Deviacijos problemų sprendimo gairės

ŽEMAITIJOS KOLEGIJA

Turinys

Įvadas .............................. 2

1.PAAUGLIŲ DEVIANTINIO ELGESIO YPATUMAI ..................... 3

1.1. Asocialaus ir deventinio elgesio samprata...................... 3

1.2 Paauglių deviantinio elgesio priežastys ...................... 42. NUSIKALSTAMUMAS KAIP VAIKŲ DELINKVENTIŠKO ELGESIO PASIREIŠKIMO FORMA.............................. 7

2.1. Nusikalstamumo socialiniai veiksniai ....................... 7

2.2. Nusikaltusių nepilnamečių charakterio ir elgesio bruožai............ 8

3. NEPILNAMEČIŲ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJOS PRIEMONIŲ SISTEMA....... 12

4. UGDOMOJO – PREVENCINIO POVEIKIO LYGIAI................... 18

6. NEPILNAMEČIŲ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJOS PRIEMONIŲ ANALIZĖ....... 25

IŠVADOS.............................. 26

LITERATŪRA.............................. 27

Įvadas

Pastaruoju metu Lietuvoje yra susidariusi gana sudėtinga kriminogeninė padėtis. Nepilnamečių nusikalstamumas yra vienas skausmingiausių mūsų visuomenės gyvenimo reiškinių, nes jų „indėlis“ į bendrą nusikalstamumą yra žymiai didesnis negu suaugusiųjų. Jaunųjų nusikaltėlių amžius vis jaunėja, o nusikaltimai padaromi vis sudėtingesni ir žiauresni.

Paauglystės amžius laikomas rizikos amžiumi. Tada labai sparčiai pradeda formuotis asmenybė. Čia pravartu prisiminti ir anatominius – fiziologinius, psichologinius reiškinius, vykstančius paauglio organizme. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia gyvenimo samprata, socialinis vaidmuo. Paauglys turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje. Šiuo laikotarpiu ir pasireiškia deviantinis elgesys. Pagrindinėmis nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo priežastimis specialistai laiko šiuos socialinius veiksnius: jaunimo bedarbystė, paauglių neužimtumas, neužtikrintumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžios institucijomis. Paauglių nusikalstamumą galima sumažinti naudojant įvairias prevencines priemones.

Tikslas. Išsiaiškinti deeviacijos sprendimo būdus ir metodus.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti nepilnamečių nusikaltėlių charakterio ir elgesio bruožus.

2. Atskleisti nepilnamečių nusikaltėlių prevencijos vaidmenį

1.PAAUGLIŲ DEVIANTINIO ELGESIO YPATUMAI

1.1Asocialaus ir deventinio elgesio samprata.

Paauglystės laikotarpis padeda pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui, t.y. „pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų pilietiniam ko

ompetentingumui palaikyti, profesijai pasirengti darbinei veiklai bei vedybiniam ir šeimyniniam gyvenimui“. Kartu tai ir socialinis procesas. Paaugliai išgyvena taip vadinamą „subrendimo jausmą“, t.y. laiko save beveik suaugusiais ir reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiais. Su tais, kurie nepripažįsta šito jų jausmo ir ignoruoja jų savarankiškumą, kyla didesnių ar mažesnių konfliktų. Daugelis paauglių jaučiasi nemylimi, nereikalingi. Todėl išgyvena neviltį, bejėgiškumą, nepilnavertiškumą ir numenkina save

Paaugliai kurių elgesys neatitinka normą ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“ (angl. Deviance – nukrypimas) sąvoka.

Pasak G. Valicko(1997), asocialaus elgesio sąvoka yra pati plačiausia ir savyje apima visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių noormų.

Deviacija (angl. deviance- nukrypimas) – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas.

Deviacijos reiškinys apima tokias sąvokas kaip deviantinis, delinkventinis bei kriminalinis elgesys.

Deviantinis elgesys – tai vienas iš deviacijos pasireiškimo būdų, susijęs su tam tikrą amžių (paauglystė, suaugusieji) atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams (šeimos, mokyklos), pažeidimu ir laužymu. Tipiškais paauglių deviantinio elgesio pavyzdžiais yra: savavališki ir nuolatiniai išsisukinėjimai nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo, pabėgimai iš namų bei valkatavimas, alkoholinių gėrimų vartojimas, girtavimas, narkomanija be

ei su tuo susijusi asociali veikla, antivisuomeniška seksualinio pobūdžio veikla, bandymai nusižudyti.

Pasak G. Valicko (1997), delinkventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija, pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delinkventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delinkventinis elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (pvz.: tai gali būti nedisciplinuotas, konfliktiškas elgesys, epizodiškas alhoholio vartojimas, bėgimas iš pamokų ir pan.).

M. Galaguzova (2000) išskiria tokius delinkventiško elgesio tipus:

smurtiniai nusižengimai, įvairaus pobūdžio įžeidimai, sumušimai, padegimai, sadistiniai veiksmai, nukreipti prieš tam tikra asmenį;

nusižengimai, siekiant asmeninės materialinės naudos, įskaitant smulkias vagystes, reketo atvejus, mašinų bei kitas vagystes;

nelegalių narkotikų platinimas bei prekyba.

Akivaizdu, kad deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystimąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą; dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.

Būtinybė kontroliuoti žmonių elgesį visuomet bus aktuali problema, nes visuomet egzistuos nesuderinamumas tarp žmogaus poreikių bei realių galimybių. Siekimas patenkinti savo materialinius ar dvasinius poreikius tampa tuo vidiniu motyvatoriumi, kuris skatina žmones nusikalsti, pažeisti tam tikras normas. Deviantinio elgesio priežastimi taip pat gali būti ir nepakankamas asmens psichologinis brandumas, nepakankama socializacija ar tam tikri genetiškai paveldėti polinkiai nusikalstamumui. Kalbant ap

pie paauglių deviaciją kaip socialinę-pedagoginę problemą, pravartu būtų plačiau pasigilinti į pagrindines deviantinio elgesio priežastis (I. Leliūgienė, 2003).

1.2 Paauglių deviantinio elgesio priežastys

M.Galaguzova (2000) išskiria tokias veiksnių, nulemiančių paauglių deviantinį elgesį, grupes:

1. Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialinei adaptacijai.

Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip:

genetiniai, kurie yra paveldimi.

psichofiziologiniai

fiziologiniai.

2. Psichologiniai veiksniai: tai įvairių psichopatologijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Šie nukrypimai pasireiškia įvairiais nerviniais- psichiniais susirgimais, psichopatijomis, padidintu nervinės sistemos jautrumu ir kt

Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystimosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoka, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija. Toks paauglio psichologinis atitolimas gali pasireikšti tokiais psichikos reiškiniais: įvairiomis neurotinėmis reakcijomis, įvairiais bendravimo su aplinkiniais sutrikimais, emociniu šaltumu, padidintu jautrumu, polinkiu į įvairius psichinius susirgimus, netolygiu, lėtesniu psichikos vystimusi, įvairiomis psichikos patologijomis. Paaugliams būdingos reakcijos kaip protestas, atsisakinėjimai yra nedarnių šeimos narių tarpusavio santykių rezultatas. Tais atvejais, kai paauglio vertybių sistema yra nesusiformavusi ar susiformavusi „ydingai“, jo interesų ratas tampa ribotas, apsiribojantis asmeninis materialinis naudos ieškojimu. Tokie paaugliaipasižymi infantilizmu, primityvia galvosena, pramogų bei linksmybių ieškojimu.

