ES pletra

TURINYS
ĮVADAS 3
1. EUROPOS SĄJUNGOS ĮKURIMO ISTORIJA 4
1.1. EAPB įkūrimas 4
1.2. Romos sutartis 5
2. ES PLĖTROS ETAPAI 6
2.1. Pirmasis plėtros etapas (1973 m.) 6
2.2. Antrasis ir trečiasis plėtros etapai (1981 – 1986 m.) 7
2.3. Ketvirtasis plėtros etapas (1995 m.) 8
2.4. Penktasis ir šeštasis plėtros etapai (2004 – 2007 m.) 10
2.5. Kroatijos įstojimas į ES (2013 m.) 14
IŠVADOS 15
INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 16


ĮVADAS

ES įkūrimas ir plėtros procesas suteikė unikalią galimybę visiškai panaikinti dirbtinį visus šešiasdešimt metų egzistavusį Europos žemyno padalijimą į dvi dalis. Rinkos ekonomikai įsišaknijus Vidurio ir Rytų Europoje, žmonės jau gali naudotis narystės ES privalumais: laisvai judėti, studijuoti ir dirbti (su tam tikrais apribojimais, priklausomai nuo šalies), nepaisydami šalis skiriančių sienų, verslas ir ekkonomika įgavo papildomų impulsų. 500 milijonų žmonių vienijančios vidaus rinkos sukūrimas tiek ekonomine, tiek ir politine prasme yra naudingas visai Europai.
Europos Sąjunga jau pergyveno šešis plėtimosi etapus (1973, 1981, 1986, 1995, 2004 i- 2007, bei paskutinis plėtimasis 2013), o jos valstybių narių skaičius per tą laiką padidėjo nuo šešių iki dvidešimt aštuonių.
Darbo tikslas: Išanalizuoti ES plėtrą.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti Europos Sąjungos įsteigimo istoriją.
2. Išanalizuoti Europos Sąjungos plėtros istoriją.
3. Išanalizuoti Europos Sąjungos plėtros etapus.

1. EUROPOS SĄJUNGOS ĮKURIMO ISTORIJA
1.1. EAPB įkūrimas

Istorinės Europos Sąjungos šaknys – Antrasis pasaulinis karas. Europos gyventojai yra pasiryžę neleisti tokioms žuudynėms ir naikinimui pasikartoti. Tuoj po karo, prasidėjus keturis dešimtmečius truksiančiam šaltajam karui, Europa padalijama į Rytų ir Vakarų. Vakarų Europos tautos 1949 m. įkuria Europos Tarybą. Tai pirmasis jų žingsnis bendradarbiavimo link, bet šešios šalys nori bendradarbiauti glaudžiau. Todėl 1950 m. gegužės 9

d. – Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas pristato glaudesnio bendradarbiavimo planą ( kurį pasiūlė Jeanas Monnet, tuometinis Prancūzijos vyriausybės Planavimo departamento vadovas). Šių pasiūlymų esmė – Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika turėtų sujungti disponavimą anglių ir plieno ištekliais ir sukurti atitinkamą organizaciją, prie kurios galėtų prisijungti ir kitos Europos valstybės. Ši idėja, žinoma R. Schumano plano vardu, tapo Europos integracijos, o kartu ir dabartinės ES pamatu. R. Schumano kalba laikoma Europos integracijos pradžia, atvedusia prie ES susikūrimo (Gegužės 9 d. pažymima ir švenčiama kaip Europos diena).
1951 m. balandžio 18 d. Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika Paryžiuje pasirašė sutartį, kuria buvo įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Ši sutartis dar žinoma ir Paryžiaus sutarties vardu. Ji įsigaliojo 1952 m. lie-pos 23 d. irr buvo sudaryta 50-čiai metų, taigi nustojo galiojus 2002 m. Paryžiaus sutartis buvo dokumentas, davęs pradžią Europos integracijai, kuri ilgainiui peraugo į ES. Sutartis numatė sukurti bendrą anglių, plieno, kokso, geležies rūdos, metalo laužo rinką, kurioje panaikinami muitai ir kiekybiniai prekybos apribojimai. Ja pirmą kartą Europos istorijoje įsteigta tarptautinė organizacija, kurios institucijoms suteikti virš valstybiniai įgaliojimai. Buvo įkurtos keturios EAPB institucijos: Vyriausioji valdyba, Taryba, Parlamentinė asamblėja ir Teisingumo Teismas. EAPB buveine tapo Liuksemburgas. EAPB veiklą iš pradžių lydėjo sėkmė. Panaikinus muitų tarifus ir
r kvotas sparčiai išaugo anglių gavyba ir plieno gamyba, šoktelėjo tarp-valstybinės prekybos lygis. EAPB prisidėjo prie atitinkamų šakų pramonės restruktūrizavimo ir pramonės darbuotojų gerovės kilimo. Pasiektas dar vienas svarbus tikslas – įvairių šalių politikai ir valstybės tarnautojai įprato dirbti kartu ir ėmė palankiau vertinti bendradarbiavimą. Vis dėlto EAPB sunkiai sekėsi suvaldyti 1958–1959 m. krizę, kuri kilo pasaulyje atsiradus naftos pertekliui ir staiga kritus naftos kainai. Anglių poreikis sumažėjo, atsirado jos perprodukcija. Krizės akivaizdoje valstybės narės nebuvo linkusios įsiklausyti į Vyriausiosios valdybos nuomonę, o ėmėsi savarankiškų nekoordinuotų veiksmų. Vystantis technologijoms ėmė mažėti strateginė anglių ir plieno reikšmė.

