Kaip galimas socialinis darbas kaip mokslas

TURINYS:

Įvadas.............................. 3
Socialinio darbo raida ............................. 4
Socialinio darbo samprata ........................... 5
Socialinio darbo objektas ............................ 5
Socialinis darbas kaip mokslas ........................ 6
Išvados .............................. 8
Literatūra .............................. 9Įvadas
Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios, tik pačių problemų pobūdis keičiasi: įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją.
Patys ryškiausi sunkumai, kokie gali užklupti žmogų yra skurdas, vargas, nelaimės, sunkios ligos – sunaikinantys žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Dabar, gyvendami visuotinės globalizacijos laikais vis dažniau susiduriame su naujomis ar iki šiol nežinomomis socialinėmis problemomis: narkomanijos, savižudybių, alkoholizmo didėjimu, AIDS, tuberkuliozės ir kitų soocialinių ligų plitimu, socialinės rizikos šeimų skaičiaus ir vaikų, augančių rizikos šeimose nepriežiūros didėjimu. Daugelį aukščiau minėtų problemų padeda spręsti pedagogai, gydytojai, bet dažniausiai su šiomis problemomis susiduria socialiniai darbuotojai.

Socialinis darbas – nauja, sparčiai besiplečianti veiklos sritis, kurios bendriausias tikslas yra padėti bendruomenės nariams, patyrusiems ekonominių, socialinių, psichologinių ir kitokių sunkumų, tačiau daugeliui visuomenės narių jis lieka nežinomas, neaiškus, nesuprastas ir nepakankamai įvertintas. Todėl iškyla keletas klausimų: Ką dirba socialiniai darbuotojai, kokia jų funkcija? Kokioje srityje jis pasireiškia, kas yra šios veeiklos centre? Ar apskritai socialinį darbą galima vadinti mokslu?

Taigi šio referato tikslas yra detaliau išnagrinėti iškilusią problemą. Plačiau pakalbėti apie socialinio darbo svarbą ankstesniame ir šiandieniniame pasaulyje, padėti suvokti socialinio darbo – kaip mokslo svarbą mūsų visuomenėje. Visų pirma aptarti socialinio da

arbo raidą, sampratą, socialinio darbo objekto – kaip varomosios jėgos būtinumą bei išskirti socialinio darbo kaip mokslo pagrindinius principus.Socialinio darbo raida
Organizuotos socialinės pagalbos šaknys – Anglijoje, kuri buvo viena iš anksčiausiai industrializuotų valstybių. Socialinis darbas – jo ištakos pats gyvenimas, idėjos kilmės laikas – siekia 1860 metus, yra palyginti jauna profesija, nors jos tvirtų šaknų randama ir judaizme, ir krikščionybėje.

XIXa. – tai labdaringų organizacijų kūrimosi pradžia. Tuo metu atsirado žmonių, norinčių paslėpti vargą, įvairias žmonių nesėkmes, ieškančių išeities, kaip suprasti, pažinti amoralius, vargstančius piliečius ir padėti jiems išbristi iš problemų. 19-ojo šimtmečio metu, tos labdaringos organizacijos perėjo keletą vystymosi etapų, plėtėsi, ėmė jungtis į sąjungas ar tarybas, kurios ieškojo būdų kaip veiksmingiau teikti socialinę pagalbą. Taigi vakarų visuomenėse socialinis darbas vystosi ir tobulinamas daugiau nei 100 metų. Teen jis yra žinomas ir vertinamas.

Lietuvoje socialinius darbuotojus pradėta rengti tik atkūrus nepriklausomybę, pasikeitus politinėms, filosofinėms nuostatoms, keičiantis ekonominei formacijai, kuriantis rinkos ekonomikai, industrinei ir poindustrinei visuomenei jau neabejojama socialinio darbo kaip mokslo, akademinės disciplinos, naujos žmogiškosios veiklos rūšies bei profesijos reikalingumu. Deja, šios profesijos natūrali raida ir tobulėjimas mūsų bei kitose posovietinėse šalyse keletą dešimtmečių buvo dirbtinai nutraukti ir išgyveno keletą neprofesionalios veiklos raidos etapų (Bočarova, 1994; Cholostova, Sorvina, 2001). Jau 7-ajame bei 8-ajame dešimtmečiuose būta socialinės pagalbos užuomazgų, tačiau šio et
tapo socialinis darbas buvo nesėkmingas, nekokybiškai tvarkomas, buvo silpni ryšiai tarp institucijų, atstovaujančių skirtingoms socialinės gerovės sritims. Tai, be abejo, nepadėjo kurtis socialiniam darbui kaip kompleksinei struktūrai, padedančiai žmonėms aktyviai integruotis į visuomenę.

