Tipai ir temperamentai

“Temperamentai išskiria mus kaip asmenybę iš žmonių minios. Jie dalis turtingo, spalvingo gyvenimo, kuris kada nors,kai viskas išsipildys, taps Dievo karalyste”

Ole Hallesby

1. TEMPERAMENTO APIBŪDINIMAS

Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios ji skiria nuo kitų žmonių. Viena reikšmingiausių, pasižyminti didelių pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jos savybių formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, iššorinei išraiškai. Vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairius gyvenimo reiškinius,įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą, džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima; vienų reakcijos stiprios ir ilgai trunkančios, kitų nors ir audringos, tačiau trumpos; vieni žmonės labai jautrūs, kiti – mažiau.

Išgyvenimų, elgsenos formą, t.y. intensyvumą, dinamiką, išorinę išraišką lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą apibūdinančios ypatybės. Todėl, norint parodyti temperamento įtaką žmogaus psichinių būsenų ir savybių dinamiškumui, intensyvumui ir išorinei išraiškai, būtina pabrėžti tookius skiriamuosius temperamento požymius:
1. temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus bei skirtingus motyvus (darbui, žaidimui, sportui, mokslui ir pan.), ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veikla daro asmenybės kryptingumas;
2. temperamento ypatybės nekinta ilgą žmogaus gy

yvenimo tarpą arba net visą gyvenimą;
3. temperamento ypatybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui.
Taigi temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių
reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu, o temperamento ypatybėmis vadiname tokias individualias psichikos ypatybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką, intensyvumą ir išorinę išraišką, kurios yra santykiškai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos tikslų, motyvų bei turinio ir dėsningai siejasi tarpusavyje, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą. Kadangi iš visų psichinių reiškinių išoriškai ryškiausiai yra pastebimi emocijų pasireiškimai, tai ir vienokios ar kitokios temperamento savybės labiausiai atsispindi asmenybės jausminiame gyvenime. Tačiau temperamentas savotiškai “nuspalvina” asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos savybės priklauso nuo įgimtų kūno annatominių ir fiziologinių ypatybių ir dėl to yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir organizuotas ugdymas jas mažai tepakeičia.

Individualūs žmonių skirtumai, kurios priskiriame temperamentui, buvo pastebėti gana seniai. Jau V a.pr.m.e. graikų gydytojas Hipokratas ne tik aprašė žmonių temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių : kraujas,
gleivės arba juodoji ar geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Šį santykį, proporcingą Hipokratas graikiškai pavadino žodžiu krasis, kuris vėliau buvo išverstas į

lotynų kalbą – temperamentum (lot. saikingumas, darnumas, teisingas mišinys). Iš Hipokrato suskirstymo kilo temperamentų pavadinimai, išlikę iki šių dienų : flegmatikas (gr. phlegma – gleivės), cholerikas (gr. chole – tulžis), melancholikas (gr. melas chole – juodoji tulžis) ir sangvinikas (lot. sanguis – kraujas). Suprantama, šitoks temperamentą lemiančių priežasčių aiškinimas šiandien turi tik istorinę reikšmę, tačiau ir dabar dar yra teorijų, kurios reikšmingą vaidmenį pripažįsta įvairiems organizmo liaukų išskiriamiems hormonams.

Prie vėlesnių teorijų, bandžiusių atskleisti temperamento fiziologines priežastis, priskirtinos teorijos, siejusios temperamentą su kraujo apytakos ypatybėmis (rusų pedagogas, gydytojas P.Lesgaftas, XIX a.).
Temperamento psichologinių teorijų pradininkas yra vokiečių filosofas I.Kantas, kuris temperamentų skirstymo kriterijumi laikė jausmų arba veiklos pirmavimą bei jų reiškimosi pobūdį. I.Kanto požiūris turėjo įtakos visoms vėlesnėms teorijoms. Vokiečių psichologas V.Vuntas temperamento kriterijumi laikė emocijų pasireiškimo stiprumą ir greitį, danų psichologas

