SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPĖS ŽIV INFEKCIJOS KONTEKSTE

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

TĘSTINIŲ STUDIJŲ INSTITUTAS

SOCIALINIO DARBO SPECIALYBĖ

socialinės rizikos grupės živ infekcijos kontekste

2008, Klaipėda

TURINYS

ĮVADAS

ŽIVinfekcija – tai pirmoji žmonijos istorijoje pandemija. Liga išplitusi visame pasaulyje. Kasdien šia infekcija užsikrečia maždaug 14 tūkst. žmonių. Ir deja šiandien dar nėra jokios vakcinos nuo šios, sparčiai visame pasaulyje plintančios ir jau apie 27 mln. gyvybių nusinešusios infekcijos. „ŽIV infekcijos pristabdymas yra pagrindinis būdas sergančiųjų ŽIV liga sumažinimui, todėl didžiausias dėmesys ir lėšos turi būti skiriamos profilaktikos priemonėms įgyvendinti.“ ( S.Čaplinskas, 2004, p. 19). Taigi, vienintelė priemonė sumažinti užsikrėtusiųjų skaičių yra prevencija, stengiantis sumažinti užsikrėtusiųjų ŽIV atvejų skaičių kuri ir padeda kovoto su šios infekcijos plitimu.

ŽIV – taip pat ir socialinė problema, o šios infekcijos prevencija glaudžiai susijusi su lytiniu keliu plintančių infekcijų (LPI) ir narkomanijos prevencija, todėl tuo pačiu turėtų būti stengiamasi užkirsti kelią ir šiems žalingiems socialiniams reiškiniams.

Tyrimo objektas – ŽIV prevencijos galimybės, formos, prevencinės programos ir jų efektyvumas.

Tyrimo dalykas – ŽIV prevencijos temai skirta literatūra, teisės aktai, ŽIV prevencijos strategija, internetinių šaltiniųmedžiaga ŽIV prevencijos tema.

Tiriamoji problematika –pastangos išvengti ŽIV infekcijos plitimo, taikant prevencijos priemones.

Darbo tikslas – išanalizuoti ŽIV prevencijos galimybes, metodus, jos efektyvumą ir trūkumus bei tobulinimo galimybes.

Darbo uždaviniai – kursiniame darbe, siekiant minėto tikslo, keliami šie uždaviniai:

Išanalizuoti ŽIV prevencijos formas, dažniausiai prevencijoje naudojamus metodus;

Aptarti rizikos grupių įtaką Živ infekcijos plitimui bei Kabineto „Demetra“ pastangas siekiant išvengti infekcijos platinimo.

Hipotezės:

Komercinio sekso darbuotojų žinių stygius lemia jų sergamumą LPL.

Rizikingos prostitučių socialinės elgsenos nesumažina žinojimas apie tokios elgsenos neigiamas pasekmes.

Darbo struktūra- kursinis darbas susideda iš įvado, dėstomosios dalies, tyrimo atlikto socialinių ligų kaniete „Demetra“, išvadų, santraukos užsienio kalba bei naudotos literatūros sąrašo.

1.ŽIV PREVENCIJA SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPIŲ KONTEKSTE

1.1. ŽIV prevencijos formų charakteristika

ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) – retrovirusas, priklausantis lentivirusų šeimai, kuriam būdinga atvirkštinė transkripcija, mažesnis už bakteriją, gyvena tik žmogaus organizmo ląstelėse ir yra artimas beždžionės imunodeficito virusui. ŽIV sukelia AIDS. ŽIV virusas puola leukocitą. Jas silpnindamas ir neleisdamas gerai atlikti savo darbo ŽIV virusas „įsileidžia“ bakterijas ir virusus kartu su jų sukeliamomis ligomis, įskaitant ir AIDS.

Živ Prevencija – veiksmų visuma, skirta sumažinti Živ susirgimų skaičių ir pagerinti psichinę bei fizinę sergančių žmonių būklę.

Galima pastebėti, kad daugelyje literatūros šaltinių, ŽIV prevencijos formos yra aprašomos gana abstrakčiai ir nenurodant konkrečių veiklų, kurios turėtų būti atliekamos kiekvienoje iš prevencijos stadijų. Daugelis autorių, kalbėdami apie ŽIV prevenciją, tapatina ją su narkomanijos prevencija. Taip yra todėl, kad „užsikrėtimo grėsmė gali daryti įtaką žmonių polinkiams ir nuostatoms, ir atvirkščiai – narkotikų vartojimo prevencijos priemonės padeda išvengti naujų užsikrėtimo ŽIV atvejų.“ ( S.Čaplinskas, 2004, p. 29).

Siekiant sėkmingiau įgyvendinti ŽIV prevenciją, didelė veiklos dalis,turi būti skirta visuomenės informavimui apie ŽIV ir AIDS. Gana didelį dėmesį visuomenės informavimui ŽIV klausimais skiria „Lietuvos AIDS centro Švietimo skyrius“, užsiimantis šia, į visuomenės švietimą orientuota veikla:

– „Švietimo skyrius teikia išsamią ir tikslią informaciją, apie ŽIV/AIDS, kitas lytiškai plintančias infekcijas (LPI) ir narkomanijos žalą visuomenei.

– Siekia formuoti visuomenės požiūrį į ŽIV/AIDS problemą.

– Inicijuoja respublikinius renginius ir projektus jaunimui, garso ir vaizdo medžiagos,dokumentinių filmų kūrimą ŽIV/AIDS ir narkomanijos žalos temomis,bei sociologinius tyrimus.

– Kaupia ir sistemina informacinius fondus apie ŽIV/AIDS, kitas LPI ir narkomanijos žalą.

– Glaudžiai bendradarbiauja su žiniasklaida, kad visuomenė žinotų apie rizikingo elgesio pasekmes ir saugotų savobei artimųjų sveikatą.

Kaip ir kovoje su daugeliu nepageidaujamų socialinių reiškinių, tokių kaip narkomanija, nusikalstamumas ar prostitucija, taip ir kovoje su ŽIV, yra skiriamos trys prevencijos formos: pirminė, antrinė ir tretinė.

Pirminė ŽIV prevencija.

Pirminės prevencijos tikslas – sumažinti užsikrėtusiųjų skaičių. Prevencija, kol kas, yra vienintelė kovos su ŽIV infekcija priemonė. Todėl, be abejonės, daugiausia dėmesio ir lėšų turėtų būti skiriama pirminei ŽIV prevencijai, kad naikinant pamatines epidemijos priežastis, būtų įmanoma pristabdyti ŽIV infekcijos plitimą ir būtų išvengta kaip įmanoma daugiau užsikrėtimo ŽIV atvejų. Kalbant apie ŽIV prevenciją, ypač pirminę prevencijos grandį, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad prevencija, keičianti individo elgesį, turi būti orientuota į visus visuomenės sluoksnius ir taikoma visose pasaulio šalyse, nes dar “1986 metais visos pasaulio šalys pranešė, užregistravusios nors vieną ŽIV infekcijos, AIDS atvejį.“ (http://www.aids.lt/abc.php#1, 2008 -11- 17).

ŽIV infekcija perduodama ir ja užsikrečiama yra šiais pagrindiniais būdais: lytiniu keliu, per kraują ir perinitaliniu – perduodama motinos – vaikui, nėštumo laikotarpiu arba gimdymo metu.

Atsižvelgiant į šiuos ŽIV perdavimo būdus, yra rekomenduojami ŽIV infekcijos plitimo stabdymo būdai, bei atsižvelgiant į kiekvieną ŽIV plitimo būdą, siūlomi atitinkami prevenciniai veiksmai.

Siekiant užkirsti kelią infekcijai plisti lytiniu būdu, rekomenduojama taikyti šiuos prevencinius veiksmus: formuoti saugesnį lytinį elgesį, stengtis išsaugotiabipusę ištikimybę, mažinti atsitiktinių lytinių partnerių skaičių, propaguoti saugius lytinius santykius, taisyklingai naudoti apsaugos priemones. Saugesnio lytinio elgesio gali būti siekiama propaguojant dorovės normas, didesnį dėmesį skiriant lytiniam švietimui mokykloje, taip pat įvairių renginių, bei akcijų dėka. Taip pat užkirsti kelią ŽIV infekcijai plisti lytiniu būdu, galėtų padėti sveikatos centrų jaunimui, prostitutėms bei narkomanams, steigimas; sveikos gyvensenos propagavimas; didelį vaidmenį šioje prevencijos srityje vaidina sveikatos priežiūros institucijos, kurios turėtų užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų tiekimą. Siekiant įgyvendinti prevenciją prieš ŽIV plitimą lytiniu keliu, dėmesį reikia atkreipti ir į lytiškai plintančias ligas (LPL). LPL prevencija yra tiesiogiai susijusi su ŽIV prevencija, nes sergant lytiškai plintančiomis ligomis, susidarodidesnė tikimybė užsikrėsti ŽIV. (S.Čaplinskas, 2004, p. 19).

Siekiant užkirsti kelią ŽIV plitimui per kraują, būtina atkreipti dėmesį ir užtikrinti saugumą šiose srityse: užtikrinti saugų kraujo perpylimą, sudaryti saugias sąlygas invazinėms, injekcinėms, chirurginėms ir stomatologinėms procedūroms, užkirsti kelią nesaugiam narkotikų vartojimui.

„Saugus kraujo perpylimas gali būti užtikrinamas, užtikrinant saugų kraujo tiekimą. Saugiam kraujo tiekimui įtaką daro donorų atranka, per kurią turi būti atrenkami donorai, nepriklausantys dideliam rizikos faktoriui. Tokie donorai yra atrenkami taikant savanoriškos, neapmokamos, nuolatinės donorystės principą.“ (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/98/EB/ 2003 m.sausio 27d).

Medicinos paslaugas teikiančiose institucijose, ŽIV perdavimas yra sumažinamas užtikrinant saugias sąlygas chirurginėms ir stomatologinėms, bei kitoms medicininėms procedūroms. Saugus sąlygų užtikrinimas yra susijęs su tam tikrų saugumo priemonių, tokių kaip: instrumentų sterilizavimas; paviršių dezinfekavimas; užterštų, medicinoje naudojamų, medžiagų ir instrumentų utilizavimas; apsauginių rūbų naudojimas, laikymųsi.

Siekiant užtikrinti saugesnį intraveninių narkotikų vartojimą ir taip sumažinti ŽIV infekcijos riziką svarbu, kad intraveninius narkotikus vartojantys asmenys tarpusavyje nesidalintų nešvariomis (jau panaudotomis) adatomis ir švirkštais, todėl: „Būtina skatinti galimybę įvesti adatų keitimo programas, informacijos apie ŽIV/AIDS skleidimą tarp narkotikus vartojančiųjų, taip pat saugaus vartojimomokymą.“(http://www.aids.lt/publik.php?m=1, 2007-11-30). Įvedant adatų keitimo programas, yra siūloma: „Steigti stacionarius ir mobilius švirkštų keitimo punktus, kuriuose reikėtų siekti keisti narkomanų elgesį, palaipsniui motyvuojant atsisakyti narkotikų, mokyti narkomanus tinkamai naudotis švirkštais, suteikti reikalingos informacijos, skatinti saugų narkomanų lytinį elgesį, pasitelkiant ir apmokant buvusius narkomanus.“ (S.Čaplinskas, Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija, S.Čaplinskas, 2004, p. 21).

Siekiant užkirsti kelią perinataliniam (motinos – vaikui) ŽIV infekcijos plitimui, būtina aprūpinti informacija medicinos darbuotojus bei nėščiąsias informuoti apie ŽIV perdavimo būdus ir profilaktiką sveikatos priežiūros įstaigose, „taip pat turi būti siekiama užtikrinti saugų gimdymą bei konsultavimą ir medicinos priežiūrą moterų, manančių arba žinančių, kad jos yra užsikrėtusiosŽIV.“ (S.Čaplinskas, 2004, p. 23).

