Istorinės knygos
Istorinėmis knygomis (gr. historika biblia, lot. libri historici) krikščionių tradicijoje vadinama dvylika ST knygų. Pirmoji šių knygų grupė – Jozuės ir Teisėjų knygos, Samuelio pirma, Samuelio antra, Karalių pirma ir Karalių antra knygos (vėliau prie jų prijungta ir Rūtos knyga) – apima nuoseklų pasakojimą; istoriniai įvykiai čia pasakojami Pakartoto Įstatymo knygos (gr. deuteronomion, lot. deuteronomium) teologijos požiūriu ir stiliumi, todėl jas priimta vadinti Deuteronomisto knygomis. Kita grupė Metraščių pirma ir Metraščių antra knygos, Ezros ir Nehemijo knygos vadinama Metraštininko knygomis pagal pirmųjų iš jų pavadinimą. Pasakojimo pobūdžiu prie Istorinių knygų pritampa ir Esteros knyga. Šiose knygose išrinktosios tautos istorija atskleidžiama ypatingu požiūriu parodant, kaip Dievo planas pildosi žmonių gyvenime. Istorinių knygų turinys yra įvykiai. Jomis norima įamžinti žmones, vietas ir įvykius, kaip jie iš tikrųjų buvo įvykę ir kaip jie, numanomai ar tiksliai, buvo autoriaus suprasti ir jam reikšmingi. Šiuolaikiniai Šventojo Rašto mokslininkai pasakojime apie Izraelį – Sandoros bendriją – atskiria Senajame Testamente didesnius knygų junginius, kurių kiekvienas apima po keletą knygų. Nors pats Šventasis Raštas šiems knygų junginiams vardų ir neduoda, jie ženklinami arba knygoms būdingu aprašu, arba kurios nors atskiros junginio knygos vardu. Pirmosios penkios Šventojo Rašto knygos – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo – yra vadinamos Penkiaknyge. Antrasis knygų junginys – Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių knygos – vadinamas Deuteronomistine istorija, nes „Deuteros nomos“, t.y. Pakartoto Įstatymo, knyga yra šio knygų junginio teminis ir teologinis įvadas. (Rutos knyga buvo įterpta į šį junginį vėliau.) Trečiasis knygų junginys – 1-2 Kronikų, Ezdro, Nehemijo knygos – vadinamas Kronikininko knygomis, nes šis junginys prasideda Kronikų knyga. Be to, prie istorinių knygų įprasta priskirti Tobito, Juditos ir Esteros knygas – istorinius apsakymus, kurios skelbia ateities viltį sunkiose gyvenimo sąlygose ir istorinių lūžių bei pervartų žaizdre. 0 1-2 Makabėjų knygos aprašo Sandoros bendriją II prieškristinio šimtmečio istorijos sūkuriuose. To laikotarpio metu žydų tauta – Sandoros bendrija – patyrė kruviną savo tikėjimo ir graikų kultūros sankirtį.
