenį charakterizuojantys bruožai pasireiškia ne tik šeimoje, tačiau taip pat darbo rinkoje – moterys dažniausiai dirba daugiau dailiajai lyčiai “tinkančius” darbus. Kita vertus, berniukai ir vyrai yra skatinami būti savimi pasitikinčiais, nepriklausomais, drąsiais, atsakingais, o kartu ir agresyviais. Vyro vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai pasireiškia tuo, kad vyras skatinamas siekti pripažinimo visuomenėje tam, kad galėtų aprūpinti “savo” šeimą materialiai bei garantuotų saugumą. Kai kurių ideologijų teigimu, vyro ir moters vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai, o ypač jų kokybinis įvertinimas, leidžia moteriškumo apraiškas laikyti žemesnėmis už vyriškas, o tai netgi suteikia teisę moteris pavadinti “antros rūšies” asmenimis. [1, 252]3.3. Marksistinis feminizmas
Marksistinio ir liberalaus feminizmo idėjos žymiai skiriasi. Yra ne viena, bet kelios marksistinio feminizmo atmainos, tačiau visos marksistinės feministinės analizės vadovaujasi požiūriu, kad lytis ir klasė yra svarbiausi moters vietos determinantai. Ši feminizmo kryptis kildinama ne iš seksimo ar patriarchato, bet iš privatinės nuosavybės ir su ja susijusios klasių sistemos atsiradimo kapitalistinėje visuomenėje. Kiekvieno individo socialinė patirtis, marksistiniu požiūriu, tai pirmiausia jos/jo socialinės klasės, o tik po to lyties atspindys. Moterys yra nepalankesnėje padėtyje vyrų atžvilgiu materialinių išteklių, galios, statuso ir savirealizacijos atžvilgiu bet kurioje socialinėje klasėje. Kapitalistinėje visuomenėje, kurių varomoji jėga yra prekių gamyba ir vartojimas, moters darbas namų ūkyje nelaikomas „tikru“ darbu, nes neturi piniginės vertės, tačiau reikalinga darbo jėgos gamybos, prekių vartojimo ir kapitalizmo funkcionavimo apskritai prielaida. Toks darbo pasidalijimas pagal lytį šeimoje, kurioje vyras yra vienintelis savo žmonos ir vaikų finansinis rėmėjas, stabilizuoja kapitalistinę visuomenę. Marksistinio feminizmo požiūriu, ekonominė moters priklausomybė tokioje šeimoje greitai virsta psichologine priklausomybe ir pasyvumu – moters baimė prarasti ekonominį saugumą sustiprina vyro galią ją visapusiškai kontroliuoti, ypač dominuojančioje socialinėje klasėje. [1, 285]
Marksistinio feminizmo požiūriu, ekonominė moters priklausomybė šeimoje, kurioje vyras yra vienintelis savo žmonos ir vaikų finansinis rėmėjas, greitai virsta psichologine priklausomybe ir pasyvumu – moters baimė prarasti ekonominį saugumą sustiprina vyro galią ją visapusiškai kontroliuoti, ypač dominuojančioje socialinėje klasėje. Klasių ir lyties hierarchijos samprata vartojama kaip pagrindas, analizuojant rasės, amžiaus, seksualumo, religijos ar gyvenamosios vietos socialinės priespaudos formas. Marksistės-feministės, sekdamos Engelsu, teigia, kad klasės ir lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir moterų socialinę padėtį visuomenėje. Pagal marksistes-feministes, išsivysčius privatinei nuosavybei, vyrai ėmė dominuoti visose socialinėse sferose. Lyčių ir klasių nelygybė susiformavo dėl nuosavybės teisinių santykių bei kapitalizmo išplitimo. Vyrų dominavimas – klasinės visuomenės įrodymas. [3, 126]3.4. Postmodernusis feminizmas