1.2. Romos sutartis

Šaltojo karo sąlygomis buvo jaučiamas poreikis sudaryti Vakarų Europos valstybių gynybinę sąjungą. Tai būtų reiškę svarbų žingsnį politinės Europos integracijos kryptimi. Kartu buvo ieškoma būdų į gynybos sistemą įjungti Vokietiją, kuriai tuo metu galiojo tarptautinės bendruomenės draudimas atkurti ginkluotąsias pajėgas. 1952 m. šešios valstybės – tos pačios, kurios buvo sudariusios EAPB – pasirašė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį (Romos sutartį). Tačiau šią užsienio reikalų ministrų pasirašytą sutartį 1954 m. atsisakė ratifikuoti Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja. Taigi paaiškėjus, kad įmanoma tik ribota politinė Europos integracija, buvo sugrįžta prie pradinės suvienytosios Europos kūrėjų minties, jog politinę sąjungą galima kurti stiprinant ekonominę integraciją. Tačiau šią užsienio reikalų ministrų pasirašytą sutartį 1954 m. atsisakė ratifikuoti Prancūzijos Nacionalinė As

samblėja. Naują iniciatyvą didesnei ekonominei integracijai parodė Beneliukso valstybės. 1955 m. buvo priimtas ir kitoms valstybėms išsiųstas šių valstybių memorandumas. Naujos integracijos iniciatyvai pritarė Vokietija ir Italija. Tais pačiais 1955 m. Mesinos konferencijoje šešių valstybių užsienio reikalų ministrai priėmė sprendimą: spartinti Europos integraciją visuose ekonomikos sektoriuose. Buvo įkurtas tuometinio Belgijos užsienio reikalų ministro Paulo Henrio Spaako vadovaujamas ekspertų komitetas, kuriam paskirta išnagrinėti Europos ekonominės ir branduolinės energetikos sąjungos galimybės. Šio komiteto parengtas pranešimas buvo patvirtintas kaip derybų dėl ekonominės ir atominės energetikos bendrijų sutarčių pagrindas. 1957 m. kovo 25 d. sušaukta tarpvyriausybinė konferencija baigėsi sutarčių pasirašymu šias sutartis Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Abi sutartis galima vadinti „Romos sutartimi“.( Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis (Euratomo sutartis).

2. ES PLĖTROS ETAPAI
2.1. Pirmasis plėtros etapas (1973 m.)

Jungtinės Karalystės tarptautinių santykių prioritetai po Antrojo pasaulinio karo buvo imperija (nors tuo metu jau byranti) ir besiformuojanti Britų Sandrauga, Atlanto sąjunga arba vadinamieji „specialūs santykiai“ su Jungtinėmis Valstijomis ir Vakarų Europa. Iki septintojo dešimtmečio pradžios Vakarų Europa buvo laikoma mažiausiai svarbiu prioritetu, tad ir galimybė dalyvauti Europos integracijos procese vertinta rezervuotai. Tuometinėms Jungtinės Karalystės vyriausybėms buvo nepriimtina mintis, kad stojant į Bendriją tektų atsisakyti dalies sa