Įgyvendinant prevenciją ir siekiant išvengti galimo užsikrėtimo ŽIV infekcija perinataliniu būdu, yra rekomenduojami šie veiksmai: teikti būsimoms gimdyvėms informaciją apie ŽIV perdavimo būdus ir profilaktiką moterų konsultacijose bei kitose sveikatos priežiūros įstaigose, informuojami taip pat turėtų būti ir medicinos darbuotojai, organizuoti visuomenės informavimo kampanijas žiniasklaidoje, numatyti nėščiųjų, užsikrėtusių ŽIV, prevencinį gydymą. (S. Čaplinskas, Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija).

Reikia pažymėti, kad laiku diagnozavus, kad nėščioji yra užsikrėtusi ŽIV infekcija ir taikant atitinkamą gydymą, tikimybė, kad kūdikis gims užsikrėtęs ŽIV, labai sumažėja.

Antrinė ŽIV prevencija.

Antrinės prevencijos sąvoka apima tokius veiksmus kaip: ankstyvą ligos diagnozavimą, tinkamą gydymą bei konsultavimą. Tikslas – sutrumpinti laiką, kai asmuo, nežinodamas, kad yra infekuotas, gali platinti infekciją ir užkrėsti kitus. Tai pasiekiama užtikrinant pacientui priimtiną ir prieinamą kvalifikuotą sveikatos priežiūrą.“ ( S.Čaplinskas, 2004, p. 39).

Siekiant įgyvendinti vieną iš pagrindinių antrinės ŽIV prevencijos tikslų – tai yra siekiant ŽIV infekciją nustatyti kuo ankstyvesnėje stadijoje yra atliekami ne tik medicininiai tyrimai, kuomet tikrinama individo sveikatos būklė, bet taip pat yra taikomi ir pagalbiniai (socialinių-demografinių duomenų rinkimo, bei elgsenos tyrimo) metodai, leidžiantys vertinti situaciją ir iš anksto prognozuoti galimus užsikrėtimo atvejus.

Beabejonės ŽIV infekcijos paplitimas, tarp rizikos grupių (subpopuliacijos) ir bendrosios populiacijos atstovų, skiriasi, todėl yra rekomenduojama rizikos grupes tirti atskirai nuo bendrosios populiacijos. Medicininius tyrimus, leidžiančius diagnozuoti ligą ankstyvoje stadijoje, pirmiausiai rekomenduojama atlikti asmenims, kurie yra priskiriami rizikos grupių atstovams: „LPI klinikų / kabinetų pacientams, injekcinių narkotikų vartotojams, komercinio sekso darbuotojoms, bei vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais.“ (I.Čaplinskienė, 2006, p. 11-12). Tačiau reikia pažymėti, kad dažnai subpopuliacijų atstovai, būna sunkiai pasiekiami ir surandami, todėl ne visada infekciją įmanoma nustatyti ankstyvoje stadijoje.

Galimą užsikrėtimą ŽIV infekcija iš dalies padeda išaiškinti ir subpopuliacijos, bei bendrosios populiacijos elgsenos stebėjimo tyrimai, kurie padeda išaiškinti rizikingąindividų elgesį, bei padidėjusią riziką užsikrėsti ŽIV infekcija. Rizikos grupių, atstovai, labiau nei bet kurie kiti gyventojai rizikuoja užsikrėsti ŽIV, todėl yra svarbu tirti jų elgseną tiek su kitais rizikos grupių, tiek su bendrosios populiacijos atstovais. Suprantama, kad subpopuliacijos atstovų elgsena gali turėti įtakos ŽIV infekcijos plitimui šalyje.

Elgsenos tyrimų atlikimas yra svarbus tuo, kad leidžia analizuoti surinktus duomenis apie gyventojų seksualinę elgseną, bei intraveninių narkotikų vartojimą. Išanalizavus šiuos duomenis yra lengviau paskirstyti lėšas, bei tinkama linkme nukreipti prevencijos priemones netinkamos gyventojų elgsenos keitimui.

Antrinei prevencijai yra priskiriama ir užsikrėtusiųjų ŽIV konsultacija, kuri yra reikalinga ir naudinga ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei. Visų pirma tokia konsultacija yra reikalinga pačiam užsikrėtusiajam, kad padėtų susidoroti su dideliu psichologiniu stresu, kylančiu sužinojus apie turimą infekciją, bei įvairiomis psichologinėmis problemomis ar net destruktyviu, kartais iki savižudybės privedančiu, prieš save nukreiptu, elgesiu. nedaryti. ( A.Trečiokas, 2005, p. 14).

Laiku pradėtas ŽIV infekcijos gydymas yra taip pat priskiriamas prie prevencinių veiksmų ir mažina ŽIV plitimą, nes gydymas sumažina ŽIV viruso koncentraciją paciento biologiniuose skysčiuose ir šitaip sumažinama tikimybė užkrėsti kitą asmenį. ( S.Čaplinskas, 2004, p. 12).

Lietuvoje yra taikomas gydymas antoretrovirusiniais vaistais, kurie slopina ŽIV viruso dauginimąsi organizme. Gydymas šiais vaistais leidžia pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, bei sumažinti mirtingumąnuo AIDS. Nors antiretrovirusinis gydymas yra labai brangus, jis nemokamai skiriamas sergantiems AIDS nepriklausomai nuo to, kokiai socialinei grupei priklauso pacientas ir nuo to, kokiu būdu jis užsikrėtė. „Lietuvoje AIDS gydymas yra taikomas šioms grupėms:

AIDS sergantiems;

Nėščioms ŽIV infekuotoms moterims;

Asmenims, turėjusiems kontaktą su infekuotu asmeniu.“

Yra prognozuojama, kad ateityje užsikrėtusiųjų ŽIV skaičius Lietuvoje didės, todėl Sveikatos apsaugos ministerija skatina specialistus kuo sparčiau rengti ir tvirtinti ŽIV infekcijos gydymo metodiką, kuri turėtų būti baigta ir patvirtinta iki šių metų galo. (http://www.jppc.lt/straipsniai/problemos/aids/labdiagnostika.php, 2008 11 30)

Tretinė ŽIV prevencija.

Tretinės prevencijos tikslas yra įvairių priemonių dėka, mažinti neigiamas ŽIVinfekcijos pasekmes individui ir jo šeimai, užtikrinti jiems būtiną socialinę paramą, taip pat infekuotuosius integruoti į visuomenę; turi būti siekiama, kad užsikėtusieji ŽIV nebūtų diskriminuojami.

Teikiant socialinę paramą užsikrėtusiems ŽIV, yra svarbu užtikrinti gaunamos paramos kokybę, prieinamumą ir tęstinumą ne tik patiems pacientams, bet ir jų šeimos nariams. Visų pirma, organizuojant socialinę pagalbą, yra svarbu atsižvelgti ir įvertinti šios asmenų grupės poreikius; tai gali būti poreikis į teisinę pagalbą, poreikis į gyvenamąjį plotą ar prieglobstį, pagalba buityje ir pan.

Pagrindiniais veiksmingos ŽIV/AIDS prevencijos ir priežiūros trukdžiais yra laikoma AIDS stigma ir infekuotųjų diskriminacija. Sergančiųjų ŽIV diskriminacijos apraiškos yra sutinkamos įvairiose, tiek užimtumo, tiek sveikatos apsaugos, netgi socialinės apsaugos srityse. Visuomenės priešišką požiūrį ir diskriminaciją užsikrėtusiųjų atžvilgiu dažniausiai įtakoja žinių stoka ir baimė užsikėsti šia infekcija. Kovoti su infekuotųjų ŽIV/AIDS diskriminacija ir socialine bei ekonomine atskirtimi pirmiausia yra stengiamasi per visuomenės informavimo kampanijas ir kuriant atitinkamą teisės aktų sistemą, kuomet yra peržiūrimi ir kontroliuojami galiojantys įstatymai, didelis dėmesys turi būti skiriamas politikai ir veiksmams, kuriais užtikrinamos infekuotųjų ŽIV teisės. Su infekuotųjų ŽIV diskriminacija yra svarbu kovoti todėl, kad šios asmenų grupės diskriminavimas daugelyje gyvenimo sričių, tik dar labiau skatina sergančiuosius „eiti į pogrindį“ (t.y. pradėti vartoti narkotikus, užsiiminėti prostitucija ir pan.). Taip yraskatinamas infekcijos plitimas.

1.2. ŽIV prevencijos metodai

Kaip yra teigiama Lietuvos AIDS centro informaciniame biuletenyje, kalbant apie ŽIV prevencijos metodus, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama nacionalinės kovos prieš ŽIV/AIDS strategijos kūrimui. Tokia Strategija, Lietuvoje jau parengta ir ja yra vadovaujamasi įgyvendinant ŽIV prevenciją. „Žmogaus imunodeficito viruso infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija“ apžvelgia ŽIV infekcijos plitimo padėtį Lietuvoje, bei pasaulyje, taip pat nurodo pagrindines infekcijos prevencijos formas ir metodus, kuriais turi būti vadovaujamasi, siekiant įgyvendinti sėkmingą ŽIV/AIDS infekcijos prevenciją.

Analizuojant ŽIV prevencijos metodus, vertėtų atkreipti dėmesį į valstybines, bei įvairių organizacijų rengiamas prevencijos programas.

„Žmogaus imunodeficito viruso infekcijos kontrolėsLietuvoje strategijoje“ yra numatyti du pagrindinai tikslai:

pristabdyti ŽIV infekcijos plitimą;

sumažinti neigimas ŽIV infekcijos pasekmes individui ir visuomenei.

Įgyvendinant šiuos tikslus ir kovojant su ŽIV infekcija yra siūlomi atitinkami prevencijos metodai. Kiekvienoje prevencijos formoje yra išskiriami atitinkami ir labiausiai toje fazėje, su infekcija kovoti pritaikyti, metodai.

Saugaus lytinio elgesio skatinimas. Pavyzdžiui, siekiant įgyvendinti pirmąjį programos tikslą – tai yra pristabdyti ŽIV infekcijos plitimą vienas iš svarbiausių uždavinių yra jaunimo lytiškumo ugdymas ir saugaus lytinio elgesio skatinimas. Galima paminėti keletą konkrečių, su šia veikla susijusių, prevencijos metodų:

“turi būti propaguojamos dorybės normos, propaguojamas saugus lytinis elgesys, būtina šviesti visuomenę, ypač jaunimą, stiprinant motyvaciją gyventi sveikai, įtraukiant įvairias institucijas, tobulinti lytiškumo ugdymą mokyklose, išnaudojant popamokinę veiklą bei laisvalaikį, inicijuojant visuomenei ir jaunimui skirtus masinius renginius, akcijas, konkursus, parodas.

Steigiami jaunimo, narkotikų vartotojų, komercinio sekso darbuotojų ir vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, sveikatos centrai.“ (S. Čaplinskas Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija ).

Atliktų tyrimų duomenimis, jaunimas, kuris laiku ir tinkamai yra informuojamas apie saugų lytinį elgesį ir nesaugaus lytinio elgesio pasekmes, lytinį gyvenimą pradeda vėliau, ir žymiai dažniau naudoja apsisaugojimo priemones, kas leidžia išvengti LPL , bei nepageidaujamųnėštumų. Tai įrodo lytinio švietimo ir informavimo veiksmingumą ir teikiamą naudą.

Konsultacinės paslaugos telefonu. Įgyvendinant prevenciją yra svarbu užsiimti švietėjiška veikla, todėl kaip vienas iš ŽIV prevencijos metodų galėtų būti informacinių, ir konsultacinių paslaugų telefonu, tikslinėms grupėms, teikimas. Tokios telefono linijos Lietuvoje taip pat veikia ir kaip vienas tokios linijos pavydžių, yra įsteigtos nemokamos telefono linijos prostitutėms. Šia linija paskambinusioms moterims suteikiama psichologinė pagalba, taip pat jos konsultuojamos iškilus su sveikata susijusiems klausimams.

