Vieno vaiko ir, vaiko, nepilnoje šeimoje išgyvenimai

Turinys
ĮVADAS 3
VIENO VAIKO ŠEIMOJE PATYRIMAS 4
TĖVŲ SKYRYBOS IR VAIKAS 4
KAIP VAIKAI AIŠKINA SKYRYBAS 5
KAIP VAIKAI JAUČIASI ? 6
SKYRYBŲ SOCIALINIAI, PSICHOLOGINIAI, EDUKACINIAI ASPEKTAI 8
KAIP TĖVAI GALI PADĖTI VAIKUI 9
PEDAGOGO PAGALBA 11
NETEKTĮ IŠGYVENANTIS VAIKAS 12ĮVADAS
Vaikui tėvų skyrybos ar netektis – vienas didžiausių stresinių išgyvenimų. Bet kad ir kaip norėtume apsaugoti vaiką nuo jam per skaudžių gyvenimo pasikeitimų, deja jie yra neišvengiami. Mes visi – ir suaugusieji, ir vaikai – gyvename nuolatinių pasikeitimų pasaulyje. Kaip vaikui pavyks atlaikyti artimų žmonių praradimą, priklauso nuo to, kiek mes, suaugusieji, galime jam padėti suprasti pasikeitimus apskritai. Turime padėti suuprasti, kodėl pasikeitimai neišvengiami, kodėl mes turime prisitaikyti prie metų laikų, oro kaitos arba pirkti vis didesnius drabužius vaikui, nes jis pats auga ir gali pamatyti savo keitimąsi nuotraukosse.
Gebėti išgyventi pokyčius ir netektį padeda suvokimas, kad pasikeitimai – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Be to, kai kurie pasikeitimai gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių.VIENO VAIKO ŠEIMOJE PATYRIMAS
Buvimas vieninteliu vaiku turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Teigiami aspektai: brolių ir/ar seserų tarpusavio rungtyniavimo nebuvimas, malonumas būti vienumoje, privilegija su niekuo nesidalinti tėėvų meile ir finansiniais resursais bei artimi santykiai su tėvais. Sunkumai, kylantys vienam šeimoje augančiam vaikui, yra šie: neturėjimas brolio ar sesers, kuriuo gali visiškai pasitikėti, jautimas spaudimo ką nors pasiekti, siekimas kitų žmonių nedalomo dėmesio, tam tikri sunkumai bendraujant su

