Tardytojo profesiogramos struktūra

TARDYTOJO PROFESIOGRAMOS SISTEMA
Tardytojo profesiograma apibūdinama kaip sudėtinga hierarchinė struktūra, kurioje visos profesionės veiklos pusės, taip pat asmeninės savybės ir įgūdžiai yra labai susiję arba priklausomi vieni nuo kitų.
Kiekviena iš šių pusių atspindi tam tikrą profesionalios veiklos ciklą. Profesiogramoje realizuojasi asmeninės savybės, įgūdžiai, mokėjimas, taip pat žinios, kurios užtikrina profesionalią sėkmę šiame veiklos lygyje.
Profesiogramos esmėje glūdi ieškomoji veiklos pusė, kuri realizuojama siekimu išsiaiškinti nusikaltimą ir pasibaigia informacijos rinkimu, kuri padeda spręsti profesionalius sprendimus.
Ieškomoji tardytojo veikos pusė turi ypatingą reikšmę pirmame tyyrimo etape. Jos esmė – išgauti svarbią informaciją iš supančios aplinkos (susekti nusikaltėlio pėdsakus, nusikaltimo įrankius, ginklus, nukentėjusį), kuri suteikia galimybę atstatyti nusikaltimo įvykius tokiu tikslumu, kokio reikalauja įstatymas.
Apžiūrėdamas nusikaltimo vietą, tardytojas ieško atsakymų į klausimus: kas čia atsitiko, kokius pėdsakus paliko šis įvykis? Čia didelį vaidmenį atlieka asmeninės savybės (faktoriai): visų pirma tai įgimti seklio gabumai ir sugebėjimai, taip pat turi reikšmę kriminalistikos žinios (mokymasis apie pėdsakus, nusikaltimo padarymo būdus), profesionali patirtis (įgūdžiai atkurti įvykio kontūrus), gyvenimiška patirtis. Įrodymų surinkimo proceso effektyvumas priklauso nuo jo individualių informacijos atsargų.
Sekanti lygis – tai komunikatyvinė pusė, kurios procese tardytojas turi gauti informaciją, kuri būtina atskleisti nusikaltimą, iš žmonių su kuriais tardytojas bendraus.
Apklausos metu neretai sprendžiasi apklausiamojo ir kitų žmonių likimai. Vyksta proto kovos. Tardytojui šioje ko

ovoje padeda specialios mokslinės žinios psichologijoje ir apklausos taktikoje, meistriškumas pasireiškiantis mokėjimu ir įgudimu vesti apklausą.
Tardytojas turi mokėti organizuoti savo psichinę būklę. Geras tardytojas turi turėti įgūdžius kontroliuoti savo valinę ir emocinę sferas, ir įstatymo ribose, apklausiamojo emocijomis.
Visa tardytojo ar kvotėjo gauta informacija iš ieškomosios ir komunikatyvinės veiklos proceso yra pertvarkoma į specialias įstatymo nustatytas formas: protokolus, nutarimus ir t.t. Tam tardytojas turi gerai mokėti rašomąją kalbą, turėti įgūdžius greitai versti žodinę ir rašomąją kalbas.
Kitame lygyje tardytojas pasirodo kaip tyrimo organizatorius. Priimant atsakingus sprendimus, tardytojas siekia jų realizacijos ir taip pat atstovauja ir kitus žmones. Jo praktinis darbas kiekvieną dieną prilygsta egzaminui, kuris reikalauja ypatingo susikaupimo, tikslumo ir organizuotumo.
Sekančiame lygyje yra rekonstrukcinė tardytojo pusė. Kalbant kibernetikos kalba – tai informacinio bloko peerdirbimas ir sprendimų priėmimas. Svarbią vietą šiame lygyje turi bendras ir specialusis tardytojo intelektas. Šiuolaikinis tardytojas turi labai daug žinoti: baudžiamąją ir baudžiamojo proceso teisę, kriminalistiką ir pedagogiką, finansų apskaitą ir teismo balistiką. Tai toli gražu ne visas sąrašas mokslinių disciplinų, į kurias atsiremia specialusis tardytojo intelektas – tai ir informacijos perdirbimas, hipotezių iškėlimas, tyrimo plano versijos išnagrinėjimas.
Profesiogramos struktūrą užbaigia socialinė pusė, kurioje tardytojas yra organizatorius kovoje su nusikalstamumu savo rajone arba nuovadoje. Sunkumų centras kovoje su nusikalstamumu pereina į priežasčių išsiaiškinimą ir iš
švadų padarymo sąlygas, kurios verčia imtis priemonių joms likviduoti.
Tardytojo suvokimas visada nukreiptas į tikslą, kuris yra planuotas ir apgalvotas. Tai surišta su profesionalia patirtimi ir mąstymo ypatumu.
Stebėjimas yra tam tikra žmonių veiklos rūšis, susijusi su numatomais daiktų suvokimais ir išorinio pasaulio reiškiniais.
Ypatingą vietą stebėjimo procese užima kryptis į tam tikrą veiklumą, kuris priklauso nuo konkretaus poreikio ir objektyvios galimybės pasitenkinti.
Nustatymo supratimas glaudžiai susijęs su veiklos vieningumo ir vientisumo problema.
Tardytojo sudarytą sistemą suformuoja “išskyrimas” kaip nusikaltimo įvykis. Tai šiek tiek vaizdingas dinaminio įvykio pavaizdavimas, kuris prisistato gyvavimo formos versiją.