Tikslinių grupių aprūpinimas prezervatyvais. Tęsiant prevenciją prieš infekcijos plitimą lytiniu keliu, kaip veiksmingą prevencijos metodą vertėtų paminėti tikslinių grupių aprūpinimą prezervatyvais. „Reikia numatyti galimybę nemokamaidalinti prezervatyvus tikslinėms grupėms: pacientams, sergantiems LPL, privalomosios karo tarnybos kariams, kalinamiesiems, jūreiviams, komercinio sekso darbuotojoms, vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais, narkotikus vartojantiems asmenims ir kitiems.“ (S.Čaplinskas, Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija ).

Tam kad būtų įgyvendintas šis tikslas, turėtų būti plečiamas prezervatyvų platinimo tinklas. Prezervatyvus yra siūloma pradėti platinti: baruose, viešbučiuose, turguose, diskotekose, taip pat siūloma įvairinti prezervatyvų pardavimo būdus, įrengiant prezervatyvų pardavimo automatus.

Antroji sritis, kurioje turėtų būti taikomi atitinkamai ŽIV prevencijos metodai – infekcijos plitimas per kraują. Dauguma ŽIV infekcijos atvejų Lietuvoje, kaip ir rytų Europoje, tenka intraveninių narkotikų vartotojams.

Kad būtų užkirstas kelias ŽIV infekcijos plitimui tarp intraveninių narkotikų vartotojų, reikia pradėti ŽIV infekcijos prevencines intervencijas, ir kol dar ŽIV nėra labai stipriai išplitęs, ieškoti narkotikų vartotojų, dirbti gatvėse, ieškoti vartojančių narkotikus, o norinčius – pradėti gydyti. Čia vadovaujamasi šiuo teiginiu: „Kuo mažiau vartojančių narkotikus, tuo mažiau užsikrėtusiųjų ŽIV ir sergančiųjų AIDS.“ (S.Čaplinskas. 2004, p. 38). Kovojant su narkomanijos plitimu, yra siūloma taikyti šiuos metodus:

Mažinti narkotikų paklausą – tai daroma stengiantis jaunimą įtikinti nevartoti narkotikų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dirbama turi būti ne tik su rizikos grupės paaugliais, bet su visomis jaunimo grupėmis. Pageidautina, kad tokiąšviečiamąją, kaip manoma ypač veiksmingą, veiklą atliktų nebevartojantys narkomanai.

Dar vienas, ŽIV infekcijos kontrolės strategijoje siūlomas metodas – „inicijuoti visuomenei ir jaunimui skirtus masinius renginius, akcijas, konkursus, parodas ŽIV infekcijos, AIDS ligos, LPI ir narkotikų žalos temomis, teikti tikslinę informaciją.“ (S. Čaplinskas, Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija).

Taip pat yra siūloma steigti stacionarius ir mobilius švirkštų keitimo punktus, kuriuose būtų mokoma narkotikų vartotojus tinkamai naudotis švirkštais , suteikti reikalingos informacijos, skatinti „saugesnį“ narkotikų vartotojų lytinį elgesį.

Adatų švirkštų keitimo programos. Labai veiksmingas metodas, siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui tarp intraveninių narkotikų vartotojų, yra adatų iršvirkštų keitimo programos (AŠKP). Tokios programos Europos Sąjungoje pradėtos įgyvendinti devintojo dešimtmečio viduryje. Adatų ir švirkštų keitimo programos apibūdinamos kaip pagrindinė narkomanų infekcinių ligų prevencijos priemonė daugelyje Europos Sąjungos šalių. Adatų švirkštų keitimo programa Vilniuje pradėta įgyvendinti 1997 metais. Vėliau tokios programos pradėtos įgyvendinti ir kituose Lietuvos miestuose. Nuo 2001 metų veikia mobilus švirkštų ir adatų keitimo punktas “Mobilusis autobusiukas”, kuris darbo dienomis pagal grafiką važinėja po didžiausias narkotikų vartotojų ir sekso darbuotojų susibūrimo vietas.

Švirkštimosi įrangos keitimo programos yra naudingos, nes: sumažėja švirkštimosi dažnumas, padidėja adatų dezinfekcija, padaugėja nukreipimų gydytis nuo narkotikų ir padidėja dalyvavimas gydymosi programose,n utraukiamas/sumažėja pakartotinis tų pačių švirkštų ir adatų bei kitų švirkštimosi instrumentų naudojimas (http://www.osf.lt, 2009 03 12).

Prevencijos metodai įkalinimo įstaigose. Su intraveninių narkotikų vartojimu yra susijęs ir ŽIV infekcijos plitimas laisvės atėmimo vietose, o kova su infekcijos plitimu tarp kalinamųjų, reikalauja specifinių prevencijos metodų. Čia pritaikyti AŠK programą yra sudėtinga dėl keleto priežasčių: vartoti narkotines medžiagas įkalinimo vietose draudžia įstatymai, o adatų ir švirkštų dalijimas suprantamas , kaip skatinimas nelegaliai vartoti narkotines medžiagas, o antra priežastis – adatų dalijimas kalėjimuose mažina saugumą. Dalinti adatas gali būti pavojingadėl to, kad kalinamieji gali jas panaudoti kaip užpuolimo priemones prieš kitus kalinamuosius ar kalinimo įstaigoje dirbančius asmenis.

Viena iš priemonių ta, kad vos patekusiems asmenims į įkalinimo įstaigą yra siūloma atlikti ŽIV testą. Jeigu jis yra teigiamas, ir užsikrėtusysis nori gyventi kartu su kitais neužsikrėtusiais, pastariesiems yra pranešama apie jo ŽIV statusą. Tai leidžia ir iš dalies mažina infekcijos plitimą tarp nuteistųjų, tačiau gali sukelti užsikrėtusiųjų ŽIV diskriminaciją.

Kalinčiųjų švietimas ir informavimas. Kaip dar vienas metodas prieš ŽIV plitimą kalinimo įstaigose siūlomas nuteistųjų ir personalo švietimas ŽIV/AIDS temomis, atsižvelgiant į kalinamųjų išsilavinimo lygį. Nemokamas prezervatyvų platinimas, laisvas jų prieinamumas taip pat turėtų padėti nepageidaujamo infekcijos plitimo.

Lietuvoje darnėra sukurta konkrečių programų, ar strategijų, kurios nurodytų, kaip turi būti kovojama su infekcijos plitimu kalinimo įstaigose, tačiau jau yra mastoma apie adatų ir švirkštų keitimo galimybę kalinamiesiems, tačiau dėl didelio kalinamųjų skaičiaus tai kol kas Lietuvoje dar nėra įmanoma. O kai kuriose ES šalyse taikyta AŠKP pasirodė naudinga ir parodė, kad: „kalinimo įstaigose išliko stabilus ar sumažėjo narkotikų vartojimas, smarkiai sumažėjo švirkštų dalijimasis, bei neužregistruota nei vieno naujo ŽIV infekcijos atvejo. Pabrėžiama, jog švirkštų programos laisvės atėmimo vietose davė teigiamų rezultatų ir sumažino riziką užsikrėsti per kraują plintančiomis ligomis.“ (S.Čaplinskas, 2004, p. 31).

Komercinių sekso darbuotojų konsultavimas. Dar viena sritis, kurioje taikant prevencines ŽIV programas būtų įmanoma išvengti didelio infekcijos paplitimo, yra darbas su komercinio sekso darbuotojomis, jų konsultavimas. Konsultuoti komercinio sekso darbuotojas yra svarbu, nes turėdamos nemažą klientų ratą jos ne tik rizikuoja pačios užsikrėsti, bet ir dideliu mastu platinti infekciją.

2. SOCIALINĖS RIZIKOS GRUPIŲ TEORINIAI ASPEKTAI

2.1. Socialinės rizikos grupių susiformavimo prielaidos

Pasikeitusi šalies politinė situacija, kai buvo atkurtas valstybingymas, į tautos gyvenimą įnešė naujų permainų, kurioms nebuvo sąlygų tinkamai pasiruošti. Vis modernėjanti visuomenė, jos metami iššūkiai, informacijos sklaida, slopinanti išminties pasireiškimą, vis stiprėjqntis teisių ir laisvių reikalavimas, užgožiantispriedermes ir dorovinę atsakomybę, siekimas atsakomybę „nusimesti“ nuo savęs ir „primesti“ kitam, subujojęs nusikalstamumas ir t.t. – sukėlė piliečiams dirglumą ir pasimetimą. Senąsias nuostatas keitė naujos. Tačiau pastarųjų formavimąsį neigiamai lydėjo atsiradusios naujos, iškreiptos jų formos bei funkcionalizmas. Visuomenės evoliucija ir mdernizacija palydima tarpusavio susvetimėjimo ir priklausomybės. To pasekoje formuojasi įtampų laukai, įtakojantys socialinės rizikos grupių susidarymą, kurios išryškėja socializacijos procese. (R. Grigas, 1998, p. 7-20).

Socialinės rizikos grupė – tai asmenys ar grupė, kuriems dėl įvairių aplinkybių apriboti psichosocialiniai poreikiai.

Ericsono žmogaus psichosocialinės aplinkos teorija išskiria šias socialinės rizikos grupių rūšis: pagal amžių, pagal lytį (smurtas prieš moteris ir t.t.),pagal sveikatą (negalia, užkrečiama ir nepagydoma liga, (aids, tuberkuliozė), priklausomybių ligos), patyrę netektis, patyrę smurtą, prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos, grįžę iš laisvės atėmimo vietų ar ten tebeesantys, gyvenantys institucinėje globoje (našlaičiai, globos, senelių namai), patiriantys skurdą, probleminės šeimos, benamiai, bedarbiai.

Pasak, R. Grigo, rizikos grupių susiformavimą lemia įtampų laukai visuomenėje. Tai:

Demografinių procesų ir santykių įtampos laukas;

Etnokultūrinių santykių įtampos laukas

Dorovinių santykių įtampos laukas;

Ekonominių santykių įtampos laukas;

Politinių santykių įtampos laukas;

Teisinių santykių įtampos laukas;

Religinių santykių įtampos laukas;

Organizacinių santykių įtampos laukas;

Supranacionalinių santykių įtampos laukas.

Demografinių procesų ir santykių įtampos laukas. Nuo populiacijos procesų neišvengiamai priklauso tautos, kaip etnobendrijos išlikimas. R. Grigas išskiria socialinės įtampos židinius, kurie susiformuoja veikiami tokių demografinio pobūdžio priešpriešų, susidūrimuose, kaip migracija, inertiškoji dauguma – kūrybiškoji mažuma, vyresnioji – jaunesnioji karta, gimstatumas – mirtingumas, santuokos – ištuokos.

Sovietinė okupacinė valdžia skatino migraciją, taip siekdama atitraukti žmogų nuo jo tradicinės kultūros. Ir tai paliko savo pėdsaką – jaunesniosios kartos atstovai jau nebebrangina savo tautos ir gimtinės. Su migracija susijusi ir deviacija. Taip pat įtampą kelią ir kūrybinės mažumos padėtis, nesnuo to kokią padėtį ta mažuma užima visuomenėje, priklauso visos tautos kuriamoji galia. Šiandien tikrai ne visa kūrybinė mažuma turi normalias materialines, socialines ir psichologines saviraiškos sąlygas. Vis labiau jaunesnioji karta tampa imli svetimų kultūrų įtakoms taip nuvertindama vyresniosios kartos patirtį ir statusą. Jaunoji karta atsiriboja nuo tradicinių savo tautos pozicijų ir vis tampa atviresnė supranacionalumui. To pasekoje atsiranda nesusikalbėjimas susipriešinimas tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos atstovų, keliantis įtampą visuomenėje. Įtakos rizikos grupių formavimuisis turi ir sumažėjęs gimstamumas, bevaikės šeimos. Dėl to nyksta kaimo mokyklos, mažėja kultūros įstaigų veikla, kinta vyresniosios kartos pasitikėjimas savo ateitimi ir senatve, dirbantiems žmonės ant pečių gula vis didesnė mokesčių našta nusenusių žmonių išlaikymui. Visa tai slegia gyventojus,deformuojasi žmogiškieji santykiai. Daugėja ir ištuokų, o tai skatina žmogaus atsipalaidavimą, bėgimą nuo atsakomybės, prisideda prie nusikalstamumo. Nusikaltėlių statistiko rodo, kad jų daugumą sudaro būtent augę nepilnose ar nestabiliose šeimose vaikai. (R. Grigas, 1998, p. 28-40).

