ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS
EDUKOLOGIJOS KATEDRA
IEVA ŠARKAITĖ
Edukologijos studijų programos ED(2)-4 grupės studentė
SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ UGDYMAS IR GYVENIMO KOKYBĖ
KURSINIS DARBAS
Darbo vadovė Asist. D.Bubelienė
Šiauliai, 2005
TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………….……………………………………………………………3
1. ANKSTYVOJI PAGALBA – PIRMOJI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ TENKINIMO SISTEMOSGRANDIS………………………………………………………………………………………….4
2. MOKINIŲ IR MOKYTOJŲ SANTYKIAI SPECIALIOJOJE INTERNATINĖJEMOKYKLOJE……………………….…………………………………………………………….4
3. SPECIALIOJO IR INTEGRUOTO UGDYMO FORMŲ ĮTAKA SOCIALINIAMSRYŠIAMS……………………………………………………………………………………………………………………….5 3.1. Specialiojo ir integruoto ugdymo formos: Privalumai irtrūkumai………………………………..7 3.2. Specialiosios mokyklos vaidmuo neįgaliųjų vaikų ugdymo irintegracijos procese…………8
4. KOREGUOJAMOJO UGDYMO PROCESO KRYPTYS SPECIALIOJOJEMOKYKLOJE……………………………………………………………………………………10
5. RIBOTO INTELEKTOVAKAI……………………………………………………………..……………………………………………………………11 6.IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………….16 7.LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………..17 8.PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………………18.
ĮVADAS
Nagrinėjant vaikų elgesio sutrikimų priežastis, dažnai nurodomos dvisvarbios veiksnių grupės: 1) individualūs raidos ypatumai, (vaiko asmenybėssavybės, savitas aplinkos suvokimas ir interpretacija); 2) sociokultūrinėsaplinkos įtaka. Manoma, kad neigiama aplinka – vienas pagrindinių veiksnių,lemiančių nepageidautiną socializaciją. Asmenybės ir emocijų raidą iš dalies gali lemti tėvų, ypač motinos irvaiko santykių pobūdis, vaiko amžius, lyties, temperamento, šeimosypatumai. Šeimos įtaką emocinėms ir elgesio problemoms atsirasti traktuojamalabai įvairiai. Neigiamai vaiko emocinę bei elgesio raidą veikia nepilna,nedarni šeima, nuolatiniai tėvų nesutarimai bei konfliktai, emocinių ryšiųtarp tėvų ir vaikų trūkumai. Specialiosios pedagoginės pagalbos efektyvumas labai priklauso nuoto, kaip tiksliai ir visapusiškai įvertinama vaiko raida bei kasakcentuojama: vaiko pasiekimai, potencinės galimybės ar trūkumai. Todėlsvarbu žinoti raidos normos kriterijus, kuriais remiamasi vertinant vaikopasiekimus ir galimybes. Tokių normų, tuo labiau specialaus pedagoginiopoveikio sutrikusio elgesio vaikams metodikų, ilgą laiką neturėta. Dažniausiai emocijų ir elgesio raidos sutrikimai koreguojami taikantįvairių metodų kompleksą, kartais ugdymo terapijos derinamos su medicinosterapija. Tačiau ypač svarbu skirti dėmesį vaiko šeimai, jo tarpusaviosantykiams, vertybių sistemai, auklėjimo stiliui pažinti, taikantindividualų priėjimą.
Taigi mokslui žengiant į priekį keičiasi ir mokslinikų požiūris įspecialiųjų poreikių vaikų ugdymą ir gyvenimo kokybę. Vis labiaupabrėžiama, kad biologiniai veiksniai – ne pagrindinė priežastis, o tikprielaida, veikianti nepalankiai socialinei aplinkai, ryškėti progresui.1. ANKSTYVOJI PAGALBA – PIRMOJI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ TENKINIMO SISTEMOS GRANDIS
Daugelyje šalių ankstyvoji kompleksinė pagalba (gydymas, ugdymas, taippat psichologinė bei socialinė pagalba) rizikos grupės arba sutrikusiosraidos vaikams ir jų šeimoms vadinama ankstyvąja intervencija. Ankstyvosiosintervencijos procesas grindžiamas kuo ankstyvesniu vaiko būklėsidentifikavimu, ugdymu ir pagalba šeimai. Ankstyvoji intervencija skiriamabiosocialinės rizikos grupės arba sutrikusios raidos vaikams nuo gimimo ikikol vaikas pradeda lankyti ugdymo įstaigą. Vakarų Europos šaliųdokumentuose nurodomi tokie pagrindiniai ankstyvosios intervencijostikslai: • padėti įveikti vaiko ir jo aplinkos rizikos veiksnius, lemiančius raidos atsilikimą, išvengti antrinių sutrikimų; • skatinti ankstyvą tinkamą vaiko sąveiką su aplinka; • padėti šeimoms ugdyti vaiką, teikti emocinę ir kt. paramą šeimoms; • įgalini vaiką komunikuoti su aplinka (verbaliniu ar neverbaliniu lygmeniu); • koordinuoti vaiko ir šeimos įtraukimą į integruotą ugdymo sistemą. Ankstyvoji intervencija skiriama vaikui ir šeimai. Ugdymas turėtų būti grindžiamas sisteminiu holistiniu požiūriu, t.y. ugdymas ir pagalba pripažįstami atsižvelgiant į vaiko aplinką. Tėvai vertinami kaip svarbūs ankstyvosios intervencijos partneriai. Ankstyvosios intervencijos tarnybų veikla turi būti planuojama, atliekama ir tobulinama kartu su šeimomis. Ankstyvosios intervencijos tarnybos interdiscipliškumą lemia mažo vaiko raidos ir sutrikimo komplesiškumas, todėl svarbi ugdytojų, psichologų, socialinių darbuotojų ir medikų kooperacija bei veiklos koordinavimas. Komandinė veikla įgalina specialistus bendradarbiauti ir papildyti vienam kitą siekiant vaiko ir šeimos gyvenimo kokybės.