avo šalies suvereniteto. Be to, kuriant Europos anglių ir plieno bendriją, Jungtinės Karalystės anglių ir plieno gavyba kur kas pranoko Bendrijos valstybių narių produkciją ir Jungtinė Karalystė nenorėjo Bendrijai kuo nors įsipareigoti. Ši valstybė buvo pažengusi branduolinių tyrimų srityje, tad Euratomas jai atrodė kaip įsipareigojimas, kurį priėmus būtų tekę dalintis patyrimu su silpniau pažengusiomis šalimis. Europos ekonominė bendrija Jungtinei Karalystei atrodė patraukliausia, tačiau Bendrijos viršvalstybinio valdymo elementai tuo metu buvo nepriimtini. Nepanorusi kartu su šešiomis Europos valstybėmis kurti Europos ekonominės bendrijos, Jungtinė Karalystė pamėgino įgyvendinti savo laisvosios prekybos planą, pagrįstą išimtinai tarpvyriausybiniais ryšiais. 1960 m. Stokholme buvo įkurta Europos laisvosios prekybos asociacija EFTA (angl. European Free Trade Association), kuri neturėjo organizacinių struktūrų. Šios organizacijos steigėjos buvo Austrija, Danija, Jungtinė Karalystė, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija. Organizaciją sudarė Vakarų Europos valstybės, tuo metu nepanorusios jungtis prie Bendrijos. Organizacijos tikslas buvo sukurti pramonės prekių laisvosios prekybos erdvę, nors ir neįvedant bendro išorinio muitų tarifo. Tačiau EFTA veikla nedavė apčiuopiamų rezultatų. EFTA narių susitarimai buvo nepakankami, be to, spartesnei prekybos plėtrai trukdė tai, kad EFTA valstybės turėjo mažai bendrų sienų. Taigi paaiškėjo, kad Jungtinei Karalystei sunkiai sekasi įgyvendinti savąjį laisvosios prekybos Europoje planą, nenumačiusį muitų sąjungos, o radikalesnius žingsnius žengusios EB ekonominė raida buvo itin sparti. Jungtinės Karalystės ekonominio augimo tempas buvo dvigubai mažesnis nei EB vals-tybių. Nuo 1958 m. iki 1969 m. realiosios pajamos Jungtinėje Karalystėje išaugo 38 proc., o EB vidurkis buvo 75 proc. Šalies politikos ir verslo vadovų dauguma, baimindamasi ekonominės atskirties, subrandino mintį, kad šalies interesas yra narystė EB. EB plėtros klausimas pirmą kartą iškilo 1961 m., kai norą tapti bendrijos narėmis oficialiai pareiškė Jungtinė Karalystė, Airija ir Danija, o 1962 m. prie jų prisidėjo Norvegija. Penkios EB narės šiai minčiai pritarė, tačiau Jungtinės Karalystės narystę blokavo Prancūzija. Paaiškėjus, kad Jungtinė Karalystė nebus priimta į EB, savo paraiškas atšaukė ir Airija, Danija, Norvegija. 1967 m. Jungtinė Karalystė antrą kartą pateikė prašymą priimti į EB. Prancūzijos prezidentas vėl pareiškė, kad šios valstybės priėmimas reikštų Bendrijos žlugimą, todėl jai teko atsiimti savo prašymą. 1969 m. Ch. de Gaulle’is paliko Prancūzijos prezidento postą. Tai buvo signalas, kad Jungtinei Karalystei atsivėrė galimybė įstoti į EB. Airija ir Danija praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje nerodė didesnio suinteresuotumo prisijungti prie Bendrijų. Jų ūkyje lemiamą reikšmę turėjo žemės ūkis, todėl Europos anglių ir plieno bendrijos keliami tikslai šioms valstybėms neatrodė aktualūs. Be to, abiejų šalių ūkiai turėjo stiprius savus ekonominius ir istorinius ryšius: Danija buvo susijusi su kitomis Skandinavijos valstybėmis ir su Jungtine Karalyste, o Airija – su Jungtine Karalyste. Susikūrus EEB, šios valstybės savo narystę organizacijoje siejo su Jungtinės Karalystės naryste, du kartus pateikė prašymus priimti ir juos atsiėmė kartu su šia valstybe. 1970 m. prasidėjo naujos derybos su Airija, Danija, Jungtine Karalyste ir Norvegija. Joms svarbiausi klausimai buvo Jungtinės Karalystės įnašai į EB biudžetą, dalyvavimas bendrojoje žemės ūkio politikoje, Jungtinės Karalystės santykiai su Tautų Sandraugos šalimis. Derybas pavyko sėkmingai užbaigti mažiau nei per metus. Derybos su Airija, Danija bei Norvegija kėlė mažiau prieštaravimų ir buvo taip pat sėkmingai baigtos. 1972 m. pasirašyta keturių valstybių priėmimo į EB sutartis. Vis dėlto Norvegijos piliečiai referendume nepritarė narystei EB, tad 1973 m. EB narėmis tapo Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė (šis plėtros etapas kartais vadinamas „plėtra į Šiaurę“). Pirmasis Bendrijos plėtros etapas narių skaičių padidino nuo 6 iki 9. Jis sukūrė tam tikrus iššūkius Bendrijai, buvo priimti nauji instituciniai sprendimai. Airija tuo metu buvo gana skurdi valstybė, o Jungtinė Karalystė siekė per regionines programas susigrąžinti dalį pinigų, įneštų į Bendrijos biudžetą. Dėl to po pirmosios plėtros bangos didesnis dėmesys buvo skiriamas EB regioninei politikai, o 1975 m. įkurtas Europos regioninės plėtros fondas. Jungtinės Karalystės vyriausybėje konservatorius pakeitus leiboristams, šalis pareikalavo vesti naujas derybas dėl šalies narystės EB sąlygų. Derybos truko vienuolika mėnesių ir sukėlė daug aistrų. Jungtinė Karalystė pasiekė, kad iš Europos regioninės plėtros fondo šaliai būtų skirta 28 proc. dalis. Tašką įvairioms dvejonėms ir spekuliacijoms padėjo 1975 m. Jungtinėje Karalystėje surengtas referendumas. Jame dalyvavo 64 proc. piliečių, tarp jų 67 proc. pasisakė už šalies narystę EB. Leiboristų partija šiuo klausimu buvo suskilus, tačiau pagrindinių partijų dauguma parėmė šalies dalyvavimą EB.