Etnokultūrinių santykių įtampos laukas. Šiai socialinių įtampų klasei galima priskirti tokias priešpriešines galias: tautinė dauguma – mažuma, etnocentrizmas – atvira visuomenė, homogeninė – heterogeninė kultūros, valstybinė teritorija – etninių žemių įvaizdis, lietuviai Lietuvoje – lietuviai išeiviai.

Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos laisvai organizuoja savo mokyklas, plečia savo tautinę kultūrą, leidžia spaudą. Ir keisčiausia tai, kad įtampa egzisuoja savoje, pačių lietuvių atkurtoje valstybėje, nes tautinės mažumos demonstruoja savo siekimą ignoruoti ir priešintis lietuvybės įsitvirtinimui, jos reanimacijai. Ilgą laiką egzistavęs savigynos būdas, kuris padėdavo lietuvimas išlikti, susitelkti, buvo etnocentristinė orientacija. Šiandien tautos etnokultūros gyvybingumo šaltiniai yra išsekę, o nauji dar nesusiformavę. Akivaizdi socialinės įtampos atmaina atsiranda ir susidūrus tradicinei homogeninei etnokultūrai su bendrąja pasaulio kultūra. Jaunajai kartai toks kultūrų susidūrimas jau yra tapęs jų socializacijos natūraliu fonu, kiek kitaip yra su vyresniąja karta. Ir čia vėl iškyla įtampos. Šiandien ypač aktualu kalbėti apie paliekančius savo šalį. Tai jau tampa problema. Tačiau dar didesnė problema, sudaranti sąlygas formuotis sacialinių įtampų laukams tampa pats požiūris į išeiviusir tuos sėsliuosius. Išeiviai yra vertinami, kaip „turtingos tetos ir dėdės“, o tuo tarpu lietuviai Lietuvoj – kaip nuolatiniai išmaldos prašytojai. Tai labai neigiamai veikia lietuviškojo etnosociumo narius priešinga vienijimuisi kryptimi. Prie tokio požiūrio gerokai prisidėjo ir pati Lietuva, po nepriklausomybės atkūrimo taip ir nesusidariusi aiškios koncepcijos išeivijos atžvilgiu.

Dorovinių santykių įtampos laukas. Išskiriamos esamų ir potencialių konfliktų zonos, kurios formuojasi tokiose doroviniams santykiams būdingose priešpriešose: tolerancija – nepakantumas, dorovingumas – amoralumas, soc. kontrolė – deviacija, altruizmas – egoizmas, atsakomybė – neatsakingumas.

Lietuva socialinių – dorovinių santykių erdvėje gana sunkiai sau skinasi kelią. Jaunosios ir jauniausios kartos dalies agresyvi nepagarba bendraamžiams, vyresniemsžmonės, nekultūringas elgesys, smurto prieš žmogų eskalavimas – visa tai dar nesustabdyta. Yra įsitvirtinusi tolerancija su neigiamu ženklu ir ji prisideda prie nusikaltamumo, amoralumo. Taip pat per ilgą laiką suformuoti, kultūros iškelti, žmonių patirties patikrinti bei sociumo gyvybigumą palaikantys elgsenos principai šiandien mūsų ausyse skamba, kaip tikrąją vertę praradę dalykai, nors dorovingumas suteikia žmogaus gyvenimui prasmingumą. Akivaizdu, kad žiniasklaidos priemonės lenktyniauja skleisdamos dorovinio nuosmukio dvasią ir taip naikina daugelio žmonių dorovinius įsitikinimus. Ypač paveikia jaunimą. Ir tai jau tampa tarsi struktūra, kuri įteisina tautos dorovinę degradaciją. Socialinio pobūdžio amoralumas visada formuoja pasipriešinimą – atoveiksmio potenciją. Tai prisideda ir prie socialinės deviacijos. Elgesys tampa nukrypęs nuo visuotinai pripažintų normų ir tampa nebeaišku, kas dorovinga, o kas amoralu. O to blogo elgesio pasmerkimas vyksta tylomis ir gan pasyviai. Dėl to tas blogas elgesys pradeda imti viršų. Ir jau nebesupaisoma, kaip reikėtų elgtis iš tikro, kas priimtina, o kas jau nusižengimas. Iš čia ir vėl formuojasi įtampa, dėl pasimetimo, nežinomybės, taip padėdama pagrindą rizikos grupių susidarymui.

„Altruizmas – tai kilnios ir kitaip savo egzistencinį prasmingumą suvokiančios asmenybės bruožai“. (R. Grigas, 1998, p. 59). Deja, sovietinio laikotarpio įtaka padarė savo ir šiandien altruizmas labai nunykęs, tapęs tarsi nereikalinga atgyvena. Kilnumas ir aukojimasis dėl kažko – jau nebemadingi dalykai. Altruizmą labai ryškiai pakeitė egoizmas, kuris reiškiasi dominavimu, noru išreikštivien save, savo materialinės padėties demontravimu, naudos sau siekimu ir t.t. Su nesavanaudiškumo principu tai tampa nebesuderinama. Visa tai gyvenimą daro lėkštą ir verčia vis mažiau domėtis kitų žmonių gyvenimais. Įtampą formuoja ir neatsakingumas. Čia vertėtų pabrėžti, visų pirma, valstybės filosofiją, kuri įtakoja žmonių mąstyseną, suvokimą. Kiek valstybė bus atsakinga savo žmonėms, tiek ir žmonės bus atsakingi jai ir vieni kitiems. Nuo to priklausys ir įtampos laukų buvimas ar nebuvimas. Kalbant apie šiandieninę šalies situaciją, kai esant taupymo laikotarpiui kai kurie valdininkai ir toliau važinėja tarnybiniais automobiliais ir t.t., o paprasti žmonės apkraunami įvairiais mokesčiais ir nebesuduria galo su galu – puikiai matomas valstybės atsakingumas prieš visuomenę. Nepagarba, atsakomybės nebuvimas prieš savo žmones formuoja pavienių žmonių neatskingumą ne tik valstybei,bet ir vienų kitiems. Tai griauna valstybingumą, tautiškumą, sudaro sąlygas įsivyrauti blogiui. (R. Grigas, 1998, p. 52-65).

Ekonominių santykių įtampos laukas.Išskiriami įtampos židiniai: užimtumas – bedarbystė, kaimas – miestas, verslinė iniciatyva – jos nestimuliuojantys mokesčiai, sparti kaita ir inovacijų būtinybė – mentaliteto konservatyvizmas, orientacija į gamybą – orientacija į prekybą, legalios struktūros – šešėlinės struktūros, privatizacija – komunitarizmas.

Rizikos grupių susiformavimui rimtą įtaką daro bedarbystė. Šiandien tai ypač aktuali socialinė problema valstybei ir psichologinis krūvis darbo netekusiam žmogui bei jo šeimai. Nuolatinis stresas ir įtampa dėl badarbio statuso, nesėkmingos kito darbo paieškos naikina atsparumą kitoms negerovėms. To pasekoje formuojasi nusikalstamos struktūros, taip pat daugėjant nedarbingų žmonių skaičiui, mokesčių našta gula ant ir taip menkas pajamas gaunančių žmonių pečių. Susipriešinimą kelią ir miesto „viršenybė“ prieš kaimą. Kalbant apie tai reikėtų paminėti, kad kaime bedarbystės reiškinys daug dažnesnis nei mieste. Visa tai lemia sunkesnės pragyvenimo slygos, o taip pat ir nusistovėję visuomenės stereotipai – kaimo dorovinis ir kultūrinis gyvenimas yra daug prastesnėje nei miesto padėtyje. Prie įtampos židinių prisideda ir verslinė gamyba, kurios raiškai mūsų šalies įstatymų ir mokesčių politika dar tebėra nepalanki. Verslinė iniciatyva susiduria su biurokratizuotu valstybiniu egoizmu, kuris verčia stambesnius gamintojus pusiau ar visai pereiti į šešėlines struktūras, o smulkiuosius- bankrutuoti. Vartotojo vaidmuo užima tik pagalbinę poziciją, nors būtent vartotojai ir sprendžia kaip turi būti tvarkoma verslinė iniciatyva. Visos šios priežastys ekonominių santykių erdvėje kelia įtampą ir neramumą. Faktas ir tas, jog Lietuvoje pažeista normali gamybinės – darbinės veiklos pusiausvyra. Šalyje įsišaknijusi pirkimo – pardavimo, o taip pat ir lengvo praturtėjimo manija. Nesaikingas bei nekontroliuojamas prekių gabenimas iš užsienio pakerta nacionalinės gamybos organizavimą, sumažina darbo vietų teikimo galimybes. Lietuva iki pat šiol dar neišsikapsto iš prekių ir patarnavimų nemokios paklausos suformuotos duobės. Gana plačiai išsikerojusios ekonominio pobūdžio šešėlinės struktūros. Tai sustabdyti trukdo valstybės institucijų funkcionalumo konservatyvizmas, valdininkų biurokratizmas, valstybės pareigūnų santykis su nusikalstamu, šešėliniupasauliu. Ir vienas iš pagrindinių šiandienos įtampos židinių, tai sustiprėjęs prieštaravimas tarp individualizmo, privačios nuosavybės ir bendruomeninių interesų. Privatizacija ir privatus turtas turi tarnauti visuomenės, o ne vien tik privataus asmens interesams. Deja, Lietuvoje padėtis yra kitokia. (R. Grigas, 1998, p. 66-80).

Politinių sanykių įtampos laukas. Politinių santykių erdvėje besireiškiančios priešpriešos, įtampos židiniai: etnosociumas – valstybė, gyventojų lūkesčiai – valstybės realybė, savivalda – valstybės institucijos, demokratija – partokratija, politinis konservatyvizmas – politinis radikalizmas, „rezistencija“ – „prisitaikymas“, skurdas – prabanga.

Atvirai kalbant, lietuvis neturėjo palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kurios būtų jam padėjusios ugdyti patriotizmą. Valstybinio patriotizmo nebuvimas apibūdina savigarbos neturėjimą, orumo stoką, nuolatinį mėgdžiojimą to, kas ateina iš Vakarų. Visa tai kelia pavojų tautos išlikimui ir gimdo etnosociumo konservatyviųjų jėgų agresyvumą, jų supriešinimą su valstybės institucijomis. Pagal savivaldos įtvirtinimą galime spręsti apie pilietinės visuomenės būvį. Lietuvoje pastebimas reiškinys, kad savivaldos įtvirtinimas neretai būna palydimas bendrųjų valstybės interesų ignoravimu, partinių ambicijų poza. Tokia situcija formuoja „centro“ baimę prarasti kontrolę bei sustiprina polinkį į politinį – administracinį didaktą. To pasekoje prasideda kova tarp valstybinio – politinio judėjimo polių. Ir neretai konfliktas tarp šių polių susifokusuoja prieš pavienių piliečių iniciatyvą. Plačiaupanagrinėtyi reikėtų ir žmonių tarpusavio santykius. Teisybė yra tokia, kad žmonės šiandien labai susisluoksniavę pagal turtinę padėtį. Ir to tempai jau stebina net Vakarų pasaulį. Visus savo tarpusavio nesutarimus, priešpriešas, diferencijaciją žmonės linkę perleisti per politinių santykių prizmę. Bet kas tiesa, tai ne melas. Iš paprasto žmogaus visi mokesčiai išskaičiuojami daug sąžiningiau nei iš to, kurį mes šianien vadiname turčium ir kuris demonstruoja savo neeilinį išradingumą nuslėpdamas realias pajamas ar kitaip vengia mokesčių. Ir išvada jau ganama tokia, lyg tarsi skurdžiai savo mokesčias dotuotų dar ir turčius. Valstybė toleruodama tai negali tikėtis pritarimo iš tų, kurie jau atsidūrę ties skurdo riba. O jų šiandien dauguma. Paradoksalu, tačiau turtuolių sluoksnis, įleidęs šaknis valstybės „dėka“, jau ima tą valstybęignoruoti, nesiskaityti su jos įstatymais. O tokia padėtis brandina socialdemokratinio požūdžio politines orientacijas bei jų pasipriešinimą esamai tvarkai. Įtampų konfliktas skurdas – prabanga – tai puiki dirva įvairioms politinėms spekuliacijoms bei politiniams savanaudžiams reikštis.

