Vaikų ir paauglių savižudybės

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
SOCIALINĖS POLITIKOS FAKULTETAS
PSICHOLOGIJOS KATEDRA

Ignė Lavrukėnaitė
Dieninės studijos, teisė ir muitinės veikla
III kursas 2grupė

VAIKŲ IR PAAUGLIŲ SAVIŽUDYBĖS
Psichologijos referatas

Tikrino: lekt. R. Vilkauskaitė Valickienė

VILNIUS
2007

Turinys
1. Įvadas..............................3
2. Vaikų ir paauglių savižudybių mastas.............................4
3. Vaikų ir paauglių savižudybių priežastys
3.1. Socialiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę.........................6
3.2. Psichologiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę.......................7
4. Savižudybių prevencijos būdai..............................9
5. Išvados..............................11
6. Literatūra..............................12

1. Įvadas
Savižudybė – ilgalaikis procesas, nulemtas labai daugelio dvasinių, psichologinių, socialinių, psichopatologinių veiksnių. Tai valingas, paties žmogaus atliktas gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.
Yra daug teorijų, kuriomis mėginama paaiškinti, kodėl žmonės pasirenka mirtį, savižudybės dar gi klasifikuojamos ir grupuojamos pagal įvairius požymius. Tačiau visa tai yra ti ik teoriniai pasvarstymai, bandant paaiškinti tai, kas, ko gero, nepaaiškinama. Juk nepaklausi jau mirusio žmogaus, kodėl jis taip pasielgė. Todėl dažniausiai taip ir lieka nežinomas tas dvasinis skausmas, kurį žmogus nusinešė su savimi į Anapilį.
Bene labiausiai šiurpina vaikų savižudybės. Neramina ir tai, kad mirtį renkasi ne tik 14-18 metų paaugliai, bet ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Kas gi gali nutikti tokio kraupaus, kad penkerių šešerių metų vaikas nori mirties?
Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto st tereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį.
Taigi šio darbo tikslas – panagrinėti vaikų ir paauglių savižudybes.
Uždaviniai:
1) Apžvelgti vaikų ir paauglių savižudybių mastą.
2) Išanalizuoti savižudybių socialines bei psichologines priežastis.
3) Pateikti savižudybių prevencijos būdus.

2.Vaikų ir pa

aauglių savižudybių mastas
Paauglystė dažnai įvardijama kaip kritinis amžiaus tarpsnis, pažymėtas kraštutinumais, sumaištimi ir didelėmis ambicijomis. Kiekvienoje visuomenės raidos epochoje paauglystės laikotarpis suvokiamas skirtingai. Paskutiniame šimtmetyje paauglystė pradėta vertinti kaip atskiras gyvenimo etapas, kurio metu turėtų būti išsprendžiami specifiniai vystimosi uždaviniai (fizinis subrendimas, savo lytiškumo suvokimas, nepriklausomybės nuo savo šeimos įgijimas, žinių ir įgūdžių įgijimas ir pan.).Paauglystei charakteringas fizinių, intelektualinių, psichosocialinių jauno žmogaus galimybių augimas. Pokyčiai paauglystėje yra sąlygoti šių išaugusių galimybių ir socialinių lūkesčių sąveikos. Dėl individualių savybių, kultūrinių bei socialinių ypatumų, kiekvieno asmens paauglystė tampa nepakartojama. Psichosocialinis paauglio vystymasis sąlygiškai gali būti skirstomas į tris etapus:

– Ankstyvąją paauglystę (merginoms tarp 10-13 metų, vaikinams tarp 12 ir 14 metų) Ši fazė dažniausiai sutampa su brendimo pradžia.
– Viduriniąją paauglystę (merginoms apie 13-16 gyvenimo metus, vaikinams apie 14-17 metus). br />– Vėlyvąją paauglystę, kuri prasideda 16-17 gyvenimo metais ir trunka iki 21-22 metų.
Visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad savižudybė labai reta tarp jaunimo. Tačiau statistiniai duomenys rodo ką kita – savižudybė yra vyraujanti paauglių mirčių priežastis. Kasdien iš spaudos, radijo ir televizijos sužinome apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius žmones. Pirmuose dienraščių puslapiuose matome nuotraukas iš asmeninių albumų, vos ne kas antro politiko kalboje girdime, kad pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje. Tokį problemų sprendimo kelią vis dažniau renkasi jauni. Atrodo, kad savižudybė ima integruotis į
mūsų gyvenimą kaip natūrali išeitis.
Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių, o net 17000 mėgina nusižudyti. Lietuvoje kasdien nusižudo apie 4-5 žmones.
Apie vaikų ir paauglių savižudybių šiandienos aktualumą, galime spręsti iš pateiktų duomenų – Lietuvoje kiekvienais metais iš gyvenimo pasitraukia apie 60 jaunuolių.
Vaikai iki penkerių metų amžiaus žudosi gana retai, o penkerių – dešimties metų amžiaus grupei tenka iki 2,5 % visų vaikų (iki 18m.) savižudybės mėginimų. Specialistai teigia, kad iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.
10- 19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2-3 vietą tarp mirties priežasčių. Vaikų savižudybės dažnai vertinamos kaip protestas – 80 proc. atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Dauguma vaikų mėginimų žudytis yra „nesėkmingi“. Vidutiniškai iš 100 bandymų 1 baigiasi mirtimi. Galbūt daugelis mėginusių žudytis vaikų bei paauglių net nenorėjo nusižudyti, o tik atkeipti aplinkinių dėmesį į save.
Savižudybių pavojus padidėja paauglystėje. Apklausos duomenys parodė, kad apie savižudybę pagalvojo net 29-60 proc. 14-21 metų apklaustųjų, ketino žudytis – 7,5-9 proc., o 7,5 proc. mėgino tai padaryti.
Statistikos departamento pateiktais duomenimis, 2005 m. nusižudė 13 vaikų nuo 12-17 metų, iš jų net 10 berniukų. Berniukų didesnį savižudybių skaičių galbūt lemia tai, kad jie renkasi ži
iauresnius bei efektyvesnius metodus nei mergaitės. Taip pat psichologai teigia, kad mergaitės dažniau renkasi „nesėkmingą“ savižudybę tiesiog norėdamos atkreipti dėmesį į savo prastą situaciją.
Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais asmenimis.
Jauni žmonės linkę mėgdžioti gyvenime matomus ir žiniasklaidoje pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius. Per pastaruosius metus labiausiai sustiprėjo paauglių savižudiški polinkiai, tuose Lietuvos regionuose, kuriuose įvyksta daugiausiai savižudybių. Lietuvos žiniasklaida savižudybes pateikia kaip romantiškus, herojiškus poelgius. Beveik ketvirtadalis studentų nurodė, kad savižudiško elgesio pavyzdžiai juos paveikė bei paskatino mintis apie savižudybę. Tačiau dar labiau šie pavyzdžiai paveikė jaunesnius paauglius (penkiolikmečius, trylikamečius).
Sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo ir dėl to, kad gy¬ve¬ni¬mas ta¬po įtemp¬tas, per¬ne¬lyg spar¬tus ir su¬dė¬tin¬gas, su¬stip¬rė¬jo kon¬ku¬ren¬ci¬ja, pa¬dau¬gė¬jo smur¬to, o ry¬šiai tarp žmo¬nių la¬bai su¬sil¬pnė¬jo. Tė¬vai ir vai¬kai sve¬ti¬mė¬ja, žmo¬nėms trūks¬ta ati¬du¬mo vie¬nas ki¬tam, sa¬vi¬tar¬pio su¬pra¬ti¬mo, užuo¬jau¬tos. Sa¬vi¬žu¬džių pro¬ble¬mos bū¬na įvai¬rios, bet jų iš¬gy¬ve¬ni¬mai la¬bai pa¬na¬šūs.

