Vaiku ir suaugusiuju bendravimo ypatybes

Vaikų ir suaugusiųjų bendravimo ypatybės

“ Nuo pat pirmų gyvenimo metų vaikas bendrauja su žmonėmis: su suaugusiais ir vaikais. Suaugusieji ir vaikai jam padeda patenkinti biologines, psichines, emocines, visuomenines reikmes, jiems tarpininkaujant jis sužino apie pasaulį, iš jų perima reagavimo būdą, pažiūras, įgyja įgūdžių, įvairiausios patirties ” (Filipčiuk,1991, p. 92). Pirmaisiais vaikystės metais ypač didelis vaidmuo tenka vaikų ir suaugusiųjų tarpusavio santykiams, vėliau vis svarbesniu jo gyvenime darosi bendravimas su bendraamžiais. Juo vaikas vyresnis, tuo sudėtingesni tampa jo santykiai su suaugusiais žmonėmis. Paprastai vaikui essant mažam santykiuose su tėvais problemų randasi nedaug: vaikas myli savo tėvus, pripažista jų autoritetą ir laiko savo tėvus geriausiais. Problemos kyla prasidėjus paauglystei- vaikas išmoksta vertinti, stebėti, analizuoti, lyginti, apibendrinti, ir tuo pačiu pasireiškia polinkis į savo tėvų ir kitų žmonių kriticizmą. Bendraudamas su įvairiais žmonėmis vaikas tenkina ne tik savo psichofizines reikmes, bet ir ruošiasi gyvenimui visuomenėje, bendram gyvenimui ir veiklai šeimoje, darbe, organizacijoje, draugų ir bičiulių būryje.

Dažnai tarpusavio santykiuose iškyla įvairių sunkumų. Plačiai paplitę sunkumai ir konfliktai žmmonių santykiuose gali būti paaiškintini ir tuo, kad šeimoje ir mokykloje vaikai yra nepakankamai mokomi bendrauti. Nevykę auklėjimo metodai, kuriuos iš pradžių taiko šeima, sunkina jos gyvenimą ir trikdo tėvų bei vaikų santykius. Esminis auklėjimo tikslas – supažindinti vaiką su kultūringos vi

isuomenės elgesio taisyklėmis ir kartu padėti jam tobulėti. Kad visuomenė ir individas galėtų egzistuoti ir išlikti, turėtų būti ugdomos tokios vaiko savybės, kurios priklausytų nuo visuomeninių sąlygų. Trumpai apžvelgsime šiuos vaikų auklėjimo aspektus:
· aplinkinių žmonių įtaka lavinant vaiko gebėjimą stebėti;
· pagyrimų bei bausmių poveikis vaikams;
· pagrindinės auklėjimo bei elgesio tendencijos.

