Vaizduotė

Paieškokit gražiausių vaikystės spalvų.
Žaislų parduotuvėse didžiulis pasirinkimas: pliušiniai žvėreliai, viena už
kitą gražesnės Barbės. Mamos ir močiutės turi kuo pradžiuginti mažylius.

Vyresniojo amžiaus žmonės tik atsidūsta, prisiminę savąją vaikystę. Tokių
grožybių nebuvo. Iš tuščių degtukų dėžučių vaikai gamindavo baldus lėlėms,
o jas pačias siūdavo iš medžiagos. Plaukus darydavo iš siūlų. Skudurinėms
ilgakasėms drabužėlius mergaitės “modeliuodavo” ir siūdavo taip pat pačios.
Ypač įdomiai žaisdavo “parduotuve”. Medžių lapai “virsdavo” pinigais,
akmenukai – saldainiais. Kiek kūrybiškumo ir fantazijos!

Vaikystė. Turtinga ar skurdi – ji turi savo spalvas. Kuri gražesnė, kuri
vertesnė?

Sugrįžkite retkarčiais į vaikystę. Paieškokite grražiausių spalvų. Suradę
suprasit, kad šiandieninis jūsų kūrybiškumas ir laki vaizduotė iš ten, iš
vaikystės lauko.

Aldona MAKSVYTIENĖ

VAIZDUOTĖ

Pasekus psichikos procesų raidą nuo paprasčiausių sudėtingesnių link
matyti, kad kiekviename paprastesniame procese, primenančiame
ankstesniuosius, jau yra užuomazgos, pradmenys po jo einančio sudėtingesnio
proceso. Suvokimo procese jutiminius duomenis papildome patirtimi,
priskiriame kokiai nors daiktų grupei, įvardijame, t. y. priskiriame
sąvokai. Atminties vaizdiniai leidžia atgaivinti anksčiau suvoktų reiškinių
vaizdus. Tačiau tai būtų tik pavieniai konkrečių daiktų vaizdai. Atmintyje
suvokti vaizdai pertvarkomi, gali keistis jų savybės (dydis, spalva ir
kt.), pamirštami neesminiai požymiai. Užuot įsivaizdavę konkretų žmmogų Joną
Jonaitį, gimusį n metais, galime susidaryti žmogaus apskritai vaizdinį ir
bus nesvarbu nei ūgis, nei metai, nei plaukų ir akių spalva. Prisimintas
žmogaus vaizdas su svarbiausiomis jo savybėmis ir požymiais yra bendrinis
vaizdinys. Jau šiuo psichikos procesų lygiu atsiranda galimybė apibendrinti
turimą informaciją. Ta

ai rodo, kad atmintyje turima informacija pertvarkoma
ir apibendrinama. Tai jau specifiniai vaizduotės ir mąstymo procesų
požymiai.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų,
reiškinių ir idėjų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materialiais
daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Vaizduotėje sukurti vaizdiniai iš esmės skiriasi nuo atminties vaizdinių.
Atminties vaizdiniai yra konkrečių anksčiau suvoktų daiktų ar reiškinių
vaizdai, nors gali būti pasikeitę. Pavyzdžiui, matyto Klaipėdos švyturio ar
jo fotografijos pavienis atminties vaizdinys arba bendras jūros švyturio
vaizdinys jau nebus nei Klaipėdos, nei Šventosios ar kurio nors kito uosto
švyturys, o turės kiekvienam švyturiui būdingų bruožų.
Vaizduotės vaizdinys yra visai naujo būsimo objekto vaizdinys. Šiandien
Paryžiuje arba nuotraukose matytas visiems žinomas Eifelio bokšto vaizdas.
Kol jo nebuvo, inžinierius Eifelis tik savo vaizduotėje sukūrė to bokšto
vaizdą ir vėliau jį įgyvendino.
Vaizduotė laikoma žmogaus specifine psichikos veeikla, kuri atsirado ir
plėtojosi jam dirbant. Žmogus, prieš ką nors darydamas, kurdamas, mintyse
įsivaizduoja, ką ir kaip darys. Būtent tas naujo vaizdo sukūrimas iš
pradžių tik idealia forma yra vaizduotės vaizdas.
Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje
veikloje. Net ir matematikoje, atrodo, tokioje „sausoje” mokslo šakoje
daugelis atradimų be vaizduotės būtų buvę neįmanomi. Kuriant įvairias
tiriamo nusikaltimo versijas vaizduotei taip pat tenka svarbus vaidmuo.
Vaizduotė padeda žmogui sukurti tai, ko tikrovėje dar nėra, o kartais ir
tai, ko ir nebus. Tačiau jos šaltinis visada yra objektyvi ti
ikrovė. Net ir
legendiniai Dedalas ir Ikaras sparnus kūrė iš plunksnų ir vaško, kuriam
ištirpus nuo karščio Ikaras įkrito į jūrą ir nuskendo. Išradėjai broliai
Raitai, jau naudodamiesi mokslininkų darbais, sukūrė, pastatė ir skrido
lėktuvu. Mokslininkai, keldami net pačias drąsiausias hipotezes, remiasi
objektyviais tikrovės dėsniais. Rašytojai ir menininkai, kurdami savo
veikalus, stebi gyvenimą, remiasi sukaupta patirtimi. Kuriant fantastiškus
vaizdus ir kino filmus priemonės tai kūrybai paimamos iš tikrovės, nors
naujas vaizdas jos ir neatitinka (undinė – tai moters ir žuvies junginys,
kentauras – vyro ir žirgo ir t.t.).
Vaizduotėje kurdamas naują dalyką žmogus stengiasi jį įkūnyti kokia nors
objektyvia, realia forma; daiktais, piešiniais, muzikos ir literatūros
kūriniais, praktiniais veiksmais ir t.t.
Vaizduotė yra glaudžiai susijusi su praktine žmogaus veikla. Jis kuria
vaizdus, idėjas, mintis, vėliau jas tikslina, turtina, keičia ir praktiškai
įgyvendina savo turimus pradinius, dažnai dar gana neaiškius, neapibrėžtus
sumanymus. Žmogus praktinės veikios metu savo turimus pradinius ne visada
pakankamai aiškius sumanymus sukonkretina, patikslina, apibrėžia ir tai
padeda juos įgyvendinti.
Vaizduotės ryšys su objektyvia tikrove ir praktika lemia jos priklausomybę
nuo tikrovės pažinimo. Kuo daugiau žmogus turi žinių iš tos srities, kuri
susijusi su jo kūryba, tuo didesnė galimybė sukurti tikrovę atitinkančius
naujus dalykus ir juos praktiškai pritaikyti.
Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis: interesais,
žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.

VAIZDUOTĖS RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį vaizduotė sk

kiriama:
1. Pasyvioji vaizduotė. Ji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus
realizuoti, programas, kurių nė neketinma arba nė neįmanoma įgyvendinti. Ji
dar skirstoma į:
a) Sąmoninga. Ji kuria vaizdus, nesusijusius su valia, kuri galėtų juos
igyvendinti. Jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, aišku, kad asmenybės
raidoje yra trūkumų.
b) Nesąmoninga. Ji reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai,
pusiau snūduriuojant, sapnuojant.
2. Aktyvioji vaizduotė skirstoma į:
a) Kuriamoji. Ji labiausiai susijusi su darbo procesais, kada turimi
vaizdai realizuojami techninėje, meninėje ar kt. kūryboje.
b) Atkuriamoji. Ji labiau susijusi su mokymo procesu.