Esteros knyga yra hebrajiškojo Šventojo Rašto dalis, bet turi priedų žydų išeivijos Šventraštyje – graikiškojoje Septuagintoje. Hebrajiškasis Esteros knygos tekstas yra pasaulietiškas, o graikiškieji priedai suteikia jai religinį foną ir religinę reikšmę.Tobito ir Juditos knygos nėra hebrajiškojo Senojo Testamento dalis, bet priklauso žydų išeivijos Šventraščiui – Sepuagintai. Ir 1-2 Makabėjų knygos priklauso žydų išeivijos Šventraščiui. Įprasta šias knygas vadinti deuterokanoniškomis, t.y. antrojo kanono, knygomis. Mat žydų išeivija ne tik išsivertė hebrajiškuosius Raštus į graikų kalbą, bet ir apvaizdžiu Dievo įkvėpimu padidino Šventojo Rašto knygų skaičių naujomis knygomis. Katalikų Bendrija šias knygas laiko Dievo įkvėptomis, panašiai kaip ir ortodoksai krikščionys, išskyrus Barucho knygą, – o kitos krikščionių bendrijos jas laiko apokrifais. Šventojo Rašto mokslininkai nagrinėja Istorinių knygų autorių stilių, jų turinį ir junginio bei atskirų knygų teologines įžvalgas. Dievo įkvėptieji Istorinių knygų autoriai buvo ir istorikai, ir teologai. Savo knygose jie įamžino gyvenamojo laikotarpio Sandoros bendrijos pasakojimus ir tikėjimo kraitį. Kiekvienas knygų junginys apima keletą šimtmečių, todėl mūsų skaitomas pasakojimas apie įvykius nėra vieno asmens liudijimas. Bet autoriai savo knygoje ir knygų junginyje davė medžiagai galutinę išraišką. Kartkartėmis jie perėmė pasakojimus iš tikėjimo kraičio, jų nekeisdami arba mažai tekeisdami; kartais jie savo šaltinius iš naujo perrašė naujų tikėjimo įžvalgų šviesoje. Užtat svarbu kreipti dėmesį ir į senesnius panaudotos medžiagos klodus, ir į jos galutinę formą, nes tai įgalina atpažinti, ką autorius laiko svarbiu dalyku – įžvalga į Dievo užmojį. Šventasis Raštas dažnai perteikia tą patį pasakojimą skirtingu požiūriu, duodamas besivystančios teologinės įžvalgos raktą. Šventojo Rašto autoriams būdinga kalbėti apie dabartį, naudojant praeities žmones, vietas ir įvykius. Nors į Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių knygas dažnai žiūrima kaip į atskirus ir nepriklausomus veikalus, tačiau jos iš tikrųjų apima tik vieną pasakojimą nuo Pradžios knygos iki 2 Karalių knygos galo. Šis knygų junginys buvo suredaguotas po Jeruzalės sunaikinimo 587 m. prieš Kristų. „Deuteros nomos“, t.y. Pakartoto Įstatymo, knyga yra ir Penkiaknygės santrauka, ir Istorinių knygų įžanga. Šios knygos teologinė tema – klusnumas neša sėkmę, neklusnumas veda į nelaimę – yra pagrindinė šių knygų šešeto teologinė įžvalga. Užtat šios Istorinės knygos yra vadinamos Deuteronomistine istorija, o šio knygų junginio autorius Deuteronomistu. Istoriją įprasta laikyti pasakojimu apie tai, „kas įvyko“. Tačiau nėra tokios istorijos, kuri pasakotų vien apie tai, „kas įvyko“, nes istorijos rašymas apima įvykių atranką, šaltinius ir įvykių aiškinimą. Įvykiai gali būti aiškinami ir tautiniu, ir kariniu, ir politiniu, ir ekonominiu požiūriu. Deuteronomistinė istorija yra Izraelio – Sandoros bendrijos – tikėjimo istorija. Dievo įkvėptieji autoriai įamžina asmenis, vietas ir įvykius – istorinius vingius, juos aiškindami Izraelio, Sandoros bendrijos, tikėjimo Sandoros Viešpačiu šviesoje. Panašiai kaip Pradžios knygos 1-asis skyrius, taip ir Kronikininko istorija prasideda Adomu, tačiau Pradžios knygos pasakojimų ji nekartoja. Pirmieji devyni 1-osios Kronikų knygos skyriai yra genealoginiai sąrašai. Panašiai kaip Deuteronomistinė istorija, Kronikininko istorija