Ar pavydėti skanu?

Pavyduolis žino, kad tai, ką turi, jaučia, išgyvena, nėra patikima ir tvirta. Jis įtaria, kad jį vėl apgaus, kad jis vėl gaus mažiau, nei tikėjosi. Dažnai jo nuogąstavimai pasitvirtina. Tada jis bent gali pasidžiaugti savo įžvalgumu. Bet kažkodėl nesidžiaugia, o vėl ieško žmogaus, kuriuo galėtų nepasitikėti.

Kyla klausimas: „Ar pavyduolis nori pavydėti?” Atrodytų, jog klausimas keistas ir naivus. Bet atsakymai į kaip tik tokius klausimus ir pasako kai ką nauja apie sudėtingą jausmų pasaulį. JAV psichologė Maria Berger ištyrė veik pusę tūkstančio nukkamuotų pavydo žmonių, ieškojusių psichoterapinės pagalbos. Kad tyrimas būtų tikslesnis, ji nesidomėjo tais/tomis, kurie turėjo aiškią priežastį pavydėti. Veikiausiai vienas kitas apgautasis pakliuvo ir tarp jos tirtųjų, bet daugiausia tai buvo vyrai ir moterys, dar neapvilti savo partnerių. Paaiškėjo, jog nei amžius, nei išsilavinimas, nei visuomeninė padėtis neturi reikšmės pavyduolio jausmams. Juos lemia asmeninės savybės ir patirtis.

Pavyduoliais dažniausiai būna intravertai – užsisklendę savyje, nerodantys jausmų, sunkiai užmezgantys ryšius su kitais žmonės. Beveik 85 proc. šių besikankinančių iš pavydo žmonių 2—3 metais vėliau, nei įprrasta pagal amerikietišką statistiką, pradėjo lytinį gyvenimą. Panašus procentas yra romantikų ir romantikių, itin idealizuojančių meilę, todėl laukiančių ir mylimojo karštų jausmų, ir juos patvirtinančių poelgių. Čia dera priminti, kad intravertai patys jausmų nedemonstruoja. Taigi šios pavydo aukos tikėjosi to, ko

pačios nedavė ir vargu ar sugebėtų duoti. Du trečdaliai jų buvo kilę iš išsiskyrusių šeimų. Taigi dar vaikystėje įsidėmėjo, jog mylimu žmogumi pasitikėti negalima.

Aiškiai skyrėsi vyrų ir moterų pavyduliavimo pretekstai. Moterys, kaip dažnai nutinka, šeimos ir meilės santykių srityje buvo nuoseklesnės ir pavyduliavo dėl dabartinių vyro susižavėjimų. Šie sugebėjo pavyduliauti ir dėl dabarties, ir dėl praeities, ir net dėl ateities.

Renata: „Taip, kartais vaikinai pavyduliauja tarsi išprotėję. Mano draugė susipažino su lyg ir normaliu vaikinu. Jis buvo labai paslaugus, rūpestingas. Bet pasikalbėjo ji gatvėje su mokyklos draugu ir. viskas. Vaikinas tapo kaip juodas debesis — rūstus, piktas. Netgi grasino, netgi bandė mušti. Vos jo atsikratė. Po tų įvykių ir man baugu“.

Žmonėms dažnai kyla klausimas: “Kaip atskirti meilę nuo pavojingos ribos, už kurrios prasidės klaikus pavyduliavimas?“ Gili meilė iškreipia kito žmogaus suvokimą: gerosios mylimojo savybės švelnius jausmus sustiprina, o abejotinos pasidaro nepastebimos. Tas pat nutinka ir stipriai pavydint, kai žmogus dėl jausmo, kurį psichiatras C. Leonhardas pavadino meilės skausmu, praranda gebėjimą teisingai suvokti save, aplinkinius ir jų poelgius.

Iškreiptai suvokiantis santykius su artimuoju, jo poelgių motyvus, nevaldantis savo jausmų ir elgesio žmogus kenčia. Nesuvaldomas pavydas yra ir pavyduolio nusikaltimas, ir bausmė jam. Kartais ir grėsmė artimiesiems. Senovės graikų mito herojė Medėja, norėdama atkeršyti ją

išdavusiam Jasonui, nužudė jo (ir savo) vaikus.