PASYVIOJI VAIZDUOTĖ, JOS RŪŠYS,

SĄVYBĖS
Vaizduotės vaizdiniai kuriami labai įvairiai. Pagal tai skiriamos
vaizduotės rūšys. Paprasčiausia, pradinė vaizduotės forma yra tie atvejai,
kai vaizdai ir idėjos atsiranda be specialaus ketinimo įsivaizduoti. Tai
nevalinga vaizduotė, kartais dar vadinama pasyviąja. Ryškiausias nevalingos
vaizduotės atvejis yra sapnai. Juose susipina įvairiausi vaizdai, įvykiai,
kurie neretai neturi nieko bendro su tikrove. Sapnuose vaikštome oru,
matome siaubūnus, kurie mums kelia grėsmę, ir tik nubusdami išsivaduojame
iš jų spąstų. Gilaus miego metu, kai didžiųjų pusrutulių žievė labai
slopinama, žmogus nesapnuoja. Užmiegant ir nubundant nervinių ląstelių
aktyvumas arba dar visiškai nenuslopintas (užmiegant), arba jos pamažu
darosi aktyvesnės (nubundant). Tarp atskirų smegenų žievės centrų miego
metu susidaro ryšiai, kurių paprastai nebūna, todėl sapnuojame
fantastiškus, vaizdingus sapnus, vaizdai nekontroliuojami ir jokio loginio
ryšio juose nebūna. Sapnams budinga nenatūrali įvykių eiga, atsiranda
keistų vaizdų, kurie yra
lyg fantastiška realių vaizdų bei daiktų kombinacija. Tai yra ne

eįprasto
funkcionuojančių ląstelių sąveikos rezultatas, atsirandantis dėl netolygaus
atskirų žievės dalių slopinimo.
Nevalingai vaizduotei priskiriami ir tie vaizdai, kurie kyla klausantis
pasakojimo, skaitant knygą. Tačiau tai jau ne chaotiškas vaizdų kratinys, o
vaizdai, susiję su priimamos informacijos turiniu. Tai ne mūsų noru sukurti
vaizdai.
Valinga vaizduotė – tai naujų vaizdų kūrimas turint aiškų tikslą,
nukreipiant sąmoningą veiklą tiems vaizdams kurti. Tai mokslininko,
konstruktoriaus, išradėjo, architekto, menininko, rašytojo, kompozitoriaus
ir kita veikla. Pasireiškiant valingai vaizduotei svarbų vaidmenį atlieka
kalbėjimas, kilusių uždavinių išreiškimas žodžiu. Tačiau ir valingos
vaizduotės procesas būna skirtingas, todėl skiriamos atkuriamoji ir
kuriamoji vaizduotės.

AKTYVIOJI VAIZDUOTĖ JOS RŪŠYS,

SĄVYBĖS

Atkuriamoji vaizduotė yra vaizdo sudarymas pagal to objekto aprašymą,
brėžinį, gaidas, schemą ir pan. Statybos vykdytojas, nagrinėdamas statomo
namo brėžinius, susidaro jo vaizdą ir juo remdamasis organizuoja darbą;
muzikos atlikėjas, žvelgdamas į muzikinius ženklus, atkuria melodiją:
turistas, žvelgdamas į topografinį žemėlapį, atkuria vietovės, kuria jis
kelius, vaizdą; skaitydami grožinės literatūros kūrinį mintyse matome
personažus, vietoves, įsijaučiame į veikėjų išgyvenimus. Atkuriamosios
vaizduotės vaizdas visada būna susijęs su dokumento, kuriuo remiamės,
nuorodomis. Tačiau tais pačiais muzikiniais ženklais vadovaudamiesi keli
muzikantai gali nevienodai interpretuoti muzikos kurinį; tą pačią įvykio
schemą nagrinėdami įvykį tiriantys asmenys gali nevienodai įsivaizduoti
situaciją.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai turi atitikti pateiktus aprašymus,
brėžinius ir pan. Jų interpretacijų skirtumai negali būti labai dideli.
Skaitydami knygą galime labai skirtingai įsivaizduoti veikėjus, tačiau
pagal brėžinį atkuriamos detalės vaizdas turi būti tiksliai atkurtas. Kitu
atveju galime pagaminti netinkamą detalę.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdų, jų aprašymų ir brėžinių atitikimas labai
priklauso nuo tų dokumentų kokybės ir vaizdavimo tikslumo. Kita vertus, tai
priklauso ir nuo tuos vaizdus atkuriančio asmens žinių, patirties, nuostatų
ir kitų savybių.
Atkuriamosios vaizduotės vaizdai bus gyvi, turtingi, tiksiūs ir teisingi,
jei atitiks dvi sąlygas:
Reikia mokėti teisingai suprasti tuos aprašymus, schemas, brėžinius,

žinoti sutartinių ženklų reikšmes.
Reikia turėti pakankamai ryškių vaizdų atsargą iš atitinkamos tikrovės

srities.
Kuriamoji vaizduotė yra savarankiškas naujų vaizdų sudarymas, įtrauktas į
kūrybinės veiklos procesą, kurios rezultatas yra originalūs produktai. Tai
mokslininko, išradėjo, konstruktoriaus, rašytojo, kompozitoriaus,
dailininko ir kitų asmenų vaizduotėje sukurti kūriniai. Dažniausiai tai
vertingi kūriniai, bet gali būti ir menkaverčiai bei neverti įgyvendinti
daiktų ar reiškinių vaizdai.
Kuriamosios vaizduotės procesas prasideda kilus sumanymui ar idėjai.
Kartais toks sumanymas brandinamas mėnesius. Brandinant sumanymą
išsiaiškinamas jo turinys. Tam padeda žinoma praktinė medžiaga apie tą
dalyką ir gretimas sritis. Čia kyla pavojus numatytą uždavinį spręsti jau
žinomu, įprastu būdu.
Išaiškėjus kūrinio idėjai ar sumanymui prasideda kūrybos procesas. Kartais
gerai ir visapusiškai apgalvotas sumanymas bei sukaupta faktinė medžiaga
sudaro sąlygas gana lengvai sukurti tai, kas užsibrėžta. Tačiau ypač
pradiniame etape susiduriama ir su daugybe sunkumų. Kuo originalesnis ir
drąsesnis sumanymas, tuo sunkiau jį įvykdyti.
Kuriant naujus vaizdus bandomi įvairiausi jau turimų vaizdų derinimo
variantai, eksperimentuojama. Svarbu, kad kūrėjas savo vaizduotei duotų
visišką laisvę, nebijotų jungti tai, kad atrodo net neįmanoma. Tai veda
prie originalių sprendimų ne tik dailėje, literatūroje, bet ir mokslinėje
kūryboje.
Pasireiškiant kūrybinei vaizduotei lyginami, analizuojami bei jungiami
įvairūs elementai, daiktai, situacijos, todėl kai kurie autoriai tai vadina
vaizdiniu mąstymu.
Kūrybinė vaizduotė nevienodai pasireiškia įvairiose veikios srityse.
Išskirtinė kuriamosios vaizduotės rūšis yra svajonė. Tai vaizduotės
procesas, nukreiptas į trokštamą ateitį, tai norimo, geidžiamo dalyko
vaizdo sukūrimas. Kuriamosios vaizduotės kuriami vaizdai toli gražu ne visi
yra tai, ko autorius trokšta gyvenime. Rašytojas romanuose vaizduoja ne tik
teigiamus veikėjus ir jų kilnius darbus. Aprašyti neigiami veikėjai, jų
asociali veikla, plėšimai, žudymai, deja, yra mūsų tikrovės atspindys. Tai
vaizduodamas rašytojas siekia atkreipti dėmesį į tas blogybes ir paskatinti
jas išgyvendinti. Svajonės visada susijusios su tuo, ko norima, kas kūrėją
traukia, ko jis siekia.
Svajonės, kaip vaizduotės procesas, ne iš karto duoda objektyvų rezultatą.
Jos kartais ir visai neįgyvendinamos, tačiau gali tapti galinga paskata
pasirengti kokiai nors veiklai. Svajonė tapti kosmonautu jaunuolį gali
paskatinti siekti atitinkamų žinių, fiziškai lavintis ir daug ko išmokti,
nors kosmonautu jis gal ir netaps.

VAIZDUOTĖS KŪRIMO BŪDAI

Vaizduotė sintetina vaizdus įvairiais būdais:
1. Agliutinavimu (realiai nesujungiamų daiktų ypatybių, savybių, dalių
jungimas);
2. Hiperbolizavimu (objekto padidinimas arba aumazinimas, jo dalių
kokybinis pakeitimas);
3. Akcentavimu (kurių nors požymių pabrėžimas);
4. Schematizavimu (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo
pabrėžimas);
5. Tipavimu (esminio ir besikartojančio vienarūšiuose reiškiniuose
nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu).