Paauglių eg

gocentrizmas bei kritiškas, dažnai priešiškas jų požiūris į vyraujančias normas, taisykles bei kito asmens teises, dažnai sukelia „neigiamos lyderystės“ reiškinį. Tada formuojasi asocialios paauglių grupės ar grupuotės, kurių veikla dažnai tampa net kriminaline. Tokiomis grupuotėmis priklausantys paaugliai pasižymi menku atsakomybės už savo veiksmus jausmu. Tuos veiksmus paaugliai linkę pateisinti išorinėm aplinkybėm.

3. Socialiniai – pedagoginiai veiksniai atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Mokykloje, šeimoje ugdymo procesų metu vaikas gauna daug naudingos informacijos, palengvinančios ir taip sunkų paauglystės laikotarpį, įgalinančios paauglį sėkmingai socializacijai, tolygiam fiziniam, psichiniam vystimuisi ir pan.

Pasak N. Janušaitienės (1987), deviantinis elgesys iš dalies yra vaikų pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y. kai dėl auklėjimo stokos ar ugdymo proceso defektų atsiranda vaiko veiklos ar elgesio nukrypimas nuo normos.

Taigi N. Janulaitienė, kaip vieną iš deviantinio elgesio atsiradimo priežasčių nurodo pedagoginį apleistumą. Pažymėtina, kad pedagoginis apleistumas čia suprantamas plačiąja prasme, t.y. ne tik kaip klaidingo ugdymo proceso dalis mokykloje, bet ir kaip ydingo, netinkamo auklėjimo šeimoje, visuomenėje. Pasak N. Janušaitienės (1987), kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi – elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan. Taigi, deviacija tampa ir pedagogine, ir socialine problema.

Pedagoginis apleistumas labai lengvai gali išsivystyti į socialinį apleistumą, kuris pasireiškia daug sunkesnėmis deviantinio elgesio formomis, tokiomis kaip teisėtvarkos pažeidimai, kriminalinis elgesys, tapimas nusikaltėliu.

4. Socialiniai – ekonominiai veiksniai: apima tokius reiškinius kaip socialinė nelygybė; visuomenės padalijimas į turtingųjų bei vargšų klases; galimybių, gauti padorų atlyginimą, užmokestį socialiai priimtinu būdu, apribojimas, nedarbas, infliacija ir kt.

5. Moraliniai – etiniai veiksniai pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu-doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę. (I.Leliūgienė, 2003)

2. NUSIKALSTAMUMAS KAIP VAIKŲ DELINKVENTIŠKO ELGESIO

PASIREIŠKIMO FORMA.

2.1.Nusikalstamumo socialiniai veikniai.

Paauglystės laikotarpis padeda pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui, t.y. „pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę,įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų pilietiniam kompetentingumui palaikyti, profesijai pasirengti darbinei veiklai bei vedybiniam ir šeimyniniam gyvenimui“. Kartu tai ir socialinis procesas. Paaugliai išgyvena taip vadinamą „subrendimo jausmą“, t.y. laiko save beveik suaugusiais ir reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiais. Su tais, kurie nepripažįsta šito jų jausmo ir ignoruoja jų savarankiškumą, kyla didesnių ar mažesnių konfliktų. Daugelis paauglių jaučiasi nemylimi, nereikalingi. Todėl išgyvena neviltį, bejėgiškumą, nepilnavertiškumą ir numenkina save.

J.Litvinienė (1996) teigia, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuojasi tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai.

Šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių. Moksliniai tyrimai rodo, jog yra ryšys tarp nepilnamečių nusikaltimų ir šeimos ypatumų. Tad norint sukurti veiksmingas nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos programas, reikėtų daug dėmesio skirti ir šeimos bei nepilnamečio santykių problemoms spręsti.

Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti.

Yra siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų:

– Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15proc.).

– Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio(dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60proc.).

– Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.

Smurtas prieš vaikus. Jau minėta, jog agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais. Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta.

Dirbančios motinos ir nepilnamečių nusikalstamumas. Dirbančios motinos turi nemažai įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, kadangi jos dirba ir neturi laiko kontroliuoti savo vaikų. Taigi daugelis vaikų grįžta iš mokyklos į tuščius namus. Tokie vaikai yra žymiai labiau linkę įsitraukti į deviantinę veiklą. Nustatyta, kad grįžusios iš darbo motinos stengiasi daugiau praleisti laiko su savo vaikais, taip kompensuodamos nebuvimą kartu darbo metu. Kitas esminis dalykas, pabrėžiamas tyrėjų – svarbu ne laiko, praleisto su vaiku, kiekybė, bet kokybė.

Mokykla – tai antrasis nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, jog nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai ir mokykla, ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio apraiškos.

Neformalios grupėstai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai.

Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepilnamečiai gali būti įtraukiami į neformalias ir suaugusiųjų, kadangi nepilnametis dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami nepilnametį asocialiems veiksmams, žinodami, kad už tai jis nebus nubaustas.

Neužimtumas – šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir nepilnamečių įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Bet ar neužimtas nepilnametis padarys nusikaltimą ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Tam reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. (I.Leliūgienė, 2003)

2.2. Nusikaltusių nepilnamečių charakterio ir elgesio bruožai.

Nuteisto nepilnamečio charakteristika nusakoma paauglio amžiaus ypatumais, kurie skiriasi audringu fiziniu vystimusi, sparčiu augimu, energija, iniciatyva, asmenybės aktyvumu. Padidintas jautrumas, dvasinės pusiausvyros neturėjimas gali būti drausmės pažeidimo priežastimi. Nuteisti nepilnamečiai labai jautriai reaguoja į išorės veiksmus tiek teigiamus, tiek neigiamus. Neadekvatus savęs ir tikrovės įvertinimas turi įtakos nuteistų nepilnamečių neigiamo požiūrio į moralę susiformavimui, kuris mažina socialinį elgesio reguliavimo efektyvumą ir apsunkina visuomenės ugdymo teigiamas nuostatas, pažiūras bei įsitikinimus. Didelę įtaką tokiame amžiuje turi savęs vertinimas, kuris daugiausia yra padidintas arba pamažintas. Žemas nuteistojo savęs vertinimas skatina išoriškai reguliuoti savo elgesį, kuris dar labiau pajunta neužtikrintumo jausmą ir baimę atrodyti blogesniu už kitus.

Daugumai nubaustų nepilnamečių būdingas prieštaringumas, išryškinantis jų pažiūrų ir įsitikinimų nenuoseklumą.

Kaip rodo socialiniai tyrimai, atlikti perauklėjimo įstaigose, didžioji dauguma paauglių iki nuteisimo mažai domėjosi knygų skaitymu, muzika. Tik nedaugelis sportavo. Daugiau kaip 70 proc. nuteistų nepilnamečių, kaip parodė tyrimai, iki nuteisimo turėjo 5-8 valandas laisvolaiko per dieną. Tuo pačiu metu jų išsilavinimo lygis visuomet atsilieka 2-3 klasėmis; padidėjo visiškai neišsilavinusių nusikaltusių paauglių skaičius.

Nuteisti nepilnamečiai dažniausiai neturi specialybės, daugelis neturi darbo stažo. Neretai laisvo laiko perteklius veda prie to, kad jie pripranta prie alkoholio, narkotikų, anksti pradeda lytinį gyvenimą, kas atitolina juos nuo visuomenei naudingų užsiėmimų, dažnai priveda prie giminystės ryšių, suinteresuotumo mokslu, darbu nutrūkimo, o galiausiai nusikaltimo įvykdymo.

