stresas profesinėje veikloje

2071 0

Turinys

ĮVADAS 3

STRESAS 4

Skirtumas tarp streso ir perdegimo 5

EMOCINIO PERDEGIMO SINDROMAS 5

Perdegimo priežastys 5

Emocinio perdegimo sindromas 7

Perdegimo simptomatika 8

Struktūriniai emocinio perdegimo modeliai 8

IŠVADOS 11

LITERATŪROS SĄRAŠAS 12

ĮVADAS

Mokslinėje literatūroje pateikiami įvairūs streso sąvokos aiškinimo būdai, nes tai yra daugiareikšmė sąvoka. Bendrasis apibūdinimas siejamas su įtampos būsena. Stresas- tai visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankius veiksnius, tai vidinio spaudimo, įtampos būsena, pasireiškianti įvairiais emociniais, kognityviniais, fiziologiniais, elgesio pokyčiais. Stresas yra tam tikras pusiausvyros tarp mūsų pačių ir situacijos, kurioje atsiduriame, sutrikimo pasireiškimas. Jis atsiskleidžia per normalias organizmo funkcijas deformuojantį spaudimą, reeikalavimų ir darbų gausą, psichinę įtampą, konfliktus, priklausomybes, nesugebėjimą valdyti jausmų ir aistrų.

Terminą ,, stresas‘‘ pirmasis pavartojo mokslininkas Seljė (Selye) 1936 metais, o vėliau sukūrė ir streso teoriją. Jis apibūdino stresą, kaip žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būseną, atsirandančią dėl išorinių ir vidinių dirgiklių, arba stresorių, poveikio. Pagal Seljė teoriją, skiriamos trys streso patirties fazės: aliarmas, pasipriešinimas, išsekimas. Stresą taip pat gali sukelti ir malonūs įvykiai ( švenčių laukimas ir šventimas). Dažniausiai su stresu susiduriame darbo metu.

Ilgalaikis vidutinio intensyvumo profesinis stresas gali peeraugti į emocinį perdegimo sindromą. Kai kuriuose šaltiniuose emocinis perdegimo sindromas įvardijamas kaip profesinis perdegimas. Pirmą kartą šį terminą pavartojo amerikiečių mokslininkas H. Frendenberger 1974 metais, charakterizuodamas žmonių psichologinę būseną, kurių darbas susietas su įtemptu bendravimu emocialioje aplinkoje.

STRESAS

Fiziologinio streso teoriją sukūrė žymus Kanados mo

okslininkas H. Seljė. Šios teorijos atsiradimui didelės įtakos turėjo H. Seljė pastebėtas organizmo reakcijų į skirtingus poveikius panašmas. Tirdamas ligonius jis nustatė, kad beveik visų susirgimo atvejais pasireiškia panašūs simptomai: karščiavimas, apetito stoka, nemalonūs pojūčiai ir skausmai sąnariuose bei raumenyse. Tolesni tyrimai parodė, kad panašūs požymiai pasireiškia ne tik susirgimų atvejais, bet ir veikiant organizmą skirtingiems dirgikliams – stresoriams. Veikiant stresoriui kinta prisitaikomųjų organizmo reakcijų intensyvumas. Pagal tai išskirtos 3 prisitaikomųjų reakcijų fazės – aliarmo, pasipriešinimo ir išsekimo. Streso fazės ir simptominis perdegimas remiantis B.B Boiko. Jis išskiria pagrindines 3 fazes:

1.Neramios įtampos fazė – tai perspėjamasis ir „paleidžiantis mechanizmą“ formuojantis emocinį perdegimą. Įtampa turi dinaminį charakterį todėl sąlygoja sekinančią būseną ar sustiprina psichotrauminius faktorius.

2. Rezistencinė fazė – priešinimąsis augančiam stresui.

3.Išsekimo fazė – charakterizuojama daugiau ar mažiau išreikštu bendro orrganizmo energetinio tonuso sumažėjimu ir nervinės sistemos nusilpimu.

Emocinis stresas kyla tada, kai argumentai, nesutarimai, išoriniai ir vidiniai konfliktai sutrikdo pusiausvyrą, sukelia pasikeitimus mūsų asmeniniame gyvenime. Emocinį stresą sukelia ne bet koks dirgiklis, o tik dirgiklis, kurį individas įvertina kaip jam grėsmingą. Objektyviai grėsmingas dirgiklis, jeigu jis tokiu nelaikomas, negali būti emociniu stresoriumi. Emocinio streso tyrinėtojai domisi organizmo reakcijomis ne į bet kokius organizmo pusiausvyrą pažeidžiančius dirgiklius, o tik į žmogui reikšmingus, keliančius grėsmę ir pavojų dirgiklius.