pasakoja apie izraeliečių karalystes ir jų žūtį. Deuteronomistinė istorija stengiasi paaiškinti, kodėl šios karalystės žuvo. Kaip Dievas elgsis su savo Tauta – Sandoros bendrija – ateityje, Deuteronomistinė istorija nepasako. Būdinga, kad Deuteronomistas baigia savo tikėjimo istoriją belaisvio karaliaus Jehojachino paleidimu iš kalėjimo (žr. 2 Kar 25,27-30). Galėtume sakyti, kad šiuo įvykiu Dievas „praveria duris“ į ateitį Izraeliui – Sandoros bendrijai. Nors Kronikininkas irgi pasakoja apie Izraelio praeitį, bet iš jo pasakojimo aišku, kad jo tikslas buvo parodyti Sandoros bendrijai ateities viziją. Jo veikalo teologinė įžvalga yra ginti Dovydo dinastijos teisėtumą ir Jeruzalės Šventyklą. Pasak jo tikėjimo sampratos, Izraelis gali laiduoti sau ateitį, garbindamas Dievą pagal Dovydo duotus įstatus ir įsakus, nes Sandoros bendrijos ateities viltis glūdi rūpestingame vykdyme Dievo per Dovydą apreikštų ir Judo kunigų perduotų Dievo garbinimo įstatų ir įsakų. Todėl Izraelis – Sandoros bendrija – turi ateitį, nes yra Dievą garbinanti bendruomenė. Įprasta manyti, kad istoriją pradėjo rašyti graikai. Tačiau istorinių knygų pavyzdžiai Šventajame Rašte verčia pripažinti, kad šiuolaikiniai istorikai yra skolingi hebrajų pasaulio – Šventojo Rašto – istorikams, nes iš hebrajų jie mokėsi pasakoti apie žmones bei vietas ir aiškinti įvykius.Samuelio knygosPo nuolatinių politinių, moralinių ir karinių teisėjų nesėkmių izraelitai susirinko pas Samuelį, paskutinį teisėją, pranašą ir vyriausiąjį kunigą, reikalaudami paskirti karalių. Jo sūnūs esą nuėję šunkeliais. Jie trokšta karaliaus, kuris juos vestų į kovą. Jie nori būti kaip visos kitos kaimyninės tautos. Jie pasirinkę karaliumi Saulių, kuris visa galva yra aukštesnis už kitus. Taigi Dievas jį palaimino būti Jo tautos vadu. Deja, Saulius niekada nebuvo tarnu. Jis niekada neatskleidė Dievo valios ieškančios širdies. Jo karaliavimas buvo nesėkmingas. Per savo nepaklusnumą jis prarado teisę valdyti, vos nepralaimėjo mūšyje, vos nepražudė Jonatano, neteko teisės karaliauti ir buvo atmestas Dievo (1 Sam 15). Kadangi Saulius širdyje nebuvo tarnas, Dievas atmetė jį ir jo šeimą kaip Izraelio karalių, – Saulius prarado galimybę valdyti. Šis praradimas tam tikra prasme parodė jo širdies poziciją. Jis desperatiškai troško to, kas jam nebepriklausė.Priešingai Sauliui, žmonių išrinktam karaliui, Dovydas buvo Dievo išrinktas Izraelio karalius ir valdovas. Kaip ir Saulius, jis buvo išrinktas ir pateptas pranašo Samuelio ir apdovanotas Viešpaties. Tačiau jis iš esmės skyrėsi nuo Sauliaus. Šį skirtumą galime pastebėti dviejose vietose. Ps 132,4–5 Dovydas sako: „Akims miegoti neleisiu, vokams užsimerkti, kol nesurasiu Viešpačiui vietos, buveinės Jokūbo Galingajam!“ O 1 Sam 21,1 matome į šventyklą, pas kunigą pagalbos einantį Dovydą. Saulius buvo vos už 15 mylių, bet tekste niekas nerodo, kad jis būtų susirūpinęs sandoros skrynia ar būtų norėjęs eiti pas vyriausiąjį kunigą išsiaiškinti Dievo valios. Kitą didelį kontrastą matome garsiojoje istorijoje apie Dovydą ir Galijotą. Saulius leido filistinams tyčiotis iš Dievo vardo. Kadangi priešai buvo pernelyg stiprūs ir jų buvo labai daug, jis norėjo, kad kovotų kiti. Dovydas, ginkluotas tik laidyne, penkiais akmenimis ir didžiuliu troškimu pašlovinti Dievą, mūšyje ne tik rizikavo gyvybe, bet ir sutriuškino, atrodytų, nenugalimą priešą. Dievo ir Izraelio daugiau niekas nebekeikė, ir Dievas buvo pašlovintas.