M.Galaguzova (2000) teigia, kad didelė dalis nuteistųjų (iki 53proc.) augo nepilnose šeimose, vaikų namuose ir mokyklose – internatuose. Tėvų ar vieno iš jų nebuvimas apsunkino dorovinių nuostatų formavimąsi. Šeimose, kur yra abu tėvai, pastebimas supratimo tarp suaugusiųjų ir vaikų nebuvimas, spragos doroviniame paauglio ugdyme, tėvų abejingumas vaiko problemoms, draugams. Tėvų žinios apie vaiką supančią aplinką, parodė, kad 63,5 proc. žinojo visus ir gerai, 28,6 proc. žinojo ne visus ir blogai, 0,5 proc. visiškai nieko nežinojo, 7,4 proc. apie tai atsakyti negalėjo. 91,4 proc. atvejai tėvai gaudavo informacijos apie jų buvimo vietą, vaikų laiko leidimo būdus, jų draugus iš paties vaiko, ir 8,1 proc. periodiškai sužinodavo apie tai iš kaimynų, pažįstamų, mokytojų , 0,5 proc. visai neturėjo jokios informacijos.

Gauti duomenys apie lytinį vaikų ir paauglių auklėjimą byloja apie iškilusią problemą ir trūkumus sprendžiant šias problemas. Jaunesnių ir vyresnių klasių mokiniai įgyja tik paviršutiniškas žinias lytinio švietimo klausimais ir tai tik epizodiškai. Didelis nusikaltimų, pasikėsinant į lytinę nepriklausomybę, skaičius liudija jaunų žmonių tarpe atsiradusius moralinius nuostolius, kuriuos patiria ne tik konkretus mažametis ar paauglys, bet ir jį supantieji. Cinizmas, žiaurumas, nusikaltimo vykdymo būdai, esant tinkamo auklėjimo trūkumams, kai kuriems paaugliams gali būti suprantama kaip neteisėtas aktyvios veiklos stimuliatorius, kaip analogiškos veiklos įvykdimo iššūkis. Lyčių tarpusavio elgesio problema atsiranda tada, kai įvyksta ankstesnis paauglių lytinis subrendimas. Žinios apie intymią sferą, požiūris į lytiškumą vaiko mikropasaulyje, dažniausiai, įsisavinamas iškreipta forma. Todėl lytinio auklėjimo pagrindai turi būti padėti jau ankstyvame amžiuje.

Sunki materialinė padėtis sumažina paauglių norą patenkinti savo interesus ir norus, o tai nepilnamečius dažnai stumia į nusikaltimus. Kadangi trūksta lėšų kokių nors daiktų įsigijimui, jie tuos daiktus įsigyja neteisėtu būdu.

Išskiriami savanaudiško nusikaltimo vykdymo motyvai: noras valdyti įsigytų daiktų kaina, poreikis turėti savų pinigų daiktų įsigijimui- radijo aparatūros, motociklų ir t.t.

Daugiausiai paplitusių prievartinių nusikaltimų įvykdymo motyvai: kerštas, „vyriškumo“, „užgrūdintos valios“, „rizikuoti ir nieko neatsitikti“, „nebūti balta varna“ ir kitų savybių pasireiškimas.

Dauguma sunkių nusikaltimų, pasižyminčių ypatingu nemotyvuotu žiaurumu,- žmogžudystės, chuliganizmas, sunkūs kūno sužalojimai – įvykdomi paauglių, paveiktų alkoholio ir narkotinių medžiagų. Tokių nusikaltimų įvykdymas yra laikomas sunkinančiomis nusikaltimo aplinkybėmis. Tyrimais atskleista, kad dauguma nubaustųjų pradėjo anksti rūkyti, naudoti spiritinius gėrimus.

Paaugliai, siekdami nepriklausomybės ir savarankiškumo,bet tam nepasiruošę, lengvai pasiduoda asocialių asmenų psichologinei įtakai. Tai , ko nepilnametis nebūtų nusprendęs atlikti pats , tampa realybe grupėje.

Dalis paauglių, vykdydami nusikaltimą, vertina tai kaip išdykėlišką, padaužišką, valiūkišką veiklą. Jie nejaučia ribos , kur teisės pažeidimas pereina į nusikaltimą.

Taigi, nuteistų nepilnamečių asmenų ir grupių charakteristika nusakoma šiais ypatumais:

Paauglystės ypatumai:

1. Audringas fizinis organizmo vystymasis;

2. Moralinis nestabilumas;

3. Neadekvatus savęs vertinimas(paaukštintas, nužemintas);

4. Intensyvus valios formavimo procesas;

5. Prieštaringas pasaulėžiūros suvokimas.

Pedagoginis ir dorovinis apleistumas:

1. Organizuoto laisvalaikio galimybių neturėjimas.

2. Žemas dvasingumo, išsilavinimo lygis.

Problemos šeimoje:

1. Tėvų neturėjimas arba gyvenimas nepilnoje šeimoje.

2. Antivisuomeniniai tėvų ir giminių išpuoliai.

3. Giminystės ryšių iširimas.

Nusikaltimų vykdymo motyvai:

1. Turėti tai, ko negali nusipirkti dėl blogos materialinės padėties.

2. Pademonstruoti suaugusį ir gauti grupės pritarimą.

3. Menkas supratimas apie tai, dėl ko įvykdė nusikaltimą.

Polinkis į deviantinį elgesį:

1. Pasidavimas suaugusių nusikaltėlių įtakai.

2. Žema teisinė kultūra.

3. Prieštaravimai perauklėjimo institucijos tvarkai.

4. Galimybė adaptuotis perauklėjimo institucijos tvarkai.

5. Nuteistųjų susisluoksniavimas (vaidmenų pasiskirstymas).

6. Atitinkamų gyvenimiškų planų neturėjimas.

Galima daryti prielaidą, jog nuteisti nepilnamečiai – tai asmenys su sutrikdytu socializacijos procesu, skirtingai suvokiantys socialinius vaidmenis, įtraukti į socialinių ryšių ir požiūrių sistemą. Paauglio, pripažinto kaltu įvykdžius nusikaltimą, įkurdinimas uždaro tipo pataisos įstaigoje, nutraukia pradėtą socializacijos procesą ir galutinai apsunkina jo normalų vystimąsi.(I.Leliūgienė, 2003)

3.NEPILNAMEČIŲ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJOS PRIEMONIŲ SISTEMA

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje keitėsi kultūrinis, socialinis ir politinis gyvenimas. Visuomenėse vykstantis socialinių struktūrų persitvarkymas paaštrino daugelį socialinių, psichologinių ir ekonominių problemų. Tai palietė iš esmes kiekvieną šeimą, joje augančius vaikus. Bedarbystės problema skatina asocialių šeimų didėjimą, degradaciją, depresiją, kelia pavojų vaikų saugumui, jų ateičiai jaunimas, kaip viena aktyviausių visuomenės grupių, gana jautriai reaguoja į įvairius sociokultūrinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykstančius visuomenėje. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir deviantinį elgesį.

Pagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumu kryptis – visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Ši sistema – tai visa įvairių valstybės ir visuomenės grandžių veikla, rengiant ir įgyvendinant priemones, šalinančias nepilnamečių nusikaltimų padarymo galimybes, jų nusikalstamumo priežastis ir sąlygas.