Būtina pažymėti dar vieną esminį skirtumą ta
arp fiziologinio ir emocinio streso teorijų. Fiziologai neretai tiria tik vegetacines organizmo reakcija į stresorių, ignoruodami emocinį reakcijų komponentą. Veikiant emocinio pobūdžio dirgikliams, kartu su fiziologiniais pokyčiais ryškiai pasireiškia emocinės reakcijos (pyktis, depresija ir pan.) bei daugelis kitų psichinės veiklos pokyčių: pablogėja dėmesio perkėlimas ir paskirstymas, pailgėja reakcijų laikas, gali pasunkėti suvokimo, atminties, mąstymo bei kitų psichinių procesų tėkmė. Streso poveikis atsispindi žmogaus elgsenoje, veikloje: galimos neadekvačios reakcijos į dirgiklius ir net visiška veiklosdezorganizacija.Spręsti apie emocinio streso intensyvumą, jo įtaką organizmui galima tik kompleksiškai nagrinėjant visas šias reakcijas. Psichinės veiklos pokyčius emocinio streso metu galima laikyti svarbiausiais, darančiais didžiausią įtaką žmogaus prisitaikymui. Šie pokyčiai leidžia prognozuoti žmogaus reakcijas bei veiklos sėkmę panašiose situacijose. Todėl emocinis stresas ir priskiriamas emocinių būsenų grupei, o įvairius fiziologinius pokyčius emocinio streso metu galima vertinti kaip šią būseną lydinčias reakcijas.

Skirtumas tarp streso ir perdegimo

Perdegimas gali būti nemažėjančio streso rezultatas, bet tai ne tas pats, kaip pernelyg didelis stresas. Stresas atsiranda tada, kai yra per daug: per didelis spaudimas, per dideli fiziniai ir psichologiniai reikalavimai. Tačiau stresą patiriantys žmonės vis dar gali įsivaizduoti, kad, jei jie tik galėtų su viskuo susitvarkyti, jie pasijustų geriau. Iš kitos pusės, perdegimas reiškia jaustis tuščiam, be motyvacijos, jausti, kad niekas nepasirūpina. Pe

erdegimą išgyvenantys žmonės dažnai nemato jokios teigiamų pokyčių vilties. Jeigu pernelyg stiprus stresas yra panašus į skendimą atsakomybėse, perdegimas – tai „išdžiūvimas”.

EMOCINIO PERDEGIMO SINDROMAS

Perdegimo priežastys

Yra daug perdegimo priežasčių. Daugeliu atvejų perdegimą sukelia darbas. Tačiau perdegimo riziką turi bet kas, kuris jaučiasi persidirbęs ir nepakankamai įvertintas: pradedant daug dirbančiu biuro darbuotoju, kuris dvejus metus neturėjo atostogų ar nebuvo paaukštintas, ir baigiant išsekusia mama, kuri bando suspėti pasirūpinti trimis mažais vaikais, visu namų ūkiu ir savo senyvais tėvais.

Su darbu susijusios perdegimo priežastys

• Jausmas, kad jūs mažai kontroliuojate ar visai nekontroliuojate savo darbo

• Pripažinimo ar gero darbo įvertinimo stoka

• Neaiškūs lūkesčiai darbe ar pernelyg dideli reikalavimai

• Monotoniškas ar neįdomus darbas

• Darbas chaotiškoje aplinkoje ar esant dideliam spaudimui.

Su gyvenimo stiliumi susijusios perdegimo priežastys

• Pernelyg daug laiko praleidžiama darbe, per mažai laiko atsipalaidavimui ir bendravimui su žmonėmis

• Aplinkiniai pernelyg daug tikisi

• Pernelyg daug pareigų prisiėmimas, negaunant pakankamai pagalbos iš aplinkinių

• Nepakankama miego trukmė

• Artimų, palaikančių žmonių nebuvimas.

Asmenybės bruožai, kurie gali turėti įtakos perdegimo sindromo atsiradimui

• Polinkis į perfekcionizmą

• Pesimistinis požiūris į save ir pasaulį

• Noras viską kontroliuoti; nenoras nors kažką perduoti kitiems

• Noras daug pasiekti, didelės ambicijos.

