Paieškokit gražiausių vaikystės spalvų…
Žaislų parduotuvėse didžiulis pasirinkimas: pliušiniai žvėreliai, viena už kitą gražesnės Barbės… Mamos ir močiutės turi kuo pradžiuginti mažylius.
Vyresniojo amžiaus žmonės tik atsidūsta, prisiminę savąją vaikystę. Tokių grožybių nebuvo. Iš tuščių degtukų dėžučių vaikai gamindavo baldus lėlėms, o jas pačias siūdavo iš medžiagos. Plaukus darydavo iš siūlų… Skudurinėms ilgakasėms drabužėlius mergaitės „modeliuodavo” ir siūdavo taip pat pačios.
Ypač įdomiai žaisdavo „parduotuve”. Medžių lapai „virsdavo” pinigais, akmenukai – saldainiais… Kiek kūrybiškumo ir fantazijos!
Vaikystė… Turtinga ar skurdi – ji turi savo spalvas. Kuri gražesnė, kuri vertesnė?
Sugrįžkite retkarčiais į vaikystę. Paieškokite gražiausių spalvų. Suradę suprasit, kad šiandieninis jūsų kūrybiškumas ir laki vaizduotė iš ten, iš vaikystės lauko…
Aldona MAKSVYTIENĖ
VAIZDUOTĖ
Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi, priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, t. y. priskiriame sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Užuot įsivaizdavę konkretų žmogų Joną
Jonaitį, gimusį n metais, galime susidaryti žmogaus apskritai vaizdinį ir bus nesvarbu nei ūgis, nei metai, nei plaukų ir akių spalva. Prisimintas žmogaus vaizdas su svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis vaizdinys. Jau šiuo psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti turimą informaciją. Tai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma ir apibendrinama. Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų požymiai.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų, reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių.
Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.
Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys. Šiandien
Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas.
Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto vaizdą ir vėliau jį įgyvendino.
Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veikla, kuri atsirado ir plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje veikloje. Net ir matematikoje, atrodo, tokioje „sausoje” mokslo šakoje daugelis atradimų be vaizduotės būtų buvę neįmanomi. Kuriant įvairias tiriamo nusikaltimo versijas vaizduotei taip pat tenka svarbus vaidmuo.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi tikrovė. Net ir legendiniai Dedalas ir Ikaras sparnus kūrė iš plunksnų ir vaško, kuriam ištirpus nuo karščio Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Išradėjai broliai
Raitai, jau naudodamiesi mokslininkų darbais, sukūrė, pastatė ir skrido lėktuvu. Mokslininkai, keldami net pačias drąsiausias hipotezes, remiasi objektyviais tikrovės dėsniais. Rašytojai ir menininkai, kurdami savo veikalus, stebi gyvenimą, remiasi sukaupta patirtimi. Kuriant fantastiškus vaizdus ir kino filmus priemonės tai kūrybai paimamos iš tikrovės, nors naujas vaizdas jos ir neatitinka (undinė – tai moters ir žuvies junginys, kentauras – vyro ir žirgo ir t.t.).
Vaizduotėje kurdamas naują dalyką žmogus stengiasi jį įkūnyti kokia nors objektyvia, realia forma; daiktais, piešiniais, muzikos ir literatūros kūriniais, praktiniais veiksmais ir t.t.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus sumanymus. Žmogus praktinės veikios metu savo turimus pradinius ne visada pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai padeda juos įgyvendinti.
Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove ir praktika lemia jos priklausomybę nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities, kuri susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti.
Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis: interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.
VAIZDUOTĖS RŪŠYS
Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė skiriama:
1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įgyvendinti. Ji dar skirstoma į:
a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės raidoje yra trūkumų.
b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant.
2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:
a) Kuriamoji. Ji labiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.
b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.
PASYVIOJI VAIZDUOTĖ, JOS RŪŠYS,
SĄVYBĖS
Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos vaizduotės rūšys. Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai, kai vaizdai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai nevalinga vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos vaizduotės atvejis yra sapnai.
Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai, kurie neretai neturi nieko bendro su tikrove. Sapnuose vaikštome oru, matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai slopinama, žmogus nesapnuoja.
Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio ryšio juose nebūna.
Sapnams budinga nenatūrali įvykių eiga, atsiranda keistų vaizdų, kurie yra lyg fantastiška realių vaizdų bei daiktų kombinacija. Tai yra neįprasto funkcionuojančių ląstelių sąveikos rezultatas, atsirandantis dėl netolygaus atskirų žievės dalių slopinimo.
Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis pasakojimo, skaitant knygą. Tačiau tai jau ne chaotiškas vaizdų kratinys, o vaizdai, susiję su priimamos informacijos turiniu. Tai ne mūsų noru sukurti vaizdai.
Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą, nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko, konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės.
AKTYVIOJI VAIZDUOTĖ JOS RŪŠYS,
SĄVYBĖS
Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą, brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą;
muzikos atlikėjas, žvelgdamas į muzikinius ženklus, atkuria melodiją:
turistas, žvelgdamas į topografinį žemėlapį, atkuria vietovės, kuria jis kelius, vaizdą; skaitydami grožinės literatūros kūrinį mintyse matome personažus, vietoves, įsijaučiame į veikėjų išgyvenimus. Atkuriamosios vaizduotės vaizdas visada būna susijęs su dokumento, kuriuo remiamės, nuorodomis. Tačiau tais pačiais muzikiniais ženklais vadovaudamiesi keli muzikantai gali nevienodai interpretuoti muzikos kurinį; tą pačią įvykio schemą nagrinėdami įvykį tiriantys asmenys gali nevienodai įsivaizduoti situaciją.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus, brėžinius ir pan. Jų interpretacijų skirtumai negali būti labai dideli.
Skaitydami knygą galime labai skirtingai įsivaizduoti veikėjus, tačiau pagal brėžinį atkuriamos detalės vaizdas turi būti tiksliai atkurtas. Kitu atveju galime pagaminti netinkamą detalę.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdų, jų aprašymų ir brėžinių atitikimas labai priklauso nuo tų dokumentų kokybės ir vaizdavimo tikslumo. Kita vertus, tai priklauso ir nuo tuos vaizdus atkuriančio asmens žinių, patirties, nuostatų ir kitų savybių.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tiksiūs ir teisingi, jei atitiks dvi sąlygas:
Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius,
žinoti sutartinių ženklų reikšmes.
Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovės
srities.
Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas į kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai. Tai mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus, dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai. Dažniausiai tai vertingi kūriniai, bet gali būti ir menkaverčiai bei neverti įgyvendinti daiktų ar reiškinių vaizdai.
Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.
Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius. Brandinant sumanymą išsiaiškinamas jo turinys. Tam padeda žinoma praktinė medžiaga apie tą dalyką ir gretimas sritis. Čia kyla pavojus numatytą uždavinį spręsti jau žinomu, įprastu būdu.
Išaiškėjus kūrinio idėjai ar sumanymui prasideda kūrybos procesas. Kartais gerai ir visapusiškai apgalvotas sumanymas bei sukaupta faktinė medžiaga sudaro sąlygas gana lengvai sukurti tai, kas užsibrėžta. Tačiau ypač pradiniame etape susiduriama ir su daugybe sunkumų. Kuo originalesnis ir drąsesnis sumanymas, tuo sunkiau jį įvykdyti.
Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kad atrodo net neįmanoma. Tai veda prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje, bet ir mokslinėje kūryboje.
Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina vaizdiniu mąstymu.
Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veikios srityse.
Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko vaizdo sukūrimas. Kuriamosios vaizduotės kuriami vaizdai toli gražu ne visi yra tai, ko autorius trokšta gyvenime. Rašytojas romanuose vaizduoja ne tik teigiamus veikėjus ir jų kilnius darbus. Aprašyti neigiami veikėjai, jų asociali veikla, plėšimai, žudymai, deja, yra mūsų tikrovės atspindys. Tai vaizduodamas rašytojas siekia atkreipti dėmesį į tas blogybes ir paskatinti jas išgyvendinti. Svajonės visada susijusios su tuo, ko norima, kas kūrėją traukia, ko jis siekia.
Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezultatą.
Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti, nors kosmonautu jis gal ir netaps.
VAIZDUOTĖS KŪRIMO BŪDAI
Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:
1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių jungimas);
2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių kokybinis pakeitimas);
3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);
4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas);
5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu).
Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.
Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija -tai skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies, kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo, velnio vaizdinys, sudarytas iš žmogaus kūno, arklio kanopų, karvės uodegos ir ožio ragų.
Kuriant vaizdus agliutinacijos būdu pirmiausia reikia vieno objekto tam tikras dalis atskirti nuo jo visumos (atlikti disociacijos procesą): kūną, kanopas, uodegą ir ragus atskirti nuo tų objektų, kuriems jie natūraliai priklauso, paskui atskirtas dalis sujungti (asocijuoti) į naują vaizdinį, t. y. velnią. Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu; akordeonas yra armonikos ir pianino junginys (1 pav.).
[pic]
1 pav. S. Krasauskas. Doc. J. Balkevičiaus šaržas. Vaizdinių agliutinavimas ir akcentuacija
Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.
Hiperbolizavimo pavyzdys – Dž. Svifto romano liliputų ir milžinų šalys, devyngalviai slibinai, lietuvių pajūrio pasakų mergelė milžinė Nida, kuri įbridusi į Baltijos jurą audros metu gelbėdavo žvejų laivus, pasakos
„Snieguolė ir septyni nykštukai” veikėjai nykštukai.
Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos ir ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Kai dailininkas pastebi ir paryškina tam tikram žmogui būdingus bruožus, sukuriamas labai vykęs humoristinis asmens portretas. Galima pabrėžti, paryškinti gerąsias (didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes -gobšuolio rankų pirštai ilgi, o nagai atlenkti Į save ir pan. (žr. 1 pav.).
Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.
Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos „Alisa stebuklų šalyje” veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu, dailininko S. Krasausko piešinys „Jaunystė”, kuriame plaukai ir lūpos yra iš augalų šakelių ir lapelių (žr. 2 pav.).
[pic]
2 pav. S. Krasauskas „Jaunystė”. Vaizdinių apibendrinimo ir įterpimo pavyzdys
Tipizavimas -tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose. A. Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis” vaizduoja ne konkretų šilą, o apskritai
Lietuvos miškų likimą. A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos likimą, o Žemaitės Vingių Jonas – tipiškas apsileidęs kaimo bernas.
Bet kokiame sudėtingesniame meno kūrinyje rasime panaudotų įvairių vaizdinių kombinavimo būdų. Ryškiausiai jie pastebimi regimuose dailės kūriniuose. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio paveiksle „Jūros sonata. Finale” (
pav.) pastebimas hiper-bolizavimas (padidintos bangos laivelių atžvilgiu), įterpimas (jūros puto-
[pic]
M. K. Čiurlionis. Jūros sonata. Finale
mis išrašyti dailininko inicialai), schematizavimas (laivelių rangauto ir burių piešiniai), alegorija (ne tik sonatos, bet ir žmogaus gyvenimo finalas), tipizavimas (tipiškas grėsmingos stichijos siautėjimas prieš silpnučius individus).
Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kaip vaizdinių pertvarkymas duoda reikšmingų rezultatų – meno ir technikos kūrinių. Tačiau taip atsitinka tik tada, kai vaizdinių pertvarkymas remiasi bendresnėmis mąstymo, vaizduotės ir emocinėmis schemomis. Atsitiktinės vaizdinių kombinacijos vertingų kūrinių gali duoti labai retais atvejais.
Norint sukurti tipišką vaizdą reikia pažinti daugumą tos klasės objektų. M.
Gorkis yra pasakęs, kad norint sukurti tipišką pirklio, popo ar darbininko vaizdą, reikia išstudijuoti Šimtą pirklių, popų ar darbininkų. Tai būdinga ne tik rašytojų, bet ir muzikų, dailininkų, konstruktorių, mokslininkų veiklai.
Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp jų nėra. Žinoma, atkurdami vietovės vaizdą pagal topografinį žemėlapį arba gamindami detales pagal brėžinį turime tiksliai atkurti tuos vaizdus vadovaudamiesi sutartiniais ženklais. Tačiau keli skirtingi muzikos kūrinio atlikėjai gali skirtingai jį interpretuoti, iliustruodami knygą dailininkai, nenukryp-dami nuo pagrindinės minties, gali pasirinkti vieną arba kitą iliustravimo formą, tinkamiausius iliustruoti, kūrinio personažus, vaizduojamus epizodus. Netgi statybininkas, įgyvendindamas architekto sumanymus, gali kai ką pakeisti. Tokiais atvejais riba tarp atkuriamosios ir kuriamosios vaizduočių tarytum išnyksta.
iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su kitais psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka..