Tik po nepriklausomybės atgavimo pradėti steigti globos ir rūpybos skyriai, socialinių paslaugų centrai ir įvairios kitos su socialine veikla susijusios įstaigos, padedančios žmogui patenkinti jo poreikius, išspręsti sunkumus, sudaryti sąlygas jam kuo normaliau gyventi. Per dešimtį egzistavimo metų šios įstaigos tapo modernesnės, labiau kvalifikuotos ir toliau tebedirbančios žmonių gerovei.Socialinio darbo samprata
Socialinis darbas – tai profesionalus darbas, kurio tikslas – padėti žmogui rasti išeitį sprendžiant socialines problemas ir siekiant harmoningesnio gyvenimo. Socialinis darbas identifikuoja eilę disciplinų, atskleidžiančių tarpusavio pagalbos bendruomenėje procesą. Ši žinių sritis siekia suformuoti būsimiesiems specialistams visuomeninę sampratą apie pagalbos esmę visuomenėje, įvairių gyventojų kategorijų palaikymo metodus, suteikti būtinų žinių apie asmenybės nesugebėjimą prisitaikyti prie tam tikrų sąlygų. Socialinio darbo turinį sudaro daug tarpusavyje susijusių medicininių, socialinių, sanitarijos ir higienos, socialinių ekonominių, socialinių psichologinių, pedagoginių, teisės veiksnių darančių įtaką teisės pažeidimų profilaktikai, individo socialinei reabilitacijai ir adaptacijai šeimoje bei už jos ribų. Taigi galime sakyti, kad socialinis darbas remiasi kitais mokslais, tokiasi kaip sociologija, psichologija, pedagogika.

Mūsų šalyje socialinis darbas – tai sudėtinė sąvoka, apimanti viską, nuo darbo socialinėje įstaigoje, iki šeimos te
erapijos bei darbo bendruomenėje. Kol kas surasti tam apibrėžimą yra labai sunku.Socialinio darbo objektas
Socialinio darbo centre yra žmogus, turintis sunkumų, kuriam profesionalas, naudodamas tam tikras priemones, gali padėti. Žmogui būtina sudaryti galimybes maksimaliai panaudoti savo dvasines ir fizines galias, užtikrinant jo santykius su žmonėmis, su aplinka bei reikalingas sąlygas sveikatos, mokslo, darbo, kultūros, socialinės apsaugos ir visų kitų žmogiškų poreikių išvystymui ir patenkinimui.

Visi mokslai: psichologija, teisė, mokslas apie religiją, meną ir kiti taip pat tyrinėja žmonių tarpusavio santykių reiškinius, bet kiekvienas jų tai daro atsižvelgdamas į savo specifinį požiūrį.
Pavyzdžiui: Teisės mokslas nagrinėja specialų žmonių savitarpio reiškinį: patikėtinio ir skolininko, vyro ir žmonos ir pan.

Politinės ekonomijos objektas – bendra žmonių ūkinė veikla, materialių vertybių gamybos, mainų, paskirstymo ir vartojimo srityse.

Dorovės mokslas nagrinėja žmonių kolektyvinio mąstymo ir veikimo būdus. Ji pateikia taisykles, reikalingas tarpusavio santykiams tarp žmonių.

Taigi trumpiau sakant, socialinis darbas kaip mokslas nagrinėja vieną ar kitą žmonių tarpusavio santykių rūšį. Pagrindinis jo objektas ir yra žmogus apie kurį sukasi visa veikla.Socialinis darbas kaip mokslas
Visų pirma, norint pasižiūrėti į socialinį darbą kaip į mokslą, reikia žinoti bendrą mokslo apibrėžimą.

Taigi bandant apibūdinti mokslą kaip reiškinį jį galima traktuoti, kaip tokią žmonių veiklą, kurios pagrindinė funkcija gauti ir teoriškai susiteminti objektyvias žinias apie tikrovę. Jis reikalauja metodologinių (t
teorija, kuri nagrinėja mokslinio pažinimo procesą, jo principus bei mokslinio tyrimo metodus ir techniką), epistemologinių (subjektyvūs aiškinimai ir požiūriai) bei empirinių (įvairios informacijos gavimas esant tiesioginiam kontaktui tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto) tyrimų.

Socialinio darbo kaip mokslo technologijos sėkmingos todėl, kad sisteminamos objektyvios žinios apie socialinės realybės sritį bei taikomos teorinės išvados sprendžiant praktines problemas. Socialinio darbo teorija, analizuojanti žmogų socialinėje situacijoje, laikosi holizmo nuostatų, fenomenologinio žmogaus būties mąstymo, kuriame dera biologiškumas ir socialumas, patirtis ir mokslas, emocijos ir mąstymas. Tai leidžia suvokti žmogų kaip kuriančią unikalią asmenybę. Akivaizdu, kad socialinio darbo teorija, remdamasi šiuolaikine filosofija, perkėlė analizės svorio centrą nuo subjekto poveikio objektui į subjekto ir objekto sąveikos erdvę, atskleidžiančią potencines žmogaus būties galimybes, gyvenimiškų jėgų ir gyvenimiškos erdvės vienybę.