Prie visų minėtų įtampų laukų prisideda ir teisiniai santykiai, kur susiduria įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia, pilietiniai lūkesčiai ir teisėsaugos institucijų veikla, deklaruojamos bei realios žmogaus teisės ir laisvės. Taip pat įtakos įtampos laukams formuotis turi religiniai santgykiai. Čia konfliktų židiniai plieskiasi tarp religingumo ir laisvamanybės, tarp tradicinių ir netradicinių religijų, bažnytinių bei pasaulietinių socialinių organizacijų. Visa tai taip pat formuoja įtampą, kuri duoda pradžią rizikos grupių susidarymui. Nepaneigsime ir organizacinių santykių įtakos. Vis dėl to formalios ir pusiau formalios struktūros, altruistinis bei egocentristinis kryptingumas, griovimas – tęstinumas, planingas organizuotumas – veiksmų spontaniškumas taip pat formuoja įtampos židinikųs, kurie savo ruožtu vėlgi prisideda prie rizikos grupių susiformavimo. Didžiąja dalimi įtampą žmonėse kelia supranacionaliniai santykiai. Civilizacinės grėsmės, globališkumas – lokališkumas, imigrantai ir t.t.

Kaip išbristi iš vosų tų įtampų? Turbūt pasikeisti kažkas galėtų tik į socialinio veiksmo areną atėjus naujai kartai. Tačiau tai galėtų įvykti tik tuo atveju, jei iki to laiko mūsų tauta nepraras tautinės savimonės bei deramai atstovaus nacionalinio orumo ir autentiškumo pozicijas. (R. Grigas, 1998, p. 100-179).

2.2.Socialinės rizikos veiksniai socializacijoje

Žmogus – tai sociali būtybė, kiekviename savo gyvenimo etape jis išmoksta kažko naujo, jis tobulėja, vystosi, ugdosi, atranda ir pažįsta vis kažką, ko dar nežinojo. Būtent todėl socializacijos procesas, vykstantis visą jo gyvenimo ciklą, yra jam be galo svarbus. Taip pat socializacijai ir visam jos procesui yra svarbus pats žmogus, kaip asmuo, kaip individualybė, nes jei nebūtų visuomenės, jei nebūtų žmogaus, tai nebūtų ir pačios socializacijos.

Socializacija – vyksta per visą žmogaus gyvenimą – nuo pat jo gimimo iki mirties. Pasak L. Jovaišos, socializacija – tai žmogaus suvisuomeninimas. Jo tapimas asmenybe. O asmenybė, kaip pastebėjo A. Juodaitytė, yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės struktūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių santykių, žmonių bendrijų ar grupių,socialinių institutų ar organizacijų.

Socializacijos sąvoką vis dažniau imta vartoti nuo dvidešimto amžiaus vidurio. Ši sąvoka nuolat kito, patyrė daug kritikos, tačiau susidomėjimas socializacija nemažėja iki pat šių dienų. Trumpai ir aiškiai būtų galima pasakyti, kad tai tarsi žmogaus ėjimas į visuomenę, kuris prasideda dar tada, kai vaikas yra motinos įsčiose ir tęsiasi iki jo žemiškojo gyvenimo pabaigos. Tačiau labai įdomu būtų panagrinėti kaip ją suprato žmonės, sociologai, ilgą laiką stebėję ir tyrę žmogaus ėjimą į visuomenę ir tapimą jos dalimi. Socializacijos termino autorius yra Giddings. Pasak jo, socializaciją galima apibūdinti, kaip žmogaus įgimtų vertybių raidą. Tai tarsi prigimties parengimas socialiniam gyvenimui.

Barkeris mano, kad socializacija – tai procesas, kai sukauptos žinios, patirtis, vertybės yra perduodamos kitiems atskiriems visuomenės nariams.

A. Juodaitytė teigia, kad socializaciją būtų galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, tam tikras socialines grupes, tuo pačiu perima jau jose suformuotą nuomonę, požiūrius, vertybes ir taip formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.

Taigi išanalizavę pateiktas įvairių autorių nuomones, matome, kad socializacija, tai vertybių, patirties kaupimas, perdavimas, jų perėmimas, įsisavinimas ir t.t. Tačiau kad ir kiek būtų nuomonių, visvien prieinama vienos išvados, kad socializacija, tai žmogaus mokymasis, tobulėjimas per visą jo gyvenimą.

Pas daugelį iš visuomenės narių yra susiformavusi nuomonė, kad garbingas ir doras ir sąžiningas žmogus gali užaugti tik garbingoje, padorioješeimoje, o asocialioje šeimoje gimęs vaikas ir bus asocialus. Šią visuomenės nuomonę labai gerai atspindi posakis, kad „ Obuolys nuo obels netoli nurieda“. Viena vertus, vaikas įsisavina tas vertybes, kurias jam diegia šeima, taip formuodama jo požiūrį į gyvenimą, tačiau kita vertus, juk kultūringu žmogumi negimstama – juo tampama. Ir būtent šis visas procesas taip pat vadinamas žmogaus socializacija, kurios neginčyjama esmė yra žmogaus tapimas asmenybe bei socialiniu individu. (A. Juodaitytė, 2002, p. 37) O visa erdvė, sociokultūrinė realybė, kurioje vyksta šie žmogaus socialinio tapsmo procesai, yra ta pati „kritiškoji visuomenė“.

Socializacijos procesus visuomenėje veikia ir juos nukreipia įvairūs žmonės ir struktūros, kitaip dar vadinami agentais. Pagrindiniai jų būtų: šeima, draugai, kultūra, religija, valstybė, mokslas ir žinios, įvairūssantykiai (tarpusavio, materialiniai ir t.t.), masinės informacijos priemonės (televizija, žiniasklaida, radijas).

Dar ankstyvoje vaikystėje vaikui labai svarbus yra jo santykis su motina. Jam be galo reikalinga šiluma, buvimas kartu su šeima, nes jo būsimosios vertybės ir bruožai ugdomi pirminių agentų rate, kuriam ir priklauso šeima.. (V. Jakavičius, 1998, p.74). Ikimokyklinėje vaikystė vaikas pradeda skirti blogą elgesį nuo gero. Mėgdžioja tėvų elgesį, kūrybiškai perima suaugusiųjų kalbą. Mėgdžiojimo dėka, vaikas įsisavina žinias, įspūdžius, tradicijas. Vėlgi šeima – čia tampa svarbiausiu agentu, kurioje vaikas gauna pirmuosius dorovinius ir darbo įgūdžius. Taip pat būdingu tampa emocinis savęs vertinimas, emociniai išgyvenimai.

Taigi nuo pat gimimo vaikui svarbiausia yra jo šeima. Dauguma šeimą laiko didžiausia vertybe. Tėvai – tai pirmieji vaiko auklėtojai. Jei vaikas nuo pat gimimo patiria šeimos meilę ir artumą, dėka to, jis moka mylėti bei gerbti kitus, taip pat bendrauti. Deja, šiuolaikinė realybė dažnai būna kiek pakitusi. Pakitusi yra ir šeima. Padidėjęs neregistruotų santuokų skaičius turi įtakos gimstamumo mažėjimui, nesantuokinių vaikų skaičiaus augimui. Pastaruoju metu Lietuvoje dėl prastų materialinio ir socialinio gyvenimo sąlygų smunka dalies šeimų dorovė, prastėja emocinis vaikų saugumas. Vis daugiau jų tampa socialinių blogybių aukomis. Pastebėtini dideli vaikų priežiūros, ugdymo bei elgesio kontrolės trūkumai. Tai ypač būdinga šeimom, kurios gyvena žemiau skurdo ribos. Vis daugiau vaikų niekur nesimoko ir nedirba, valkatauja, elgetauja. Nedorų suaugusiųjų ir bendraamžiųjie įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtuokliavimą, narkomaniją. O visa tai lemia nepakankama meilė ir dėmesys vaikui. (R. Prakapas, Rizikos grupės vaikų elgesio koregavimas taikant mokyklinį monitoringą, 2004, p. 1-2). Neigiamą įtaką vaiko socializacijai daro spauda, televizija. Teigiama, kad vaikas auklėjamas netinkamai, kai jam leidžiama be saiko žiūrėti televizorių, o paskutiniu metu ir žaisti kompiuterinius žaidimus, kurių turinį sudaro būtent televizijos laidų, filmų motyvai arba tai būna tiesiog vizualiai perkelta į kompiuterinius žaidimus. Pasekmės yra tokios, kad tas vaikas tampa įtarūs, nepasitikintys, dažnai agresyvūs. Toks vaikas blogiau adaptuosis tiek mokykloje, tiek, bendraamžių grupelėse. Šiame amžiaus etape vaikai labai mėgsta save sutapatinti su filmų ar animacinių filmukų herojais. Ir jei vaikas mato, kad jo mėgiamas herojus tai ko nori pasiekia smurtaudamas, jis gali padaryti išvadą, kad tokselgesys yra gerai, kad tai tinkamas problemų sprendimo būdas.

Dar vienas šaltinis, įtakojantis neigiamą vaiko socializacijos procesą – tai žiniasklaidos „aukseliai“. Kai tokios temos, kaip smurtas prieš vaikus, seksualinis jų išnaudojimas, keliamos į paviršių, kaip labai sensacingos. Tai įtaką daro ir suaugusiems. Nes kai žmogus pastoviai prisiskaito panašių dalykų, neretai ir pačiam kyla noras tą ar kitą išbandyti, vaikus sumušimu paauklėti. Taip traumuojamam vaikui sutrinka jo psichologinis vystymas ir yra pakankamai daug galimybių, kad jis užaugęs gali turėti iškreiptą vaizdą tiek į šeimą, tiek į visuomenę.

Labiausiai paveikiami yra paaugliai. Paskutiniu metu vis labiau ryškėja paauglių nusikaltimai, alkoholizmas, prostitucija. Tai svarbi visuomenės problema. Ir tą problemą reikėtų pradėti nagrinėti ir spręsti nuo šeimos. Tai, kas joje vyksta ir gali lemti nepilnamečių netinkamą elgesį. Juk šeima, tai pats svarbiausias agentas, kuris lemia asmenybės formavimasį, perduoda socialines vertybes, moko moralės, dorovės. Tačiau visa tai gali ir neįvykti. Priklausomai nuo to, vaikas gali būti orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Prie netinkamo elgesio gali privesti ir tokie dalykai, kaip šeimoje vyraujantis grubumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, blogos materialinės sąlygos, gyvenimas asocialiose šeimose. Ten vaikai dažnai patiria smurtą.

Kitu veiksniu, lemiančiu polinkį į nusikalstamą paauglių veiklą, gali tapti mokykla. Taip atsitinka, kai tiek šeima, tiek mokykla nesugeba suteikti paaugliui įgūdžių, žinių, nesuformuoja įsitikinimų. O to padaryti visiškai neįmanoma,kai mokykla tiesiog nelankoma.

