Žinoma, kad vaikai įvairų smurtą (psichologinį, fizinį ir kitokį) patiria ir mokykloje, ir kieme, ir namuose – šeimoje. Ne tik Lietuvoje paplitęs pasyvus teroras, kada vienas iš šeimos narių vaiką muša, o kitas – tyli. Vėliau tėvas, tarsi jausdamas kaltę, sūnaus ar dukros prašo atleisti, nes mama štai tokia bloga. Didžiulį susirūpinimą kelia mokyklose prieš vaikus naudojamas psichologinis smurtas. Kartais pedagogai jiems neįtinkančius moksleivius tiesiog kitų akivaizdoje išvadina nešvankiais žodžiais. Ypač nuo tokio teroro vaikams sunku apsiginti, jie net gali susirgti. Daug mo
okytojų taip ir neišmoksta pakomentuoti savo auklėtinių padarytų darbų. Jokios ironijos įvertinant jų darbus ir rašant pažymius negali būti. Labai daug pasitaiko atvejų, kada šeimoje vaikai mušami, net dėl menkniekių. Ne paslaptis, jog vaikai dažnai nukenčia dvigubai ir dėl to, kad toli gražu ne visada suaugusiems pasisako, kas iš tikrųjų jiems atsitiko. Tai viena iš sunkiausiai sprendžiamų problemų. Iš tikrųjų mes, suaugusieji, nemokame atvirai kalbėtis su vaikais, ypač su tais, kurie patyrė smurtą. Nukentėjusiojo apklausos procedūra tokia sudėtinga, netobula ir gr
rubi, kad vaikas po pirmo susitikimo su tardytoju užsisklendžia ir iš jo daugiau, išskyrus patį faktą, nieko neišpeši. Pas mus sukentėjusįjį apklausia po kelis kartus, iš pradžių policija, po to prokurorai, vėliau dar kartą prokurorai, ir tą patį kelis kartus re


Įsigalėjusio smurto mastai pralenkė ne tik galimybes išaiškinti ir nubausti nusikaltėlius, bet ir registruoti, o antra – smarkiai pakito pati nusikaltimų sąvoka: smurto kartelė pakelta labai aukštai. Smulkiais, dėmesio nevertais nusikaltimais tapo kišenių apšvarinimas, nosies suknežinimas patamsyje, peilio dūris, grasinimai, smurtas artimųjų tarpe, išplėšti sodų nameliai, apvogti automobiliai, išmalti langai. Šimtai, o gal tūkstančiai tokių nusikaltimų jau neregistruojama arba vengiama registruoti. Todėl žmonės dažnai net niekur nesikreipia, nebent koks nors naivus užsienietis ar inteligentas. Be ginklo panaudojimo, peilio, kirvio, stambaus apiplėšimo nepateksi nusikaltimų istorijon. Beje, išsiduoda kas ketvirtį ar kas metai skelbiama nusikaltimų statistika. Ten matome, jog didėja stambių, o mažėja smulkių nusikaltimų. O taip atsitinka labai paprastai: smulkūs nusikaltimai menkai registruojami, nors už tokius Vakarų šalyse sėdama už grotų. Užtenka kasdieninio patyrimo, kad įsitikintum, jog daugėja būtent smulkių nusikaltimų, kurie yra gera treniruotė miklinti ranką, įgyti drąsos ir įžūlumo ir ruoštis stambioms akcijoms. Tai nuolat veikianti nusikaltėlių akademija. Didysis smurtas niekad nebus sustabdytas, kol nematytu greičiu plėsis tie gana raminančiai pavadinti buitiniai nusikaltimai. Šiurpina ne vien kasdieninio smurto apimtis, bet ir pripratimas prie jo, at
Dažnai esame kviečiami nusiraminti arba nuteikiami, kad nieko blogo su mumis nevyksta, kad viskas pasitaisys savaime. Bet toks raminimas yra pražūtingas, nes mūsų sielos jau vienišos ir išgąsdintos. Ir mūsų dvasia kartais atrodo kaip nereikalinga našta ten, kur grobiama, meluojama, išduodama, žudoma. Skubama ją sunaikinti alkoholiu, abejingumu ir nusikaltimu. Dabar įsigalėjusi nusikaltimo samprata tarsi panaikina sąžinės graužatį, gėdą, nes nusikaltimas kur kas dažniau yra išteisinamas nei už jį baudžiama. Paskutiniu užtarėju tikintiems dar yra Dievas. Tuo tarpu dažniau reikėtų kreiptis ne į jį, o skambinti policijai, gaisrinei, greitajai pagalbai. Kartais jau nerandame vietos, kur būtų galima apsivalyti, susitaikyti bent su savimi, atgauti dvasios pusiausvyrą ir pasitikėjimą savo gyvenimu, nors jis ir nėra lengvas šiandien. Kol kas mes esame išblaškyti, supriešinti, nepakantūs ir todėl vieniši ne tik prieš Dievą, bet ir prieš sm
Naudota literatūra:
1. “VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA” 1995;
2. Marcelijus Martinaitis “Ties bedugne” // “ŠEIMININKĖ” 1995.10.04;
3. Vytautas Jončas “Prievartą kartais sunku pastebėti” // “ŠIAULIŲ NAUJIENOS”.