u bendraamžiais bei nerimas dėl tolimesnio gyvenimo problemų, tokių kaip tėvų priežiūra ir vidinė tuštuma, atsirasianti mirus tėvams.
Vaikas, kuris auga vienas šeimoje, susiduria su sunkumais bendraudamas, kadangi jo artimame pasaulyje gyvena tik suaugusieji, kurių sugebėjimai daug geresni nei vaiko. Be to, labiau tikėtina, kad vieną vaiką pernelyg lepins tėvai ir jis visada bus dėmesio centre. Kadangi vienturčiai neturi patyrimo, ką reiškia augti kartu su bendraamžiais, jie gali nenorėti dalintis dėmesiu ar materialiais daiktais su kitais vaikais. Todėl yra didelė tikimybė, kad augęs šeimoje vienas vaikas bus mažiau konkuruojantis su bendramžiais. Vieno vaiko didžiausias sunkumas yra bendravimas su bendraamžiais ir dėl šios priežasties mokykloje jam gali būti sunkiau nei kitiems vaikams.
Kai kurie vaikai, augantys vieni šeimoje, neturėdami brolių ar seeserų išvysto savo gebėjimus žaisti vaizduotės žaidimus ir tai lavina jų gebėjimą susiorientuoti ties vienu dalyku ir nesiblaškyti.TĖVŲ SKYRYBOS IR VAIKAS
Vaikui tėvų skyrybos – vienas didžiausių stresinių išgyvenimų. Pirmiausia todėl, kad skyrybos dažniausiai susijusios su konfliktais, barniais, nesantarve, prievarta. Vaikams baisu, kai tėvai pykstasi, jie jaučiasi bejėgiai, neišmoksta tinkamai spręsti iškilusių nesutarimų, nesuvokia motinos ar tėvo vaidmens santuokoje. Tačiau ne tik gyvenimas nedarnioje šeimoje neigiamai veikia vaiką. Kai kurie skyrybų situacijos ypatumai: vaikas atskiriamas nuo vieno iš tėvų, artimų giminaičių, suuyra an
nkstesnė saugi aplinka, pakinta drausminimo būdai, kyla ištikimybės konfliktų, tenka prisitaikyti prie naujo šeimos modelio – tai sukelia daug skausmo bei pareikalauja naujų įgūdžių. Gausūs tyrimai parodė, kad išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau sunkumų nei vaikai, gyvenantys su motina ir tėvu ,bei, kai kuriais duomenimis, turi daugiau elgesio problemų negu vaikai, išgyvenę vieno iš tėvų mirtį. Turėdami abu gyvus tėvus, vaikai kenčia pirmiausia todėl, kad jie praranda pagalbos sistemą, kuri žlunga iširus šeimai. Mirus vienam iš tėvų vaiką palaiko artimieji, be to, skausmą palengvina gedėjimo ritualai, o po skyrybų vaikas dažniausiai priverstas pats vienas galinėtis su užklupusiais rūpesčiais. Skyrybos skausmingos vaikui ir todėl, kad jam tenka priimti tiesą, jog tėvai patys pasirinko šį kelią ir savo noru, laisva valia suteikė vaikui daug sunkių išgyvenimų.
Dažniausiai skyrybų poveikis yra dvejopas: trumpalaikis ir ilgalaikis. Trumpalaikis poveikis būdingas visiems vaikams ir gali trukti iki pusės metų. Šis laikotarpis apibūdinamas krizės modelio terminu. Po tėvų skyrybų vaikai turi prisitaikyti prie streso, susijusio su tėvų išsiskyrimu, įveikti konfliktus, praradimą, netikrumą. Kalbant apie ilgalaikį psichologinį poveikį vaiko prisitaikymui, turima galvoje, kad jis trunka ilgą laiką, tačiau taip pat gali būti praėjus kuriams laikui. Viena žymiausių skyrybų poveikio vaikui tyrinėtojų J. Wallerstein pastebėjo, kad kai kurios moterys, vaikystėje išgyvenusios tė
ėvų skyrybas, vėliau, jau brandžiame amžiuje, suserga depresija. Ji tai pavadino „miegančiu“ skyrybų poveikiu. Nors tuoj po skyrybų mergaičių prisitaikymas naujojoje situacijoje atrodė normalus, sunkumai išryškėjo bemaž po dešimtmečio.
