Eutanazija

Valstybei, tapusiai atvirai pasauliui, tenka perimti ne tik laimėjimus, bet ir problemas. Kasmet pasaulyje “įteisintai” nužudoma apie 60 mln. beginklių mūsų visuomenės narių. Abortų ir eutanazijos plitimas leidžia suvokti, kad tarp mūsų nėra nė vieno nekalto ir už nieką neatsakingo. Bendra atsakomybė už silpnųjų žudymą įstūmė pasaulį į ontologinę kaltę ir neviltį. Ši nesuvokta kaltė stumia į neregėtą agresiją ir priešiškumą. “Mirties kultūros” apraiškos pasiekė ir Lietuvą.

Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams. Olandijoje jau 20 metų įteisinta eutanazija, ir kasmet ji čia įvykdoma apie 25 tūkst. žmonių. Eutanazija (graikiškai – gera, lengva mirtis, neskausmingas neišgydomo ligonio numarinimas) buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo laikoma nusikaltimu. Taigi, kas yra eutanazija – užuojauta žmogaus kančiai, pagalbos nesulaukusio ir į skausmo bei kančios “kampą” įsprausto žmogaus veiksmas ar nusikaltimas?

Būtina atkreipti dėmesį į vertybes, į jų kaitą. Staigi ir netikėta mirtis buvo tarsi baisiausias dalykas. Dabar mes trokštame staigios mirties. Taigi pasikeitė vertybių skalė. Žmogaus gyvenimo tikslas – subrandinti save, o kančia ir teikia tos brandos. Dar senovės graikai sakė: bėk nuo žmogaus, kuriam viskas sekasi, nes jį dievai pamiršo. Jis neatjaus kito, jis nesupras kito. Vieniems gyvenimas pasibaigė šioje žemėje, kitiems – ne. Vertybėms keičiantis, aktualesnis tampa eutanazijos klausimas. Baisu pasidaro pagalvojus apie gydytoją, vykdantį eutanaziją. Gydytoją gerbiame už tai, kad jis prisiima atsakomybę, daro viską, kad išgelbėtų žmogų. Kokios bebūtų pažiūros – ar liberalios, ar krikščioniškos, – negalima pasitikėti tuo gydytoju, nebeginančiu gyvybės. Žmonių susitarimas, jų priimti įstatymai tokiam gydytojui yra aukščiau negu žmogaus prigimtinė teisė gyventi. Vokietijoje gydytojai eutanazijos neatlieka. Tai daro medicinos seserys. Amerikoje veikia specialios draugijos, kur niekas neatlieka eutanazijos. Žmogus turi galimybę ten gauti vaistų eutanazijai, joks gydytojas nesikiša. Taip ir bėgame nuo atsakomybės. Niekas nenori būti budeliais. Olandijoje eutanazija tapo nebekontroliuojama, pacientai numarinami be jų žinios ir sutikimo. Nuo atsakomybės atleisti gydytojai eutanaziją gali atlikti savo nuožiūra, iš pykčio ar netekę kantrybės. Kyla pagrįstas klausimas: ar netapsime gydytojo įkaitais? Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad daugeliui žmonių gyvenimas yra ne kelionė, bet kova. Kai kuriose visuomenėse eutanazija tapo priimtina alternatyva slaugai ir globai.

