„Populiariausi“ modeliai
Kokie gi psichologiniai šeimos modeliai dažniausi? Psichiatras Dainius Stasiūnas pasakoja, kad Lietuvoje dažniausiai susiduria vyro ir moters dominantės.
Šeimos modelių neatitikimo galima tikėtis ir tuo atveju, jei kartu gyventi nusprendžia visiškai skirtingų kultūrų atstovai – tokiu atveju pravartu pasidomėti, kas priima sprendimus būsimojo ar būsimosios šeimoje, kaip čia dalijamasi atsakomybe.
Skirstyti šeimos modelius galima ir kitaip – pavyzdžiui, modelis „aš + aš“ reiškia, kad taip mąstantis žmogus norės visiškai valdyti partnerį ir vaikus. Tokį modelį paveldėjęs žmogus bus linkęs į despotizmą, tikėtina, kad sieks kitų šeimos narių paklusimo, norės spręsti, ką šeima valgys pietums ir kur atostogaus.
Kur kas laisvesnis šeimos modelis „aš + mes“ – toks žmogus gal ir norės, kad į jo interesus būtų atsižvelgiama, tačiau bus sukalbamas, linkęs pasidalyti atsakomybe, ieškoti bendro sutarimo, kai sprendžiami šeimai svarbūs klausimai.
„Mes + mes“ – gali susidaryti iliuzija, kad tokį šeimos modelį propaguojantis žmogus itin šeimyniškas. Tačiau gali būti, kad jis bus linkęs per daug susitapatinti su šeima, atsisakyti savojo „aš“. Tokį modelį psichologai mini, kaip būdingesnį infantilioms, priklausomoms asmenybėms.
Šeimos modeliai skiriasi ir pagal elgesį. Nors jų yra begalė, pažvelkim į kelis būdingiausius.
„Jei taip, aš išeinu…“ – tokio šeimos modelio žmogus linkęs grasinti skyrybomis, trankiai „išeiti“ po kiekvieno didesnio barnio. Jis dažnai keičia darbą, draugus ar net gyvenamas šalis. Jį nuolat kažkur traukia.
Įdomu tai, kad šis modelis paveldimas ne tiesiogiai, t. y. tokio žmogaus tėvas ar motina gali būti linkę „išeiti“ į alkoholio liūną, o jų vaikai gali visiškai negerti, tačiau „išeiti“ tapdami darboholikais ar nuolat įsiveldami į meilės nuotykius už šeimos ribų.
Jei tokio žmogaus maldaujama sugrįžti, nieko gero nepasiekiama. Veiksmingiausia priemonė – išeiti taip pat, kaip išeina jis. Atsidūręs paliktojo vietoje visada paliekantis žmogus gali rimtai susimąstyti. Toks „smūgis“ gali tapti priežastimi keistis arba… pastūmėti į kitą kraštutinumą.
„Viskas prarasta“ – šis šeimos modelis būdingesnis moterims. Tokie nuolat nelaimingi žmonės kaltina kitus dėl savo nelaimių ir savotiškai jomis mėgaujasi – juk karti patirtis neva suteikia teisę mokyti aplinkinius (ypač vyrą ar žmoną), kaip reikia gyventi. Dažnai šios „aukos“ pačios daro viską, kad būtų paliktos, nuskriaustos, taip tarsi vėl patvirtindamos anksčiau susidarytą pasaulio ir santykių vaizdinį.
Modelio „viskas prarasta“ atstovai neretai tuokiasi su modelio „jei taip, aš išeinu“ atstovais – gauname puikų rinkinį: vienas palieka, kitas siekia būti paliktas. Įdomu tai, kad šio modelio atstovų šeimoje paliktųjų yra ištisos kartos. Nors šis elgesio modelis, pasak psichologų, itin nekonstruktyvus, tačiau labai paplitęs – simpatiški ir išsilavinę, gražūs ir daug pasiekę, tačiau paveldėję šį modelį asmenys linkę susirasti despotiškus tironus, kompleksuotus ir nuo priklausomybių kenčiančius partnerius.
„Man nieko nereikia!“ – šis šeimos modelis susiformuoja, kai tėvai labai sumenkina vaiką, neskiria jam pakankamai meilės ir dėmesio. Jis užauga menkos savivertės. Tokie žmonės dažnai teigia nenorį vaikų, šeimos, o sutikę jausmus sukeliantį partnerį, linkę jį mesti. Jei ir tuokiasi, tai stengiasi pasirinkti partnerį, kuriam nieko ypatinga nejaučia.
