Eucharistijos sakramentas

Santrumpos

BZ Laikraštis Bažnyčios Žinios
LG Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią
Lumenm Gentium
MND Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinis laiškas Mane nobiscum Domine
1Kor Pirmasis laiškas Korintiečiams
Apd Apaštalų darbai
Apr Apreiškimas Jonui
Jn Evangelija pagal Joną
Lk Evangelija pagal Luką
Mk Evangelija pagal Morkų
Mt Evangelija pagal Matą
gr. graikiškai
plg. palyginti
žr. žiūrėti

Įvadas
Šiandien Eucharistija Bažnyčioje ir septynių sakramentų tarpe užima išskirtinę vietą. Eucharistija – Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, Bažnyčios gyvenimo centras, versmė ir šaltinis. „Eucharistinė bendrystė dovanota mums tam, kad „pasisotintume“ Dievu šioje žemėje, tikėdamiesi alkį visiškai numalšinti danguje“.
Vatikano II susirinkimas apibūdino Eucharistiją kaip krikščioniško gyvenimo versmę ir viršūnę , iš kurios gyvena ir auuga Bažnyčia .
Ankstyvojoje Bažnyčioje Eucharistijos sakramentas vadintas įvairiais vardais: agape (meile), pax (taika arba ramybe) ir synaxis (daugelio sambūris, susirinkimas). Šitokiu būdu to meto krikščionys išreikšdavo tarnavimo, taikos, vienybės praktiką bendruomenės tarpe.
Eucharistija atpažįstama kaip esminė Paskutinės vakarienės tikrovė. Ji kyla iš Jėzaus maldos jo kančios išvakarėse ir tampa „naujos dvasinės aukos šaltiniu ir šerdimi“ . Bažnyčią kaip gyva žmonių bendruomenė yra palaikomą Kristaus įkurto Dievo – žmonių santykio. Bažnyčia nori save išreikšti kaip bendrystės su Dievu ir tarpusavio vienybės ženklu bei saakramentu, tai padaryti jai padeda Eucharistija. Per eucharistinės duonos sakramentą atvaizduojama ir vykdoma sudarančių Kristuje vieną Kūną tikinčiųjų vienybė .
Jono Pauliaus II apaštaliniame laiške „Mane nobiscum Domine“, randame Eucharistiją pavadinta bendrystės epifanija . Bendrystė šio sakramento šventime užima, labai svarbią vietą. Je