Pagal taikymo pobūdį jos skirstomos į dvi pagrindines dalis: ankstyvąją ir tiesioginę. Ankstyvoji nepilnamečių nusikalstamumo prevencija prasideda, kai tik atsiranda pirmieji vaikų ir paauglių auklėjimo nepalankių sąlygų požymiai, darantys ar galintys daryti įtaką nusikaltėlio asmenybės formavimuisi, ir tęsiasi iki to momento, kai iš paauglio elgesio galima realiai numatyti, kad jis padarys nusikaltimą. Kai nusikaltimas jau yra įvykdytas, prasideda tiesioginė prevencija, kuria siekiama sulaikyti paauglį nuo naujo nusikaltimo ir užtikrinti, kad būtų pašalinta nepilnamečio asmenybės kriminogeninė deformacija. Ankstyvojoje stadijoje naudojama daug ir įvairių nusikalstamumo prevencijos priemonių. Jų tikslas – pasiekti, kad laiku būtų išaiškinti pirmieji nepilnamečių nepalankių auklėjimo sąlygų ir nepageidaujamo jų asmenybės vystimosi požymiai, imtis atitinkamų poveikio priemonių. Atsižvelgiant į paauglio asmenybės neigiamo formavimosi intensyvumą, yra intensyvinamos ir prevencinės priemonės: pirmiausia siekiama pristabdyti šį neigiamą asmenybės formavimąsi, o tada keisti paauglio asmenybės vystimosi kryptį, šalinant žalingas ankstesnio vystimosi pasekmes..

Kita nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių stadija – tiesioginė. Remiantis nusikaltimo kvalifikacija, pagal įstatymą paskirta bausme, dirbamas prevencinis darbas. Tiesioginės prevencijos priemones, kuriomis siekiama:

a) užkirsti kelią recidyviniam nusikalstamumui;

b) sulaikyti nuo nusikaltimo kitus nepastovaus elgesio asmenis;

c) pašalinti priežastis ir sąlygas, padėjusias ir galinčias paskatinti naujus nusikaltimus.

Taikant prevenciją yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti deviantinio elgesio apraiškų. Jų ugdymas yra ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje. D.Gailienė, L.Bulotaitė, N.Sturlienė (1996) išskiria tokius socialinius įgūdžius:

Sprendimų priėmimas – šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius, racionalius, optimaliausius sprendimus.

Problemų sprendimas- įgalina konstruktyviai spręsti problemas, priimant racionaliausią bei optimaliausią sprendimą.

Kūrybiškas mąstymas – susijęs su prieš tai 2 įgūdžiais; jis įgalina įvertinti visas alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo padarinius.

Kritinis mąstymas – gebėjimas analizuoti informaciją bei patyrimą.

Efektyvus bendravimas- gebėjimas save išreikšti verbaliniais ir neverbaliniais būdais ,priimtinais mūsų kultūrai ir situacijai.

Asmeninis bendravimas – gebėjimas užmegzti ir išlaikyti pozityvius, prosocialius draugiškus ryšius su aplinkiniais.

Savęs pažinimas- gebėjimaspažinti ir įvertinti save, savo charakterį, stipriąsias bei silpnąsias puses.

Emocijų valdymas -tai savo ir kitų žmonių emocijų supratimas bei žinojimas, kaip jos veikia mūsų elgesį , sveikatą.

Empatija – gebėjimas įsijausti į kito žmogaus gyvenimą. Padeda suprasti ir priimti kitus žmones.

Streso įveikimas- tai streso priežasčių numatymas ir žinojimas, kaip jis mus veikia.

Šių socialinių įgūdžių išsiugdymas padeda vaikams tapti psichologiškai brandžiomis bei sąmoningomis asmenybėmis, bei tapti atspariems įvairioms deviacijos apraiškoms jų elgesyje.

Pagal pobūdį (turinį) nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemas galima skirstyti į: 1) ekonomines, 2) socialines – organizacines, 3) ideologines, 4) kultūrines – auklėjamąsias, 5) organizacines – valdymo, 6) visuomenines – pedagogines, 7) administracines – teisines, 8) kriminalines – teisines, 9) kriminalines – technines ir kt..

Be abejo, tokia analizuojamos sistemos struktūra yra gana sąlyginė. Pavyzdžiui, visuomenines – pedagogines galima skirstyti į visuomenines ir į pedagogines. Galima jas nagrinėti pagal įvairius taikymo ir poveikio lygius. Jos gali būti ir procesinės, ir neprocesinės,jas gali taikyti įvairios valstybinės institucijos ir visuomeninės organizacijos.

Naudodamasis G. Minkovskio ir A.Šliapočnikovo pateiktu nusikalstamumo prevencijos priemonių klasifikavimu, A.Čepas (G.Babachinaitė, A.Dapšys, A.Čepas, 1984) nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemą apibūdina pagal jų taikymo lygį. Jo nuomone , visą nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos priemonių sistemą galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes:

Priemonės, kuriamos, įgyvendinamos visos valstybės ir visuomenės mastu;

Priemonės, kuriamos, įgyvendinamos tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse;

Priemonės, kuriamos, įgyvendinamos mikrosocialinėse grupėse;

Priemonės, kuriamos, įgyvendinamos tam tikrų žmonių atžvilgiu.

Pagal poveikio objektą prevencijos priemones galima suskirstyti į dvi grupes: 1) bendro poveikio priemones; 2) individualaus poveikio priemones.

Prie bendro poveikio priemonių priskiriamos tos, kurios naudojamos valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų veikloje, kai siekiama išaiškinti nepalankias nepilnamečių, jų tėvų ir juos atstojančių asmenų gyvenimo sąlygas, auklėjimo šeimoje trūkumus, žalingą gyvenamosios vietos aplinkos įtaką, mokyklos darbo klaidas ir trūkumus, organizuojant visose nurodytose srityse laisvalaikį.

Bendro poveikio priemonės yra apibendrinto pobūdžio. Jų tikslas – išaiškinti ir pašalinti auklėjimo trūkumus tam tikruose kolektyvuose ar jų susivienijimuose, tam tikroje teritorijoje, tam tikruose kontingentuose. Kuriant bendro poveikio priemones, remiamasi individualaus poveikio priemonių taikymo praktika, regiono socialinių procesų ir tendencijų analize ir pan.

Individualaus poveikio priemonės naudojamos, koreguojant nepilnamečių asmenybę įvairiose jos deformacijos stadijose, siekiant pakeisti formavimosi turinį bei kryptį ir pašalinti deformavimosi sąlygas. Taigi, jos visada jungia tris aspektus: poveikį asmeniui, jo auklėjimo sąlygomis, neigiamos įtakos šaltiniams. Šias priemones galima suskirstyti į:

Prevencines auklėjimo priemones, įgyvendinamas per šeimą;

Prevencines auklėjimo priemones, įgyvendinamas per mokslo ir darbo kolektyvus;

Prevencines auklėjimo priemones, įgyvendinamas per visuomenėsatstovus;

Nepilnamečių reikalų komisijų ir teisėsaugos institucijų kontrolės ir poveikio priemones.

Šiai prevencijos priemonių grupei būdinga tai, kad čia pedagoginio, drausminio, administracinio, visuomeninio, kriminalinio – teisinio poveikio priemonės taikomos konkrečiam asmeniui, jų grupei ir konkrečiai aplinkai.