2. MOKINIŲ IR MOKYTOJŲ SANTYKIAI SPECIALIOJOJE INTERNATINĖJE MOKYKLOJE
Svarbiausias mokinių ir pedagogų gerų tarpusavio santykių garantas – vaiko ar paauglio saugumo jausmas. Šis jausmas priklauso nuo bendravimo kokybės, nes bendravimas – vienas svarbiausių žmonių poreikių.
Teigiamiems pedagogų ir ugdytinių santykiams daug reikšmės turi dvasinis kontaktas. Juk pedagogas privalo ne dirbtinai bendrauti, nuolaidžiauti ir pataikauti vaikui, o gebėti įsijausti, suprasti mokinį. Be dvasinio kontakto negali būti ir teigiamo auklėjimo vyksmo. Ugdytojas pasieks gerų rezultatų, kai sugebės stebėti ir visą klasės bendruomenę, ir atskirus jos narius. Jis turi rūpintis visais ugdytiniais vienodai, tikėti jų gebėjimais bei polinkiais. Pastebėta, kad mokinių ir pedagogų tarpusavio santykiai geresni, šiltesni, kai mokytojas puikiai susipažinęs su vaiko anamneze, charakteristikomis, tėvais, kai geba įsigilinti į vidinį vaiko pasaulį, suprasti dvasinę jo būseną. Ugdytinis jaučia, kai jo mokytojas ironizuoja, išjuokia ar kitaip niekina mokinį. Taigi kartais pedagogas pats sugriauna tarpusavio pasitikėjimą, ir ugdytinio sieloje kaupiasi pagieža, kuri po truputį perauga į neapykantą. Mūsų mokiniai gerbia tuos pedagogus, kurie reiklūs, griežti, bet nemėgsta ugdytojų, kurie smulkmeniškai persekioja kiekvieną jų žingsnį. Kiekvienas pedagogas privalo laikytis tų bendravimo sąlygų, kurios lemia teigiamus pedagoginius santykius ir gerą psichologinį mikroklimatą. Tačiau pedagogų ir ugdytinių bendravimas specialiojoje mokykloje turi tam tikras ribas. Mokykloje turi vyrauti mokytojų ir mokinių santykiai, grindžiami geranoriškumu ir bendradarbiavimu. Gera mokykla, geras mikroklimatas ir geri tarpusavio santykiai galimi tik demokratiškoje mokykloje, kur visi skirtingi – visi lygūs, o pedagogas – vyresnysis mokinio draugas.3. SPECIALIOJO IR INTEGRUOTO UGDYMO FORMŲ ĮTAKA SOCIALINIAMS RYŠIAMS
Vaiko vystymąsi sąlygoja socialinė aplinka. Pilnaverčiam asmenybės vystymuisi reikalinga pilna šeima, kur stebėdamas artimųjų santykius vaikas perima moralės normas, suvokia šeimos narių pareigas, perima vertybines orientacijas. Vėliau vaiko ugdymą veikia kitos socialinės institucijos – darželis, mokykla. Klasikinis vaiko ugdymo modelis – vaikas – šeima, mokykla – išsaugo pilnaverčius socialinius ryšius tiek su tėvais, tiek su artimiausios aplinkos žmonėmis (kiemo draugai, kaimynai,
giminės), tiek su ugdymo įstaiga.(žr. 1 paveikslą)1 Pav. Klasikinis vaiko ugdymo modelis
Iki 1993 metų specialiųjų poreikių vaikai buvo ugdomi tik psecializuotose ikimokyklinėse įstaigose bei mokyklose. Jei tokios įstaigos vaiko gyvenamojoje vietoje nebuvo, jis buvo pasiunčiamas į artimiausią specializuotą darželį ar mokyklą. Neišvengiamai didžioji dalis specialiųjų poreikių vaikų buvo atitraukiami nuo šeimos, nuo jiems artimo sociumo. Tokiomis sąlygomis susilpnėja vaiko harmoningam ugdymui būtini socialiniai ryšiai (žr. 2 paveikslą, kur ištisine linija pažymėti pilnaverčiai, o punktyru – susilpnėję socialiniai ryšiai).