2.2. Antrasis ir trečiasis plėtros etapai (1981 – 1986 m.)

Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos priėmimas buvo Bendrijos plėtra pietų kryptimi. Kandidatuodamos stoti į Bendriją šios trys valstybės buvo dar neseniai atsikračiusios diktatoriškų režimų ir ekonomiškai silpnai išsivysčiusios. Graikija, lyginant su Vakarų Europos valstybėmis, buvo atsilikusi žemės ūkio šalis, turinti savų istorinių, kultūrinių ypatybių, be to, geografiškai atitolusi nuo Vakarų Europos. Vos įsikūrus EEB Graikija parodė susidomėjimą tapti jos nare, tačiau abi pusės pripažino, jog svarbiausia kliūtis narystei – nepakankamai išsivysčiusi valstybės ekonomika. Buvo sutarta dėl pereinamojo laikotarpio, kuris 1962 m. įformintas sudarius Asociacijos sutartį. Suderinta pozicija, kad Graikija taps visateise EEB nare tuomet, kai jos ekonomika įstengs įvykdyti narystės keliamus įsipareigojimus. 1967 m. balandžio mėnesį po perversmo valdžią šalyje užgrobė kariškiai, ir Graikijos Asociacijos sutartis su EEB buvo įšaldyta. 1974 m. birželio mėnesį kariškiai buvo priversti pasitraukti, kai Graikijai nepavyko apginti Turkijos užimtos Kipro dalies. Naujoji Graikijos vyriausybė iškart pareiškė, kad jos tikslas – narystė EB, o oficialus prašymas pateiktas 1975 m. Komisija paskelbė nuomonę, kad Graikijos ekonomika vis dar nėra pasiruošusi narystei ir pasiūlė neapibrėžtos trukmės pasirengimo narystei programą. Derybos dėl narystės su Graikija buvo pradėtos 1976 m. liepos mėnesį. Jos baigėsi 1979 m. gegužės mėnesį nustačius pereinamuosius laikotarpius Graikijos dalyvavimo Bendrojoje žemės ūkio politikoje, dėl laisvo asmenų judėjimo, regioninės politikos ir biudžeto. Ispanijai ir Portugalijai tapti EB narėmis trukdė tai, kad šios valstybės nebuvo demokratinės. 1962 m. Ispanija ir Portugalija išreiškė pageidavimą pradėti derybas su EB dėl Asociacijos sutarties, o Ispanija neslėpė savo ketinimų ateityje tapti Bendrijos nare. Tačiau Bendrijos narės tokią perspektyvą vertino atsargiai ir su šiomis valstybėmis tebuvo sudaryti tam tikri prekybiniai susitarimai. Portugalija demokratijos keliu pasuko 1974 m., o Ispanija 1975 m. mirus diktatoriui generolui Frankui. Abi valstybės oficialų prašymą tapti EB narėmis pateikė 1977 m. Derybos su Portugalija buvo pradėtos 1978 m. birželio mėnesį, su Ispanija – 1979 m. vasario mėnesį, o oficialiai su abiem šalimis buvo baigtos 1985 m. birželio mėnesį. Derybos su šiomis valstybėmis buvo ilgos ir sunkios, su Ispanija jos truko net 80 mėn. EB narės baiminosi, kad šių valstybių priėmimas gali pakenkti Bendrijos ekonomikos raidai, taip pat kilo abejonių, ar valstybės pajėgios prisiimti visus EB narystės įsipareigojimus. Derybų metu tuometinės EB narės stengėsi apginti savo ūkio sektorius nuo būsimųjų narių konkurencijos, pigesnių žemės ūkio produktų įvežimo. Kaip ir Graikijos atveju, įvairius būgštavimus atsvėrė politiniai argumentai – suvokimas, kad šalių narystė prisidėtų Pietų Europoje didinant politinį stabilumą. Be to, įvertinta tai, kad valstybių priėmimas sustiprintų Bendrijos politinį ir ekonominį pagrindą. Antrasis ir trečiasis EB plėtros etapai narių skaičių padidino nuo 9 iki 12.