INDIVIDUALŪS VAIZDUOTĖS SKIRTUMAI
Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus apie praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria skirtingai. Atskirų žmonių vaizduotė skinasi savo platumu, turiningumu, jėga ir realumu.
Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. Leonardas da VinČis buvo ne tik žymus dailininkas, bet ir technikos, fortifikacijos specialistas, kūrė lėktuvų projektus, M. Čiurlionis buvo dailininkas ir muzikas, L. Gutauskas – poetas ir dailininkas ir t. t. Tokių pavyzdžių yra nemažai. Kita vertus, sutiksime ir tokių asmenų, kurie be savo siauros veiklos srities daugiau niekuo nesidomi. Vaizduotė neretai peržengia tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus neretai nukeliauja savo svajonėse.
VAIZDUOTĖS TURTINGUMAS
Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.
Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu. Leonardo da Vinčio, V. A.
Mocarto, V. Kudirkos, J. Marcinkevičiaus vaizduotė ir turininga, ir plati.
Kiekvieno žmogaus vaizduotė paprastai pasireiškia kokioje nors srityje.
Skiriamos meninė, muzikinė, techninė, mokslinė ir kitos vaizduotės rūšys.
Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir patirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir nulemia jos kryptį.
Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir aiškumu priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp jos vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. Kompozitorius girdi muziką, kurią skuba užrašyti muzikiniais ženklais. L. van Bethovenas jau kurčias būdamas „girdėjo” kuriamos „Devintosios simfonijos” skambėjimą. Dailininkas „mato”
norimo nupiešti paveikslo vaizdą.
Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių, kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso ir nuo dėmesio sutelkimo bei tikrovės suvokimo.
VAIZDUOTĖS VAIZDAI
Vaizduotės vaizdai ypač ryškūs miegant ir priklauso nuo bendros žmogaus būsenos, t. y. ar jis budrus, sveikas, ar pavargęs. Esant aukštai temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų sistemai vaizduotės vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai jau patologiniai reiškiniai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tikrovę, nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali būti įgyvendintos. Vaizduotės tikroviškumas priklauso nuo žmogaus žinių, patirties, kritiško mąstymo.
Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis. Tokius vaizdus kuria žmonės, kurie turi mažai žinių, patirties, nepakankamai išugdytą mąstymą, ir tie, kurie atitrūkę nuo tikrovės, neveiklūs.
Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant, tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.
Ypač svarbus vaidmuo tenka kūrybiškumui, kuris reiškiamas spontaniška, nevaržoma vaizduote. N. M. Grendstad žodžiais, vaizduotė – viena iš mąstymo formų. Dėl to pasidaro svarbus humanistinio ugdymo principas ???mokytis –
tai atrasti“. Tai ugdymo principas, siekiantis susieti pažintinę bei emocinę sferas, ir jo pradininku laikomas G. I. Brownas. Specifiniai šio ugdymo metodai, kaip antai: vaizduotės, darbo mažose grupelėse, piešinių, nebaigtų sakinių bei kt. (pvz., ???Saulės“), – sėkmingai taikomi puoselėjant moksleivių kalbinę saviraišką, nes kalbos ugdymas neįsivaizduojamas be vaizduotės. Vaizduotė suteikia savitos informacijos, padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą (K.
Ušinskis, J. Budzinskis, N. M. Grendstad ir kt.). Susidaryti vaizdiniai savitai perteikiami žodžiais. Kad moksleivių kalbinė raiška būtų originali, reikia ne slopinti vaizduotę, o ją lavinti. Taigi vaizduotė gali būti naudojama ir kaip ugdymo priemonė. Pasak N. M. Grendstad, vaizduotėje patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūno reakcijas, mintis, jausmus beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. Vaizduotė leidžia pajusti daugelį tikrovės reiškinių, kurių vaikas negali patirti tiesiogiai. Tai pagilina žinias ir paruošia tikroms situacijoms. Vaizduotė yra susijusi su mąstymu ir užmezga ryšį su jausmais. Visa tai galima nusakyti, pavadinti ir savitai išreikšti kalba.
Kalbantis sudaroma galimybė ne tik pasakyti, kas jaučiama, išsakyti nuomonę, bet ir kas mąstyta suvokiant tikrąją padėtį, ją aptariant, įvertinant. Tai sudaro tinkamas ugdymo ir ugdymosi sąlygas moksleivių kalbinei saviraiškai plėtoti. Vaizduotės metodas suteikia galimybę teorines žinias (sąvokas, normas, vertybes) kiekvienam ugdytiniui išgyventi individualiai, įsigilinti, pajusti ir įprasminti. Vaizduotėje išgyventos situacijos sudaro sąlygas individualiai kalbinei raiškai. Anot N. M.
Grendstad, ???vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą“. Kalbėdami apie pradinės mokyklos moksleivį, turėtume nepamiršti, kad ypač svarbus vaidmuo čia tenka pažintinės ir emocinės sferų susiliejimui. Formuojantis šio amžiaus vaiko vaizduotei, tobulėjant gebėjimams bendrauti, be žaidybinės veiklos, ima dominuoti mokymosi veikla. Žaisdami vaikai dažnai tarpusavio santykius modeliuoja, o tai savo ruožtu tobulina, plėtoja jų kalbą.
Kiekvienas vaikas turi vaizduotės dovaną. Tą akimirką, kai sukeliamas įspūdis, toks stiprus, jog ilgam įsiskverbia į atmintį, vaikas yra poetas, savaip patiriantis įspūdį ir perteikiantis jį kitiems ar tiesiog išsaugantis. Jei vaikas užgniaužia meninius sugebėjimus ir dieviškoji vaizduotės dovana, kurią jis gimdamas atsinešė, liko tik svajonėse, dažniausiai kalti esame mes, suaugusieji.
Buvo rytas. Stebėjome pavasario gamtą. Juozas sušuko:
– Mokytoja, dar viena gėlė!
Dalius:
– Kokia marga.
Gintarė:
– Ji verkia.