2 Pav. Harmoningi vaiko ugdymo socialiniai ryšiai
Įteisinus specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo formą, kaikurie vaikai gali mokytis artimiausioje mokymo įstaigoje. Suprantama, šiugdymo forma efektyvi tik suteikiant vaikams papildomą specialistų pagalbą.Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų sutrikusios regosvaikams tokią pagalbą teikia tiflopedagogai, dirbantys neseniai įkurtuoseregos ar ugdymo centruose (žr. 3 paveikslą).
3 pav. Vaiko ir jį supančios aplinkos ryšiai
Tokioje pedagoginėje situacijoje išsaugomi vaiko – šeimos – artimiausio sociumo socialiniai ryšiai bei susiformuoja naujas ryšys: sutrikusios regos vaikas – tiflopedagogas. Taigi racionali integruoto ugdymo forma ne tik nesusiaurina, nesusilpnina vaiko vystymuisi svarbių socialinių ryšių, tačiau juos išsaugo ir net papildo.
3.1. Specialiojo ir integruoto ugdymo formos:
Privalumai ir trūkumai
Demokratizuojant švietimo sistemą, Lietuvoje nuo 1993 metų įteisintas specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas. Iki šiol vieni pedagogai pritaria specialiajam ugdymui, kiti – integruoto ugdymo formai. Nederėtų absoliutinti nė vienos iš jų, nes abi šios ugdymo formos turi privalumų ir trūkumų. Specialiojo ugdymo sistemos privalumai: 1. Specialiųjų ugdymo įstaigų pedagogai turi specialių išsilavinimą ar ilgametę darbo patirtį su sutrikusio vystymosi vaikais. 2. Specialioji mokykla turi gerą metodinę, techninę bazę. 3. Klasėse mažiau vaikų, didesnė individualaus darbo galimybė. 4. Geriau tenkinami specialieji poreikiai. Pavyzdžiui, vaikai, turintys žumių regos sutrikimų, specialiojoje mokykloje mokomi orientavimosi
erdvėje, savitarnos įgūdžių ir pan. Specialiojo ugdymo sistemos trūkumai: 1. Dažniausiai vaikai atskiriami nuo šeimos. 2. Neretai šios mokyklos būna toli nuo namų ir vaikai retai matosi su savo šeimos nariais. 3. Kai kurios specialiosios mokyklos yra gana uždaros. 4. Dažnai specialioji mokykla sudaro šiltnamio sąlygas, kas vėliau apsunkina šių vaikų adaptaciją visuomenėje. Integruoto ugdymo privalumai: 1. Vaikai neatskiriami nuo šeimos. 2. Vaikai ugdomi tarp tokių žmonių, kokia yra visuomenė, kurioje ateityje vaikui teks gyventi. 3. Moraliai tėvams yra lengviau, kai vaikas mokosi bendrojo lavinimo, o ne specialiojoje mokykloje. 4. Sveiki vaikai iš mažens supras, kad yra ir neįgaliųjų žmonių, „kitokių“. Tai sudaro palankias prielaidas, kad užaugę jei adekvačiai vertins neįgaliuosius, jų galimybes bei turės pozityvų į juos požiūrį. Integruoto ugdymo trūkumai: 1. Specialiųjų poreikių vaikas bendrojo lavinimo mokykloje ne visada gauna būtiną pagalbą. 2. Dėl savo skirtingumo neretai specialiųjų poreikių vaikai nepritampa bendraamžių kolektyve. Lieka šių vaikų diskriminacijos rizika. 3. Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai stokoja žinių apie specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ypatumus. 4. Kai kuriems pedagogams stinga šiems vaikams geranoriškumo. Vertinant abi ugdymo formas, yra pažeistas pats vertinimo principas.Vertina kai kurie mokytojai (ar jų grupė). Tačiau nauja integruoto ugdymoforma sukurta ne pedagogui, o psecialiųjų poreikių vaikui. Jei abi(specialiojo ir integruoto ugdymo) formas vertinsime iš specialiųjųporeikių vaikų bei jų tėvų pozicijų, vertinimas bus teisingas. Tėvai turipasirinkimo laisvę, nes yra alternatyva specialiajam ugdymui. Abi šiosugdymo formos yra pilnateisės. Svarbiausia, kad būtų atsižvelgiama, kurkonkrečiam specialiųjų poreikių vaikui bus geriau – specialiojoje arbendrojo lavinimo mokykloje. Būtina suvokti, kad integruotas ugdymas – tai ne tikslas, ospecialiųjų poreikių vaikų abilitacijos, normalizacijos ir socializacijospriemonė.3.2. Specialiosios mokyklos vaidmuo neįgaliųjų vaikų ugdymo ir integracijos