ei pažvelgtumėme į Šventąjį Raštą, rastumėme, daugiau šio sakramento vardų.
Eucharistijos pavadinimai – vardai
Eucharistija (gr. euvcariste,w ; panašiai gr. euvloge,w ). Šis pavadinimas savo kilme taip pat siejasi su gyva izraelitų tradicija valgant dėkoti Dievui už Jo gėrybes. Pagal žydišką paprotį kiekvienas valgymas buvo palydimas dėkojimu. Žodis euvcariste,w, kas visuotine prasme reiškia dėkojimą, specialia prasme reiškė stalo maldų kalbėjimą. Tokią stalo maldą kalbėjo ir Jėzus per savo Paskutinę Vakarienę . Naujasis Testamentas naudoja abi žodžio euvcaristi,a prasmes, o taip pat ir šio žodžio veiksmažodinę formą. Laikui bėgant šis žodis palaipsniui ėmė žymėti visą Viešpaties Vakarienės, kaip dėkojimo Tėvui šventimą.
Duonos laužymas (gr. kla,sij o` a;rtou, ) pradžioje žymėjo tik judaistinių Pachos apeigų dalį, atskiriantį užkandžius nuo pagrindinio valgio – Velykų avinėlio valgymo. Paschos liturgijoje abi tos dalys yra attskirtos. Pascha prasideda šeimos tėvui laimininant pirmąją taurę. Pradžioje valgoma karčios salotos su padažu (“kuris dažo su manimi viename dubenyje ”). Po tokių pirmųjų patiekalų atnešamas, bet dar nevalgomas pagrindinis patiekalas. Užmaišoma antroji taurė, bet taip pat dar negeriama. Šeimos tėvas trumpai pasakoja prisiminimą apie išvedimą iš Egipto. Geriant antrąją taurę baigiasi pirmoji Paschos valgymo dalis. Pagrindinė Paschos dalis prasideda šeimos tėvui laiminant neraugintą duoną: “Pašlovintas esi tu, Viešpatie, pasaulio Karaliau, kuris leidi žemei auginti duoną”. Paschos dalyviai pritardami atsako – “Amen”. Tu
uomet šeimos tėvas atlaužia nuo savo macos gabalėlį ir duoda kiekvienam dalyviui. Kuomet ankstyvojoje Bažnyčioje buvo laužoma duona, turėta mintyje šį kultinį veiksmą, o tik po to buvo jam suteikta kristologinis aiškinimas. Paulius klausia: “Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ .
Viešpaties Vakarienė (gr. kuriakon dei/pnon ) pirmine prasme reiškia Eucharistiją užsibaigiantį pokylį. Kuria Naujosios Sandoros tautą, daro esantį Prisikėlusį Viešpatį, o visi besidalijantys viena duona ir viena taure tampa vienu kūnu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo vadinama agape.
Viešpaties taurė (gr. poth,rion ku,riou ) pažymi bendrystę su Kristaus Krauju, giminingumą su Jo mirtimi. Toks ryšys atskiria nuo dalyvavimo demonų taurėje .
Viešpaties stalas (gr. tra,peza ku,riou ) yra priešingas demonų stalui. Šis pavadinimas taip pat išreiškia bendrystę su Kristumi, kuri jau ragaujama Eucharistijoje.
Jei pabandytumėme apibendrinti visus šiuos garbingiausio, Eucharistijos sakramento vardus, geriausiai juos apibendrintų Pauliaus žodžiai: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ . Krikščionys tampa liudininkais pasauliui, kad ta srovė, šaltinis, kuris ištryško anuo metu iš Kristaus šono yra gyvas ir šiandien, galime artintis prie Didžiojo Stalo ir atsigaivinti. Eucharistijos priėmimas perkeičia kiekvieną žmogų, “kad nebe sau mes gyventume, bet jam, už mus mi
irusiam ir prisikėlusiam“ .

Eucharistija – Jėzaus savęs dovanojimas ir Bažnyčios šaltinis
Kaip šeimos tėvas Paschos metu laimindavo macus ir juos dalindavo prisimenant išėjimą iš Egipto, taip ir Jėzus davė savo mokiniams duonos, naujai ją apibūdindamas: “tai mano kūnas” . Jėzaus laužyta ir apaštalams duota duona yra jo kūnas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas<.> kraujas, už jus išliejamas” . Jėzus savo žodžiais – „tai mano kūnas – mano kraujas“, išreiškia savęs dovanojimo ir pasilikimo mokinių bendruomenėje pažadą.
Panašiai galime pasakyti ir apie vyną: “Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį” ; “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas” .
Duodamas taurę, Jėzus kviečia dalyvauti jo mirtyje. Tai aiškiausiai paliudija mokinių bendrystę su mirti pasirengusiu Jėzumi. Tokia buvo Jėzaus pasiuntinybės prasmė – būti betarpišku Dievo artumu, ir per savo pralietą Kraują tapti galutinės sandoros su Dievu ženklu ir mūsų ir visos Bažnyčios šaltiniu. Gerdami iš tos taurės, atsiliepdami į Kristaus kvietimą būti jo mokiniais, mes dalyvaujame naujojoje sandoroje.
Duonos ir vyno pavidalais Jėzus atiduoda save, kad įkurtų Jo pačio mirtį viršijančią Dievo bendrystę su žmonėmis, pasiektų Meilės viršūnę. Per duoną ir vyną išreikšta bendrystė yra kartu bendrystė su mirti pasirengusiu Jėzumi.
Jėzaus nurodo dar vieną faktą: “Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Vi

iešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju ”. Ši Šventojo Rašto eilutė kalba apie pagarbą realiai Jėzaus dovanai (Jo Kūnui ir Kraujui).
Pauliaus savo mokyme apie Eucharistiją akcentuoja, kad dalyvavimas Viešpaties vakarienėje per dalijimąsi dovanomis sukuria tikrą vienybę dalyvaujančių Bažnyčia tampa Kristaus kūnu, nes suvienijama per Eucharistiją . Eucharistijoje priimtas Kristaus Kūnas ir Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas, vienas nuo kito yra priklausomi. Kas dėl meilės nebuvimo nevertai dalyvauja Viešpaties vakarienėje, – “bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju” ; ir atvirkščiai – bendruomenę apsunkina tas, kuris “valgo ir geria to Kūno neišskirdamas” ; jis užsitraukia teismą ir mažina bendruomenės meilę . Kadangi Eucharistija ir Bažnyčia taip tarp savęs susiję, tai meilė suprantama kaip visų vienybės siekiančių pastangų pagrindas. Meilė Viešpaties stalą daro išganingu pirmiausia priimančiajam, priešingu atveju – meilė tampa apkaltinančia. Artimo meilė ir pastangos siekti santarvės daro Eucharistijos šventimą vaisingu ir išganingu, tikra Viešpaties puota.

Paskutinė vakarienė – Bažnyčios versmė ir šaltinis
55 m. pavasarį, apaštalas Paulius savo laiške jo įsteigtai krikščionių bendruomenei Korinte rašė:
«Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: ‘Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui’. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis» .
Šie apaštalo žodžiai, tai pirmasis Eucharistijos šaltinio aprašymas. Jei pažvelgtumėme į keturių evangelistų Paskutinės Vakarienės aprašymus, rastumėme žodžius, kurie pas būdingi tiems autoriams:
• „paėmė duoną“ ir tada taurę su vynu (Mt 26,26; Mk 6,21;
Lk 24,30; Jn 6,11);
• „sukalbėjo padėkos maldą“ (Mt 26,27; Mk 8,6; Lk 22,17; Jn 6,11);
• „laužė duoną“ (Mt 26,26; Mk 6,41; Lk 24,30; Jn 6,11);
• „davė“ duoną ir taurę savo apaštalams (Mt 26,26; Mk 6,41; Lk 24,30; Jn 6,11).
Paskutinei vakarienei susirinkusiems mokiniams Jėzus sakė: „Tai darykite mano atminimui“ . Klausydami šio paraginimo krikščionys jau du tūkstančius metų savo liturgijoje tebeprisimena Jėzaus gyvenimo dovaną. Eucharistijos šventimu žvelgiama atgal į praeitį ir ji išlaikoma gyva kaip šaltinis krikščionių bendruomenėje.
Bet šis šventimas – kur kas daugiau nei tik seniai buvusių dalykų priminimas. Žodis „atminimas“, hebrajiškai zikkaron, nenurodo žmogaus atminties akto, kad nuo užmiršties būtų išsaugotas praeities įvykis. Veikiau tai išreiškia faktą, kad tautos garbinime Dievas išlaiko gyvus dabartyje savo praeities „stebuklus“.
Juo labiau, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių ir todėl yra gyvas amžiams. Jis visada yra esantis ir niekad nepalieka mokinių bendruomenės. Jis yra esantis kaip Nukryžiuotasis, kuris sykiu yra Prisikėlusysis. Jis – tikrovė, Apreiškimo Jonui knygoje puikiai išreikšta nužudyto ir vis dėlto stovinčio Dievo sosto viduryje Avinėlio pavidalu . Šis buvimas pasiekia viršūnę Eucharistijoje, kur tikintieji įžengia į bendrystę su Kristumi jo perėjime iš mirties į gyvenimą.
Ir kaip Velykų paslaptis veda į besąlygišką Dvasios dovaną , taip ir Eucharistija yra prisikėlusiojo Kristaus, kuris suburia mus šiandien aplink stalą, kad siųstų mus į pasaulio kelius kaip savo liudytojus, buvimas. Apaštalų darbuose pirmųjų krikščionių gyvenimas turi du matmenis, kurie išreiškia tarsi jo širdies plakimą: kartais jie sušaukiami vienybėn, o kartais išsiunčiami pas kitus, kad išreikštų ir pakviestų į dar daugiau aprėpiantį bendrumą. Eucharistijos šventimas apima abu šiuos šaukimo ir siuntimo, susirinkimo ir misijos matmenis.
Pagaliau Eucharistija yra didžios dangiškosios puotos, kur visos tautos sudarys vieną šeimą Dieve, ženklas. Per paskutinę savo vakarienę Jėzus nesakė: „Nuo šiol jos (Velykų vakarienės) nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“ (Lk 22, 16)? Eucharistija – „ateities atmintis“ – žymėdama šią absoliučią ateitį, yra tam, kad čia, žemėje, duotų mums Dievo džiaugsmo nuojautą, kad būtų versmė, prie kurios artinasi kiekvienas žmogus. Taigi Eucharistijos šventimas sujungia praeitį, dabartį ir ateitį.