Postmodernusis feminizmas ieško naujų teorinių paradigmų, pažinimo ir žinojimų sričių, leidžiančių suprasti lyčių santykius, subjektyvumą, lyčių skirtumą. Postmoderniojo feminizmo krypties šalininkų nuomone, pagrindinis nelygybės visuomenėje šaltinis – binarinis socialinio pasaulio padalijimas į privilegijuotas ir neprivilegijuotas socialinės lyties seksualumo kategorijas bei tų kategorijų reprodukcija kultūros kūriniuose. Postmodernusis feminizmas atskleidžia lyties ir seksualumo simbolizmą žiniasklaidoje, masinėje kultūroje ir menuose, kurie mėgaujasi, pataikauja ir sustiprina daugumos įsitikinimus apie tai, kas yra normalu ir natūralu kiekvienai lyčiai. Šios feministinės krypties dėmesio centre lėtai „išplaukiančios“ lyties ir seksualumo ribos, taip pat masinė kultūra, kuri kuria queer kūnus(gali būti ir vyriškas, ir moteriškas tuo pat metu), seksualumus ir lytis. Postmodernusis feminizmas ir queer teorija bene toliausiai pažengė, siekdamos sugriauti ir dekonstruoti pavojingas dualistines ir fiksuotas lyčių ir seksualumo opozicijas bei atverti kelią įvairioms lyčių ir seksualumo formoms į Vakarų kultūros erdves. Šios teorinės kryptys priešinasi Moters ar Vyro, kaip universalių kategorijų, vartojimui politiniame diskurse ir pristato daugiau griaunantį požiūrį į dviejų lyčių ir seksualumų socialinę tvarką: lytis ir seksualumas yra kintančios, fluidiškos ir sudėtinės kategorijos. Pradinį radikaliojo feminizmo šalininkų domėjimąsi skirtumais tarp vyrų ir moterų (kuris neišvengiamai sukūrė binarines lyčių skirtumų opozicijas) pakeitė domėjimasis skirtumais tarp moterų. Skirtumo pabrėžimą tarp moterų lemia įvairių kultūrų ir rasių moterų poreikis rasti naujus savęs supratimo būdus (savikritiška refleksija), moters subjektyvumo (individualumo, tapatumo) rekonceptualizacija. Radikaliojo feminizmo impulsas buvo sureikšminti moteriškumą, o postmoderni feministinė kryptis domisi platesniais lyčių skirtumais, ieško naujų teorinių ir epistemologinių modelių, kurie padėtų iš naujo suvokti patį skirtingumą. Vyriškumo ir moteriškumo reprezentacijos analizuojamos, siekiant atskleisti struktūrinius ir pasąmoninius reikšmės suteikimo procesus, kurie formuoja lyčių skirtumus. Tokią skirtumo rekonceptualizaciją sąlygojo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje iškilęs spalvotųjų moterų, į kurių patirtį ir pažiūras dominuojantis antrosios feminizmo bangos diskursas neatsižvelgė, judėjimas. Be to, ankstyvąsias pozityvistines feministinio mąstymo tendencijas sužlugdė postmoderni filosofija, suabejojusi universalios tiesos paieškomis, objektyvumo ir savojo „aš“ samprata. [3, 128]4. Šiuolaikinis požiūris į lytį
Kadangi visuomenė keičiasi, nelengva apibrėžti asmens profesiją, vaidmenį šeimoje, pagrindžiant tai jos/jo lytimi ir gimine. Pavyzdžiui, moterys gali užimti vadovaujančius postus ir siekti aukšto statuso daugelyje sričių, šiandieninėje visuomenėje vyrai tėvai tampa vis labiau reikšmingesni besirūpindami vaikais nuo pat jų gimimo. Besikaičiantys moters ir vyro vaidmenys yra neišvengiami.