Tarp bendro ir individualaus poveikio priemonių yra glaudus (tiesioginis ir grįžtamasis) ryšys. Bendro poveikio priemonės sudaro pagrindą, kuriuo remiantis galima užkirsti kelią konkretiems nusikaltimams, o individualaus poveikio priemonės didina bendro poveikio priemonių veiksmingumą.

Individualaus poveikio priemones, pateiktas A.Čepo (1984), taip pat nagrinėja ir M.A. Galagūzova (2000), akcentuodamas socialinės pedagogikos darbo su nepilnamečiais nusikaltėliais individualaus prevencinio poveikio jų asmenybių formavimuisi, darbo su jais metodiką. (I.Leliūgienė, 2003).

Kaip prevencijos priemonė yra vaikų įdarbinimas, arba pasiūlymai įsidarbinti. Vaikai būtų užimti, jei galėtų įsidarbinti. Tai aktuali problema, nes vaikų įdarbinimo galimybės labai ribotos, atsižvelgiant į jų amžių, kvalifikaciją ir daug sudėtingesni nei suaugusiųjų. Apskritai jaunimas yra labiausiai nedarbo pažeidžiama grupė. Dėl pablogėjusių socialinių ekonominių sąlygų dalis jaunimo iki 16 metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklų ir neįgyja netgi pagrindinio išsilavinimo.

Nors su vaikų ir jaunimo nusikalstamumo problema susiduria kiekviena visuomenė, tačiau šią problemą jos sprendžia skirtingai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamojo kodekso) normos, taikomos 14-

17 m. amžiaus asmenims, bei jų taikymo praktika neatitinka šiuolaikinės baudžiamosios politikos kriterijų, neatsižvelgia į moderniąsias kriminologijos mokslo teorijas. Remiantis statistiniais duomenimis, 1997 m. net 41 % nuteistų nepilnamečių buvo paskirtas laisvės atėmimas, 46 % bausmės vykdymas atidėtas, 6 % paskirta bauda. Pastarųjų metų oficialūs statistiniai duomenys rodo sąlyginį nepilnamečių nusikalstamumo stabilizavimąsi (2000 m. ištirta 5 519 nepilnamečių padarytų nusikaltimų, 2001 m. – 5 396, 2002 m. – 5 152). 2003 m. buvo ištirtos 4 058 nusikalstamos veikos, padarytos nepilnamečių ar jiems dalyvaujant, per 2004 m. 4 mėnesius – 1 597 nusikalstamos veikos.
Galima teigti, kad mažėjimą iš dalies įtakojo Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinė programa, kurią vykdo visos suinteresuotos institucijos.

0x08 graphic

Atsižvelgiant į vis didėjantį vaikų ir jaunimo nusikalstamumą ir netinkamų poveikio priemonių taikymą, galima teigti, kad šiuo metu vykdoma baudžiamoji politika vaikų ir jaunimo atžvilgiu veda prie dar didesnio nusikalstamumo augimo. Dažnas laisvės atėmimo bausmės taikymas siaurina pozityvios socializacijos galimybes. Didėjant gyvenimo įkalinimo įstaigose patirtį turinčių jaunuolių skaičiui, galima tikėtis ir dažnesnio nusikaltimų pakartotinumo.

1997 metais LR Vyriausybė priėmė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą. Joje yra numatytas ilgalaikis tikslas: pagerinti vaikų teisių bei interesų apsaugą ir sumažinti nusikalstamumo lygį, bei artimiausiu metu siektinas tikslas – veiksmingos vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos sukūrimas. Vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos vykdymas yra numatytas trijuose lygmenyse – valstybės, apskričių administracijų bei savivaldybių (miesto, rajono) ir institucijų (švietimo, socialinės globos ir rūpybos, visuomeninių organizacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų). Procedūrinis vaidmuo perleidžiamas savivaldybėms ir institucijoms, skatinama nevyriausybinių organizacijų veikla.

Vaikų užimtumas ir prevencinė veikla turi tapti vietos bendruomenių uždaviniu, o suinteresuotų institucijų veikla šioje srityje vienijama ir koordinuojama. 2004 m. balandžio 14 d. švietimo ir mokslo ministro ir policijos generalinio komisaro bendru įsakymu buvo įsteigta koordinacinė darbo grupė, kuri jungia vaikų ir jaunimo užimtumu bei prevencine veikla besirūpinančių žinybų, savivaldos, nevyriausybinių organizacijų atstovus.
Koordinacinės darbo grupės uždavinys – telkti bendras mokyklų, policijos, vietos bendruomenių, seniūnijų, NVO jėgas užimant vaikus po pamokų, atostogų metu, organizuojant moksleivių teisinį švietimą, dirbant su socialinės rizikos šeimomis bei nusikalsti linkusiais vaikais ir jaunuoliais. Jeigu kalbėti apie nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos sistemą, tai ji, be abejo, yra. Tačiau kitas klausimas, ar ši sistema veikia efektyviai. Nors prevencinis darbas šioje srityje atliekamas tikrai didelis, gerais jo rezultatais, deja, pasidžiaugti negalima. Kaip jau minėta, nepilnamečių nusikalstamumo bei kitų teisės pažeidimų būklė yra sudėtinga. (Internetas)

4.UGDOMOJO – PREVENCINIO POVEIKIO LYGIAI

Analizuojant individualios nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos aspektus, galima apčiuopti tris pagrindinius ugdomojo – prevencinio poveikio lygius.

Pirmasis lygis tai visos ugdymo sistemos ir mokymo apie įvairius dorovinio- edukacinio, kultūrinio – edukacinio darbo formų ugdomasis- prevencinis poveikis, pagalba buities ir darbo aplinkoje, darbinių įgūdžių įvaldyme ir darbinės kvalifikacijos kėlime, naudojimas priemonių, nukreiptų į neigiamai įtakojančių nepilnamečio nusikaltėlio gyvenimo sąlygų pašalinimą, nepilnamečių įtraukimas į sporto ir kitus užsiėmimus, sukarintas ar sportines stovyklas vasaros metu ir t.t.

Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos proceso optimizacijoje svarbiausia grandimi tampa socialiai – negatyvios įtakos paaugliui ištakų atskleidimas, iš jų ir suaugusių asmenų, charakterizuojamų antivisuomeniniu elgesiu, išaiškinimas ir apsaugos nuo jų neigiamo poveikio mechanizmo pakoregavimas.

Aptariant artimiausios asocialios paauglių aplinkos neigiamos įtakos neutralizacijos mechanizmą, išskiriami šie subjektai:

operatyvūskriminalinės paieškos tarnybų darbuotojai;

policijos nepilnamečių reikalų inspektoriai;

budintys policijos inspektoriai;

socialiniai pedagogai;

kitų organizacijų tarnautojai, susiję su nepilnamečių nusikalstamumo prevencija.

Neutralizacijos mechanizmo objektai yra:

neigiamai įtakojami nepilnamečiai ;

suaugę, darantys negatyvų poveikį paaugliams;

nepilnamečių ir suaugusių gyvenamosios aplinkos bendruomenė

Pagrindiniai suaugusių nusikaltėlių įtakos neutralizacijos mechanizmo funkcionavimo tikslai gali būti:

nepilnamečių, turinčių elgesio nukrypimų, darančių teisės pažeidimus ar nusikaltimus, o taip pat suaugusių, neigiamai juos įtakojančių, išaiškinimas;

santykių tarp suaugusių ir nepilnamečių formos ir pobūdžio, tų santykių neigiamos įtakos paaugliams faktų, o taip pat socialiai nepalankių suaugusių ir paauglių bendruomenės sąlygų nustatymas;

informacijos ir įrodymų apie suaugusių neigiamos įtakos nepilnamečiams formas ir būdus, tos įtakos pasekmių fiksavimas;

prevencinis poveikis nepilnamečiams, turintiems elgesio nukrypimų, bei suaugusiems, neigiamai įtakojusiems paauglius.