Stebėdami suaugusiuosius, vaikai įgyja daug motorinių įgūdžių, išmoksta emocionaliai elgtis – mandagumo, įvairių baimės reakcijų, susiformuoja pažiūros. Malonūs ir geri santykiai bei didelis autoritetas žmogaus, kuriuo vaikai seka, turi didelią reikšmę lavinant vaiko gebėjimą stebėti. Tomas Gordonas 1972 m. rašė: “Norėdami rodyti savo gyvenimu pavyzdį vaikams, tėvai turi susirasti vertybių orientyrus. Jeigu jie siekia, kad vaikai vertintų sąžiningumą ir kilniaširdiškumą, tai patys turi būti sąžiningi ir kilniaširdžiai <.>. Elkis taip, kaip sakau, o ne taip, kaip ašš pats elgiuosi,- tai toli gražu ne pats geriausias būdas, norint vaikams įskiepyti tėvų dorovines pažiūras”. Vaikai greičiau pasisavina tai, ką kitas žmogus daro, nes tai jam daro didesnę įtaką. Tėvai, norintys, kad jų vaikai labiau vertintu draugiškus santykius, bet patys drausminantys juos fizinėmis bausmėmis gali tapti vaikams agresyvumo modeliu. Dėl to vaikai darosi pikti, nedrausmingi ir nevaldomi. Taigi, “jeigu norime, kad vaikai mus laikytų sektinu pavyzdžiu, turime su jais elgtis šiltai ir draugiškai” (Perecas, 1990, p.40). Be to, “pokalbiai su va
aiku, papildžius juos stebėjimu, padės geriau pažinti mūsų vaikus, leis valdyti jų vystymąsį, bus pagrindas artimiems kontaktams, kurių reikia ir tėvams, ir vaikams”(Filipčiuk, 1991, p.162). Reikėtų prisiminti, kad vaiko gebėjimą stebėti lavina ne tik asmeninė patirtis, bet ir matymas kaip kitas vaikas yra baudžiamas ar giriamas už tam tikrą poelgį.
Viena iš pagrindinių priemonių, kurių imasi tėvai norėdami paveikti vaikų elgesį yra skatinimo ir bausmių taikymo metodas. Teigiamai stimuliuojamas vaikas pradeda suprasti, kad tam tikras jo poelgis sukelia malonių padarinių ir ateityje padidėja tikimybė, kad jis pakartos tą poelgį. Yra tris pagrindinės stimulų rūšys:
1. Socialiniai stimulai. Jie atsiranda iš kontaktų su žmonėmis. Pavyzdžiui, gyrimai, glostymai, skatinantys šūksniai.
2. Materialūs stimulai – pavyzdžiui, pinigai, saldumynai, žaislai, gėlės.
3. Veiksminiai stimulai, kai stimulas skatina daryti malonų poelgį, pavyzdžiui, žaidimas, televizorius, muzikos klausymas.
Norint pakeisti vaiko elgesį, reikėtų kruopščiai parinkti tinkamus stimuliatorius, nes po tam tikro laiko jie tampa nebeveiksmingi ir juos reikia keisti kitais. Pavyzdžiui, įtvirtinus norimą vaiko elgesį, materialiuosius stimulus keičiame socialiniais. Taip pat reikėtų žinoti, kad elgesys, įtvirtintas retu stimuliavimu, yra daug patvaresnis ir sunkiau keičiasi. Kartais tėvai pozityviai skatina nederamą vaikų elgesį, nes auklėjimo priemonės, kurias jie taiko, padeda išvengti negatyvių situacijų bei emocijų. Tarkime, kai tėvams yra nemalonus vaikų zyzimas, jie padaro už vaikus tai, ką šie pu
uikiai darytų patys.
Nors bausmė ir turi labai daug trūkumų, tačiau yra labai paplitusi auklėjimo priemonė. “. pagrindinės bausmių taikymo priežastys yra šios: sunkus vaikas, tėvų bejėgiškumas ar noras išlieti savo apmaudą, siekimas įtvirtinti savo valdžią bei šeimos vidaus problemos ir konfliktai”(Perecas, 1990, p.35). Suaugusieji, kurie bausmes taiko kaip vienintelę “auklėjimo” priemonę turėtų žinoti, kad jos sunkina tėvų – vaikų santykius, vaikui pateikia agresyvumo modelį ir jis tampa agresyvus aplinkai. Be to, bausmės tik trumpam tramdo vaiką ir tik prislopina neleistiną elgesį, bet jo nepakeičia.
Stebint kaip vaikai elgiasi įvairiose situacijose, daug galima pasakyti apie tai, koks auklėjimo stilius vyrauja jo šeimoje. Vienose šeimose auga laimingi, draugiški, pasitikintys savimi, o kitose – nelaimingi, neturintys saugumo jausmo, priešiški kitiems vaikai. iš dalies tai priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių šeimoje, nuo vaiko amžiaus, lyties, temperamento, taip pat nuo kultūrinės aplinkos, kurioje gyvena jo šeima. D. Baumrind remdamasis savo tyrimų duomenimis išskyrė tris pagrindinius tėvų elgesio stilius:
1. Autoritarinis stilius. Tėvų žodis vaikams yra neginčytinas įstatymas, už blogą elgesį yra griežtai baudžiama. Tėvai atrodo nutolę nuo vaikų, bijo jiems parodyti švelnumą ar juos apdovanoti. Tokių šeimų vaikai darosi klusnūs vadovavimui ir neišmoksta nei savarankiškai dirbti, nei laikytis drausmės. Be to, jie nemoka patys daryti sprendimų nei už juos atsakyti. “Šie va
aikai nemoka nei savarankiškai vertinti, nei dirbti, o juo labiau bandyti ir įgyvendinti savo idėjas, jie nepasižymi lakia fantazija”(Perecas M., 1990, p.81).
2. Viską leidžiantis stilius. Tėvai pateikia vaikams iškart keletą reikalavimų ir nereikalauja jų laikytis, slėpdami tą nekantrumą, kurį jie jaučia. Šeima nedisciplinuota, dažnai vyrauja anarchija. Viską leidžiantys tėvai daug nereikalauja iš vaikų ir neskatina atsakyti už savo elgesį, todėl vaikai neįgyja šios atsakomybės, ir nėra orientuoti ką nors pasiekti.
3. Autoritetingas stilius. Tokie tėvai iš dalies panašūs į autoritarinius tėvus, nes taip pat nustato tam tikras elgesio ribas ir taisykles. Tačiau, skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus ir klausimus. Šeimos taisyklės daugiau demokratiškos nei diktatoriškos. Šie tėvai formuoja socializuotą ir nepriklausomą savo vaikų elgesį, pasitikėjimą savimi, altruizmą.

