Paauglystė- vienas sudėtingiausių ir prieštaringiausių žmogaus gyvenimo tarpsnių. Sudėtingas jis ne tik patiems paaugliams, bet ir aplinkiniams – tėvams, mokytojams. Tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiojo žmogaus gyvenimą. Šiuo laikotarpiu įvyksta svarbūs pokyčiai fizinėje, psichologinėje ir socialinėje sferoje bei atsiranda nauji poreikiai. Paauglių nebetenkina buvę santykiai su suaugusiais, vis didesnę įtaką jiems daro bendraamžiai. Jie siekia tapti nepriklausomais, savarankiškais. Nori būti išklausyti, turėti galimybę garsiai pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Keičiasi ir suaugusiųjų reikalavimai paaugliams. Brendimo pradžia ankstyvoje paauglystėje prilygsta “atgimimui”. Vaikas nori ir turi “išeiti” iš praeities ir “rasti” save, savo unikalumą, savo identiškumą dabartyje. Dažnai tai reiškia ir senų draugysčių nutrūkimą, ir prisirišimą prie kai kurių suaugusiųjų, kartais mokytojų. Kol kas jaunieji paaugliai sprendžia problemas vaikystėje išmoktais būdais, tačiau greit šiam amžiaus tarpsnyje atsiras nauji sprendimai ir vertybės, kylantys iš naujos informacijos, naujo patyrimo. Būtent dabar į paauglių gyvenimą įeina abstrakcija ir ateitis. Jie jau gerai supranta, kad jų asociacijos turi tam tikrą seką. Ir jie jau žino, kaip jų elgesys veikia kitus. Neretai paaugliai turi labai svyruojantį savęs suvokimą ir vertinimą, jie nėra tikri, kad auga ir keičiasi adekvačiai, kaip ir visi kiti. Dažnai šie paaugliai konfliktuoja su suaugusiais, dažnai mato savyje “kažką negero”- atsiranda taip vadinamieji “kompleksai”. Todėl dabar yra svarbus stiprus emocinis palaikymas ir geras suaugusiųjų elgesio modelis (iš kurio Jūsų vaikas mokosi ir kurį kopijuoja). Šiame amžiuje paauglys turi galutinai išmokti sakyti “ne”. _Šio amžiaus vaikas labai rūpinasi tuo, kaip jis atrodo kitiems. Taigi, tėvai gali padėti savo vaikui išsiugdyti pozityvų (vaizdą) “AŠ”. Vaikui vis dar reikalingas tėvų dėmesys. Dabar jis jau turi įvairių pergyvenimų, susijusių su lytiniu brendimu. Dažnas paauglys sunkiai pergyvena tokius pokyčius, jaučiasi kitoks, nei jo draugai ( kartais vien dėl nežinojimo apie lytinį brendimą). Būtina pakalbėti su savo vaiku apie draugystę. Vaikas turi suprasti: tikras daugas niekada neprašys tavęs padaryti tai, ką žino esant negeru, neleistinu, ir dėl ko gali nukentėti kiti žmonės.
15- 17 metų paaugliai. Artėja mokyklos baigimas, šio amžiaus tarpsnio jaunimas orientuotas i ateitį. Jie vis realistiškiau supranta suaugusius. Dabar paaugliai nori diskutuoti, nori kartu su suaugusiais aptarinėti savo pasirinkimus ir problemų sprendimo kelius. Taigi tėvai turite nuostabią galimybę! Dabar paauglys jau nebe taip smarkiai orientutoas į savo grupę, į pirmą vietą iškyla jo paties motyvai, jo elgesys, jo vertinimai bei veiksmai. Būtent šiuo periodu jauni žmonės labai išplečia pažinimo ir interesų ratą, išsiugdo naują požiūrį į gyvenimą. Egzistuoja nuomonė, kad “dideliam vaikui” nebereikia tėvų dėmėsio tiek daug, kaip mažam. Tačiau taip nėra. Dažnai pasitaiko, kad bebaigiantį mokyklą jaunuolį apima