Kas lemia vyrų ir moterų santykius, vaidmenis, vienokį ar kitokį elgesio modelį. Didžiausią įtaką tam daro socializacija – procesas, kurio metu žmogus mokosi tam tikrų elgesio visuomenėje modelių, atranda savo vertybes. Lyčių vaidmenų socializacija taip pat yra procesas, kurio metu mokomasi tai kas yra socialiai priimtina moterims ir vyrams. Socializacija prasideda dar kūdikiui negimus. Būsimieji tėvai stengiasi sužinoti kūdikio lytį dar jam negimus, aplinkiniai taip pat domisi kokios lyties kūdikio sulauks šeima. Tėvai nori žinoti dar negimusio kūdikio lytį, nes renka jam vardą, perka drabužėlius, žaislus dažniausiai vadovaudamiesi stereotipais, kurie, jų manymu, tinka tai lyčiai. Socialinė aplinka, kurioje vaikas auga, beveik visose srityse diferencijuota lyties atžvilgiu. [4, 15]4.1. Lyčių nelygybės priežastys
Šių dienų moterys griauna moteriškumo mitą. Jos pradeda konkrečiau įtvirtinti savo nepriklausomybę, nes jos išaugintos moterų, perdėm moteriškame pasaulyje, ir įprasta jų dalia yra santuoka, daranti jas priklausomas nuo vyrų. Vaikas kaip savaime suprantamą dalyką priima faktą, kad egzistuoja vyrai ir moterys, kaip saulė ir mėnulis. Jie tyrinėja savo kūną su tokiu pat smalsumu ir su tokiu pat abejingumu. Mergaitės ir berniukai pirmuosius trejus ar ketverius metus elgiasi vienodai. Berniukai ne mažiau už mergaites vilioja ir nori pasirodyti: jie taip pat kaip ir jų seserys trokšta patikti, nori, kad jiems šypsotųsi, stengiasi sužavėti. Pirmiausia berniukai pamažu nebetenka bučinių ir glamonių; mergaitė ir toliau myluojama, jai leidžiama glaustytis prie motinos sijonų, tėvas sodinasi ant kelių ir glosto jai plaukus; ji rengiama švelniomis kaip bučiniai suknutėmis, jai atleidžiamos ašaros ir aikštys, ji rūpestingai šukuojama, suaugusiems smagu žiūrėti į jos minas ir koketavimo gudrybes: kūniški kontaktai ir žvilgsniai saugo ją nuo vienatvės nerimo. Berniukui, atvirkščiai, tuoj bus uždrausta net koketuoti. Jo vilionės, jo komedijos erzina. “Vyras nesiprašo bučiuojamas. Vyras neverkia. Vyras nespokso į save veidrodyje”, – sakoma jam. Jis patiks tuomet, kai nerodys pastangų patikti. Vaikas tikinamas, kad iš berniukų daugiau reikalaujama kaip tik todėl, kad jie pranašesni. Norint berniuką padrąsinti sunkiame kelyje, kuris jam skirtas, jam įkvepiamas padidžiavimas savo vyriškumu. Ji, priešingai, galvoja apie save kaip nuostabią lėlę. Pagyrimai ir barimai, vaizdai ir žodžiai atskleidžia jai žodžių “graži” ir “negraži” prasmę. Ji bemat sužino, kad norint patikti, reikia būti “gražiai kaip paveiksliukas”.