2.3. Ketvirtasis plėtros etapas (1995 m.)

1995 m. į ES buvo priimtos ekonomiškai išsivysčiusios ir demokratiškos valstybės: Austrija, Suomija ir Švedija. Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaiga atnešė šaltojo karo pabaigą, o EB transformavosi į ES. Savo požiūrį į ES pakeitė kai kurios valstybės, kurios iki tol prioritetą teikė nacionaliniam suverenumui ir neutralumui. Svarbiausia, naujųjų kandidačių politikai įsitikino, kad laisvoji prekyba Bendrijoje yra ekonomiškai naudinga valstybėms narėms. Valstybės, pareiškusios norą įstoti į ES, buvo Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA) narės. Dar 1977 m. tarp EB ir EFTA įsigaliojo laisvosios prekybos sutartis. Nors ES santykiai su EFTA klostėsi gerai, EFTA narės nebuvo patenkintos tuo, kad ES vis dėlto ekonominiu požiūriu buvo nepalyginamai galingesnis darinys. Ši problema Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėms tapo itin aktuali, kai EB pradėjo įgyvendinti Bendrosios rinkos programą. Nors muitų tarifai ir prekybos kvotos tarp Bendrijos narių buvo panaikintos dar 1968 m., prekybai tarp šalių buvo likę daugybė „netarifinių“ barjerų, kuriuos sudarė skirtingi valstybių reikalavimai prekėms ir skirtingos procedūros. EFTA narių netenkino tai, kad 1986–1992 m. Bendrijai priimant daugybę naujų teisės aktų dėl prekybos, nebūdamos narės jos liko nuošalyje. Tai buvo rimtas stimulas EFTA valstybėms siekti narystės ES. Derybos su Austrija, Suomija ir Švedija buvo pradėtos 1992 m., o su Norvegija 1993 m. Derybos su visomis keturiomis šalimis buvo kur kas lengvesnės ir truko gerokai trumpiau, nei su anksčiau priimtomis valstybėmis. Šios valstybės buvo sukūrusios ekonominę ir socialinę gerovę ir nekėlė pavojaus ES biudžetui. Be to, dalyvaudamos laisvosios prekybos zonoje su EB jos jau buvo priėmusios didelę dalį Bendrijos teisyno. Visos valstybės kandidatės pasižymėjo gerai funkcionuojančia demokratijos politine sistema. Derybos sėkmingai užbaigtos 1994 m. kovo mėnesį, tačiau Norvegijos piliečiai referendume ir vėl pasisakė prieš narystę, tad ES narėmis 1995 m. tapo tik Austrija, Suomija ir Švedija. ES narių skaičiaus padidėjimas nuo 12 iki 15 sustiprino įspūdį, kad ES valdymo ir sprendimų priėmimo sistema jau negali užtikrinti sklandžios veiklos, nes buvo sukurta daug mažesniam šalių skaičiui. Trys naujosios narės jau nuo pat pradžių daugiau įnešdavo į ES biudžetą, nei iš jo gaudavo, ir sustiprino tą ES flangą, kuris priešinosi naujoms ES išlaidoms. Be to, skandinaviška politinė kultūra davė naują postūmį ES valdyme labiau kliautis atvirumo, skaidrumo ir demokratijos vertybėmis. 1992 m. prašymą priimti į Bendriją pateikė ir dar viena EFTA narė – Šveicarija. Tačiau 1992 m. gruodžio mėnesį vykusiame referendume dėl narystės bendroje EB ir EFTA Europos ekonominėje erdvėje nedidele persvara (50,3 proc. prieš 49,7 proc.) nugalėjo nepritariantieji narystei. Šveicarijai teko atsiimti prašymą ir dėl narystės Bendrijoje. Islandija savo poziciją dėl narystės Bendrijoje diskutavo dar 1973 m. plėtros etapo metu, tačiau padarė išvadą, kad tai šaliai sukeltų daug sunkumų, visų pirma dėl žvejybos. Šis Islandijos argumentas buvo laikomas svarbiu ilgą laiką. 2008 m. kilus ekonomikos krizei ir sužlugus trims svarbiausiems Islandijos bankams šalis pradėjo iš naujo svarstyti galimybę prisijungti prie ES. Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija išlieka EFTA narės, nors Šveicarija nėra Europos ekonominės erdvės narė.
2.4. Penktasis ir šeštasis plėtros etapai (2004 – 2007 m.)