Vaizduotės vaizdiniai kuriami įvairiai.
Paprasčiausias vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra agliutinacija -tai
skirtingų dviejų ar daugiau objektų dalių jungimas į naują visumą. Tai
undinės vaizdinys, kurį gauname sujungę pusę moters ir pusę žuvies,
kentauro vaizdinys – pusė vyro ir pusė žirgo, velnio vaizdinys, sudarytas
iš žmogaus kūno, arklio kanopų, karvės uodegos ir ožio ragų. Kuriant
vaizdus agliutinacijos būdu pirmiausia reikia vieno objekto tam tikras
dalis atskirti nuo jo visumos (atlikti disociacijos procesą): kūną,
kanopas, uodegą ir ragus atskirti nuo tų objektų, kuriems jie natūraliai
priklauso, paskui atskirtas dalis sujungti (asocijuoti) į naują vaizdinį,
t. y. velnią. Agliutinacija taikoma ir techninėje kūryboje: vėjo malūno
sparnai ir lėktuvas tampa malūnsparniu; akordeonas yra armonikos ir pianino
junginys (1 pav.).

[pic]
1 pav. S. Krasauskas. Doc. J. Balkevičiaus šaržas. Vaizdinių agliutinavimas
ir akcentuacija

Kitas vaizduotės vaizdinių kūrimo būdas yra hiperbolizavimas – tai
vaizduojamo objekto arba atskirų jo dalių padidinimas arba sumažinimas.
Hiperbolizavimo pavyzdys – Dž. Svifto romano liliputų ir milžinų šalys,
devyngalviai slibinai, lietuvių pajūrio pasakų mergelė milžinė Nida, kuri
įbridusi į Baltijos jurą audros metu gelbėdavo žvejų laivus, pasakos
„Snieguolė ir septyni nykštukai” veikėjai nykštukai.
Akcentavimas – tai toks kūrybinės vaizduotės procesas, kai pabrėžiamos ir
ypač išryškinamos vaizduojamo objekto atskiros dalys. Jis naudojamas
piešiant šaržus, kuriuose paryškinamos kai kurios detalės. Kai dailininkas
pastebi ir paryškina tam tikram žmogui būdingus bruožus, sukuriamas labai
vykęs humoristinis asmens portretas. Galima pabrėžti, paryškinti gerąsias
(didelę mokslininko galvą) ir neigiamas žmogaus ypatybes -gobšuolio rankų
pirštai ilgi, o nagai atlenkti Į save ir pan. (žr. 1 pav.).
Schematizavimas – objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas atmetant
individualias ypatybes. Schematizavimo pavyzdžiai yra senoviniai gyvūnų ir
žmonių pavidalai, nupiešti ant urvų sienų, stilizuoti ornamentai, sudaryti
augalų lapų ar kitų jų dalių pavyzdžiu.

Įterpimas – tai daikto arba reiškinio atskirų savybių perkėlimas į naują
kontekstą, kuriame jie įgyja naują prasmę. Pavyzdys – knygos „Alisa
stebuklų šalyje” veikėjas triušis su liemene ir kišeniniu laikrodžiu,
dailininko S. Krasausko piešinys „Jaunystė”, kuriame plaukai ir lūpos yra
iš augalų šakelių ir lapelių (žr. 2 pav.).
[pic]
2 pav. S. Krasauskas „Jaunystė”. Vaizdinių apibendrinimo ir įterpimo
pavyzdys
Tipizavimas -tai sudėtingas vaizdinių pertvarkymo būdas, išryškinant grupei
būdingas ypatybes atskirų individų vaizduose ir aprašymuose. A. Baranauskas
savo poemoje „Anykščių šilelis” vaizduoja ne konkretų šilą, o apskritai
Lietuvos miškų likimą. A. Vienuolio paskenduolė vaizduoja kaimo merginos
likimą, o Žemaitės Vingių Jonas – tipiškas apsileidęs kaimo bernas.

Bet kokiame sudėtingesniame meno kūrinyje rasime panaudotų įvairių
vaizdinių kombinavimo būdų. Ryškiausiai jie pastebimi regimuose dailės
kūriniuose. Pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio paveiksle „Jūros sonata. Finale” (
pav.) pastebimas hiper-bolizavimas (padidintos bangos laivelių atžvilgiu),
įterpimas (jūros puto-

[pic]

M. K. Čiurlionis. Jūros sonata. Finale

mis išrašyti dailininko inicialai), schematizavimas (laivelių rangauto ir
burių piešiniai), alegorija (ne tik sonatos, bet ir žmogaus gyvenimo
finalas), tipizavimas (tipiškas grėsmingos stichijos siautėjimas prieš
silpnučius individus).

Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kaip vaizdinių pertvarkymas duoda
reikšmingų rezultatų – meno ir technikos kūrinių. Tačiau taip atsitinka tik
tada, kai vaizdinių pertvarkymas remiasi bendresnėmis mąstymo, vaizduotės
ir emocinėmis schemomis. Atsitiktinės vaizdinių kombinacijos vertingų
kūrinių gali duoti labai retais atvejais.

Norint sukurti tipišką vaizdą reikia pažinti daugumą tos klasės objektų. M.
Gorkis yra pasakęs, kad norint sukurti tipišką pirklio, popo ar darbininko
vaizdą, reikia išstudijuoti Šimtą pirklių, popų ar darbininkų. Tai būdinga
ne tik rašytojų, bet ir muzikų, dailininkų, konstruktorių, mokslininkų
veiklai.
Nors skiriama atkuriamoji ir kuriamoji vaizduotės, aiškios ribos tarp jų
nėra. Žinoma, atkurdami vietovės vaizdą pagal topografinį žemėlapį arba
gamindami detales pagal brėžinį turime tiksliai atkurti tuos vaizdus
vadovaudamiesi sutartiniais ženklais. Tačiau keli skirtingi muzikos kūrinio
atlikėjai gali skirtingai jį interpretuoti, iliustruodami knygą
dailininkai, nenukryp-dami nuo pagrindinės minties, gali pasirinkti vieną
arba kitą iliustravimo
formą, tinkamiausius iliustruoti, kūrinio personažus, vaizduojamus
epizodus. Netgi statybininkas, įgyvendindamas architekto sumanymus, gali
kai ką pakeisti. Tokiais atvejais riba tarp atkuriamosios ir kuriamosios
vaizduočių tarytum išnyksta.
iš to, kas pasakyta, galime matyti, kad vaizduotė artimai susijusi su
kitais psichikos procesais. Atminties vaizdiniai teikia jai medžiagą
naujiems vaizdams kurti. Mąstymas padeda analizuoti turimus vaizdinius ir
jų elementus sintezuoti, jungti į naujas visumas. Jausmai žadina vaizduotės
veiklą. Baimė kelia vaizduotėje daugybės galimų pavojų vaizdus ir skatina
kurti vaizdus, kaip tų pavojų išvengti. Džiaugsmas atskleidžia naujas
veiklos perspektyvas, skatina kurti ir įgyvendinti sumanymus. Kūrybos
procesas pats savaime sukelia teigiamus jausmus, kai sekasi, ir
susirūpinimą, nusiminimą, liūdesį, kai nesiseka..

INDIVIDUALŪS VAIZDUOTĖS SKIRTUMAI

Individualūs vaizduotės skirtumai. Nors visi kuriame naujus vaizdus apie
praeitį, dabartį ir ateitį, tačiau atskiri asmenys vaizdus kuria
skirtingai. Atskirų žmonių vaizduotė skinasi savo platumu, turiningumu,
jėga ir realumu.
Vaizduotės platumą parodo tos sritys, kurias ji apima. Leonardas da VinČis
buvo ne tik žymus dailininkas, bet ir technikos, fortifikacijos
specialistas, kūrė lėktuvų projektus, M. Čiurlionis buvo dailininkas ir
muzikas, L. Gutauskas – poetas ir dailininkas ir t. t. Tokių pavyzdžių yra
nemažai. Kita vertus, sutiksime ir tokių asmenų, kurie be savo siauros
veiklos srities daugiau niekuo nesidomi. Vaizduotė neretai peržengia
tikrovės ribas. Tai jau fantastikos sritis, į kurią žmogus neretai
nukeliauja savo svajonėse.

