Vaizduotė ir kūrybiškumas

Vaizduotė ir kūrybiškumas

Vaizduotė – tai psichinis procesas, pagrįstas naujų vaizdinių susidarymu ir atmintyje turimos vaizdinės patirties pertvarkymu.
Vaizduotė sudaro galimybę numatyti veiklos rezultatą dar prieš veiklos pradžią, padeda žmogui orientuotis veikloje. Dėl šio žmogaus sugebėjimo jo veikla iš esmės skiriasi nuo gyvūnų instinktyvaus lgesio. Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu. Vaizduotė vertinga tuo, kad leidžia padaryti sprendimą, jei net neturima tiek žinių, kiek jų reikia uždaviniui atlikti.
Vaizduotė procesai yra analistiniai bei sintetiniai. Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptis – taip pertvarkyti atminties vaizdinius, kaad būtų sukurta nauja, ligi tol nebuvusi situacija. Vaizduotės mechanizmų esmė – vaizdinių pertvarkymas naujus vaizdus kuriant iš jau turimų vaizdų. Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:
1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių jungimas);
2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių kokybinis pakeitimas);
3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);
4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas);
5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu).

Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė skiriama:
1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įggyvendinti. Ji dar skirstoma į:
a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės raidoje yra trūkumų.
b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant.
2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:
a) Kuriamoji. Ji la

abiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.
b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.

Vaizdinis mąstymas – tai mąstymo rūšis, susijusi su situacijų ir jų pasikeitimo įsivaizdavimu. Vaizdiniu mąstymu išsamiausia atkuriama faktinių daikto ypatybių įvairovė. Svarbus mąstymo bruožas – daiktų ir jų neįprastų savybių, neįtikėtinų derinių fiksavimas.

Kūrybiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus.
Kūrybiškumą daugiausiai lemia:
1. Individualios asmenybės savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas);
2. Motyvacinė įtampa (poreikis nuolat tobulinti savo veiklą);
3. Asmenybės gyvenimo aplinkybės (patyrimas, auklėjimas ir saviaukla);

Kūrybiškumo santykis su intelektu nėra pakankamai ištirtas, manoma, kad jie nėra tiesiogiai susiję. Yra sukurta nemažai metodikų, tiriančių kūrybiškumą. Vienos žymiausių metodikų yra JAV psichologų – Torrance, Guillford testai.
Kūrybingumo tyrinėtojo E..P.Torrance sukurta iki šiol išsamiausia kūrybinių sugebėjimų tyrimo metodika, kuri išskiria keletą svarbiausius kūrybingumo veiksnius:
1. Mąstymo lankstumą – sugebėjimą lengvai pertvarkyti turimą patirtį.
2. Mąstymo sklandumą – tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų gausumas.
3. Originalumą – pagrįstą tolimomis asociacijomis.
4. Detalumą bei išbaigtumą – tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją įgyvendinti.

Prie minėtų veiksnių autorius taip pat priskiria ir jautrumą problemoms, kaip sugebėjimą pamatyti neatitikimus, įžvelgti problemas ten, kur daugelis jų nepastebi. Anot E.P.Torrance, ši ypatybė susijusi su mąstymo kritiškumu. Dėl to kūrybingi vaikai greičiau pastebi dėsningumus arba jų nebuvimą, ki

itaip mato tą pačią aplinką ir kitaip joje jaučiasi. Iš čia kyja jų neįprasti klausimai ir kitoks elgesys. Mokasliniams tyrimams naudojama metodika susideda iš nekalbinių ir kalbinių užduočių.