Pasirengimas naujam ES plėtros etapui prasidėjo 1990 m. prašymą tapti Bendrijos narėmis pateikus Kiprui ir Maltai, tačiau tikrąjį pagreitį jis įgijo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai norą tapti ES narėmis pareiškė anksčiau komunistiniam blokui priklausiusios Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybės. Po Antrojo pasaulinio karo VRE šalys tapo Sovietų Sąjungos satelitinėmis valstybėmis. Vakarai iš esmės susitaikė su tokia realybe, ir tik pavieniai balsai kalbėjo apie tai, kad šios šalys turi priklausyti Europai, nuo kurios jos buvo atplėštos po 1945m. Jaltos susitarimo. Sovietinė okupacija 1945 m. (Baltijos šalyse – nuo 1941 m.) VRE valstybėms kartu reiškė ir izoliaciją nuo Vakarų. Padėtis ėmė sparčiai keistis praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje, subyrėjus „geležinei už-dangai“. Buvusios komunistinės valstybės nepriklausomomis tapo 1989, 1990 ir 1992 m. (šiais metais nepriklausomomis tapo Estija ir Latvija) žlugus komunizmui ir Sovietų Sąjungai. Šios šalys iškart deklaravo siekį sukurti liberalios demokratijos politinę sistemą ir laisvąja rinka pagrįstą ekonomiką. Jų tikslas buvo integruotis į Vakarų politinę ir ekonominę erdvę, o greitai išryškėjo ir konkretus noras įstoti į ES. Dar neseniai buvusios okupuotos ar praradusios savarankiškumą šalys siekė užsitikrinti saugumą. ES narystė kartu reiškė tam tikras saugumo garantijas, nors karinio saugumo garantijos galėjo būti siejamos tik su naryste NATO. Ekonominiu požiūriu naujai atsikūrusioms valstybėms buvo labai svarbi ES rinka. ES siūlė pagalbą vykdyti ekonominį liberalizavimą, privatizavimą, pramonės restruktūrizavimą ir atkūrimą. Tai, kad ES plėtra į Rytus nebus lengvas procesas, paaiškėjo buvusio sovietinio bloko valstybėms susidūrus su rimtais sunkumais pradedant ir vykdant reformas. Daugiau kaip keturiems dešimtmečiams įsitvirtinusi centrinio planavimo komandinė ekonomika ir komunistų partijos valdymas negalėjo būti pakeistas per vieną naktį. VRE valstybės pradėjo vykdyti sparčias reformas, transformaciją iš diktatūros į demokratiją, iš socializmo į kapitalizmą. Baltijos valstybėms, Čekijai, Slovakijai ir Slovėnijai, dar teko ir naujų suverenių valstybių kūrimo rūpesčiai, nes iki 1990 m. tokios valstybės neegzistavo. Gilios reformos vyko kartu su dideliais politiniais, socialiniais, ekonominiais sukrėtimais. Demokratinės politinės reformos vyko sunkiai dėl VRE valstybių politinės kultūros ypatumų. Vokietija buvo sparčios plėtros šalininkė, o Prancūzija baiminosi, kad pigios VRE pramonės prekės ir žemės ūkio produkcija gali kelti grėsmę jos rinkoms. Ispaniją baugino tai, kad dėl naujų narių priėmimo gali sumažėti jai skiriamos regioninės ir struktūrinės paramos dalis. ES buvo plačiai aptariami ir argumentai už naujųjų narių iš VRE priėmimą. Buvo sakoma, kad tokia plėtra yra istorinė galimybė išplėsti Vakarų Europos stabilumo ir taikos zoną, o tai galų gale pasitarnaus ir dabartinių. Daugelyje VRE valstybių nebuvo iki galo sureguliuoti santykiai su tautinėmis mažumomis, kurios neretai sudarė ženklią gyventojų dalį. Nebuvo užmirštami ir ekonominiai motyvai, ypač baiminantis pigios darbo jėgos antplūdžio. Buvo pastebima, kad jei egzistavusios finansavimo iš Bendrosios žemės ūkio politikos ir ES struktūrinių fondų taisyklės bus pritaikytos VRE valstybėms, tai ES biudžetui virs nepakeliama našta. Galų gale svarstyta, kad ir pačios VRE valstybės dar nėra pasirengusios išlaikyti senųjų narių ekonominio konkurencinio spaudimo. Dėl šių argumentų pasirengimas plėtrai vyko nesparčiu tempu.
Ankstesniais plėtros etapais pareiga prisitaikyti prie Bendrijos reikalavimų buvo paliekama išimtinai pareiškusios norą įstoti valstybės atsakomybei, tam skiriant atitinkamą pereinamąjį laikotarpį. Rengiantis naujajam plėtros etapui jau nuo pat pradžių buvo suvokiama, kad šis principas šį kartą netiks. Visų pirma, VRE valstybės buvo kur kas mažiau ir politiškai, ir ekonomiškai išsivysčiusios, lyginant su ankstesnėmis kandidatėmis. Be to, reikėjo atsižvelgti ir į faktą, kad bėgant laikui Bendrijos teisynas tapo kur kas platesnis ir sudėtingesnis. Tapo akivaizdu, kad norą įstoti pareiškusioms valstybėms nesuteikus priėmimo paramos, procesas užsitęs ir taps sunkiai valdomas. Galimybę VRE valstybėms įstoti į ES įtvirtino 1993 m. Kopenhagos Europos Vadovų Taryba, kurios sprendimas vadinamas istoriniu. ES vadovai Kopenhagoje paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „Vidurio ir Rytų Europos asocijuotos valstybės, norinčios tapti Europos Sąjungos narėmis, turi jomis tapti. Įstoti jos galės, kai asocijuota valstybė sugebės prisiimti narystės įsipareigojimus, įvykdydama keliamas ekonomines ir politines sąlygas“. Kartu Europos Vadovų Taryba nutarė parengti Pasirengimo narystei strategiją, skirtą padėti asocijuotosioms VRE valstybėms įstoti į ES. Europos Vadovų Taryba pirmą kartą Bendrijos istorijoje nustatė narystės ES sąlygas, įvardydama kriterijus, įgijusius Kopenhagos kriterijų pavadinimą. Pasirengimo narystei strategiją kaip atskirą dokumentą 1994 m. gruodžio mėnesį patvirtino Eseno Vadovų Taryba. Jos svarbiausias tikslas – padėti asocijuotoms VRE valstybėms pasiruošti dalyvauti ES bendrojoje rinkoje. Buvo numatytos trys pagrindinės priemonės: Europos sutarčių įgyvendinimas, nuolatinis vyriausybinis dialogas tarp ES ir VRE valstybių (struktūrizuotas dialogas) ir ES parama per PHARE programą. 1998 m. pasirengimo narystei strategija papildyta nauja priemone – Stojimo partneryste. 1995 m. Komisija paskelbė Baltąją knygą dėl asocijuotųjų Vidurio ir Rytų Europos valstybių pasirengimo integracijai į Sąjungos vidaus rinką. Šis dokumentas buvo skirtas supažindinti su Europos teisės aktais, reguliuojančiais ES rinkos veikimą, ir formuluojantis atitinkamas rekomendacijas VRE valstybėms. Europos sutartys buvo naujo tipo asociacijos sutartys su VRE valstybėmis. Jų tikslas – padėti šioms valstybėms pasirengti narystei ES. Sprendimas pasirašyti tokias sutartis su reformas sparčiausiai įgyvendinančiomis pokomunistinėmis VRE valstybėmis buvo priimtas jau 1990 m. balandžio mėnesį. Europos (Asociacijos) sutartys su Čekoslovakija, Lenkija ir Vengrija pasirašytos 1991 m. gruodžio mėnesį, su Bulgarija ir Rumunija 1993 m., su Baltijos valstybėmis 1995 m., su Slovėnija 1996 m. Tiesa, šias sutartis turėjo ratifikuoti visų ES ir VRE valstybių parlamentai, taip pat Europos Parlamentas, todėl iki jų įsigaliojimo praeidavo beveik treji metai. Su ES VRE valstybių pasirašytos Laisvosios prekybos sutartys tapo šių Europos (Asociacijos) sutarčių dalimi, buvo nustatytas glaudesnis bendradarbiavimas įvairiose ekonomikos srityse, be to, vienas iš sutarčių straipsnių nustatė politinio dialogo tarp Europos Bendrijų ir asocijuotųjų narių tvarką. PHARE yra Komisijos koordinuojama paramos VRE valstybėms programa. Programos tikslas buvo teikti paramą valstybėms, pareiškusioms norą tapti ES narėmis, kad jos galėtų pasirengti narystei. Iniciatyva paremta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos valstybių. Programa įkurta 1989 m. gruodžio mėn. Tarybos sprendimu. Jos tikslas buvo pagelbėti VRE valstybėms ir priartinti jų politines, ekonomines ir teisines sistemas prie atitinkamų ES sistemų. Lenkija ir Vengrija buvo pasirinktos kaip tuo metu labiausiai pažengusios šalys, tačiau VRE prasidėjus komunistinių režimų žlugimo bangai Sprendimas pradėti derybas. 