Analizuojant supratimą “išsiaiškinimas kriminalistiškai reikšmingos informacijos” sustosim ties profesionaliai išsiaiškintos informacijos analize. Apžiūrint pacientą gydytojas suranda ligos simptomus ir tokiu būdu nustato diagnozę. Vairuotojas, važiuodamas gatve, priima tik jam reikalingą tuo metu informaciją: šviesoforą, ženklus, kitus vairuotojus, kurie yra numanomoje jo kelio trajektorijoje: šis paveikslas visuomet keičiasi, jis dinaminis. Taip pat elgiasi ir lėktuvo pilotas, ir oro uosto dispečeris. Visiems šiems profesionalams reikia išskirti informaciją iš supančios aplinkos, kad galėtų priimti tinkamą sprendimą. Visi kiti objektai tampa tiesiog fonu.
Apžiūrint įvykio vietą, tardytojas susiduria su visuma daiktų ir aplinkybių, kurie arba nesusiję vienas su kitu, arba susiję taip, kad tai neleidžia iškarto išaiškinti tyrimą. Kad tikslingai veikti tokiomis sąlygomis nesibaigiančioje terpėje, tardytojas, veikdamas atrinkimu, suriša vienas su
u kitu elementų visumą ir sukuria hipotezių sistemą.
Kriminalistinis stebėjimas, apžiūrint įvykio vietą yra planingas, tikslingas ir apgalvotas situacijos suvokimas. Psichologijoje toks suvokimas vadinamas stebėjimu. Kad jis būtų maksimaliai efektyvus, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Iki apžiūrėjimo pradžios svarbu gauti bendrą supratimą apie tai kas įvyko. Nors pirminė informacija dažnai prieštarauja ir to pasekoje gali nepasitvirtinti, tačiau ji duoda tardytojui galimybę numatyti apžiūros planą ir mintyse sustatyti įvykio modelį.
Sėkmingų apžiūrų analizė liudija, kad tardytojų, kurie apžiūrinėjo pirminėje, stadijoje, dominavo vientisas objektų ir reiškinių priėmimas. Sukcesinės tendencijos (visų akiratin patekusių daiktų aprašymas laikrodžio rodyklės arba prieš jos kryptį, be bandymo išsiaiškinti nusikaltimo įvykio pėdsakus) atima iš tardytojo menišką priėjimą ir nesukuria prielaidų išsiaiškinti svarbius kriminalinės informacijos nešiotojus.
Tam tikras efektyvumas ieškomojoje veikloje priklauso ir nuo grupės asmeninių savybių ir įgūdžių, kurie aprūpina išskirti būtent tuos objektus, kurie turi reikšmingos kriminalinės informacijos: praeities paveikslų išskyrimas (nusikaltimo įvykio) pėdsakais, kurie buvo palikti tikri.
Tačiau neretai ryšium su atkuriamo įvykio sunkumais ir jo daugiaepizodiškumu, tardytojui būtina išskirti ne vieną, o kelias grupes objektų, kurie turi informacijos, kiekvienam sukurtam epizodui.
Šiuo metu eksperimentais patvirtinta, kad žmogus vienu metu gali operuoti 72 elementus. Tai nustatoma ribotos apimties atmintimi, kuri sugeba išsaugoti tam tikrą elementų (vienetų) skaičių nežiūrint į tai, koks yra informacijos ki
iekis, todėl vienas iš būdų kaip padidinti informacijos apimtį vienu metu, tai elementų (vienetų) stambinimas, tai yra, jų apibendrinimas. Literatūroje buvo išsakyta prielaida, kuri pasitvirtino eksperimentu, kad vaizdingi komponentai atlieka išdidintų informacijos vienetų funkciją.
Pagrindinio mazgo suvokimas aktyvizuoja tardytojo ieškomąją dominantę, kuri savo ruožtu padeda koncentruoti visus psichinius procesus nusikaltimo atskleidime, rekonstrukcijai praėjusio įvykio pėdsakais.
Sekantis etapas – “išskyrimas” atraminių taškų iš supančios aplinkos (prievartavimo pėdsakai ant lavono, įsilaužimo pėdsakai, nukentėjusiojo pėdsakai, ginklo ar jo pėdsako, nusikaltimo įrankių ar jų pėdsakų). Išskirti atraminiai taškai (signalai) prisijungia prie numatomo įvykio (nusikaltimo) kontūro pastatymo.
Kontūro išskyrimas sutampa su hipotezių iškėlimu, kas daro nusikaltimą šiek tiek aiškesniu. Tardytojas vienu metu ieško ir kitų atraminių taškų, kurie susideda iš informacijos įeinančios į įrodinėjimo dalyką (kaltinamojo tapatybė, nukentėjusiojo tapatybė, jų tarpusavio ryšys, nusikaltimo motyvai, nusikaltimo padarymo laikas).
Visa tai reikalauja aukšto stebėjimo vystymosi lygio, kuris kaip pažymi K. K. Platonovas, reiškiasi kaip asmenybės nuosavybė ir spėja pastebėti sugebėjimus mažai pastebimame, bet esmines tam tikro tikslo detales “figūras” atskleidžiamomis savybėmis mažareikšmiškam fone.