procesePrieš kelerius metus Lietuvoje prasidėjo permainos, teikiant(pedagoginę, socialinę, medicininę) pagalbą neįgaliems vaikams iroptimaliai integruojant juos į visuomenę. Šios permainos palietė visų lygiųreguliavimo sferų valdžios struktūras (Seimas, Vyriausybė, ministerijos,savivaldybės, ugdymo, globos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kt.),nevyriausybines organizacijas. Iš nevyriausybinių organizacijų didžiausiąatsakomybę už neįgaliųjų vaikų problemas prisiėmė 1989 m. įsikūrusi„Vilties“ bendrija. Pamažu aiškėjo, kad neįgaliųjų vaikų (specialiųjų poreikių vaikų)problemų sprendimo svorio centras turi persikelti į švietimo (ugdymo)sistemą nepriklausomai nuo negalės sunkumo. Požiūris į šiuos vaikus Lietuvoje dabar yra gerokai pasikeitęs irnemaža dalis jų, gyvendami su tėvais, lanko naujas ugdymo įstaigas, kuriųveiklos turinys atitinka tarptautinius standartus. Specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniai gyvenime kenčia ne nuoprotinio atsilikimo, o nuo asmenybės vystymosi problemų, kuriasspecialiosios internatinės mokyklos dažniausiai ne sprendžia, o gilina. Taivisai nereiškia, kad svarbiausiu kritikos objektu turėtų būti šių įstaigųpersonalas. „Vilties“ bendrijos ir naujo tipo įstaigų patiūrtis rodo, kadspecialistų ir personalo darbo efektyvumą lemia jų požiūris į darbą, o neformali specialistų kvalifikacija. Ne paslaptis, kad specialiųjų internatinių mokyklų vaikai turinemažai elgesio problemų. Tai, kad jie dažnai siunčiami į psichiatrijosįstaigas, rodo šių įstaigų administratorių ir pedagogų nuostatą, kad tairimti psichikos sutrikimai, susiję su bendra vaiko problema – protinenegalia. Tarp lengvo protinio atsilikimo ir psichiatrinio lygio sutrikimų ištikrųjų nėra tiesioginio ryšio, ir šių vaikų elgesio sutrikimai –dažniausiai protesto reakcijos, kylančios (kaip ir kiekvienam sveikampaaugliui), ne todėl, kad jis protiškai atsilikęs, o todėl, kad ignoruojamijo asmenybės plėtros poreikiai, t.y. poreikis būti saugiam, meilės, dėmesioir pripažinimo poreikis, poreikis dvasiškai tobulėti, privatumo poreikis ir
kiti. Taigi šių vaikų elgesio sutrikimai ir dažna dezaptacija (neretaivedanti prie nusikalstamumo) – tiesioginė pasekmė tos socialinės aplinkos,į kurią jie patenka. Visiškai aišku, kad savo asmeniniame, taip pat ir šeimyniniamegyvenime jie dažnai patirs nesėkmių, taigi beglobių vaikų Lietuvojenemažės, bet dėl to kaltas ne protinis atsilikimas, o nesikeičiantivaikystės socialinių problemų sprendimo sistema. Seniai laikas iš esmėsspręsti specialiųjų mokyklų problemą. Švietimo ir mokslo ministerija turėtųrimtai, pasitelkusi objektyvius ekspertus, išanalizuoti šių įstaigų veiklospobūdį ir turinį.4. KOREGUOJAMOJO UGDYMO PROCESO KRYPTYS SPECIALIOJOJE MOKYKLOJE
Viena iš svarbiausių ugdymo proceso ypatybių yra jo korekciniskryptingumas. Korekcija suprantama kaip pedagoginių (ir medicininių)priemonių sistema, leidžianti pašalinti arba sumažinti neigiamą vaikovystymoi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi. Šios priemonės nėraatskiri renginiai. Jo apima mokomojo, auklėjamojo darbo turinį, metodus,formas, gydomąjį sveikatingumą keliantį darbą, specialų dienos rėžimą,pedagogų, visų darbuotojų santykius su mokiniais ir t.t. Tuo specialusisugdymas siekia ne atsiriboti nuo sveikų vaikų ugdymo įstaigų veiklos, ostengtis kaip galima labiau specialiąją mokyklą priartinti prie normaliosbendrojo lavinimo mokyklos. Specialiojo ugdymo proceso ypatumas – ypatingosteorijos ir praktikos ryšio santykis šiame procese. Sutrikusio intelektovaiko mąstymo, dėmesio, atminties ypatumai verčia taip organizuoti jųugdymą, kad jis būtų praktinio pobūdžio. Praktika specialiojoje mokyklojevaikams yra ir žinių įsisavinimo šaltinis, sudarantis sąlygas sąmoningamišmokimui, jų panaudojimui įvairiose situacijose; ir žinių įsisavinimometodas, nes verbalinis medžiagos įsisavinimas dažnai yra visiškaineefektyvus. Praktinė veikla leidžia sudaryti palankiausias sąlygas vaikopažintinių galimybių vystymui ir taisymui (pojūčių, suvokimo, dėmesio,kalbos, motorikos lavinimui, valios, emocijų sferos tobulinimui). Teorinismokymas sumažinamas iki būtiniausio ir prieinamiausio minimumo.
