Išsituokusių porų tolimesnis bendravimas

576 5

Turiu labai man aktualią problemą. Esu su pirmu vyru išsituokusi, su antru susituokusi. Skyrybos buvo labai dramatiškos ir man labai skaudžios. Iki šiol tebesergu depresija.

Turiu du suaugusius šeimas sukūrusius sūnus. Jie švenčia įvairias šventes ir nori, kad jose dalyvautų abu tėvai. Tėvas su sugyventine taip pat. Tėvas lengvai bendraujantis, mėgstantis šventes. Jo sugyventinė visaip stengiasi parodyti, kaip ji rūpinasi mano sūnumis.

Aš niekada savo vaikų nesu palikusi, buvau su jais sunkiais gyvenimo etapais. Buvimas su lengvabūdžiais buvusiu vyru ir jo sugyventine mann reikštų ligos paūmėjimą. Tačiau nusišalinti nuo švenčių reikštų mano silpnumą, kuo buvęs vyras dar kartą pasidžiaugtų.

Nežinau kaip elgtis. Mano sūnūs to nesupranta. Patys būdami vyrai jau nebesmerkia tėvo, juo labiau, kad tėvas lengvai bendrauja. O aš nerasdama išeities pagalvojau, kad nebenoriu gyventi. Taip man sunku ištverti tokias akimirkas. Dirbu mokytoja, išsituokusi jau 15 metų, gyvenu provincijoje

psichologo pas mus nėra. Labai lauksiu atsakymo.

Atsakymą Jums pradėsiu nuo vienos istorijos. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris ryžtingai kentėjo visą savo gyvenimą tam, kad galėtų nussipirkti nors vieną minutę laimės. Vieną rytą jis susidėjo visą savo kančią į didelį krepšį, užsimetė jį ant pečių ir patraukė į turgų. Kad ir kaip atkakliai jis bandė parduoti savo kančias, deja, niekas nenorėjo jų pirkti. Žmogus suprato, kad kančios į laimę nei

iškeisi. Nėra kančios keitimo į laimę kurso. Taip pat kaip nėra kelio į laimę, pats kelias yra laimė.

Be jokios abejonės skyrybos su pirmuoju vyru sukėlė Jums daug skausmo, kuris lydi Jus iki šiol. Tačiau ar ne per didelę kainą mokate už tai, kas prieš 15-iolika metų nutiko greičiausiai ne dėl Jūsų kaltės? Ar ne per daug baudžiate save? Ar nemanote, kad atėjo laikas priimti viską taip, kaip yra ir padėti tašką santykiuose su vyru? Jeigu skyrybos buvo, kaip rašote, labai dramatiškos ir skausmingos, padarykite štai ką:

1. Surašykite ant lapo popieriaus viską, ką skaudaus esate iš vyro pusės patyrusi, sulankstytą lapą pabučiuokite ir sudeginkite. Jei norėsis verkti – verkite.

2. Tuomet ant kito lapo rašykite: „Aš atleidžiu tau už .“ ir ant to paties lapo parašykite: „Aš dėkinga tauu už tai, kad .“

Praeitis – neatsiejama mūsų dalis, kurios nebepakeisime, tačiau šiandiena ir rytojus priklauso mums. Tad apžvelkite savo dabartinį gyvenimą – koks jis, kokie žmonės Jus supa. Užauginote du sūnus, kurie jau sukūrė savo šeimas, – argi tai ne puiku? Dirbate mokytoja – kiek daug gero kiekvieną dieną duodate vaikams! Rašote, kad esate ištekėjusi antrą kartą – pagalvokite, ką galite padaryti, kad šie santykiai būtų gražesni, šiltesni ir artimesni?

Skaitydama Jūsų laišką, pagalvojau, kad visgi pasitvirtina taisyklė, kad medalis turi dvi puses. Taip, Jums nes

skaudėtų širdies, jei netektų susitikti buvusio vyro vaikų gimtadieniuose, tas tiesa. Tačiau galbūt tuomet širdis skaudėtų Jūsų vaikams, jei šis žmogus nerodyto noro susitikti su savo vaikais? Rašote, kad sugyventinė stengiasi parodyti, kad rūpinasi Jūsų vaikais – bet argi tai blogai, ka. . .

Join the Conversation

5 comments

  1.    Reply

    Vaikai tegu ir eina, bendrauja daro ka nori. O paciai jokio reikalo. Kam draskyti zaizdas, vaidinti prie stalo, kad smagu? Nesamone kazkokia. Ar dar mazai melo gyvenime buvo?

  2.    Reply

    jokio nebent tik del vaiku

  3.    Reply

    Manau, kad sunums dar karta reikia pasakyti, del ko nenori eiti i ju sventes, kur ateina ir tavo buves vyras su savo boba. Paaiskink dar karta. Greiciausia l.mylejai, o jis pasielge nezmogiskai. Vaikai turi suprasti ir neteisti. Bet jei ir nesupras, tai nekreipk demesio, o kita karta vel paaiskink. Bet neik, jei nuejusi jausies l.nepatogiai ir blogai. O beto gali sugadinti ir ta svente.
    p.s. Esu issiskyres taip pat, nesergu depresija, bet nenoriu susitikti ir sveikintis su buv.zmonos meiluziu, su kuriuo ji mane iskeite ir dabar gyvena, tai ir neinu, ten kur jis ateina. Kiti gali manyt ka nori (kad pralaimiu, ar pan.). bet man tas pats.

  4.    Reply

    Sutinku su psichologe, kad vis dar kovojate su savo buvusiu vyru, lyg konkuruojate, kas laimingesnis… Man tai labai gerai pažįstamas jausmas. O padažyti nagučiai ir daili suknelė neužtušuos jūsų savijautos, nes akys ir elgesys viską parodys. Geriau tikrai “padirbėkite” su savimi ir pradėkite gyventi!

  5.    Reply

    tuos buvusius reikia siųsti ant 3 raidžių… aišku jus siejo santuoka, kažkada kažką jautėte, bet negalima dėl to grauiuti savo gyvenimo dabar, aš tai siūlyčiau, jei minėjote, kad esate susituokusi vėl, atsivesti savo draugą ir sužybėti – nebūti liurbe, uždepresavuse ir burbekle, o bent vienam vakarui suvaidinti žavią seksualią koketę,kad jam iš pavydo net akys raibtų ir negalėtų patikėti tuom, ką mato. Pasidarykite manikiūrą, pasipuoškite ir triumfuokite. Būkite mandagi ir santūri ir neleiskite tau tą vakarą būti silpmnai, gal po tokio triumfo ir depresijos nebus? 🙂

×
×