Nėra bendros nuomonės apie skyrybų poveikio ir vaiko amžiaus santykį. Manoma, kad šeimos iširimas labiau žaloja, kai vaikai skyrybų metu dar labai maži. Ikimokyklinukai labiau pažeidžiami, nes jie nesugeba suprasti tėvų emocinių sunkumų, dažniau kaltina tėvus. Be to, suirus šeimai mažylis netenka vienintelės galimos pagalbos sistemos, ir neretai skyrybų poveikis tęsiasi iki brandaus amžiaus. Kia vertus, kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau konfliktų jis prisimena, jam nereikia pratintis prie pakitusio šeimos modelio, jis įpratęs gyventi su mama. Be to, jaunesni vaikai lengviau prisitaiko prie naujų tėvų partnerių.KAIP VAIKAI AIŠKINA SKYRYBAS
Skiriantis tėvams dažnai vaikai nesupranta, kas vyksta. Stiprus nerimo jausmas, kurį išgyvena besipykstančių sutuoktinių atžalos, verčia juos ieškoti paaiškinimo, kas vyksta ir kuris dėl to kaltas. Dauguma vaikų dėl nesantarvės kaltina tėvą ir retai kuris, dažniausiai sūnus, mano, kad kalta yra mama. Tie atvejai kai berniukas gyvena su motina manydamas, kad ji atsakinga už skyrybas – ypač sudėtingi. Tokie vaikai dažnai netinkamai elgiasi pedagogo organizuojamos veiklos metu, nepaiso elgesio normų, nepaklūsta pedagogams, be to, ir namie mamai sunku drausminti priešiškai nusiteikusį sunų.
Kartais mažyliai ne
egali suprasti ir paaiškinti skyrybų, tačiau jiems susidaro įspūdis, kad dėl jų elgesio pašlijo santarvė namuose. Juk dažnai tėvai susibara svarstydami vaiko auklėjimo klausimus. Vaikai pastebi, kad dėl jų elgesio pykstasi tėvai, ir mano, kad jei jie būtų buvę geresni, tėvai vis dar gyventų kartu. Šis klaidingas įsitikinimas – savęs kaltinimas – sukelia bene labiausiai žalojančius padarinius.
Įveikti skausmingą išsiskyrimą reikia laiko. Nelengva priimti įvykusias skyrybas, kurį laiką vaikas viliasi, kad šeima susijungs. Keletą mėnesių viltis guodžia, tačiau ilgainiui ima kliudyti prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.KAIP VAIKAI JAUČIASI ?
Viena iš dažnesnių vaikų reakcijų į stresinę situaciją – neigimas. Tai nesamoningas, tačiau labai galingas mechanizmas. Jis apsaugo vaiką, nes iš sąmonės išstumiamas traumos egzistavimo faktas. Vertinant iš laiko perspektyvos, tai nėra adaptyvus, padedantis prisitaikyti prie aplinkos mechanizmas, nes trugdo išreikšti ir įveikti tikrąsias emocijas. Tačiau neigimas sumažina skausmą, suteikia galių atsigauti, ir gali būti vertinamas ne vien negatyviai. Neigimas suteikia stabilumo ir leidžia vaikui pamažu susitaikyti su trauma.
Vaikai realiai nepraranda tėvų po skyrybų, tačiau kaip ir į netektį reaguoja liūdėdami. Vokietijoje plačiai tyrinėjusi išsiskyrusių šeimų vaikus J. Oppawsky mano, kad skyrybos, priešingai nei mirtis, gali sukelti chronišką gedėjimą. Gedintis vaikas nuolatos grįžta mintimis prie išėjusio vieno iš tėvų. Tokie apmąstymai palengva mažina jautrumą traumai ir leidžia prie jos prisitaikyti. Šiuo laikotarpiu vaikas dažniausiai pasitraukia, fantazuoja, tačiau tai nėra emocinis sutrikimas, tai – aktyvus gedėjimas.
Nusiminę vaikai mažiau domisi lig tol buvusia įdomia veikla, menkina save, tačiau patys gali nepripažinti pasikeitimų. Ilgainiui vaiko nusiminimas mažėja, tačiau, atsiradus papildomų problemų, gali peraugti į depresiją. Depresinė reakcija po skyrybų normali, tačiau manoma, kad ji turėtų praeiti po kelių savaičių.
Vaikams gali atsirasti baimė prarasti globą – tai ne tik baimė visam laikui netekti to, kuris išėjo iš namų, bet baimė, kad tave paliks ir tas, kuris yra su tavimi. Tai viena iš bendriausių reakcijų, kurią daugiau ar mažiau intensyviai pajunta visi vaikai. Baimės priežastis yra įsitikinimas, kad jei galėjo vienas iš tėvų palikti vaiką, taip gali pasielgti ir kitas. Pastebėta, kad vaikai, kurie bijo būti palikti, tampa irzlesni, užsiplieskia dėl menkiausios kliūties, be to, jie sunkiai užmiega, negali susikaupti, gali atsirasti ir kūno reakcijų, tikų.