Dar viena ugdymo proceso ypatybė yra ypatingas vaizdumo vaidmuo.Pojūčių, suvokimų netobulumas, dėmesio sutrikimai, pažintinių interesųskurdumas ir kt. trukdo vaikui pakankamai pilnai suvokti jį supantįpasaulį, todėl atėjusio į mokyklą sutrikusio intelekto mokinio vaizdiniųratas yra ypač skurdus ir dargi kartais klaidingas. Reikalingas didelisvaizdumas, kuris veda vaiką nuo konkretaus daikto ir jo savybių suvokimoprie jo esmės, pagrindinių dalykų suvokimo ir išdėstymo žodžiu, t.y. vedaprie loginio mąstymo formavimo. Reikia taip pat pažymėti labai menką protiškai atsilikusio avikoaktyvumo, savarankiškumo lygį, nesugebėjimą planuoti savo veiklą irkritiškai vertinti jos rezultatus. Specialiai nemokomi jei taip irneišmoksta naudotis rašytinėmis instrukcijomis. Todėl vadovaujantį mokytojovaidmenį mokymo procese, kuris išlieka iki mokyklos baigimo, tenkaįvertinti kaip dar vieną šio proceso ypatybę. Kryptingai dirbant, mokiniųsavarankiškumas žymiai išauga. Specifiniais bruožais pasižymi ir šių vaikų ugdymo turinys. Tai nėramechaninis bendrojo lavinimo mokyklos turinio „ištempimas“ arsusiaurinimas. Jis turi kitų uždavinių – suteikti mokiniams išbaigtą(tačiau labai elementarią) žinių sistemą, kuri bus reikalinga jam gyvenime.Todėl mokymo plane matome ir biologiją, ir istoriją, ir geografiją, irdailę, ir muziką. Specialioji mokykla savo auklėtinius turi parengtivisuomenei naudingam darbui. Tai atsispindi mokymo plane darbams skiriamųpamokų skaičiuje. Taip pat skiriamos specialios korekcinės pamokos vaikams,turintiems kalbos sutrikimų. Rengiant mokymo programas, akcentuojamipropedeutinio laikotarpio pailginimo, kartojimo dažnumo, tarpdalykiniųryšių, mokomosios medžiagos elementarumo, individualaus priėjimo principai.Visą šią medžiagą pateikia specialiųjų mokyklų vadovėliai, kurie yrarengiami atsižvelgiant į nežymiai sutrikusio intelekto mokinių pažintinėsveiklos, valios, emocijų ypatumus ir sugebėjimus. Specialusis pedagogas,gerai pažinodamas savo mokinius, turėdamas visą medžiagą, pateikiančiąmokymo turinį, ir žinodamas specialiąją kiekvieno dalyko mokymo metodiką,siekia, kad jie įgytų kaip galima tvirtesnes žinias, mokėjimus, įgūdžius,kad mokėtų jais naudotis gyvenime.5. RIBOTO INTELEKTO VAIKAI
Apie ribotus intelektinius gebėjimus galima kalbėti, juos analizuotitada, kai vaikas turi kitokio pobūdžio sunkumų, kurie gali nepastebimaisietis su nepakankamais intelektiniais gebėjimais. Ribotas intelektas – tairibinė zona tarp normalių sugebėjimų ir protinio atsilikimo. Riboto intelekto vaiko vystymosi problemos dažniausiai išryškėja potam tikro laiko pradėjus mokytis ir neretai primena paprastą apleistumą,pavėluotą psichinį vystymąsi ir brendimą. Riboto intelekto vaikai neretaivadinami „lėtai besimokančiais“, nes jų intelektinio vystymosi trūkumaiaiškiausiai matomi mokymosi metu. Šių vaikų nenoras mokytis, elgesioypatumai atrodo kaip pirminiai; tikra priežastis gali būti nustatyta tikpsichologinių, pedagoginių konsultacijų metu. Mokytojai dažnai nusiviliasavo pastangomis padėti tokiam vaikui, kartais net atsisako mokyti,motyvuodami tuo, kad jų bandymai „neduoda laukiamų rezultatų“, arba “, arba„nežino, kaip su juo elgtis ir auklėti“. Riboto intelekto vaikų panašumas į normaliai besivystančius nėraatsitiktinis. Psichologiniai tyrimai rodo, kad šie vaikai