VAIZDUOTĖS TURTINGUMAS

Vaizduotės turiningumą parodo kuriamų vaizdų įvairumas ir prasmingumas.
Vaizduotės turiningumas susijęs su platumu. Leonardo da Vinčio, V. A.
Mocarto, V. Kudirkos, J. Marcinkevičiaus vaizduotė ir turininga, ir plati.
Kiekvieno žmogaus vaizduotė paprastai pasireiškia kokioje nors srityje.
Skiriamos meninė, muzikinė, techninė, mokslinė ir kitos vaizduotės rūšys.
Vaizduotės platumas ir turiningumas priklauso nuo žmogaus žinių ir
patirties. Patirtis ir žinios ne tik teikia medžiagą vaizduotei, bet ir
nulemia jos kryptį.
Vaizduotės jėgą rodo tai, kiek jos sukurti vaizdai savo ryškumu ir aiškumu
priartėja prie suvokiamų vaizdų. Jeigu vaizduotė stipri, riba tarp jos
vaizdų ir tikrovės tarytum išnyksta. Kompozitorius girdi muziką, kurią
skuba užrašyti muzikiniais ženklais. L. van Bethovenas jau kurčias būdamas
„girdėjo” kuriamos „Devintosios simfonijos” skambėjimą. Dailininkas „mato”
norimo nupiešti paveikslo vaizdą.
Vaizduotės jėga priklauso nuo žmogaus poreikių, interesų, norų. Žmonių,
kurie gyvena tik šia diena, vaizduotė silpna. Ji priklauso nuo emocinių
išgyvenimų, kuriuos sukelia vaizduotės vaizdai, ir kurie savo ruožtu
skatina vaizduotės veiklą. Be to, ji priklauso ir nuo dėmesio sutelkimo bei
tikrovės suvokimo.

VAIZDUOTĖS VAIZDAI

Vaizduotės vaizdai ypač ryškūs miegant ir priklauso nuo bendros žmogaus
būsenos, t. y. ar jis budrus, sveikas, ar pavargęs. Esant aukštai
temperatūrai vaizduotės veikla suaktyvėja. Sutrikus nervų sistemai
vaizduotės
vaizdai įgauna suvokimų aiškumą, virsta haliucinacijomis. Žmogus vaizduotės
vaizdus išgyvena kaip suvokimus. Tai jau patologiniai reiškiniai.
Vaizduotės vaizdai būna tikroviški, jeigu jie teisingai atspindi tikrovę,
nors ir pertvarkytu pavidalu. Tikroviška vaizduotė yra ir tada, kai
sukurti vaizdai įgyvendinami kuriant naujas vertybes. Net svajonės gali
būti įgyvendintos. Vaizduotės tikroviškumas priklauso nuo žmogaus žinių,
patirties, kritiško mąstymo.
Vaizduotė netikroviška, kai jos sukurti vaizdai negali būti įgyvendinti
arba jų įgyvendinimas būtų beprasmis. Tokius vaizdus kuria žmonės, kurie
turi mažai žinių, patirties, nepakankamai išugdytą mąstymą, ir tie, kurie
atitrūkę nuo tikrovės, neveiklūs.
Vaizduotės reikšmė žmogaus gyvenime didelė. Ji leidžia geriau pažinti
pasaulį, praturtina psichikos procesų veiklą. Vaizduotė reikšminga
įvairiose žmogaus veiklos srityse: žaidžiant, mokantis, dirbant, kuriant,
tačiau teigiamą reikšmę turi tik tikroviška vaizduotė.

Ypač svarbus vaidmuo tenka kūrybiškumui, kuris reiškiamas spontaniška,
nevaržoma vaizduote. N. M. Grendstad žodžiais, vaizduotė – viena iš mąstymo
formų. Dėl to pasidaro svarbus humanistinio ugdymo principas ???mokytis –
tai atrasti“. Tai ugdymo principas, siekiantis susieti pažintinę bei
emocinę sferas, ir jo pradininku laikomas G. I. Brownas. Specifiniai šio
ugdymo metodai, kaip antai: vaizduotės, darbo mažose grupelėse, piešinių,
nebaigtų sakinių bei kt. (pvz., ???Saulės“), – sėkmingai taikomi
puoselėjant moksleivių kalbinę saviraišką, nes kalbos ugdymas
neįsivaizduojamas be vaizduotės. Vaizduotė suteikia savitos informacijos,
padeda įgyti turiningesnį ir visybiškesnį aptariamo dalyko vaizdą (K.
Ušinskis, J. Budzinskis, N. M. Grendstad ir kt.). Susidaryti vaizdiniai
savitai perteikiami žodžiais. Kad moksleivių kalbinė raiška būtų originali,
reikia ne slopinti vaizduotę, o ją lavinti. Taigi vaizduotė gali būti
naudojama ir kaip ugdymo priemonė. Pasak N. M. Grendstad, vaizduotėje
patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūno reakcijas, mintis, jausmus
beveik taip pat kaip patirti tikrovėje. Vaizduotė leidžia pajusti daugelį
tikrovės reiškinių, kurių vaikas negali patirti tiesiogiai. Tai pagilina
žinias ir paruošia tikroms situacijoms. Vaizduotė yra susijusi su mąstymu
ir užmezga ryšį su jausmais. Visa tai galima nusakyti, pavadinti ir savitai
išreikšti kalba.
Kalbantis sudaroma galimybė ne tik pasakyti, kas jaučiama, išsakyti
nuomonę, bet ir kas mąstyta suvokiant tikrąją padėtį, ją aptariant,
įvertinant. Tai sudaro tinkamas ugdymo ir ugdymosi sąlygas moksleivių
kalbinei saviraiškai plėtoti. Vaizduotės metodas suteikia galimybę teorines
žinias (sąvokas, normas, vertybes) kiekvienam ugdytiniui išgyventi
individualiai, įsigilinti, pajusti ir įprasminti. Vaizduotėje išgyventos
situacijos sudaro sąlygas individualiai kalbinei raiškai. Anot N. M.
Grendstad, ???vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys
į išorinio pasaulio išgyvenimą“. Kalbėdami apie pradinės mokyklos
moksleivį, turėtume nepamiršti, kad ypač svarbus vaidmuo čia tenka
pažintinės ir emocinės sferų susiliejimui. Formuojantis šio amžiaus vaiko
vaizduotei, tobulėjant gebėjimams bendrauti, be žaidybinės veiklos, ima
dominuoti mokymosi veikla. Žaisdami vaikai dažnai tarpusavio santykius
modeliuoja, o tai savo ruožtu tobulina, plėtoja jų kalbą.
Kiekvienas vaikas turi vaizduotės dovaną. Tą akimirką, kai sukeliamas
įspūdis, toks stiprus, jog ilgam įsiskverbia į atmintį, vaikas yra poetas,
savaip patiriantis įspūdį ir perteikiantis jį kitiems ar tiesiog
išsaugantis. Jei vaikas užgniaužia meninius sugebėjimus ir dieviškoji
vaizduotės dovana, kurią jis gimdamas atsinešė, liko tik svajonėse,
dažniausiai kalti esame mes, suaugusieji.
Buvo rytas. Stebėjome pavasario gamtą. Juozas sušuko:

– Mokytoja, dar viena gėlė!

Dalius:

– Kokia marga.

Gintarė:

– Ji verkia.
Kiekvienas išsakė savo, todėl ypatingą įspūdį. Gintarei, kuri pirmą kartą
pastebėjo rasos lašą, pakibusį ant margutės žiedo, sukeltas įspūdis išliks
galbūt visą gyvenimą. Ji matė mažą gėlytę-varpelį, prausiamą ryto rasos, ir
didžiulis pasaulis buvo visas čia pat. Mažytėje gėlytėje ir vaiko širdelėje
tilpo viskas. Galbūt šis įspūdis kada nors taps eilėraščiu.
Meninis įspūdis toks pat reikšmingas kaip ir gamtos sukeltas. To neįmanoma
paaiškinti vien tik pasitelkus jausmus ir protą. Galbūt tada, kai tai
vyksta, vaikai gali pajusti gyvenimo džiaugsmą, kuris suteikia drąsos ir
noro veikti.
Pasaka, drama, eilėraštis veiksmingi todėl, kad vaikams buvo sudaryta
galimybė patiriant įspūdį įsiklausyti į savo protą ir kūną, leista pajusti
tai, kas yra ramu ir neramu, meilė ir neapykanta, liūdesys ir džiaugsmas,
užmegzti ryšį su pačiu savimi. Meninė kalba – tai mįslė, kurią galima
atspėti tik individualiai, kai klausytojo galvoje šis tas įvyksta. Todėl
reikėjo pažinti save, išdrįsti patirti ir įspūdžiais dalytis su kitais.
Svarbiausia buvo suteikti vaikams galimybę asmeniškai, o ne klausantis
nurodymų vertinti meno poveikį.
Įgyvendindami papildomojo ugdymo programą, nuvykome į teatrą. Įstrigo tai,
jog pilnutėlėje salėje, kuri šurmuliavo, švilpė, rėkė ir laukė prasidedant
spektaklio ???Nykštukas Nosis“, tyliai sėdėjo tik šeši mano vaikai. Tai
netruko ilgai, tačiau mano širdį suvirpino įspūdžio laukimas. Apie ką
vaikai galvojo, ką jautė, kas buvo užvaldę jų mintis ir protą? Ar jie buvo
pasiruošę