Kiekvienas išsakė savo, todėl ypatingą įspūdį. Gintarei, kuri pirmą kartą pastebėjo rasos lašą, pakibusį ant margutės žiedo, sukeltas įspūdis išliks galbūt visą gyvenimą. Ji matė mažą gėlytę-varpelį, prausiamą ryto rasos, ir didžiulis pasaulis buvo visas čia pat. Mažytėje gėlytėje ir vaiko širdelėje tilpo viskas. Galbūt šis įspūdis kada nors taps eilėraščiu…
Meninis įspūdis toks pat reikšmingas kaip ir gamtos sukeltas. To neįmanoma paaiškinti vien tik pasitelkus jausmus ir protą. Galbūt tada, kai tai vyksta, vaikai gali pajusti gyvenimo džiaugsmą, kuris suteikia drąsos ir noro veikti.
Pasaka, drama, eilėraštis veiksmingi todėl, kad vaikams buvo sudaryta galimybė patiriant įspūdį įsiklausyti į savo protą ir kūną, leista pajusti tai, kas yra ramu ir neramu, meilė ir neapykanta, liūdesys ir džiaugsmas, užmegzti ryšį su pačiu savimi. Meninė kalba – tai mįslė, kurią galima atspėti tik individualiai, kai klausytojo galvoje šis tas įvyksta. Todėl reikėjo pažinti save, išdrįsti patirti ir įspūdžiais dalytis su kitais.
Svarbiausia buvo suteikti vaikams galimybę asmeniškai, o ne klausantis nurodymų vertinti meno poveikį.
Įgyvendindami papildomojo ugdymo programą, nuvykome į teatrą. Įstrigo tai, jog pilnutėlėje salėje, kuri šurmuliavo, švilpė, rėkė ir laukė prasidedant spektaklio ???Nykštukas Nosis“, tyliai sėdėjo tik šeši mano vaikai. Tai netruko ilgai, tačiau mano širdį suvirpino įspūdžio laukimas. Apie ką vaikai galvojo, ką jautė, kas buvo užvaldę jų mintis ir protą? Ar jie buvo pasiruošę
panirti į visa, kas yra pakylėta, intelektualu? Juk jei neįsijausi, nesiklausysi, nemąstysi, joks menas nieko nereikš.
Vaizduotė pasitelkiama kaip vienas iš kalbos ugdymo būdų. Siekiant kalbinės saviraiškos, reikia ją lavinti, nes ji padeda pamatyti tikrovę iš skirtingų atskaitos taškų. Vaikui tai ypač patrauklu. Iš aktyviojo mokymo metodų taikyta inscenizavimas ir skaitymas vaidmenimis. Be abejonės, prieš tai pačių bandyta raiškiai skaityti arba klausytasi aktoriaus meninio skaitymo stengiantis išgirsti, pajusti, praregėti.
Vaizduotė padeda suvokti tekstą, realų pasaulį susieti su simboliais. Dėl to ypač svarbus pasidaro žaidimas. Žaisdami žaidimą ???Aš – ne aš“, vaikai įsivaizdavo esą šuniukai, arkliukai ar kt. ir žodžiais bandė apibūdinti, ką jie veikia, ką jaučia būdami gyvūno vietoje (t. y. eina nuo realaus prie įsivaizduojamo ir vėl sugrįžta į realybę).
Žaisdami jie išorinį pasaulį keitė pagal savo vaizduotę. Susikurtas situacijas išgyveno kaip tikrovę, lyg patys dalyvautų. Dėl to spartėjo abstraktusis vaikų mąstymas. Vaizduotę žadino įvairūs literatūros kūriniai, pokalbiai, dainelės, žaislai, paveikslai, darbai bei tarpusavio santykiai. Kildavo noras savo įsivaizdavimus perteikti žodžiais. Žaidimas provokavo kalbinę saviraišką, aktyviąją kalbą. O tokia nuo kalbos neatsiejama veikla vertė mąstyti.
Kadangi žaidimas yra kūrybinė veikla, tobulėjo įvairūs vaikų gebėjimai, tarp jų ir kalbiniai. Papildomojo ugdymo pamokėlėse žaidimas buvo pasitelkiamas kaip natūrali ugdymo forma. Sumažinus žaidimų, nukenčia ir kalbinė saviraiška, ir laisvė. Pamokėlės, paįvairintos žaidimais ar jų elementais, skatino ieškoti prasmės, ugdė smalsumą, emocijas ir vaizduotę, kalbinę saviraišką, stimuliavo jausmus ir protą. Organizuojant žaidimus, vaikams teko suteikti kūrybinę laisvę, kad žaidimas neįpareigotų, puoselėtų teigiamas emocijas ir vaikai nebijotų prastai pasirodyti.
Buvo ir žaidimų, reikalaujančių dalyvauti visiems iš eilės. Tai ypač aktyvino vaikų kalbinę saviraišką, nes visi, net ir patys nekalbiausieji, tapo lygiateisiais dalyviais ir kiekvienas turėjo galimybę pasireikšti.
Žaidimas padėjo vaikams išmokti kontroliuoti savo kalbą, pratino kalbėti nepasirengus, būti tolerantiškiems kito kalbai, suprasti, kad gali būti įvairių nuomonių. Be to, padėjo kaupti tekstų kūrimo įgūdžius ir apskritai tokios kūrybos patirtį. Tai savo ruožtu skatino savęs pažinimą, emocijų valdymą, draugiškumą kitiems, plėtojo dalyvavimo pokalbyje įgūdžius. Vaikai išmoko aiškiau išsakyti mintis, išklausyti kitus, atitinkamai reaguoti ir atsakyti, paklausti. Vaizduotę lavino žaidimai ???Detektyvas“,
???Televizijos laida“, ???Kamuoliukas“, ???Melagių loto“,
???Fotonuotrauka“, ???Dailininkas“.
Vaizduotė glaudžiai susijusi su kūryba. Vaikai, kurie trykšta gyvenimo džiaugsmu, entuziazmu, paprastai būna kūrybingi. Vaizduotė – vienas iš kūrybiškumo komponentų, padedančių plėtoti ir vaikų kalbinę saviraišką, –
buvo labai svarbi ugdymo ir ugdymosi dalis, nes daugelio dalykų mano mokiniai negalėjo patirti gyvenime. Visų jų socialinės gyvenimo sąlygos buvo prastos, todėl kartais tik vaizduotė galėjo teikti vilčių, kad gyvenime jų dar laukia kai kas netikėto, ko dar nėra įvykę, bet gali įvykti. Norėtųsi tikėti, kad kalbinės saviraiškos veikla atvėrė vaikams geresnį pasaulį, svajonę, suteikė viltį, o vaizduotė leido aprėpti jį kaip margesnį ir geresnį.