H.Heidingas – įgimtą polinkį į liūdnas arba linksmas nuotaikas. Rusų mokslininkas I.Pavlovas, stebėdamas žemesniųjų gyvūnų ir žmonių temperamentus, sukūrė teoriją apie “aukštosios nervinės veiklos tipus”. Jis teigė, kad įgimtu fiziologiniu temperamento pagrindu (genotipu) yra aukštosios nervinės veiklos tipas, kurį lemia pagrindinių dviejų nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – trys ypatybės: 1) šių procesų jėga, 2) jų tarpusavio pusiausvyra ir 3) paslankumas. Iš tikrųjų šiame aiškinime psichinių reiškinių jėgos, pastovumo, pusiausvyros savybės buvo pavadintos nervinės veiklos savybėmis. Jų klasifikacija, pažeidžiant logines klasifikacijos taisykles, bu
uvo dirbtinai pritaikyta Hipokrato keturių temperamentų tipų fiziologiniams pagrindams aiškinti. Didžiausios žalos temperamentų tyrimams padarė ne tik psichofiziologinis psichinių temperamento savybių aiškinimas, bet ir pažiūra, kad temperamentai esti blogesni ir geresni (melancholikas – silpnas tipas, cholerikas – nepusiausviras). Tas neatitinka tikrovės, kuri rodo, kad kiekvieno temperamento žmonės gali įgyti teigiamų ir neigiamų savybių, pasiekti aukšto lygio įvairiuose veiklos rūšyse.

Šiuo metų populiariausia yra cheminė temperamentų tipologija. Pasak šios tipologijos, temperamentų skirtumai priklauso nuo vidaus sekrecijos liaukų darbo. Buvo pastebėta, kad atskirų individų endokrininės liaukos yra skirtingų dydžių ir svorių. Kuo daugiau liauka išskiria hormonų, tuo stiprėja tam tikra organizmo veikla. Pavyzdžiui, asmuo, kurio adrenalininės liaukos daugiau išskiria adrenalino, būna labiau jautrus ir nervingas negu kiti žmonės.

Kadangi nuo vidaus sekrecijos liaukų darbo skirtingai formuojasi organizmų struktūra, tai hormonų teorija buvo panaudota kuriant teorijas, kurios aiškina, kad temperamentai priklauso nuo bendros kūno struktūros (konstitucijos). Vokiečių psichiatras E.Krečmeris 1925m. pasiūlė žmones pagal kūno struktūrą skirstyti į tris tipus: 1) astenikus – vertikaliai ištįsusius žmones su aštriais veido bruožais, stipria plaukų danga, ilgomis galūnėmis; 2) piknikus – žemus, plačius žmones, linkusius tukti, silpnesnės plaukų dangos, trumpo kaklo ir galūnių; 3) atletikus – stambios kaulų ir raumenų struktūros. Kiekvienos struktūros žmonės, pasak E.Krečmerio, turi būdingų psichinių savybių. Astenikai ir atletikai yra labai uždari, sausi, linkę į
šizoidinius sutrikimus. Piknikai emocionalesni, atviresni, ciklotiniški, linkę į manijos – depresijos sutrikimus. E.Krečmerio mokinys amerikiečių psichologas V.M.Šeldonas pateikė kiek kitokią kūno tipologiją (stomatotipologija) ir išskyrė tris pagrindinius temperamentus : 1) viscerotonikas (vidurių žmogus) – storokas žmogus, mėgstąs gardžiai pavalgyti, ieškąs fizinio komforto, draugiškas, rūpesčiuose ieškąs kitų pagalbos, kietai miegąs; 2) somatotonikas (kūno žmogus) – atletiškos kūno sudėties, ieškąs fizinių nuotykių, energingas, konkuruojantis, agresyvus; 3) cerebrotonikas (smegenų žmogus) – liesas, slopinąs išorines reakcijas, greitų reakcijų, laikąsis socialinių normų, rūpesčiuose siekiąs būti vienas, prastai miegąs, dėl to dažniau pavargstąs, nervingas. Į Šeldono išskirtus tipus JAV buvo kreipiamas dėmesys atrenkant rinktinėms sportininkus (grupiniams žaidimams labiau tinka viscerotonikai ir cerebrotonikai bei jų tarpiniai tipai, o lengvajai bei sunkiajai atletikai, kur nebūtinos sutartinės pastangos, geresnių rezultatų pasiekia somatotonikų tipo asmenys).