panirti į visa, kas yra pakylėta, intelektualu? Juk jei neįsijausi,
nesiklausysi, nemąstysi, joks menas nieko nereikš.
Vaizduotė pasitelkiama kaip vienas iš kalbos ugdymo būdų. Siekiant kalbinės
saviraiškos, reikia ją lavinti, nes ji padeda pamatyti tikrovę iš skirtingų
atskaitos taškų. Vaikui tai ypač patrauklu. Iš aktyviojo mokymo metodų
taikyta inscenizavimas ir skaitymas vaidmenimis. Be abejonės, prieš tai
pačių bandyta raiškiai skaityti arba klausytasi aktoriaus meninio skaitymo
stengiantis išgirsti, pajusti, praregėti.
Vaizduotė padeda suvokti tekstą, realų pasaulį susieti su simboliais. Dėl
to ypač svarbus pasidaro žaidimas. Žaisdami žaidimą ???Aš – ne aš“, vaikai
įsivaizdavo esą šuniukai, arkliukai ar kt. ir žodžiais bandė apibūdinti, ką
jie veikia, ką jaučia būdami gyvūno vietoje (t. y. eina nuo realaus prie
įsivaizduojamo ir vėl sugrįžta į realybę). Žaisdami jie išorinį pasaulį
keitė pagal savo vaizduotę. Susikurtas situacijas išgyveno kaip tikrovę,
lyg patys dalyvautų. Dėl to spartėjo abstraktusis vaikų mąstymas. Vaizduotę
žadino įvairūs literatūros kūriniai, pokalbiai, dainelės, žaislai,
paveikslai, darbai bei tarpusavio santykiai. Kildavo noras savo
įsivaizdavimus perteikti žodžiais. Žaidimas provokavo kalbinę saviraišką,
aktyviąją kalbą. O tokia nuo kalbos neatsiejama veikla vertė mąstyti.
Kadangi žaidimas yra kūrybinė veikla, tobulėjo įvairūs vaikų gebėjimai,
tarp jų ir kalbiniai. Papildomojo ugdymo pamokėlėse žaidimas buvo
pasitelkiamas kaip natūrali ugdymo forma. Sumažinus žaidimų, nukenčia ir
kalbinė saviraiška, ir laisvė. Pamokėlės, paįvairintos žaidimais ar jų
elementais, skatino ieškoti prasmės, ugdė smalsumą, emocijas ir vaizduotę,
kalbinę saviraišką, stimuliavo jausmus ir protą. Organizuojant žaidimus,
vaikams teko suteikti kūrybinę laisvę, kad žaidimas neįpareigotų, puoselėtų
teigiamas emocijas ir vaikai nebijotų prastai pasirodyti.
Buvo ir žaidimų, reikalaujančių dalyvauti visiems iš eilės. Tai ypač
aktyvino vaikų kalbinę saviraišką, nes visi, net ir patys nekalbiausieji,
tapo lygiateisiais dalyviais ir kiekvienas turėjo galimybę pasireikšti.
Žaidimas padėjo vaikams išmokti kontroliuoti savo kalbą, pratino kalbėti
nepasirengus, būti tolerantiškiems kito kalbai, suprasti, kad gali būti
įvairių nuomonių. Be to, padėjo kaupti tekstų kūrimo įgūdžius ir apskritai
tokios kūrybos patirtį. Tai savo ruožtu skatino savęs pažinimą, emocijų
valdymą, draugiškumą kitiems, plėtojo dalyvavimo pokalbyje įgūdžius. Vaikai
išmoko aiškiau išsakyti mintis, išklausyti kitus, atitinkamai reaguoti ir
atsakyti, paklausti. Vaizduotę lavino žaidimai ???Detektyvas“,
???Televizijos laida“, ???Kamuoliukas“, ???Melagių loto“,
???Fotonuotrauka“, ???Dailininkas“.
Vaizduotė glaudžiai susijusi su kūryba. Vaikai, kurie trykšta gyvenimo
džiaugsmu, entuziazmu, paprastai būna kūrybingi. Vaizduotė – vienas iš
kūrybiškumo komponentų, padedančių plėtoti ir vaikų kalbinę saviraišką, –
buvo labai svarbi ugdymo ir ugdymosi dalis, nes daugelio dalykų mano
mokiniai negalėjo patirti gyvenime. Visų jų socialinės gyvenimo sąlygos
buvo prastos, todėl kartais tik vaizduotė galėjo teikti vilčių, kad
gyvenime jų dar laukia kai kas netikėto, ko dar nėra įvykę, bet gali
įvykti. Norėtųsi tikėti, kad kalbinės saviraiškos veikla atvėrė vaikams
geresnį pasaulį, svajonę, suteikė viltį, o vaizduotė leido aprėpti jį kaip
margesnį ir geresnį.
Ar mano mokiniai kūrybingi? Kai jie džiaugiasi ir kupini entuziazmo, jie
kūrybingi. Jie atviri ir imlūs, jie – vaikai. Jiems dar nereikia pastangų
atsiverti nepažintam pasauliui. Jie spontaniški ir visiškai laisvi, kai
pina ???Draugystės pienę“, kai kalba vieni kitiems, dar aktyvūs ir
nesusikaustę, atviri viskam,

kas nauja. Jiems suteikta pasirinkimo laisvė. Ir kiekvienas

ją sprendžia savaip. Visų nuomonė vertinama, gerbiama. Visi yra teisūs.
Vaikų entuziazmas neblėsta ir pasakojant apie savo darbą. Dažnai kalbėti
pradedama idėjos, sumanymo apibūdinimu, perteiktu savo kalba. Sakykim,
Evelinai kilo didelio vainiko idėja. Ją įgyvendinti padėjo Juozas, visi
entuziastingai dirbo. Juk iš tiesų vaikai geba atrinkti, kas jiems tuo
momentu svarbiausia, geba susivienyti bendrai idėjai! Todėl svarbu ne
suvienodinti, bet stiprinti vaikų individualybes, kad paskui jie galėtų
skirtingais būdais prisidėti prie bendro darbo, nevengtų bendros
atsakomybės.
Glaudus ryšys tarp vaiko galvoje gimstančių minčių, vaizdinių ir veiksmų
taip pat pavirsta žodžiais. Žodžiai ir mintys sąveikauja tarp savęs ir
tampa visuma. Žodis gali pavirsti vaiko veiksmu, kalbine saviraiška. Veikla
yra viskas, ko imamasi turint tikslą, – mintys, idėjos, veiksmai (kalba).
Tai būdinga ir kalbinei saviraiškai. Ją organizuojant, pasidaro svarbu,
kokias tobulėjimo galimybes įmanoma pasiūlyti vaikams. Mokykla turėtų
suteikti vaikui galimybę suvokti save kaip kūrėją. Kūrybos

reikia siekti. Kūrybiškas darbas yra sąmoningi veiksmai, kuriuose turėtų
būti ryšys tarp idėjos, įsivaizdavimo, jausmų, patirties, reikmės,
supratimo ir veiksmo.

VAIZDINIS MĄSTYMAS

Vaizdinis mąstymas – tai mąstymo rūšis, susijusi su situacijų ir jų
pasikeitimo įsivaizdavimu. Vaizdiniu mąstymu išsamiausia atkuriama faktinių
daikto ypatybių įvairovė. Svarbus mąstymo bruožas – daiktų ir jų neįprastų
savybių, neįtikėtinų derinių fiksavimas.

KŪRIBIŠKUMAS

Kūrybiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti savarankiškai,
nestereotipiškai, greitai orientuotis probleminėje situacijoje, lengvai
rasti netipiškus sprendimus.