Po skyrybų vaikai jaučiasi palikti ir tai jiems kelia ne tik baimę, bet ir pyktį. Pyktis rodo, kad vaikas priešinasi faktui, jog jis yra kitoks nei kiti. Be to, pyktį gali kelti ir tai, kad tėvai dažniausiai užsiėmę savimi ir vaikams skiria mažiau dėmesio. Vaikas arba išreiškia pyktį, arba slopina. Jei vaikai tramdo ir slopina pyktį, pyktis kaupiasi, bet nemąžta. Priešingai, kuo ilgiau vaikas laiko šį jausmą savyje, tuo labiau tiktina, kad jis peraugs į įtūžį, įniršį ir taps nekontroliuojamas, prasiverš netikėčiausiose situacijose. Išoriškai slopinamas pyktis pasireiškia įtampa, nerimu, košmariškais vaiko sapnais. Vaikas gali išreikšti pyktį tiesiogiai, išlieti jį tėvams, pedagogams ir net draugams. Galiausiai pyktis gali išsilieti įniršio priepuoliu. Ugdymo įstaigose pasitaiko situacijų, kai vaikai netikėtai žiauriai pasielgia su jaunesniais, kai nuskriaudžia bejėius gyvūnus, apspardo ir užgauna draugus. Netikėtai prasiveržus pykčiui, tokie vaikai nesijaučia kalti arba net neprisimena tik ką buvusių įvykių. Aišku, tai nėra tinkamas būdas bendrauti su draugais, tačiau išreikštas tiesiogiai pyktis gali suteikti vaikui stiprybės. Jam nebereikia naudoti energijos pykčiui kontroliuoti, todėl atsiranda papildomos energijos traumai įveikti. Kartais išgyvenęs skyrybas vaikas pykdamas tiesiog siekia pats kontroliuoti situaciją, pats nustatyti atstumą, kaip jis nori bendrauti su aplinkiniais. Jis nėra nusiteikęs pasyviai reaguoti į tai, kad iš namų išeina vienas iš tėvų.