depresija, neurozė – tai dėl artėjančios pilnametystės, artėjančios atsakomybės už save kaip suaugusį – taip atsitinka tiems vaikams, kurie bijo užaugti. Jaunuolis visą laiką turi jausti šeimos paramą, jam reikia padėti galutinai užaugti ir nepalikti gąsdinančiu ateities planavimo periodu vieno. Štai 10 taisyklių, kurias U.S. Department of Education, “A Parent’s Guide” siūlo taikyti vaikams paauglystės metu:10 TAISYKLIŲ TĖVAMS1. Skirk laiko paaugliuiRask tokią veiklą, kuri būtų įdomi jums abiem, ir užsiimk tuo. Jeigu paauglys atsisako, arba bendra veikla palaipsniui “užgęsta”, pasiūlyk jam iš naujo, nepamiršk!!!2. Klausyk, tikrai klausykKadangi tėvai visada turi tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, dažniausiai jie bando klausytis dirbdami- tvarkydami butą, gamindami valgį ar plaudami mašiną. Atidėk savo kasdienius namų ruošos darbus, ir tavo paauglys žinos: tu tikrai skiri jam dėmėsio.3. Turėk bendrą, ilgalaikį požiūrįNiekada nereaguok į mažas nesėkmes kaip į pagrindinę katastrofą. Ginčams rinkis esmines, svarbiausias problemas ar temas. Nepaversk namų kovos lauku.4. Toleruok skirtumus
Pažvelk ir nuo šiol visada žiūrėk į savo paauglį kaip į individualybę ir kitokį, nei tu pats. Tai nereiškia, kad tu negali išsakyti savo nuomonės, jei nesutinki.5. Gerbk paauglio privatumąJei jo elgesys tau pradeda kelti nerimą ir rūpestį, kalbėk apie tai.6. Leisk paaugliui pačiam atsirinkti priimtinus ir nepriimtinus dalykus Niekda nesakyk, kad žinai, ką tavo vaikas jaučia.Paaugliai įsitikinę, jog jų jausmai – tokie nauji ir asmeniški – yra unikalūs. Niekuomet nesakyk paaugliui, kad jo jausmai nieko nereiškia arba kad jie pasikeis,kad viskas praeis. Nes paaugliai gyvena dabartimi, todėl tas faktas, jog jie greit jausis kitaip (ar kad viskas praeis ir bus užmiršta) jiems šiuo momentu nieko nereiškia.7. NeteiskKai kritikuoji ar giri, konstatuok faktą, o ne nuomonę. Toks pasakymas “tavo eilėraštis kelia man juoką” leidžia paaugliui padaryti atitinkamas išvadas. Paaugliai labai jautrūs vertinimui- tiek teigiamam, tiek neigiamam.8. Būk supratingas ir kilnus girdamasGirk savo vaiko pastangas, o ne tik pasiekimus.Ir nekomentuok jo asmenybės. Pasakymas “tu esi didelis menininkas” apsunkina gyvenimą. O “man patinka šis piešinys”- tai yra faktas, ir ateina iš Jūsų širdies.9. Nustatyk apgalvotas ribasPaaugliams reikia jų. Jūsų taisyklės turi būti pritaikytinos. Jos turi būti paremtos Jūsų pačių gyvenimo taisyklėmis, jų šaknys turi būti jūsų giliausi laukimai ir vertybės.10. Mokyk savo paauglį priimti protingus sprendimus nepriklausomaiTegul pirmieji jo sprendimai ir pasirinkimai leidžia jam suklysti,apsirikti, daryti klaidas. Neženk žingsnio tol, kol neturi to daryti. Pagal amerikiečių psichologės Šeilos Deinoj samprotavimus: “Tėvų uždavinys—sukurti tokią aplinką, kurioje galėtų vystytis vaiko asmenybė, jo kūrybinis potencialas. Bet tėvai neprivalo ištisai sekti, kad jų sūnus ar dukra viską darytų tik labai teisingai ar mokytųsi tik teisingų dalykų.” Juk vaikai turi savo galvą ir patys atsirenka, kas gera ir kas bloga. Tačiau