3. Vaikų ir paauglių savižudybių priežastys
3.1. Socialiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę
Savižudybė – sudėtinga problema, kuri net neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo.
Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma.
Socializacija – visuomenės kultūros perteikimas va

aikams procesas, siekiant formuoti kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šeima – pirmoji ir pati svarbiausia visuomeninė institucija vaiko socialinėje raidoje. Čia įgyjami pirmieji bendravimo, problemų sprendimo įgūdžiai, formuojasi savivaizdis, sugebėjimas prisitaikyti kintančioje aplinkoje. Žmogus tampa socialus, gyvendamas tarp žmonių, perimdamas žmogiškųjų santykių įvairovės patirtį, suvokia pats save, įgyja tapatumo ir išskirtinumo iš kitų jausmą.
Kai kuriose šeimose paauglystė – gan taikus metas, vaikai gerbia savo tėvus, nesvarbu, ar jie puikiai sugyvena tarpusavyje, ar yra išsiskyrę, turtingi ar nepasiturintys. Nustatyta, kad daugelis vaikų bei paauglių, nusižudžiusių ar bandžiusių žudytis, paprastai būna iš nepilnų šeimų arba jaučiasi šeimoje nereikalingi, nemylimi vieno ar abiejų tėvų.
Dažnai nemažai tėvų net nemėgina ieškoti su savo vaiku ar paaugliu bendros kalbos, manydami, kad nieko vis tiek nepakeis. Tėvams sunku ištverti savo vaikų paauglystę, kai jie turi savo nuomonę, bando ją apginti, abejoja autoritetais ir piktinasi veidmainyste.
Dažna savižudybių priežastimi tampa tėvų dėmesio stoka. Dau¬gė¬ja iš¬si¬sky¬ru¬sių šei¬mų, vie¬ni¬šų mo¬ti¬nų. Daž¬nai abu tė¬vai dir¬ba ir ma¬žai bū¬na su šei¬ma. Apie 90 proc. ap¬klaus¬tų vai¬kų tei¬gė, kad tė¬vai jų ne¬su¬pran¬ta, juos at¬stu¬mia ar ig¬no¬ruo¬ja, kai jie ieš¬ko tė¬vų pa¬ra¬mos bei užuo¬jau¬tos, jau¬čia¬si ne¬lai¬min¬gi. Šiais laikais tėvai dažnai išvyksta uždarbiauti į užsienį, palikdami vaikus svetimų globai. Tai yra didžiulė trauma vaikams. Grįžę tėvai randa vaiką, kuriam pasireiškia psichikos sutrikimai – nemiga, įvairios baimės, šlapimo nelaikymas. Kenčiančiam vaikui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Taigi, vaiko ir paauglio gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka šeima.
Savižudybės tikimybę didina skurdas šeimoje ar asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, kad panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai. Pažįstamų ar žinomų žmonių savižudybė taip pat gali paskatinti žudytis. Ne paslaptis, tokie atvejai dažnai su pasimėgavimu aprašomi spaudoje. Nekritiškam, nesubrendusiam protui tai – tarsi sektinas pavyzdys. Po nelaimingo atsitikimo ar po bendraamžio savižudybės rizika, kad paauglys gali mėginti nusižudyti, padidėja 6-7-iais procentais.
Sa¬vižudy¬bes ska¬ti¬na ir smur¬tas. Smur¬to vaiz¬dų itin gau¬su ži¬niask¬lai¬do¬je. Smur¬to ele¬men¬tai tam¬pa įpras¬ti jau¬ni¬mo el¬ge¬siui, dau¬gė¬ja aso¬cia¬lių ir an¬ti¬so¬cia¬lių smur¬ti¬nį el¬ge¬sį pro¬pa¬guo¬jan¬čių gru¬pių, plin¬ta smur¬tas šei¬mo¬je ir mo¬kyk¬lo¬je. Smur¬ti¬niai veiks¬mai ga¬li bū¬ti nu¬kreip¬ti tiek į gy¬vus ob¬jek¬tus, tiek į daik¬tus. Sa¬vi¬žu¬dy¬bės at¬ve¬ju smur¬tau¬ja¬ma prieš pa¬tį sa¬ve.
Vis dau¬giau jau¬ni¬mo var¬to¬ja al¬ko¬ho¬lį, ki¬tas psi¬cho¬ak¬ty¬vi¬ą¬sias me¬džia¬gas. Spren¬di¬mą nu¬si¬žu¬dy¬ti daug grei¬čiau ir leng¬viau pri¬ima ne¬blai¬vūs as¬me¬nys. Didelė dalis nusižudžiusių ar mėginusių žudytis paauglių piktnaudžiavo alkoholiu ar narkotikais.
Svarbų vaidmenį paauglio socializacijos procese atlieka mokykla. Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene, kurioje egzistuoja savos taisyklės. Vis di¬des¬nius rei¬ka¬la¬vi¬mus ke¬lia so¬cia¬li¬niai eko¬no¬mi¬niai vi¬suo¬me¬nės po¬ky¬čiai. Moks¬lei¬viai var¬žo¬si tar¬pu¬sa¬vy¬je dėl ge¬res¬nių pa¬žy¬mių, di¬dė¬ja rei¬ka¬la¬vi¬mai sto¬jan¬tiems į aukš¬tą¬sias mo¬kyk¬las. Ne¬tik¬ru¬mo dėl at¬ei¬ties jaus¬mą ly¬di nuo¬la¬ti¬nė įtam¬pa. Jau¬nam žmo¬gui sun¬ku spręs¬ti ky¬lan¬čias pro¬ble¬mas.
Vienas iš negatyviausių mokyklinių reiškinių – patyčios. Nerimas, mokyklos baimė, nelaimingumo jausmas – reiškiniai, kurie susiję su nuolat patiriamomis patyčiomis. Moksleiviai, iš kurių tyčiojamasi, ir tie, kurie tyčiojasi iš kitų, yra silpniau socialiai integruoti, dažniau mano esą bendraamžių nesuprasti, atstumti, dažniau jaučiasi vieniši, nelaimingi ir dažniau pasižymi blogais akademiniais rodikliais. Lietuvoje atliktais duomenis sunkiausiai patyčias išgyvena penktokai.