Dar vienas labai svarbus faktorius, tai asocialios bendraamžių grupelės. Jos neigiamai veikia, nes dažnai tokiose grupelėse būna lyderis, kuris stengiasi slopinti kitus narius. Šiose grupelėse vyrauja konfliktai, smurtas, rūkymas, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas, vyrauja „palaidu“ vadinamas elgesys. (J. Piliponytė, http://www.sociumas.lt/lit/nr3/nepilnameciai.asp, 2009-04-09).

Ne visi socializuojasi taip, kad taptų dorovingais visuomenės nariais. Vieni gimsta, mokosi, išmoksta ir panaudoja savo įgytas žinias tolesniame gyvenimo kelyje, kad susikurtų statusą bei padėtį visuomenėje ir taptų potencialiai veikiančiu jos subjektu, kiti , tuo tarpu, pasuka netinkamu ir nepriimtinu visuomenėje keliu – vyksta neigiama socializacija. Tam stiprią įtaką daro aplinka, kurioje vaikas auga. Svarbu kokie jo santykiai su šeima, kokios vertybės diegiamos. Žinoma,kultūringu ir socialiu žmogumi negimstama, bet juo tampama. Tačiau, negalime paneigti fakto, kad aplinka ir iš jos perimta kultūra vienaip ar kitaip paveikia individą.

2.3. Prostitucijos, kaip socialinės rizikos reiškinio teorinė analizė

Žmogų reikia aptarti ne tik, kaip socializacijos objektą ir subjektą, bet taip pat ir kaip galimą jos auką. Sėkminga socializacija lemia efektyvią žmogaus adaptaciją visuomenėje. Tačiau, žmogaus socializacija vyksta skirtingomis sąlygomis, kai susiduriama su begale pavojų, darančių neigiamą įtaką jo vystymuisi. Todėl susiformuoja žmonių grupės, tapusios nepalankių socializacijos aplinkybių aukomis. Vieni požymiai ar aplinkybės, kurie leidžia žmogų priskirti prie socializacijos aukų yra pastovūs (negalia, našlaitystė), kiti – atsiranda laiko bėgyje ir tam tikru amžiaus tarpsniu (alkoholizmas, narkomanija, prostitucija). (I. Leliūgienė, 1997, p. 102).

Prostitucija – (lot. prostituto<prostituo – viešai išstatau), lytinis santykiavimas arba kūno pasiūla gašlumui patenkinti už materialinį atlyginimą.

Prostitutė – moteris, užsiimanti prostitucija (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985, p.403).

Homoseksualinė prostitucija, skirtingai heteroseksualinei, priskiriama „žydrųjų“ gyvenimo būdui, kurie vienu metu ieško partnerių ir iš lytinių santykių gauna pelną. „Žydrųjų“ prostitucijos atstovai, kaip teigia JAV mokslininkai, skirstomi į keturias kategorijas:

profesionalai, kuriems šis užsiėmimas yra nuolatinis ir pagrindinis uždarbis;

„berniukaipagal iškvietimą“, uždarbiaujantys savo seksualinėmis paslaugomis;

laisvalaikiu besivalkiojantys;

populiariausias „žydrųjų“ tipas – tai fiziškai patrauklūs vyriškos lyties asmenys, daugelis kurių pabėgę iš namų ir savo veikla siekia pelno iš homoseksualizmo.

Jaunų merginų, kurios tapo prostitutėmis, asmeniniam gyvenimui charakteringa tai, kad jos buvo tvirkintos, išprievartautos giminaičių (artimųjų), priverstos būti vyresnio amžiaus vyrų sugyventinėmis, o paskui paliktos (J.James, N.J.Davis, P.Vitaliano, 1982, p. 341-346). Prostitucijos amatas glaudžiai susijęs su pramogų industriją ir teisiškai legalizuotas tokiose licencijuotose biznio srityse, kaip masažo salonuose, „palydovių tarnybose“, kurios prisidengdamos kitu verslu, laiko neutralia, trečiąja puse. Tokių prostitučių klientais būna 35-50 metų viduriniojo lygmens verslininkai,turintys šeimas bei vaikus. Prostitucija Vakarų pasaulyje visada išgyvena pakilimą didėjant infliacijai ar nedarbui. Menkas uždarbis pastūmėja moters „seksualinių paslaugų“ siūlymui. Kai kurios įsidarbina sekso reikmenų parduotuvėse, dalyvauja sekso filmų kūrime arba klestinčioje pornografijos pramonėje. Po tokios veiklos dažna iš jų tampa prostitute.

Prostitucija ir prekyba moterimis Lietuvoje plinta, o įstatyminė bazė, siekiant užkirsti tam kelią, yra dar palyginti silpna, teisėsaugos struktūrų dėmesys irgi menkas. Moterys savanoriškai teikia seksualines paslaugas ne tik dėl lengvai prieinamo uždarbio, bet dažnai dėl labai sunkios ekonominės būklės, nedarbo, skurdo. Taip pat svarbūs veiksniai – didėjantis neraštingumas jaunimo tarpe, moralinis nuosmukis, besaikis sekso propagavimas žiniasklaidoje. Labai įsišaknijęs stereotipas, kad tik prostitutė yra paniekos vertas objektas, tik ji nusižengia įstatymui ir yra baudžiama administracinėmis baudomis. Vyrai, be kurių poreikių negalėtų egzistuoti prostitucija – lieka šešėlyje, jie nei baudžiami nei morališkai smerkiami. Niekieno nejaudina prostitučių beteisiškumas, sąvadautojų ir klientų smurtas. Prostitucija glaudžiai susieta su alkoholizmo, narkomanijos, AIDS, venerinių ligų, nusikalstamumo plitimu, prisideda prie ištuokų gausėjimo.

Prostituciją sąlygojantys veiksniai:

Ekonominiai – socialiniai. Sunki ekonominė padėtis, nedarbo augimas, skurdas, socialinių garantijų stoka.

Kultūriniai – vertybiniai. Bendras visuomenės dorovės nuosmukis, moralinis nuosmukis, alkoholizmas, narkomanija, švietimo bei išsilavinimostoka, didėjantis nelankančių mokyklos vaikų skaičius.

Komerciniai. Prostitucija – pelningas verslas, moterų savanoriškas seksualinių paslaugų teikimas dėl lengvo uždarbio, moterų verbavimas į “gerai” apmokamą darbą.

Teisiniai. Nepilnai veikiantys įstatymai, reglamentuojantys prostituciją, bausmės, skiriamos tik prostitutėms, įtvirtina seksualinį moterų išnaudojimą.

Prie veiksnių, lėmusių kelią į prostituciją priskiriama ir:

nenormalūs santykiai šeimoje, kai vienas kitam svetimi;

bėgimas nuo tėvų ar globėjų;

santykių su bendraamžiais sunkumai;

nenoras mokytis;

vyrų seksualinis priekabiavimas;

noras būti materialiai nepriklausomu nuo šeimos.

Prostitucijos klausimu nėra vieningos nuomonės visuomenėje. Net pačių moterų NVO atstovų tarpe išsiskiria kardinaliai priešingosnuomonės. Vienos iš jų yra griežtos bet kokios prostitucijos uždraudimo šalininkės, kitos gi pasisako už prostitucijos legalizavimą, siekiant apsaugoti prievartinį smurtą, ligų plitimą, merginų grobimą bei tuo pačiu papildyti valstybės biudžetą mokesčiais. (Nevyriausybinių organizacijų atstovių nuomonė apie faktinę moterų teisių padėtį Lietuvoje bei jų pasiūlymai moterų problemoms spręsti, www.moterukoalicija.webinfo.lt/dg_isvados.htm, 2009-04-21).

Moteris, pereidama nuo normalaus gyvenimo į prostitutės vaidmenį įgyja moralės požiūriu, žemiausio rango žmogaus statusą, seksualinę – teorinę patirtį, įsitikinimą, jog normalūs santykiai tarp vyro ir moters neįmanomi, ryškią kitos lyties neapykantą moteriai dėl jos lyties.

Prostitucijos neįmanoma likviduoti, geriausiu atveju ji gali būti tik atidžiau kontroliuojama. (Leliūgienė, I., 1997, p.116-118).

Živ infekcija ir prostitucija. Ne paslaptis, kad labiausiai rizikuoja apsikrėsti gatvėje dirbančios prostitutės. O kiek jų nesitikrina? Prostitutė kasdien vidutiniškai turi 5 klientus, per mėnesį – 109. Klientams paprastai jos neprisipažįsta sergančios. O vyrai, ypač perkopę per 40 metų, pasiruošę joms net primokėti už seksą be prezervatyvo. Kaip portalui www.alfa.lt teigia gatvės merginas Anoniminiame moterų sveikatos bei psichologinės pagalbos kabinete konsultuojanti R. Jarašiūnienė, jie įsitikinę, kad prezervatyvas sumažina erekciją. Parodyti, kad nepajėgūs – jiems didžiausia gėda. Šiame kabinete merginos mokomos užmauti ir numauti prezervatyvą taip,kad klientas nė nepastebėtų, kad šis buvo. Pasak R.Jarašūnienės, prezervatyvus naudoja vos 30-40 proc. prostitucija besiverčiančių moterų. Iki 2008 m. lapkričio 1 d. šalyje užregistruotos 99 ŽIV užsikrėtusios moterys, iš kurių dauguma (73) ŽIV infekcija užsikrėtė vartodamos injekcinius narkotikus, 23 moterys – per lytinius santykius, 3 – užsikrėtimo kelias nežinomas. Trys moterys ŽIV užsikrėtė nuo lytinių partnerių, kurie buvo Alytaus kolonijos nuteistieji, užsikrėtę ŽIV infekcija. Daugiausiai ŽIV infekuotų moterų gyvena Klaipėdos apskrityje (42), ir čia tik 7 ŽIV užsikrėtė per lytinius santykius, likusios – per injekcinius narkotikus. 29 ŽIV infekuotos moterys užregistruotos Vilniaus apskrityje, 9-Kauno, 6-Panevėžio, 3 -Telšių, 2-Panevėžio, po vieną Utenos ir Alytaus apskrityse. Žinoma, jog 19 ŽIV užsikrėtusių moterų vertėsi arba verčiasi prostitucija. Tokiu būdu auga pavojus,kad per jų lytinius partnerius ŽIV infekcija gali išplisti ir bendroje populiacijoje. 6 ŽIV infekuotos moterys Klaipėdos apskrityje vertėsi arba verčiasi prostitucija. Daugiausiai ŽIV infekuotų moterų, besiverčiančių prostitucija, užregistruota Vilniuje – devynios, Mažeikiuose – viena, 3 besiverčiančios prostitucija yra užsienio pilietės. (ŽIV atvejų Lietuvoje padaugėjo pustrečio karto, Klaipėdos laikraštis, 2009-04-17, Saukienė I., Prostitučių „dovanėlė“ – ŽIV, http://www.alfa.lt/straipsnis/c13547 ).

Lietuvos AIDS centro duomenimis, per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje registruoti 64 nauji ŽIV infekcijos atvejai: 44 vyrų ir 20 moterų. Tai 2,5 karto daugiau nei pernai (26) per tą patį laikotarpį. Iš viso iki 2009 metų balandžio 1 dienos Lietuvoje diagnozuota 1465 užsikrėtę ŽIV asmenys. ŽIV infekuotų vyrų 5 kartus daugiau nei moterų. Atitinkamai 1227 ir 238. Šiemet nustatytų užsikrėtusiųjų ŽIV skaičius pagal apskritis pasiskirstė taip: 15 atvejų – Vilniaus, 13 – Klaipėdos, 10 – Šiaulių, 7 – Alytaus, 2 – Kauno, 3 – Telšių, 3 – Utenos ir 3 – Tauragės apskrityje. Beveik pusei – 28 asmenims, šiais metais diagnozuota ŽIV, kai jie pateko į kardomojo kalinimo vietas, šešiems – laisvės atėmimo vietose.