Užsibrėžtiems tikslams pasiekti, siūlomos tokios suaugusių neigiamos įtakos paaugliams neutralizavimo formos:

pokalbiai su nepilnamečiais, turinčiais elgesio nukrypimų, jų įtraukimas į būrelius, klubus, visuomeninius vaikų ir jaunimo susivienijimus (pvz. skautų organizacijos);

susitikimai su tos mokymosi institucijos, kurią lanko paauglys ar dėl kurių nors priežasčių nustojo lankyti, pedagogais, socialiniu pedagogu;

nepilnamečio gyvenamojo būsto lankymas;

įtraukimas į ugdomąjį darbą, pakankamai kompetetingų asmenų;

paauglio elgesio aptarimas nepilnamečio teisės pažeidimo prevencijos požiūriu;

paauglio elgesio aptarimas Vaiko teisių apsaugos tarnyboje;

oficialus įspėjimas teisės pažeidėjams;

baudos paskyrimas tėvams, vengiantiems auklėti vaikus;

asmenų, dariusių teisės pažeidimus ir neigiamai įtakojusius paauglius, atvesdinimas į policijos nuovadą, kitas teisėsaugos institucijas;

remiantis įstatymais, skirti administracinę priežiūrą suaugusiems teisės pažeidėjams;

informacijos apie suaugusius asmenis, įtraukusius paauglius į antivisuomeninę veiklą, rinkimas, norint išspręsti klausimą, siekiant juos patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Antrasis lygis- kryptingas darbas su itin sunkių nepilnamečių perauklėjimo, atliekamu mokykloje, profesinėse mokyklose ir kitose ugdymo institucijose: socialinių pedagogų – savanorių, mokytojo ar globėjo paskyrimas, kuris individualiai dirbtų su nepilnamečiu teisės pažeidėju ir atliktų auklėjamąjį darbą, į jį įtrauktų įžymius sportininkus, trenerius, studentus ir kūybinės inteligentijos, religinės bendruomenės atstovus, buvusius kalinius, teigiamai charakterizuojamus ir sėkmingai integravusius į socialinį gyvenimą.

Šiame etape gali būti taikomi tiek individualios, tiek grupinės darbo formos. Dirbant grupėje, pirmiausia derėtų organizuoti nepilnamečių teisinį švietimą, kurį gali įgyvendinti socialiniai darbuotojai, medikai. Čia svarbiausias dėmesys skiriamas paauglio atsakomybės visuomenei išryškinimui, jo socialiniam lavinimui.

Be to, teisinė, psichologinė, pedagoginė pagalba nepilnamečiams teisės pažeidėjams gali būti teikiama skirtingų socialinių tarnybų: reabilitaciniuose centruose, psichologinės- pedagoginės pagalbos centruose, pagalbos telefonais ir t. t.

Trečiasis lygis ugdomasis prevencinis efektas kasdieniniuose žmogiškuosiuose santykiuose bendraamžių kolektyve, ypač situacijose, kai paauglys atsiranda neįprastame jam kolektyve, pajunta neįprastus santykius, vyraujančius mokykloje, buityje, poilsio metu, gatvėje, t.y. procese tų trumpalaikių, vienkartinių arba ilgiau trunkančių santykių, kurių išvardyti neįmanoma.

Tokiu atveju ugdymo prevencijos priemonių sistema papildoma realiai vykstančiais procesais, darančiais tam tikrą įtaką jauniems teisės pažeidėjams.

Prevencinės – ugdomosios veiklos užduotis – kuo greičiau „išplėšti“ nepilnametį iš nepalankios aplinkos, „nukreipti“ į jį ugdymo prevencijos veiklą, o kai kuriais atvejais atkreipti į jį paprasčiausiai žmogiškąjį dėmesį, sutrumpinti laiką neigiamam poveikiui iš šalies, padėti suformuoti stiprius socialinius pozityvius ryšius.

Jaunų teisės pažeidėjų individualaus požiūrio į nusikaltimą, įpročių ir polinkių atpažinimas pasiekiamas nuosekliu ir nepertraukiamu ugdymo – prevenciniu darbu. Vienkartinis asocialaus vaiko elgesio aptarimas susirinkime neduoda reikiamo efekto be sistemingo darbo su blogus įpročius turinčiu jaunuoliu. Be to, visa įvairiapusė individuali prevencija turi remtis psichologijos, pedagogikos, kriminologijos ir kitais mokslais, suteikiančiais jai metodinį bruožą. Šitos veiklos praktinė pusė susideda iš pagalbos tokiems paaugliams susirasti darbą, normalių buitinių sąlygų suteikimą, santykių šeimoje ir su aplinkiniais normalizavimą, jų atribojimą nuo neigiamos įtakos iš aplinkinių pusės, dažniausiai iš vyresniųjų, praktikuojančių amoralų elgesį.

Be to, kai vaikas yra kontrolės ir perauklėjimo aplinkoje, su juo reikia būti kuo atsargesniam ir taktiškesniam. Tam būtina gerai suprasti jo vidinį pasaulį, motyvuoti jo nuolatinį vystimasi, o tai kaskart sunkiau padaryti vaikui augant. Berniuko ar mergaitės vystimasis vyksta veikloje, todėl tikslinga suteikti jiems būtinas sąlygas, kuriose galėtų pasireikšti jo sugebėjimai, interesai, siekimai, kad jie galėtų pastūmėti kokiai nors pozityviai veiklai.

Individualus prevencinis poveikis turi būti nukreiptas į socialiai naudingą veiklą, aktyvumo, iniciatyvos, asmenybės savarankiškumo vystimą, prireikus ir savęs tobulėjimą, saviauklą ir praktinių veiksmų vykdimą. Tokiu atveju teikiama edukacinė pagalba vystyti tikrą asmenybės laisvę, jos santykio su aplinka savarankiškumą, sugebėjimus ir talentus, didinti aktyvumą, skatinantį asmenybės pozityvų požiūrį į mokslą, darbą, kolektyvą, šeimą

Ugdymo prevencinės priemonės turi būti kompleksinės, kaip ir pats įvairiapusis priėjimas prie asmenybės, įtakos jos įvairiomis vystimosi pusėmis derinimas gali duoti teigiamus rezultatus. Praktika rodo, jog prevencinis poveikis tik vienai paauglio charakterio pusei, neįvertinant kitų, veda prie iliuzinio teigiamo efekto, kai kurių pozityvių asmenybės elgesio bruožų vystimosi stabdymo. Toks vienapusis veiksmas dažnai tampa susižavėjimu žodiniais metodais, tokiais, kaip: 1) ugdymo – prevencinio poveikio, atpažįstant ir įvertinant aktyvios praktinės veiklos organizavimą, metodas; 2) įtraukimo į įdomius socialiai naudingus užsiėmimus, užmiršimą teisingo paauglio bendravimo su grupe organizavimo ir t.t