Ar mano mokiniai kūrybingi? Kai jie džiaugiasi ir kupini entuziazmo, jie kūrybingi. Jie atviri ir imlūs, jie – vaikai. Jiems dar nereikia pastangų atsiverti nepažintam pasauliui. Jie spontaniški ir visiškai laisvi, kai pina ???Draugystės pienę“, kai kalba vieni kitiems, dar aktyvūs ir nesusikaustę, atviri viskam,
kas nauja. Jiems suteikta pasirinkimo laisvė. Ir kiekvienas
ją sprendžia savaip. Visų nuomonė vertinama, gerbiama. Visi yra teisūs.
Vaikų entuziazmas neblėsta ir pasakojant apie savo darbą. Dažnai kalbėti pradedama idėjos, sumanymo apibūdinimu, perteiktu savo kalba. Sakykim,
Evelinai kilo didelio vainiko idėja. Ją įgyvendinti padėjo Juozas, visi entuziastingai dirbo. Juk iš tiesų vaikai geba atrinkti, kas jiems tuo momentu svarbiausia, geba susivienyti bendrai idėjai! Todėl svarbu ne suvienodinti, bet stiprinti vaikų individualybes, kad paskui jie galėtų skirtingais būdais prisidėti prie bendro darbo, nevengtų bendros atsakomybės.
Glaudus ryšys tarp vaiko galvoje gimstančių minčių, vaizdinių ir veiksmų taip pat pavirsta žodžiais. Žodžiai ir mintys sąveikauja tarp savęs ir tampa visuma. Žodis gali pavirsti vaiko veiksmu, kalbine saviraiška. Veikla yra viskas, ko imamasi turint tikslą, – mintys, idėjos, veiksmai (kalba).
Tai būdinga ir kalbinei saviraiškai. Ją organizuojant, pasidaro svarbu, kokias tobulėjimo galimybes įmanoma pasiūlyti vaikams. Mokykla turėtų suteikti vaikui galimybę suvokti save kaip kūrėją. Kūrybos
reikia siekti. Kūrybiškas darbas yra sąmoningi veiksmai, kuriuose turėtų būti ryšys tarp idėjos, įsivaizdavimo, jausmų, patirties, reikmės, supratimo ir veiksmo.
VAIZDINIS MĄSTYMAS
Vaizdinis mąstymas – tai mąstymo rūšis, susijusi su situacijų ir jų pasikeitimo įsivaizdavimu. Vaizdiniu mąstymu išsamiausia atkuriama faktinių daikto ypatybių įvairovė. Svarbus mąstymo bruožas – daiktų ir jų neįprastų savybių, neįtikėtinų derinių fiksavimas.
KŪRIBIŠKUMAS
Kūrybiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti netipiškus sprendimus.
Asmenybės sugebėjimas atrasti nauja – visiškai naujus raiškos arba problemos sprendimo būdus, atskleisti visai naujus dalykus (B. Edwards) –
vadinamas kūrybiškumu (angl. ???creativity“). Humanistinė psichologija kūrybiškumą sieja su pačia žmogaus Esme – jo savisklaida ir savipilda.
Taigi šia prasme kiekvienas žmogus yra kūrybiškas. Vaikystės tyrinėjimai tai patvirtina. Kiekvienas vaikas turi vidinę galią tapti kūrybiškas. Vos pradėjęs judėti, jis tyrinėja, eksperimentuoja ir iš tikrųjų kuria. Saugaus ir laimingo vaiko elgesys yra geriausias kūrybiško žmogaus pavyzdys.
Visuminiam kūrybiškumui būdinga (M. B. Karnes, 1986):
• sugebėjimas kurti naują, neįprastą produktą, kuris „atrandamas“
įsigilinus į problemą, dažniausiai staigios pagavos (insaito) metu;
• neribotas įvairiausios informacijos įsisąmoninimas;
• didelis lankstumas analizuojant bei formuluojant sprendimus, neįprastos asociacijos;
• informacijos pertvarkymas remiantis visomis žiniomis, visa patirtimi ir vaizduote;
• naujo vientiso darinio sukūrimas su jam būdingu detalumu, svarba ir išskirtinumu.
Kūrybiškumą daugiausiai lemia:
1. Individualios asmenybės savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas, smalsumas);
2. Motyvacinė įtampa (poreikis nuolat tobulinti savo veiklą);
3. Asmenybės gyvenimo aplinkybės (patyrimas, auklėjimas ir saviaukla);
Kūrybiškumo santykis su intelektu nėra pakankamai ištirtas, manoma, kad jie nėra tiesiogiai susiję. Yra sukurta nemažai metodikų, tiriančių kūrybiškumą. Vienos žymiausių metodikų yra JAV psichologų – Torrance,
Guillford testai.
Kūrybingumo tyrinėtojo E.P.Torrance sukurta iki šiol išsamiausia kūrybinių sugebėjimų tyrimo metodika, kuri išskiria keletą svarbiausius kūrybingumo veiksnius:
1. Mąstymo lankstumą – sugebėjimą lengvai pertvarkyti turimą patirtį.
2. Mąstymo sklandumą – tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų gausumas.
3. Originalumą – pagrįstą tolimomis asociacijomis.
4. Detalumą bei išbaigtumą – tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją įgyvendinti.
Prie minėtų veiksnių autorius taip pat priskiria ir jautrumą problemoms, kaip sugebėjimą pamatyti neatitikimus, įžvelgti problemas ten, kur daugelis jų nepastebi. Anot E.P.Torrance, ši ypatybė susijusi su mąstymo kritiškumu.
Dėl to kūrybingi vaikai greičiau pastebi dėsningumus arba jų nebuvimą, kitaip mato tą pačią aplinką ir kitaip joje jaučiasi. Iš čia kyja jų neįprasti klausimai ir kitoks elgesys. Mokasliniams tyrimams naudojama metodika susideda iš nekalbinių ir kalbinių užduočių.
