diskriminacija

LIETUVOS KŪNO KULTŪROS AKADEMIJA

Sporto technologijų ir turizmo fakultetas

Rekreacijos, turizmo ir sporto vadybos katedra

Referatas

Diskriminacija

Darbą priėmė: dėst.

B. Švagždienė

Darbą atliko: TSV3-2 stud.,

Nerijus Masėnas

Kaunas 2004

Turinys

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3

Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4

Pagrindinės įstatymo sąvokos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . .5

Diskriminacija darbe . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .6

Diskriminacija švietimo ir mokslo įstaigose . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . .7

Valdžios ir valdymo institucijų privilegijos . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . 8

Seksualinis priekabiavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8

Nacionalinis lygių galimybių mechanizmas . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . .10

Išvados . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .11

Literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

Įvadas

Malonu pažymėti, jog Lietuvos teisinė sistema iš esmės atitinka

Europos žmogaus teisių konvencijos įvertintas nuostatas. Lietuva yra pasirašiusi didžiąją dalį panašaus pobūdžio tarptautinių dokumentų, kas jau savaime byloja apie tai, jog mūsų įstatymuose reglamentuojamos visos pagrindinės žmogaus teisės bei jų apsauga. Nepaisant to, vis dar susiduriame su daugybe mūsų teisių pažeidimo formų ir dideliais sunkumais stengiantis jų išvengti. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti lyčių lygybė, kuri

Lietuvoje įteisinta įstatymiškai, tačiau realiame gyvenime vis dar pakankamai dažnai susiduriame su diskriminacija dėl lyties.

Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas

Žmogaus teisės – viena populiariausių šiuolaikinės pasaulio bendruomenės temų. Pamažu rūpinimasis žmogaus teisėmis tampa demokratinių valstybių vidaus politikos prioritetu.

Turime susipažinti, kad ilgą laiką visuomenėje buvo vengiama diskutuoti šia tema. Dažnam ir dabar tokios kalbos vis dar kelia šypseną ar asocijuojasi su feminizmu, kaip kraštutinė pažiūra. Tiesa, visuomenės požiūrio bei nuo seno susiformavusių stereotipų keitimas yra sunkus ir ilgas procesas. Todėl Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo priėmimas bei jo vykdymą kontroliuojančios tarnybos yra svarbus teisinis žingsnis stengiantis realiai užtikrinti vienos iš pagrindinių asmens teisių –

nediskriminacijos dėl lyties – laikymąsi.

Draudimas diskriminuoti žmogų dėl jo lyties įrašytas pačioje Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje, kurios 29 straipsnis skelbia, jog “žmogaus teisių negalima varžyti ir teigti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”. Lietuvos Respublikos Konstitucija – ne deklaracija, o tiesiogiai taikomas teisės aktas, todėl sprendimas Lietuvoje turėti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą yra visiškai objektyvus, pagrįstas ir teisingas.

Daugeliu požiūriu minėtos konstitucinės nuostatos konkretizavimas, atskleidžiant žmogaus teisių turinį, jų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas atskiru įstatymu yra ne tik ryškiai suformuluotos valstybės nuostatos, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos bei NATO nare, rezultatas, bet ir ilgo laikotarpio moterų organizacijų darbo vaisius.

Dar 1992 m. buvo viešai pradėti kalbėti apie tokio įstatymo reikalingumą Lietuvoje rengiamose konferencijose ir seminaruose. Tada buvo pirmą kartą susipažinta su Šiaurės šalių lygybės įstatymais, tuomet veikusiais jau gerą dešimtmetį.

Tačiau kurį laiką pastangos įtikinti valdininkus tokio įstatymo reikalingumu buvo nevaisingos: buvo tikinama, kad Lietuvoje lyčių lygias teises ir galimybes garantuoja kiti įstatymai. 1994 – 1996 metais rengti įvairūs galimo įstatymo projektai, tačiau daugelis jų susilaukė kritikos – ne tik iš kvalifikuotų teisininkų, bet ir pačių moterų organizacijų pusės. Reali galimybė priimti Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą atsirado po 1996

m. Seimo rinkimų, susibūrus parlamentinei moterų grupei, juo labiau, kai lygių galimybių įstatymo priėmimas ir ombudsmeno institucijos įsteigimas buvo minimas daugelio į Seimą patekusių partijų rinkiminėse programose.Taip pat buvo pateiktos pataisos kitiems įstatymams patikslinti, užtikrinančios

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo veiksmingumą.