Atliekant nėščiųjų profilaktinį patikrinimą dėl ŽIV, diagnozuoti keturi nauji živ atvejaiPagal užsikrėtimo būdą, per pirmąjį šių metų ketvirtį iš naujų nustatytų atvejų beveik du trečdaliai (47 asmenys) – injekcinių narkotikų vartotojai, 11 asmenų ŽIV infekcija užsikrėtė heteroseksualių, 1 – homoseksualių santykių metu, kitų 5 asmenų užsikrėtimo būdas nenustatytas.Naujų užsikrėtusiųjų amžiaus vidurkis ŽIV infekcijos nustatymo metu – 32 metai. „Pirmąjį šių metų ketvirtį išaugusios ŽIV plitimo tendencijos tarp narkotikų vartotojų kelia nerimą ir signalizuoja apie prevencinio darbo nepakankamumą tarp didelės rizikos užsikrėsti ŽIV asmenų grupių. Nors bendra rizika užsikrėsti ŽIV per narkotikų injekcijas yra daug didesnė nei lytinių santykių metu, tačiau pažymėtina, kad Lietuvoje stebima nauja tendencija, kai ŽIV plinta iš narkotikų vartotojų jų lytiniams partneriams. Tai yra vis dažniau registruojami atvejai, kai užsikrėtusių ŽIV narkotikų vartotojų lytinės partnerės (ne narkotikų vartotojos) taip pat išaiškinamos kaip užsikrėtusios ŽIV. Tokia tendencija visuomenei primena, kad ŽIV yra ne tik per kraują, bet ir per lytinius santykius plintanti liga, todėl lytiškai plintančių infekcijų, įskaitant ŽIV, atitinkamos profilaktikospriemonės turėtų būti nedelsiant pradėtos stiprinti”, – teigia Lietuvos AIDS centro direktorius, medicinos mokslų daktaras, docentas Saulius Čaplinskas. (S. Čaplinskas, www.aids.lt,2009-04-20). Iš viso (iki 2009 m. balandžio 1 d.) 1075 asmenys yra užsikrėtę ŽIV vartodami injekcinius narkotikus (73,3 proc.), 195 – heteroseksualių, 93 – homoseksualių lytinių santykių metu bei registruotas vienas perinatalinio ŽIV perdavimo atvejis. 101-o asmens užsikrėtimo būdas nenustatytas.

2009 metais diagnozuoti 7 AIDS atvejai. Per visą ŽIV infekcijos registravimo laikotarpį (1988 – 2009-04-01) AIDS diagnozuotas 213 žmonių.

Lietuvos AIDS centro ir Valstybinės ligonių kasos (VLK) duomenimis, kasmet didėja ŽIV ligos gydymo poreikis. 2008 m. dėl ŽIV ligos buvo gydomi 130 pacientų Lietuvoje. Šiemet per pirmąjį ketvirtį ŽIV ligos gydymas pradėtas dar 10-iai pacientų. VLK duomenimis, vieno ŽIV liga sergančio paciento gydymui reikalingiems vaistams iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vidutiniškai metams yra skiriama apie 30 tūkst. litų. Specialistų skaičiavimais, ilgalaikių ir visapusių ŽIV prevencijos priemonių Lietuvoje dėka, pavyko pristabdyti ŽIV infekcijos plitimo tendencijas šalyje ir sumažinti ekonominę naštą visuomenei. Tai patvirtina ir Lietuvos ŽIV prevencijos efektyvumo skaičiavimų palyginimas su gretimų Baltijos šalių atitinkamais rodikliais: antiretrovirusinės terapijos (specifinis ŽIV gydymas patentiniais vaistais) našta tenkanti vienam šalies gyventojui Lietuvoje siekia 1 litą, Latvijoje – 4,3 lito, Estijoje – 23,4 litus.

3.ŽIV ir LPL situacijos tyrimas, kabinete „Demetra“

1998 m. Lietuvos AIDS centre įkurtas Socialinių ligų konsultacijos kabinetas, pavadintas graikų prisikėlimo deivės Demetros vardu. Jo paskirtis – dirbti su sekso darbuotojomis ir kitomis visuomenės atstumtomis grupėmis, kurioms neprieinamos socialinės žalos mažinimo, ligų prevencijos, higienos mokymo ir psichologinės paramos programos. Padėdamas šiems žmonėms, „Demetros“ kabinetas daro paslaugą visai Lietuvos visuomenei.

Kabinete atliekami ŽIV ir LPI tyrimai, užtikrinamas ligų gydymas ir sekso darbuotojų konsultavimas, skatinami šios pažeidžiamos grupės elgesio pokyčiai, teikiant jai tikslingą informaciją apie ŽIV, AIDS ir LPI pasekmes bei šių ligų prevencijos metodus. „Demetra“ nemokamai ir anonimiškai teikia šias paslaugas:

konsultacijos sveikatosir socialiniais klausimais, siekiant padėti pažeidžiamiems asmenims apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų;

ankstyva ligų diagnozė ir gydymas;

informacija apie esamas socialines, teisines ir vyriausybines tarnybas;

konsultacijos psichosocialiniais, kontracepcijos, šeimos planavimo, sveikos gyvensenos ir pan. klausimais;

labdara: maistas, rūbai, dušas ir t.t.

Siekdama savo tikslų, „Demetra“ organizuoja įvairius mokymus, seminarus, ruošia, spausdina ir platina informacinę medžiagą. Kabinetas yra patogioje vietoje, netoli autobusų ir geležinkelio stočių. Darbuotojai ir savanoriai dažnai dirba gatvėse, tiesiogiai bendraudami su tiksline grupe, kurios nariai dažnai neturi jokių socialinių garantijų. Kitaip tariant, „Demetra“ turi unikalią galimybę į savo veiklą įtraukti pažeidžiamus ir visuomenės atstumtus asmenis, kuriems neprieinamos socialinė ir medicinos priežiūra, kurie gyvena už oficialios sistemos ribų. „Demetros“ kabineto veikla aprašyta Jungtinių Tautų AIDS programos 1999 m. leidinyje „Geriausia pasaulio patirtis“.

Tam, kad išsiaiškinti ryšį tarp rizikos grupės ir ŽIV sergamumo situacijos tarp „Demetros“ kabinete besilankančių komercinio sekso darbuotojų atlikau tyrimą.

Tyrimo uždaviniai:

Surinkti duomenis apie komercinio sekso darbuotojų gyvenimą iki pasirenkant tokį kelią ir po to.

Surinkti informaciją apie prostitučių rizikingą elgesį.

Palyginti surinktus duomenis ir nustatyti ryšį tarp prostitučių rizikingos elgsenos ir sergamumo LPL, ŽIV.

Tyrimohipotezės:

Komercinio sekso darbuotojų žinių stygius lemia jų sergamumą LPL.

Rizikingos prostitučių socialinės elgsenos nesumažina žinojimas apie tokios elgsenos neigiamas pasekmes.

Tiriamieji. Tyrimą atlikau apklaususi, bei pasikalbėjusi su keturiomis kabinete besilankančiomis sekso darbuotojomis, bei išklausiusi jų gyvenimo istorijas. Apklausus socialinių ligų kabineto „Demetra“ darbuotojus, paaiškėjo, kad:

Per metus kabinete apsilanko iki 300 komercinio sekso darbuotojų, o vidutinis kabinete besilankančių moterų amžius 25 metai. Dauguma moterų tokį kelią pasirinko siekdamos pragyventi, likusios moterys teigia užsiimančios prostitucija todėl, kad siekia „gyventi geriau ir džiaugsmingiau“, likusi dalis teigia šį verslą pasirinkusios iš smalsumo.

Yra išskiriamos tokios prostitučių kategorijos kaip: dirbančios gatvėse, geležinkelio ar autobusųstotyse moterys, ir dirbančios masažų salonuose, viešbučiuose, bei firmose.

Paaiškėjo, kad firmose ir viešbučiuose dirbančios moterys prostitutės daugiausiai žino apie ŽIV ir LPL. Mažiausiai apie ŽIV ir LPL žino gatvėse ir stotyse dirbančios prostitutės. Ženkli dalis firmose bei viešbučiuose dirbančių prostitučių naudoja prezervatyvus, o prezervatyvų nenaudoja, arba už papildomą mokestį jų atsisako gatvėje dirbančios moterys.

Kabinete „Demetra“, 2005 – 2007 metais, naudojant standartizuotą anoniminę anketą buvo apklaustos 133 nuolatinės kabineto lankytojos. Vidutinis apklaustų moterų amžius 25 metai. Prostitutėmis tapo sulaukusios vidutiniškai 22 metų. Kalbant apie šeimyninę moterų padėtį, rodikliai paskutiniais 2007 metų anketos duomenimis pasiskirstė štai taip:

1 pav. Šeimyninė apklaustų moterų padėtis

matome, kad iš apklaustųjų 46 (34,6 %) moterys buvo netekėjusios, 9 (6,8%) – išsiskyrusios, 5 (3,7%) – ištekėjusios ir 4 (3%) – našlės. Lyginant su 2006 metų duomenimis pagal šeimyninę padėtį respondentės atitinkamai pasiskirsčiusios: netekėjusios – 32 (24%), išsiskyrusios – 14 (10,5%), ištekėjusių nebuvo ir našlės – 1(0,75%). 2005 metais atitinkamai: 20 (15%), 2 (1,5%), o ištekėjusių ir našlių nebuvo.

Taip pat, moterys turėjo atsakyti ir apie savo gyvenamąją vietą. Pagal 2007 metų duomenis rodikliai pasiskirstę:

2pav. Gyvenamoji apklaustų moterų vieta

Pagal duomenis matome, kad 2007 metais 10 (7,5%) moterų teigė esančios vietinės, taip pat 10 (7,5%) – iš kito miesto ir 8 (4,5%) moterys teigė esančios užsienietės. Dominuojančios užsienio šalys: Baltarusija, Ukraina, Kaliningradas. Atitinkamai 2006 metų rodikliai paisiskirstę štai taip: vietinės – 21 (15,8%), iš kito miesto – 11 (16,5%) ir užsienietės – 13 (9,8%). 2005 metų duomenys: vietinės – 24 (18,4%), iš kito miesto – 22 (16,5%), iš kitos šalies – 35 (26,3%).

Dauguma respondenčių nebaigė vidurinės mokyklos. Diagramos duomenys paisikirstę taip:

3 pav. Apklaustų moterų išsilavinimas

Pagal diagramos duomenis dauguma respondenčių nebaigė mokyklos – 59 (44,3%), 45(33,8%) – turi vidurinį išsilavinima, 9 (6,7%) – baigusios profesinio mokymo mokyklas, 5 (3,7%) – turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, 1 (0,75%) apklausos metu studijavo universitete, 13 (9,8%) mokėsi vidurinėje mokykloje ir viena moteris baigė tik keturias klases.

Gana svarbus ir opus klausimas – vaikai. Iš visų apklaustųjų net 77 (57,9%) augino vaikus.

4 pav. Apklaustų moterų auginamų vaikų skaičius

Iš 77 sekso darbuotojų, auginančių vaikus, net 43 (32,3%) augina po vieną vaiką, po du vaikus augina 14 (10,5%) moterų, 9 (6,7%) augina tris vaikus, 5 (3,75%) – keturis ir 2 (1,5%) net šešis vaikus. Pasak kabineto darbuotojų, septynios moterys, tarp jų dvi narkomanės, gimdė besilankydamos „Demetroje“. Narkomanių vaikai gimė neišnešioti, turėdami narkotikų abstitencijos sindromų.

Apklausos rezultatai parodė, kad sekso darbuotojų elgesys labai rizikingas.

