ES pletra

1835 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. EUROPOS SĄJUNGOS ĮKURIMO ISTORIJA 4

1.1. EAPB įkūrimas 4

1.2. Romos sutartis 5

2. ES PLĖTROS ETAPAI 6

2.1. Pirmasis plėtros etapas (1973 m.) 6

2.2. Antrasis ir trečiasis plėtros etapai (1981 – 1986 m.) 7

2.3. Ketvirtasis plėtros etapas (1995 m.) 8

2.4. Penktasis ir šeštasis plėtros etapai (2004 – 2007 m.) 10

2.5. Kroatijos įstojimas į ES (2013 m.) 14

IŠVADOS 15

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 16



ĮVADAS

ES įkūrimas ir plėtros procesas suteikė unikalią galimybę visiškai panaikinti dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės jau gali naudotis narystės ES privalumais: laisvai judėti, studijuoti ir dirbti (su tam tikrais apribojimais, priklausomai nuo šalies), nepaisydami šalis skiriančių sienų, verslas ir ekkonomika įgavo papildomų impulsų. 500 milijonų žmonių vienijančios vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme yra naudingas visai Europai.

Europos Sąjunga jau pergyveno šešis plėtimosi etapus (1973, 1981, 1986, 1995, 2004 i- 2007, bei paskutinis plėtimasis 2013), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo šešių iki dvidešimt aštuonių.

Darbo tikslas: Išanalizuoti ES plėtrą.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti Europos Sąjungos įsteigimo istoriją.

2. Išanalizuoti Europos Sąjungos plėtros istoriją.

3. Išanalizuoti Europos Sąjungos plėtros etapus.



1. EUROPOS SĄJUNGOS ĮKURIMO ISTORIJA

1.1. EAPB įkūrimas

Istorinės Europos Sąjungos šaknys – Antrasis pasaulinis karas. Europos gyventojai yra pasiryžę neleisti tokioms žuudynėms ir naikinimui pasikartoti. Tuoj po karo, prasidėjus keturis dešimtmečius truksiančiam šaltajam karui, Europa padalijama į Rytų ir Vakarų. Vakarų Europos tautos 1949 m. įkuria Europos Tarybą. Tai pirmasis jų žingsnis bendradarbiavimo link, bet šešios šalys nori bendradarbiauti glaudžiau. Todėl 1950 m. gegužės 9

d. – Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pristato glaudesnio bendradarbiavimo planą ( kurį pasiūlė Jeanas Monnet, tuometinis Prancūzijos vyriausybės Planavimo departamento vadovas). Šių pasiūlymų esmė – Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika turėtų sujungti disponavimą anglių ir plieno ištekliais ir sukurti atitinkamą organizaciją, prie kurios galėtų prisijungti ir kitos Europos valstybės. Ši idėja, žinoma R. Schumano plano vardu, tapo Europos integracijos, o kartu ir dabartinės ES pamatu. R. Schumano kalba laikoma Europos integracijos pradžia, atvedusia prie ES susikūrimo (Gegužės 9 d. pažymima ir švenčiama kaip Europos diena).

1951 m. balandžio 18 d. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika Paryžiuje pasirašė sutartį, kuria buvo įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Ši sutartis dar žinoma ir Paryžiaus sutarties vardu. Ji įsigaliojo 1952 m. lie-pos 23 d. irr buvo sudaryta 50-čiai metų, taigi nustojo galiojus 2002 m. Paryžiaus sutartis buvo dokumentas, davęs pradžią Europos integracijai, kuri ilgainiui peraugo į ES. Sutartis numatė sukurti bendrą anglių, plieno, kokso, geležies rūdos, metalo laužo rinką, kurioje panaikinami muitai ir kiekybiniai prekybos apribojimai. Ja pirmą kartą Europos istorijoje įsteigta tarptautinė organizacija, kurios institucijoms suteikti virš valstybiniai įgaliojimai. Buvo įkurtos keturios EAPB institucijos: Vyriausioji valdyba, Taryba, Parlamentinė asamblėja ir Teisingumo Teismas. EAPB buveine tapo Liuksemburgas. EAPB veiklą iš pradžių lydėjo sėkmė. Panaikinus muitų tarifus ir
r kvotas sparčiai išaugo anglių gavyba ir plieno gamyba, šoktelėjo tarp-valstybinės prekybos lygis. EAPB prisidėjo prie atitinkamų šakų pramonės restruktūrizavimo ir pramonės darbuotojų gerovės kilimo. Pasiektas dar vienas svarbus tikslas – įvairių šalių politikai ir valstybės tarnautojai įprato dirbti kartu ir ėmė palankiau vertinti bendradarbiavimą. Vis dėlto EAPB sunkiai sekėsi suvaldyti 1958–1959 m. krizę, kuri kilo pasaulyje atsiradus naftos pertekliui ir staiga kritus naftos kainai. Anglių poreikis sumažėjo, atsirado jos perprodukcija. Krizės akivaizdoje valstybės narės nebuvo linkusios įsiklausyti į Vyriausiosios valdybos nuomonę, o ėmėsi savarankiškų nekoordinuotų veiksmų. Vystantis technologijoms ėmė mažėti strateginė anglių ir plieno reikšmė.

