Z. Froido psichodinaminės ir K. G. Jungo analitinė asmenybės teorijų palyginimas

Turinys

Įvadas .............................. 2
Asmenybės struktūra .......................... 3
Elgesio motyvacija .......................... 4
Asmenybės vystymasis ........................ 5
Psichopatologija ........................... 6
Psichinė sveikata ............................ 6
Asmenybės keitimo galimybės (psichoterapija) ............ 7
Išvados .............................. 8
Literatūra .............................. 9Įvadas
Sukurta daug ir įvairių asmenybės teorijų, kurias galima sugrupuoti į tris pagrindines grupes: klinikinės, akademinės ir humanistinės. Šiame referate lyginamos dvi tai pačiai grupei priklausančios teorijos: Z. Froido psichodinaminė ir K. G. Jungo analitinė asmenybės teorijos. Jos abi priklauso klinikinei grupei ir yra laikomos seniausiomis ir išsamiausiomis.
Šių teorijų pasirinkimą nulėmė noras panagrinėti tos pačios krypties teorijų panašumus ir skirtumus. Z. Froidas sukūrė pirmąją išsamią asmenybės teeoriją, kuri paaiškino visą asmenybę bei jos elgesį. K. G. Jungas buvo Z. Froido mokinys ir iš pradžių priklausė ir pritarė visoms jo teorijos idėjoms. Vėliau jų nuomonės išsiskyrė kalbant apie pasąmonės reikšmingumą ir asmenybės vystymąsi. K. G. Jungas išplėtojo ir papildė sukurtą teoriją savomis idėjomis. Referate bus stengiamasi išryškinti šių teorijų esminius panašumus ir skirtumus.
Šių teorijų svarbą patvirtina ir tai, jog jos buvo sukurtos XX a. pradžioje ir pirmoje pusėje, o yra taikomos ir apie jas diskutuojama ir naaujajame XXI amžiuje. Pagrindinėmis idėjomis remiasi ir neofroidistai.Asmenybės struktūra
Kalbėdamas apie asmenybę Z. Froidas (1999) pirmiausia išskyrė žmogaus psichikoje tris lygius, kurie pasireiškia visoje asmenybėje. Tai sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė.
Sąmonės turinį sudaro pojūčiai ir išgyvenimai, kurie žmogaus suvokiami tam tikru momentu. Tai ne

edidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti. Visą psichika yra lyginama su ledkalniu. Tai sąmonė yra tik matoma ledkalnio viršūnė.
Priešsąmonė apima visą patirtį, kuri gali būti tam tikru momentu nesuvokiama, bet pastangų dėka gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonės lygį. Priešsąmonė yra tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.
Pasąmonė apima primityvius instinktus, emocijas ir atsiminimus, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl išstumiami į ją. Pasąmonėje talpinama visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami nemalonūs prisiminimai, seksualiniai norai, užmirštos vaikystės traumos ir kita. Tai pati reikšmingiausia psichikos dalis, nulemianti visą žmogaus elgesį. Pasąmonės kontroliuoti negalima. Dažniausia pasąmonės turinys pasireiškia užmaskuota, simboline forma (sapnai, fantazijos) ir įtakoja žmonių kasdienį gyvenimą.
Šie trys psichikos lygiai glaudžiai susiję su asmenybės dalimis, kurių Z. Froidas (1999) taip pat išskyrė tris:
Id – tai prrimityviausi įgimti instinktai, kurie slypi pasąmonėje ir yra jos energijos šaltinis. Tai seniausias, didžiausią reikšmę turintis sluoksnis, besivadovaujantis malonumo principu, nesilaikantis jokių normų ar reikalavimų ir iškraunantis energiją čia ir dabar. Kaupiantis energijai, didėja įtampa, kurią id išlaisvina reflektoriškais veiksmais arba pirminiu procesu.
Ego – tai asmenybės dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego yra sąmoningoji psichikos dalis, kuri vadovaujasi realybės principu. Stengiasi suderinti id norus su visuomenėmis normomis, išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais.
