Bendruomenė ir okupacinis rėžimas

Įvadas
Vienas iš bendrumo elementų, sudarančių bendruomenę, yra veiklos panašumas. Bet kokioje bendruomenėje, kur žmonės yra įsijungę į panašią veiklą ir yra nukreipti į tuos pačius ar panašius įvykius, leidžia žmonėms mėgautis vienas kito kompanija ir sukuria tarpusavio supratimo ryšius.
Bendruomenė kaip kolektyvo tipas paprastai apibūdina grupę, kuri dalinasi apibrėžta fizine erdve ar geografiniu plotu. Bendruomene taip pat gali būti grupė, kurioje galima rasti bendrus bruožus, priklausymo jausmą ir palaikymą, visa tai suformuoja atskirą socialinę visumą, pavyzdžiui, etninę, religinę, akademinę ar profesinę bendruomenę.
Kai kuriems mookslininkams svarbiausias bendruomeniškumo pagrindas yra bendra teritorija, kadangi jų manymu, bendrų ryšių nepakanka sudaryti bendruomenę.
Bendruomenės sampratas galima skirstyti ir pagal istorinį laikotarpį. Kai individas nuolat gyveno tam tikroje vietovėje beveik niekur iš jos neišvykdamas, jam jo kaimo bendruomenė buvo vienintelė, kurioje jis dalyvavo. Industrializacijos laikotarpiu, kuomet sparčiai pradėjo plėstis miestai ir miestietiškas gyvenimo būdas, atsirado galimybė žmogui pasirinkti gyvenamą vietą, o taip pat ir bendruomenę.
Kadangi istorija matuojama ne metais, o vyksmo intensyvumu, tai 1938-1953 m. laikotarpis prilygsta šimtmečiams. Lenkijos ultimatumas ir Kllaipėdos netektis, Vilniaus atgavimas ir sovietų kariuomenės įgulų įvedimas, okupacija ir aneksija, krašto sovietizacija ir bolševikinis teroras, šiurpūs pokario metai, masiniai lietuvių trėmimai, prievartinė kolektyvizacija – visi šie įvykiai sutilpo į labai trumpą 15 metų laikotarpį.

Sovietinė okupacija išardė visas tarpukariu užsimezgančias bendruomenines struktūras. Be

et kokia diktatūra negali egzistuoti kartu su pilietine visuomene, nes diktatūra nesutinka su bendruomene dalytis žmogaus lojalumu.

Paskelbus Lietuvą sovietine respublika, jos valdymo struktūra buvo suvienodinta su SSRS valdymo struktūra, tuoj pat pradėta “kurti socializmo pamatus”, t.y. naikinti privatinę nuosavybę. Visos ūkio šakos buvo labai sparčiai pertvarkomos pagal Sovietų Sąjungos modelį, visiškai neatsižvelgiant į vietos sąlygas, istorines tautos tradicijas bei ekonominį efektyvumą.
1940 m. liepos 22 d. “Liaudies” seimas priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją, kuri skelbė, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė. Ūkininkai tapo žemės valdytojais. Deklaracijoje pažymėta, kad “visa žemė, kuria naudojasi darbo valstiečiai ir ta, kuri bus perduota bežemiams ir mažažemiams, patvirtinta jų nuosavybe neribotam laikui. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems koolūkių organizavimą bus griežtai nubausti kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams”. Deklaracija skelbė, jog panaikinami visi valstiečių skolų mokesčiai, taip pat mokesčių nepriemokos ir administracinės nuobaudos. Seimas taip pat nustatė didžiausią 30 ha žemės vienam ūkiui valdymo normą. Žemė amžiais buvo didžiausia valstiečių svajonė, todėl norinčių jos gauti netrūko. Beveik kas trečia šeima parašė pareiškimą prašydami žemės. Remiantis šia deklaracija, 1940 m. Lietuvoje buvo ruošiamasi atlikti tarybinę žemės reformą.
Žemės reformai vykdyti 1940 07 26 prie Žemės ūkio ministerijos buvo sudaryta Valstybinė žemės ūkio komisija. Šios ko

