Nežinau kodėl pasirinkau temą apie mirtį, bet manau krikščionybėj vienas iš
svarbiausių dalykų yra tikėjimas pomirtiniu pasauliu ir mirties reikšmė. Šiais laikais daugybė žmonių pasirenka jų manymu lengviausią kelią, prieštaraujantį Kristaus mokymui- savižudybę. Atrodo taip turėtų elgtis tik dvasiškai silpnas žmogus. Toks faktas kaip savižudybės pateisinimas mus pasiekė jau iš antikos laikų, tokia buvo daugumos stoikų, didžių mūsų mąstytojų pozicija . Ypač mane sudomino vėlyvojo stoicizmo romėnų atstovo – filosofo- Senekos ( 4m. Pr. Kristų – 65m. ) požiūris ir jo panieka mirčiai. Ir iš tikrųjų savo gyvenimą jis užbaigė nusižudydamas pats – jis buvo apkaltintas Nerono, dalyvaujant sąmoksle ir nuteistas mirti. Neronas jam suteikė malonę pačiam nusižudyti, Seneka persipjovė venas ir per keletą valandų kol geso gyvybė, parašė testamentą.
Septyniasdešimtas laiškas liucilijui apie mirtį ir savižudybę. Seneka pritarė Platono minčiai, jog su miringumu siejasi sielos gyvenimas prieš įsikūnyjimą ir po jo. Tad siela yra įkalinta kūne. Pats gyvenimas, pasak Senekos, yra plaukimas jūra, gyvenimo galas – uostas. Senekos gyvenimo samprata, manau, nepriimtina krikščionybei, nes jis absoliučiai nevertina gyvybės ir mirtį supranta kaip dovaną – išsivaduoti iš šio pasaulio („gerai mirti – tai išvengti pavojaus blogai gyventi“). Mano manymu nėra garbinga mirti dėl to , kad tau nebemalonu gyvent. Tai silpnumas, nesugebėjimas nugalėti negandų. Gyvenimas – tai Dievo dovana ir negali jo pats nutraukti. Seneka rašo apie mirtį : „tegul manęs laukia kažkas didaus, kažkas tikro, bet nesistengsiu tai prieiti gėdingai pripažindamas savo silpnumą“. Kaip žinome iš istorijos, Seneka, nuteistas myriop, paprašė galimybės nusižudyti, tuo patvirtindamas jog rašė tai, kuo šventai tikėjo ( „geriausia ta mirtis kuri tau labiausiai patinka“). Senekos manymu žmogus pats turi pasirinkti sau mirties būdą ir kuo ji lengvesnė, tuo geriau. Mirties pasirinkimą jis sulygina su kasdienybe – tai yra tas pats, kas išsirinkti sau namą ar laivą. Mirdami mes įsiteikiame savo dvasiai. Seneka tikriausiai taip manė todėl, jog toks buvo ano meto tikėjimas, tikėjimas ne vienu Visagaliu mylinčiu visus mus Dievu, o daugybe dievų ( nors tuo laiku buvo ir filosofų monoteistų ), kurie tikriausiai neturėjo įtakos žmogaus vidiniams įsitikinimams. Tas tikėjimas buvo paviršutiniškas ir per daug nepagrįstai dievobaimingas. Juk ano meto mąstytojai net nekalbėjo apie pasaulio sukūrimą, kai kurie teigė, jog siela gyvena dar prieš kūnui atsirandant ir žmogui mirštant ji išsilaisvina, nes kūnas – tai sielos kalėjimas. Toks buvo ir Senekos suvokimas. Filosofai juokėsi iš tų, kurie skelbė, jog savižudybė – nusikaltimas. Galbūt Seneka turėjo omeny krikščionis? Juk jo gyvenimo metai sutapo su Kristaus metais. Mirčiai Seneka pataria ruoštis labiau negu bet kam kitam, nes „visi sulauks tos dienos“. Ruoštis mirčiai taip, kad ją bet kada galėtum deramai sutikti, ir lei įmanoma taip, kad būtų malonu tau pačiam. Mirti garbingai, kovojant už savo idealus. Filosofas tiek sureikšmino mirties aplinkybes, kad jam buvo visiškai priimtina savižudybės idėja. Savo laiške Seneka kaip pavyzdį pateikė vergo, nepanorėjusio mirti žeminančiomis aplinkybėmis, savižudybės aprašymą, išaukštindamas pastarojo poelgį. Senekos nuomone, trokštantis miri žmogus, gali tai padaryti bet kada ir bet kokiomis aplinkybėmis, o didžiausias savižudybės įrankis yra stipri valia. „Pasivogtas gyvenimas – negarbingas, pasivogta mirtis graži“.
Šis Senekos laiškas galėtų būti kaip pateisinimas ir paraginimas nelaimės apimtam žmogui, tačiau nerektų jo priimti kaip grynojo tiesos šaltinio . anų laikų filosofų mintys nebūtinai turi ir negali visiškai atitikti nūdienos gyvenimo ir mirties prasmės suvokimą. Mes turime to meto Kristaus paliktą mokymą, kuriuo ir turėtume vadovautis, o ištikus nelaimei surasime paramą savo tikėjime iur maldoje.