1.2. Romos sutartis

Šaltojo karo sąlygomis buvo jaučiamas poreikis sudaryti Vakarų Europos valstybių gynybinę sąjungą. Tai būtų reiškę svarbų žingsnį politinės Europos integracijos kryptimi. Kartu buvo ieškoma būdų į gynybos sistemą įjungti Vokietiją, kuriai tuo metu galiojo tarptautinės bendruomenės draudimas atkurti ginkluotąsias pajėgas. 1952 m. šešios valstybės – tos pačios, kurios buvo sudariusios EAPB – pasirašė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį (Romos sutartį). Tačiau šią užsienio reikalų ministrų pasirašytą sutartį 1954 m. atsisakė ratifikuoti Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja. Taigi paaiškėjus, kad įmanoma tik ribota politinė Europos integracija, buvo sugrįžta prie pradinės suvienytosios Europos kūrėjų minties, jog politinę sąjungą galima kurti stiprinant ekonominę integraciją. Tačiau šią užsienio reikalų ministrų pasirašytą sutartį 1954 m. atsisakė ratifikuoti Prancūzijos Nacionalinė As

samblėja. Naują iniciatyvą didesnei ekonominei integracijai parodė Beneliukso valstybės. 1955 m. buvo priimtas ir kitoms valstybėms išsiųstas šių valstybių memorandumas. Naujos integracijos iniciatyvai pritarė Vokietija ir Italija. Tais pačiais 1955 m. Mesinos konferencijoje šešių valstybių užsienio reikalų ministrai priėmė sprendimą: spartinti Europos integraciją visuose ekonomikos sektoriuose. Buvo įkurtas tuometinio Belgijos užsienio reikalų ministro Paulo Henrio Spaako vadovaujamas ekspertų komitetas, kuriam paskirta išnagrinėti Europos ekonominės ir branduolinės energetikos sąjungos galimybės. Šio komiteto parengtas pranešimas buvo patvirtintas kaip derybų dėl ekonominės ir atominės energetikos bendrijų sutarčių pagrindas. 1957 m. kovo 25 d. sušaukta tarpvyriausybinė konferencija baigėsi sutarčių pasirašymu šias sutartis Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Abi sutartis galima vadinti „Romos sutartimi“.( Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis (Euratomo sutartis).



2. ES PLĖTROS ETAPAI

2.1. Pirmasis plėtros etapas (1973 m.)

Jungtinės Karalystės tarptautinių santykių prioritetai po Antrojo pasaulinio karo buvo imperija (nors tuo metu jau byranti) ir besiformuojanti Britų Sandrauga, Atlanto sąjunga arba vadinamieji „specialūs santykiai“ su Jungtinėmis Valstijomis ir Vakarų Europa. Iki septintojo dešimtmečio pradžios Vakarų Europa buvo laikoma mažiausiai svarbiu prioritetu, tad ir galimybė dalyvauti Europos integracijos procese vertinta rezervuotai. Tuometinėms Jungtinės Karalystės vyriausybėms buvo nepriimtina mintis, kad stojant į Bendriją tektų atsisakyti dalies sa