Superego – yra paskutinė asmenybės dalis, kuriame glūdi visuomenės normos ir
r taisyklės, vertybės, idealai, kurie perduodami tėvų vaikams. Superego apima visus tris psichikos lygius, bet didžioji dalis slypi pasąmonėje. Superego užduotis – remiantis moraliniais standartais įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą. Superego sudaro dvi dalys:
– sąžinė – susiformuoja tėvams baudžiant už netinkamą elgesį.
– ego idealas – formuojasi iš to, ką tėvai skatino ir vertino.
Superego neveikia pagal realybės principą. Tik stengiasi įtikinti ego, jog idealistiniai principai svarbiau už realistinius.
K. G. Jungo pateikiama asmenybės struktūra taip pat susideda iš trijų dalių: ego, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės.
Ego yra sąmonės centras, apjungiantis mintis, jausmus, pojūčius, mintis. Jų dėka žmogus suvokia save kaip visumą, kaip žmogų, o kartu į jį įeina ir išorinio pasaulio suvokimas, žinios apie jį.
Asmeninė pasąmonė savyje talpina konfliktus ir atsiminimus, kurie buvo pamiršti. Jungo asmeninė pasąmonė panaši į Froido pasąmonę, tačiau Jungas nuėjo toliau negu Froidas, nes teigė, jog asmeninė pasąmonė sudaryta iš kompleksų. Kompleksu vadinamas struktūrinis psichikos elementas, kurį sudaro tarpusavyje susijusios emocijų sukeltos asociacijos, jausmai ar mintys .
Kolektyvinė pasąmonė yra bendra visiems ir atspindi žmonijos evoliucijos elementus. Ji sudaryta iš archetipų (tai pirminių vaizdinių) Žmogus gimsta ne tuščias, bet su tam tikra parengtimi elgtis, jausti, suvokti. Archetipus galima pažinti tik per jų įvaizdžius. Svarbiausi yra Anima, Animus, Persona, Šešėlis, Savastis, Išminčius.
Lyginant abiejų au
utorių pateiktas struktūras matoma, kad išskiriamos trys struktūrinės dalys. Abiem yra labai svarbu susieti asmenybės dalis su psichikos lygiais, didelį dėmesį skiriant pasąmonei. Tačiau Jungas papildo asmeninės pasąmonės turinį kompleksais, kas nebūdinga Froido teorijai. Be to Jungas kalba apie gilesnį pasąmonės sluoksnį – kolektyvinę pasąmonę. Būtent ji įtakojo Jungo ir Froido išsiskyrimą, kadangi Froidas nepripažino kolektyvinės pasąmonės.Elgesio motyvacija
Pasak Froido (1999), žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija niekur negali išnykti tik transformuojasi iš vienos būsenos į kitą. Bet kokio elgesio tikslas yra sumažinti įtampą, kuri atsiranda susikaupus energijai. Kitaip sakant, reikia patenkinti instinktus. Išskiriami dvi pagrindinės instinktų grupės – Eros, instinktai, kurie reikalingi palaikyti gyvybiniams procesams ir rūšies dauginimuisi, ir Tanatos, mirties instinktai, kurie yra žiaurumo ir agresijos pagrindas.
Didžiausias dėmesys Froido teorijoje yra skiriamas seksualinių instinktų energijai – Libido. Tai psichinės energijos dalis, kuri save realizuoja tik per seksualinį elgesį. Libido yra pagrindinis elgesio motyvatorius. Jei patenkinami seksualiniai poreikiai, sumažinama įtampą ir skatina aktyvią asmenybės veiklą. Mirties instinkto energijai neteikiama tiek daug reikšmės.
Jungas asmenybę laikė dalinai uždara energetine sistema. Kitaip nei Froidas, jis teigė, jog energijos galima pasiimti iš aplinkos, o taip pat energija gali būti pašalina iš sistemos.