dažnokai mamos su paauglėmis vistik elgiasi kaip su mažomis mergaitėmis. Per didelis rūpinimasis mergaitę vargina, neleidžia bręsti jos savarankiškumui, ir ji dažnai protestuoja prieš tokį elgesį: tampa šiurkšti, atsikerta, neklauso. Tai be, abejo, motiną labai skaudina ir piktina. Todėl reikia susitaikyti su paauglės savarankiškumu ir duoti jai šiek tiek veiksmų laisvės. Bent jau išklausyti jos nuomonę, o dar geriau—reikia padėti paauglei tapti nepriklausoma ir atsakinga už savo veiksmus. Kai kada motinos, saugodamos dukterų nekaltybę ir dorą, tampa tiesiog persekiotojomis (sunku paleisti vadžias). Jei duktė grįžo iš šokių pusvalandžiu vėliau, negu buvo liepta, namie kyla skandalas ir barniai (“kur tu buvai visą naktį?..”). Kontroliuoti paauglę, žinoma, reikia, bet ne reikalaujant ataskaitos. Labai svarbu, kad motinos pasistengtų suprasti savo dukras ir nuoširdžiai su jomis pasikalbėtų (mergaitė privalo būti tikra, kad motina niekad nepasitiks jos šaukdama: “Kur trankaisi?”). Iki 18 metų apie pusė mergaičių ir didesnė pusė berniukų jau yra artimai susipažinę su seksu. Daugėja ir paauglių nėštumo atvejų. Tėvai negali ignoruoti sekso klausimo. Anot gydytojų, dėl nepageidaujamo nėštumo yra kalta mūsų visuomenė, nes ji nesirūpina tvarka ir priežiūra, kuri paaugliams taip reikalinga. Tėvai apie seksualumą privalo kalbėtis, nepaisant savo pažiūrų. Net jei esate įsitikinęs, kad seksas gali būti tik po vestuvių, privalote pagrįsti šią savo nuostatą: kodėl reikia laukti, ką reiškia seksas. Paauglių domėjimasis seksu yra natūralus. Jie gali bučiuotis ar stebėti vienas kitą per fizinio lavinimo pamokas. Tai yra pamokos, ką reiškia būti vyru ar moterimi. Paaugliai mėgsta peržengti ribas, ypač saugumo. Tai tėvams labai “nepatogu”: jie priversti balansuoti tarp noro, kad vaikai elgtųsi teisingai ir laisvės leisti jiems spręsti patiems. Vaikai neretai prisipažįsta, kad jei jie būtų turėję daugiau laisvės, jie nebūtų taip stengęsi peržengti ribų, vartodami alkoholį bei narkotikus. Kuo tėvai griežčiau stengiasi drausti, tuo paaugliai įnirtingiau laužo draudimus. Vaikams reikia leisti bandyti, net žinant, kad jiems gali ir nepavykti. Jei jiems bus leista daryti mažas klaidas, ateityje bus galima išvengti didesnių. Tuomet, kai jie paliks gimtąjį lizdelį, tėvai žinos, kad jie jau pasirengę. Sunku leisti paaugliams spręsti patiems, ypač jei nesutinkate su jų sprendimais. Bet jei uždarysite jiems duris ar mokysite juos, jūsų vertė tik kris. Dar norėčiau pateikti keletą minčių iš “Delfi” tinklapio skaitytojo Olego Lapino straipsnio. Autoriaus mintys man itin patiko, mano manymu, jis teisingai pabrėžia nūdienos tėvų ir paauglių santykiu problemą. Pasak jo, Paaugliai- neteisinga socialinė grupė. Neteisinga todėl, kad anksčiau jos nebuvo. Buvo vaikai, kurie gan greitai tapdavo suaugusiais. Imkime atsitiktinę XVIII amžiaus šeimą. Rūstūs kapitalizmo laikai. Tarkime, koks nors tėvą palaidojęs vaikas trylikos metų išeina dirbti į gamyklą ir išlaiko mamą bei tris broliukus. Sykį jis pasimyli su kokia nors vyresnio amžiaus moterimi ir tampa pusiau