Spec poreikių vaikų ugdymas ir gyvenimo kokybė

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

IEVA ŠARKAITĖ

Edukologijos studijų programos ED(2)-4 grupės studentė

SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ UGDYMAS IR GYVENIMO KOKYBĖ

KURSINIS DARBAS

Darbo vadovė

Asist. D.Bubelienė

Šiauliai, 2005

TURINYS

ĮVADAS........................
.......................3

1. ANKSTYVOJI PAGALBA – PIRMOJI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ TENKINIMO SISTEMOS
GRANDIS..............................4

2. MOKINIŲ IR MOKYTOJŲ SANTYKIAI SPECIALIOJOJE INTERNATINĖJE
MOKYKLOJE..............................4

3. SPECIALIOJO IR INTEGRUOTO UGDYMO FORMŲ ĮTAKA SOCIALINIAMS
RYŠIAMS.......................
.......................5

3.1. Specialiojo ir integruoto ugdymo formos: Privalumai ir
trūkumai..............7

3.2. Specialiosios mokyklos vaidmuo neįgaliųjų vaikų ugdymo ir
integracijos procese....8

4. KOREGUOJAMOJO UGDYMO PROCESO KRYPTYS SPECIALIOJOJE
MOKYKLOJE..............................10

5. RIBOTO INTELEKTO
VAKAI.........................
.......................11

6.
IŠVADOS.......................
.....................16

7.
LITERATŪRA......................
....................17

8.
PRIEDAI.......................
.....................18
.

ĮVADAS

Nagrinėjant vaikų elgesio sutrikimų priežastis, dažnai nurodomos dvi
svarbios veiksnių grupės: 1) individualūs raidos ypatumai, (vaiko asmenybės
savybės, savitas aplinkos suvokimas ir interpretacija); 2) sociokultūrinės
aplinkos įtaka. Manoma, kad neigiama aplinka – vienas pagrindinių veiksnių,
lemiančių nepageidautiną socializaciją.

Asmenybės ir emocijų raidą iš dalies gali lemti tėvų, ypač motinos ir
vaiko santykių pobūdis, vaiko amžius, lyties, temperamento, šeimos
ypatumai.

Šeimos įtaką emocinėms ir elgesio problemoms atsirasti traktuojama
labai įvairiai. Neigiamai vaiko emocinę bei elgesio raidą veikia nepilna,
nedarni šeima, nuolatiniai tėvų nesutarimai bei konfliktai, emocinių ryšių
tarp tėvų ir vaikų trūkumai.

Specialiosios pedagoginės pagalbos efektyvumas labai priklauso nuo
to, kaip tiksliai ir visapusiškai įvertinama vaiko raida bei kas
akcentuojama: vaiko pasiekimai, potencinės galimybės ar trūkumai. Todėl
svarbu žinoti raidos normos kriterijus, kuriais remiamasi vertinant vvaiko
pasiekimus ir galimybes. Tokių normų, tuo labiau specialaus pedagoginio
poveikio sutrikusio elgesio vaikams metodikų, ilgą laiką neturėta.

Dažniausiai emocijų ir elgesio raidos sutrikimai koreguojami taikant
įvairių metodų kompleksą, kartais ugdymo terapijos derinamos su medicinos
terapija. Tačiau ypač svarbu skirti dėmesį vaiko šeimai, jo tarpusavio
santykiams, v

vertybių sistemai, auklėjimo stiliui pažinti, taikant
individualų priėjimą.

Taigi mokslui žengiant į priekį keičiasi ir mokslinikų požiūris į
specialiųjų poreikių vaikų ugdymą ir gyvenimo kokybę. Vis labiau
pabrėžiama, kad biologiniai veiksniai – ne pagrindinė priežastis, o tik
prielaida, veikianti nepalankiai socialinei aplinkai, ryškėti progresui.