Taigi pasyvumas – esminis bruožas, kuris apibūdins “moterišką” moterį, – vystosi nuo pirmųjų metų. Tai likimas primestas visuomenės. Berniukas pažįsta savo egzistenciją kaip laisvą judesį pasaulio link; varžosi dėl tvirtumo ir nepriklausomybės su kitais berniukais, niekina mergaites. Jis suvokia savo kūną kaip įrankį gamtai valdyti ir kaip kovos įrankį (karstosi po medžius, kaunasi, sportuoja). Gauna smurto pamokas, išmoksta ištverti smūgius, niekinti skausmą, nebeverkti. Jei mergaitė būtų skatinama, galėtų parodyti daugiau iniciatyvos, polėkio, drąsos, smalsumo kaip berniukas. Kaip tik tai kartais atsitinka kai mergaitė yra auklėjama vyriškai. Tuo atveju jai atkrinta daugybė problemų. Berniuką taip pat iš pradžių auklėja motina, tačiau ji gerbia jo vyriškumą, ir vaikas labai greit ištrūksta iš jos globos. Tuo tarpu dukterį jinai ketina įvesdinti į moterišką pasaulį. Netgi kilni motina, kuri nuoširdžiai trokšta savo vaikui gero, dažniausiai manys, kad protingiau iš jos padaryti “tikrą moterį”, nes visuomenė ją tokią lengviau priims. Jai ūžiama ausyse apie moteriškos išminties lobius, peršamos moteriškos dorybės, ji mokoma virti valgį, siūti, mokoma namų ruošos darbų, o kartu – rengtis, būti žavia, kuklia. Ji rengiama nepatogiais drabužiais, jai padaroma sudėtinga šukuosena, primetamos elgesio taisyklės; kad būtų grakšti ji turi tramdyti savo spontaniškus judesius, jai neleidžiama muštis. Be kita ko, kenčia, jei joms neleidžiam laipioti stogais ar karstytis po medžius. Mergaitė, kuriai tokie žaidimai uždrausti, jaučiasi ir kūnu, ir siela žemesnė. Gyvybingumo pertekliui neleidžiama išsilieti, neišnaudotos jų jėgos virsta nervingumu; pernelyg santūrūs jų užsiėmimai neišsemia per kraštus trykštančios energijos; jos nuobodžiauja: iš nuobodulio, kompensuodamos savo nepilnavertiškumą, pasineria į niūrias ir romantiškas svajones. Iš tiesų privilegijuotos vyro padėties priežastis – jo biologiškai agresyvaus vaidmens sujungimas su vado, šeimininko funkcija visuomenėje; būtent dėl to fiziologiniai skirtumai įgauna prasmę. Mat šiame pasaulyje vyras yra valdovas, savo aistrų audrą laiko valdžios ženklu; vyras, apdovanotas lytiniu pajėgumu, vadinamas stipriu, galingu: šie epitetai jį apibūdina kaip aktyvumą ir transcendenciją. Tuo tarpu apie moterį,. kuri tėra objektas, bus pasakyta, kad ji karšta arba šalta, tai yra ji visuomet galės parodyti tik pasyvias savybes. [9]5. Feministiniai judėjimai
Kaip teigia Gilbert ir Gubar, vyrų puoselėjamo moterų idealizavimo priešingybė yra vyrų moteriškumo baimė. Moteris pabaisa yra ta moteris, kuri atsisako būti nesavanaudiška, veikia savo pačios iniciatyva, kuri turi pati ką papasakoti – trumpai tariant, moteris, kuri atmeta nuolankų vaidmenį, jai saugotą patriarchato. Dviveidė moteris yra ta, kurios sąmonės vyras neperpranta, kurios protas nesileis persmelkiamas falinio vyriškos minties zondo. Duotoje patriarchalinėje sistemoje visuomenėje visos moterys (dėl to, kad biologiškai jos yra moteriškos lyties) pasirinks tam tikras strategijas patriarchalinei priespaudai atremti. Dėl to formuojasi feministiniai judėjimai.5.1. Amazon feminizmas