Tardytojo aukštą stebėjimo lygį sąlygoja:
 Nustatymas į informacijos suvokimą, kuris turi reikšmę nusikaltimo atskleidimui ir kriminalinės bylos tyrimui; ši savybė padeda įveikti pasibjaurėjimą (pvz.: lavono pozicija apžiūros metu), nuovargį ir apatiją (pvz.: ilgos ir be rezultatų apieškos);
 Specifinis susikoncentravimas tiems objektams ir jų savybėms, kurie gali duoti reikalingą informaciją; ant nukentėjusiojo lavono aptikti pasipriešinimo pėdsakus, dokumentų suklastojimą, įkalčių nustatymui, stebint kaip elgiasi apklausiamasis ir t.t.
 Ilgas pastovus dėmesio išlaikymas, kuris aprūpina tardytoją prie visų sistemų pasirengimo, reikalingas reikiamu momentu pradinei informacijai, ypač ilgiems apieškojimams (kratoms), apžiūrint įvykio vietas ir ilgoms apklausoms.
Prie ilgos įvairaus lygio tardytojo veiklos, sukuriant jos struktūrą, išsiskiria komunikatyvinė pusė. Jos struktūros ištyrimas, psichologinių bendravimo dėsningumų pažinimas ypatingais kriminaliniais-procesiniai reguliavimais duoda galimybę paruošti rekomendacijas su nukreipimu į efektyvesnį tardytojo darbą šiame lygyje.
Darbo psichologija klasifikuodama tūkstančius žmonių specialybių, visų pirma išeina į objektų sąveikas darbo procese. Technikos pasaulyje didelis kiekis specialybių patenka po kategorijų sąveika “žmogus-mašina”. Psichologiniai dėsningumai žmogaus veikloje – šios specialisto sritys – iš esmės tiriama inžinerinėje psichologijoje.
Yra didelė profesijų grupė “žmogus – žmogus”. Tai pedagogo ir daktaro, aktoriaus ir teisėjo, pardavėjo ir administratoriaus profesijos. Tardytojas priskiriamas taip pat šiai kategorijai. Komunikatyvinis aspektas šių žmonių veikloje yra vienu iš dominuojančiu. Tardytojas, ko gero pirmoj eilėj turi turėti neeilinius pašnekovo sugebėjimus, kuris veda pokalbį ypač sunkiomis sąlygomis.
Daugeliui apklausa yra kaip tardytojo kova su apklausiamuoju. Tai nepilnai tikslu. Mes, pavyzdžiui, apžiūrim apklausą visų pirma kaip organizaciją sekant tokios psichologinės apklausiamojo būsenos, kuri turėtų įtakos gauti iš jo kuo objektyvesnės ir pilnesnės informacijos apie įvykį ir nusikaltimo asmenybę.
Apžiūrint apklausą kaip pokalbį ir 2 žmonių sąveiką, jėga reguliuojant jų veiklą iš tikrųjų, galima nustatyti vaidinamos pašnekovo pozicijos ypatumus.
Sėkminga 2 sistemų sąveika – tardytojo ir apklausiamojo – priklauso nuo psichologinio tarp jų kontakto.
Kontakto gilumas dažniausiai susijęs su tuo, kokiame lygyje jis įvykdomas. Turintys patirties tardytojai intuityviai ir pagrįstai keičia įvairius pokalbio parametrus, panaudoja vienus ar kitus būdus priklausomai nuo individualių apklausiamojo asmens ypatybių.
Viena iš svarbiausių psichologijos apklausos problemų – problema, kuri reguliuotų santykių, kurie tardymo eigoje iškyla tarp tardytojo ir tardomojo ir tam tikroje riboje daro įtaką paskutiniam apklausos tikslui išspręsti. Teisingas šios problemos išsprendimas daugeliui atveju priklauso nuo žinių lygio, profesionalios patirties ir tardytojo įgūdžių. Tai – socialiniai-psichologiniai dėsningumai valdomoje tardytojo ir tardomojo padėtyje, kurie kyla iš šių santykių rezultato.
Apklausa – tai kova už teisybę. Šiai kovai jėgų duoda įvairios tardytojo mokslinės žinios, ir vieną iš pirmųjų vietų užima psichologija.
Patvirtinančios veiklos esmė susideda iš tardytojo gautos informacijos vertimo į naują, parašytą formą. Pradinę informaciją tardytojas gauna konkrečiais būdais (apžiūra, krata), žodinės žmogaus kalbos (apklausa, akistata) taip pat rašomojoje kalboje (dokumentai, protokolai). Visą gautą informaciją po jos analizės ir atrinkimo, rezultate patvirtinančios veiklos, fiksuojama įstatymo nustatytomis specialiomis formomis: protokoluose, nutarimuose ir t.t.
Trečiajam lygiui yra priskiriamas gautos informacijos perkodavimas, t.y. semantinio neapibrėžtumo pašalinimas, kas duoda protokolinį aprašymą.
Paskutiniu metu, psichologijoje išsakoma nuomonė apie tai, kad ženklas ne tik informacinė funkcija apibūdinamą kaip susijusi su pažymėtu objektu, bet ne struktūrizuojančia, pertvarkomąja funkcija, kuri surišta su subjektui padaromu poveikiu. Žmogaus veikloje ženklai vaidina dvejopą vaidmenį: iš vienos pusės jie dalyvauja pertvarkomajame objekto tvarkyme, o iš kitos pusės – organizuoja psichinę, galvojamąją subjekto veiklą. Tai sąlygoja ir tai, kad ženklas funkcionuoja neizoliuotas, o tik kaip tam tikras ženklinis sistemos elementas.