Asmenybės sugebėjimas atrasti nauja – visiškai naujus raiškos arba
problemos sprendimo būdus, atskleisti visai naujus dalykus (B. Edwards) –
vadinamas kūrybiškumu (angl. ???creativity“). Humanistinė psichologija
kūrybiškumą sieja su pačia žmogaus Esme – jo savisklaida ir savipilda.
Taigi šia prasme kiekvienas žmogus yra kūrybiškas. Vaikystės tyrinėjimai
tai patvirtina. Kiekvienas vaikas turi vidinę galią tapti kūrybiškas. Vos
pradėjęs judėti, jis tyrinėja, eksperimentuoja ir iš tikrųjų kuria. Saugaus
ir laimingo vaiko elgesys yra geriausias kūrybiško žmogaus pavyzdys.
Visuminiam kūrybiškumui būdinga (M. B. Karnes, 1986):

     • sugebėjimas kurti naują, neįprastą produktą, kuris „atrandamas“
įsigilinus į problemą, dažniausiai staigios pagavos (insaito) metu;

     • neribotas įvairiausios informacijos įsisąmoninimas;

     • didelis lankstumas analizuojant bei formuluojant sprendimus,
neįprastos asociacijos;

     • informacijos pertvarkymas remiantis visomis žiniomis, visa patirtimi
ir vaizduote;

     • naujo vientiso darinio sukūrimas su jam būdingu detalumu, svarba ir
išskirtinumu.

Kūrybiškumą daugiausiai lemia:
1. Individualios asmenybės savybės (vaizduotės lakumas, mąstymo
greitumas, tikslumas, lankstumas, išradingumas, konstruktyvumas,
smalsumas);
2. Motyvacinė įtampa (poreikis nuolat tobulinti savo veiklą);
3. Asmenybės gyvenimo aplinkybės (patyrimas, auklėjimas ir saviaukla);

Kūrybiškumo santykis su intelektu nėra pakankamai ištirtas, manoma, kad jie
nėra tiesiogiai susiję. Yra sukurta nemažai metodikų, tiriančių
kūrybiškumą. Vienos žymiausių metodikų yra JAV psichologų – Torrance,
Guillford testai.
Kūrybingumo tyrinėtojo E.P.Torrance sukurta iki šiol išsamiausia kūrybinių
sugebėjimų tyrimo metodika, kuri išskiria keletą svarbiausius kūrybingumo
veiksnius:
1. Mąstymo lankstumą – sugebėjimą lengvai pertvarkyti turimą patirtį.
2. Mąstymo sklandumą – tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų
gausumas.
3. Originalumą – pagrįstą tolimomis asociacijomis.
4. Detalumą bei išbaigtumą – tai gebėjimas išplėtoti idėją ir ją
įgyvendinti.

Prie minėtų veiksnių autorius taip pat priskiria ir jautrumą problemoms,
kaip sugebėjimą pamatyti neatitikimus, įžvelgti problemas ten, kur daugelis
jų nepastebi. Anot E.P.Torrance, ši ypatybė susijusi su mąstymo kritiškumu.
Dėl to kūrybingi vaikai greičiau pastebi dėsningumus arba jų nebuvimą,
kitaip mato tą pačią aplinką ir kitaip joje jaučiasi. Iš čia kyja jų
neįprasti klausimai ir kitoks elgesys. Mokasliniams tyrimams naudojama
metodika susideda iš nekalbinių ir kalbinių užduočių.

Kūrybiškumo ir intelekto santykis

Kūrybiškumo ir intelekto santykis. E.P.Torrance suformulavo ,,slenksčio”
teoriją, kuri teigia, kad jei intelekto koeficientas žemiau tam tikros
ribos, kūrybiniai gebėjimai tampa beveik nepriklausomo dydžio. Esti
priešinga nuomonė, kad kūrybiškumas iš esmės nepriklauso nuo intelekto.
Faktai ir tyrimo duomenys rodo, kad aukštas intelektas dar nenulemia
kūrybiškumo, o žemo ir vidutinio intelekto individas gali būti kūrybingas,
ypač meno srityje.
V.S. Jurkevičius priėjo prie išvados: aukštam kūrybiškumo lygiui būtinas
intelekto koeficientas, ne mažesnis kaip IQ = 120; pasiekus šį intelekto
koeficiento lygį, tolesnis jo augimas, didėjimas iki IQ = 150, jau nebeturi
reikšmės ir įtakos kūrybiškumo potencialui; bet kai intelekto lygis yra
labai aukštas (IQ= 170 – 180), tuomet jis jau trukdo kūrybiškumui panašiai
kaip ir nepekankamai aukštas intelektas (mažaiau nei IQ = 120). Jis padarė
išvadą, jog tarp intelekto ir kūrybiškumo yra tam tikras ryšys, tačiau jis
nėra tiesioginis.
Didžiausi kūrybiniai gebėjimai laikomi genialumu, kai intelekto
koeficientas aukštesnis už 140 – 150. genijais pripažįstami tik tokie
žmonės, kurie padarė ypatingai didelę įtaką visuomenės gyvenimui, visos
žmonijos kultūros raidai. Genialūs žmonės pasižymi smarkiai padidėjusiu
nerviniu jautrumu, dažnai turi įvairių psichinių negalavimų bei sutrikimų.
Genialių kūrėjų darbuose išsisklaidę prisipažinimai apie sunkius mėginimus
suprasti, kas vyksta jų viduje pakilimų ir aiškiaregystės momentais.

Kūrybinio proceso dinamika

. Pagrindiniai kūrybinio proceso etapai yra keturi.
1. Sąminingas darbas – problemos iškėlimas, gilinimasis į ją, įvairios
informacijos rinkimas. Pirmojo etapo darbas baigiasi tuo, kad sveiku protu
mąstant atrodo neįmanoma išspręsti problemos.
2. Darbas tęsiasi pasąmonėje – tai minčių brendimo etapas. Sekasi tiems,
kas turi lakią vaizduotę. Antrame darbo etape pastebimas savotiškas
pasitraukimas nuo problemos.
3. Tai intuityvus problemos sprendimas – staigi pagava, nuovoka, idėjos
gimimas. Tai tarsi rezultato pamatymas.
4. Tolesnis sąmopningas darbas – idėjos išplėtojimas ir patikrinimas.
Palankiausia sąlyga intuicijai pasireikšti yra atsipalaidavimo ir ramybės
būsens.

Kūrybingos asmenybės bruožai

. Kūrybos procese dalyvauja visas žmogus – su visu savo kūnu, jausmais ir
protu. Svarbiausi kūrybingos asmenybės bruožai:

1. Atvirumas sau, kitiems, kintančiai aplinkai.
2. Smalsumas, bendras intelektinis aktyvumas.
3. Stiprus kūrybos ir saviraiškos poreikis.
4. Darbštumas.
5. Didelis emocionalumas.
6. Kritiškumas, abrjojimas pripažintomis tiesomis.
7. Polinkis individualiam, o ne grupiniam darbui.
8. Asmenybės originalumas, elgesio keistumas.
9. Pasitikėjimas savo jėgomis.

Kūrybiškumas ir savęs vertinimas

. Teigiamas savęs vertinimas – svarbi kūrybiškumo prielaida. M.Mahoney
atliko originalų kūrybingų mokslininkų darbuotojų savivaizdžio tyrimą.
Paaiškėjo, kad jų savivaizdžiui būdingi šie pagrindiniai bruožai:

1. Mano esą labai aukšto intelekto.
2. Tiki savo loginiu mąstymu.
3. Įvaldę eksperimentavimo meną.
4. Siekia objektyvių tyrimų, ieško tiesos.
5. pasižymi mąstymo lankstumu.
6. Jaučiasi santurūs, kuklūs.
7. Mano, kad gerai dirba grupėje.
8. Įsivaizduoja, kad turi gerą savitvardą
9. Skelbia savo idėjas tik esant pakankamai informacijai.

Tačiau jis pastebėjo jog:
1. Labai aukštas intelektas nėra būtina kūrybingų mokslinių darbuotojų
savybė.
2. Labai dažnai mokslininkai mąsto ir pasielgia nelogiškai.
3. Atlikdami eksperimentus mokslininkai dažnai yra šališki ir turi
išankstinę nuostatą.
4. Mokslininkai labai emocionalūs, nepasižymintys gera savitvarda.
5. Geriau dirba individualiai negu grupėje.
6. Esą garbėtroškos, neretai egoistai.