Po skyrybų vaikai jaučia kaltę, neva jie kažką padarė ne taip. Skyrybos jiems atrodo kaip bausmė už jų elgesį. Kaltės jausmas žaloja vaiką, kai jis kaltina save už tai, už ką nėra atsakingas. Tai dažna išsiskyrusių šeimų vaikų problema. Kaltės jausmo pagringas – mintis, kad jis padarė ne viską, jog tėvai liktų gyventi kartu. Šis kaltės jausmas tuo silpnesnis, kuo vyresnis vaikas. Jaunesni vaikai jaučia didesnę kaltę, nes nesupranta (arba ne visiškai supranta) tėvų skyrybų priežasčių. Vaikų jaučiama kaltė gali būti išorinė ir vidinė. Išorinė – su jų auklėjimu susiję tėvų tarpusavio .nesutarimai. Vidinė – susijusi su vaiko įsitikinimu, kad tėvai išsiskyrė todėl, kad jis buvo blogas. Vaiko nepasitenkinimą savo būkle po skyrybų lemia keletas veiksnių;
• Vaikas, gyvenantis tik su vienu iš tėvų, suvokia skirtumą tarp savęs ir vaikų iš darnių šeimų, taip pat jaučia, kad tas skirtumas yra ne jo naudai;
• Tėvų skyrybas vaikas suvokia kaip asmeninę savo nesėkmę;
• Vaikas jaučia, kad pablogėja ne tik materialinė padėtis, bet ir socialinis jo statusas;
• Nauja padėtis po skyrybų trugdo vaikui jaustis lygiaverčiu partneriu su bendraamžiais, kas skatina nepasitikėjimą savimi, uždarumą.
Neretai vaikai į traumą reaguoja regresyviu elgesiu. Pirštų čiulpimas, šlapinimasis į lovą, irzlumas, šveplavimas po skyrybų, labiau būdingas mažiems vaikams. Toks elgesys neturėtų ilgai trukti, jei jo neskatina tėvai. Tačiau, kartais gali būti, kad tėvai tokį vaiką ima dar labiau globoti, tuo tik pastiprindami regresyvų elgesį.
Išsiskyrus tėvams vaikui gresia per ankstyvas subrendimas. Žymaus psichoterapiauto R. Gardnerio teigimu, vaikas gali būti toks subrendęs, kad net tampa suaugusiųjų karikatūra. Manieromis, kalbos intonacija jie mėgdžioja suaugusiuosius. Paprastai toks elgesys atrodo priimtinas tėvams, nes su tokiu vaiku gali pasitarti, jis gali paguosti ir apginti ir net atstoti išėjusį sutuoktinį. Vaikui gali patikti tai, kad jausdamasis suaugusiuoju jis pats sau simboliškai atstoja tėvą ir motiną. Vis dėlto toks elgesys dažniausiai yra ne kas kita kaip bejėgiškumo skyrybų situacijoje kompensacija. Bėda ta, kad retai kas pastebi, jog per anksti subrendusiems vaikams reikalinga pagalba.
Vaikui taip pat gali iškilti nesaugumas ir žemas savęs vertinimas. Vaiko savęs vertinimą po skyrybų lemia keletas veiksnių. Pirmiausia tai nesugebėjimas kontroliuoti iš tikrųjų nekontroliuojamo dalyko – tėvų apsisprendimo skirtis. Tai vaikas priima kaip asmeninę nesėkmę. Be to, mažylis pastebi, kad jis gyvena su vienu iš tėvų, o lygindamas save su kitais vaikais suvokia savo padėtį kaip žeminančią. Savęs vertinimo pokyčius sukelia ir pablogėjęs šeimos socialinis emocinis statusas. Be to, išsiskyrusių šeimų vaikai patiria mažiau meilės, ypač skyrybų metu, kai tėvams tikrai sunku. Meilės trūkumą vaikas suvokia kaip atstūmimą, kartais net apibendrindamas, kad jo apskritai nėra už ką mylėti. Dideli pokyčiai sukelia nesaugumo jausmą. Vaikui atrodo, kad mylimas žmogus gali išeiti bet kada, o namų stabilumas – trapus. Tai skatina vaio bejėgiškumą, sukelia žemesnį savęs vertinimą.SKYRYBŲ SOCIALINIAI, PSICHOLOGINIAI, EDUKACINIAI ASPEKTAI
Tėvų skyrybų įtaka vaikui, jo socialinei adaptacijai nagrinėjo daugelis įvairių šalių mokslininkų. Plintant skyryboms, kaip socialiniam reiškiniui, ši tema buvo ir lieka labai aktuali. Dauguma mokslininkų, nagrinėjusių skyrybų problemą, pagrininį dėmesį kreipė į sutuoktinių tarpusavio santykius ir skyrybų priežastis. Tėvų skyrybų įtakos tema vaikui, jo elgesiui ir psichikai didesnio dėmesio susilaukia tik per pastaruosius du dešimtmečius, kai buvo pastebėta grėsminga skyrybų skaičiaus didėjimo tendencija.
I. A. Bowlby(1973) tyręs skyrybas, išgyvenusi vaikų pojūčius nustatė, kad apatija, Depresija ir visiškas abejingumas tėvams atsirandantis po tėvų skyrybų, priklauso nuo netekties masto šiuo atveju.