10 VRE valstybių oficialius prašymus įstoti į ES pateikė 1994–1996 m. 1995 m. Europos Vadovų Tarybos Komisija parengė reikšmingą dokumentą „Darbotvarkė 2000: už stipresnę ir platesnę Sąjungą“ . Ji ženklino naują etapą VRE valstybių, jau tapusių kandidatėmis įstoti į ES, ir ES santykių raidoje. 1997 m. liepos mėnesį „Darbotvarkė 2000“, pateikta Europos Parlamentui. Euro-pos Komisija paskelbė savo nuomonę apie valstybes kandidates ir pasiūlė pradėti derybas su penkiomis iš jų, Čekija, Estija, Lenkija, Slovėnija, Vengrija, taip pat su Kipru (kuris nepriklauso VRE valstybių grupei). Komisija konstatavo, kad visos VRE valstybės, išskyrus Slovakiją, atitinka politinį narystės ES kriterijų. Kita vertus, buvo nurodyta, kad Bulgarija, Latvija, Lietuva ir Rumunija turi siekti didesnės pažangos ekonominių reformų ir ES teisės įgyvendinimo srityse. Tais pačiais 1997 m. Liuksemburge susirinkusi Europos Vadovų Taryba iš esmės patvirtino Komisijos siūlytą sprendimą, tačiau dar labiau pabrėžė, kad ES durys yra atviros visoms VRE valstybėms, konstatuodama, kad į stojimo procesą (jį atskyrus nuo derybų) įtrauktos visos tuometinės kandidatės. Derybos su vadinamąja kandidačių „Liuksemburgo grupe“ prasidėjo 1998 m. kovo mėnesį. Liuksemburgo Europos Vadovų Taryba 1997 m. pasiūlė Komisijai pateikti Metines pažangos ataskaitas. Nuo 1998 m. Komisija kiekvienais metais parengdavo ataskaitas apie valstybių kandidačių, taip pat ir Turkijos, vykdomas reformas siekiant atitikti narystės kriterijus, jų pažangą ir trūkumus, pateikdavo atitinkamas rekomendacijas. Ataskaitos padėjo Tarybai padaryti išvadas apie kiekvienos valstybės pasirengimą narystei. Sprendimą pradėti derybas ir su kitomis penkiomis kandidatėmis iš VRE, taip pat su Malta, 1999 m. priėmė Helsinkio Europos Vadovų Taryba. Čia buvo nuspręsta, kad derybos su šia valstybių grupe turi prasidėti 2000 m. pradžioje. Konstatuota, kad kiekvienos iš 12 valstybių pasirengimas narystei ES bus vertinamas vien tik pagal derybų rezultatus, o ne pagal datą, kada derybos buvo pradėtos. Derybos dėl narystės ES. Derybos dėl 5+1 šalių (Čekijos, Estijos, Lenkijos, Slovėnijos, Vengrijos, taip pat Kipro) narystės ES prasidėjo Briuselyje 1998 m. kovo mėnesį valstybių kandidačių užsienio reikalų ministrams susitikus su ES valstybių užsienio reikalų ministrais. Bulgarija ir Rumunija tuo metu pripažino, kad jų laukia dar ilgas reformų kelias. 1999 m. spalio mėnesį Komisija rekomendavo pradėti derybas su Latvija, Lietuva, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija, taip pat Malta. Kiekvienos valstybės derybos vyko skirtinga sparta. 2002 m. pabaigoje buvo likę suderėti tik sudėtingiausius klausimus, tokius kaip žemės ūkis ir biudžetas. Tikros derybos tarp valstybių kandidačių ir ES vyko tik dėl riboto skaičiaus klausimų. Derybų proceso metu kandidatės tiesiog turėjo įtikinti ES, kad yra jau suderinusios maždaug 80 tūkst. puslapių acquis su nacionaliniais įstatymais, kaip to reikalauja ES, ir turi tinkamas administravimo struktūras acquis įgyvendinimui. ES derybose buvo stipresnioji pusė. Kandidatės galėjo reikalauti tik viena – ilgesnio pereinamojo laikotarpio prisitaikyti prie ES politikų ir įstatymų, tačiau ES buvo nusiteikus kur kas griežčiau nei per ankstesnius plėtros etapus ir stengėsi pereinamuosius laikotarpius kuo labiau sutrumpinti. Kiekviena valstybė kandidatė susiderėjo dėl 15–20 pereinamųjų laikotarpių, tačiau iš jų tik keletas ilgesni nei 3–4 m. Daugiausia šių laikotarpių buvo suteikta laisvo kapitalo judėjimo srityje, laisvo paslaugų judėjimo, konkurencijos, žemės ūkio, energijos, aplinkos apsaugos ir mokesčių srityse. Tačiau naujosios narės buvo priverstos padaryti esminių nuolaidų. Pavyzdžiui, senosioms ES narėms buvo palikta teisė iki 7 m. nuo narystės pradžios riboti laisvą asmenų judėjimą iš naujųjų ES narių. Taigi senosios ES narės (čia aktyviausios buvo Austrija ir Vokietija) siekė apsaugoti savo darbo rinką. Vidurio ir Rytų Europos valstybėms teko sutikti ir su gerokai mažesnėmis, lyginant su senosiomis ES narėmis, subsidijomis žemės ūkiui: subsidijų dydis turi susilyginti tik palaipsniui. Senosios ES narės argumentavo, kad didelės subsidijos įšaldys būtiną žemės ūkio restruktūrizavimą, be to, tai gali sukelti didelius ekonominio ir socialinio vystymosi netolygumus. 2002 m. gruodžio mėnesį Kopenhagoje susirinkusi Europos Vadovų Taryba, remdamasi Komisijos pranešimais ir ataskaitomis, konstatavo, kad derybos su aštuoniomis VRE valstybėmis, Malta ir Kipru yra baigtos ir jos bus priimtos į ES. ES teisė reikalauja, kad prieš Tarybos atstovams ES vardu pasirašant Stojimo sutartis naujų valstybių narystei pritartų Europos Parlamentas. Didele balsų persvara tai jis padarė 2003 m. balandžio mėnesį. Po kelių savaičių, 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose, iškilmingai pasirašyta Stojimo sutartis su 10 valstybių. 15-oje senųjų narių sutartys buvo ratifikuotos parlamentuose, o visose stojančiose valstybėse, išskyrus Kiprą, buvo surengti referendumai, nors jų pobūdis (privalomi, patariamieji) ir surengimo taisyklės gerokai skyrėsi. Visuose referendumuose narystei buvo pritarta. Visateisėmis ES narėmis valstybės tapo 2004 m. gegužės 1 d. Kopenhagos Europos Vadovų Taryba taip pat nusprendė, kad jei Bulgarija ir Rumunija darys patenkinamą pažangą siekdamos atitikti narystės kriterijus, jos gali tapti ES narėmis 2007 m. Stojimo sutartis su šiomis valstybėmis buvo pasirašyta 2005 m. balandžio 25 d. Liuksemburge. Tačiau, ji dar negarantavo, kad valstybės tikrai taps ES narėmis 2007 m., nes šalys dar nebuvo įvykdžiusios visų pasirengimo narystei įsipareigojimų. Vis dėlto Bulgarija ir Rumunija ES narėmis tapo 2007 m. sausio 1 d.
2.5. Kroatijos įstojimas į ES (2013 m.)