omisijos uždavinys buvo vykdyti Liaudies Seimo nutarimus žemės klausimu, aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius. Norinčių gauti žemės buvo, tačiau daug daugiau negu jos buvo Žemės fonde. Valstybinė žemės ūkio komisija paskyrė žemės ūkio komisijas, kurioms buvo pavesti tokie pat uždaviniai, kaip ir Valstybinei komisijai. Valsčiuose sudarytos komisijos turėjo surašyti žemės sklypus, paimtus į valstybės fondą, priimti prašymus ir atrinkti kandidatus žemei gauti. Į šį didelį žemės pertvarkymo darbą valsčių žemės ūkio komisijos įtraukė apie 1400 vietinių valstiečių.
Žemės reformos įstatymas keletą kartų buvo keičiamas ir papildomas atsižvelgiant į valdančiųjų partijų atstovų nuomonę. Tačiau pagrindiniai dėsniai išliko nekeičiami.
Kariai turėjo teisę gauti žemę, nors jie ir nesą buvę žemdirbiai. Trūkstant žemės arti tėviškės, žemę tekdavo duoti toli, nepatogioje įsikūrimui vietoje. Taip pat buvo ir su sklypais, duotais miestų srityse trobesiams pasistatyti. Čia taip pat dažnai tekdavo skirti sklypus asmenims, dėl kurių abejojama, ar pajėgs įsikurti, tačiau apskritai jie atitiko Žemės reformos įstatymo reikalavimus.
Pasibaigus žemės skirstymo darbams, žemės ūkio komisijos buvo panaikintos.
Žemės reformos plačiąja prasme darbai apėmė tris sritis:
1. valstybinių ir nusavintų žemių parceliacija
2. kaimų skirstymą į vienkiemius
3. žemės ūkio melioraciją.
1949 05 10 12-oje Respublikos apskričių buvo papildomai nusavinti 158 ūkiai, o jų žemė išdalinta.
Įjungiant Lietuvą į SSRS ūkio sistemą buvo nustatytos Sovietų Sąjungoje galiojusios prekių kainos bei darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis, vietoj Lietuvos Respublikos mo
okesčių įvesti sovietiniai mokesčiai. Mažiau kaip per metus laiko nuo okupacijos pradžios visose Lietuvos ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį, buvo pereita prie griežtai centralizuoto valstybinio biurokratinio Sovietų Sąjungos ūkio modelio.
Nors “liaudies” ministrai prisiekinėjo, jog ūkininkai nebus verčiami stoti į kolūkius, tačiau jau rudenį pradėjo aiškėti, kad siekiama kaip tik šito. Susikūrus kolūkiams, visus klausimus, kuriuos anksčiau spręsdavo sueigos, dabar sprendė kolūkių susirinkimai kuriems vadovaudavo kolūkių pirmininkai, o juos kontroliavo partijos komitetas. Pirmieji būsimos kolektyvizacijos ženklai buvo sodžių skirstymo į vienkiemius nutraukimas ir vadinamosios grupinės sodybos steigimas. Naujakuriai galėjo kurtis tik šalia trobesių to ūkininko, kurio žemė jiems buvo išdalinta.
Valdžia, norėdama nuskurdinti ūkininkus ir greičiau suvaryti juos į kolūkius, žlugdė juos ekonomiškai t.y nustatė didelius mokesčius ir įvairius apribojimus. Natūriniai mokesčiai Lietuvos ūkininkams buvo naujiena ir priminė Pirmojo pasaulinio karo metų kaizerinės Vokietijos valdžios rekvizicijas. Pyliavas turėjo atiduoti visi valstiečiai, net patys smulkiausi, valdę vos 1 ha žemės, taip pat naujakuriai. Nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos. Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančio kolektyvizacijos išgąsdinti valstiečiai jau nebegeidė žemės, kurios amžiais troško. Naujakuriai pradėjo atsisakinėti gautų sklypų. Atsisakiusiųjų žemės būtų buvę dar daugiau, jeigu LKT nebūtų uždraudusi apskričių bei valsčių vykdomiesiems komitetams priimti sklypus. Vykdant “buožijos apribojimo” politiką, smuko žemės ūkio gamyba.
Neturėdami kur apgyvendinti Raudonosios armijos ka
arininkų, Vidaus reikalų ministerija įpareigojo burmistrus iškeldinti iš butų ir išsiųsti į kaimus asmenis, kuriems “nėra būtino reikalo” gyventi miestuose: dvasininkus, prekybininkus, pramonininkus, pensininkus, bedarbius ir kt.
Nacionalizavus žemę, jos savininkai buvo ištremti ar kitaip iškeldinti už respublikos ribų. Turtingiausieji valstiečiai pirmieji patekdavo į tremtinių sąrašus, o likusiems ūkininkams ribojamos galimybės naudotis samdomuoju darbu. Vien žemės ūkio mokesčiai stambiems ūkiams padidėjo 1,5-3 kartus. Buvo vykdomi masiniai areštai taip pat ypatingą vietą bolševikų teroro sistemoje užėmė šeimų trėmimas. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos visuomenės sluoksnio, tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Valdžia taip siekė įbauginti valstiečius ir greičiau suvaryti juos į kolūkius. Tremtis – vienas šiurpiausių tautos istorijos puslapių. Lietuvos žmonių gyvenimas pokario metais buvo nuolatinė slogi baimė.
