Nežinau kodėl pasirinkau temą apie mirtį, bet manau krikščionybėj vienas iš
svarbiausių dalykų yra tikėjimas pomirtiniu pasauliu ir mirties reikšmė. Šiais laikais daugybė žmonių pasirenka jų manymu lengviausią kelią, prieštaraujantį Kristaus mokymui- savižudybę. Atrodo taip turėtų elgtis tik dvasiškai silpnas žmogus. Toks faktas kaip savižudybės pateisinimas mus pasiekė jau iš antikos laikų, tokia buvo daugumos stoikų, didžių mūsų mąstytojų pozicija . Ypač mane sudomino vėlyvojo stoicizmo romėnų atstovo – filosofo- Senekos ( 4m. Pr. Kristų – 65m. ) požiūris ir jo panieka mirčiai. Ir iš ti
ikrųjų savo gyvenimą jis užbaigė nusižudydamas pats – jis buvo apkaltintas Nerono, dalyvaujant sąmoksle ir nuteistas mirti. Neronas jam suteikė malonę pačiam nusižudyti, Seneka persipjovė venas ir per keletą valandų kol geso gyvybė, parašė testamentą.
Septyniasdešimtas laiškas liucilijui apie mirtį ir savižudybę. Seneka pritarė Platono minčiai, jog su miringumu siejasi sielos gyvenimas prieš įsikūnyjimą ir po jo. Tad siela yra įkalinta kūne. Pats gyvenimas, pasak Senekos, yra plaukimas jūra, gyvenimo galas – uostas. Senekos gyvenimo samprata, manau, nepriimtina krikščionybei, nes jis absoliučiai ne
evertina gyvybės ir mirtį supranta kaip dovaną – išsivaduoti iš šio pasaulio („gerai mirti – tai išvengti pavojaus blogai gyventi“). Mano manymu nėra garbinga mirti dėl to , kad tau nebemalonu gyvent. Tai silpnumas, nesugebėjimas nugalėti negandų. Gyvenimas – tai Dievo dovana ir negali jo


Šis Senekos laiškas galėtų būti kaip pateisinimas ir paraginimas nelaimės apimtam žmogui, tačiau nerektų jo priimti kaip grynojo tiesos šaltinio . anų laikų filosofų mintys nebūtinai turi ir negali visiškai atitikti nūdienos gyvenimo ir mirties prasmės suvokimą. Mes turime to meto Kristaus paliktą mokymą, kuriuo ir turėtume vadovautis, o ištikus nelaimei surasime paramą savo tikėjime iur maldoje.