avo šalies suvereniteto. Be to, kuriant Europos anglių ir plieno bendriją, Jungtinės Karalystės anglių ir plieno gavyba kur kas pranoko Bendrijos valstybių narių produkciją ir Jungtinė Karalystė nenorėjo Bendrijai kuo nors įsipareigoti. Ši valstybė buvo pažengusi branduolinių tyrimų srityje, tad Euratomas jai atrodė kaip įsipareigojimas, kurį priėmus būtų tekę dalintis patyrimu su silpniau pažengusiomis šalimis. Europos ekonominė bendrija Jungtinei Karalystei atrodė patraukliausia, tačiau Bendrijos viršvalstybinio valdymo elementai tuo metu buvo nepriimtini. Nepanorusi kartu su šešiomis Europos valstybėmis kurti Europos ekonominės bendrijos, Jungtinė Karalystė pamėgino įgyvendinti savo laisvosios prekybos planą, pagrįstą išimtinai tarpvyriausybiniais ryšiais. 1960 m. Stokholme buvo įkurta Europos laisvosios prekybos asociacija EFTA (angl. European Free Trade Association), kuri neturėjo organizacinių struktūrų. Šios organizacijos steigėjos buvo Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija. Organizaciją sudarė Vakarų Europos valstybės, tuo metu nepanorusios jungtis prie Bendrijos. Organizacijos tikslas buvo sukurti pramonės prekių laisvosios prekybos erdvę, nors ir neįvedant bendro išorinio muitų tarifo. Tačiau EFTA veikla nedavė apčiuopiamų rezultatų. EFTA narių susitarimai buvo nepakankami, be to, spartesnei prekybos plėtrai trukdė tai, kad EFTA valstybės turėjo mažai bendrų sienų. Taigi paaiškėjo, kad Jungtinei Karalystei sunkiai sekasi įgyvendinti savąjį laisvosios prekybos Europoje planą, nenumačiusį muitų sąjungos, o radikalesnius žingsnius žengusios EB ekonominė raida buvo i

. . .

2013 m. liepos 1 d. Kroatija tapo 28-ąja ES nare. Paraišką ji pateikė 2003 m., o derybas pradėjo 2005 m. Dabartinis jos tikslas – tolesnė integracija. Tikimasi, kad iki 2015 m. Kroatija prisijungs prie Šengeno erdvės ir, kai tik jos ekonomika atitiks infliacijos, valstybės finansų, valiutų keitimo kurso stabilumo ir palūkanų normų kriterijus. Kaip ir kitos ES šalys, Kroatija turi įgyvendinti teisės aktus, dėl kurių sutarta ES lygmeniu, pavyzdžiui, teisės aktus, kuriais reglamentuojama maisto sauga, kitų šalių profesinės kvalifikacijos pripažinimas arba didžiausi tarifai, kurie gali būti taikomi mobiliųjų telefonų naudotojams skambinant iš užsienio. Kroatija susitarė dėl kai kurių teisės aktų įgyvendinimo pereinamojo laikotarpio.



IŠVADOS

1. Vos per pusę šimtmečio Europos Sąjunga (ES) pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams  gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Turėjusi šešias valstybes nares, ji tapo galinga jėga prekyboje, pasaulio lydere aplinkos apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.

2. Šiandien, kai Europos Sąjunga vienija 28 valstybes, plėtros klausimas tapo dar aktualesnis šalims norinčioms priklausyti šiai sąjungai. Sąjungos plėtrai ribų nėra ir galime tik spėlioti kiek valstybių priklausys ES po penkiasdešimties ar šimto metų. Keliamus reikalavimus šalims kandidatėms pasiekti nėra lengva, tačiau pastangos ir ES pagalba padeda pasiekti tikslą – Narystę Europos Sąjungoje.



INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Daugėlienė R. EUROPOS SĄJUNGOS ekonominė integracija: priežastys, raida, perspektyvos. Kaunas, 2011m.

2. Spurga S. EUROPOS SĄJUNGOS plėtra ir integracija. Mykolo Romerio universitetas Vilnius, 2009m.

3. Europos valstybių įsijungimas į EUROPOS SĄJUNGĄ. Vilnius, 2003m.

4. http://europa.eu/about-eu/eu-history/index_lt.htm

Join the Conversation