1. ANKSTYVOJI PAGALBA – PIRMOJI SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ TENKINIMO SISTEMOS

GRANDIS

Daugelyje šalių ankstyvoji kompleksinė pagalba (gydymas, ugdymas, taip
pat psichologinė bei socialinė pagalba) rizikos grupės arba sutrikusios
raidos vaikams ir jų šeimoms vadinama ankstyvąja intervencija. Ankstyvosios
intervencijos procesas grindžiamas kuo ankstyvesniu vaiko būklės
identifikavimu, ugdymu ir pagalba šeimai. Ankstyvoji intervencija skiriama
biosocialinės rizikos grupės arba sutrikusios raidos vaikams nuo gimimo iki
kol vaikas pradeda lankyti ugdymo įstaigą. Vakarų Europos šalių
dokumentuose nurodomi tokie pagrindiniai ankstyvosios intervencijos
tikslai:

• padėti įveikti vaiko ir jo aplinkos rizikos veiksnius, lemiančius

raidos atsilikimą, išvengti antrinių sutrikimų;

• skatinti ankstyvą tinkamą vaiko sąveiką su aplinka;

• padėti šeimoms uggdyti vaiką, teikti emocinę ir kt. paramą šeimoms;

• įgalini vaiką komunikuoti su aplinka (verbaliniu ar neverbaliniu

lygmeniu);

• koordinuoti vaiko ir šeimos įtraukimą į integruotą ugdymo sistemą.

Ankstyvoji intervencija skiriama vaikui ir šeimai. Ugdymas turėtų būti

grindžiamas sisteminiu holistiniu požiūriu, t.y. ugdymas ir pagalba

pripažįstami atsižvelgiant į vaiko aplinką. Tėvai vertinami kaip svarbūs

ankstyvosios intervencijos partneriai. Ankstyvosios intervencijos tarnybų

veikla turi būti planuojama, atliekama ir tobulinama kartu su šeimomis.

Ankstyvosios intervencijos tarnybos interdiscipliškumą lemia mažo

vaiko raidos ir sutrikimo komplesiškumas, todėl svarbi ugdytojų,

psichologų, socialinių darbuotojų ir medikų kooperacija bei veiklos

koordinavimas. Komandinė veikla įgalina sp

pecialistus bendradarbiauti ir

papildyti vienam kitą siekiant vaiko ir šeimos gyvenimo kokybės.

2. MOKINIŲ IR MOKYTOJŲ SANTYKIAI SPECIALIOJOJE INTERNATINĖJE MOKYKLOJE

Svarbiausias mokinių ir pedagogų gerų tarpusavio santykių garantas –

vaiko ar paauglio saugumo jausmas. Šis jausmas priklauso nuo bendravimo

kokybės, nes bendravimas – vienas svarbiausių žmonių poreikių.

Teigiamiems pedagogų ir ugdytinių santykiams daug reikšmės turi

dvasinis kontaktas. Juk pedagogas privalo ne dirbtinai bendrauti,

nuolaidžiauti ir pataikauti vaikui, o gebėti įsijausti, suprasti mokinį.

Be dvasinio kontakto negali būti ir teigiamo auklėjimo vyksmo.

Ugdytojas pasieks gerų rezultatų, kai sugebės stebėti ir visą klasės

bendruomenę, ir atskirus jos narius. Jis turi rūpintis visais ugdytiniais

vienodai, tikėti jų gebėjimais bei polinkiais. Pastebėta, kad mokinių ir

pedagogų tarpusavio santykiai geresni, šiltesni, kai mokytojas puikiai

susipažinęs su vaiko anamneze, charakteristikomis, tėvais, kai geba

įsigilinti į vidinį vaiko pasaulį, suprasti dvasinę jo būseną.

Ugdytinis jaučia, kai jo mokytojas ironizuoja, išjuokia ar kitaip

niekina mokinį. Taigi kartais pedagogas pats sugriauna tarpusavio

pasitikėjimą, ir ugdytinio sieloje kaupiasi pagieža, kuri po truputį

perauga į neapykantą. Mūsų mokiniai gerbia tuos pedagogus, kurie reiklūs,

griežti, bet nemėgsta ugdytojų, kurie smulkmeniškai persekioja kiekvieną

jų žingsnį. Kiekvienas pedagogas privalo laikytis tų bendravimo sąlygų,

kurios lemia teigiamus pedagoginius santykius ir gerą psichologinį

mikroklimatą. Tačiau pedagogų ir ugdytinių bendravimas specialiojoje

mokykloje turi tam tikras ribas. Mokykloje turi vyrauti mokytojų ir

mokinių santykiai, grindžiami geranoriškumu ir bendradarbiavimu.