Jungas, kaip ir Froidas, asmenybės elgesio motyvatoriumi taip pat laike Libido. Tačiau kitaip nei Froidas, Jungas Libido la
aikė nė ne seksualinės energijos šaltiniu, bet kūrybine gyvenimiškąja energija, kuri įtakoja nuolatiniam asmeniniam individo augimui.Asmenybės vystymasis
Froidas teigė, jog asmenybė iš esmės susiformuoja 6-7 metais, tačiau vystosi ir toliau, kol pasiekia lytinę brandą. Didžiausią įtaką suaugusiojo asmenybės formavimuisi turi vaikystės išgyvenimai . Šioje teorijoje išskiriamos psichoseksualinio vystymosi stadijos, kurios būdingos visiems žmonėms. Kultūrinė aplinka yra atmetama.
Froidas (1999) išskyrė keturias asmenybės vystymosi stadijas: oralinę, analinę, falinę ir genitalinę. Į bendrą vystymosi schemą yra įtrauktas ir latentinis periodas, kurį labai dažnai įvardija kaip penktąją stadiją. Tačiau latentinis periodas nėra stadija (Хьелл, Зиглер; 2001). Visos stadijos yra susietos su tam tikra erogenine zona, kurioje patenkinamas malonumas, nes pagrindinis faktorius, kuris nulemia asmenybės vystymąsi yra seksualinis instinktas.
Asmenybės vystymesi yra akcentuojami du svarbūs dalykai – frustracija ir per didelis rūpestis.frustracija, kai vaiko psichosocialiniai poreikiai nėra patenkinami, ir per didelis rūpestis, kai atsiranda vaiko priklausomybė nuo aplinkinių, nes nėra jam suteikiama per mažai galimybių valdyti savo funkcijas. Visa tai gali turėti reikšmės suaugusio žmogaus elgesiui.
Jeigu kurios nors stadijos metu kyla problemos ir jos nėra laiku išsprendžiamos, gali įvykti regresija, kai suaugęs žmogus grįžta į ankstesnę psichosocialinio vystymosi stadiją, arba fiksacija, kai sustoja vystymasis tam tikroje stadijoje.
Froido nuomone, kiekvieną asmenybę galima apibūdinti pasiekta psichosocialinio vystymosi stadija ir stadija, kurioje įvyko fiksacija.
Priešingai Froidui, Jungas teigė, jog asmenybės vystymasis vyksta visą gyvenimą. Jis neišskyrė jokių psichosocialinio vystymosi stadijų, kaip tai padarė Froidas. Be to, Jungas prieštaravo, jog svarbiausi asmenybės formavimuisi turi vaikystės išgyvenimai. Jo nuomone, žmogus turi įgimtą psichologinio augimo instinktą ir nuolat įgyja naujų gebėjimų, siekia tikslų ir vis labiau save realizuoja. Svarbiausias asmenybės vystymesi yra savastis – tai tapimas pačiu savimi, priėmimas tų savo dalių, kurios anksčiau buvo atstumiančios. (Холл, Линдсей; 1999)
Gyvenimo tikslu yra laikoma visiška savęs realizacija. Brandžia asmenybė, Jungo nuomone, yra išvysčiusi savastį ir pasiekusi vidinės harmonijos.
Froidas išskiria konkretų asmenybės susiformavimo tarpsnį, tuo tarpu Jungas to nedarom teigdamas, jog vystymasis vyksta visą gyvenimą. Taip pat Jungas neišskiria jokių vystymosi stadijų, tik teigia, jog pirmoje gyvenimo pusėje labiau orientuojamasi į išorinį pasaulį ir ego kūrimą, antroje gyvenimo pusėje (apytiksliai po 35-40 m.) didesnis dėmesys skiriamas vidiniam pasauliui ir dvasinėm problemom.. Froidas nepateikia brandžios asmenybės koncepcijos, tik subrendimą sieja su psichine sveikata ir apibūdina, kaip gebėjimą mylėti ir dirbti. Jungas taip pat tiksliai nevardija brandžios asmenybės bruožų, tačiau teigia, jog tai galima susieti su savastimi ir vidine harmonija, kuri dažniausiai pasiekiama antroje gyvenimo pusėje.Psichopatologija
Tiek Froidas, tiek Jungas psichopatologija laiko neurozę. Pasak Froido, neurozes sukelia vaikystės trauminiai pokyčiai. Dažniausiai jie išstumiami iš sąmonės ir užmirštami. Tačiau niekur nedingsta – lieka pasąmonėje ir nulemia neurozinių simptomų atsiradimą. Neuroziniai simptomai susiformuoja, kai sustiprėja koks nors pasąmoninis konfliktas, stengiasi išsiveržti, o gynybiniai mechanizmai nebeįstengia jo sustabdyti ir tampa neveiksmingi. Pasak Froido (1999), neurozė – tai neurozinis konfliktas tarp id ir ego. Neurozių ištakos dažniausiai siejamos su vaikystės patyrimais.