E. A. Grollman (1979) tyręs berniukus iš išsiskyrusių šeimų konstatavo, kad septynių – dešimties metų berniukus labiausiai veikia tėvo trūkumas, nepriklausomai nuo jų ryšių su atskirai gyvenančiais tėvais kokybės ir susitikimų dažnumo.
I. Oppawsky (1981) teigia, kad berniukai po tėvų skyrybų turi daugiau elgesio problemų nei mergaitės, pablogėja jų mokymosi pažangumas. Tačiau mergaitėms labiau būdinga depresija bei nerimas.
G. B. Blaine (1979) atliktų tyrimų duomenimis, trijų – šešerių metų vaikams ypač reikia abiejų tėvų, o šešių – dvylikos metų – tos pačios lyties tėvo.
I. S. Wallerstein (1980) vaikų reakciją į tėvų skyrybas, priklausomai nuo vaikų amžiaus, apibūdino taip:
 2 – 5 m. vaikų reakcija – regresas, didesnis tėvų dėmesio poreikis, atsiskyrimo nerimas;
 5, 5 – 8 m. vaikų reakcija – atviras liūdesys, praradimo baimė, bendravimo su bendraamžiais problemos, mokymosi pažangumo pablogėjimas;
 12 – 17 m. vaikų reakcija – uždarumas, depresija, santykių su bendraamžiais pablogėjimas, elgesio problemos.KAIP TĖVAI GALI PADĖTI VAIKUI
Pirmiausia reikėtų tinkamai pranešti ir paaiškinti vaikui apie skyrybas. Pradinė vaiko reakcija priklauso nuo to, kaip jam pasakyta naujiena. Tyrimai rodo, kad ir vėliau tie vaikai, kurie supranta skyrybų priežastis, yra tinkamai informuoti, geriau pritampa prie pasikeitusios šeimos. Geriausia vaikui pranešti tik tada kai sutuoktiniai yra tvirtai apsisprendę skirtis. Jei tik svarstoma ir aptarinėjama kyrybų galimybė, vaikams to nereikėtų žinoti, nes dėl to jie dar labiau sunerims. Aišku, reikia atsižvelgti į vaiko amžių. Mažesniems vaikams sunku suvokti daugiau nei po savaitės vyksiančius įvykius, todėl nereikėtų sakytii per anksti. Paaugliai gali numatyti jau už mėnesio vyksiančius įvykius, todėl jiems galima pasakyti kiek anksčiau. Svarbiausia, kad informuotume vaikus iki tol, kol jie patys pamatys pasikeitimus, anksčiau nei išvyks vienas iš tėvų arba abu pradės kraustytis į skirtingus namus.
Geriau, jei kalbantis su vaikais visa šeima bus kartu – abu sutuoktiniai ir vaikai. Visi šeimos nariai , kurį laiką gyvenę kartu, turi teisę kartu aptarti, kaip juos palies išsiskyrimas.
Svarbu kuo daugiau papasakoti apie numatomas permainas, sąžiningai, suprantamai, vengiant vienas kitą kaltinti paaiškinti skyrybų priežastis. Nereikia išvardyti per daug detalių. Nedera nuteikti vaiko prieš viną iš tėvų. Vaikui bus ramiau, jei kuo plačiau aptarsite planus – kas, kur ir su kuo gyvens, kur ir kada galės susitikti. Aptarkite tai, kaip pasikeis vaiko gyvenimas, kokią mokyklą lankys, ar galės bendrauti su tais pačiais draugais, pusseserėmis, kur gyvens gyvūnai, kur bus svarbūs mažylio daiktai. Geriau nekeisti visko iš karto, palengva prisitaikyti prie naujovių. Tegul sesutė su broliu ir toliau gyvena kartu. Jei įmanoma, tegul vaikas ir po skyrybų mokosi toje pačioje mokykloje, žaidžia su tais pačiais draugais, lanko tuos pačius būrelius, užsiima mėgstama veikla. Vaikas įveiks sunkumus, jei jų nebus per daug, nes tik daugybė ilgai veikiančių stresorių yra pavojingi psichikos darniai. Stabili situacija užtikrina saugumo jausmą, kuris labai svarbus sveikos asmenybės raidai.
Kalbantis su vaikui nereikėtų sužadinti vaiko kaltės jausmo ir užtikrinti, kad ne vaikai kalti dėl skyrybų. Reikia vienareikšmiškai pasakyti, kad vaikai nekalti dėl tėvų santykių, jie visiškai neprisidėjo prie šeimoje vykstančių įvykių ir nieko negali padaryti, kad tėvai susijungtų.
Tėvai turėtų pasistengti išblaškyti atstūmimo baimę. Garantuoti, jog tėvų skyrybos nereiškia, kad tėvai gali palikti vaiką. Tai puiki proga išmokyti vaiką visiemms laikams: kad ir kas atsitiktų, tėvai visada myli ir mylės savo vaikus. Labai svarbu, kad vaikai tai žinotų, ypač kai šeimoje kyla keblumų.
Nuolatiniai ginčai prie vaikų gali būti ne mažiau žalingi ar net žalingesni nei pačios skyrybos. Todėl ir dėl vaiko svarbu nežeminti vienas kito mažylių akyse, sudaryti sąlygas vaikui mylėti abu tėvus, vengti patraukti vaiką į kurio nors pusę, neskatinti lojalumo konflikto. Vaikas turi teisę lankyti ir bendrauti su abiem tėvais, nejausdamas dėl to kaltės.
Ne visi skyrybas patyrę suaugusieji ir vaikai savarankiškai įveikia sunkumus ir prisitaiko prie pasikeitusios situacijos. Kai kuriems žmopnėms po skyrybų gali būti reikalinga psichologo pagalba. Motinai ar tėvui psichologas gali padėti išaiškinti vaiko vaidmenį skyrybų procese, įveikti su skyrybomis susijusius sunkumus, prisitaikyti prie pakitusios situacijos, patarti, kaip geriau mokyti ir auklėti vaiką išsiskyrus, kaip surasti atramą.PEDAGOGO PAGALBA
Įpatingas vaidmuo kuriant ir diegiant pagalbos išsiskyrusių šeimų vaikams būdus galėtų būti skiriamas ugdymų įstaigai. Priešmokyklinėje grupėje atidus pedagogas gali anksti pastebėti išsiskyrusių šeimų vaikaų sunkumus: vaikai turi ugdymosi, drausmės, bendravimo sunkumų, taigi pagalba vaikui susijusi su tiesiogine priešmokyklinės grupės funkcija ugdyti vaiką, jį paremti. Gerai, jei priešmokyklinėje grupėje vaikas rastų stabilią, gerai organizuotą, šiltą aplinką, kuti bent iš dalies kompensuotų šeimos praradimą.