Esant kompleksiniam poveikio pobūdžiui, išorinių veiksnių įtaka efektyviausiai jaučiama asmenybės viduje, pozityviai veikia jos vystimąsi. Tuo pačiu reikia aiškiai nustatyti ugdymo prevencijos poveikio efektyvumo kriterijus, kurie leidžia objektyviai vertinti perauklėjimo proceso rezultatyvumą. Vienas iš mobiliausių parametrų yra kuo įvairesnis paauglio užimtumas. Kalbama ne apie paprasčiausią paauglio laiko užėmimą, bet apie veiklą, praplečiančią ir pagilinančią pozityvius interesus ir gerus tarpusavio santykius. Būtent dėl edukacinės, pažinimo, socialinės, darbinės, praktinės veiklos vyksta asmenybės sąveika su aplinka ir organizacijos nariais. Todėl sėkmingo jaunojo teisės pažeidėjo perauklėjimo tiksluose reikia numatyti jo ryšių su grupe – klase, draugais ir visuomene išplėtimą, praturtinimą, vystyti sugebėjimą savarankiškai ir pozityviai reguliuoti savo socialinius ryšius ir pažiūras. Šiuo aspektu neįkainojamą paramą siūlo jaunimo programos, paauglių ir jaunimo nevyriausybinės organizacijos, sporto mokyklos, klubai ir pan. Būtent juose jaunas žmogus gali save realizuoti pozityvioje veikloje, pergalvoti savo poelgius. (I.Leliūgienė, 2003)

5. NEPILNAMEČIŲ DELINKVENTIŠKO ELGESIO ANALIZĖ

Kiekvienas vaikas turi teisę būti laimingas. 21 amž. įpareigoja suaugusiuosius šią vaikų teisę paversti ir suaugusiųjų pareiga. Svarbiausia sąlyga šiame kelyje – suaugusiųjų siekis pažinti vaikystę ir paauglystę kaip natūralų žmogaus socialinio gyvenimo periodą.

Paauglystė – tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Šiame laikotarpyje įvyksta reikšmingų fiziologinių organizmo kitimų. Vienas iš pačių svarbiausių momentų paauglio asmenybės vystimesi yra jo savimonė, poreikis suvokti save kaip asmenybę. A.Gučo(1990) nuomone, savimonės formavimosi pradžia ir jos tolesnis vystimasis paženklina visą paauglio psichinį gyvenimą, jo mokymosi pobūdį, požiūrio į aplinką, į santykių su žmonėmis formavimąsi (A.Gučas,1990).

R.Žukauskienės (1998) teigimu, paauglystės laikotarpis padeda pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui, t.y. „pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų pilietiniam kompetentingumui palaikyti, profesijai pasirengti darbinei veiklai bei vedybiniam ir šeimyniniam gyvenimui“(R.Žukauskienė, 2002).

Apibendrinant galima sakyti, kad paauglystė yra savęs tyrinėjimo, savęs atradimo ir savo galimo vaidmens gyvenime nustatymo metas. “Emociniu požiūriu gali būti ir netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities, ar jaunas žmogus bus pajėgus patenkinti suaugusiųjų viltis, suvaidinti naujus vaidmenis ir t.t.“, – rašo I.Leliūgienė (2003).

Kalbant apie vaikų ir paauglių elgesio sutrikimus ar nukrypimus vartojamossąvokos:“asocialus“, “amoralus“, „antivisuomeninis“, „delinkventinis“ ir pan. G.Valicko (1997) nuomone, „asocialus elgesys – tai tokie poelgiai arba visuma poelgių , kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teises, moralės normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius“. I.Leliūgienė teigia, kad “tokios elgesio formos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimus“.

A.Gučas (1990) teigia, kad „Dėl netinkamo elgesio (blogo mokymosi, nepaklusimo drausmei, išdykavimo, mušimosi) vaikai nesugyvena su klase, nutrūksta geri vaiko santykiai ir su mokytojais. O kai mokykla pasiskundžia dėl vaiko elgesio tėvams, atsiranda bendravimo sunkumų ir su jais, nes tėvai ne visada tinkamomis priemonėmis tus konfliktus sprendžia. Vaikas lieka atskirtas, izoliuotas nuo artimiausių žmonių. Tai sukelia jam sunkių išgyvenimų, daro įtaką jo elgesiui, pažangumui“.

O I.Leliūgienė pabrėžia, jog “Laiku nekreipiant dėmesio į vaikų ir jaunesnių paauglių mažesnius prasižengimus, susiformuoja tipiškas deviantinis elgesys, kuriam būdinga: savavališki ir nuolatiniai išsisukinėjimai nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo, pabėgimai iš namų bei valkatavimas, girtavimas, narkomanija bei su tuo susijusi asociali veikla, antivisuomeniška seksualinio pobūdžio veikla, bandymai nusižūdyti“.

Kaip rašo M.Galaguzova (2000), 1950m. Šuesleris ir Kreslis bandė įrodyti, kad visiems nusikaltėliams daugiau ar mažiau yra būdingas tam tikrų psichologinių bruožų kompleksas. Tačiau jų bandymai buvo nesėkmingi ir dėl to buvo padaryta išvada, kad deviacija pasireiškia ar nulemta ne vien tik tam tikrų psichologinių asmens savybių, bet yra tam tikrų psichologinių bei socialinių veiksnių, veikiančių žmogų, pasekmė.

Vaikai priklausantys rizikos grupei turi ne tik skirtumu, bet ir begales panašumu. Vieni iš jų yra įžūlūs, akiplėšiški, mėgsta buti dėmesio centre, kiti – užsidarę, vengia viešumos, iš pažiūros kuklūs ir drovūs, treti – nuolat paniurę, pikti, įsitempę ir t.t. Dauguma asocialių vaikų problemų yra susiję su jų nederamu elgesiu ir visuomeniniu taisyklių nesilaikymu.

Ugdymo praktikoje pastebėta, L.Rupšienės teigimu (2000), jog nemaža dalis ,,problemiškų” vaikų išauga šeimose, kurių mikroklimatą galima apibūdinti kaip blogą (tokios šeimos dar vadinamos Lietuvoje nedarniomis). O prastas šeimos mikroklimatas vaikus nuteikia prieš suaugusius, skatina nepagarbą žmonėms, nedrausmingumą, nenorą.

S. Ignatovičienė ir R. Žukauskienė (1999), besiremiančios savo darbo praktika, išskiria šiuos rizikos grupes vaikams būdingus bruožus:

1. Šie vaikai dažniausiai būna nedrausmingi, nemandagūs, įžūlūs su suaugusiais, nes namuose nėra išmokę deramai elgtis.

2. Vaikams būdingas nepasitikėjimas savimi, dėl to jie labai greitai įsižeidžia, reaguoja į kiekvieną suaugusiųjų (tėvų, mokytojų) ar bendraamžių pastabą keiksmažodžiais, muštynėmis, įvairiais užgauliojimais arba tiesiog pabėgimu iš klasės.

3. Šie vaikai dažnai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi. Tai verčia juos ieškoti stiprių draugų, lyderių, kurie gali juos apginti nuo įvairių pavojų.

4. Vaikų kalba dažniausiai primityvi, žodynas skurdus, kalboje jie vartojadaug keiksmažodžiu, dažnai grasina savo bendraamžiams, erzina ir pravardžiuoja vieni kitus.

5. Šie vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų, sunkiai sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja lankyti mokyklą.

6. Šie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalyku, kad išsisuktu nuo bausmes arba sukeltu gailesti ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos. Jie gali meluoti, norėdami nuslėpti šeimos problemas, pateisinti netikusį savo tėvų elgesį, norėdami patys išsisukti nuo bausmės ir pan.