Taigi, atsižvelgdamas į lyčių lygių galimybių klausimus, Lietuvos

Respublikos Seimas 1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, kurio vykdymui užtikrinti 1999 m.

balandžio mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas savo nutarimu paskyrė

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierių. 1999 m. gegužės 25 d. LR

Seimas įsteigė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Ši tarnyba yra savarankiška valstybės institucija, atskaitinga Seimui, jos veikla grindžiama demokratijos, teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba prižiūri, kaip įgyvendinamos

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės ir galimybės, kaip vykdomas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių kontrolieriaus ir jo tarnybos pareigūnai tiria skundus apie diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo; atlieka tokio pobūdžio tyrimus savo iniciatyva, jei lygių teisių pažeidimo požymius nustato iš spaudos ir kitų informavimo priemonių ar kitokių šaltinių;

pagal savo kompetenciją teikia pasiūlymus Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulinimų bei moterų ir vyrų lygių teisių prioritetų, kontroliuoja, kad žiniasklaidos priemonėse nebūtų diskriminacinio pobūdžio skelbimų; pagal kompetenciją nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas.

Kontrolierius ir Lygių galimybių tarnybos pareigūnai kontroliuoja, kaip Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą įgyvendina valdžios ir valdymo, švietimo, mokslo, studijų institucijos bei darbdaviai. Tuo tikslu gali reikalauti pateikti visą informaciją, dokumentus ir medžiagą, būtiną lygių galimybių kontrolierių funkcijoms atlikti, be to, stebėtojo teisėmis gali dalyvauti egzaminuojant ar konkursuose dėl darbo, taip pat egzaminų ar priėmimo į švietimo įstaigas, mokslo ir studijų institucijas metu. Surinktą tyrimo metu medžiagą ar turimą informaciją tarnybos pareigūnai turi teisę tolimesniam tyrimui ar sprendimo priėmimui kitoms kompetentingoms institucijoms.

Pagrindinės įstatymo sąvokos

Konkrečiau nagrinėjant įstatymą, pažymėtina tai, kad jame apibrėžtos tokios sąvokos:

1. Moterų ir vyrų lygios galimybės – tai tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas. Toks apibrėžimas, visų pirma, nurodo į Visuomenės žmogaus teisių deklaracijos 1, 2 ir 7 bei Europos žmogaus ir piliečio teisių pagrindinių laisvių konvencijos 1, 13 ir 14

straipsnius, kurių nuostatos skelbia, kiekvieno žmogaus galimybę naudotis visomis teisėmis bei laisvėmis, nepaisant tokių skirtumų kaip lytis bei visų asmenų teisę į lygią apsaugą nuo diskriminacijos. Čia galima pažymėti ir 1988 m. pasirašytą Europos socialinės chartijos

Papildomą protokolą, į kurį buvo įtraukta teisė į vienodas galimybes bei vienodą padėtį įsidarbinant ir pasirenkant profesiją.

2. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) – pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties. Be to, šis apibrėžimas kaip diskriminaciją nusako ir pažeminimą bei paniekinimą, kas praplečia Konstitucijoje reglamentuotą diskriminacijos supratimą.

Svarbu, kad apibrėžiant šią sąvoką konkrečiai nustatoma, kada atitinkami veiksmai nėra laikomi moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimu.

Šios išimtys susiję su skirtingomis moterų ir vyrų fiziologinėmis savybėmis, pvz., specialia moterų apsauga nėštumo, gimdymo bei vaiko žindymo metu, tik vyrams taikoma karine prievole (kas, be abejonės nereiškia, kad moterys negali tapti karėmis savanorėmis) ar tam tikru darbu, kurį gali atlikti tik konkrečios lyties asmuo.

3. Seksualinis priekabiavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Šis apibrėžimas leidžia jį atriboti nuo Administracinių teisės pažeidimų kodekse bei

Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų veikų.