skiriasiišsivystymo lygiu, o ne kokybiniais požymiais – jų pažinimo procesai yrapanašūs į atitinkamai jaunesnio amžiaus normalių vaikų. Be to, jiereikšmingai nesiskiria nuo vaikų, priklausančių kitoms probleminėmsgrupėms. Tai pasakytina ir apie jų mokymąsi – jų išmokimo dėsningumai yrapanašūs į atitinkamai jaunesnio amžiaus normalių vaikų. Tačiau jųsugebėjimų formavimasis yra lėtas, vangus, dėl to jie dažnai mokomi pagalžemesnio lygio programą. Jų mokymosi rezultatai dažnai menki, neatitinkaįdėto darbo ir pastangų. Klaidų pobūdis (pvz., mokantis skaityti, rašyti)būdingas normaliems jaunesnio amžiaus vaikams. Jei toks vaikas tinkamai
mokomas, jis gali pasiekti neblogų mokymosi rezultatų, tik santykiškailėčiau, per ilgesnį laiką, o susidarę įgūdžiai išlieka ilgam, yra pastovūs.Tinkamai ugdomi dauguma riboto intelekto vaikų gali sėkmingai gyventivisuomenėje, adekvačiai prisitaikę, dirbti ir kooperuotis su kitais.Psichologai, dirbantys su ypatingaisiais vaikais, pabrėžia, kad ribotointelekto vaiko kalba struktūriškai labai panaši į normaliai besivystančiovaiko kalbą. Atlikdami intelektines užduotis, tokie vaikai naudoja tuospačius samprotavimo būdus, jie nuosekliai pereina tas pačias kognityviniovystymosi stadijas, bet progresas, daugelio nuomone, yra labai lėtas irišsivystymo riba santykiškai žema. Riboto intelekto vaikų atsilikimo priežastys dažniausiai nėrasubstancinio pobūdžio – santykiškai yra nesusijusios su organiniais smegenųpažeidimais (E. Zigler, V. Seitz). Dažniausiai jos yra kelios – tai įvairiųnepalankių biologinių, konstitucinių-genetinių ir psichosocialinių veiksniūderinys. Ribotam intelektui apibūdinti vartojamas ir “kultūrinio šeimosatsilikimo“ terminas, nes tokie vaikai netolygiai pasiskirstę visojevisuomenėje: didžiausias jų procentas yra žemo sociokultūrinio lygiošeimose. “Šeimos sąlygų įtaka“ vystymosi diagnozėje pabrėžia, kadnepakankamas protinis išsivystymas yra tik santykinis, jis gali kisti.“Aplinkos sąlygotas“, “sociokultūrinis“, “atsilikimas, susijęs supsichosocialine deprivacija“ – šie terminai turi etiologinę nuorodą.Dauguma šiuos vaikus liečiančių psichologinių studijų yra aprašomojopobūdžio, nėra visai aišku, kokie mechanizmai tai lemia. Daugumamokslininkų pažymi, kad skurdžios šeimos gyvenimo sąlygos, netinkamaauklėjimo praktika, vaiko ir motinos santykių stilius ir kitos deprivacinės(vystymąsi ribojančios) sąlygos yra tie nepalankūs psichosocialiniaiveiksniai. Dėl šių priežasčių riboto intelekto vaikų populiacija yra vertaypatingo pedagogų dėmesio – jei protinio vystymosi sutrikimo priežastis yranepakankama psichinė stimuliacija, padėtį galėtų keisti socialinio poveikioprogramos. Dabartinis psichologinių žinių lygis duoda svarbių įžvalgų, kaipkeisti, modeliuoti esamą bazinių sugebėjimų lygį. Minėjome, kad ribotas intelektas apibūdinamas per bendruosiusintelektinius sugebėjimus ir adaptyvų vaiko elgesį. Ištiesįvertinimuinepakanka vieno vystymosi rodiklio – IQ, būtina gauti labiaudiferencijuotą vaiko vystymosi vaizdą įvairiose srityse: stambioji irsmulkioji motorika, kalba, socialinis elgesys, adaptyvumas ir kt. Ribotųintelektinių sugebėjimų diagnostika yra gana sudėtinga, nes kartais šiųvaikų pažinimo procesų išsivystymo lygis nėra aiškus dėl, pvz., vyraujančiobendro nervų sistemos slopinimo, arba kai vaiko sunkumai yra laikini