Po karo daug kartų buvo keičiamas administracinis Lietuvos suskirstymas. Visų šių perskirstymų tikslas buvo suvienodinti Lietuva su Sovietų Sąjunga ir kontroliuoti gyventojus priverstinės kolektyvizacijos laikotarpiu. Svarbiausia sovietų agrarinės politikos. Siekusios išplėsti sau socialinę atramą kaime ir sukiršinti valstiečius, priemone buvo žemės reforma. Žemės buvo kur kas daugiau negu norinčiųjų jos gauti. Ir vis dėlto dažnas bežemis ar mažažemis ėmė sovietų valdžios siūlomą svetimos žemės sklypą. Nors ore jau tvyrojo kolektyvizacijos šešėlis ir už gautą sklypą buvo galima nukentėti, žodis “žemė” dar nebuvo visiškai praradęs savo kerų.
Sąlygos žemės ūkiui mūsų krašte kolektyvizuoti buvo labai nepalankios. Rusijoje bent buvo išlikusi kaimo bendruomenė, o lietuvių ūkininkų, gyvenusių vienkiemiuose ir valdžiusių žemę nuosavybės teise, individualizmas bei savininko jausmas buvo itin stiprus. Po “Sibiro” “kolchozai” buvo antras Lietuvos ūkininkus bauginęs žodis. Be to, kolektyvizacija jau buvo susikompromitavusi kitose sovietinėse respublikose, ir žodis “kolchozai” Lietuvoje buvo beteisės padėties, skurdo ir net bado sinonimas; jis asocijavosi su miniomis iš Rusijos bei Baltarusijos atvykstančių duoneliautojų. Todėl Lietuvos valstiečių valiai palaužti prireikė visų bolševikinės prievartos bei smurto arsenalo priemonių. Po pinigų reformos atpigo žemės ūkio produktai, o mokesčiai ir pyliavos kasmet didėjo. Agrarinėje komunistų partijos politikoje, ypač prasidėjus kolektyvizacijai, labai svarbią vietą užėmė kova su “buožėmis”. “Buožė” buvo viso, kas pikta simbolis. Esą norėdami pakenkti “naujajai santvarkai, “buožės” naikina gyvulius, pūdo grūdus, sabotuoja sėklą. “Buožėmis” buvo laikomi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję žemės ūkio mašinų (kuliamųjų, traktorių, variklių), malūnų, lentpjūvių, nuomavę kitiems valstiečiams gyvulius ar skolinę grūdus, darbo įrankius. Buvo sudaromi tokiu “buožių” sąrašai ir iš viso į juos buvo įrašyta apie 15 tūkst. ūkininkų. Be to, jie nebuvo priimami į kolūkius.
1951 m. rugsėjo 5 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos TSR”. Dauguma “buožėmis” paskelbtų šeimų buvo ištremtos, kitos persikėlė gyventi į miestus arba išvyko į kitas respublikas ir tik nedaugelis “prasiskverbė” į kolūkius.
Kasmet didinamų mokesčių bei pyliavų neįstengė atiduoti ne tik “buožės”, bet ir kiti ūkininkai. 53,6 procento visų ūkininkų liko skolingi valstybei už pieną ir net 70 procentų – už mėsą. Įsiskolinę ūkininkai buvo aprašomi, o patys skolininkai teisiami ir nepriemokos išieškomos nusavinant gyvulius, grūdus, kitą turtą. Vietos valdžia neretai atimdavo viską. Ekonominis teroras, “išbuožinimai” ir trėmimai nebuvo vienintelės valstiečių kolektyvizavimo priemonės. Netrūko ir tiesioginės prievartos. Stribų suvaryti kaimo gyventojai buvo laikomi ir nepaleidžiami tol, kol neparašydavo pareiškimų stoti į kolūkį.
Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, kolūkiuose viešpatavo pusiau baudžiaviniai santykiai. Kolūkiečiai privalėjo išdirbti darbadienių minimumą (vyras – 150, moteris – 100). Be kolūkio valdybos (o iš tikrųjų – pirmininko) leidimo buvo draudžiama keisti gyvenamąją vietą. Miestų įmonių vadovai buvo raginami nepriimti į darbą “savavališkai” kolūkius palikusių žmonių. Kuo labiau buvo šturmuojama kolektyvizacija, kuo stambesni buvo ūkiai, tuo griežtesnė darėsi centralizacija, tuo labiau smuko kolūkių ekonomika.
1950 m. Lietuva buvo galutinai kolektyvizuota. Iš kaimo gyventojų valdžia atėmė turtą, o juos pačius pavertė beteisiais darbininkais. Už darbadienį kolūkyje vidutiniškai gaudavo 1,5-2 kilogramus grūdų.
Geriau gyveno ne tas, kuris gerai dirbo, o tas, kuris apsukresnis ir sugebėdavo daugiau pavogti. Neliko pagarbos darbui, pradėjo plisti girtuokliavimas. Tada prasidėjo didysis kaimiečių bėgimas į miestą. Atsiradus kolūkiams, baigėsi kaimiškasis, iš dalies dar patriarchalinis lietuvių tautos istorijos laikotarpis, kai 80% lietuvių gyveno kaimuose.