Pabaiga
Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo vyksmas, kuris turi nepakartojamą ryšį su Jėzaus Kristaus Bažnyčios kilme ir esme. Šis susitikimas, Eucharistijai, paliudytas nuo seniausių laikų ir dabartinės Bažnyčios laikomas visos Bažnyčios veiklos “viršūne ir šaltiniu”, remiasi tuo, kad ją įsteigė pats Viešpats. Jis buvo vykdomas ir gyvenamas.
Bažnytiniuose tekstuose ir nurodymuose liturgijai, Eucharistijos supratimas atskleidžiamas daug plačiau. Bažnyčios mokymo aiškinimai yra susiję su tuo, kas yra Dievo apreikšta Jėzuje Kristuje ir apaštalų kartos buvo priimta ir su tikėjimu perduota kitiems. Taigi iš šio mokymo mes neturime laukti kokių nors “naujų” tiesų. Vatikano II Susirinkimas Apreiškimo konstitucijoje Dei Verbum sakoma:

“Bažnyčios mokymas nėra virš Dievo žodžio, o jam tarnauja, mokydamas tik tai, kas yra perduota, nes jis pagarbiai klauso Dievo žodžio dievišku pavedimu ir Šventosios Dvasios pagalba, šventai jį saugo ir ištikimai aiškina, ir viskas, ką jis pateikia tikėti kaip Dievo apreikšta, semiasi iš šio tikėjimo lobyno” .
Šie žodžiai tinka visam bažnyčios mokymui, taip pat ir mokymui apie Eucharistiją.
Dieviškoji tiesa, apreikšta per Jėzų Kristų atėjo į istorinį pasaulį ir skirta istorijoje gyvenantiems žmonėms, šioje apaštalų tradicijoje yra ir kita pažinimo pažanga: “Perduotų dalykų ir žodžių supratimas didėja dėl tikinčiųjų mąstymo ir studijų; jie svarsto juos savo širdyje, vidiniu įžvalgumu, kuris kyla iš dvasinio patyrimo ir iš skelbimo tų, kurie su vyskupo tarnyba gavo tikrą tiesos charizmą; nes Bažnyčia per šimtmečius nuolat siekia dieviškos tiesos pilnybės, kol joje išsipildys Dievo žodžiai” .
Vatikano II Susirinkimas vadina Eucharistiją viso Bažnyčios gyvenimo “šaltiniu ir viršūne”: Eucharistijoje yra duota viskas, ir viskas yra viena.
TURINYS
SANTRUMPOS 2
ĮVADAS 3
EUCHARISTIJOS PAVADINIMAI – VARDAI 4
EUCHARISTIJA 4
DUONOS LAUŽYMAS 4
VIEŠPATIES VAKARIENĖ 5
VIEŠPATIES TAURĖ 5
EUCHARISTIJA – JĖZAUS SAVĘS DOVANOJIMAS IR BAŽNYČIOS ŠALTINIS 6
PASKUTINĖ VAKARIENĖ – BAŽNYČIOS VERSMĖ IR ŠALTINIS 8
PABAIGA 10
TURINYS 11

Leave a Comment