3.2. Psichologiniai veiksniai, įtakojantys savižudybę
Vaikai turintys asmeninių psichologinių problemų, kur kas dažniau gali susirgti depresija ir , nepalankiai susiklosčius aplinkybėms gali atsidurti prie savižudybės slenksčio.
R. Auškelis savo knygoje išskyrė charakterio bruožus, elgesio ypatumus, kurie nėra patys savaime savižudybės pavojaus ženklai, tačiau rizika vis tiek išlieka. Tai:
– nepastovi nuotaika;
– agresyvus elgesys;
– dirglumas, irzlumas;
– prieštaringi, nestabilūs santykiai su tėvais;
– taisyklių ir normų nepaisymas;
– nepasitikėjimas savimi, menkavertiškumo jausmas.
Daugelis žmonių mano, kad savižudybė yra psichikos ligos pasekmė. Tačiau tai nėra tiesa, nors statistika iš dalies patvirtina, kad psichikos negalios savižudybės pavojų šiek tiek padidina. Kitas psichologinis veiksnys įtakojantis savižudybės pavojų yra vaikų depresija. Daugelį metų buvo laikomasi nuomonės, kad vaikai neserga depresija, kadangi vaikų depresijos simptomai skiriasi nuo suaugusiųjų depresijos. Vaikų depresijos simptomus lengva sumaišyti su normatyvinės psichologinės krizės požymiais (ypač paauglystės krize), kuriems būdingi kai kurie depresijos požymiai: sumažėjusi savivertė, sutrikusi dėmesio koncentracija, sustiprėjęs ir padažnėjęs liūdesys, nuovargis.
Nustatytais duomenimis apie tris ketvirtadalius ketinusių nusižudyti vaikų bei paauglių turėjo vieną ar kelis depresijos požymius. Dažniausiai išskiriami tokie vaikų depresijos požymiai:
– neigiamų emocijų dominavimas. Atsiranda pyktis, agresija, prarandamas humoro jausmas.
– mąstymo sunkumai. Pradedama neigiamai save vertinti, kaltės jausmas atsiranda.
– veiklos sunkumai. Neryžtingumas, abejingumas atsiranda, susilpnėja dėmesio koncentracija.
– fiziniai bei vegetaciniai sunkumai atsiranda. Kinta svoris, padidėję nuovargis, dingsta apetitas arba gali būti atvirkščiai, apetitas sustiprėja.
Tačiau atsiradus depresijai ne visuomet atsiranda mintys apie savižudybę. Paauglys gali nusižudyti dar net neprasidėjus depresijai arba gali ja sirgti, bet nenusižudyti. Nepajėgdami įveikti krizės ir nesulaukdami aplinkinių pagalbos, jaunuoliai gali tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis arba net nusižudyti.
Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas, artimo žmogaus mirtis, nesėkmės moksle, liga, nemalonūs ar netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Užvaldytas liūdesio, beviltiškumo, bejėgiškumo jaunas žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra sutrikęs, ir mintis nusižudyti jam gali pasirodyti vienintelė išeitis iš asmeniškai sudėtingos situacijos.