Apklausos protokolas turi atitikti šiuos reikalavimus:
 Jo kalba turi atitikti kelis kriterijus: gramatinį, stilistinį ir juristinį. Kalba turi būti tiksli ir pakankamai suprantama tiems, kuriems bus skaitomas protokolas;
 Protokole reikia laikytis leksinių apklausiamojo kalbos ypatybių;
 Protokolas turi pilnai atitikti procesinio įstatymo reikalavimus, pagal išorinį įforminimą ir pagal pačią sudėtį;
 Protokolas (jei ranka rašytas) turi būti parašytas įskaitoma rašysena.
Šiuo metu tyrimui aktyviai taikomas parodymų fiksavimo metodas: kompiuteris, mašinraštis, magnetofoninis įrašas, kai kuriais atvejais – stenografas. Šie metodai, padidina tardytojo kultūrą, vienu metu reikalauja didesnio meistriškumo ir specialių techninių įgūdžių prie apklausos pravedimo. Diktofoną patogu naudoti apžiūrint vietoves, kai blogas oras, išskiriant tiesioginį protokolo sudarymą (stiprus šaltis, lietus, vėjas ir t.t.), kai būtina greitai užfiksuoti informaciją, gaunamą iš skirtingų šaltinių (teismo-medicinos eksperto, kriminalisto, gaisrininko, kinologo, nukentėjusiojo sunkios būklės).
Valdydamas dideliu procesiniu savarankiškumu, tardytojas pats priima sprendimus, ko rezultate, disponuoja darbiniu laiku, renkasi kelius ir priemones nusikaltimui išaiškinti ir t.t.
Tardytojos kultūros darbo rodiklis – mokėjimas organizuoti darbo dieną, kad nei viena jo ir svetima valanda nebūtų bereikšmė.
Anketuojant tardytojus, nustatyta, kad “įtraukimas” į darbą tęsiasi maždaug 0,5-2 valandas. Paskui artėja efektyvusis darbas maždaug 3,5 valandos laikotarpyje, paskui – nuovargis, ir darbo efektyvumas krenta. Šiuo atveju reikia daryti pertrauką. Po jos atsiranda dar vienas darbinis ciklas, tačiau darbo efektyvumas bus mažesnis negu pirmame cikle. Bandymai vieną dieną padaryti trečią ir ketvirtą ciklus veda prie pervargimo.

Patirtis rodo, kad praėjus vienai darbo laiko valandai prasideda pats produktyviausias laikas darbui. Bet likus valandai iki pietų pertraukos, darbo efektyvumas smarkiai krenta.
Antroje dienos pusėje labiau produktyvus laikas, kaip taisyklė, ateina valanda po pietų pertraukos ir pasibaigia iki darbo pabaigos likus valandai. Tai būtina turėti omeny tam, kad galėtum tinkamai paskirstyti savo darbo laiką: pats sunkiausias darbas turi būti planuojamas produktyviausiomis valandomis.
Tardomojo darbo specifiką sudaro savotiški nuovargio ir poilsio aspektai. Tardytojas turi aktyviai ilsėtis. Poilsio tikslas – aukšta raumenų apkrova, nervinio nuovargio ir įtampos nuėmimas, kurie atsirado darbe. Mes rekomenduojame pasivaikščiojimus, ypač mišku, renkant grybus ir uogas, darbą sode ir darže, turizmą, medžioklę ir žvejybą, plaukimą ir slidinėjimą.
Kaip taisyklė, tardytojas su grupe žmonių, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių, pateko į tyrimo objektą (operatyvinė grupė, revizorių, ekspertų supratimas, savotiška draugija, kuri apžiūrinėja vietovę ir t.t.). Tardytojas turi mokėti greitai sutelkti ir organizuoti visus tuos žmones, nustatyti kiekvienam jo vietą, sudaryti kelių minučių bėgyje vientisą kolektyvą, kuris būtų jo valioje ir žinioje, vienam tikslui. Deja, šiuos sugebėjimus turi ne kiekvienas tardytojas.
Su atitinkamomis kriminalinėmis-procesinėmis įstatymų normomis oficialiu savitarpio lyderiu yra tardytojas. Įstatymas būtent jam suteikia teisę duoti nurodymus, reikalingus dėl kvotos organų vykdymo; tardytojas nustato patį reikalingiausią tarpusavio tikslo ir nusikaltimo krypties tyrimą. Ryšium su savo procesine patirtimi, tardytojas turi didelių šansų patekti į faktinio, dalykinio lyderio vietą ir šioje situacijoje oficialus ir neoficialus (faktinis) lyderiai viename.
Tyrimo metu kaip daugelyje bylų, būtina sąveika su policija, jos operatyvumo ieškojimo galimybėmis, specialiais moksliniais-techniniais ir transportiniais būdais, priskirtais nusikaltimo pėdsakams užtvirtinti ir nusikaltėlių paieškai.
Praktika rodo, kad nusikaltimui atskleisti ypatingai svarbus mokėjimas jungti tyrimo veiksmus su operatyvinio ieškojimo priemonėmis.