Įprasta priemonė padėti vaikui, kuris susidūrė su sudėtinga gyvenimo situacija, – pasiūlyti kartu su suauguiuoju aptarti rūpimus klausimus. Lengviau kalbėtis, kai vaikui perskaitomos istorijos, apsakymai apie bendraamžius, kurie išgyveno panašius sukrėtimus. Nors nė vienas pasakojimas iki galo neatspindės įpatingos vaiko situacijos, tačiau, skitant grožinę literatūrą arba vadinamąsias biblioterapijos knygeles, vaikas turi gaalimybę geriau suprasti ir priimti prieštaringus savo jausmus, pasimokyti naujų situacijos įveikos būdų. 5 – 7 metų vaikams galima paskaityti knygelę „Mano tėveliai išsiskyrė. Mildos Istorija“.
Veiksmingos galėtų būti specialios į vaiką orientuotos programos, kurių tikslas – keisti vaikų reakcijas į skyrybas ar skyrybų supratimą, lavinti naujus įgūdžius, reikalingus pasikeitusioje situacijoje. Be to, reikėtų padėti vaikams susigrąžinti tapatumo jausmą, mokyti juos bendrauti, atsipalaiduoti, kontroliuoti pyktį, sužadinti vidinės kontrolės įgūdžius ir naujus streso įveikos būdus.
Išgyvenant krizę, svarbu, kad būtų suteikta neatidėliotina pagalba. Pedagogo vaidmuo reikšmingas pirmiausia todėl, kad prasidėjus nesklandumams namuose, pedagogai pirmieji gali pastebėti, kad vaikas pasikeitęs. Kokie požymiai padės atpažinti, kad vaikas išgyvena dėl sunkumų namuose? Pirmiausia pasikeičia vaiko elgesys. Vaikas dažnai yra liūdnas, prislėgtas, išsiblaškęs. Staiga pablogėja vaiko mokymasis, jis nebesistengia atlikti įvairių užduočių, nebesidomi pasiekimais. Kartais vaikai staiga, atrodytų, be aiškios priežasties, pravirksta arba užsiplieskia, vis dažniau susipyksta su bendraamžiais. Jei pedagogas pastebi vieną ar keletą šių požymių, turėtų pakalbėti su vaiku ir tėvais, aptarti kas galėjo lemti šiuos požymius. Pedagogas turėtų paklausti ar vaikas norėtų pakalbėti apie skyrybas ir jų reikšmę.
Kai kuriais atvejais, jei vaikas prieš skyrybas turėjo įvairiių problemų, augo labai nedarnioje šeimoje, arba ypač sunkiai ir ilgai neįveikė skyrybų krizės, gali prireikti profesionalios psichologo pagalbos. Pastebėjus vaiko rūpesčius, geriausia siųsti jį pas ugdymo įstaigos psichologą. Paveiki pagalbos skyrybų vaikams priemonė yra grupinė konsultacija. Grupėse vaikai pasidalina savo patyrimu, sužino, kad ne jiems vieniems taip nutinka, kad ir kitų vaikų išgyvenimai, susiję su tėvų skyrybomis, panašūs. Grupėse vaikai ir patys gali mokytis padėti kitiems, o tai leidžia jiems teigiamai save vertinti. Pagalbos grupės paprastai yra sudaromos pagal amžių. Pedagogai galėtų daug prisidėti atrenkant vaikus į grupę, formuluojant priešmokyklinės grupės problemas, vertinant įgyvendintą programą. Siunčiant vaikus į grupę pirmiausia reikėtų atsakyti į keletą klausimų. Ar vaikas turi prisitaikymo problemų? Ar tai tipiškos jo amžiaus ir lyties problemos? Ar jis įveiks jas natūraliomis savo galiomis? Kiek laiko trunka krizės įveikimas? Ar problemos tebesitęsia nebepirmus metus? Kokio intensyvumo problema? Jei vaikas depresiškas ar agresyvus, ypač jei jam būdingas save žalojantis elgesys, jam nedelsiant reikia pagalbos.
Dirbant su vaikų grupe, siekiama įtaraukti ir tėvus. Tėvai gali įvairias būdais įsitraukti į vaikų grupes: joie gali tiesiogiai dalyvauti grupėje arba aptarti reikšmingus klausimus prieš susirenkant vaikų grupei ar po jos užsiėmimo.NETEKTĮ IŠGYVENANTIS VAIKAS
Vaikui artimo žmogaus mirtis, kaip ir kiti stipriai traumuojantys įvykiai, pavyzdžiui, avarija, užpuolimas, tėvų skyrybos ir pan., gali sukelti krizę. Tai reiškia, jkad vaikas nepajėgia atlaikyti įvykio sukeltų emocijų, traumuojančioi įvykio prisiminimo, negali jaustis saugus. Po traumuojančio įvykio, 4 – 6 savaites vaikas yra ypač jautrus paramai.
Mirus artimam žmogui tiek suaugusysis, tiek vaikas išgyvena gedulą. Vaikų gedėjimas skiriasi nuo suaugusių šiais požymiais:
Vaikai nėra tokie racionalūs kaip suaugusieji, todėl jie viską išgyvena emocingiau;
Vaikai nesupranta, kad mirtis – tai kažkas negrįžtama, nenuspėjama, neišvengiama;
Vaiko gedėjimo išgyvenimai gali kartotis. Juos gali sukelti šeimos šventės, gimtadieniai ir kiti vaikui svarbūs įvykiai;
Gedėjimo periodu vaikas išgyvena neigimo, kaltės, pykčio ir liūdesio jausmus, bet pats nemoka apie tai kalbėti. Vaikas bijo savo stiprių jausmų, jų nesupranta.
Vaiką, sužinojusį apie artimo žmogaus mirtį, gali ištikti šokas, t. y. būsęna, kuri panaši į sustingimą. Keletą savaičių vaikas gali neigti mirties faktą, atrodyti abejingas, niekam nejautrus, elgtis lyg nieko neatsitiko. Vaiko šoką apsunkina tai, kad kiti šeimos nariai būna emociškai neprieinami dėl jų pačių gedėjimo.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams būdingas magiškas mąstymas, kai tuo pačiu metu tikima keliais visiškai logiškai nesuderinamais dalykais. Suaugusiuosius stebina, o kartais ir erzina vaiko tikėjimas savo fantazijomis. Dėl savo magiško mąstymo vaikai įsivaizduoja, kad būtent jie yra viskuo, kas atsitinka, priežastis. Taigi gali manyti, kad mama ar tėtis mirė, nes savo fantazijose jie baudė tėvus, pyko ant jų.
Vaikai nesupranta, kodėl juos paliko artimas žmogus, ir jaučia pyktį. Pyktis gali pasireikšti sapnuose košmarais, žaidimų metu gali būti nukreiptas į likusius šeimos narius.
Vaikas ir emociškai, ir fiziškai priklauso nuo mamos ir tėčio ar globėjų, kurie jam artimi. Jis negali būti vienas. Praradęs artimą žmogų, vaikas jaučiasi labai vienišas, pažeidžiamas, nesaugus. Nemokėdamas kalbėti apie savo liūdesį gali pradėti elgtis kaip mažesnis vaikas, nerimastingai sekioti suaugusįjį, panirti į fantazijas ar perdėtai domėtis mirtimi, viskuo, kas su tuo susiję. Be galo klausinėdamas, jis lyg stengiasi nuraminti save. Vaiko liūdesys gali būti užmaskuotas.