Diskriminacija darbe

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas konkrečiai nustato, kokie veiksmai pažeidžia lyčių lygias galimybes, t.y. konkretizuoja įmanomas diskriminacijos formas, bei nustato atitinkamas administracines nuobaudas.

Taigi, pareiga nediskriminuoti darbdaviui draudžiama:

1. už tokį pat darbą taikyti asmeniui mažiau (daugiau) palankias įdarbinimo ar darbo apribojimo sąlygas.

Beje, tai yra vienas iš sunkiausiai kontroliuojamų dalykų, kadangi realiai darbdavys yra pajėgus gana lengvai nuslėpti tokią diskriminaciją įvairiais būdais, pvz. skirtingai pavadinant pareigybes su maždaug vienodomis funkcijomis.

Tai akivaizdžiai matoma pagal statistinius duomenis, kurie skelbia, kad moterys dirbdamos tokį patį darbą, kaip ir vyrai, gauna vidutiniškai 75% pastarųjų atlyginimo. Su panašiomis problemomis susiduriama ir kontroliuojant darbuotojų priėmimą į darbą.

Čia neretai pažeidžiamas įstatymo 8 straipsnyje išsakytas draudimas reikalauti iš darbo ieškančių asmenų informacijos apie jų civilinę padėtį, privatų gyvenimą ar šeimos planus: ar jis vedęs, ar išsiskyręs, kiek turi vaikų – “tai būtų privatumo teisės pažeidimas”. Vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 1

papunkčiu, darbdavys privalo, priimdamas į darbą, taikyti vienodus atrankos kriterijus, išskyrus tuomet, kai šį darbą gali atlikti tik konkrečios lyties asmuo. Be to, kiekvienas darbuotojas, nepriklausomai nuo jo lyties privalo gauti vienodą užmokestį už tokį pat darbą;

2. organizuoti darbą, sukuriant darbuotojui blogesnes (geresnes)

darbo sąlygas. Šis draudimas įpareigoja darbdavį sudaryti vienodas darbo sąlygas bei galimybes kelti kvalifikaciją, taip pat teikti vienodas lengvatas. Be to, privalu naudoti vienodus darbo kokybės vertinimo (atestacijos) kriterijus;

3. skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, keisti darbo sąlygas, perkelti į kitą darbą arba nutraukti darbo sutartį. Šiuos pažeidimus dar plačiau reglamentuoja Darbo įstatymai;

4. persekioti darbuotoją, pateikusį skundą dėl diskriminacijos.

Tokiu atveju darbdavys privalo imtis visų priemonių, kad nebūtų persekiojamas pasiskundęs darbuotojas. Kitaip tariant, darbuotojas turėtų būti garantuotas, kad esant diskriminacijos dėl lyties faktui, jis netrukdomai galės kreiptis į institucijas, galinčias suteikti teisinę pagalbą bei apginti jo pažeistas teises.

Diskriminacija švietimo ir mokslo įstaigose

Švietimo ir mokslo įstaigos privalo užtikrinti moterims ir vyrams vienodas sąlygas:

1) priimant į profesinio mokymo įstaigas, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas ir kvalifikacijos kėlimo kursus. Vadinasi, studijų institucijoms nustatomas griežtas draudimas taikyti skirtingus reikalavimus priimant mokytis bei sudaryti skirtingas stojimo sąlygas merginoms ir vaikinams. Mokymo įstaigos neturi teisės nustatyti jokio pobūdžio kvotų stojantiesiems į universitetus ar kitas mokyklas;

2) skiriant stipendijas bei teikiant kreditus studijoms.

3) parenkant mokymo programas. Pagal įstatymo 7 straipsnio 2 papunktį, skirtingų mėgstamų dalykų pasirinkimo galimybių nustatymas – tai moterų ir vyrų lygių teisių bei galimybių pažeidimas.

4) Vertinant žinias. Deja, čia lygių galimybių įstatymo taikymas yra gana komplikuotas, nes sunku objektyviai nustatyti vertinimo teisingumą.

Tokiu atveju, matyt, būtų pakankamai pagrįsta reikalauti konkrečios tyrimo procedūros nustatymo, procedūros, kurios pagalba būtų įmanoma objektyviau įvertinti patį žinių vertinimą.