Kūrybiškumo ir intelekto santykis
Kūrybiškumo ir intelekto santykis. E.P.Torrance suformulavo ,,slenksčio”
teoriją, kuri teigia, kad jei intelekto koeficientas žemiau tam tikros ribos, kūrybiniai gebėjimai tampa beveik nepriklausomo dydžio. Esti priešinga nuomonė, kad kūrybiškumas iš esmės nepriklauso nuo intelekto.
Faktai ir tyrimo duomenys rodo, kad aukštas intelektas dar nenulemia kūrybiškumo, o žemo ir vidutinio intelekto individas gali būti kūrybingas, ypač meno srityje.
V.S. Jurkevičius priėjo prie išvados: aukštam kūrybiškumo lygiui būtinas intelekto koeficientas, ne mažesnis kaip IQ = 120; pasiekus šį intelekto koeficiento lygį, tolesnis jo augimas, didėjimas iki IQ = 150, jau nebeturi reikšmės ir įtakos kūrybiškumo potencialui; bet kai intelekto lygis yra labai aukštas (IQ= 170 – 180), tuomet jis jau trukdo kūrybiškumui panašiai kaip ir nepekankamai aukštas intelektas (mažaiau nei IQ = 120). Jis padarė išvadą, jog tarp intelekto ir kūrybiškumo yra tam tikras ryšys, tačiau jis nėra tiesioginis.
Didžiausi kūrybiniai gebėjimai laikomi genialumu, kai intelekto koeficientas aukštesnis už 140 – 150. genijais pripažįstami tik tokie žmonės, kurie padarė ypatingai didelę įtaką visuomenės gyvenimui, visos žmonijos kultūros raidai. Genialūs žmonės pasižymi smarkiai padidėjusiu nerviniu jautrumu, dažnai turi įvairių psichinių negalavimų bei sutrikimų.
Genialių kūrėjų darbuose išsisklaidę prisipažinimai apie sunkius mėginimus suprasti, kas vyksta jų viduje pakilimų ir aiškiaregystės momentais.
Kūrybinio proceso dinamika
. Pagrindiniai kūrybinio proceso etapai yra keturi.
1. Sąminingas darbas – problemos iškėlimas, gilinimasis į ją, įvairios informacijos rinkimas. Pirmojo etapo darbas baigiasi tuo, kad sveiku protu mąstant atrodo neįmanoma išspręsti problemos.
2. Darbas tęsiasi pasąmonėje – tai minčių brendimo etapas. Sekasi tiems, kas turi lakią vaizduotę. Antrame darbo etape pastebimas savotiškas pasitraukimas nuo problemos.
3. Tai intuityvus problemos sprendimas – staigi pagava, nuovoka, idėjos gimimas. Tai tarsi rezultato pamatymas.
4. Tolesnis sąmopningas darbas – idėjos išplėtojimas ir patikrinimas.
Palankiausia sąlyga intuicijai pasireikšti yra atsipalaidavimo ir ramybės būsens.
Kūrybingos asmenybės bruožai
. Kūrybos procese dalyvauja visas žmogus – su visu savo kūnu, jausmais ir protu. Svarbiausi kūrybingos asmenybės bruožai:
1. Atvirumas sau, kitiems, kintančiai aplinkai.
2. Smalsumas, bendras intelektinis aktyvumas.
3. Stiprus kūrybos ir saviraiškos poreikis.
4. Darbštumas.
5. Didelis emocionalumas.
6. Kritiškumas, abrjojimas pripažintomis tiesomis.
7. Polinkis individualiam, o ne grupiniam darbui.
8. Asmenybės originalumas, elgesio keistumas.
9. Pasitikėjimas savo jėgomis.
Kūrybiškumas ir savęs vertinimas
. Teigiamas savęs vertinimas – svarbi kūrybiškumo prielaida. M.Mahoney atliko originalų kūrybingų mokslininkų darbuotojų savivaizdžio tyrimą.
Paaiškėjo, kad jų savivaizdžiui būdingi šie pagrindiniai bruožai:
1. Mano esą labai aukšto intelekto.
2. Tiki savo loginiu mąstymu.
3. Įvaldę eksperimentavimo meną.
4. Siekia objektyvių tyrimų, ieško tiesos.
5. pasižymi mąstymo lankstumu.
6. Jaučiasi santurūs, kuklūs.
7. Mano, kad gerai dirba grupėje.
8. Įsivaizduoja, kad turi gerą savitvardą
9. Skelbia savo idėjas tik esant pakankamai informacijai.
Tačiau jis pastebėjo jog:
1. Labai aukštas intelektas nėra būtina kūrybingų mokslinių darbuotojų savybė.
2. Labai dažnai mokslininkai mąsto ir pasielgia nelogiškai.
3. Atlikdami eksperimentus mokslininkai dažnai yra šališki ir turi išankstinę nuostatą.
4. Mokslininkai labai emocionalūs, nepasižymintys gera savitvarda.
5. Geriau dirba individualiai negu grupėje.
6. Esą garbėtroškos, neretai egoistai.
Buvo atlikti tyrimai įvairiose amžiaus grupėse:
1. Sąlygiškai aikščiausią savivertę turi parengiamųjų klasių mokiniai.
2. Dauguma pradinių klasių mokinių save vertina teigiamai, jaučiaqsi saugūs, mylimi ir laimingi. Tačiau mokiniai, turintys nežymių negalių ir mokymosi sunkumų, dažniau save vertina neadekvačiai.
3. Visi mokiniai yra kūrybiški, tačiau paauglystėje pastebimi kūrybiškumo užslopinimo požymiai.
4. Sustiprinto mokymo klasėse pastebėta labai stipri mokymosi motyvacija ir žemesnis kūrybiškumas.
Save galima vertinti su kpgnityviniu ir emociniu komponentu.
Kognityvinis komponentas – tai žinių apie save sistema, tam tikras savęs pažinimo rezultatas.Kognityvinio komponento pagrindą sudaro intelektinės operacijos. Mes lyginame save, savo ypatybes su tam tikrais standartais, kitų žmonių rezultatais.
Emocinis komponentas – tai tiesioginis ryšys su pačiu savimi, emocinis išgyvenimas, nuostata. Požiūris į save. Teigiamame polyje emocinis komponentas pasireiškia simpatijos, pasididžiavimo savimi, orumo išgyvenimu, o neigiamame – antipatijos, niekinimo, gėdos, nevisavertiškumo jausmu.