Gera mokykla, geras mikroklimatas ir geri tarpusavio santykiai galimi

tik demokratiškoje m

mokykloje, kur visi skirtingi – visi lygūs, o

pedagogas – vyresnysis mokinio draugas.

3. SPECIALIOJO IR INTEGRUOTO UGDYMO FORMŲ ĮTAKA SOCIALINIAMS RYŠIAMS

Vaiko vystymąsi sąlygoja socialinė aplinka. Pilnaverčiam asmenybės

vystymuisi reikalinga pilna šeima, kur stebėdamas artimųjų santykius

vaikas perima moralės normas, suvokia šeimos narių pareigas, perima

vertybines orientacijas. Vėliau vaiko ugdymą veikia kitos socialinės

institucijos – darželis, mokykla. Klasikinis vaiko ugdymo modelis –

vaikas – šeima, mokykla – išsaugo pilnaverčius socialinius ryšius tiek su

tėvais, tiek su artimiausios aplinkos žmonėmis (kiemo draugai, kaimynai,

giminės), tiek su ugdymo įstaiga.(žr. 1 paveikslą)

1 Pav. Klasikinis vaiko ugdymo modelis

Iki 1993 metų specialiųjų poreikių vaikai buvo ugdomi tik

psecializuotose ikimokyklinėse įstaigose bei mokyklose. Jei tokios

įstaigos vaiko gyvenamojoje vietoje nebuvo, jis buvo pasiunčiamas į

artimiausią specializuotą darželį ar mokyklą. Neišvengiamai didžioji

dalis specialiųjų poreikių vaikų buvo atitraukiami nuo šeimos, nuo jiems

artimo sociumo. Tokiomis sąlygomis susilpnėja vaiko harmoningam ugdymui

būtini socialiniai ryšiai (žr. 2 paveikslą, kur ištisine linija pažymėti

pilnaverčiai, o punktyru – susilpnėję socialiniai ryšiai).

2 Pav. Harmoningi vaiko

ugdymo socialiniai ryšiai

Įteisinus specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo formą, kai
kurie vaikai gali mokytis artimiausioje mokymo įstaigoje. Suprantama, ši
ugdymo forma efektyvi tik suteikiant vaikams papildomą specialistų pagalbą.
Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų sutrikusios regos
vaikams tokią pagalbą teikia tiflopedagogai, dirbantys neseniai įkurtuose
regos ar ugdymo centruose (žr. 3 paveikslą).

3 pav. Vaiko ir jį supančios aplinkos

ryšiai

Tokioje pedagoginėje situacijoje išsaugomi vaiko – šeimos –

artimiausio sociumo socialiniai ryšiai bei susiformuoja naujas ryšys:

sutrikusios regos vaikas – tiflopedagogas. T

Taigi racionali integruoto

ugdymo forma ne tik nesusiaurina, nesusilpnina vaiko vystymuisi svarbių

socialinių ryšių, tačiau juos išsaugo ir net papildo.

3.1. Specialiojo ir integruoto ugdymo formos:

Privalumai ir trūkumai

Demokratizuojant švietimo sistemą, Lietuvoje nuo 1993 metų įteisintas

specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas. Iki šiol vieni pedagogai

pritaria specialiajam ugdymui, kiti – integruoto ugdymo formai. Nederėtų

absoliutinti nė vienos iš jų, nes abi šios ugdymo formos turi privalumų ir

trūkumų.

Specialiojo ugdymo sistemos privalumai:

1. Specialiųjų ugdymo įstaigų pedagogai turi specialių išsilavinimą ar

ilgametę darbo patirtį su sutrikusio vystymosi vaikais.

2. Specialioji mokykla turi gerą metodinę, techninę bazę.

3. Klasėse mažiau vaikų, didesnė individualaus darbo galimybė.

4. Geriau tenkinami specialieji poreikiai. Pavyzdžiui, vaikai, turintys

žumių regos sutrikimų, specialiojoje mokykloje mokomi orientavimosi

erdvėje, savitarnos įgūdžių ir pan.