Be to, švietimo ir mokslo įstaigos pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti, kad mokymo programose ir vadovėliuose nebūtų diskriminacijos dėl lyties propagavimo. T.y. reikalaujama, kad lyčių lygybė atsispindėtų vadovėlių tekstuose, testuose ir egzaminų klausimuose.

Įstatyme taip pat nustatomi ir tam tikri apribojimai publikuojamų skelbimų priimti į darbą ar mokytis turiniui. Skelbimas laikomas diskriminuojančiu, jei jame nurodomi reikalavimai, suteikiantys pirmenybę vienai iš lyčių, vėl gi išskyrus tuos atvejus, kai darbas gali būti atliktas tik tam tikros lyties atstovo. Tokią įstatymo nuostatą dar labiau sustiprina Valstybinės kalbos komisijos nutarimas, kuriame skelbiama, kad apibendrintai pareigybės turi būti rašomos vyriška gimine. Be abejonės, šie standarto reikalavimai netaikomi tokioms pareigybėms, kurių neįmanoma išreikšti kitaip nei moteriška gimine. Tačiau tai visiškai nereiškia,kad tokio darbo atlikti negali ir kitos lyties atstovas.

Valdžios ir valdymo institucijų privilegijos

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas numato, kad valdžios ir valdymo institucijos pagal savo kompetenciją privalo:

1. užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios moterų ir vyrų teisės. Lygių galimybių kontrolierius, teikdamas išvadas dėl šio įstatymo įgyvendinimo, turi teisę teikti ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos valdžios bei valdymo institucijoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų.

2. rengti ir įgyvendinti programas, kurios keistų visuomenės nuostatas, kad viena lytis pranašesnė už kitą.

3. įstatymų nustatyta tvarka remti visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes.

Seksualinis priekabiavimas

Besivadovaudama teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tiria skundus dėl diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo. Į kontrolierių turi teisę kreiptis kiekvienas juridinis bei fizinis asmuo, manantis, kad jo atžvilgiu buvo taikyti minėti diskriminuojantys veiksmai, arba jis tapo seksualinio priekabiavimo auka. Įstatymas gana sklandžiai numato skundo padavimo tvarką, jo ištyrimo terminus bei tyrimo eigą. Deja, gana daug problemų kyla tiriant skundus dėl seksualinio priekabiavimo. Visų pirma, priekabiavimo atvejai yra labai sunkiai įrodomi, kadangi dažniausiai remiamasi vien aukos žodžiais, kurie be daiktinių įrodymų ir liudininkų parodymų negali būti traktuojami, kaip pakankamas pagrindas nubausti tariamam priekabiautojui.

Apskritai, įstatymas neapibrėžia, kas konkrečiai turėtų būti laikoma pakankamu įrodymu diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo faktui nustatyti.

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, per metus išnagrinėjama apie 200 įvairiausių diskriminacinio pobūdžio skundų.

Dėl seksualinio priekabiavimo į tarnybą kreipiasi vos 3-5 moterys per metus.

Kontrolierius turi pakankamai dideles galias sprendimo priėmimo srityje visų pirma dėl to, kad jis gali nagrinėti administracines bylas bei skirti administracines nuobaudas, kurių dydis siekia 4000 Lt. Įdomu, kad to negali daryti daugelis Vakarų Europos šalių Lygybės ombudsmenų. Be to, kontrolieriui reglamentuojama teisė kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias galimybes pažeidžiančius veiksmus ar panaikinti su tuo susijusį aktą. Tai reiškia, kad kontrolieriaus sprendimai yra privalomo pobūdžio visoms institucijoms bei asmenims, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso, užimamų pareigų ar kompetencijos.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas nesusiaurina skundų tyrimo sferos taip, kad į ją nepatektų Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, valstybės kontrolieriaus bei kolegialių valdžios ir valdymo veikla. Jeigu nustatomi nusikaltimo požymiai, kontrolierius gali priimti sprendimą perduoti tyrimo medžiagą tardymo organams.

Taigi Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas – valstybės nuostata, kad moterys ir vyrai turi gerbti vieni kitų vaidmenį visuomenės gyvenime.