7. Jie gana gerai orientuojasi įvairiose socialinėse situacijose, yra apsukrūs, aktyvūs, sugeba numatyti, kaip galima sukelti suaugusiųjų gailestį ir užuojautą, išprašyti pinigų ar gauti kitokios naudos.

8. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos i tai, kaip ir iš kur jų gauti.

9. Jie nepasitiki suaugusiais, labai įtarus, greitai pastebi tikrąsias suaugusiųjų nuostatas, negerbia ir niekina pedagogus, jaučiančius tik gailesti ar panieką tokiems vaikams.

10. Vaikai yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuolėjo.

Vaikai ir paaugliai, patyrę traumuojančių išgyvenimų taip pat priklauso rizikos grupei.

Skausmingi emociniai išgyvenimai, su kuriais susiduria nemaža dalis paauglių, tokie kaip brendimo krizė, tėvų skyrybos, smurtas, seksualinė skriauda, reketas ir pan., itin pažeidžia šių įgūdžių turinčius paauglius. Nemokantiems tvarkytis su netektimi, valdyti stresą reikia žymiai daugiau laiko atsistatymui po skausmingo patyrimo. Šie vaikai ir paaugliai dažnai nežino, kaip padėti sau patiems ir kaip, išsaugant orumą, kreiptis pagalbos į kitus asmenis, į specialistus. Jeigu rizikos grupės vaikams ir paaugliams būtina parama ir pagalba nesuteikiama, jie lengviau pasiduoda žalingai įtakai, kad kuo greičiau nuslopintų skausmingas emocijas.

Didelę jaunimo deviantinio elgesio grupes dali sudaro paaugliai, neturintys pakankamų socialinių ir ypač atsparumo žalingai įtakai įgūdžių. Menkus įgūdžius turintys vaikai ir paaugliai, sunkiai išgyvena stresines situacijas, jaučiasi mažiau vertingi nei jų bendraamžiai, nemoka efektyviai bendrauti, spręsti, siekti numatytų tikslų, prisiimti atsakomybę. Šie asmenys nemoka veiksmingai pasipriešinti neigiamai aplinkinių įtakai. Dauguma paauglių bei rizikos grupės vaikų, turinčių bendravimo sunkumų, sudėtingose situacijose yra linkę reaguoti pasyviai arba agresyviai. Pasyvūs asmenys nesugeba pasirūpinti savimi, apginti savo nuomones. Jausdamiesi nepakankamai vertingi, jie bijo pašaipų, todėl stengiasi ,,neatsilikti.” Agresyviai reaguojantys asmenys pažeidžia tarpusavio santykius, jų elgesys yra pastangos kompensuoti nesaugumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą. Dauguma rizikos grupės vaikų dažnai pažeidinėja discipliną mokykloje, dėl to kyla įvairios antisocialinio elgesio problemos, būdingos šiai vaikų grupei.

6. NEPILNAMEČIŲ NUSIKALTIMŲ PREVENCIJOS PRIEMONIŲ ANALIZĖ

A.Čepas (G.Babachinaitė, A.Čepas, A.Dapšys,1984) pažymi, jog nepilnamečių nusikalstamumo prevencinės priemonės rengiamos ir realizuojamos, humaniškumo, teisėtumo, demokratiškumo, realumo, kardinalumo, ekonominio tikslingumo, kompleksiškumo, pagrįstumo, pažangumo ir savalaikiškumo principais.

I.Leliūgienė teigia, kad „užsibrėžtiems nepilnamečių perauklėjimo uždaviniams pasiekti, svarbu susikurti psichologinį, socialinį, moralinį vaiko „portretą“. Pirmiausia norima išryškinti pozityvius paauglio gyvenimo momentus, jų stabilumą, poreikius, interesus, polinkius“.

Atkreiptinas dėmesys į šeimos įtaką nepilnamečio perauklėjimui ir elgesio pakeitimui. Tokiu atveju, kai tėvai nepajėgūs valdyti savo vaiko tikslų, siekių ir leidžia išryškėti jo kaskart besikeičiantiems poreikiams bei atsirasti visuomeninio gyvenimo normų ignoravimo elementams, tuomet socialiniam pedagogui būtina įvertinti šeimos vaidmenį vaiko perauklėjimo procese arba įtraukti šeimą į paauglio elgesio korekcijos procesą, atskirti paauglį iš tos aplinkos, jeigu kalbama apie nuolatinę neigiamą įtaką šeimoje. (I.Leliūgienė, 2003)

Kalbant apie nepilnamečiu nusikalstamumą įtakojančius veiksnius, reikia pažymėti ir kompleksines, nuoseklios socialines prevencijos sistemos nebuvimą. Tačiau reikia pažymėti, jog 1997 metais LR Vyriausybė priėmė Vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą. Joje yra numatytas ilgalaikis tikslas: pagerinti vaikų teisių bei interesų apsaugą ir sumažinti nusikalstamumo lygį, bei artimiausiu metu siektinas tikslas – veiksmingos vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos sukūrimas. Vaikų teisių apsaugos ir jų nusikalstamumo prevencijos programos vykdymas yra numatytas trijuose lygmenyse – valstybės, apskričių administracijų bei savivaldybių (miesto, rajono) ir institucijų (švietimo, socialinės globos ir rūpybos, visuomeninių organizacijų, kitų nevyriausybinių organizacijų). Procedūrinis vaidmuo perleidžiamas savivaldybėms ir institucijoms, skatinama nevyriausybinių organizacijų veiklą. Taigi teoriškai kuriamas kompleksinis vaikų ir paauglių nusikaltimų prevencijos modelis, o jo efektyvumas bus žymus po keleto metų. (Internetas)

Reabilitacija – tai kompleksinė ir dinamiška tarpusavyje susijusių veiksmų sistema, nukreipta į vaiko teisių, statuso, orumo, sveikatos apsaugą.

Profilaktika – priežasčių, sąlygų ar veiksnių, susijusių su netinkamu asmenybės vystimusi, identifikavimas ir pašalinimas. Dažniausiai tai susiję su vaiko socialine aplinka.

Korekcija – darbas su konkrečių sutrikimų turinčiais vaikais. (I.Leliūgienė, 2003)

IŠVADOS

1. Socialinis pedagogas yra pagrindinis asmuo, galintis diagnozuoti rizikos grupės vaikų problemas, spręsti tolimesnės nepilnamečio reabilitacijos galimybes, darbo su jais priemones bei metodus.

2. Socialinio pedagogo paskirtis – koordinuoti ugdymo galimybes, kurias turi visuomenė, protingaitausoti ir tinkamai nukreipti jos dvasinę energiją.

3. Socialinėje pedagoginėje veikloje turi vyrauti humanistinis požiūris ne tik į vaiką, bet ir į pačią visuomenę.

4. Nepilnametis iš socialinio pedagogo tikisi pagalbos ir palaikymo, kad įveiktų dvasinį pasimetimą bei nerimą, tinkamai prisitaikydamas prie naujų permainų.

5. Padėti jaunam žmogui teisingai socializuotis į visuomenę.

LITERATŪRA

1.I.Leliūgienė. Socialinė pedagogika. Kaunas “Technologija“, 2003.

2. A.Gučas. Vaiko ir paauglio psichologija, 1990.

3. G.Valickas. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos,1997.

4. R.Žukauskienė. Raidos psichologija. Vilnius, 2002.

5. Internetas.

http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/sv01_9.pdf

http://www.nplc.lt/lit/lit10.htm

http://www.sociumas.lt/Lit/Nr16/nepilnameciai.asp

Leave a Comment