Specialiojo ugdymo sistemos trūkumai:

1. Dažniausiai vaikai atskiriami nuo šeimos.

2. Neretai šios mokyklos būna toli nuo namų ir vaikai retai matosi su

savo šeimos nariais.

3. Kai kurios specialiosios mokyklos yra gana uždaros.

4. Dažnai specialioji mokykla sudaro šiltnamio sąlygas, kas vėliau

apsunkina šių vaikų adaptaciją visuomenėje.

Integruoto ugdymo privalumai:

1. Vaikai neatskiriami nuo šeimos.

2. Vaikai ugdomi tarp tokių žmonių, kokia yra visuomenė, kurioje ateityje

vaikui teks gyventi.

3. Moraliai tėvams yra lengviau, kai vaikas mokosi bendrojo lavinimo, o

ne specialiojoje mokykloje.

4. Sveiki vaikai iš mažens supras, kad yra ir neįgaliųjų žmonių,

„kitokių“. Tai sudaro palankias prielaidas, kad užaugę jei adekvačiai

vertins neįgaliuosius, jų galimybes bei turės pozityvų į juos požiūrį.

Integruoto ugdymo trūkumai:

1. Specialiųjų poreikių vaikas bendrojo lavinimo mokykloje ne visada

gauna būtiną pagalbą.

2. Dėl savo skirtingumo neretai specialiųjų poreikių vaikai nepritampa

bendraamžių kolektyve. Lieka šių vaikų diskriminacijos rizika.

3. Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai stokoja žinių apie specialiųjų

poreikių vaikų ugdymo ypatumus.

4. Kai kuriems pedagogams stinga šiems vaikams geranoriškumo.

Vertinant abi ugdymo formas, yra pažeistas pats vertinimo principas.
Vertina kai kurie mokytojai (ar jų grupė). Tačiau nauja integruoto ugdymo
forma sukurta ne pedagogui, o psecialiųjų poreikių vaikui. Jei abi
(specialiojo ir integruoto ugdymo) formas vertinsime iš specialiųjų
poreikių vaikų bei jų tėvų pozicijų, vertinimas bus teisingas. Tėvai turi
pasirinkimo laisvę, nes yra alternatyva specialiajam ugdymui. Abi šios
ugdymo formos yra pilnateisės. Svarbiausia, kad būtų atsižvelgiama, kur
konkrečiam specialiųjų poreikių vaikui bus geriau – specialiojoje ar
bendrojo lavinimo mokykloje.

Būtina suvokti, kad integruotas ugdymas – tai ne tikslas, o
specialiųjų poreikių vaikų abilitacijos, normalizacijos ir socializacijos
priemonė.

3.2. Specialiosios mokyklos vaidmuo neįgaliųjų vaikų ugdymo ir integracijos

procese

Prieš kelerius metus Lietuvoje prasidėjo permainos, teikiant
(pedagoginę, socialinę, medicininę) pagalbą neįgaliems vaikams ir
optimaliai integruojant juos į visuomenę. Šios permainos palietė visų lygių
reguliavimo sferų valdžios struktūras (Seimas, Vyriausybė, ministerijos,
savivaldybės, ugdymo, globos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kt.),
nevyriausybines organizacijas. Iš nevyriausybinių organizacijų didžiausią
atsakomybę už neįgaliųjų vaikų problemas prisiėmė 1989 m. įsikūrusi
„Vilties“ bendrija.

Pamažu aiškėjo, kad neįgaliųjų vaikų (specialiųjų poreikių vaikų)
problemų sprendimo svorio centras turi persikelti į švietimo (ugdymo)
sistemą nepriklausomai nuo negalės sunkumo.

Požiūris į šiuos vaikus Lietuvoje dabar yra gerokai pasikeitęs ir
nemaža dalis jų, gyvendami su tėvais, lanko naujas ugdymo įstaigas, kurių
veiklos turinys atitinka tarptautinius standartus.

Specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniai gyvenime kenčia ne nuo
protinio atsilikimo, o nuo asmenybės vystymosi problemų, kurias
specialiosios internatinės mokyklos dažniausiai ne sprendžia, o gilina. Tai
visai nereiškia, kad svarbiausiu kritikos objektu turėtų būti šių įstaigų
personalas. „Vilties“ bendrijos ir naujo tipo įstaigų patiūrtis rodo, kad
specialistų ir personalo darbo efektyvumą lemia jų požiūris į darbą, o ne
formali specialistų kvalifikacija.

