Žodinė komunikacija

 

ŽODINĖ KOMUNIKACIJA IR JOS ESMINIAI DALYKAI

Bendravimo psichologijos savarankiškas darbas

 

Turinys

 

Įvadas..............................3

1 ŽODINĖ KOMUNIKACIJA IR JOS FORMOS..................4

2. ŽODINĖS KOMUNIKACIJOS RŪŠYS......................5

3. KOMUNIKACIJOS PROCESAS 6

4. SĖKMINGA KOMUNIKACIJA..........................7

Išvados..............................8

Informacijos šaltinių sąrašas..............................9

Įvadas

Kasdien daugybę kartų kiekvienas iš mūsų susiduriame su žodine komunikacija – keitimusi žodine informacija. Komunikacija yra tarpasmeninė arba grupinė žmonių veikla, keičiantis patirtimi, žodiniais ir nežodiniais signalais. Iš esmės tai yra bendravimas. Komunikavimas žodžiu yra pagrindinis būdas perduoti pranešimus. Kalbos, formalūs akis į akį ir grupiniai susitikimai bei neformalūs gandai ar paskalos priskiriami prie populiariausių komunikavimo žodžiu formų.

Bendraujame dažnai, tačiau daug kartų nė neesuvokiame, jog dalyvaujame bendravimo epizode. Paprasčiausia komunikacijos forma, kai vienas individas perduoda žinias kitam. Nuo pat mažens gestikuliuojame, vėliau pramokstame kalbėti ir deriname judesius su žodiniu bendravimu. Netrukus pradedame rašyti. Pagaliau išmokstame bendrauti daugeliu būdų: veido išraiška, akių judesiai, raštiški pranešimai, kūno kalba, šnekamoji kalba.

Darbo tikslas – išanalizuoti žodinę komunikaciją ir jos esminius dalykus.

Darbo uždaviniai:

1. Apibūdinti žodinės komunikacijos formas.

2. Įvardinti žodinės komunikacijos rūšys.

3. Atskleisti komunikacijos procesą.

4. Išsiaiškinti ko reikia sėkmingai komunikacijai.

1. ŽODINĖ KOMUNIKACIJA IR JOS FORMOS

 

Žodinė komunikacija – tai improvizacija, reikalaujanti specialaus pasirengimo ir žinių, oratorinių geebėjimų, netgi gero retorikos mokslo išmanymo.

Žodinės komunikacijos formos gali būti: žodžiu arba raštu.

Komunikacija raštu – tai pastabos, laiškai, elektroniniai laiškai, fakso pranešimai, organizacijos periodiniai leidiniai, skelbimai skelbimų lentoje ar bet kurios kitos priemonės, perduodančios informaciją, parašytą žodžiais ar simboliais. Šio komunikacijos ti

ipo privalumas – tai, kad ją galima registruoti ir patikrinti, saugoti neribotą laiką. Komunikacija raštu užima daugiau laiko, dažnai neturi grįžtamojo ryšio – tai pagrindiniai šio komunikacijos tipo trūkumai

Komunikavimas žodžiu yra pagrindinis būdas perduoti pranešimus.

Komunikacija gali būti vidinė ir išorinė. Informacija gali būti perduodama komunikuojant verbaline (žodine) ir neverbaline formomis. Žodinė forma gali būti skirstoma į sakytinę (paskaita, diskusijos, tostai, padėkos ir) ir rašytinę (straipsniai, referatai, baigiamieji darbai). Žodinės komunikacijos šalia visuomet esti ir nežodinė komunikacija.

Nežodinė komunikacija arba kūno kalba – tai komunikacijos forma išreikšta nesąmoningais kūno gestais. Akių žvilgsnis, šypsnis, antakių suraukimas, rankų mostas, laikysena ar tam tikras judesys gali padėti išreikšti prasmę.

Verbaliniu (žodiniu) būdu perduodama tik nuo 20% iki 40% informacijos, o kūno kalba – nuo 60% iki 80%.

Greitis ir grįžtamasis ryšys yra pagrindiniai komunikavimo žodžiu prrivalumai, o pagrindinis trūkumas – galimybė, kad pranešimą perdavus kuo daugiau žmonių, jis bus neteisingai suprastas, – suveiks „sugedusio telefono“ principas.

2. ŽODINĖS KOMUNIKACIJOS RŪŠYS

 

Yra skiriamos išorinės (socialinė) ir vidinės (asmeninė) komunikacijos rūšys. Vidinė komunikacija – tai asmens bendravimas su pačiu savimi (pvz., meilė ir priekaištai sau). Išorinė komunikacija – tai bendravimas su kažkuo, esančių žmogaus asmenybės ribų.

 

1. Pav. Komunikacijos rūšys ir formos.

Komunikacija gali būti vidinė ir išorinė. Išorinė komunikacija gali būti skirstoma į šias formas:

Tarpasmeninė komunikacija – tai komunikacija tarp dviejų žmonių;

Grupinė komunikacija – kai tarpusavyje komunikuoja grupė žmonių;

Asmens ir

grupės komunikacija – vieno dominuojančio asmens komunikacija su grupe;

Tarpgrupinė komunikacija – komunikacija tarp dviejų skirtingų grupių;

Masinė komunikacija – informacijos perdavimas daugeliui žmonių.