Kūrybiškumo ir intelekto santykis. E.P.Torrance suformulavo ,,slenksčio” teoriją, kuri teigia, kad jei intelekto koeficientas žemiau tam tikros ribos, kūrybiniai gebėjimai tampa beveik nepriklausomo dydžio. Esti priešinga nuomonė, kad kūrybiškumas iš esmės nepriklauso nuo intelekto. Faktai ir tyrimo duomenys rodo, kad aukštas intelektas dar nenulemia kūrybiškumo, o žemo ir vidutinio intelekto individas gali būti kūrybingas, ypač meno srityje.
V.S. Jurkevičius priėjo prie išvados: aukštam kūrybiškumo lygiui būtinas intelekto koeficientas, ne mažesnis kaip IQ = 120; pasiekus šį intelekto koeficiento lygį, tolesnis jo augimas, didėjimas iki IQ = 150, jau nebeturi reikšmės ir įtakos kūrybiškumo potencialui; bet kai intelekto lygis yra labai aukštas (IQ= 170 – 180), tuomet jis jau trukdo kūrybiškumui panašiai kaip ir nepekankamai aukštas intelektas (mažaiau nei IQ = 120). Jis padarė išvadą, jog tarp intelekto ir kūrybiškumo yra tam tikras ryšys, tačiau jis nėra tiesioginis.
Didžiausi kūrybiniai gebėjimai laikomi genialumu, kai intelekto koeficientas aukštesnis už 140 – 150. genijais pripažįstami tik tokie žmonės, kurie padarė ypatingai didelę įtaką visuomenės gyvenimui, visos žmonijos kultūros raidai. Genialūs žmonės pasižymi smarkiai padidėjusiu nerviniu jautrumu, dažnai turi įvairių psichinių negalavimų bei sutrikimų. Genialių kūrėjų darbuose išsisklaidę prisipažinimai apie su

unkius mėginimus suprasti, kas vyksta jų viduje pakilimų ir aiškiaregystės momentais.

Kūrybinio proceso dinamika. Pagrindiniai kūrybinio proceso etapai yra keturi.
1. Sąminingas darbas – problemos iškėlimas, gilinimasis į ją, įvairios informacijos rinkimas. Pirmojo etapo darbas baigiasi tuo, kad sveiku protu mąstant atrodo neįmanoma išspręsti problemos.
2. Darbas tęsiasi pasąmonėje – tai minčių brendimo etapas. Sekasi tiems, kas turi lakią vaizduotę. Antrame darbo etape pastebimas savotiškas pasitraukimas nuo problemos.
3. Tai intuityvus problemos sprendimas – staigi pagava, nuovoka, idėjos gimimas. Tai tarsi rezultato pamatymas.
4. Tolesnis sąmopningas darbas – idėjos išplėtojimas ir patikrinimas.
Palankiausia sąlyga intuicijai pasireikšti yra atsipalaidavimo ir ramybės būsens.

Kūrybingos asmenybės bruožai. Kūrybos procese dalyvauja visas žmogus – su visu savo kūnu, jausmais ir protu. Svarbiausi kūrybingos asmenybės bruožai:

1. Atvirumas sau, kitiems, kintančiai aplinkai.
2. Smalsumas, bendras intelektinis aktyvumas.
3. Stiprus kūrybos ir saviraiškos poreikis.
4. Darbštumas.
5. Didelis emocionalumas.
6. Kritiškumas, abrjojimas pripažintomis tiesomis.
7. Polinkis individualiam, o ne grupiniam darbui.
8. Asmenybės originalumas, elgesio keistumas.
9. Pasitikėjimas savo jėgomis.

Kūrybiškumas ir savęs vertinimas. Teigiamas savęs vertinimas – svarbi kūrybiškumo prielaida. M.Mahoney atliko originalų kūrybingų mokslininkų darbuotojų savivaizdžio tyrimą. Paaiškėjo, kad jų savivaizdžiui būdingi šie pagrindiniai bruožai:

1. Mano esą labai aukšto intelekto.
2. Tiki savo loginiu mąstymu.
3. Įvaldę eksperimentavimo meną.
4. Siekia objektyvių tyrimų, ieško tiesos.
5. pasižymi mąstymo lankstumu.
6. Jaučiasi santurūs, kuklūs.
7. Mano, kad gerai dirba grupėje.
8. Įsivaizduoja, kad turi gerą savitvardą
9. Skelbia savo idėjas tik esant pakankamai informacijai.