SUAUGUSIŲJŲ PAGALBA GEDINČIAM VAIKUI

Vaiko elgesio požymiai, rodantys, kad reikalinga profesionali pagalba gedėjimo periodu:
Ilgas depresijos laikotarpis, kurio metuvaiok interesai ir veikla susiaurėja, jis vis labiau užsidaro;
Miego, maitinimosi ar kiti sveikatos sutrikimai;
Bijo likti vienas;
Elgiasi kaip mažas vaikas;
Negali mokytis.
Dažna suaugusiųjų klaida – melavimas, norint apsaugoti vaiką. Neišgyvento gedulo jausmai gali sugrįžti įvairių sveikatos sutrikimų forma, pasireikšti įvairiais santykių sunkumais. Kartais suaugusieji slepia mirusio asmens daiktus ar nuotraukas, nors vaikui jų reikia, nes su jais gali kalbėtis, išsakyti jausmus. Vaikai savo piešinius ir parašytus laiškus neša į kapus tikėdami, kad mirusysis gali juos perskaityti. Taip jie palaiko ryšį su brangiu žmogumi. Dar viena klaida yra sakymas vaikui, kad miręs žmogus tik miega. Vaiko mirties negrįžtamumo suvokimas yra nestabilus ir suaugusiems jo nekoreguojant vaikui gali atsirasti baimė vienam miegoti. Jis su siaubu gali galvoti apie gyvus palaidotus miegančius žmones ir įsivaizduoti, kad gali nenubusti. Jeigu vaikas neklausia pats, dar nereiškia, kad jis nejaučia praradimo. Didelė klaida tikėtis, jog vaikas nepastebės, kad iš jo gyvenimo dingo artimas žmogus. Kūdykių stebėjimai rodo, kad jau šešių mėnesių mažyliai jautriai išgyvena motinos netektį, pastebimi prislėgtumo, nerimo jausmai, vystymosi regreso požymiai.
Dar viena suaugusiųjų klaida – tai kitas elgesio kraštutinumas, kai suaugusieji nesuvokia vaiko psichikos trapumo ir elgiasi su juo kaip su sau lygiu, per daug pasakoja, verčia dalyvauti visur be atrankos, kad „užsigrūdintų“. Vaiką gali bauginti jam n.esuprantami dalykai, kai suaugusieji nekontroliuoja savo elgiasio ir emocijų.
Atsitikus nelaimei šeimoje svarbu:
Laidotuvių metu vaikas turėtų būti su artimu, jį mylinčiu žmogumi, o ne su nepažįstamaisiais.;
Kasdieninis gyvenimas turėtų kuo mažiau keistis;
Gedintys suaugusieji neturėtų slėpti savo jausmų, bet juos privalo valdyti, kad nebaugintų vaiko;
Vaikui reikia suteikti galimybę kalbėti apie mirtį ir mirusį žmogų. Vaikui bus lengviau kalbėti, jei jis jaus nuoširdų domėjimąsi;
Parodyti, kad vaiko išgybvenimai yra teisėti, priimti jo jausmus, domėtis jo fantazijomis ir klausimais;
Maži vaikai gali priimti ribotą informacijos kiekį. Atsakymai į juos turi būti trumpi ir paprasti, atitikti vaiko amžiaus tarpsnį;
Parodyti, kad liūdesys gali trukti ilgai ir nedrausti liūdėti. Padėti vaikui suprasti, kad šiam pasikeitimui priimti reikės labai daug laiko.

PEDAGOGO PAGALBA NETEKTĮ PATYRUSIAM VAIKUI

Pedagogo pagalba gedinčiam vaikui yra ypač svarbi, nes vaiko tėvai ir artimieji dažnai patys būna apimti praradimo jaumų ir negali skirti reikiamo dėmesio vaikui. Darželyje ar mokykloje vaikas praleidžia didžiąją laiko dalį, ir pedagogai gali numatyti vaiko poreikius. Dažnai, siekiant padėti vaikui, reikia labai paprastų dalykų – domėtis vaiku, nepalikti vienatvėje, nebijoti jo jausmų, išklausyti klausimus ir į juos atsakyti. Svarbu atsiminti, kad gedėjimas yra normalus ir būtinas procesas, kuriam nereikia kliudyti. Reikia nesistenkti „apeiti“ gedulo, o padėti „pereiti“ jį kartu su vaiku. Pedagogas gali ir tėvams padėti suprasti vaiko poreikius. Šalia individualaus kontakto su vaiku, gali planuoti temas, užsiėmimus, kad visi vaikai galėtų išsikalbėti, paklausti. Vaikai paprastai patys turi labai daug minčių ir šnekantis kartu jiems padedama atsisakyti nerealistiškų fantazijų, kurios igainiui gali pereiti į sveikatos negalavimus, emocijų ar elgesio problemas.

IŠVADOS

Po tėvų skyrybų daugelis vaiko sunkumų kyla dėl to, kad jis negauna tinkamo palaikymo, kai suyra tvirčiausia citadelė – šeima, kai nutolsta giminės, o santykiai su draugais kelia nerimą, labai svarbu, kad priešmokyklinėje grupėje vaikas rastų tai, ko krizės laikotarpiu ypač stinga namuose: įprasta, saugią aplinką, suprantančią ir palaiknčią atmosferą.
Vaikui sunkiausi praradimai bei netektys susiję su svarbiausiais jo gyvenime žmonėmis – tėvais. Nesvarbu ar tėvai mirę, ar išsiskyrę, bet kuriuo atveju vaikui tai pats didžiausias praradimas.

LITERATŪRA

1. Dovydaitienė M. Mano tėveliai išsiskyrė. Mildos istorija. Vilnius, 1997.
2. Dovydaitienė M. „Skyrybų vaikai“ mokykloje // Dialogas, 1998, Nr. 15.
3. Dovydaitienė M. Vienas didžiausių sukrėtimų // Dialogas, 2002, Nr. 7.
4. Gailienė D. Pavojaus signalai. Kas žinotina mokytojams apie vaikų savižudybes ir paauglių depresiją bei savižudybes // Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius, 1996.
5. Žukauskienė R. Agresija ir bendradarbiavimas: kaip padėti vaikams išmokti konstruktyviai elgtis // vaikų psichologinis konsultavimas, Vilnius, 1999.
6. Laima Bulotaitė, Roma Vida Pivorienė, Nijolė Sturlienė „Drauge su vaiku.“, Vilnius, 2001.
7. Irena Leliūgienė „Žmogus ir socialinė aplinka“, Kaunas, 1997
8. Kęstutis Miškinis „Šeimos pedagogika“ , Kaunas, 1993.
9. Julija Litvininė „Šeima – vaiko ugdymo institucija“, Klaipėda, 2002.

Leave a Comment