Kai Saulius mirė, o Judos ir Izraelio karaliumi buvo išrinktas Dovydas, šis Dievo pasirinktas valdovas stipriai įsitvirtino. Sustiprinęs savo karalystę iš išorės ir iš vidaus, Dovydas visais atžvilgiais valdė taikiai. Samuelio antros kn. 7 skyriuje matome jo troškimą pastatyti Dievui šventyklą. Tačiau Dievas atsakė, jog nenori, kad Dovydas pastatytų jam namą – jis pats pastatysiąs Dovydui. Tai žodžių žaismas. Dievui nereikalinga šventykla, Dievas duos Dovydui dinastiją. Šioje sandoroje Dievas pažadėjo tris dalykus. 1. Dovydas turės amžiną sėklą (plg. 2 Sam 7,12). Tai reiškė, kad visada bus vyriškos lyties Dovydo palikuonių. Jo sūnūs visada turės sūnų. Jo giminė neišnyks. Šis pažadas galiausiai išsipildė Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Jis yra Dovydo palikuonis, kuris niekada nemirs. Jo mirtis įveikė pačią mirtį. Jo prisikėlimas laidavo, kad Dovydo palikuonis gyvens amžinai.2. Dovydas turės amžiną sostą (2 Sam 7,16). Tai reiškia, kad Dovydas ir jo palikuonis turės teisę valdyti Izraelį, – anaiptol ne tai, kad visada bus palikuonis, kuris valdys, bet kad jie visada turės teisę valdyti. 3. Dovydas turės amžiną karalystę (2 Sam 7,12. 13. 16). Šis pažadas garantuoja, kad visada bus izraelitų, kuriuos Dovydo palikuonys galės valdyti. 586 metais praradus laisvę ir patekus į babiloniečių vergiją, Judėjos karalystei atėjo galas – bet ne žydams. Dievas karaliui bus kaip Tėvas (2 Sam 7,14). Kai karalius pasidarys nepaklusnus, Dievas jį drausmins per jo priešus. Tačiau jis visada turės Dovydo palikuonį Dovydo soste. Ši sandora baigiasi pažadu ir perspėjimu. Į šią sandorą Dovydas atsakė dėkodamas ir šlovindamas (2 Sam 7,18–29).Buvo galima tikėtis, kad, įsitvirtinus karalystei ir apsaugojus Dovydo dinastijos įpėdinystę, Dovydo ir jo šeimos horizonte problemų nebus. Tačiau būtent tada Dovydas atsitraukė nuo Viešpaties. 2 Sam sk. 11–12 pasakoja apie Dovydo svetimavimo ir žmogžudystės nuodėmes. Vieną vakarą jis pamatė besimaudančią hetito Ūrijos žmoną Batšebą. Pasidomėjęs, kas ji, Dovydas liepė ją atvesti į rūmus. Po kiek laiko pasiuntinys pranešė Dovydui, kad ji nėščia. Kad paslėptų savo nuodėmę, Dovydas įsakė Ūrijai grįžti iš mūšio lauko. Tačiau Dovydo pastangas paslėpti nuodėmę sužlugdė Ūrijos ištikimybė jam. Galiausiai neliko nieko kito, kaip laiške, kurį jis pats nunešė generolui Joabui, įsakyti nužudyti Ūriją. Ūrijai žuvus, Dovydas galėjo vesti Batšebą. Dovydas darė viską, kad paslėptų savo nuodėmę, tačiau nuo visagalio Dievo negalėjo nuslėpti („Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui“ 2 Sam 11,27). Išgirdęs apie savo nuodėmę iš pranašo Natano, Dovydas ją pripažino, ir Viešpats jam atleido (2 Sam 12,13; Ps 51). Nors nuodėmė buvo atleista, jos padariniai persekiojo Dovydą visą gyvenimą. Pranašas Natanas prižadėjo: „… kalavijas neatstos niekuomet nuo tavo namų“ (2 Sam 12,10). Jo sūnus mirė. Vienas sūnus išprievartavo jo dukterį. Kitas sūnus nužudė prievartautoją. Tas pats sūnus vėliau sukilo prieš Dovydą ir išvijo jį iš Jeruzalės. Kol Dovydas atgavo sostą, prarado kitą sūnų.Vis dėlto Dievas atleido Dovydui ir per Batšebą davė jam dar vieną sūnų. Jo vardas Jedidija reiškė „Jahvė tave myli“. Jis turėjo tapti Dovydo įpėdiniu ir užimti sostą. Jis, kitas Izraelio karalius, turėjo dar vieną vardą – Saliamonas.Apsireiškimas Sauliui (1 Sam 15, 1-3. 7-8)