5 pav. Apklaustų moterų rizikingą elgesį lemiantys faktoriai

50 (37,6%) apklaustų moterų vartojo injekcinius narkotikus, 28 (21%) respondenčių prisipažino esančios alkoholikės, 46 (34,6%) moterys patyrė lytinę prievartą. „Demetros“ duomenimis vien Vilniaus geležinkelio ir autobusų stočių rajone dirba daugiau nei 130 gatvės prostitučių. 2007 metais 69,8% sekso darbuotojų nuolat naudojo prezervatyvus, tuo tarpu 2005 metais – 33%.

Gautų rezultatų analizė rodo, kad dauguma sekso darbuotojųturi menką išsilavinimą ir yra netekėjusios. Prekyba savo kūnų – dažniausiai vienintelis jų pajamų šaltinis. Nors jos ir žino apie LPI ir ŽIV, bet elgiasi rizikingai. Tai rodo dideli nepageidaujamo nėštumo ir sergamumo LPI skaičiai. Moterys, dirbančios sekso darbuotojomis gatvėse, gali būti priskiriamos didžiausios rizikos užsikrėsti LPI kategorijai, nes joms nepasiekiamas gydymas, socialinė priežiūra, jos nėra socialiai apdraustos, vartoja narkotikus, alkoholį. Atsitiktiniai partneriai ir retas prezervatyvų naudojimas rodo esant didelę riziką, kad ŽIV infekcija gali plisti ir lytiniu būdu INV asmenų populiacijoje. Taip pat gali paplisti ir narkotikus nevartojančių žmonių grupėse.

Iki šiol kabinete „Demetra“ nustatyti 5 užsikrėtimo ŽIV atvejai. Prieš 5 metus iš 15 ištirtų, gatvėje dirbančių prostitučių vidutiniškai 12 būdavo nustatomos LPL. 38% nuolatinių„Demetros“ lankytojų, vartoja intraveninius narkotikus. Kad komercinio sekso darbuotojos elgiasi rizikingai, rodo didelis intraveninių narkotikų vartojimo skaičius, bei dideli skaičiai moterų, kurios nenaudoja apsaugos priemonių.

Tyrimo hipotezė, kad Komercinio sekso darbuotojų žinių stygius lemia jų sergamumą LPL pasitvirtino tik iš dalies, todėl, kad dalis moterų išties neturi pakankamai žinių apie LPL, o kita dalis moterų ir turėdamos pakankamai žinių, nenaudoja prezervatyvų todėl, kad neturi pakankamai lėšų jiems įsigyti arba atsisako jų už papildomą mokestį.

Kita tyrimo hipotezė, kad Rizikingos prostitučių socialinės elgsenos nesumažina žinojimas apie tokios elgsenos neigiamas pasekmes pasitvirtino, nes net ir turėdamos pakankamai žinių, komercinio sekso darbuotojos toliau vartoja intraveninius narkotikus, bei rizikingai elgiasi ir toliau nenaudodamos apsaugos priemonių.

Kabineto veiklos veiksmingumą iš dalies įrodo per keletą metų ženkliai sumažėjęs prostitučių sergamumas LPL, o dėl kabinete dalijamų švirkštų bei prezervatyvų, prostitučių tarpe retai užregistruojami ŽIV atvejai.

Šalia išdėstytų prevencinių programų metodų ir kai kurių konkrečių programų, reikia nepamiršti paminėti ir Valstybinės ŽIV/AIDS prevencijos programos. „Pirmoji Valstybinė ŽIV/AIDS prevencijos programa parengta ir įgyvendinta 1990-1992 metais. Vėliau vykdytos 1992-1993, 1994-1996, 1996-1998 ir 1999-2001 metų programos, siekiant sumažinti ŽIV plitimą Lietuvoje.“ (Valstybinė ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės 2003-2008 metų programa).

Šiuo metu yra vykdoma 2003 metaispatvirtinta „Valstybinė ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės 2003-2008 metų programa“. Programoje yra išdėstytos pagrindinės valstybės politikos ŽIV/AIDS srityje nuostatos ir prioritetai. Pagrindiniai programos tikslai yra šie (Valstybinė ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės 2003-2008 metų programa):

„mažinti ŽIV/AIDS ir su jais susijusių infekcijų plitimą Lietuvoje;

mažinti neigiamas ŽIV ir su juo susijusių infekcijų padarinius individui ir visuomenei;

teikti tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas infekuotiems ŽIV ir sergantiems AIDS asmenims;

tobulinti ŽIV/AIDS stebėsenos sistemą.“

Programos prevencijoje didžiausias dėmesys nukreipiamas į didelės rizikos grupėms priskiriamus asmenis. O programos tikslas turėtų būti pasiektas vykdant ŽIV/AIDS profilaktiką Lietuvos kalinimo įstaigose, vykdant ŽIV profilaktiką sveikatos priežiūrosįstaigose, vykdant ŽIV plitimo lytiniu būdu profilaktiką, šviečiant visuomenę ŽIV klausimais. Įgyvendinant programą, kaip jau ir anksčiau buvo minėta, yra siūloma informuoti visuomenę, apibendrinti ŽIV prevencijos tarp asmenų, vartojančių intraveninius narkotikus, žinias; rengti metodinę medžiagą susijusią su ŽIV prevencija, organizuoti įvairius seminarus ŽIV/AIDS tema ir pan..

Lietuva įgyvendindama Valstybinę ŽIV/AIDS programą, remiasi tarptautinių organizacijų, tokių kaip PSO duomenimis, bei strategijomis, Jungtinių tautų AIDS programa. Apibendrinant ŽIV prevencinių programų temą vertėtų pažymėti keletą aspektų, kurie, turėtų būti kiekvienoje programoje ir taip užtikrintų jos veiksmingumą: programoje turėtų būti šviečiamoji, informacinė dalis, kuri nurodytų užsikrėtimo infekcija priežastis bei pasekmes, prevencijos programa turėtų formuoti saugaus lytinio elgesio, bei sveikos gyvensenos įgūdžius, prevencinė programa turėtų tęstis gana ilgą laiką, nes programų tęstinumas užtikrina jų efektyvumą; programos turi būti kryptingos – tai reiškia, orientuotos į tinkamas, dažniausiai vadinamas tiksline grupes; pagalbos priemonių, bei informacijos prieinamumas visoms (tiek tikslinėms, tiek ne tikslinėms) grupėms turi būti prieinamas – tai taip pat padėtų užtikrinti programos veiksmingumą.

Lietuvoje vykdomų prevencinių programų bei taikomų prevencijos metodų veiksmingumą, liudija statistiniai duomenys, pagal kuriuos sergamumas ŽIV Lietuvoje yra palyginus nedidelis ir žymiai žemesnis nei kaimyninėse šalyse. Rengiamos valstybinės prevencijos bei kontrolės programos taip pat įrodo, kad mūsų valstybė nelieka abejinga šiam reiškiniuiir rūpinasi savo piliečiais.

IŠVADOS

Dėl spartaus ŽIV infekcijos plitimo visame pasaulyje, bei jos neišgydomumo, ŽIV/AIDS tema įgyja svarią reikšmę tarp medicininių bei socialinių problemų.

– Prioritetas turi būti teikiamas pirminei ŽIV prevencijai, nes efektyvus pirminės prevencijos vykdymas leidžia išvengti naujų užsikrėtimo ŽIV infekcija atvejų ir kol kas (kol nėra išrasti vaistai) prevencija yra vienintelis būdas kuriuo įmanoma kovoti su šia infekcija.

– ŽIV prevencija turi būti glaudžiai susijusi su narkomanijos, lytiniu keliu plintančių ligų, prevencijomis bei vykdoma bendradarbiaujant švietimo, medicinos, teisėsaugos bei įvairioms, socialines paslaugas teikiančioms institucijoms.

– ŽIV/AIDS prevencija turi būti vykdoma ne tik tarpusavyje bendradarbiaujantįvairioms institucijoms nacionaliniame lygmenyje, tačiau taip pat turi būti įsitraukiama į tarptautinio lygmes veiklą, bei bendradarbiaujama su pasaulinėmis organizacijomis, kovojančiomis su ŽIV.

– Lietuvoje, ŽIV temai yra skiriama nemažai, tačiau vis dar nepakankamai dėmesio, nors parengta ir įgyvendinama nemažai su šia problema susijusių programų, deja kai kurių programų, imant pavyzdį iš kitų Europos šalių, Lietuvoje pritaikyti dar nėra galimybės dėl tam tikrų netinkamų sąlygų.

– Rengiant prevencines programas, bei parenkant prevencijoje naudojamus metodus, svarbu atsižvelgti, kad šios priemonės būtų tinkamos bei prieinamos subpopuliacijos (rizikos grupių) atstovams, nes jie turi žymiai didesnę įtaką ŽIV plitimui nei kiti bendrosios populiacijos atstovai.

– kovojant su ŽIV yra labai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas ir dalijimąsi įgyta patirtimi, todėl Lietuvai, kaip besivystančiai šaliai praverstų kitų, prevencijos srityje didesnę pažangą padariusių šalių patirtis, bei pamokymai.

Zusammenfassung

In dieser Arbeit analisiert man die Preventionformen der HIV Infektion auch die Methoden, die Preventionprogrammen der HIV in Litauen und die Wirkung der Preventionprogrammen. Grosse Teil der Aufmerksamkeit schenkt man in dieser Arbeit der primary Prevention der HIV, wie der wichtigsten Kampfmethode mit der HIV Infektion. Auch wird man die wichtigste Faktoren , die kann man in verschiedene Preventionformen anpassen, anfüren.

In der Arbeit schenkt man auch die Aufmerksamkeit der Drogensucht-prevention und Prevention der Krankheiten, verbreitenden sich durch Geschlechverkehr.Diese Prevention versteht man wie die Teil der HIV-prevention.

Es wird auch die Tatsachen angeführt, die Wirkung der Preventionmethoden und Programmen bestätigen.

LITERATŪRA

Čaplinskas, S. (2004).Apie ŽIV infekciją ir AIDS, narkomaniją ir lytiškai plintančias infekcijas. Vilnius.

Čaplinskas, S. (2004). ŽIV infekcija, AIDS ir visuomenės sveikata .Vilnius.

Čaplinskas, S. (2004). ŽIV infekcijos charakteristika Lietuvoje. Iš Visuomenės sveikata Nr. 1(24)

Čaplinskas, S. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos kontrolės Lietuvoje strategija.

Čaplinskienė, I. (2006). Antrosios kartos ŽIV epidemiologinė priežiūra. Vilnius.

Europos Parlamento ir Tarybosdirektyva 2002/98/EB. 2003 m.sausio 27d.

Lietuvos Aids Centro informacinis biuletenis.

Trečiokas, A. (2005). Konsultacinė parama. Metodinės rekomendacijos. Vilnius.

S.Čaplinskas, L.Gasiliauskas, K.Dragūnevičius.Analysis of results of drug-usersS’ social and psichologikal rehabilitations community of the Lithuanian Aids centre .[žiūrėta 2007-11-30]. Prieiga per internetą: http://www.aids.lt/publik.php?m=1

2005 m. metinė ataskaita. Narkotikų problema Europoje. [žiūrėta 2007- 11-03]. Prieiga per internetą:http://annualreport.emcdda.eu.int/lt/page065-lt.html.

Pasaulinė AIDS kampanija 2005. [žiūrėta 2007- 11-30]. Prieiga per internetą: http://www.aids.lt

Faktai apie žalos mažinimą. [žiūrėta 2007-12-04]. Priega per internetą: http://www.osf.lt/lt/files/Evidence_forHR_03_22%20AM.doc

Trumpa narkotikų žalos mažinimo programų apžvalga Lietuvoje ir užsienyje. [žiūrėta 2007-12-15]. Prieiga per internetą: http://www.galiugyventi.lt/static.php?strid=1504.

[žiūrėta 2006 -11 -30]. Prieiga per internetą: http://www.aids.lt/abc.php#1

[žiūrėta 2007- 11- 30]. Priega per internetą: http://www.jppc.lt/straipsniai/problemos/aids/labdiagnostika.php

2