Žinoma, kad vaikai įvairų smurtą (psichologinį, fizinį ir kitokį) patiria ir mokykloje, ir kieme, ir namuose – šeimoje. Ne tik Lietuvoje paplitęs pasyvus teroras, kada vienas iš šeimos narių vaiką muša, o kitas – tyli. Vėliau tėvas, tarsi jausdamas kaltę, sūnaus ar dukros prašo atleisti, nes mama štai tokia bloga. Didžiulį susirūpinimą kelia mokyklose prieš vaikus naudojamas psichologinis smurtas. Kartais pedagogai jiems neįtinkančius moksleivius tiesiog kitų akivaizdoje išvadina nešvankiais žodžiais. Ypač nuo tokio teroro vaikams sunku apsiginti, jie net gali susirgti. Daug mokytojų taip ir neišmoksta pakomentuoti savo auklėtinių padarytų darbų. Jokios ironijos įvertinant jų darbus ir rašant pažymius negali būti. Labai daug pasitaiko atvejų, kada šeimoje vaikai mušami, net dėl menkniekių. Ne paslaptis, jog vaikai dažnai nukenčia dvigubai ir dėl to, kad toli gražu ne visada suaugusiems pasisako, kas iš tikrųjų jiems atsitiko. Tai viena iš sunkiausiai sprendžiamų problemų. Iš tikrųjų mes, suaugusieji, nemokame atvirai kalbėtis su vaikais, ypač su tais, kurie patyrė smurtą. Nukentėjusiojo apklausos procedūra tokia sudėtinga, netobula ir grubi, kad vaikas po pirmo susitikimo su tardytoju užsisklendžia ir iš jo daugiau, išskyrus patį faktą, nieko neišpeši. Pas mus sukentėjusįjį apklausia po kelis kartus, iš pradžių policija, po to prokurorai, vėliau dar kartą prokurorai, ir tą patį kelis kartus reikia kartoti teisme. Įsivaizduokime, ką reiškia tokia procedūra seksualinę prievartą patyrusiam vaikui. Civilizuotose Vakarų šalyse ši problema pakankamai išspręsta – vaiko parodymai apklausos metu įrašomi į garso ir vaizdo juostą, kuria vėliau naudojasi kitos teisinės institucijos. Vaikus apklausia ne šiaip teisininkas, o žmogus, kuris specialiai paruoštas psichologiškai, moka bendrauti su vaikais, juos supranta. Pirmiausia pedagogai, nepilnamečių reikalų inspektoriai turi sugebėti suprasti, kas atsitiko vaikui: jis pats nukrito nuo kėdės ir susitrenkė, ar jį tiesiog kas nors sumušė. Fizinio lavinimo mokytojai taip pat ateityje turės sugebėti per pamokas įžvelgti problemą, kurią bando vaikas nuslėpti. Šiuo klausimu Vakarai pažengė gerokai į priekį, nes ten taip pat vaikai patiria smurtą. Policijos pastangomis vaikams pateikiamos anoniminės anketos, kuriose jie nurodo apie patirtą smurtą buityje. Labai pastebima viena bloga tendencija – daug vaikų, kurie skundžiasi dėl tėvų ilgalaikių komandiruočių į Rytus, – tėvai savo vaikams numeta pinigų, o patys išvažiuoja prekiauti. Šiauliams ši problema ypač aktuali. Dėl to nemažai šeimų išsiskiria. Net patys vaikai rašo prašantys savo tėvų, kad šie kuo greičiau išsiskirtų, nes sunku visiems… Taip pat vaikai atkreipė dėmesį į tai, kad jų mamos ėmė dominuoti šeimoje – iš komercinių kelionių sugrįžusios užsipuola vyrus, kad šie nesugeba pinigų uždirbti tiek, kiek uždirbančios jos, tokios moterys dažnai daug laiko praleidžia su draugėmis restoranuose. Tokių šeimų nariai apskritai nebeturi vienas su kitu apie ką pasišnekėti. Tai irgi smurtas prieš vaikus… Vaikų seksualinė prievarta mūsų mieste – taip pat ne naujiena.