Socialinio darbo teorijos kūrimas siejasi su dviejų metodologinių problemų sprendimu: 1) šis palyginti naujas mokslas naudojasi tarpdalykiniais ryšiais, ir todėl jam būtina sudaryti metodologines priemones, leidžiančias atlikti duomenų, gautų įvairių sričių mokslininkų apie žmogaus darbą, apskaitą ir sintezę; 2) socialinis darbas nuolat turi remtis mokslų, kurių objektas analogiškas, tyrimais, nors pastarieji naudojasi skirtingais metodologiniais principais, koncepsijomis ir metodais.

Taigi svarbiausia yra suprasti ir aiškiai įsivaizduoti socialinio darbo objektą, besikeičiantį kliento gyvenimą ir profesinės veiklos įvairovę ekonominiame ir socialiniame kontekste. Socialinis darbas, kaip mokslas, teorija ir profesija, atspindi žinias apie jo subjektus, su juo susijusias privačias ir valstybines organizacijas, informaciją apie socialinio darbo tikslus, išteklius ir individualios, socialinės bei kultūrinės veiklos metodus. Tačiau Lietuvoje, turinčioje dešimties metų profesionalios socialinės srities patirtį, dar nėra atlikta išsamių metodologinio pobūdžio socialinio darbo tyrimų.

G. Delanty (1997) pabrėžia epistemologinio tyrimo svarbą socialiniame darbe. Tikrovę, pasak jos, sudaro visuomenės atstovai, subjektyvūs aiškinimai ir požiūriai, vadinami pažinimu. Taigi mokslinis tyrinėjimas taps daugiamatis; kintant praktinės veiklos pobūdžiui bei gyvenimui turėtų keistis ir ryšio tarp tyrimo praktikos ir teorijos etinės–politinės dimensijos. Vadinasi, šis mišrus žinių gamybos modelis priartės prie tradicinio mokslo modelio ir užsimegs nauji ryšiai tarp mokslo ir visuomenės.Išvados
Pastaruoju metu mokslinis tiriamasis darbas ir praktinis žinių panaudojimas tampa viena svarbiausių Europos socialinio darbuotojo veiklos sričių. Neatskiriama socialinio darbo studijų programų dalimi tapo tyrimo metodai. Pamažu Europos akademinės institucijos ima pripažinti socialinį darbą kaip savarankišką mokslo šaką.

Mano nuomone, socialinis darbas atitinka mokslo kriterijus (nors dar tebėra diskusijų objektas) ir gali būti vadinamas mokslu, nes turi visus struktūrinius mokslo požymius: tyrimo objektą, pagrindines sąvokas, veiklos principus, sistemina objektyvias žinias apie socialinės realybės sritį, remiasi teorija atliekant praktinius tyrinėjimus, naudojasi kitais mokslais norėdamas pagrįsti savo idėjas. Socialinis darbas tarsi mokslas bei praktika, padedanti žmonėms pasiekti efektyvų psichosocialinį funkcionavimą bei lemianti socialinius pokyčius stiprinant žmonių socialinę gerovę.
Socialiniam darbui, kaip atskirai ir labai aktualiai mokslo ir praktinės veiklos sričiai, įsitvirtinti ir toliau plėstis Lietuvoje reikia tam tikro pagrindo, leidžiančio apimti ir vertinti visą socialinių reiškinių įvairovę ( įstatymus, institucijas, valdymo formas, žmonių santykius, nuostatas vertybes ). Socialinių reiškinių vertinimo objektyvumui reikalingos tam tikros žinios ir patirtis, kurios gali būti apibendrintos ir pateiktos įvairiomis formomis ir būdais. Pasak S. Karvinen (Reconstructing Social Work Research, 1999) – ateities socialinio darbuotojo kvalifikacija, akcentuojanti alternatyvias, laikino, lokalaus ir kultūrinio pobūdžio specifines ypatybes, pasižymi tokiomis savybėmis kaip refleksyvumas, komunikacija, sugebėjimas interpretuoti ir suprasti. Viena iš didžiausių socialinio darbo, kaip mokymo disciplinos ir tyrimo, problemų yra sukurti jo tobulinimo pagrindą. Tokią demokratinę tyrimo ir ugdymo veiklą reikia organizuoti taip, kad įvairūs aiškinimai ir galimybės būtų orientuotos į individą.

Literatūros sąrašas

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.
Johnson L.C. Socialinio darbo praktika – Vilnius: VU SPL, 2001.
Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje. – Klaipėda: KU, 2000.
Leliūgienė I. Žmogus ir socialinė aplinka – Kaunas, 1997.
Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. – Vilnius: VU SPL, 1999.

Leave a Comment