Išvadavęs izraelitus iš Egipto vergystės, Dievas išsirinko Saulių būti pirmuoju Izraelio karaliumi. Iš tiesų Dievas buvo Izraelio Karalius, o žmogus, sėdintis soste, buvo Jo atstovas. Jahvė yra suverenus Izraelio Karalius. Jis pasirinko ir patepė Saulių, kad šis vestų Jo žmones.Dievas davė karaliui Sauliui konkrečius nurodymus (1 Sam 15, 1-3). Viešpats pasiuntė pranašą Samuelį pranešti karaliui Sauliui žinią: Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus (1 Sam 15, 3).Ar toks mylinčio Dievo įsakymas neatrodo per daug žiaurus? Kodėl Jis turėtų taip elgtis su amalekiečiais? Kodėl Dievas davė tokį barbarišką įsakymą? Amalekiečiai buvo pirmoji pagoniška tauta, užpuolusi Izraelį po jo išvadavimo iš vergystės. Dievas perspėjo juos per Mozę ir Jozuę, tačiau kaip ir anksčiau, taip ir Samuelio dienomis jie demonstravo agresyvų priešiškumą Dievo tautai. Jie atsisakė liautis kovoti prieš Izraelį. Turėkite minty, jog Izraelis kovojo dėl savo išlikimo pagoniškoje ir priešiškoje aplinkoje. Šie pagonys kaimynai Izraeliui buvo tarsi dvasinis vėžys, neleidžiantis jiems gyventi, todėl šį vėžį reikėjo pašalinti, nes kitu atveju Izraelis kaip tauta būtų išnykusi.Dievas reikalauja besąlygiško paklusnumo (1 Sam 15, 4-8)Karalius Saulius buvo pavaldus karalių Karaliui. Kas yra Izraelio karalius? – Jahvė. Saulius buvo tik instrumentas suverenaus Dievo rankose. Karalius Saulius surinko karius. Iš viso jų buvo daugiau nei du šimtai tūkstančių. Jie surengė pasalą ir Dievo padedami sumušė Amaleką. <…> Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu (1 Sam 15, 7-8).
Sauliaus maištas (1 Sam 15, 9-11)
Saulius buvo neklusnus karalius. Devintoji šio skyriaus eilutė atskleidžia, kas iš tiesų įvyko. Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino.Bet Saulius <…> pagailėjo Agago, geriausių avių <…> jie nenorėjo sunaikinti. iam neklusnumui nebuvo jokio pateisinimo. Tai buvo atviras maištavimas prieš suverenų Dievą. Kodėl Saulius pagailėjo „geriausių avių“? Iš savanaudiškumo. Geriausia pasilikime, o kas yra nedidelės vertės – sunaikinkime. Jo požiūris buvo toks: „Niekas nenurodinės, ką man daryti. Aš žinau, kas man yra geriausia. Aš žinau, kas geriausia tautai“.Dėl šio įvykio galima būtų kaltinti tautą, tačiau žmonės nieko negalėjo daryti be karaliaus leidimo. Taigi nepakluso Saulius. Jis nedarė to, ką Dievas jam aiškiai liepė atlikti.Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: „Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų“. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį (1 Sam 15, 10-11).