Tardytojas pasirodo kaip sudėtingo kolektyvo vadovas, įgyvendinamuose veiksmuose sunkiomis, o kartais ir ekstremaliomis sąlygomis: sunkaus autoįvykio apžiūra perėjoje, apieškojimas ir sulaikymas, gaisro vietos apžiūrėjimas ir t.t.
Vienas iš tardytojo kaip organizatoriaus veiklos aspektų – greitas grupės žmonių sukomplektavimas, su kuriais jam būtina organizuoti sąveiką arba nuo kurių jam reikia gauti papildomą informaciją. Tokios grupės komplektavimas priklauso nuo padaryto nusikaltimo, vietinių sąlygų ir kitų faktorių.
Analogiškai komplektuojasi ir grupės apžiūrėti lavonų (prijungiant prie grupės medicinos ekspertą), autoįvykių (prijungiant kelių policiją ir draudėjus).
Tardytojas turi savyje išugdyti mokėjimą valdyti visus apžiūros dalyvius, koordinuoti jų veiklą, vertinti pradinę situaciją, priimti sprendimus.
Grupėje neturi būti ginčo dėl asmeninio prestižo ar lyderiavimo. Visi klauso vieno vadovo ir juo yra tardytojas. Socialinių psichologų seniai nustatytas faktas, kad grupė , susidedanti iš protingų, talentingų ir turinčių patirtį žmonių, kuri sukurta išspręsti svarbią gamybinę užduotį, gali jos neišspręsti tik dėl lyderiavimo kovos tarp 2 ar daugiau dalyvių. Tai socialinis-psichologinis dėsningumas, kuris panašiuose atvejuose parodo įtaką įvykio vietos apžiūrai, kada jo dalyviai pradeda vadovautis prestižu ir žinybiniu priklausymu. Eilėje atsitikimų susiklostant tokiems faktoriams, tai galima numatyti iš anksto, neskiriant į vieną grupę žmonių su ryškiu autoritetiniu charakteriu ar esančius priešiškuose santykiuose.
Organizacinės veiklos pagrindas – sugebėjimas tiksliai orientuotis tikrovėje (realybėje) – atskirai imant, pradinėje situacijoje, žmonių sugebėjimus ir jų galimybes.
Talentingas organizatorius netgi sunkiomis sąlygomis randa išeitį. Dėl geros orientacijos situacijose ir žmonių, jis pirmiausiai mintyse, o paskui ir realiai sustatys žmones atitinkamai jų galimybes, įkvėps žmones atlikti jų pareigą visuomenei.
Organizacinius įgūdžius ir mokėjimą galima išugdyti ir išsiauklėti. Problemos sunkumas susideda tame, kad jie formuojasi profesionalios veiklos sąlygomis. Todėl supratimas “iniciatyvinis, organizuotas studentas” yra praktikoje neadekvatus supratimui “iniciatyvinis, organizuotas tardytojas” ir retai kada būna, kad prieštarauja. Manoma, kad tardymo darbui visų pirma reikalingi tokie įgūdžiai:
 Užsispyrimas, energingumas, organizuotumas, kurie nukreipia į baudžiamosios bylos ištyrimą ir sistemingą darbą;
 Sumanumas, atsakingumas, reiklumas, mokėjimas laikyti paslaptį, organizaciniai sugebėjimai, kurie užtikrina vadovavimą įvairiose žmonių grupėse, baudžiamosios bylos tyrimo eigoje;
 Ištvermė, drausmingumas, savikritika, savigarbos jausmas santykiuose su kolegomis ir vadovybe.
Toliau mes sustosime teis tardytojo konstrukcine veikla ir peržiūrėsime jos ryšį su kitomis jo profesijos pusėmis.
Tardytojas visą pradinę informaciją dėlioja mintyse su įrodymo objektu duotai nusikaltimų kategorijai. Sėkmingas sudėstymas ir padarytas pasirinkimas priklauso nuo tardytojo mąstymo įgūdžių lygio.
Bendras įrodinėjimo algoritmas yra išdėstytas procesiniame įstatyme, kurį formuoja tardytojams, kad suprastų bendrą objekto įrodinėjimą kriminalinėje byloje ir gautų informaciją apie įrodinėjimo objektą. Įrodinėjimo procesas galu gale turi baigtis vienareikšmiškai (taip arba ne) kiekvienam objektui, įrodinėjimo aspektu. Bet ankstyvose tardymo stadijose pradinė informacijos analizės ir sintezės virsta į hipotezinę, intuityvinę formą, o išvados kai kada formuojasi kaip “gali būti”.
Bandymų sukūrimas mintyse ir iš to sekantis tardymo versijų išdirbimas, ypatingai pirmuose tyrimo etapuose, didesnę reikšmę turi tardytojo situacija ir vaizduotė. Vaizduotės pagrindu gauta informacija ir profesionali patirtis sukuria praėjusio įvykio modelius (versijas), kurias susigretina su surinktais bylai įrodymais. Intuicinis procesas reiškiasi kompleksiniame informacijos ieškojimo priėjime. Jo pagrindas yra “mozaikos požymiai”, kuriuos turi tardytojas, atitinkantys objekto įrodymui pagal duoto nusikaltimo kategoriją. Kuo turtingesnė tokia tardytojo mozaika ir kuo labiau pas jį išugdytas mokėjimo paskirti, sustatyti ją su gauta iš šalies informacija, tuo rezultatyvesnis jo versijoms mąstymas, bet kuo arčiau užbaigiamosios tardymo stadijos, tuo mažiau skiriama svorio rekonstrukcinėje tardytojo veikloje, kurioje turi turėti vaizduotę ir intuiciją. Naudojant matematinę kalbą galima pasakyti, kad tyrimui priartėjus prie apkaltinimo, vaizduotė ir intuicija įrodinėjimo procese turi susieiti prie nulio.