Šveicarų psichoanalitikas Z.Froido mokinys K.Jungas žmones suskirstė į intravertus ir ekstravertus. Intravertiški (į savo asmenybės vidų krypstantys) individai yra drovūs, vengia draugijų, domisi savo mintimis ir emociniais išgyvenimais. Ekstravertai (į išorę krypstančios asmenybės) mėgsta draugijas, realistiški, veiklūs, agresyvesni, siekia dominuoti grupėse. Šis skirstymas yra plačiai pripažintas. Naujausi tyrimai rodo, kad intravertai ir ekstravertai yra retai pasitaiką kraštutinumai. Dauguma asmenų yra ambavertiški – turi ir vieno, ir kito tipo savybių.

Temperamento fiziologinio pagrindo charakteristika neapima viso temperamento turinio. Tam reikia dar specialios psichologinės temperamento analizės, nes temperamento ypatybės, kaip buvo nurodyta ankščiau, turi daugiareikšmius ryšius su nervinio tipo ypatybėmis.
Kaip minėta, sunku visus žmones suskirstyti pagal keturis tradicinius
temperamentus. Kad toks suskirstymas nepakankamas, buvo suvokta gana seniai. II a. romėnų anatomas ir gydytojas Galenas žmones skirstė pagal 13 temperamentų, tačiau vėliau vėl buvo grįžta prie Hipokrato skirstymo, kurio laikomasi ir šiandien, paprastai pabrėžiant, kad gryno temperamento žmonių labai maža. Visai aišku, kad ir galėdami tiksliai išmatuoti atskiras temperamento ypatybes, vargu ar rastume pasaulyje žmonių, kurių temperamentai būtų visiškai vienodi.

Skirstant žmones pagal temperamentą, subjektyvumą galima įveikti tuomet, jeigu temperamento tipu laikysime ne bet kokį savybių derinį, bendrą tam tikrai grupei, o dėsningą viena kitą sąlygojančių savybių derinį. Rusų psichologas V.Merlinas suskirstė temperamento psichologinę charakteristiką pagal tokius pagrindinius požymius :
1. Sensityvumas (jautrumas). Apie jį mes sprendžiame iš silpniausių išorinių poveikių, kuriais galima sukelti kokią nors žmogaus reakciją. Tai gali būti silpniausias dirgiklis, reikalingas sukelti pojūtį (žemutinis pojūčio slenkstis), arba mažiausia nepatenkinta reikšmė, sukelianti neigiamus išgyvenimus (kentėjimą).
2. Reaktyvumas. Apie jį sprendžiame iš to, kokio stiprumo emocijas sukelia žmogui išorinis arba vidinis analogiško stiprumo poveikis.
3. Aktyvumas. Jį apibūdina tai, kaip aktyviai žmogus veikia, nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis.
4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis. Jį parodo vyraujantis veiklos akstinas – nuo ko daugiau priklauso žmogaus veikla: nuo atsitiktinių išorinių aplinkybių (pirmauja reaktyvumas) ar nuo vidinių ( pirmauja aktyvumas) (pvz., nuo atsitiktinių įvykių, nuo taikų arba nuo tikslų, ketinimų, siekimų).
5. Reakcijos tempas. Apie jį sprendžiame iš įvairių psichinių reakcijų ir procesų – judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos – greičio.
6. Plastiškumas ir priešinga jam savybė rigidiškumas. Juos apibūdina tai, kaip lengvai ir lanksčiai žmogus prisitaiko prie besikeičiančių išorinių poveikių (jei lengvai, – žmogus plastiškas, o jei jo veikla inertiška, – rigidiškas).
7. Ekstravertiškumas ir priešinga jam savybė intravertiškumas. Apie juos sprendžiame iš to, kas daugiausia lemia žmogaus reakcijas ir veiklą – išoriniai dabarties įspūdžiai (ekstravertiškumas) ar vaizdiniai, mintys, susiję su praeitimi bei ateitimi (intravertiškumas).