 

3. KOMUNIKACIJOS PROCESAS

 

Bendravimo psichologijoje dažnai susiduriame su siuntėjo, priėmėjo ir pranešimo terminais. Siuntėju ir priėmėju vadinami bendravimo metu informaciją perduodantys ir informaciją priimantys žmones, o pati informacija vadinama pranešimu.

Komunikacijos proceso modelis susideda iš šių dalių:

Siuntėjas – perduodantis informaciją asmuo.

Kodas – tam tikrų reikšmių sistema, sudaryta iš simbolių, taisyklių ar ženklų (pavyzdžiui, fizinių signalų, reiškiančių kažką kitą nei jie patys). Tai organizuotų ženklų sistemos, paklūstančios taisyklėms, kurias visi pažįsta. Kodai atlieka komunikacinę funkciją ir priklauso nuo vartotojų susitarimo. Kuo bendresni siuntėjo ir gavėjo kodai, tuo sėkmingesnės komunikacijos galima tikėtis.

Pranešimas – perduodama/priimama informacija

Kanalas reiškia techninę ar fizinę priemonę, kuria perduodamas signalas. Pagrindiniai kanalai yra verbalinės ir neverbalinės komunikacijos priemonės: laiškas, „akis į akį“ šviesos ir radijo bangos, telefono laidai, internetas.

Iškodavimas (dekodavimas) – tai yra prasmių suteikimas pranešimui arba reikšmių priskyrimas gautiems stimulams. Iškodavimui būtina žinoti kodą. Tas pasakytina tiek apie verbalinius, tiek apie neverbalinius pranešimus.

Interpretavimas – tai gilesnės prasmės suteikimas pranešimui, atsižvelgiant į kontekstą. Jis yra individualus, nes remiasi ne tik turima patirtimi, bet ir esama būsena.

Grįžtamasis ryšys – reiškia gavėjo reakciją, perduodamą atgal siuntėjui į jo pranešimą. Grįžtamasis ryšys gali kisti nuo tylėjimo, šypsojimosi, pritarimo ar nepritarimo iki prašymo paaiškinti.

Gavėjas, priėmėjas – informaciją pri

iimantis asmuo.

Pranešimas

 

2. pav. Žodinės komunikacijos psichologinis modelis

Siuntėjas perduoda koduotą informaciją priėmėjui, priėmėjas ją priima taip, kaip supranta ir siunčia atgal informaciją siuntėjui. Visas šis procesas vadinamas pranešimu.

 

4. SĖKMINGA KOMUNIKACIJA

 

Komunikacijos sėkmė priklauso nuo dalyvių suvokimo ir prasideda siuntėjo suvokimu. Siuntėjas parenka pranešimo turinį, kodą ir kanalą, kuriuo perduos informaciją gavėjui. Suvokimas susiformuoja nuo sukauptų žinių, pergyventų metų, asmeninės patirties, išsilavinimo, lyties, socialinės padėties, religinių įsitikinimų, geografinės gyvenamosios vietos, rasės ir kt. aplinkybių.

Siekiant sėkmingos komunikacijos:

Turinio požiūriu siūloma:

Būti dalykiškam;

Kalbėti suprantamai;

Klausytis analitiškai.

Savęs atskleidimo požiūriu:

Siųsti žinią savo vardu, atstovaujant tik sau;

Pasakyti savo nuomonę;

Išdėstyti ketinimus ir tikslus aiškiai.

Tarpusavio santykių požiūriu:

Klausytis aktyviai;

Pasitelkti jausmus;

Komunikuoti grįžtamąjį ryšį.

Kreipimosi požiūriu:

Argumentuoti įtikinamai;

Klausinėti;

Daryti paveiką garbingai, nemanipuliuojant.

 

Norint įveikti komunikavimo sunkumus, patartina: informaciją pateikti taip, kad gavėjas galėtų lengvai ją suvokti, vartoti aiškius, suprantamus žodžius, informacijos siuntėjas turi pasirinkti tinkamiausią perdavimo kanalą, kad informacijos iškraipymo galimybė būtų mažiausia, svarbu iš anksto nuspėti, kokia bus informacijos gavėjo reakcija, gerai pažinti komunikacijos gavėją, ištirti jo poreikius, vengti informacijos perdavimo tarpininkų.

 

Išvados

 

Žodinės komunikacijos formos gali būti žodžiu arba raštu.

Yra skiriamos išorinės (socialinė) ir vidinės (asmeninė) komunikacijos rūšys.

Siuntėju ir priėmėju vadinami bendravimo metu informaciją perduodantys ir informaciją priimantys žmones, o pati informacija vadinama pranešimu.

Komunikacijos sėkmė priklauso nuo dalyvių suvokimo ir prasideda siuntėjo suvokimu.

 

Informacijos šaltinių sąrašas

 

Bendravimo psichologija: vadovėlis. Kaunas, 2011.

Prieiga per interneta: www.šaltiniai.info

 

Leave a Comment