dėlnetinkamų gyvenimo ir mokymo sąlygų bei kitų priežasčių. Psichologas yravienas iš svarbiausių specialistų, atsakančių už teisingą vaiko galimybiųįvertinimą, o vėliau ir pedagogo patarėjas nustatant vaiko mokymo būdų,programų parinkimą. Intelektas dažnai suprantamas kaip sugebėjimas gretai ir teisingaispręsti problemas (atlikti užduotis). Jis padeda numatyti mokymosirezultatus ir prisitaikyti prie kasdieninio gyvenimo bei mokyklosreikalavimų. Nepakankami intelektiniai gebėjimai gali pasireikšti iradaptyvaus elgesio (praktinio intelekto) sutrikimais. Kai kuriais atvejaisriboto intelekto vaiko elgesys gali niekuo neišsiskirti, o tik primintijaunesniojo amžiaus vaiko elgesį. Tačiau vaiko darbingumo stoka, praktinėsorientacijos, atliekant mokyklines užduotis, trūkumai rodo prisitaikymoprie mokymo situacijų sunkumus. Nors ryšys tarp riboto intelekto irspecifinio vaiko elgesio klasėje gali atrodyti savaime suprantamas, kaikuriuos iš jų aptarsime atskirai. Riboto intelekto vaikui yra sunku įsitraukti į bendrą veiklą sukitais vaikais, ko būtinai reikalauja mokymas. Gali pasireikštinesugebėjimas atlikti vieną ar kitą veiklą. Pvz., nesugebantis prisiderintiprie mokymo reikalavimų vaikas gali atsisakyti veiklos, motyvuodamas tuo,kad jis “negali atlikti užduočių taip, kaip iš jo reikalaujama“, arba“darbas (užduotis) yra labai sunki“ ir pan. Jie gali lėčiau įsitraukti įveiklą, negali patys tinkamai organizuoti savo veiklos: greitai pameta,pamiršta darbui reikalingus daiktus, priemones, blogai pasideda knygas,sąsiuvinius, pieštukus, kitus darbo reikmenis, “pamiršta“ paskirtu laiku kąnors padaryti, nueiti, sugrįžti ir pan. Dažnai tokiam vaikui trūksta intelektinės veiklos savarankiškumo,būdinga perdėta priklausomybė nuo mokytojo. Ne visi specialiųjų poreikių vaikai turi specialiųjų ugdymosiporeikių. Pavyzdžiui, vaikui, turinčiam tik fizinę negalę, nereikės taikytispecialių mokymo būdų, metodų, tačiau jam reikės atitinkamai pritaikytiaplinką, o vaikas, turintis specifinių pažinimo sutrikimų, sąlygojančiųįvairias specifines mokymosi negales, turės specialiųjų ugdymosi poreikių.Jo mokymui reikės pasitelkti specialius mokymo metodus, būdus ar priemones.Taigi buvo atliktas tyrimas Žagarės specialiojoje internatinėje mokykloje. Tyrimo tikslas – nustatyti nežymiai sutrikusio intelekto vaikų sėkmiųir nesėkmių priežastis mokymosi procese. Tyrimo uždaviniai: ✓ Ištirti sutrikusio intelekto vaikų mokymosi sąlygas. ✓ Nustatyti šių vaikų santykius su jį supančia aplinka (mokytojais, bendraamžiais). ✓ Ištirti šių vaikų požiūrį į patį mokymosi procesą. Tyrimo objektas – sutrikusio intelekto vaikai (10-15 metų amžiaus) Tyrimo imtis – 7 berniukai ir 9 mergaitės. Tyrimo metodika – sutrikusio intelekto vaikų bei specialiosios mokyklos mokytojų anketinė apklausa. Iš viso buvo parengti 2 anketos pavyzdžiai, tiriamieji buvo prašomi pažymėti tuos teiginius, žodžius, kurie jiems atrodė tinkami, o pedagogai – užpildyti atvirus anketos klausimus. Tyrimo rezultatai: Buvo anonimiškai apklausti Žagarės specialiosios internatinės mokyklos sutrikusio intelekto moksleiviai. Apklausoje dalyvavo 17 respondentų. 65% sutrikusio intelekto moksleivių pagrindine blogų pažymių priežastimi įvardino užduočių sudėtingumą (žr. 4 paveikslą).4 Pav. Mokinių aiškinamos priežastys, kodėl jei gauna blogą pažymį.