Racionalus Sauliaus paaikinimas (1 Sam 15, 12-21)
Saulius su pranašu Samueliu žaidė loginius žaidimus. Jis bandė racionaliai paaiškinti Dievo suverenumą ir pateisinti savo maištą. Apimtas narciziškos arogancijos Saulius pasistatė sau paminklą (1 Sam 15, 12).Samuelis ėjo ieškoti karaliaus Sauliaus, kad perduotų jam Dievo žinią. Žmonės jam pasakė, kad Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą (1 Sam 15, 12). Saulius prisiėmė garbę už gerai atliktą darbą! Jis apgaudinėjo save. Jis užmerkė akis prieš savo neklusnumą.Sauliaus apgaulė (1 Sam 15, 13-15)
Apgaudinėdamas save Saulius ir Samueliui pasakė pusę tiesos ar bent jau bandė sudaryti klaidingą įspūdį (1 Sam 15, 13): „Aš tik noriu tau pasakyti, kad atlikau tai, ką Dievas man liepė“. Jo žodžiai skambėjo dievobaimingai: Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą. Bet juk jis melavo!
Vėliau Saulius bandė gintis ir kaltę suversti žmonėms. Bet jis buvo karalius, ir žmonės nieko nedarė be jo leidimo.Dievas visa tai matė. Samuelis klausė: „Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu? (1 Sam 15, 14). Aš pažįstu avių bliovimą ir žinau, kaip baubia galvijai. Liaukis melavęs ir pasakyk, iš kur juos gavai?“Tada Saulius tapo ypač religingas ir tarė: „Žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui (1 Sam 15, 15). Na, dabar supranti, kad visa kita mes visikai sunaikinome. Nagi prisijunk prie mūsų: pagarbinkime Viešpatį už tai, ką Jis padarė! Mes paaukosime šiuos gyvulius ir iškelsime puotą Dievo garbei. Šlovinkime Jį už didį išvadavimą! Ateik, pažiūrėk, ką Dievas padarė! Švęskime!“Samuelis atsakė Sauliui: Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo (1 Sam 15, 16).Dievas nepasidavė apgaulei. „Sauliau, tai, ką tu padarei, buvo sąmoningas nepaklusnumas Dievui. Nepaklusnumas yra blogis Dievo akyse“. Samuelis tęsė: Viešpats patepė tave Izraelio karaliumi. Jis siuntė tave į kelią <…> Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viepaties akyse? (1 Sam 15, 17-19).Nėra nieko geriau už sveiką akistatą su savo kalte.Sauliaus pasipriešinimas (1 Sam 15, 20-24)
Saulius negalėjo paaukoti Dievui šių galvijų, nes jie jau buvo Jo. Tai, kas pašvęsta Viešpačiui, negali būti aukojama Jam kaip deginamoji auka (Kun 27, 29; Ist 13, 16).Karalius Saulius tvirtai tęsė savo loginių paaiškinimų ir kaltinimų žaidimą: „Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė… Žiūrėk, žmogau, čia įrodymai, kad aš tai padariau. Aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau“ (1 Sam 15, 20). Ar tai Dievas liepė jam padaryti? Ne. Jis liepė nepasigailėti nė vieno, net karaliaus.
„Ach taip, bet žmonės pasigailėjo. Aš neturiu jiems galios. Žinai, mes balsavome, o tai juk geriausiai parodo, ką žmonės mano. Žmonės ėmė i grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale“ (1 Sam 15, 21).Čia senojo pranašo kraujas tiesiog užverda: Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebūtum karaliumi (1 Sam 15, 22-23).