Tyrimo menas – tai mokėjimas matyti ir suprasti smulkmenas. Tačiau mąstymas ir atskiros detalės nieko neduoda be bendravimo ir perėjimo prie įvykio pilnumoje. O tai reikalauja konkretaus ir abstraktaus elementų tyriminio mąstymo, kuris leidžia atkurti visą paveikslą ir pamatyti atskirus jo štrichus. Mąstymo darbas vyksta mažiausiai dviem apibendrinamaisiais lygiais, o jų nebuvime (buvimas tik vieno apibendrinimo lygio) nėra tikrojo supratimo.
Įvairių komponentų buvimas tardytojo mąstyme jam padeda:
 Išdidina tuos informacinius vienetus (elementus), kuriuos tardytojas operuoja mąstymo procese, kas pagreitina paiešką minčių ryšyje ir aprūpina juos į didelį išlaikymą;
 Padeda stimuliuoti mąstymo procese, kas yra esmine vienmomentinio supratimo priežastimi be visų variantų perrūšiavimo pasekmių;
 Patraukti su savimi padidintą kiekį teisingų nuomonių ir sumažina klaidingų, atsiradus vaizdingiems komponentams mąstymo procese, t.y. daro teigiamą įtaką sėkmingai išspręsti tardymo užduotis.
Keliai veda nuo vaizdingo mąstymo prie supratimo, nuo konkretaus būdo per visus ankstesnius lygmenis, nuo bendravimo prie vaizdingų schemų. Vaizdingose schemose užtvirtinami jau visi atspindimojo objekto bruožai, o fiksuojasi tik svarbiausi jo komponentai, kurie yra pagrindas praktinėje veikloje. Kuo toliau slenkasi vaizdas nuo schemos suvokimo, tuo jis tampa abstraktesniu, t.y susiprastina, išeikvoja kelis iš savęs elementus.
Sekantis etapas yra hipotezių patikrinimas, teisingos versijos ieškojimas. Šio etapo svarbiausios stadijos:
 Tyrimo išvedimas, teiginių iškėlimas, tiesiogiai ištekančių iš kiekvienos versijos;
 Informacijos ieškojimas, kuri gali patvirtinti arba paneigti hipotezes arba išvadas iš jų;
 Naujos informacijos gavimas ir ciklo pakartojimas.
Po to kai pilnai pereis visą ciklą ir bus priimta viena versija, o kitos atmestos (atskirais atvejais paprastai peržiūrima iš naujo pati versijų sistema), ta versija konkretizuosis į kelias “poversijas” ir visas ciklas jomis pasikartos ir t.t. – iki to laiko kol nusikaltimo paveikslas nebus sustatytas pakankamai tiksliai, t.y. nebus vienareikšmiškai atskleistas nusikaltimas ir atspindėta jo veikla.
Kai visos pradinės išvados melagingos, reikalingas priėjimas prie rimtesnės versijos ir ieškojimas kitų jos šakų.
Jei galima visas išvadas pavaizduoti medžio grafoje ir versijas kažkokiame nusikaltime ir manyti, kad viršūnė pati priimtiniausia versija, tai versijų dinamika sudaro judėjimas šiuo medžiu nuo viršaus į apačią, nors kartais gali pareikalauti ir kopiamųjų krypčių.
Tardytojo darbe patikrinti kriminalinę versija psichologiškai sunku. Svarbią vietą šiame patikrinime užima “savipatvirtinimo mechanizmas”, kurio dėka subjektas skaito teisinga informacija tik ta, kuri patvirtina, išvesta versija tuo laiku kai prieštaravimas šiai hipotezei priimamas kaip neteisingas. Šią ypatybę pažymi visi psichologai.
Tai kyla nuo padidinto to ar kito sėkmingo radinio įvertinimo, ko pasėkoje, netenka vertės ir tampa nereikalingais kiti variantai. Iš vienos pusės tai tikroviškai leidžia atsikratyti nuo nereikalingo visų galimų variantų perrinkimo, bet iš kitos pusės – šitas mechanizmas yra priežastimi ignoruoti kitas galimybes, kadangi atsimeta masė nevertingų variantų.
Kartu su “pasitvirtinimo mechanizmu” bylos versijos pasirinkimui ir įvertinimui daro įtaką psichologinė inercija, jėga, kurios pirmenybę atiduoda vienai versijai. “Psichologinė inercija” – tai siejimas su kažkokiu tai konkrečiu metodu arba mąstymo būdais sprendimo išsiaiškinimui.
Tikrinimo eigoje gali atsirasti nepagrįstumas pradinei versijai. Tai priveda prie 2 esminių, žiūrint iš psichologinės pusės, pasekmių.