Tėvų ir vaikų santykiai – nors ir labai svarbūs, bet ne vienintelis vaiko ryšys su suaugusiais. Kartais vaikas kasdien bendrauja su kitais suaugusiais šeimos nariais: senele, seneliu, teta, dėde. Svarbu atkreipti ir į šiuos santykius. Jų kokybę, kaip ir santykiuose su tėvais, nulemia ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo pozicija ir elgesys. Dažnai suaugusieji dėl visų nesutarimų iš anksto kaltina vaikus, nors jų pozicija vaiko atžvilgiu ne visuomet yra nepriekaištinga. Jie taip pat gali klysti, pavyzdžiui lepinti vaikus, tenkinti visus jų norus, o paskui stebėtis, kad vaikas nepripažįsta jų autoriteto, neklauso.

Išvados

Apibendrinant , galima būtų pasakyti, kad suaugusiųjų ir vaikų santykiams didelę reikšmę turi jausmais grindžiami ryšiai. Kur to nėra, santykiai yra šalti ir dažnai trūksta abipusės pagarbos. Pirmiausia vaiko gyvenime svarbiausią vaidmenį vaidina tėvai. Iš tėvų vaikai mokosi socialinio bendravimo ir elgesio su žmonėmis. Tėvų ir vaikų santykiai, besiremiantys pagarba, ypač padeda vadovauti auklėjimui bei spręsti įvairias su tuo susijusias problemas. Tėvai turėtų suprasti, kad tik iš jų elgesio vaikai sprendžia, ar tėvai myli juos, ar ne. Suaugusieji, kurie vertina ir myli vaiką, tampa jam pavyzdžiu, kaip reikia laisvai ir širdingai elgtis su žmonėmis, nes vaikas automatiškai perima jų elgesį. Taip jie mokosi gerbti ir vertinti kitus žmones, o užaugę lengviau pritaps prie kolektyvo, kur stengsis įgyvendinti vaikystėje jiems įdiegtas socialinio elgesio taisykles.

Literatūra

1. Filipčiuk H. Pažink savo vaiką. Vilnius: Mokslas, 1991.

2. Myers D.G. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000.

3. Perecas M., Minzel B., Vimeris H. Ką turėtų žinoti tėvai. Kaunas: Šviesa,

1990.

4. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 2002.

Leave a Comment