Ne paslaptis, kad specialiųjų internatinių mokyklų vaikai turi
nemažai elgesio problemų. Tai, kad jie dažnai siunčiami į psichiatrijos
įstaigas, rodo šių įstaigų administratorių ir pedagogų nuostatą, kad tai
rimti psichikos sutrikimai, susiję su bendra vaiko problema – protine
negalia.

Tarp lengvo protinio atsilikimo ir psichiatrinio lygio sutrikimų iš
tikrųjų nėra tiesioginio ryšio, ir šių vaikų elgesio sutrikimai –
dažniausiai protesto reakcijos, kylančios (kaip ir kiekvienam sveikam
paaugliui), ne todėl, kad jis protiškai atsilikęs, o todėl, kad ignoruojami
jo asmenybės plėtros poreikiai, t.y. poreikis būti saugiam, meilės, dėmesio
ir pripažinimo poreikis, poreikis dvasiškai tobulėti, privatumo poreikis ir
kiti.

Taigi šių vaikų elgesio sutrikimai ir dažna dezaptacija (neretai
vedanti prie nusikalstamumo) – tiesioginė pasekmė tos socialinės aplinkos,
į kurią jie patenka.

Visiškai aišku, kad savo asmeniniame, taip pat ir šeimyniniame
gyvenime jie dažnai patirs nesėkmių, taigi beglobių vaikų Lietuvoje
nemažės, bet dėl to kaltas ne protinis atsilikimas, o nesikeičianti
vaikystės socialinių problemų sprendimo sistema. Seniai laikas iš esmės
spręsti specialiųjų mokyklų problemą. Švietimo ir mokslo ministerija turėtų
rimtai, pasitelkusi objektyvius ekspertus, išanalizuoti šių įstaigų veiklos
pobūdį ir turinį.

4. KOREGUOJAMOJO UGDYMO PROCESO KRYPTYS SPECIALIOJOJE MOKYKLOJE

Viena iš svarbiausių ugdymo proceso ypatybių yra jo korekcinis
kryptingumas. Korekcija suprantama kaip pedagoginių (ir medicininių)
priemonių sistema, leidžianti pašalinti arba sumažinti neigiamą vaiko
vystymoi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi. Šios priemonės nėra
atskiri renginiai. Jo apima mokomojo, auklėjamojo darbo turinį, metodus,
formas, gydomąjį sveikatingumą keliantį darbą, specialų dienos rėžimą,
pedagogų, visų darbuotojų santykius su mokiniais ir t.t. Tuo specialusis
ugdymas siekia ne atsiriboti nuo sveikų vaikų ugdymo įstaigų veiklos, o
stengtis kaip galima labiau specialiąją mokyklą priartinti prie normalios
bendrojo lavinimo mokyklos. Specialiojo ugdymo proceso ypatumas – ypatingos
teorijos ir praktikos ryšio santykis šiame procese. Sutrikusio intelekto
vaiko mąstymo, dėmesio, atminties ypatumai verčia taip organizuoti jų
ugdymą, kad jis būtų praktinio pobūdžio. Praktika specialiojoje mokykloje
vaikams yra ir žinių įsisavinimo šaltinis, sudarantis sąlygas sąmoningam
išmokimui, jų panaudojimui įvairiose situacijose; ir žinių įsisavinimo
metodas, nes verbalinis medžiagos įsisavinimas dažnai yra visiškai
neefektyvus. Praktinė veikla leidžia sudaryti palankiausias sąlygas vaiko
pažintinių galimybių vystymui ir taisymui (pojūčių, suvokimo, dėmesio,
kalbos, motorikos lavinimui, valios, emocijų sferos tobulinimui). Teorinis
mokymas sumažinamas iki būtiniausio ir prieinamiausio minimumo.