Aprašysime budingiausias kiekvieno temperamento savybes, turėdami išankstinę nuostatą, kad grynų temperamentų tikrovėje nėra. Kiekvienas žmogus turi įvairių ypatybių, dominuojant kurio nors vieno temperamento savybėms.
Sangvinikas. Labai reaktyvus. Psichinių procesų tempai greiti. Garsiai kvatoja net dėl nedidelės priežasties. Neesminis dalykas gali jį stipriai įpykinti. Gyvai, emocingai reaguoja į viską, kas patraukia dėmesį. Gyva veido išraiška ir judesiai. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktus ar žmones. Greitai sukaupia dėmesį. Nesensityvus. Aukštas jautrumo slenkstis. Nejunta labai silpnų garsų ir šviesos dirgiklių. Labai aktyvus, energingas ir darbingas, gali ilgai dirbti nepavargdamas, energingai imasi naujo. Aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra. Jį nesunku disciplinuoti. Jis greitai tvardo savo jausmus ir nevalingas reakcijas. Greiti judesiai, kalbos tempas, greitai įsitraukia į naują darbą ir sukoncentruoja dėmesį. Greitos protinės operacijos ir orientacijos. Labai plastiškas. Jausmai, nuotaikos, interesai ir siekimai dažnai keičiasi. Tai smagus, draugiškas, nepastovus žmogus. Jis lengvai suartėja su naujais draugais, pripranta prie naujų reikalavimų ir aplinkos. Greitai pereina nuo vieno darbo prie kito. Nesunkiai įgyja ir pakeičia įgūdžius. Lankstaus proto. Ekstravertiškas. Greičiau atsiliepia į išorinius įspūdžius negu vadovaujasi vaizdiniais ir mintimis iš praeities bei apie ateitį. Iš žymių žmonių sangvinikai buvo vokiečių poetas Gėtė, muzikas Mocartas.
Cholerikas. Kaip ir sangviniko, sensityvumas nedidelis. Cholerikui būdingas didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą. Todėl jis staigus, nesutramdomas. Rigidiškesnis negu sangvinikas. Tai lemia didelį jo siekimų ir interesų pastovumą, didelę ištvermę, jam sunku perkelti dėmesį. Cholerikas siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Greitas psichinių procesų tempas. Žymių žmonių – choleriško temperamento atstovų randame labai daug: L. van Bethovenas, A.Puškinas.
Flegmatikas. Nesensityvus ir neemocingas. Sunku prajuokinti, supykinti ar nuliūdinti. Veidas ir judesiai neišraiškus. Energingas, ištvermingas darbe. Aktyvumas ryškiai dominuoja prieš reaktyvumą. Pasižymi kantrumu, ištverme, susivaldymu. Lėtas kalbos ir judesių tempas, neišradingas. Rigidiškas. Palengva sukaupia ir su dideliu vargu perkelia dėmesį, sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos bei keičia įgūdžius ir įpročius. Intravertiškas. Sunkiai susidraugauja, lėtai reaguoja į išorinius įspūdžius. Flegmatiško temperamento žmonės nerodo didesnio aktyvumo ieškodami veikimo tikslų, tačiau pradėtus darbus paprastai užbaigia ištvermingai ir tiksliai. Iš žymių žmonių flegmatikai buvo pasakėčių rašytojai Lafontenas, I.Krylovas.
Melancholikas. Būdingiausias bruožas – labai didelis jautrumas. Nereikšmingi įvykiai gali sujaudinti iki ašarų. Greitai užsigaunantis. Emocijos gilios ir pastovios, tačiau jų išorinės išraiškos silpnos, balsas tylus. Reaktyvumas silpnas. Mimika ir judesiai neišraiškūs. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Iš melancholikų žymus buvo F.Šopenas, dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis, poetė S.Nėris.

Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis – fiziologinėmis ypatybėmis.vienaląsčių dvynių, augusių tose pačiose ir skirtingose šeimose, tyrimai parodė, kad 85% atvejų temperamentas yra ne tik įgimta, bet ir paveldėta savybė. Nors tvirtiname temperamentą apskritai esant paveldimą, tačiau kai kurios jo ypatybės gali kisti, veikiant gyvenimo bei
auklėjimo sąlygoms. Kartais gali paveikti sunki liga vaikystėje, sudėtingos buitinės sąlygos, psichologiniai konfliktai paauglystėje ir pan.
Vaikui augant ir bręstant, bręsta ir jo temperamentas, nes ne visos temperamento ypatybės jau yra susiformavusios žmogui gimus. Pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje ir ikimokykliniame amžiuje visiems vaikams būdinga silpnesnė nervų sistema, mažesnis pusiausvirumas (nors, žinoma, vaikai pagal šias savybes ryškiai skiriasi). Pažymėtina, kad nervų sistemos silpnumas vaikams turi teigiamos reikšmės: silpnesnė nervų sistema daro juos jautresnius įvairaus pobūdžio dirgikliams, imlesnius įspūdžiams bei informacijai ir t.t. temperamento brendimo negalima laikyti jo kitimu, nes bręstant išlieka tie patys santykiai tarp besivystančių ypatybių. Taigi temperamentą reikia charakterizuoti kaip įgimtą ir santykiškai pastovią asmenybės savybę.
E,Krečmerio, V.Šeldono, I.Pavlovo ir kitų temperamentų problemas savo tyrimuose nagrinėjusių mokslininkų nuomone, į temperamentus būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. Dirbti prie sudėtingų valdymo pultų, valdyti sudėtingas šiuolaikines mašinas, veikti ekstremaliomis sąlygomis, ekstremaliose situacijose prieš stresorius, be abejo, geriau sugebės tie žmonės, kurių temperamentai turi daugiau judrumo, pastovumo, energingumo ir ištvermingumo, susivaldymo ir pusiausvyros savybių. Melancholiškas superjautrumas, flegmatiškas inertiškumas, choleriškas audringumas ir sangviniškas nepastovumas čia gali tapti kliūtimi darbų sėkmei.
Tačiau daugumos profesijų, kur nėra didelių įtampų, įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Pavyzdžiui, galima manyti, kad pedagogo veiklai geriausiai tiks sangviniško ar choleriško temperamento asmenys. Tačiau intravertiškas melancholikas ir flegmatiškas pedagogas gali sukaupti daugiau įvairios informacijos ir kitokios medžiagos (archeologinių radinių, kelionių suvenyrų ir kt.), kuri sudomins moksleivius. Be to melancholiški mokytojai gali geriau suprasti ir atjausti moksleivius įvairių nesėkmių atvejais, flegmatikai – pratinti prie santūrumo ir t.t.
Temperamentų pakeisti neįmanoma – nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų. Vis dėlto ugdymo ir saviugdos tikslas turėtu būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus.

Psichoanalitikui Fritzui Riemannui kur kas mažiau rūpi temperamentai nei asmenybės struktūra, taigi keturios esminių požiūrių ir elgesio motyvų galimybės. Jis remiasi neurozės mokslo sąvokomis, tačiau pabrėžia, kad
mums visiems būdinga šios keturios asmenybės struktūros. Jis kalba apie:
 Šizoidišką (nepriklausoma, dalykiška, bijo gauti, abejinga, mėgsta vienatvę, realistiška),
 Depresišką (priklausoma, pasiaukojanti, bijo netekti, jausminga, prisitaiko prie socialinės aplinkos, idealistė),
 Suvaržytą (tvarkingas žmogus, ištikimas, klusnus, nelankstus, laikosi įstatymų, mąslus),
 Isterišką asmenybės struktūrą (žmogus dėmesio centre, geraširdis, mylįs laisvę, nesavarankiškas, permainingas, nerūpestingas).
Anot F.Riemanno, žmogus paklūsta ketvertui galingų impulsų, pagrindinėms nuostatoms,
nulemiančioms tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės gyvenimą.