4. Savižudybių prevencijos būdai
Siekiant sumažinti jaunų žmonių savižudybių skaičių, reikalingi aktyvūs veiksmai. Mažai tikėtina, kad problema sumažės arba išsispręs savaime.
Vaikas negali pats problemos išspręsti, nes susiklosčiusi situacija, menkas gyvenimiškas patyrimas ir problemų sprendimo įgūdžių stoka apriboja jo pasirinkimą, kiekvienas bandymas ką nors daryti sukelia vis naujas problemas, o tuo pačiu vis mažesnį pasitikėjimą savimi, vis stipresnį bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmą.
Savižudybės vienos dažniausių vaikų ir paauglių mirties priežasčių. Todėl savižudybių prevencija yra nepaprastai svarbus dalykas.
Prevencija plačiąją prasme apima tris etapus:
1) Prevencija – tai išankstinės priemonės, padedančios išvengti savižudybės krizės. Pats efektyviausias prevencijos būdas – mokymas atpažinti savižudybės riziką, konstruktyvių problemų sprendimo būdų ieškojimas, į gyvybės išsaugojimą nukreiptų nuostatų formavimas, geranoriškų ir pagarbių santykių tarp mokinių ir mokytojų kūrimas.
Reikia stiprinti psichologinį mokinių atsparumą iškylantiems sunkumams, analizuojant ir mokant spręsti sudėtingas problemas, lavinant bendravimo įgūdžius, gerinant tarpusavio santykius.

Kalbėdamiesi su mokiniais apie savižudybę, mokytojai turėtų drauge su auklėtiniais aptarti, kaip dar žmogus gali pasielgti, kai jam labai sunku, kaip galima įveikti gyvenime kylančius sunkumus, kodėl savižudybė nėra konstruktyvi išeitis.

Tiek tėvai, tiek vaikai turėtų žinoti, kokie ženklai rodo gresiančią savižudybę, ką reikia daryti juos pastebėjus, kur galima gauti reikiamą pagalbą. Taip pat reikėtų žinoti visuomenėje vyraujančius mitus apie savižudybę, kurie dažnai trukdo pastebėti gresiantį jos pavojų.
2) Intervencija – veiksmai ir priemonės, kurių būtina imtis iškilus realiam savižudybės pavojui.