Amazon feminizmas yra dedikuotas moteriško didvyriškumo įvaizdžio prasimanymui ir, iš tiesų, kaip tai yra išreikšta mene ir literatūroje, kūno sudėjime ir moterų atlečių žygdarbiuose, ir seksualinėse vertybėse ir praktikoje. Amazon feminizmas susirūpinęs dėl fizinės lygybės ir yra prieštaringas lyties vaidmens stereotipams ir diskriminacijai prieš moteris remiantis prielaida, kad moterys yra įsivaizduojamos būti, atrodyti ar elgtis, kaip pasyvios, silpnos ir fiziškai bejėgės. Amazon feminizmas atmeta idėją, kad tam tikri charakterio bruožai ar interesai yra būdingi vyriškai giminei (arba moteriškai) ir palaiko bei nagrinėja herojiško moteriškumo viziją. Tuo būdu Amazon feminizmas gina, pavyzdžiui, sunkiasvores atletes, karines aktores, kares, medkirčias, ugniageses, boksininkes r t. t.[8]5.2. Separatistės
Populiariai ir klaidingai pavaizduotos kaip Lesbietės, tai yra feministės, kurios propaguoja atsiskyrimą nuo vyrų; kartais totaliai, kartais dalinai. Moterys, kurios organizuoja tik moterims renginius dažnai yra neteisingai praminamos separatistėmis. Separatistės kartais yra pažodžiui, kartais perkeltine prasme. Pagrindinė idėja yra ta, kad “atsiskyrimas” (dėl įvairių priežasčių) nuo vyrų leidžia moterims pamatyti save kitokiam kontekste. Daug feminisčių, separatistės ar ne, mano, kad šis yra būtinas “pirmas žingsnis”, kuriuo reiškia laikiną atsiskyrimą asmenybei tobulinti, ne nuolatinį.[8]5.3. Radikalus feminizmas
“Pastato” teoretinių feminizmo minčių tvirtovę. Radikalus feminizmas suteikia svarbų įnašą likusiems “feminizmo atspalviams”. Daugelio matytas kaip “nepageidaujamas” feminizmo elementas, Radikalus feminizmas yra iš tikrųjų gerų manierų pagrindas daugumai idėjų, išplaukiančių iš feminizmo; idėjos, kurios apgalvotos ir iškilusios skirtingais būdais (bet ne visos) feminizmo šakos.
Šis terminas nurodo į feministinį judėjimą, kuris pasirodė piliečių teisių ir taikos judėjimuose 1967-1968 m. Priežastis, dėl kurios ši grupė gavo etiketę “radikali” yra ta, kad jos moterų priespaudą vaizduoja, kaip pačią svarbiausią, viena, kad eina skersai rasių riboms, kultūrai ir ekonominėms klasėms. Tai yra judėjimas atkakliai siekiantis socialinių pokyčių, gana revoliucinių proporcijų pokyčio, iš tiesų.[8]5.4. Lesbianizmas
Lesbianinis feminizmas yra kaip feministinė ideologija, labiausiai populiarius buvo 1970 metais ir pradžioje 1980 metų, kuris laikė, kad lesbianizmas yra logiškas rezultatas feminizmo. Didelė dalis feminisčių yra lesbietės, bet tiktai mažesnė lesbiečių dalis, kurios yra feministės galėtų būti klasifikuojamos kaip lesbianizmo atstovės. Pagrindinė lesbianizmo dogma yra ta, kad visos moterys gali tapti lesbianizmo atstovės, tam, kad su savo energija įneštų meilę ir palaikymą viena kitai. Čia yra pora priežasčių daryti tokiom išvadom. Pirma, lesbianizmas nėra būtinai de facto feminizmo dalis. Kol tai yra tiesa, kad būti lesbiete, reiškia tiesioginį “tradicinio” moteriškumo pažeidimą, lesbietės pačios laikosi daugybės nuomonių apie feminizmą tiesiog kaip jų tiesioginės seserys daro. Kita vertus, lesbianizmas kartais paversdavo tiesioginių moterų politiniu klausimu “tampant” lesbiete tam, kad visiškai atmestų vyrus. Tačiau tai niekada netikslu charakterizuoti visas feministes kaip lesbietes, o visas lesbietes kaip feministes.[8]5.5. Eco feminizmas