2013 m. liepos 1 d. Kroatija tapo 28-ąja ES nare. Paraišką ji pateikė 2003 m., o derybas pradėjo 2005 m. Dabartinis jos tikslas – tolesnė integracija. Tikimasi, kad iki 2015 m. Kroatija prisijungs prie Šengeno erdvės ir, kai tik jos ekonomika atitiks infliacijos, valstybės finansų, valiutų keitimo kurso stabilumo ir palūkanų normų kriterijus. Kaip ir kitos ES šalys, Kroatija turi įgyvendinti teisės aktus, dėl kurių sutarta ES lygmeniu, pavyzdžiui, teisės aktus, kuriais reglamentuojama maisto sauga, kitų šalių profesinės kvalifikacijos pripažinimas arba didžiausi tarifai, kurie gali būti taikomi mobiliųjų telefonų naudotojams skambinant iš užsienio. Kroatija susitarė dėl kai kurių teisės aktų įgyvendinimo pereinamojo laikotarpio.

IŠVADOS

1. Vos per pusę šimtmečio Europos Sąjunga (ES) pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams  gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Turėjusi šešias valstybes nares, ji tapo galinga jėga prekyboje, pasaulio lydere aplinkos apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.
2. Šiandien, kai Europos Sąjunga vienija 28 valstybes, plėtros klausimas tapo dar aktualesnis šalims norinčioms priklausyti šiai sąjungai. Sąjungos plėtrai ribų nėra ir galime tik spėlioti kiek valstybių priklausys ES po penkiasdešimties ar šimto metų. Keliamus reikalavimus šalims kandidatėms pasiekti nėra lengva, tačiau pastangos ir ES pagalba padeda pasiekti tikslą – Narystę Europos Sąjungoje.


INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Daugėlienė R. EUROPOS SĄJUNGOS ekonominė integracija: priežastys, raida, perspektyvos. Kaunas, 2011m.
2. Spurga S. EUROPOS SĄJUNGOS plėtra ir integracija. Mykolo Romerio universitetas Vilnius, 2009m.
3. Europos valstybių įsijungimas į EUROPOS SĄJUNGĄ. Vilnius, 2003m.
4. http://europa.eu/about-eu/eu-history/index_lt.htm

Leave a Comment