Nepaisant to, kad šiame etape pirmenybė tenka psichinės sveikatos įstaigų specialistams (medikams, psichologams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t.), savižudybė nėra vien medicininė problema. Krizę išgyvenančiam asmeniui daug pagalbos gali suteikti ir artimi žmonės. Tėvai, mokytojai bei moksleiviai turėtų žinoti, ką galima daryti ir ko ne, kai žmogus ne tik kalba, bet ketina ir mėgina nusižudyti. Žinojimas ir sugebėjimas laiku kreiptis profesionalios pagalbos gali išgelbėti gyvybę suicidinę krizę išgyvenančiam asmeniui. Tai vienas svarbiausių žingsnių intervencijoje, kurį gali padėti žengti artimi žmonės. Ypatingai turime būti atidūs staigiems ir ryškiems vaiko elgesio pasikeitimams, pvz., gyvas, judrus ar net triukšmingas vaikas staiga pasidarė tylus, užsidaręs arba, atvirkščiai, buvęs ramus, džiaugsmingas vaikas pradėjo elgtis neįprastai aktyviai ar agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos. Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, pablogėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas (nustoja sportavęs, meta būrelius), elgiasi nesaugiai (vaiko elgesys kelia pavojų jo paties gyvybei). Vaikas gali pradėti išgėrinėti ar gerti daugiau negu visada, rūkyti, griebtis narkotikų, rodyti atsisveikinimo ženklus: grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas ir pan.
3) Postvencija – jos tikslas yra sušvelninti įvykusios savižudybės pasekmes, suteikiant psichologinę ir moralinę pagalbą visiems nusižudžiusio asmens artimiesiems, klasės draugams, mokytojams.
Kiekviena savižudybė paliečia daugelį žmonių. Tai ypatingai skaudi netektis, sukelianti aštrų skausmą, ilgam sutrikdanti dvasinę pusiausvyrą.
Svarbiausia, ką reikia daryti, jei kuris nors iš mokinių nusižudo, rasti profesionalią pagalbą bendraklasiams. Jei mokykloje anksčiau nebuvo sudaryta krizių prevencijos komanda, tai reikia kuo greičiau ją suburti. Pirmasis krizių komandos žingsnis – mokyklos personalo, bendraklasių bei kitų mokinių informavimas.
Taigi visuose savižudybės prevencijos lygmenyse svarbus vaidmuo tenka ne tik specialistams, bet ir mokytojams, tėvams, o kartu ir vaikams. Labai svarbu, kad suaugusieji turėtų pagrindinius prevencinius ir intervencinius įgūdžius, kuriuos būtų galima panaudoti iki įvykstant savižudybei, o taip pat mažinant jos tikimybę. Ne mažiau svarbu būti tinkamai pasirengus postvencijai, kuri būtina savižudybei įvykus. Visa tai užtikrins tinkamą pagalbą sunkumus išgyvenantiems jaunuoliams bei artimų žmonių savižudybę išgyvenantiems žmonėms.

5. Išvados
1. Savižudybė – daugiaveiksnis reiškinys, dažniausiai iššauktas keleto susikaupusių problemų – vaikas susiduria su problemų kalnu. Tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis lašas nesėkmių grandinėje.
2. Lietuvoje kiekvienais metais savižudybę „pasirenka“ apie 60 vaikų ir paauglių.
3. Savižudybes dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma.
4. Svarbus veiksnys – savižudybių prevencija. Ji apima tris etapus:
– prevenciją;
– intervenciją;
– postvenciją.
5. Vaikų ir paauglių savižudybės – tai ne tik individo, bet ir visuomenės problema. Ją spręsti įmanoma tik įvertinus visas socialines, psichologines ir medicinines priemones, lemiančias apisprendimą nutraukti gyvybę.

6. Literatūra
1. Auškelis R. Mokinių savižudybės ir jų prevencija. Vilnius. 2006.
2. Gailienė D. Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje. Vilnius. 1996.
3. Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos. Vilnius. 2001.
4. Jaruševičienė L. Žemaitienė N. Moksleivių savižudybės: rizikos veiksniai ir principai. Straipsnis.
5. Pivorienė R. V. Vaikų savižudybės. Straipsnis. ( www.delfi.lt )
6. www.savizudybes.lt (prieiga žiūrėta 2007m. lapkričio 27 d.)

Leave a Comment