Eco-feminizmas arba ekologinis feminizmas yra filosofija ir judėjimas, kuris gimė iš bendro mąstymo apie feminizmą ir ekologiją, manoma, kad visuomenės mąstymo dominavimas ir moterų engimas yra tiesiogiai susijęs su žemės aplinkos naikinimu. Ši feminizmo šaka gamtoje yra dvasiškesnė nei politinė ar retorinė. Ji gali arba ne būti paskendus deivės garbinime ir vegetarizme. Jos pagrindinis principas, kad patriarchalinė visuomenė sunaikins jos resursus nekreipiant dėmesio į ilgo periodo padarinius kaip tiesioginius požiūrių rezultatus, skatinamus patriarchalinėje/hierarchinėje visuomenėj. Paralelės dažnai yra brėžiamos tarp visuomenės gamtos, gyvūnų arba resursų saugojimo ir jos moterų saugojimo. Prieštaringoj patriarchalinėj kultūroj eco-feministės jaučia, kad jos taip pat besipriešindamos grobsto ir naikina Žemę. Eco-feministės siūlo grįžti gyventi atgal į mažus kaimelius, kur būtų gyventojų 100-140, moterys būtų žemių savininkės, ar tik vienintelės jų valdytojos ir paveldėjimas būtų galimas tik iš motinos pusės.[8]Išvados
Taigi XX amžiuje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasirodė naujas socialinis reiškinys – feministinis judėjimas. Šiandien vis didėja asmenų skaičius, save pripažįstančių feministinių idėjų šalininkais. Sąvoka feministas paprastai yra vartojama kreipiantis į asmenis, kurie teigia, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, ir kurių pagrindinis siekis – galų gale padaryti galą moterų nelygybei socialinių bei teisinių pokyčių pagalba.
1. Laikui bėgant stipriai pasikeitė moters statusas, ypač pagerėjo įsitvirtinus feminizmui.
2. Lyčių konfliktai vyksta iki šiol, nes vis dar vyriškoji ir moteriškoji lytis yra linkusios garbinti tradicijas, vergauti kultūros dogmoms, todėl moters likimas kaip ir anksčiau lieka sudėtingas.
3. Feminisčių judėjimo metu susiformavo keturios pagrindinės feminizmo formos: liberalusis, marksistinis, radikalusis ir postmodernusis, kurie ir bando atskleisti moterų nelygybės priežastis.
4. Kiekviena feminizmo forma į moters ir vyro santykius žiūri skirtingai, kelia skirtingus klausimus, skirtingai aiškina ir lyčių nelygybės priežastis, tačiau visų Feministinių teorijų svarbiausias tikslas – panaikinti moterų nelygybę ir pavaldumą vyrams tiek socialinių, tiek teisinių pokyčių pagalba.
5. Egzistuoja labai daug feministinių judėjimų, kurie vienaip ar kitaip yra prisirišę prie vienos iš feministinių teorijų, tačiau kiekvienas judėjimas veikia vadovaudamasis savo įsitikinimais, kurie jų manymu yra patys geriausi lyčių lygybei įtvirtinti.
6. Atsisakyti žmogaus savybių skaidymo į „amžinas vyriškąsias ir moteriškąsias“.
7. Atsisakyti patriarchalinės ideologijos ir perimti šiuolaikines mintis apie lytį.Literatūros sąrašas
1. Elshtain J.B. Vyro viešumas, moters privatumas. – Vilnius: Pradai, 2002. – P. 403
2. Kvietkauskas V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, 1985
3. Leonavičius. V. Sociologija. – Kaunas: Spindulys, 2003. – P. 288
4. Pavilionienė M.A. Lyčių drama. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1998. – P. 310
5. Schwanitz D. Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 547
6. Sleczka K. Feminizmas. – Vilnius: Mintis, 2005. – P. 588
7. Voverienė O. Lietuvos Moterų Lyga. Lietuvos moterų judėjimai nuo seniausių laikų iki šiol. – Vilnius. 1995. – P. 36
8. www.lygus.lt/gm/admin/files/FEMME.htm
9. http://www.lygus.lt/gm/admin/files/priezastys.htm
10. http://lt.wikipedia.org/wiki/Feminizmas

Leave a Comment