Įsigalėjusio smurto mastai pralenkė ne tik galimybes išaiškinti ir nubausti nusikaltėlius, bet ir registruoti, o antra – smarkiai pakito pati nusikaltimų sąvoka: smurto kartelė pakelta labai aukštai. Smulkiais, dėmesio nevertais nusikaltimais tapo kišenių apšvarinimas, nosies suknežinimas patamsyje, peilio dūris, grasinimai, smurtas artimųjų tarpe, išplėšti sodų nameliai, apvogti automobiliai, išmalti langai. Šimtai, o gal tūkstančiai tokių nusikaltimų jau neregistruojama arba vengiama registruoti. Todėl žmonės dažnai net niekur nesikreipia, nebent koks nors naivus užsienietis ar inteligentas. Be ginklo panaudojimo, peilio, kirvio, stambaus apiplėšimo nepateksi nusikaltimų istorijon. Beje, išsiduoda kas ketvirtį ar kas metai skelbiama nusikaltimų statistika. Ten matome, jog didėja stambių, o mažėja smulkių nusikaltimų. O taip atsitinka labai paprastai: smulkūs nusikaltimai menkai registruojami, nors už tokius Vakarų šalyse sėdama už grotų. Užtenka kasdieninio patyrimo, kad įsitikintum, jog daugėja būtent smulkių nusikaltimų, kurie yra gera treniruotė miklinti ranką, įgyti drąsos ir įžūlumo ir ruoštis stambioms akcijoms. Tai nuolat veikianti nusikaltėlių akademija… Didysis smurtas niekad nebus sustabdytas, kol nematytu greičiu plėsis tie gana raminančiai pavadinti buitiniai nusikaltimai. Šiurpina ne vien kasdieninio smurto apimtis, bet ir pripratimas prie jo, atsiradęs savotiškas malonumas skaityti kraujo prisisunkusius tekstus, pirmiausia ieškoti baisių žudynių ir neregėtų vagysčių aprašymų. Nusikaltėlis savotiškai heroizuojamas, nes atsiranda šalia prezidentų, deputatų ar šiaip garbingų žmonių… Tokiu būdu ima byrėti visi įsivaizdavimai kas yra dora, katė, meilė, jautrumas, gėda, tarsi neveikia papročiai, elgesio nuostatos. Ir niekas negali atsakyti, kodėl dabar nuo ginklo, peilio, kirvio, kilpos Lietuvoje žūsta daugiau žmonių negu pokario metais, kai vyko kova dėl laisvės ir nepriklausomybės.
Dažnai esame kviečiami nusiraminti arba nuteikiami, kad nieko blogo su mumis nevyksta, kad viskas pasitaisys savaime. Bet toks raminimas yra pražūtingas, nes mūsų sielos jau vienišos ir išgąsdintos. Ir mūsų dvasia kartais atrodo kaip nereikalinga našta ten, kur grobiama, meluojama, išduodama, žudoma. Skubama ją sunaikinti alkoholiu, abejingumu ir nusikaltimu. Dabar įsigalėjusi nusikaltimo samprata tarsi panaikina sąžinės graužatį, gėdą, nes nusikaltimas kur kas dažniau yra išteisinamas nei už jį baudžiama… Paskutiniu užtarėju tikintiems dar yra Dievas. Tuo tarpu dažniau reikėtų kreiptis ne į jį, o skambinti policijai, gaisrinei, greitajai pagalbai… Kartais jau nerandame vietos, kur būtų galima apsivalyti, susitaikyti bent su savimi, atgauti dvasios pusiausvyrą ir pasitikėjimą savo gyvenimu, nors jis ir nėra lengvas šiandien. Kol kas mes esame išblaškyti, supriešinti, nepakantūs ir todėl vieniši ne tik prieš Dievą, bet ir prieš smurtą. Mes greičiau ir noriau telkiamės į priešiškas partijas, grupuotes, kur viršų ima valdžia ir akla jėga, bet ten niekada vienas su kitu nesusiliečia sielomis, neįgyja grupinės stiprybės, kuri būtų mūsų telkimosi pradžia. Po vieną mus išdaužys, stumdys, apvaginės, žemins, tyčiosis tai kriminalinės padugnės, tai valdžia, tai visokie perėjūnai, kurių, patikėkite, nėra daug. Tokios dorovinės žmonių santalkos turėtų atsirasti šventoriuose, salėse, auditorijose, mokyklų klasėse, šeimose… Negirdėt, kad naktį užpultasis šauktųsi policijos. Jis jau šaukia taip, kad jį išgirstų miegantys ir sapnuojantys žmonės, gatvė, miestas. Tai paskutinis, viltingas šauksmas – į žmones, į vilties šaltinį – sielą. Toks šauksmas dar pabudina, prikelia. Tai išgirstama, ir tai yra pradžia.
Naudota literatūra:
1. “VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA” 1995;
2. Marcelijus Martinaitis “Ties bedugne” // “ŠEIMININKĖ” 1995.10.04;
3. Vytautas Jončas “Prievartą kartais sunku pastebėti” // “ŠIAULIŲ NAUJIENOS”.