Buvo atlikti tyrimai įvairiose amžiaus grupėse:
1. Sąlygiškai aikščiausią savivertę turi parengiamųjų klasių mokiniai.
2. Dauguma pradinių klasių mokinių save vertina teigiamai, jaučiaqsi
saugūs, mylimi ir laimingi. Tačiau mokiniai, turintys nežymių negalių ir
mokymosi sunkumų, dažniau save vertina neadekvačiai.
3. Visi mokiniai yra kūrybiški, tačiau paauglystėje pastebimi
kūrybiškumo užslopinimo požymiai.
4. Sustiprinto mokymo klasėse pastebėta labai stipri mokymosi motyvacija
ir žemesnis kūrybiškumas.

Save galima vertinti su kpgnityviniu ir emociniu komponentu.
Kognityvinis komponentas – tai žinių apie save sistema, tam tikras savęs
pažinimo rezultatas.Kognityvinio komponento pagrindą sudaro intelektinės
operacijos. Mes lyginame save, savo ypatybes su tam tikrais standartais,
kitų žmonių rezultatais.
Emocinis komponentas – tai tiesioginis ryšys su pačiu savimi, emocinis
išgyvenimas, nuostata. Požiūris į save. Teigiamame polyje emocinis
komponentas pasireiškia simpatijos, pasididžiavimo savimi, orumo
išgyvenimu, o neigiamame – antipatijos, niekinimo, gėdos, nevisavertiškumo
jausmu.
Atlikus tyrimus buvo išsiaiškinta, kad kognityvinis savęs vertinimas
pozityvesnis už emocinį.

Kūrybiškumą slopinantys veiksniai

. Vaikų kūrybiškumą slopinantys veiksniai:
1. Per vėlai pradėtas vaiko skatinimas aktyviai kurti. Jeigu šeimoje
vaikas nebuvo skatinamas kūrybai, nebuvo organizuota vaikui tinkama žaidimų
vieta, tai vėliau atsiras mąstymo stereotipiškumas.
2. Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą. Tai ypač trukdo
pačiam vaikui ieškoti, veikti, kurti nauja.
3. Konservatyvi aplinka. Kai tėvai ar mokytojas bijo nukrypti nuo
visuotinai pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko išmonei.
4. Autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas
šeimoje ir mokykloje. Visiškai neatsižvelgiama į vaiko interesus bei
polinkius, slopinamos kūrybiškumo galios.
5. Perkrauti mokyko planai mokykloje ugdo ,,vaikščiojančias
enciklopedijas”.
6. Neigiama mokytojo reakcija ir kritika. Jeigu pats mokytojas neturi
kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo
galimybių.
7. Draugų netolerancija. Dažnai mokinių nasujos, neįprastos, o kartais,
net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą.
8. Nepasitikėjimas savimi. Savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas.
9. Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu,
interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų.
10. Per stipri išorinė mokymosi motyvacija. Motyvacija priežastiniais
ryšiais susieta su mokymosi rezultatais.
11. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa – vieni iš pavojingiausių
kūrybiškumo priešų.
12. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai
mokinys per ilgai siekia įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre
atsidūrusi problemapasidaro ypač reikšminga.
13. Negatyvi socialinė aplinka. Mokiniai iš asocialių šeimų, gyvenančių
kaime, kurių tėvai menkiau išsimokslinę, yra riboto kūrybiškumo.

Kūrybiškumą skatinantys veiksniai

. Kūrybiškumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes
nelavinami kūrybiniai gebėjimai nyksta. Galima išskirti keletą svarbiausių
veiksnių, skatinančių vaikų kūrybiškumą:
1. Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir
kurti. Kuo turtingesnis žmogaus patyrimas, tuo daugiau peno jis teikia
vaizduotei.
2. Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais. Tolerantiškas elgesys
vaiko atžvilgiu, neslopinanti vaiko globa ugdant savarankiškumo,
nepriklausomumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.
3. Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo
galimybė. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomai
veikti.
4. Tinkamas vaiko motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas,
kūrybingos asmenybės bruožų formavimas.
Norint tapti laimingu, kūrybišku žmogumi, būtina ne tik daug mokytis ir
dirbti, bet ir žinoti, kokie yra kūrybos proceso dėsningumai, ir išmokti
jais naudotis. Taip pat svarbu žinoti, kokios sąlygos ir veiksniai
(vidiniai ir išoriniai) padeda atsiskleisti kūrybiškumui ir jam lavėti.

Aristotelis apie vaizduote
   Tolesnis juslių išsivystymo arba tobulėjimo žingsnis pasireiškia naujo
sugebėjimo – vaizduotės atsiradimu. Ji aiškiai pasirodo aukštesnių gyvulių
ir žmonių psichiniame gyvenime, bet Aristotelis linkęs manyti, kad
neapibrėžtoje ir neryškioje formoje, ji  priklauso ir žemesniesiems
gyvuliams. Dažniausiai Aristotelis  apibrėžia vaizduotę kaip sugebėjimą,
kurio dėka sieloje atsiranda ir išsilaiko objektų vaizdiniai, patiems
objektams nebeveikiant jutimo organo. Ypatinga vaizduotės rūšis yra
atmintis, kur vaizdinys gauna lyg ir papildomą apibrėžimą – laiką ir yra
suvokiamas kaip anksčiau patirto įspūdžio  atvaizdas. Su atmintimi siejasi
ir prisiminimas, t. y. gautų praeityje įspūdžių atgaminimas.
    Tačiau Aristotelis skiria dar protinę vaizduotę, kuri yra susijusi su
mąstymu. Šios vaizduotės ypatingą funkciją galima išaiškinti tik proto
pagalba. Protu skiriasi mąstančioji siela nuo juntančiosios, ir protas
priklauso tiktai žmogui.

VAIZDUOTĖS ASPEKTAI

Vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio
pasaulio išgyvenimą. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai:
1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia:
„keliauti” į tolimas ir artimas vietas, į praeitį, dabartį ir ateitį;
„susitikti” ir „kalbėtis” su norimais žmonėmis, nepriklauso

mai nuo to, kur jie yra geografiškai ir istoriškai. Sie vaizduotės

ypatumai suteikia plačių galimybių ir ugdymo, ir konsultavimo

situacijose.
2. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su
žmogumi. Tai reiškia, kad aš intelektualiai stebiu situaciją ir išgyvenu
tuo metu apimančius jausmus. Taip situacija ir žmonės, su kuriais
susitinku, tampa gyvi. Tai nebėra kažkas, apie ką skaitau ar girdžiu, bet
kažkas, ką išgyvenu.
3. Naudodamasis vaizduote, galiu geriau pažinti save, tai, kaip reaguoju
esant skirtingoms situacijoms. Vaizduotėje galiu įsigilinti į tam tikrus
situacijos aspektus ir pamiršti tuos dalykus, į kuriuos kitu atveju
kreipčiau dėmesį.
4. Sąmoningai ir tikslingai organizuota „atradimų kelionė”, į kurią
leidžiamės vaizduotėje, paaštrina pojūčius. Tai reiškia, pvz., kad
vaizduotėje pamatome tai, ko iki Šiol nepastebėdavome. Viena studentė,
kalbėdamasi vaizduotėje, pastebėjo, kad jos balsas skamba piktai. Anksčiau
ji to nebuvo pastebėjusi. Ji pasakojo: „Dabar aš suprantu, kodėl mano mama
daug kartų taip reaguodavo, kai su ja kalbėdavausi. Aš ją atstumdavau savo
balsu pati to nė neži-nodama”.

5. Padedami vaizduotės, visybiškai išgyvename situaciją ir save toje
situacijoje. Tuo remdamasis, galiu išbandyti įvairius elgesio būdus ir
pažiūrėti, „kaip tai veikia”.

Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visybiškumas reiškia, kad tai, su kuo
susiduriame vaizduotėje, veikia mus (mūsų kūno reakcijas, emocijas ir
mintis) beveik taip pat, kaip konkrečios realios situacijos.

„Beveik toks pat poveikis” reiškia, kad mano reakcijos gali būti šiek tiek
stipresnės ar silpnesnės negu būtų esant konkrečiai realiai situacijai, bet
daug kuo panašios.
Si aplinkybė atveria plačias galimybes.