Kiekvienas žmogus, kiekvienas visuomenės narys turi turėti vienodas teises, nepriklausomai nuo lyties, dirbti mėgstamą darbą ir už jį gauti atlyginimą, kuris priklausytų nuo atlikto darbo kokybės, profesinių ir dalykinių sugebėjimų lygmens. Kiekvienas žmogus turi turėti vienodas galimybes siekti mokslo, profesinio tobulėjimo, karjeros, dalyvauti kultūros ir meno srityje.

Nacionalinis lygių galimybių mechanizmas

Pirmą kartą lyčių lygių galimybių problema Lietuvoje įvardinta 1994

m., kai Vyriausybėje buvo įsteigta Valstybės konsultanto moterų klausimams pareigybės.

Remiantis Pekino pasaulinės moterų konferencijos veiksmų platforma,

1997 m. buvo parengtas ir priimtas išplėstinis Moterų pažangos programos priemonių planas 1998-2000 metais, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje įkurtas atitinkamas struktūrinis padalinys, Lietuvos statistikos departamente įsteigtas lyčių statistikos skyrius, iš ministerijų atstovų suformuota tarpžinybinė komisija.

1998 m. pabaigoje buvo priimtas Lygių galimybių įstatymas. 1999 m.

įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus institucija. Lygių galimybių kontrolieriui (ombudsmenui) Lietuvoje suteikti platūs įgaliojimai. Tokie įgaliojimai užtikrina ypatingą lygių galimybių kontrolieriaus padėtį net tarp panašių Šiaurės šalių institutų.

Šie pasiekimai skatina ir toliau plėtoti valstybinę lyčių lygių galimybių sistemą.

Tikima, kad ši sistema leis Lietuvos moterims ir vyrams ne tik geriau suprasti, kad kiekvienas valstybės pilietis, remdamasis teise į lygias galimybes, gali ir turi rinktis tai, kas jam geriausia tiek karjeros, tiek ir asmeninio gyvenimo srityje, bet ir praktiškai įgyvendinti savo teises.

NACIONALINIS LYGIŲ GALIMYBIŲ MECHANIZMAS

Išvados

Tačiau, kad visuomenėje būtų realiai laikomasi moterų ir vyrų lygių galimybių principo, nepakanka vien teigiamo įstatymo leidėjų požiūrio į šią problemą bei pakankamai gerai sutvarkyto valstybės mechanizmo, sprendžiant su tuo susijusius klausimus.

Nemažiau būtina yra formuoti visuomenės nuostatą, kad savo prigimtinių teisių gynimas teisminiu keliu ar administracinių priemonių pagalba yra dar viena reikšminga teisė, kuria naudotis gali kiekvienas asmuo. Svarbu ne tik žinoti savo konstitucines teises, naudotis jomis, bet, reikalui esant, ginti jas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Taip individai, ne tik valstybė, netiesiogiai gali dalyvauti tobulinant nacionalinę teisės sistemą, reglamentuosiančią teisių ir laisvių apsaugą, taip pat ir lygių galimybių srityje.

Literatūros sąrašas

1. Bruneikienė A. Lyčių lygių galimybių politikos pagrindas – Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas // Moterys Lietuvoje. – Vilnius, 2000.

– p. 29-32.

2. Kiliukienė J. Ar vyras gali būti silpnas // Respublika. – 1998, gruodžio 12, p. 25.

3. Pilypienė S. Moterys prieš vyrus, vyrai prieš moteris // Lietuvos aidas. – 2002, vasario 6, p. 12.

4. Trakymienė R. Lietuvos lygių galimybių politika // Moterys Lietuvoje.

– Vilnius, 2000. – p. 7-9.

5. Žilinskis S. Gal pakaks diskriminacijos // Lietuvos aidas. – 2001, spalio 30, p. 10.

6. Žvybienė N. Lygių galimybių ir pozitivi diskriminacija // Šiaulių naujienos. – 2002, balandžio 11, p. 1-2.

II – asis sektorius

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

Seimo vaiko ir šeimos komitetas

Moterų parlamentarių grupė

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Lyčių statistikos padalinys

Moterų ir vyrų lygių galimybių komisija

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Darbo rinkos ir lygių galimybių skyrius

Lyčių lygių galimybių kontrolier.

institucija

III – sis sektorius Visuom. org.

VYRIAUSYBĖ

Valstybės konsultantai

Lygios galimybės

Ryšiai su visuomene