Atlikus tyrimus buvo išsiaiškinta, kad kognityvinis savęs vertinimas pozityvesnis už emocinį.
Kūrybiškumą slopinantys veiksniai
. Vaikų kūrybiškumą slopinantys veiksniai:
1. Per vėlai pradėtas vaiko skatinimas aktyviai kurti. Jeigu šeimoje vaikas nebuvo skatinamas kūrybai, nebuvo organizuota vaikui tinkama žaidimų vieta, tai vėliau atsiras mąstymo stereotipiškumas.
2. Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą. Tai ypač trukdo pačiam vaikui ieškoti, veikti, kurti nauja.
3. Konservatyvi aplinka. Kai tėvai ar mokytojas bijo nukrypti nuo visuotinai pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko išmonei.
4. Autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas šeimoje ir mokykloje. Visiškai neatsižvelgiama į vaiko interesus bei polinkius, slopinamos kūrybiškumo galios.
5. Perkrauti mokyko planai mokykloje ugdo ,,vaikščiojančias enciklopedijas”.
6. Neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Jeigu pats mokytojas neturi kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo galimybių.
7. Draugų netolerancija. Dažnai mokinių nasujos, neįprastos, o kartais, net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą.
8. Nepasitikėjimas savimi. Savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas.
9. Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų.
10. Per stipri išorinė mokymosi motyvacija. Motyvacija priežastiniais ryšiais susieta su mokymosi rezultatais.
11. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa – vieni iš pavojingiausių kūrybiškumo priešų.
12. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai mokinys per ilgai siekia įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre atsidūrusi problemapasidaro ypač reikšminga.
13. Negatyvi socialinė aplinka. Mokiniai iš asocialių šeimų, gyvenančių kaime, kurių tėvai menkiau išsimokslinę, yra riboto kūrybiškumo.
Kūrybiškumą skatinantys veiksniai
. Kūrybiškumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes nelavinami kūrybiniai gebėjimai nyksta. Galima išskirti keletą svarbiausių veiksnių, skatinančių vaikų kūrybiškumą:
1. Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau peno jis teikia vaizduotei.
2. Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais. Tolerantiškas elgesys vaiko atžvilgiu, neslopinanti vaiko globa ugdant savarankiškumo, nepriklausomumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.
3. Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomai veikti.
4. Tinkamas vaiko motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės bruožų formavimas.
Norint tapti laimingu, kūrybišku žmogumi, būtina ne tik daug mokytis ir dirbti, bet ir žinoti, kokie yra kūrybos proceso dėsningumai, ir išmokti jais naudotis. Taip pat svarbu žinoti, kokios sąlygos ir veiksniai (vidiniai ir išoriniai) padeda atsiskleisti kūrybiškumui ir jam lavėti.
Aristotelis apie vaizduote
Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji priklauso ir žemesniesiems gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą, kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio atvaizdas. Su atmintimi siejasi ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.
Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas priklauso tiktai žmogui.
VAIZDUOTĖS ASPEKTAI
Vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai:
1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia:
„keliauti” į tolimas ir artimas vietas, į praeitį, dabartį ir ateitį;
„susitikti” ir „kalbėtis” su norimais žmonėmis, nepriklauso
mai nuo to, kur jie yra geografiškai ir istoriškai. Sie vaizduotės
ypatumai suteikia plačių galimybių ir ugdymo, ir konsultavimo
situacijose.
2. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi. Tai reiškia, kad aš intelektualiai stebiu situaciją ir išgyvenu tuo metu apimančius jausmus. Taip situacija ir žmonės, su kuriais susitinku, tampa gyvi. Tai nebėra kažkas, apie ką skaitau ar girdžiu, bet kažkas, ką išgyvenu.
3. Naudodamasis vaizduote, galiu geriau pažinti save, tai, kaip reaguoju esant skirtingoms situacijoms. Vaizduotėje galiu įsigilinti į tam tikrus situacijos aspektus ir pamiršti tuos dalykus, į kuriuos kitu atveju kreipčiau dėmesį.
4. Sąmoningai ir tikslingai organizuota „atradimų kelionė”, į kurią leidžiamės vaizduotėje, paaštrina pojūčius. Tai reiškia, pvz., kad vaizduotėje pamatome tai, ko iki Šiol nepastebėdavome. Viena studentė, kalbėdamasi vaizduotėje, pastebėjo, kad jos balsas skamba piktai. Anksčiau ji to nebuvo pastebėjusi. Ji pasakojo: „Dabar aš suprantu, kodėl mano mama daug kartų taip reaguodavo, kai su ja kalbėdavausi. Aš ją atstumdavau savo balsu pati to nė neži-nodama”.
5. Padedami vaizduotės, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje situacijoje. Tuo remdamasis, galiu išbandyti įvairius elgesio būdus ir pažiūrėti, „kaip tai veikia”.
Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visybiškumas reiškia, kad tai, su kuo susiduriame vaizduotėje, veikia mus (mūsų kūno reakcijas, emocijas ir mintis) beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos.
„Beveik toks pat poveikis” reiškia, kad mano reakcijos gali būti šiek tiek stipresnės ar silpnesnės negu būtų esant konkrečiai realiai situacijai, bet daug kuo panašios.
Si aplinkybė atveria plačias galimybes.
Jei vaizduotėje išsipasakoju kitam žmogui, tai turi beveik tokį pat poveikį, kokį turėtų konkreti ir reali situacija. Kai vaizduotėje susitinku su kokiu nors žmogumi ir atveriu jam ar jai savo Širdį, mane tai paveikia beveik taip pat, lyg aš išdrįsčiau tai padaryti iŠ tikrųjų sutikęs tą žmogų. Tačiau būtina tai daryti rimtai, o ne žaisti.
ĮVADAS
Vaizduotė –tai durys į vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išguvenimą.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų, reiškinių idejų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materealiais daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu. Vaizduotė vertinga tuo, kad leidžia padaryti sprendimą, jei net neturima žinių, kiek jų reikia uždavinį atlikti.