Jungas nepritarė Froidui aiškinant neurozė priežastis. Jis teigė, jog neurozės yra ne tik seksualinių instinktų tenkinimas, slopinimas, bet įžvelgė ir socialinės adaptacijos problemas. Anot Jungo, vaikiškos fantazijos yra tik kaip šalutinis neurozės veiksnys. Pagrindinių veiksnių reikia ieškoti šiuolaikinėse, kasdieninėse problemose. (Jung, 1999).Psichinė sveikata
Nei vienas iš autorių apie psichinę sveikatą plačiai nekalbėjo. Froidas (1999), užsimindamas apie brandžią asmenybę, sakė, jog brandumą galima sieti su psichine sveikata ir apibūdino kaip gebėjimą mylėti ir dirbti.
Iš nagrinėjus abiejų autorių teorijas ir psichopatologiją, galima daryti prielaidą, jog asmenybė pasižymi psichine sveikata, jei neturi neurozių.Asmenybės keitimo galimybės (psichoterapija)
Froido teorijoje, psichoterapijos tikslas yra išspręsti neurotinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir įtraukti į sąmonę. Froidas tam tikslui naudojo laisvųjų asociacijų metodą, kai pacientas kalba viską, ką prisimena, vienos asociacijos traukia kitas, pasipriešinimo interpretaciją, kai terapeutas turi suvokti pasipriešinimą, atskleisti pacientui motyvus, interpretuoti pasipriešinimą, ir perkėlimo analizę, kai pacientas nesąmoningai perkelia į terapeutą mintis, jausmus ir kt., kuriuos praeity jautė kokiam svarbiam asmeniui. (Хьелл, Зиглер; 2001).
Jungas išskyrė 4 fazes terapijoje: išpažinties, kai pacientas atvirai pasako, kaip supranta savo silpnąsias ir stipriąsias puses, paaiškinimo, kurioje vyksta perkėlimas, lavinimo, kurioje pacientas mokosi elgtis su pasąmonės medžiaga ir tvarkytis su problemomis, transformacijos, kurioje vyksta reikšmingas pasąmonės struktūrų pasikeitimas, nuslopintų savęs aspektų pripažinimas, naujų atradimas ir vystymas.
Ypatingą dėmesį tiek Froidas, tiek Jungas skyrė sapnams ir jų sapnų aiškinimui. Froidas (1999) sapnu laikė bandymą sumažinti id įtampą, kokiu nors iliuziniu noro išgyvenimu. Dažniausiai simboliais pasireiškia seksualinės kilmės pasąmonės norai ir siekiai. Jungas pritarė, jog sapnas – tai pasąmonės vaizdas simboline forma. Tačiau Jungas (1994) pirmiausia sapnus laikė kompleksine ir labai savita individualiosios pasąmonės išraiška. Abu sapnų dešifravimui naudojo laisvųjų asociacijų metodą. Tačiau Froidas sapną suskaldydavo į atskirus elementus ir prašydavo kiekvienam iš jų rasti laisvųjų asociacijų. Tuo tarpu Jungas, analizuodamas sapnus, prašydavo asociaciją rasti pagrindiniam sapno vaizdiniui.
Froido nuomone, psichoterapija reikalinga, kad pacientas pats suprastų save ir tai panaudoti terapijos jo keitimuisi. Didžiausias dėmesys yra skiriamas pacientui ir jo išgyvenimams.