Dar viena ugdymo proceso ypatybė yra ypatingas vaizdumo vaidmuo.
Pojūčių, suvokimų netobulumas, dėmesio sutrikimai, pažintinių interesų
skurdumas ir kt. trukdo vaikui pakankamai pilnai suvokti jį supantį
pasaulį, todėl atėjusio į mokyklą sutrikusio intelekto mokinio vaizdinių
ratas yra ypač skurdus ir dargi kartais klaidingas. Reikalingas didelis
vaizdumas, kuris veda vaiką nuo konkretaus daikto ir jo savybių suvokimo
prie jo esmės, pagrindinių dalykų suvokimo ir išdėstymo žodžiu, t.y. veda
prie loginio mąstymo formavimo.

Reikia taip pat pažymėti labai menką protiškai atsilikusio aviko
aktyvumo, savarankiškumo lygį, nesugebėjimą planuoti savo veiklą ir
kritiškai vertinti jos rezultatus. Specialiai nemokomi jei taip ir
neišmoksta naudotis rašytinėmis instrukcijomis. Todėl vadovaujantį mokytojo
vaidmenį mokymo procese, kuris išlieka iki mokyklos baigimo, tenka
įvertinti kaip dar vieną šio proceso ypatybę. Kryptingai dirbant, mokinių
savarankiškumas žymiai išauga.

Specifiniais bruožais pasižymi ir šių vaikų ugdymo turinys. Tai nėra
mechaninis bendrojo lavinimo mokyklos turinio „ištempimas“ ar
susiaurinimas. Jis turi kitų uždavinių – suteikti mokiniams išbaigtą
(tačiau labai elementarią) žinių sistemą, kuri bus reikalinga jam gyvenime.
Todėl mokymo plane matome ir biologiją, ir istoriją, ir geografiją, ir
dailę, ir muziką. Specialioji mokykla savo auklėtinius turi parengti
visuomenei naudingam darbui. Tai atsispindi mokymo plane darbams skiriamų
pamokų skaičiuje. Taip pat skiriamos specialios korekcinės pamokos vaikams,
turintiems kalbos sutrikimų. Rengiant mokymo programas, akcentuojami
propedeutinio laikotarpio pailginimo, kartojimo dažnumo, tarpdalykinių
ryšių, mokomosios medžiagos elementarumo, individualaus priėjimo principai.
Visą šią medžiagą pateikia specialiųjų mokyklų vadovėliai, kurie yra
rengiami atsižvelgiant į nežymiai sutrikusio intelekto mokinių pažintinės
veiklos, valios, emocijų ypatumus ir sugebėjimus. Specialusis pedagogas,
gerai pažinodamas savo mokinius, turėdamas visą medžiagą, pateikiančią
mokymo turinį, ir žinodamas specialiąją kiekvieno dalyko mokymo metodiką,
siekia, kad jie įgytų kaip galima tvirtesnes žinias, mokėjimus, įgūdžius,
kad mokėtų jais naudotis gyvenime.

5. RIBOTO INTELEKTO VAIKAI

Apie ribotus intelektinius gebėjimus galima kalbėti, juos analizuoti
tada, kai vaikas turi kitokio pobūdžio sunkumų, kurie gali nepastebimai
sietis su nepakankamais intelektiniais gebėjimais. Ribotas intelektas – tai
ribinė zona tarp normalių sugebėjimų ir protinio atsilikimo.

Riboto intelekto vaiko vystymosi problemos dažniausiai išryškėja po
tam tikro laiko pradėjus mokytis ir neretai primena paprastą apleistumą,
pavėluotą psichinį vystymąsi ir brendimą. Riboto intelekto vaikai neretai
vadinami „lėtai besimokančiais“, nes jų intelektinio vystymosi trūkumai
aiškiausiai matomi mokymosi metu. Šių vaikų nenoras mokytis, elgesio
ypatumai atrodo kaip pirminiai; tikra priežastis gali būti nustatyta tik
psichologinių, pedagoginių konsultacijų metu. Mokytojai dažnai nusivilia
savo pastangomis padėti tokiam vaikui, kartais net atsisako mokyti,
motyvuodami tuo, kad jų bandymai „neduoda laukiamų rezultatų“, arba “, arba
„nežino, kaip su juo elgtis ir auklėti“.