Pirmasis impulsas: rotacija (sukimasis aplink savo ašį). Tai būtinas impulsas, kad žmogus taptų savarankiška, nepriklausoma ir nepakartojama asmenybe. Žmogus – su niekuo nesupainiojamas individas. Su tuo glaudžiai susiję savarankiškumas, nepriklausomybė ir savisauga.

Antras impulsas: revoliucija (sukimasis aplink kitus). Būtinybė yra artimo meilė, atsidavimas, rūpestis kitais, gyvenimas dėl kitų.
Abudu šie impulsai – priešingybė, tačiau būtina žmogaus gyvensenos sąlyga.

Trečias impulsas: svorio jėga. Turima omenyje trukmė, išliekamumas, aiškumas ir saugumas.

Ketvirtas impulsas: inercija. Tai yra kintamumas.
Ir abu paskutiniai impulsai prieštarauja vienas kitam, tačiau, kaip ir abu pirmieji, neatsietini nuo gyvenimo visumos. Keturi pagrindiniai impulsai teigiamai veikia mūsų būtį ir suteikia žmogui dvasinę pusiausvyrą.
F.Riemannas teigia, kad šie impulsai susiję su tam tikromis baimėmis, kurios atitinka keturis pagrindinius žmogaus gyvenimo impulsus.

Pirmasis impulsas: šizoidinė asmenybės struktūra;
Šizoidiškas žmogus bijo – atsiduoti, priklausyti, netekti savojo aš, pernelyg suartėti.

Antras impulsas: depresiška asmenybės struktūra;
Depresiškas žmogus bijo – tapti pats savimi, nesaugumo, vienatvės, būti pamestas.

Trečias impulsas: suvaržyta asmenybės struktūra;
Suvaržytas žmogus bijo – permainų, netikrumo, sumaišties, kompromisų, tolerantiškumo, laisvės, rizikuoti.

Ketvirtas impulsas: isteriška asmenybės struktūra;
Isteriškas žmogus bijo – nelaisvės, įsipareigoti, suvaržymo nuostatomis ir principais.

Bet kokį troškimą lydi priešingo troškimo baimė. Taigi du charakterių tipai kartais yra visiškos priešingybės. Šizoidiškos ir depresiškos asmenybės yra priešingų pažiūrų ir skirtingo elgesio. Tas pats būdinga ir suvaržytoms bei depresiškoms asmenybės struktūroms. Jei žinomi tie skirtumai, tada įmanoma labiau prisitaikyti vieniems prie kitų. Kiekvienas turi galimybę geriau suprasti kitą. O per tą supratimą atsiranda poreikis rimtai žiūrėti į kito žmogaus reikmes ir pakeisti savo elgesį.

Kaip matome, yra įvairių žmogaus temperamento bei asmenybės struktūros aiškinimosi teorijų. Jos vadovaujasi skirtingais temperamentų, charakterių bei asmenybės struktūrų vertinimo principais. Mes palietėme tik dvi pagrindines teorijas, tačiau akivaizdžiai matome, kad kaip be pavadintume temperamento tipus, galima daryti išvada, kad:
 Visos charakterio struktūros lygiavertės;
 Visos struktūros būdingos vienam žmogui;
 Svarbiausia yra viena struktūra;
 Asmenybės struktūros padeda ištirti gyvenimo stilių;
 Asmenybės stiliais atskleidžiamas sugebėjimas gyventi visuomenėje;
 Asmenybės stiliai atskleidžia žmonių partnerystės ryšius, bei nulemia jų sutrikimus bei trūkumus.

LITERATŪRA

1. Reinhold Ruthe. Tipai ir temperamentai. 1999m.
2. Bendrosios psichologijos paskaitos
3. A.Jacikevičius. Mokslas, siela, gyvensena. 1995m.

Leave a Comment