Norint išvengti tokios klasikinės tragiškos baigties, visų pirma nereikia apgaudinėti mus mylinčiųjų, tačiau ne mažiau svarbu ir atpažinti patologinį pavydą. O jį atpažinus, nebediskutuoti su iškreiptai suvokiančiu realybę pavyduoliu, neaiškinti jam apie savo nekaltumą, bet ieškoti profesionalios psichologinės pagalbos. Vokiečių psichologė Sara Hecht rašo, kad moteris turėtų pripažinti, jog jos santykiai su vyru nėra atviri ir nuoširdūs, jei vyras du tris kartus per savaitę nuolat lyg ir juokais užsimena apie žmonos neištikimybę, priekaištauja, kad ji koketuoja su kitais vyriškiais, tvirtina, jog žmonos draugės nepadoriai elgiasi; sunerimti, jei vyras yra niūrus, ieško preteksto priekaištauti, piktai ironizuoja, tyčiojasi iš jos išvaizdos ir minčių, o po to staiga tampa itin meilus ir paslaugus; pasitarti su psichologu, jei vyras nuolat klausinėja apie jos meilužius, mįslingai užsimena, kad žino apie jos nuotykius, bando aiškintis santykius troleibuse ar kitoje viešojoje vietoje, primygtinai siūlo prisipažinti ir žada atleisti; suprasti, kad ieškantis fizinių neištikimybės požymių, klausinėjantis aplinkinių apie žmonos meilužius, tvirtinantis, jog žmona laukia, kol šeima sumigs, kad galėtų išeiti pas meilužį, teigiantis, kad žmona turi meilužį banditą, kuriam pavedė nužudyti vyrą, žmogus yra sutrikusios psichikos ligonis, kuriam nepavyks įrodyti „nekaltumo”, bet kurį reikia ir galima išgydyti.

Prie šių protingų pamokymų tiktų pri

idurti dar vieną – meilė be pavydo kaip sriuba be druskos, tačiau persūdžius – gero nelaukime.

11 thoughts on “Ar pavydėti skanu?”

  1. Anksciau galvojau,jog esu nepavydi ir tikrai moku vertinti,ka turiu ir duodi.Bet dabar mano nuomone pasikeite,kad esu itin pavydo del visokiu smulkmenu.Pavyda su draugu stengiuos valdyti,jei jis jau pagiria kokia panele,man jau nepatinka ir dingsta nuotaika,Ir siaip ne tik su mylimuoju,bet kitur esi pavydi,kad man butu geriau,kad kitas moka graziai bendrauti,o as ne,kad jis turi geriau nei as,nors ir pati turiu nemazai,cia ne apie materialius daiktus.Bandau tvarkyti save.Bet kartais pavyksta,kai maziau paie tai galvoju.Draugas yra labai pavydus,bet suprantama,nes myli labai mane.Bet manau jei pasitki zmogum,tai pavydas turi buti normalus,proto ribose.

    Reply
  2. Tai kaip suprasti – pavydas proto ribose? Kas pasakys, kur tos RIBOS? Man tai atrodo, jei myli, tai ir pavydi. Jei nemyli, tai tau ir buna tada nusispjaut. Ir nepavydi tada. Paprasta – myli pavydi, nemyli – nepavydi.

    Reply
  3. As manau, kad visuose santykiuose ir visokiose pazintyse reikia vengti krastutinumu. Reikia vertinti zmogu, o ne tai, pavydus jis ar ne. Vienas gali buti baisiai pavydus, taciau ir niekam tikes, ir nemoketi rodyti meiles. Na o kitas gali nepavydeti, nes tokia jo prigimtis, visai ne todel, kad nemyli. Manau, jei jau tikrai ieskome sau artimo zmogaus, reikia pamirsti krastutinumus.