Jungas teigia, jog psichoterapija reikalinga gelmių pasikeitimui. Jos metu tiek analitikas, tiek pacientas dalyvauja lygiaverčiai ir gali įvykti transformacija ne tik pacientui, bet ir analitikui.Išvados
Palyginus Z. Froido psichodinaminę ir K. G. Jungo analitinę asmenybės teorijos išryškėjo gana nemažai skirtumų. Nors jos priklauso vienai grupei, tačiau galima sakyti, jog Jungas išplėtė pasąmonės ribas įvesdamas kolektyvinę pasąmonę į asmenybės struktūrą, kam labai priešinosi Froidas.
Palyginus šias dvi teorijas yra matoma, kad
• Abu autoriai asmenybės struktūroje išskiria tris pagrindines dalis, kurias glaudžiai sieja su psichika. Abiejų autorių teorijose didelis dėmesys skiriamas pasąmonei. Tačiau Jungas į asmeninės pasąmonės turinį įveda kompleksus ir išplečia pasąmonės ribas, kalbėdamas apie kolektyvinę pasąmonę, kurios turinį sudaro archetipai.
• Kalbėdami apie elgesio motyvaciją, pirmiausia kalba apie asmenybę kaip energetinę sistemą. Tačiau Froidas teigia, jog asmenybė yra visiškai uždara sistema, kurioje gali viena energija transformuotis į kitą, o Jungas įvardija kaip pusiau uždarą sistemą, kurioje energiją galima pasipildyti iš aplinkos ir dalį energijos galima atiduoti į aplinką. Abu autoriai sutaria, kad pagrindinis elgesio motyvas yra Libido, tik skirtingai jį traktuoja. Froidas teigia, jog tai seksualinė energija. Jungo nuomone, Libido yra psichinė energija apskirtai, kuri motyvuoja asmenybės elgesį.
• Froidas teigia, jog asmenybė susiformuoja apie 6-7 gyvenimo metus,o Jungas mano, jog asmenybė vystosi visą gyvenimą. Froidas išskiria psichoseksualinio vystymosi stadijas, kurias turi praeiti besiformuojanti asmenybė. Jungas tokių stadijų neišskiria. Tik akcentuoja, jog pirmojoje gyvenimo pusėje didžiausias dėmesys yra ego kūrimas, o antroje gyvenimo pusėje – vidiniai išgyvenimai, dvasinės problemos.
• Tiek Froidas, tiek Jungas psichopatologija laiko neurozę, tik skirtingai aiškina jos priežastis. Froidas jas sieja su vaikystės išgyvenimais, o Jungas mano, kad priežasčių reikia ieškoti nūdienos problemose, o vaikystės fantazijos yra tik šalutinis veiksnys. Be to, Jungas išplečia neurozių priežastis akcentuodamas ne tik seksualinių poreikius, bet ir socialines problemas.
• Jungas, skirtingai nei Froidas, pirmasis išskyrė asmenybės tipus pagal asmenybės orientacijos kryptis.
Esminis skirtumas tarp šių teorijų tai, jog Jungas neskyrė didelio dėmesio seksualiniams instinktams, kaip pagrindinei varomajai jėgai. Jis į viską žvelgė plačiau, ieškojo ir kitų priežasčių, tame tarpe ir sapnų aiškinime.
Froidas sukūrė pirmąją išsamiąją asmenybės teoriją, paaiškinančią visą asmenybė ir jos elgesį. Jungas šią teoriją išplėtė asmenybės struktūrą, nesureikšmino seksualinių instinktų. Jungas savo teorija davė pradžią humanistinei krypčiai.Literatūra
1. Freud S. (1999). Anapus malonumo principo. Vilnius: Vaga.
2. Freud S. (1999). Psichoanalizės įvadas. Paskaitos. Vilnius: Vaga.
3. Jung C. G. (1999). Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai.
4. Jungas K. G. (1994). Žvelgiant į pasąmonę. Vilnius:
5. Холл К., Линбсей Г. (1999). Теории личности. Москва: Эксмо –пресс.
6. Хьелл Л., Зиглер Д. (2001). Теории личности. Санкт – Петербург: Питер.

Leave a Comment