Visų pirma eina tyrimas, kad sužinoti trūkstamus duomenis. Kartais atsitinka, kad informacija neateina ir tai yra pagrindas galvoti, kad užduoties sprendimas randasi viduje duotų visumos faktų. Tokiais atvejais sudarytą aplinkybių sistemą būtina “išmėtyti”, “suskaldyti” iš naujo į atskirus elementus ir dar kartą peržiūrėti kiekvieną iš šių elementų kitais, neatspindinčiais ankstesnių požymių ir ryšių būdais. Tame pasireiškia esminis mąstymo būdas – atskleisti naujus objekto požymius įjungiant jį į naujus ryšius. Naujuose ryšiuose tie patys objektai, kaip žinoma, pasirodo su naujos kokybės pagrindu šios analizės iškyla nauja aplinkybių sistema, o kartu su ja ir kitos versijos.
Būtinu rekonstrukcinės veiklos komponentu pasirodo jo rezultatų patikrinimo patikimumas. Paskutinėje stadijoje tokia kontrole tardytojui pasirodo teismas, bet geras tardytojas iki teismo skirtinguose savo darbo (ypač arešto ir pakaltinimo stadijoje) etapuose sudarytą jų konstrukciją tikrina skirtingais būdais, įsitikindami jos patikimumu.
Būtina sustoti dar prie tokių įgūdžių kaip kritikavimas ir mąstymo bešališkumas (objektyvumas), be kurių tardytojas negali surasti objektyviąją tiesą.
Sėkmingai profesionaliai veiklai ypatingai reikšminga yra kokybė, kuri gali būti pavadinta “klaidų detektoriumi”. Dar Aristotelis yra pasakęs: “Abejojimas yra gudrumo pradžia”. Analizuojant kriminalines bylas, kurioms padaromos tokios grubios klaidos kaip neteisingas žmogaus patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, išaiškinta priklausomybė tarp savikontrolės silpnumo, nuolankumas valiniam metodams ir grubiems įstatymo pažeidimams.
Viena iš tokių profilinių asmenybės savybių, kuri apibrėžia aukštą tardytojo profesionalumo lygį, yra kompleksinis baudžiamosios bylos perspektyvos jausmą. Jo pagrindas gali būti svarbiausias sugebėjimo būdas rekonstrukcinėje veikloje.
Talentingą tardytoją charakterizuoja:
 Ekonominis kriminalistiškai reikšmingos informacijos apskaičiavimas įvykio vietoje ir kitomis sąlygomis;
 Greitas išvertimas (perkodifikacija) tos informacijos į kriminalistiškai suprantamą sistemą;
 Gautos koduotos informacijos perdirbimas, hipotezių sudarymas;
 Išstumtų hipotezių patikrinimas informacijos iškodavimo objektų lygyje. Hipotezių pastatymas prie patvirtinimo versijų koduotame pavidale ir tyrimo plano pagrindo sudarymas;
 Aukštas savipatvirtinimo lygis: klaidų aptikimas, glūdi periodiniame išstumtos versijos sugretinime su realiomis aplinkybėmis. Tam reikalingas perkodavimo mechanizmas, atkodavimas ir greitas perėjimas nuo vienos koduotos sistemos prie kitos, lygyje: “objektas – objekto vaizdas – objektas-ženklas”
Socialinė pusė įtraukia tardytojo organizaciją kovos su nusikalstamumu jam patikimoje aplinkoje. Ši veikla prijungia (įtraukia) nusikalstamumo analizę, profilaktines priemones, teisingą propagandą ir pradinę nusikaltėlio stadiją, kad grąžinti jį socialinių normų elgesį.
Socialinė pusė atspindi profesinę kryptį, t.y. susidomėjimą profesija, motyvus, paskatinančius santykį su tardymo veikla ir profesijos emocijomis (meile, patenkinamumu, poreikiu ir t.t.).
Yra profesijos, kurias pasirinkus žmogus iš karto įgyja pastovią įtampą, pastovų rūpestį. Prie tokių priskiriama ir tardytojo profesija. Jis negali grįžti namo ir atsijungti nuo visų savo reikalų iki kitos darbo dienos. Jam prieštarauja pasyvaus stebėtojo vaidmuo.
Kalba eina apie tardytojus, atsižvelgiančius į darbą kaip į kūrybinį ieškojimą kiekvienoje kriminalinėje byloje. Darbininkų, turinčių reikalingų įgūdžių, matomai nėra daug. Juos reikia “auginti”, palaikyti, sudaryti reikiamas sąlygas naudingai veiklai. Juk jokie techniniai pažangumai ir įrengimai nepakeis pačio tardytojo, kuris savo patirtimi ir intelektu naudojasi šiais pasiekimais tiesai nustatyti. Tyrimas – tai rezultatas jo susimąstyme, gyvenimiška ir profesinė patirtis, intuicijos ir talentas.
Tardytojo asmenybė skiriasi sudėtingumu ir daugiapusiškumu. Asmenybė susideda ir formuojasi esminiam rezultate sąveikoje su daugeliu faktorių, bet svarbiausiu ir daugiausiai apibrėžiančiu faktoriumi pasirodo žmogaus asmenybė, kurio pasirinkta tardytojo profesija tampa vienu svarbiausiu jo gyvenimo tikslu. Didelę reikšmę formuojantis tardytojo asmenybei turi mokomasis pasirengimas ir profesinė veikla, kuri sudaro sudėtingą reikalavimų kompleksą vystantis jo paties asmeniniams sugebėjimams ir profesiniams įgūdžiams, ir užtvirtinant juos asmenybės struktūroje.