Kiekvieną konkretų eutanazijos atvejį vertinti labai sunku. Dažniausiai žmonės vertindami kaltina ir teisia. Matydamas savo artimiausio žmogaus kančią ir neturėdamas perspektyvų, esi visiškai vienas ir nesulauki realios pagalbos, kuri duotų vaisių, kada neturi vilties. Sprendimą nulemti gali momentinis nuotaikos blykstelėjimas. Požiūrį į eutanaziją ir mirtį turime pradėti ugdyti būdami sąlyginai ramios būsenos. Turime apie tai mąstyti, daryti išvadas, kurios galėtų tapti įsitikinimais. Kad susiformuotų tam tikras požiūris, turėtų veikti šeima, tėvai, mokykla, mokytojai, dvasininkai. Visi bendromis jėgomis turime padėti formuotis vertybių sistemai. Matome, jog šių dienų pasaulyje įsivyraujančios vertybės yra pliuralistinės. Visų rūpestis – padėti jas suformuoti ne chaotiškai, o pagal sistemą ir kryptį, kad jaunas žmogus, lyg ta upė, turėtų krantus, kurie padėtų plukdyti vandenis į prasmingesnį visavertį gyvenimą. Bendras visų žmonių uždavinys – iškelti problemą, ją suvokti ir turėti savo požiūrį, požiūrį į gyvybę ir gyvenimą. Pripažįstame, jog tai yra teisė atiduoti gyvybę vardan aukštesnių idealų. Kai vertiname Romo Kalantos ar kitų žmonių, atidavusių gyvybę vardan aukštesnių idealų, poelgį, nuščiūvame ir nežinome, ką pasakyti. Tačiau tą poelgį pateisiname. Kaip mes, krikščionys, turėtume vertinti gyvybę? Skaudu, jog tikinčiųjų vertybės taip sumišusios, kad jų pasirinkimas dažniausiai nesiskiria nuo netikinčių žmonių pasirinkimo.

Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos dokumentuose teigiama: “Mirštančių ligonių, negalios ištiktų vaikų, psichikos ligonių, pagyvenusių asmenų, nepagydomomis ligomis sergančių skausmo ir kančios keliama užuojauta neįgalina imtis jokios aktyvios ar pasyvios eutanazijos. Tai ne pagalba ligoniui, tai tyčinis žmogaus nužudymas”. O pasyvioji eutanazija – kai ligoniui nesuteikiama reikiama pagalba ir dėl to jis miršta.

Kai ligonis atsisako medicininės pagalbos, tai gali būti ori mirtis. Ji neturi nieko bendra su eutanazija. Žmogus turi teisę mirti krikščioniškai oriai. Apie tai rašoma minėtame Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos dokumente. Yra visiškai kita teisė mirti žmogiškai ir krikščioniškai oriai. Tai tikra ir pagrįsta teisė. Sveikatos apsaugos personalas yra pašauktas ją pagerbti, rūpindamasis mirštančiuoju, priimdamas natūralią jo gyvenimo pabaigą. Egzistuoja esminis skirtumas tarp mirties sukėlimo ir sutikimo mirti. Pirmuoju atveju tai – gyvybę žudantis veiksmas, antruoju – gyvybę priimame iki galo. Kartais ligonis paprasčiausiai “nurašomas”. Jei ligoniui yra 90 metų, sakoma, kad jam nereikia pagalbos. Valdžios institucijos nemato problemos, kad daugybė žmonių serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Šeimos gydytojas rūpinasi daugybe ligonių ir neturi laiko, medicinos sesuo taip pat neturi laiko, artimieji nebeištveria arba jų visai nėra. Ir kas tuo sunkiai sergančiu žmogumi turi rūpintis? Sakome, tarp šių dalykų egzistuoja sąsaja. Turime teisę laisvai pasirinkti mirtį, jeigu mirties artėjimas susijęs su kančia, išvenkime to. Esą verta gyventi sveikam, gabiam, turtingam, o jeigu esi negabus, negražus, neįgalus, vadinasi, esi mažiau vertingas, o jeigu tu dar ir gulintis ant patalo ir jau sulaukęs 90 metų, esi apskritai nuvertintas, niekam nerūpi. Iš tiesų ši problema neatsiejama nuo juridinių, sociologinių ir ekonominių dalykų. Ar neatrodo, kad medikai pernelyg uzurpavo mirtį? Juk yra mirtis ir yra mirimas. Japonai nesutinka su teiginiu, jog žmogaus smegenų kamienų mirtis yra jo mirtis. Žmogaus gyvybė atiduota į medikų rankas. Teigiama, kad medicina tapo pernelyg agresyvi, nustūmė šalin teisę, Bažnyčią. Šiandien medicina tapo uzurpatoriumi. Ji nusako, kam verta gyventi, kam – ne. Mediciną paleidome lyg džiną iš butelio. Ar galima viską patikėti medikams? Šiuo metu įsigalintis pragmatizmas, naudos kriterijus, naudos siekimas veikia dalį mūsų pasirinkimų. Įteisinus eutanaziją, gali atsirasti pagunda duoti sutikimą iškeliauti žmogui, kuris jaučiasi esąs nereikalingas, našta artimiesiems. Visuomenė, ypač jaunesnioji jos dalis, gali daryti spaudimą. Slaugantys žmonės gali ligoniui taip leisti pajusti, kad jis nereikalingas, skatinti pasirašyti raštus dėl savanoriškos mirties.