Jei vaizduotėje išsipasakoju kitam žmogui, tai turi beveik tokį pat
poveikį, kokį turėtų konkreti ir reali situacija. Kai vaizduotėje susitinku
su kokiu nors žmogumi ir atveriu jam ar jai savo Širdį, mane tai paveikia
beveik taip pat, lyg aš išdrįsčiau tai padaryti iŠ tikrųjų sutikęs tą
žmogų. Tačiau būtina tai daryti rimtai, o ne žaisti.

ĮVADAS

Vaizduotė –tai durys į vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio
išguvenimą.
Vaizduotė yra psichikos procesas, kuriam vykstant sukuriami naujų daiktų,
reiškinių idejų vaizdai. Jie vėliau gali būti įkūnijami materealiais
daiktais arba praktine žmogaus veikla.
Veikloje vaizduotė reiškiasi kartu su mąstymu. Vaizduotė vertinga tuo, kad
leidžia padaryti sprendimą, jei net neturima žinių, kiek jų reikia uždavinį
atlikti.
Visi žmonės isivaizduoja. Tačiau, atrodo, kad tik labai nedaugelis
naudojasi savo vaizduote. Žmonės vaizduojasi numatydami įvairius artėjančių
atostogų patarimus, mintyse matydami naują namą, kurį norėtų turėti arba
„svajodami“ apie tai, kaip bus gera, kai galiausiai baigs mokslus. Esant
tam tikromis situacijomis, žmonės gali įsivaizduoti nelaimes, arba kitus
baisius dalykus, kurie gali atsitikti. Vaizduotė glaudžiai ryšasi su
kūribiškumu. Kūribiškumas – tai sugebėjimas kelti naujas idėjas, mąstyti
savarankiškai, nestereotipiškai,greitai orentuotis probleminėje
situacijoje, lengvai rasti sprendimus.
Vaizduotė būtinai reikalinga tiek žmogaus praktinėje, tiek teorinėje
veikloje. Vaizduotė yra artimai susijusi su visomis asmenybės savybėmis:
interesais, žiniomis, gabumais, įgūdžiais, įpročiais ir jausmais.
Vaizduotėje kuriami vaizdai aprėpia ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį.

Taigi,šiame referate apžvelgsiu kas yra vaizduotė? Panagrinesime jos
apibbrežimą.
Išanalizuosim vaizduotės funkcijas. Atskleisime vaizduotės rūšis,
pamatysime kokie yra vaizduotės vaizdai.
Taip pat panagrinėsime ir kūrybiškumą. Taigi skaitydami referatą, galbūt
atrasite ir naujovių, nes čia labai plati ir gana įdomi tema..

TURINYS

• Įvadas

• Vaizduotė

• Vaizduotės rūšys

• Pasivioji vaizduotė, jos rūšys, sąvybės

• Aktyvioji vaizduotė, jos rūšys, sąvybės

• Vaizduotės kūrimo būdai

• Individualūs vaizduotės skirtumai

• Vaizduotės turtingumas

• Vaizduotės vaizdai

• Vaizdinis mąstymas

• Kūrybiškumas

• Kūrybiškumo ir intelekto santikis

• Kūrybinio proceso dinamika

• Kūrybingos asmenybės bruožai

• Kūrybiškumas ir savęs vertinimas

• Kūrybiškumą slopinantys veiksniai

• Kūrybiškumą skatinantys veiksniai

• (Aristotelis ir jo vaizdutė)

• Vaizduotės aspektai

• Išvados

• Naudotos literatūros sąrašas

IŠVADOS

Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Pasitelkiant vaizduote galima
,,keliauti“ į praeitį, dabartį, ateitį, galima ,,susitikti‘‘ ir
,,kalbėtis‘‘ su norimais žmonėmis. Vaizduotė leidžia visapusiškai išgyventi
situaciją ir susitikimą su žmogumi. Naudojantis vaizduote,galima geriau
pažinti save.

Vaizduotėje patiriamų išgyvenimų visibiškumas reiškia, kad tai, su kuo
susiduriame vaizduotėje, veikia mus, beveik taip pat, kaip konkrečios
realios situacijos. Taip pat psichologai naudoja vaizduote,
psichoterapijoje. Vaizduotėje yra susiduriama ne su konkrečia tikrove, o su
realių žmonių, situacijų, bei veiksmų simboliais. Vaizduotės darbas didele
dalimi yra simbolinė veikla. Vaizduotę žmogus naudoja visur – gyvenime,
darbuose, poilsy, ateičiai gauti svajonėse vaizduotė naudojama net
matematikoje. Atrodo, kad žmogus ir galvoja, kad nenaudoja vaizduotės, bet,
tačiau savaime ji atsiranda gyvenimo eigoje.

Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptys – tai pertvarkyti atminties
vaizdinius, kad būtų sukurta nauja, lyg tol nebuvusi situacija.
Vaizduotės mechanizmų esmė – vaizdiniai pertvarkomi, nauji vaizdai kūriami
iš turimų vaizdų. Vaizduotė sintetina vaizdinius įvairiais būdais:
agliutinavimu,hiperbolizavimu, akcentavimu, schematizavimu, tipizavimu.
Angliutinavimas – realiai nesujungtų daigtų, ypatybių, sąvybių, dalių
jungims; hiperbolizavimas – objekto padidinimas arba sumažinimas, jo dalių
kokybinis pakeitimas; akentavimas – kurių nors požymių pabrėžimas;
schematizavimas – daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas;
tipizavimas – to, kas esminga, kartojasi vienarūšiuose reiškiniuose,
nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu. Pagal aktyvumo laipsnį: Skiriama
aktyvioji ir pasyvioji vaizduotė.Pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus, kurie
tikrovėje nebus realizuoti, tai veiklos pakaitalas, paskatina žmogų
atsisakyti būtinybės veikti. Pasyvioji vaizduotė gali būti sąmoninga ir
nesąmoninga. Nesąmoninga pasyvioji vaizduotė reiškiasi susilpnėjus arba
sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant. Sąmoningoji
pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus (svajas), nesusijusius su valia, kuri
galėtų juos įgyvendinti. Aktyvioji vaizduotė gali būti kūriamoji ir
atkūriamoji. Ši vaizduotė būtina techniniai, meniniai ir kitai kūrybai
paskata. Atkuriamoji vaizduotė kuria vienokius ar kitokius vaizdus iš
aprašimo paskojimo. Vaizduotei pilnai išsireikšti dar naudojamos
kūrybiškumas.
KŪRYBIŠKUMAS – tai asmenybės sugebėjimas atrasti kažką nauja, naujus
raiškos ar problėmų sprendimo būdus, atskleisti visai naujus dalykus.
Taigi, pabaigai galiu paskyti, kad vaizduotė ir kūrybiškumas ir mūsų
gyvevimo palydovai. Jie mums padeda įveikti pačias sunkiausias kliūtis,
įgyvendinti savas svajones, ar pasijusti tuo, kuo nesama, bet norėtume
būti.Tai tarsi mūsų gyvenimo neatsiejami dalykai, be kurių šiame pasaulyje
neišgyventume.

NAUDOTOS LITERATŪROS SARAŠAS

http://gimtasiszodis.w3.lt/butkien_04_1.htm
http://www.ore.lt/article.php?id=61
http://gimtasiszodis.w3.lt/girdzi_04_1.htm
http://www.powerstressmanagement.com/lt/magija/saviraiskos_lygiai.htm

Daiva Grakauskaitė – Korkockienė ,,Kūrybos psicholozė“ 2002 m.

Grendstad ,,Mokytis – tai atrasti‘‘ 1996 m.

Grendstad ,,Vaizduotė ir jausmai‘‘ 1999 m.

KTU Visvaldas Legkauskas ,,Psichologijos įvadas‘‘ 2001 m.

KTU Psichologijos katedra ,Psichologija studentui‘‘ 1996 m., 2001m.

LTU Juvencijus Lapė , Gedimas Navikas ,,Psichologijos įvadas‘‘ 2003 m.

Psichologijos žodynas 19993m.

Referatas

ςαιζδυοτ⎣. ϑοσ φυνκχιϕοσ. ςαιζδυοτ⎣σ ρ⎦?ψσ.

ςαιζδυοτ⎣ ιρ κ⎦ριβι?κυμασ

Leave a Comment