Visi žmonės isivaizduoja. Tačiau, atrodo, kad tik labai nedaugelis naudojasi savo vaizduote. Žmonės vaizduojasi numatydami įvairius artėjančių atostogų patarimus, mintyse matydami naują namą, kurį norėtų turėti arba „svajodami“ apie tai, kaip bus gera, kai galiausiai baigs mokslus. Esant tam tikromis situacijomis, žmonės gali įsivaizduoti nelaimes, arba kitus baisius dalykus, kurie gali atsitikti. Vaizduotė glaudžiai ryšasi su kūribiškumu. Kūribiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai, nestereotipiškai,greitai orentuotis probleminėje situacijoje, lengvai rasti sprendimus.
Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje veikloje. Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.
Taigi,šiame referate apžvelgsiu kas yra vaizduotė? Panagrinesime jos apibbrežimą.
Išanalizuosim vaizduotės funkcijas. Atskleisime vaizduotės rūšis, pamatysime kokie yra vaizduotės vaizdai…
Taip pat panagrinėsime ir kūrybiškumą. Taigi skaitydami referatą, galbūt atrasite ir naujovių, nes čia labai plati ir gana įdomi tema….
TURINYS
• Įvadas
• Vaizduotė
• Vaizduotės rūšys
• Pasivioji vaizduotė, jos rūšys, sąvybės
• Aktyvioji vaizduotė, jos rūšys, sąvybės
• Vaizduotės kūrimo būdai
• Individualūs vaizduotės skirtumai
• Vaizduotės turtingumas
• Vaizduotės vaizdai
• Vaizdinis mąstymas
• Kūrybiškumas
• Kūrybiškumo ir intelekto santikis
• Kūrybinio proceso dinamika
• Kūrybingos asmenybės bruožai
• Kūrybiškumas ir savęs vertinimas
• Kūrybiškumą slopinantys veiksniai
• Kūrybiškumą skatinantys veiksniai
• (Aristotelis ir jo vaizdutė)
• Vaizduotės aspektai
• Išvados
• Naudotos literatūros sąrašas
IŠVADOS
Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Pasitelkiant vaizduote galima
,,keliauti“ į praeitį, dabartį, ateitį, galima ,,susitikti‘‘ ir
,,kalbėtis‘‘ su norimais žmonėmis. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi. Naudojantis vaizduote,galima geriau pažinti save.
Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visibiškumas reiškia, kad tai, su kuo susiduriame vaizduotėje, veikia mus, beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos. Taip pat psichologai naudoja vaizduote, psichoterapijoje. Vaizduotėje yra susiduriama ne su konkrečia tikrove, o su realių žmonių, situacijų, bei veiksmų simboliais. Vaizduotės darbas didele dalimi yra simbolinė veikla. Vaizduotę žmogus naudoja visur – gyvenime, darbuose, poilsy, ateičiai gauti svajonėse vaizduotė naudojama net matematikoje. Atrodo, kad žmogus ir galvoja, kad nenaudoja vaizduotės, bet, tačiau savaime ji atsiranda gyvenimo eigoje.
Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptys – tai pertvarkyti atminties vaizdinius, kad būtų sukurta nauja, lyg tol nebuvusi situacija.
Vaizduotės mechanizmų esmė – vaizdiniai pertvarkomi, nauji vaizdai kūriami iš turimų vaizdų. Vaizduotė sintetina vaizdinius įvairiais būdais:
agliutinavimu,hiperbolizavimu, akcentavimu, schematizavimu, tipizavimu.
Angliutinavimas – realiai nesujungtų daigtų, ypatybių, sąvybių, dalių jungims; hiperbolizavimas – objekto padidinimas arba sumažinimas, jo dalių kokybinis pakeitimas; akentavimas – kurių nors požymių pabrėžimas;
schematizavimas – daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas;
tipizavimas – to, kas esminga, kartojasi vienarūšiuose reiškiniuose, nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu. Pagal aktyvumo laipsnį: Skiriama aktyvioji ir pasyvioji vaizduotė.Pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus realizuoti, tai veiklos pakaitalas, paskatina žmogų atsisakyti būtinybės veikti. Pasyvioji vaizduotė gali būti sąmoninga ir nesąmoninga. Nesąmoninga pasyvioji vaizduotė reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant. Sąmoningoji pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus (svajas), nesusijusius su valia, kuri galėtų juos įgyvendinti. Aktyvioji vaizduotė gali būti kūriamoji ir atkūriamoji. Ši vaizduotė būtina techniniai, meniniai ir kitai kūrybai paskata. Atkuriamoji vaizduotė kuria vienokius ar kitokius vaizdus iš aprašimo paskojimo. Vaizduotei pilnai išsireikšti dar naudojamos kūrybiškumas.
KŪRYBIŠKUMAS – tai asmenybės sugebėjimas atrasti kažką nauja, naujus raiškos ar problėmų sprendimo būdus, atskleisti visai naujus dalykus.
Taigi, pabaigai galiu paskyti, kad vaizduotė ir kūrybiškumas ir mūsų gyvevimo palydovai. Jie mums padeda įveikti pačias sunkiausias kliūtis, įgyvendinti savas svajones, ar pasijusti tuo, kuo nesama, bet norėtume būti.Tai tarsi mūsų gyvenimo neatsiejami dalykai, be kurių šiame pasaulyje neišgyventume…
NAUDOTOS LITERATŪROS SARAŠAS
http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_1.htm http://www.ore.lt/article.php?id=61
http://gimtasiszodis.w3.lt/girdzi_04_1.htm http://www.powerstressmanagement.com/lt/magija/saviraiskos_lygiai.htm
Daiva Grakauskaitė – Korkockienė ,,Kūrybos psicholozė“ 2002 m.
Grendstad ,,Mokytis – tai atrasti‘‘ 1996 m.
Grendstad ,,Vaizduotė ir jausmai‘‘ 1999 m.
KTU Visvaldas Legkauskas ,,Psichologijos įvadas‘‘ 2001 m.
KTU Psichologijos katedra ,Psichologija studentui‘‘ 1996 m., 2001m.
LTU Juvencijus Lapė , Gedimas Navikas ,,Psichologijos įvadas‘‘ 2003 m.
Psichologijos žodynas 19993m.
Referatas
ςαιζδυοτ⎣. ϑοσ φυνκχιϕοσ. ςαιζδυοτ⎣σ ρ⎦?ψσ.
ςαιζδυοτ⎣ ιρ κ⎦ριβι?κυμασ