Dažnai būna – nori susipažinti, bet abejoji. Iš pradžių abejoji savimi – nežinai, ar jam patiksi, po to abejoji juo – nežinai, kas jis. Kaip padaryti, kad tų abejonių liktų mažiau? Ar galima iš vaikino judesių, išraiškos suprasti, ką jis apie mane galvoja?

Bet ar būtų įdomu, jei iš anksto žinotume, kuo baigsis pažintis? Antra vertus, jau pirmomis bendravimo akimirkomis, tepasakę kelis žodžius, galime daug sužinoti apie pašnekovą ir daug jam pasakyti. Pasakyti ne žodžiais, o kūno kalba, kuri menkiau kontroliuojama, todėl dažnai nuoširdesnė už mandagias, standartines frazes.

Įsivaizduokime tarsi ir kasdienišką, bet jo dalyviams galintį tapti svarbiu įvykį: moteris ir vyras atsitiktinai pamato vienas kitą kavinėje. Prieš pradėdami bendrauti žodžiais, jie labai daug pasakys vienas kitam kūno kalba. Jų žvilgsniai susitiks, jie nusišypsos. Ir jei šie kūno ženklai patvirtins, kad abu domisi vienas kitu, vyras ir moteris prašneks apie orą, sportą, kavinės meniu ar kitus mažai svarbius, bet drauge itin reikšmingus dalykus, nes kalbėjimas apie juos leis dar tiksliau įvertinti kūno siunčiamus signalus.

Pirmasis simpatizuojančių vienas kitam žmonių pokalbis – kūno ženklų pokalbis. Labai dažnai mes teigiamai ar neigiamai įvertiname žmogų, neapsikeitę su juo nė vienu sakiniu. Dantė tik kartą pamatė Beatričę, bet svajojo apie ją visą gyvenimą ir skyrė jai aistringas eiles.

Patrauklūs vienas kitam vyras ir moteris pradėjo šnekėtis. Ar jų kūnų pokalbis pasibaigė? Ar garsiai ištarti pirmieji žodžiai lems šių žmonių santykius? Ne, kūnai ir toliau tęsia savo dialogą. Pirmiausia jie bando vienas kitą paliesti. Tam tinka pasisveikinimas. Vėliau jie keliskart švelniai užkliūva vienas už kito ir tuoj pat atsitraukia. Galiausiai randa galimybę ilgiau prisiliesti. Eidamas per gatvę, vyras paima moterį už parankės, pakviečia ją šokti. Tuo metu apokrininės liaukos išskiria kvapias medžiagas ir taip leidžia sužinoti, ar patiks žmogaus, galinčio tapti seksualiniu partneriu, kvapas. (Gal apie kvapų reikšmę vyrų ir moterų bendravime kitą kartą pasikalbėsime išsamiau.) Vėliau, jei kūnas ir protas neprieštaraus, progų paliesti vienas kitą atsiras vis daugiau. Reikės vaikščioti susiėmus už rankų ar apglėbus draugės liemenį, sveikinantis bei atsisveikinant apsikabinti ir bučiuotis. Taip bus tol, kol galiausiai kūnai nutars visiškai susijungti.

Aišku, kūnų pokalbis gali pasukti kita linkme ir greitai baigtis. Moteris sukryžiuos rankas ant krūtinės, stipriau suspaus kelius. Besikalbantieji vis rečiau žvelgs vienas į kitą, dažniau žvalgysis į šalis, jų kūnai taps nejudrūs ir bandys atsitraukti kiek įmanoma toliau, dings išraiškinga mimika, kurią pakeis nuobodžiaujančiojo mina. Visi šie kūno pokyčiai reikš vieną sakinį, kurį kartais nelengva ištarti balsu: „Aš nebenoriu su tavimi bendrauti”.

Išmokti bet kurios kalbos, o tuo labiau tapti įtaigiu oratoriumi nelengva. Bene paprasčiausia būtų iš pradžių mokytis suprasti aplinkinius, o po to tobulinti savuosius gebėjimus įtaigiai veikti kitus žmones.

Nemenkas pasiekimas būtų susitikus nepažįstamąjį ar nepažįstamąją nepadaryti šiurkščių klaidų jį vertinant. Intuicija greitai pasako, ar jie yra patrauklūs. Didesnio dėmesio gali sulaukti ir mažiau patrauklūs, bet kuo nors išsiskiriantys žmonės. Jei žmogus turi panašių į mūsų arba mums patinkančių savybių, esame linkę tokiam žmogui priskirti ir kitus gerus bruožus, apie kuriuos iš jo išvaizdos tikrai negalime teisingai spręsti. Antai sportiškas ir energingas vyriškis dažnai palaikomas ir patikimu, neieškančiu vienadienio nuotykio. Tokią neįsisąmonintą išvadą gali sustiprinti tai, jog dažnai sugebame „nepastebėti” to, ko nenorime matyti ar girdėti. Be to, sunkiai susitaikome su prieštaravimais ir bandome juos suderinti vienaip ar kitaip gretindami savo pastebėjimus, užuot daugiau sužinoję apie kitą žmogų. Darome paprastą klaidą – sprendžiame apie žmogų tiesiog iš vieno žodžio, iš vieno gesto.

Comments are closed.