Tardytojo asmenybės formavimas – tai sudėtingas procesas, kuris paverčiamas reikalavimais šiuolaikiniam įstatymui ir atitinkamų žinybų nustatytais metodais, tardytojo įpročiais, asmeniniais sugebėjimais, įgūdžiais ir mokėjimu.
Tardytojo asmenybė savo dinamikoje pereina eilę socialinių sistemų, įtaka kurių formuojasi: iš pradžių, tai šeima ir mokykla, paskui, profesinės orientacijos sistema, profesijos konsultacinė sistema, įvairių savanoriškų organizacijų, padedančių teises saugančioms organizacijoms (liaudies draugijos, visuomeniniai tardytojo pagalbininkai ir t.t.), profesijos pasirinkimo sistema, apmokymas ir auklėjimas juridinėje mokykloje, ir pagaliau, jauno specialisto stažuotės sistema tardymo organuose.
Visus tardytojus, linkusius į mokslinį tyrimą, iš pažiūros jų lygis atitinka aukštus reikalavimus, galima padalinti į 4 esminius tipus:

Pirmas tipas, kurį galima charakterizuoti kaip adekvatų, skiriasi aukštu profesionaliu patikimumo lygiu, nestandartiniu sprendimų priėmimu, aukštu savidisciplinos ir savikontrolės lygiu.
Antras tipas, kurį galima charakterizuoti kaip “geras”, skiriasi nuo pirmo tipo tuo, kad kūrybinis priėjimas prie darbo naudojamas tik epizodiškai, o daugelyje darbų, sprendžiant profesionalias užduotis, jis linkęs naudoti baigtas schemas, todėl eilėje įvykių nesugeba išspręsti sudėtingą situaciją ir išsiaiškinti paslaptingą nusikaltimą.
Trečias ir ketvirtas tipai, kurie gali būti pavaizduoti kaip “patenkintu” ir “blogu”, tardymo darbą dirba iš vadovybės ir prokuroro gautų nurodymų rėmuose, jų interesai, kaip taisyklė, yra ne esminių užduočių, saugančių teisę, sferoje, o kartais ir prieštarauja jos uždaviniams (kriminalinis nukreipimas).
Šiandien vienu iš raktinių efektyvumo padidinimu klausimų yra tardomojo proceso sprendimas mokslinio klausimo pagrindu, jo aprūpinimas daugiau kvalifikuotesniais kadrais.
Prie šito neužtenka išspręsti profesinės atrankos problemą psichologinio testavimo pagalba. Reikia aprūpinti apmokymais ir auklėjimu moksliniu pagrindu būsimus tardytojus ir toliau sukurti jiems sąlygas, kurios stimuliuotų atskleisti kūrybinį potencialą tardymo metu.
Tardytojo asmenybei būtina valdyti savo socialinį vaidmenį visame įvairume ir skirtingoje jos aspektų dinamikoje. Čia įeina socialinių stereotipų elgesio sutvėrimas, vykdantis tardymo veiksmus sąveikoje su operatyviniais darbuotojais komandiruočių metu, susitikimuose su gyventojais ir t.t.
Nuo teisingai tardytojo užimtos, su sunkia tardymo situacija, pozicijos gali priklausyti tyrimų sėkmė ir nusikaltimo atskleidimas. Šioje srityje jaunam specialistui ypač būtinas teigiamas vyresnių kolegų pavyzdys, kurie jau valdo tokius socialinius stereotipus.
Tardytojas savo darbe pastoviai išbando emocines perkrovas. Jį veikia didelis kiekis neigiamų emocijų: pyktis, pasibjaurėjimas, baimė, gailestis, kurias jis turi slopinti atliekant tarnybinę pareigą, o kitais atvejais – slėpti. Aišku, kad nuimtum nervinę įtampą, kuri kyla iš nurodytų emocijų, būtina iškrova. Ši iškrova, kurios mechanizmo pagrindas yra teigiamos emocijos, apsaugo tardytoją nuo profesinės deformacijos. Jos pagrinde esti pasitenkinimo jausmas savo darbo rezultatais. Į šiuos momentus atkreipia dėmesį daugelis apklaustų tardytojų. Vienas patyręs tardytojas savo anketoje rašo: “Jaučiu didelį pasitenkinimą, savimi, kada mano įtakoje, nusikaltėlis pervirtina savo veiksmus ir visą savo buvusį gyvenimą, pradeda eiti pasitaisymo keliu”. Kitas tardytojas rašo: “Jaučiu pasitenkinimą, kai kam nors padarau realią naudą (pvz. nukentėjusiajam)”. Trečiasis tardytojas sako, kad gilų pasitenkinimo jausmą jaučia, kada atskleidžia sudėtingą nusikaltimą.
Tiriant socialinius veiklos aspektus išsiaiškinamos socialinės kryptys: teisingumo siekimas, įstatymo pergalė prieš jų negerbiančius ir t.t., kurie aprūpina bendrą socialinį tardytojo asmenybės nukreipimą.
Tardytojas beveik kiekvienoje byloje vaidina sociologo ir kriminalisto vaidmenį, išsiaiškinant priežastis ir sąlygas padarytam nusikaltimui, o taip pat pedagogo ir psichologo vaidmenį, auklėjant nusikaltėlį.

Leave a Comment