Tačiau jis pastebėjo jog:
1. Labai aukštas intelektas nėra būtina kūrybingų mokslinių darbuotojų savybė.
2. Labai dažnai mokslininkai mą

ąsto ir pasielgia nelogiškai.
3. Atlikdami eksperimentus mokslininkai dažnai yra šališki ir turi išankstinę nuostatą.
4. Mokslininkai labai emocionalūs, nepasižymintys gera savitvarda.
5. Geriau dirba individualiai negu grupėje.
6. Esą garbėtroškos, neretai egoistai.

Buvo atlikti tyrimai įvairiose amžiaus grupėse:
1. Sąlygiškai aikščiausią savivertę turi parengiamųjų klasių mokiniai.
2. Dauguma pradinių klasių mokinių save vertina teigiamai, jaučiaqsi saugūs, mylimi ir laimingi. Tačiau mokiniai, turintys nežymių negalių ir mokymosi sunkumų, dažniau save vertina neadekvačiai.
3. Visi mokiniai yra kūrybiški, tačiau paauglystėje pastebimi kūrybiškumo užslopinimo požymiai.
4. Sustiprinto mokymo klasėse pastebėta labai stipri mokymosi motyvacija ir žemesnis kūrybiškumas.

Save galima vertinti su kpgnityviniu ir emociniu komponentu.
Kognityvinis komponentas – tai žinių apie save sistema, tam tikras savęs pažinimo rezultatas.Kognityvinio komponento pagrindą sudaro intelektinės operacijos. Mes lyginame save, savo ypatybes su tam tikrais standartais, kitų žmonių rezultatais.
Emocinis komponentas – tai tiesioginis ryšys su pačiu savimi, emocinis išgyvenimas, nuostata. Požiūris į save. Teigiamame polyje emocinis komponentas pasireiškia simpatijos, pasididžiavimo savimi, orumo išgyvenimu, o neigiamame – antipatijos, niekinimo, gėdos, nevisavertiškumo jausmu.
Atlikus tyrimus buvo išsiaiškinta, kad kognityvinis savęs vertinimas pozityvesnis už emocinį.

Kūrybiškumą slopinantys veiksniai. Vaikų kūrybiškumą slopinantys veiksniai:
1. Per vėlai pradėtas vaiko skatinimas aktyviai kurti. Jeigu šeimoje vaikas nebuvo skatinamas kūrybai, nebuvo organizuota vaikui tinkama žaidimų vieta, tai vėliau atsiras mąstymo stereotipiškumas.
2. Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą. Tai ypač trukdo pačiam vaikui ieškoti, veikti, kurti nauja.
3. Konservatyvi aplinka. Kai tėvai ar mokytojas bijo nukrypti nuo visuotinai pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko išmonei.
4. Autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas šeimoje ir mokykloje. Visiškai neatsižvelgiama į vaiko interesus bei polinkius, slopinamos kūrybiškumo galios.
5. Perkrauti mokyko planai mokykloje ugdo ,,vaikščiojančias enciklopedijas”.
6. Neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Jeigu pats mokytojas neturi kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo galimybių.
7. Draugų netolerancija. Dažnai mokinių nasujos, neįprastos, o kartais, net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą.
8. Nepasitikėjimas savimi. Savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas.
9. Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų.
10. Per stipri išorinė mokymosi motyvacija. Motyvacija priežastiniais ryšiais susieta su mokymosi rezultatais.
11. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa – vieni iš pavojingiausių kūrybiškumo priešų.
12. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai mokinys per ilgai siekia įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre atsidūrusi problemapasidaro ypač reikšminga.
13. Negatyvi socialinė aplinka. Mokiniai iš asocialių šeimų, gyvenančių kaime, kurių tėvai menkiau išsimokslinę, yra riboto kūrybiškumo.

Kūrybiškumą skatinantys veiksniai. Kūrybiškumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes nelavinami kūrybiniai gebėjimai nyksta. Galima išskirti keletą svarbiausių veiksnių, skatinančių vaikų kūrybiškumą:
1. Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau peno jis teikia vaizduotei.
2. Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais. Tolerantiškas elgesys vaiko atžvilgiu, neslopinanti vaiko globa ugdant savarankiškumo, nepriklausomumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.
3. Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomai veikti.
4. Tinkamas vaiko motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės bruožų formavimas.

Leave a Comment