Tiriamieji mokiniai skyrėsi savo amžiumi, sutrikimų lygiu, individualiomis asmeninėmis savybėmis, išorine aplinkos įtaka
mokymuisi. Visi vaikai ugdomi pagal palengvintas programas. Pačių mokinių požiūris į mokymosi sunkumus parodė, kad jei savo sėkmių ir nesėkmių priežastis nurodo dažniausiai mokytojų apatiškumą, savo gebėjimų stoką. Mokinių atsakymai labai įvairūs, nes įvairių klasių ir skirtingų raidos sutrikimų turinčių vaikų nuomonės skiriasi. Savęs vertinimo kriterijai „šokinėja“ nuo aukščiausio iki žemiausio. Mokiniams nelengva nusakyti priežastis, dėl kurių jie patiria nesėkmių ar sėkmių. Jas įvardijo mažiaunei pusė apklaustųjų. Dažniausiai mnima priežastis yra ugdytojo santykis su ugdytiniu (mokinys dažnai bijo mokytojo, mokytojas būna nepakantus pokinio poreikiams). Mokytojai tenkindami specialiuosius vaikų mokymosi poreikius, dirba pagal lengvesnes programas, pritaikytas specialioms, modifikuotoms ar adaptuotoms mokykloms, taiko įvairius darbo būdus ir metodus, ieško problemų sprendimo būdų, žadina ir palaiko mokinių norą mokytis. Išryškėjo, kad sprendžiant specialiųjų poreikių vaikams kylančias problemas yra taikomas stabdymo metodas: padedama atpažinti vaikui savo klaidas, atsisakyti savo elgesio trūkumų reguliuojant klaidas. Mokytojai mano, kad ugdant specialiųjų poreikių vaikus reikia papildomo darbo su jais. Kadangi vaikų skaičius klasėje nedidelis, todėl visiems skirti dėmesio būtų galima pakankamai, tačiau kliūtis yra nevienodas intelekto sutrikimo lygis toje pačioje klasėje.IŠVADOS
Nustatyta, kad specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniams būdingos nežymaus laipsnio emocinės problemos, susijusios tiek su organiniais nervų sistemos ypatumais, emociniu nestabilumu, tiek ir su didesniu šių vaikų emocinio nesaugumo jausmu. Emocijų bei elgesio sutrikimus gali provokuoti ir asociali daugumos specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių šeimos aplinka, skurdas, šeimos narių tarpusavio santykių nedarna, tėvų netekimas ir su tuo susijusios neigiamos emocijos. Tiek normalaus, tiek ir protiškai atsilikusio vaiko psichikos vystymasis yra veikiamas biologinių ir kultūrinių veiksnių,
kurie vaiko gyvenime labai susipina. Normaliai bręstant vaiko psichikai, šios dvi kryptys – biologinė ir socialinė – harmoningai susilieja. Biologinių ir socialinių veiksnių divergencija (išsiskyrimas) – pagrindinis protiškai atsilikusio vaiko psichinio vystymosi skiriamasis požymis. Šiandien specialusis ugdymas turėtų būti suprantamas kaip įprastinio ugdymo atmaina, o ne atskira ugdymo forma. Jis turėtų skatinti mokyklas lanksčiau prisitaikyti prie įvairovės. Šiandien sutariama, kad mokymosi sunkumai yra normalus mokyklos gyvenimo dalykas. Vaikų klasifikavimą ir etikečių klijavimą pakeitė platesnė sąvoka – „specialiųjų mokymosi poreikių vaikai“, apimanti vaikus, kurie turi didelę negalę, ir nedidelių mokymosi sunkumų turinčius vaikus. Laiku įvertinus mokinio galimybes išmokti mokomąją medžiagą ir prisitaikius prie jų, neprarandama mokymosi motyvacija, noras eiti į mokyklą. Taip pat labai svarbu suformuoti teisingą tėvų požiūrį į vaiko problemas, siekti, kad jie padėtų savo vaikui.LITERATŪRA
1. Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas: patirtis ir perspektyvos(1994) / Redaktorių kolegija: A. Ališauskas, J. Ambrukaitis (ats.redaktorius), I. Elijošienė, R. Ivoškuvienė. Šiauliai2. Specialiųjų poreikių vaikai (1997) / sudarė prof. J. Ambrukaitis.Šiauliai3. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas: mokslinės konferencijos medžiaga(1997) / sudarytojas ir ats. redaktorius J. Ambrukaitis. Šiauliai4. Specialioji mokykla: praeitis, dabartis, ateitis: mokslinėskonferencijos medžiaga (1998) / sudarytojas J. Ambrukaitis. Šiauliai5. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas (2002) / sud. J. Ambrukaitis, O.Štitilienė6. Ruškus J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė. Sąveikos raida ir perspektyva(1997). Šiauliai7. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys (1994). Vilnius8. Mokymo proceso tobulinimo pagrindai (1981) / sud. J. Laužikas, A.Paurienė. Kaunas9. Specialusis ugdymas: mokslo darbai (2003), 1(8) / vyr.red. prof. J.Ambrukaitis. Šiauliai
PRIEDAI
———————–
Šeima
Vaikas
Mokykla
Šeima
Spec. mokykla
[pic]
Vaikas
Šeima
Bendrojo lav.m-la
Regos centras
Vaikas