užbaigtu vyru. Vyru, kuriame, jo didelei gėdai, dar kartais prasimuša berniukiški bruožai. Nors ir geria jis alkoholį su kitais, „tikrais“ vyrais. Kokia nors mergaitė keturiolikos metų praranda nekaltybę su pusbroliu, o po to skubiai tetos atiduodama verpti ir siūti pasiturinčio kaimyno globon, kad sulaukus pilnametystės peraugtų į žmonas. Mezga ji, verpia, įdėmiai klausydamasi vyresnių, „tikrų“ moterų pasakojimų, ir mokosi. Tik, savo gėdai, ši moteris kartais vis pažaidžia su lėlėmis. Tačiau dabar šiuolaikiniame mieste, atsiranda speciali socialinė grupė – paaugliai – ir specialus amžiaus tarpsnis – paauglystė. Atsiranda jis todėl, kad dabartinė mokslinė techninė revoliucija neleidžia mums mokytis iš savo tėvų. Vyresni vyrai šiuolaikiniams jaunuoliams – atsilikėliai. Juk jie beveik nieko nežino nei apie GPRS, nei apie GSM technologijas. Juk jie nežaidė Half- life ir Sims. Juk jie nemoka žaibiškai siųsti žinučių. Jie labai greitai beviltiškai atsiliko nuo šiuolaikinės epochos. Taip, kaip jokioje Polinezijoje ir jokiame XVIII amžiuje neatsilikdavo tėvai nuo vaikų. Progresas tuomet buvo dar lėtas, ką mokėjo tėvai – tą turėjo mokėti ir vaikai. Pagrindą sudarydavo mokymasis per asmeninį pavyzdį, ir vaikai mokėsi šalia savo tėvų ar vyresnių. O tik dalis jų – mokyklose.Taip atsirasdavo tėvų ir vaikų ryšys ir vaikai stengdavosi neatsilikti nuo vyresnės kartos – savo mokytojų. Dabartiniai paaugliai jaučia, jog vyresnieji negali jų nieko išmokyti – jie tik draudžia ir tik nerimauja. Jie tampa neverti pagarbos, o paaugliai įgyja savo pranašumo prieš tėvus jausmą. Mažose vakarietiškose šeimose nereikia auginti broliukų ir sesučių. Nereikia nieko išlaikyti: tave išlaiko. Atsiranda ekonominis infantilumas. Tėvai tarsi pasirašo nematomą sutartį, pagal kurią: Paaugliai tampa jų gyvenimo prasme, todėl juos baisu prarasti; Todėl dėl jų brendimo požymių kyla nuolatinis nerimas; Paaugliai tampa tėvų baubu: juose slypi tai, ko tėvai nenori matyti savyje; Paaugliai tampa svetima, niūria ir priešiška suaugusiems rūšimi. Ir nereikia galvoti vien apie asocialių tėvų vaikus. Palikti ir pasiturinčių tėvų vaikai, kurie neranda emocinio kontakto su savo sėkmingais tėveliais, nes nemoko jų tėveliai nei kalti, nei siūti, nei drožti, nei medžioti. Tik duoda jiems pinigų kompiuteriams bei mobiliakams, tik veža juos į Egiptą ir Turkiją. Ir sugalvoja vis baisesnes bausmes (pusę metų neturėsi interneto ) už mokyklos nelankymą ir grubumą su mokytojais. Ir šie vaikai taip pat palikti. Ir iš jų lūpų pasigirsta Kristaus klausimas Dievui: “Tėve, kodėl mane palikai?!” Tik tuomet, kai šios kartos viena kitą supranta ir atleidžia, atsiranda galimybė susitaikyti ir susidraugauti: per asmeninį patyrimą, per brendimą ir bendrus išbandymus, per Froidą ir šeimos konsultacijas, tiesiog per sunkų ir linksmą mūsų bendrą gyvenimą. Kuriame visi mes esame kažkiek paaugliai. Nes nei vieno iš mūsų šiam gyvenimui neruošė . Ir nes visi mes kartais jaučiamės Dievo pamiršti ir palikti. Ir kaip gerai, kai mes suprantame, kad tai mūsų bendras gyvenimas ir bendras likimas.