Gyvybės ir mirties apibrėžimai tikslinami, jų ribos yra gana jautrios. Šie apibrėžimai nėra stabilūs. Laikui bėgant jie kinta. Kada yra etiška žmogui atjungti aparatą ir pasakyti, kad perspektyvų gyventi jam nėra? Vienintelė sąlyga pasyviai eutanazijai – atjungiant aparatus, palaikančius kvėpavimą arba širdies funkciją, kada pripažįstama, kad organizmas bei dauguma žmogaus funkcijų, leidžiančių jam prasmingai bendrauti su aplinka, savaime neatsistatys, kada šios viltys žlunga. Tada galima atjungti aparatą, gavus paties ligonio ar (jei jis yra nesąmoningas) jo artimųjų sutikimą, ir leisti žmogui mirti natūraliai. Pasyvios eutanazijos atveju yra leidžiama procesui vykti natūralia kryptimi. Liga progresuoja, žmogus miršta. Aktyvi eutanazija Bažnyčios neleidžiama dėl to, kad ligoniui duodama konkreti vaistų – nuodų dozė, kuri arba sušvirkščiama, arba nuryjama. Tada mirtį sukeliantis veiksmas, chemikalo veikimas, paliečia ir nutraukia gyvenimą. Pasyvios eutanazijos atveju nėra išorinio veikimo, sukeliančio mirtį. Mirimo procesas, kuris niekur nevedė, gali būti begalinis. Tuo atveju, Bažnyčios teigimu, yra moralu, nesmerktina nepalaikyti šią būseną. Bažnyčia nereikalauja iš savo tikinčiųjų ekstraordinarinių dorybių, heroizmo, kad išlaikytų tą žmogų, kuriam tik aparatais palaikoma gyvybė. Gyvybė yra Dievo dovana. Kiekvieno žmogaus gyvybė, nepaisant gabumų, kitų charakterio bruožų, yra vertinga, unikali, šventa. Paveldėję Dievo bruožų, turime iki galo džiaugtis gyvybe.

Tiesioginis eutanazijos tikslas, kad ir kokie būtų jos motyvai ir priemonės, yra nutraukti neįgalių žmonių, ligonių arba mirštančių gyvybę. Doriniu požiūriu tai – nepriimtina. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad veiksmas arba aplaidumas, kurie savaime numarina žmogų arba kuriais siekiama jo mirties, idant jam nebereikėtų kęsti skausmo, yra nužudymas, visiškai nesuderinamas su žmogaus orumu ir pagarba gyvajam Dievui, žmogaus Kūrėjui. Klaidinga nuomonė šiuo klausimu gali atsirasti ir neturint blogos valios, tačiau ji nekeičia tų nusikaltimų, visada smerktinų ir atmestinų veiksmų prigimties. Gali būti leista nutraukti daug kainuojantį, rizikingą, išimtinį arba lūkesčių nepateisinantį gydymą. Vadinasi, atsisakoma “atkakliosios terapijos”. Taip nenorima paspartinti mirties, tik sutinkama, jog nepavyks jos išvengti.

Nuspręsti turi pats pacientas, jeigu tik sugeba tai padaryti ir tai supranta; priešingu atveju – teisėtai įgalioti asmenys, atsižvelgiant į protingus paciento norus ir teisėtus interesus. Hipokratas – medicinos tėvas, gyvenęs dar IV amžiuje prieš Kristų, neleido savo mokiniams, baigusiems medicinos studijas, dirbti gydytojo darbą nedavus moralinės priesaikos. Ar laikosi garbingos Hipokrato priesaikos saugoti ir gelbėti žmogaus gyvybę šiandieniniai medikai? Visos problemos yra išsprendžiamos bendromis jėgomis – tokia pagrindinė eutanazijos sąjūdžio mintis bei išeities taškas.