    Reply
  4. Mano nuomone, pavydas esti dviejų rūšių: tai stiprus egoizmo ir savininkiškumo požymis; tai asmenybės nevisavertiškumo požymis, baimė prarasti partnerį, be šanso, jog tave kas nors kada nors išsirinks. Pavydas, greičiau, baimės ir beviltiškumo nei meilės išraiška. Turiu mylimą ir mylintį vyrą. Visai nepavydžiu ir nebijau jo prarasti, nes tvirtai įsitikinusi, jog geresnės neras. Jį myliu duodančia ir lepinančia meile, kaip persišką katiną. Jis man atsako tuo pačiu, bet manęs pavydi. Patino instinktas, nieko nepadarysi. tegul pavydi, jei jam taip geriau. Patologinis pavydas asmenybės pasireiškimo rezultatas: ką sukuri – tą prisitrauki. Patiriantis patologinį pavydą pirmiausia turėtų apsvarstyti, kodėl jis tai turi išgyventi….

    Reply
  5. Skaičiau šį straipsnį, nes ši tema tapo aktuali ir įdomi nuo tada, kai pradėjau bendrauti su vyru, kuris kuo toliau, tuo labiau rodė savo pavydą… Pradžioje visa draugystė buvo tikrai šauni, bet kuo toliau, tuo blogiau darėsi – jis man atrinkinėjo draugus, su kuo bendrauti ir su kuo ne, tikrino kada grįžtu, kontroliavo kur eidavau, kur pietaudavau (neduok dieve persigalvodavau kitur papietauti), pykdavo jei draugiškai kalbėdavau su kitais vaikinais ir šypsodavausi jiems… galų gale pradėjo nuteikinėti mane prieš tėvus. Mes, aišku, išsiskyrėme, bet iki šiol man sunku suvokti tai, kas vyko…

    Reply
  6. Ar nesveika pavyda galima isgydyti , ar visiems tai efektyvu.Turejau toki drauga ir tai galetu suprasti tik tas zmogus,kuris tai patyre savo kailiu.Tiesiog negali atsipalaiduoti bendraudamas su tokiu zmogumi.Isgerus tas pavydas dar sustipreja ir pavyduolis mato tai,ka nori matyti.

    Reply
  7. Šiurpūs pavyzdžiai. Per didelis pavydumas negerai, bet per didelis pasitikėjimas irgi… Merginos, pasitikėkite savo vaikinais, bet nepasitikėkite jų draugėmis…

    Reply
  8. Laura, su pavydu yra sunku ne tik pavydžių vyrų antrosioms pusėms, bet ir patiems vyrams. Aš esu labai pavydus. Tai prasidėjo, kai mergina, kurią labai mylėjau, buvo man neištikima ir kelis mėnesius draugavo ne tik su manimi, bet ir su kitu vyru. Kai sužinojau, buvo šokas. Nuo tada tapau labai pavydus ir pradėjau tikrinti savo merginas. Jei aš nežinodavau smulkmenų, kur ji ir su kuo, tiesiog netilpdavau savame kailyje. Pastangos save priversti nesielgti taip pavydžiai, sukeldavo manyje tik dar daugiau nerimo ir pykčio. Dabar esu vienišas, nes mano pavydo neapsikentusios moterys mane palieka. Norėčiau būti kitoks, bet kaip tai padaryti?

    Reply
  9. Godzila, išgėrus pavydas iš tikro sustiprėja. Bet matau aš ne tai, ką noriu matyti, o tai kas man rodosi ir ko norėčiau nebematyti.

    Reply
  10. Jauniau, gal ne mano reikalas, tačiau pavydą, manau, nereikia tvardyti, nedemonstruoti prieš kitus – nes jis bevertis. Jei pavydi, nuoširdžiai pasikalbėk su savo mergina (kai ją turėsi), manau ji supras ir stenksis būti pakantesnė. Nesveikas pavydas dažnai atsiranda po nepasisekusių santykių, išdavystės. Po atvirų pokalbių labiau pasitikėsi savo mergina ir ryšys bus stipresnis, o pavydas taps normos ribose, šiek tiek pavyduliavimo – gerai. Tavo pavyduliavimą gali išgydyti didesnis dėmesys iš tavo merginos pusės ir apie savo žingsnius, kuriuos ketina daryti lengvas paaiškinimas ir pradėsi pastebėti, kad nėra ko beprotiškai pavydėti. Sunku paaiškinti, bet tikiuosi mane suprasit tinkamai. Sėkmės!

    Reply

Leave a Comment