Psichologo komentaras: meilės trikampis šeimoje

Su vyru susituokę esame dvejus metus. Mūsų santykiai gana geri, kol neatsiranda trečias. Ji – jo sesuo. Problema ta, kad mes skirtingai suvokiame broliškus santykius. Pastebėjau, kad jos akivaizdoje vyras vengia mane liesti, nustumia, jei prisiglaudžiu, o pats tik ir taikosi atsisėsti šalia sesers, paimti jai už rankos, (ji irgi), ir sėdi taip susikabinę. Ji praeidama pro jį būtinai turi paglostyti jam galvą, apkabinti, ar kurią nors kitą vietą paliesti (kaip pataiko). Man keista, kad kai visi svečiuojamės pas gimines, komplimentus jiss žarsto seseriai (kokia ji graži ir pan.), asistuoja jai (atitraukia kėdę ir pan.), o aš tuo metu jam tiesiog nebeegzistuoju, jis vengia net žvilgsnio su manimi. Jei bandau įsiterpti į pokalbį, negirdi. Kai jo sesuo išsilaiko teises, jis dvi dienas ištisai kalba, kokia ji protinga. Kai aš išsilaikau teises, jis pasako kažką panašaus į „visi išsilaiko“.

Bandžiau su juo kalbėti, sakiau, kad man tai nepatinka, prašiau, gal jis galėtų ir mane karts nuo karto apkabinti. Lyg ir sutiko, bet jo elgesys neppasikeitė. O kartais jis tiesiog viską neigia: „aš jai nesakiau, kad ji graži“, „mes nesilaikėm už rankų“ ir pan. Bet gi aš ne kvaila, girdėjau, ką girdėjau. Vėliau bandžiau susitaikyti ir likti nuošalyje, kol jis išsibendraus, neprieštarauti jam dėl tokio elg

gesio. Bet skausmas niekur nedingdavo, tada pajutau, kad pradedu jam tyliai keršyti, o to aš nenoriu, noriu normalios šeimos.

Po šio konflikto jaučiu, kad jis prieš mane pasidarė nusistatęs – aš visada kalta, nusišneku, dar ką nors ne taip padarau. Pavyzdžiui, kai aš jam sakau, tau laikas nusipirkti naujus džinsus ir nevaikščioti su suplyšusiais kaip bomžui, jis man sako „nenusišnekėk, dar porą mėnesių bus gerai“. O kai kitą dieną tai jam pasako jo mama ar sesuo, jis atsisako pietų ir vietoj jų eina pirkti džinsų. Žinoma, visa tai tik smulkmenos. Tačiau manau, kad tos smulkmenos parodo, kiek aš jam išties esu svarbi. Kitaip tariant – nesvarbi.

Namuose mes sutariam (o gal turėčiau sakyti sutarėm) neblogai, jaučiuosi emociškai jam gan artima. kol nesusitinkam su seserimi ir to ryšio tarsi nebūta. Grįžtam namo – jis vėl su manim bendrauja, sako, kad myli, kad aš jam labai svarbi.

Nebematau išeities iš šitos situacijos, noriu pradėti naują gyvenimą, bet nežinau, nuo ko. Patarkite man prašau, nes neturiu, kam išsipasakoti.

Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė

Savo laiške aprašote šeimyninį „meilės trikampį“, kuriame jaučiatės pralaiminti. Jūsų akyse vyras pirmenybę teikia seserei, o jūs dėl to jaučiatės atstumta. Lyginate save su ja ir jaučiatės prastesnė, mažiau patraukli vyrui. Pavyduliaujate, nežiūrint akivaizdaus fakto, kad vyras jus, o ne

seserį pasirinko gyventi kartu. Pavydas griauna tai, ką gero turite savo santykiuose – jūsų su vyru artumą, kurio taip pavydite stebėdama brolio ir sesers santykius. Dėl pavyduliavimo emocinio artumo jūsų gyvenime lieka dar mažiau. Neatsitiktinai užbaigdama laišką rašote, kad neturite su kuo pasidalinti savo rūpesčiais. Atrodo, kad laimėti konkurencinėje kovoje su seserim jums svarbu bet kokia kaina.

Pavydas labai nemalonus jausmas, tačiau neišvengiamas, kai įsivaizduojama, kad kitas gauna tai, ko pačiam taip trūksta. Galbūt jums tikrai trūksta artimų ryšių. Galbūt kaip ir vyras, norėtumėte sėdėti ir kalbėtis su kažkuo „susikabinę rankomis“. Galbūt vien vyro artumo jums neužtenka, gal reikia draugės, sesers ar kito žmogaus.

Gal vertėtų pagalvoti apie tai, kas jums padėtų jaustis geriau, nekeršijant vyrui.

Sėkmės

Leave a Comment