Emocinio perdegimo sindromas

Emocinio perdegimo sindromas ( EPS) – tai organizmo reakcija atsirandanti veikiant ilgalaikiam vidutinio intensyvumo profesiniams stresams. EPS – tai procesas palaipsniui alinantis žmogaus emocines, kognityvines ir fizines savybes, pasireiškiantis protiniu nuovargiu, fiziniu pervargimu, asmeniniu at

tsiribojimu ir sumažėjusiu pasitenkinimu atliktu darbu. Literatūroje kaip sinonimas EPS vartojamas terminas psichinio perdegimo sindromas.O tai pat tai asmeninės organizmo psichologinės gynybos mechanizmas, visiškas ar dalinis emocijų atsiribojimas nuo psichotrauminio streso poveikio .Perdegimas tai funkcinis steriotipas, todėl, kad leidžia dozuoti ir ekonomiškai naudoti energetinius resursus. Tuo pat metu gali pasireikšti disfunkciniai padariniai ,kada perdegimas neigiamai veikia atliekant profesinę veiklą,ir santykius su partneriais. Kartais EPS sindromas aiškinamas „profesinis perdegimas“ kas leidžia žiūrėti į šį reiškinį kaip asmeninių pokyčių deformaciją veikiamą profesinių stresų.

Profesinis perdegimas susiformuoja per ilgesnį laiką susikaupus neigiamoms emocijoms, ypač jei nebuvo efektyviai rūpinamasi jų „iškrova“. Iš esmės tai distresas arba trečia (pagal H. Selje) bendro adaptacinio sindromo stadija . Kartais vietoje „perdegimo“ vartojamas „psichinio išsekimo“ terminas, nors dažniausiai tiek mokslinėje, tiek populiarioje literatūroje galima rasti tokias sąvokas kaip: emocinis perdegimas, emocinis išsekimas, psichinis perdegimas. Visos jos žymi vieną ir tą patį reiškinį.

Perdegimo terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1974 m. amerikiečių psichiatro H. Freudenbergerio siekiant apibūdinti psichinę būklę žmonių, kurių darbo esmę sudaro artimas ir ilgalaikis bendravimas (dažnai emociškai įtemptoje atmosferoje) su klientais. Viena žinomiausių šio sindromo tyrinėtojų C. Maslach (1978) teigia, jog perdegimas – tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Taigi šis sindromas būdingas tokių profesijų atstovams, kurių darbas susijęs su intensyviu ir ilgalaikiu bendravimu.

Perdegimo simptomatika

C. Maslach ir kitų autorių tyrimai rodo, kad pirmiausia „atbunka“ emocijos, dingsta jausmų ir pojūčių aštrumas. Po to laipsniškai mažėja noras rūpintis tuo, kas sudaro žmogaus pareigybių esmę, arba ima atsainiai,net su pasityčiojimu, kalbėti apie savo klientus ar kolegas. Susierzinimą kurį laiką žmogus kontroliuoja, o vėliau gali tiesiog pratrūkti įtūžiu. Auka gali tapti niekuo dėtas žmogus – kolega, klientas, g

. . .

IŠVADOS

Remiantis naudota literatūra galime daryti sekančias išvadas, kurios pagrįstos moksliniais tyrimais:

• Emocinio perdegimo sindromas dažniausiai pasireiškia tų specialybių atstovams, kurie profesinėje veikloje daug bendrauja.

• Perdegimas labai priklauso nuo individualių asmens savybių, jį supančios aplinkos, darbo sąlygų, darbinių santykių su kolegomis.

• Perdegimo sindromui labiau atsparūs žmonės, kurių gera fizinė sveikata, geras saves vertinimas, ramus charakteris.

Perdegimo profilaktikai būtinas „išsikrovimas“. Tai gali būti ir fizinis darbas, ir sportas,sugebėjimas persijungti iš vienos veiklos į kitą.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Maslach C., W.B.Shaufeli. Bumout: A multidimensional perspective. Professional bumout: Recent developments in the theory and research. Washington, 1993. p 19–32.

2. Pocienė K. Streso irstresorių identifikavimo būdai. Socialinio darbuotojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje. Vilnius, 2007.p 59-68.

3. Бойко В.В. Синдром «эмоционального выгорания» в профессиональном общении. Санкт – Петербург. 1999. – 434 с.

4. Орел. B. Феномен выгорания в зарубежной психологии. Эмпирическое исследование .Психологический журнал.2001. № 1 С. 16-21.

Join the Conversation