Tokio žmogaus sieloje gyvena vaikas, kuriam sykį kažkas tarė: „Na, kas tu toks, juk tu nieko vertas, tu nenusipelnei to ar ano!“ Bandydami įrodyti, kad vis dėlto kažko nusipelnė, tokie žmonės neretai pasiekia svaiginančių karjeros aukštumų, maudosi prabangoje. Tačiau retai leidžia būti sau iš tiesų laimingiems, o kartu neleidžia tokiems jaustis ir gyvenantiems šalia.
Kurį modelį perimsime?
Pasak psichiatro D. Stasiūno, vienos formulės nėra, tačiau tikėtina, kad tėvus ir jų santykius stebėjęs vaikas perims vieno ar kito iš tėvų elgesio modelį. Žinoma, gali būti radikaliai priešingai – visą gyvenimą girtavimą šeimoje stebėjęs jaunuolis ar mergina atmes bet kokius santykius, jei juose atsiras alkoholizmo ar kitos priklausomybės šešėlis.
Tačiau dažniau despotiškos šeimos užaugina valdingą šeimos modelį turinčius vaikus, o demokratiškai reikalus sprendę, taręsi vienas su kitu ir su vaikais tėvai išugdo dialogui pasiruošusią, tačiau nuolankiai nurodymų priimti neketinančią asmenybę.
Neįmanoma išaugti be šeimos modelio. Tad vienokį ar kitokį jį „atsinešame“ į savo santykius, ir prasideda „šlifavimo darbai“. Čia ir kyla esminis klausimas – ar paveldėtą ir išmoktą šeimos modelį apskritai įmanoma pakeisti?
Psichiatrų bei psichologų nuomonė čia sutampa – iš esmės pakeisti būtų labai sunku, tačiau pakoreguoti tikrai įmanoma! Kiek šeimos modelis, kitaip tariant – susiklostęs mąstymas, yra paslankus, priklauso nuo daugelio aspektų: kiek stipriai tėvas ar mama dominavo vaikystės šeimoje, kiek pagarbos (o svarbiausia – meilės) yra santykiuose su partneriu.
„Beje, būtent meilė yra pagrindinis variklis, ta stebuklingoji lazdelė, galinti nugalėti per dešimtmečius susiformavusius stereotipus“, – teigia D. Stasiūnas. Mat jei kitą myliu ir gerbiu, negaliu nesidomėti, kaip jis jaučiasi, kai elgiuosi vienaip ar kitaip. Negaliu leisti, kad tas žmogus jaustų diskomfortą dėl mano veiksmų, todėl imu mąstyti, ką galėčiau pakeisti. Sutinku pasislinkti, nusileisti, kad mano mylimam būtų geriau. Auksinė taisyklė – pakeisti šeimos modelį galima tuo atveju, jei jį keisti žmogus apsisprendžia pats. Prievarta čia nieko nepasieksi.
Geriausi vaistai – nuoširdus ir atviras pokalbis
Nuo to, ar mokėsite išsakyti vienas kitam savo jausmus ir lūkesčius, nuo to, ar gebėsite išgirsti, ką sako jūsų partneris, priklausys jūsų šeimos modelis ir ateitis. Kaip kalbėti? Svarbiausia, pasistenkite nekaltinti, kalbėkite kuo ramesniu balsu ir būkite nuoširdus.
Aliuzijos į jo ar jos šeimą („Matai, kaip tavo tėvai elgėsi, tu irgi taip elgiesi, ir mums taip nutiks…“ ir t. t.) neturi jokios vertės. Tai, pasak psichiatro D. Stasiūno, arba privers partnerį gintis, arba sukels jam gėdos jausmą. Abiem atvejais vietoj pokalbio kils barnis arba stos spengianti tyla.
Despotiškesniam partneriui reikia išdrįsti pasipriešinti. Jei į jūsų norus, pavyzdžiui, kad ir dėl atostogų, neatsižvelgiama, nereikia tylėti. Galima ramiai, bet tvirtai pasakyti „Ne, šįkart mes neskirsime visų atostogų tavo žvejybai (vaikščiojimui po parduotuves). Šiemet dalį atostogų praleisime ten, kur noriu aš. Pamatysi, mums visiems ten bus tikrai smagu, todėl pamėginkim. O žiemos atostogų vietą parinksi tu.“
Kita vertus, jei šeimą sukuria du dominuoti mėgstantys žmonės, jie dažnai nepastebi, kad pykstasi dėl visiškų smulkmenų – ne iš tos pusės spaudžiamos dantų pastos tūtelės, ar ne vietoje padėto rankšluosčio. Tokiu atveju šeimos modelio kaltinti nereikėtų, o štai pasijuokti iš savęs ir neleisti sau kartinti gyvenimo dėl tokių niekų būtų pravartu.
Saulė Gradaitė