Išvados

Taigi okupuota Lietuva virto Sovietų Sąjungos sudedamąja dalimi. Ji neteko teisės savarankiškai vykdyti užsienio politiką, spręsti karo, taikos, gynybos organizavimo ir kt. klausimų. Šios sritys priklausė Sovietų Sąjungos centrinės valdžios kompetencijai.
Komunizmas, likvidavęs privačią nuosavybę, pasiekė maksimalų totalumo lygį.
Žmonės praktiškai prarado savarankiškos veiklos įgūdžius.
Trėmimais okupantai siekė įbauginti žmones, palaužti rezistencinę tautos dvasią, priversti ją susitaikyti su sovietinio gyvenimo tikrove. Kartu iš esmės tai buvo tautos genocidas.
Po apardytos žemės reformos (1922 m.), bendruomenė buvo iš naujo sutelkta, tačiau sutelkta prievartos principu, atimant nuosavybę. Kolūkinėse bendruomenėse, bendruomenininkai liko be asmeninės iniciatyvos, priklausė nuo kolūkio pirmininko. Bendruomenė išsaugojo ir toliau plėtojo buvusius bendruomenės bruožus, pirmiausia kolektyvumą, pagalba vienas kitam. Žmonės nesusvetimėjo išliko artimi.

Literatūra:
1. L. Truska. Lietuva 1938-1953m.., 1995m.
2. V. Tininis. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. V., 1994m.
3. P. Šalčius. Raštai. Lietuvos Žemės ūkio istorija. V., 1988m.
4. V. Daugirdaitė – Sruogienė. Lietuvos istorija. V., 1990m.

Leave a Comment