Riboto intelekto vaikų panašumas į normaliai besivystančius nėra
atsitiktinis. Psichologiniai tyrimai rodo, kad šie vaikai skiriasi
išsivystymo lygiu, o ne kokybiniais požymiais – jų pažinimo procesai yra
panašūs į atitinkamai jaunesnio amžiaus normalių vaikų. Be to, jie
reikšmingai nesiskiria nuo vaikų, priklausančių kitoms probleminėms
grupėms. Tai pasakytina ir apie jų mokymąsi – jų išmokimo dėsningumai yra
panašūs į atitinkamai jaunesnio amžiaus normalių vaikų. Tačiau jų
sugebėjimų formavimasis yra lėtas, vangus, dėl to jie dažnai mokomi pagal
žemesnio lygio programą. Jų mokymosi rezultatai dažnai menki, neatitinka
įdėto darbo ir pastangų. Klaidų pobūdis (pvz., mokantis skaityti, rašyti)
būdingas normaliems jaunesnio amžiaus vaikams. Jei toks vaikas tinkamai
mokomas, jis gali pasiekti neblogų mokymosi rezultatų, tik santykiškai
lėčiau, per ilgesnį laiką, o susidarę įgūdžiai išlieka ilgam, yra pastovūs.
Tinkamai ugdomi dauguma riboto intelekto vaikų gali sėkmingai gyventi
visuomenėje, adekvačiai prisitaikę, dirbti ir kooperuotis su kitais.
Psichologai, dirbantys su ypatingaisiais vaikais, pabrėžia, kad riboto
intelekto vaiko kalba struktūriškai labai panaši į normaliai besivystančio
vaiko kalbą. Atlikdami intelektines užduotis, tokie vaikai naudoja tuos
pačius samprotavimo būdus, jie nuosekliai pereina tas pačias kognityvinio
vystymosi stadijas, bet progresas, daugelio nuomone, yra labai lėtas ir
išsivystymo riba santykiškai žema.

Riboto intelekto vaikų atsilikimo priežastys dažniausiai nėra
substancinio pobūdžio – santykiškai yra nesusijusios su organiniais smegenų
pažeidimais (E. Zigler, V. Seitz). Dažniausiai jos yra kelios – tai įvairių
nepalankių biologinių, konstitucinių-genetinių ir psichosocialinių veiksniū
derinys. Ribotam intelektui apibūdinti vartojamas ir “kultūrinio šeimos
atsilikimo“ terminas, nes tokie vaikai netolygiai pasiskirstę visoje
visuomenėje: didžiausias jų procentas yra žemo sociokultūrinio lygio
šeimose. “Šeimos sąlygų įtaka“ vystymosi diagnozėje pabrėžia, kad
nepakankamas protinis išsivystymas yra tik santykinis, jis gali kisti.
“Aplinkos sąlygotas“, “sociokultūrinis“, “atsilikimas, susijęs su
psichosocialine deprivacija“ – šie terminai turi etiologinę nuorodą.
Dauguma šiuos vaikus liečiančių psichologinių studijų yra aprašomojo
pobūdžio, nėra visai aišku, kokie mechanizmai tai lemia. Dauguma
mokslininkų pažymi, kad skurdžios šeimos gyvenimo sąlygos, netinkama
auklėjimo praktika, vaiko ir motinos santykių stilius ir kitos deprivacinės
(vystymąsi ribojančios) sąlygos yra tie nepalankūs psichosocialiniai
veiksniai. Dėl šių priežasčių riboto intelekto vaikų populiacija yra verta
ypatingo pedagogų dėmesio – jei protinio vystymosi sutrikimo priežastis yra
nepakankama psichinė stimuliacija, padėtį galėtų keisti socialinio poveikio
programos. Dabartinis psichologinių žinių lygis duoda svarbių įžvalgų, kaip
keisti, modeliuoti esamą bazinių sugebėjimų lygį.

Minėjome, kad ribotas intelektas apibūdinamas per bendruosius
intelektinius sugebėjimus ir adaptyvų vaiko elgesį. Išties
įvertinimuinepakanka vieno vystymosi rodiklio – IQ, būtina gauti labiau
diferencijuotą vaiko vystymosi vaizdą įvairiose srityse: stambioji ir
smulkioji motorika, kalba, socialinis elgesys, adaptyvumas ir kt. Ribotų
intelektinių sugebėjimų diagnostika yra gana sudėtinga, nes kartais šių
vaikų pažinimo procesų išsivystymo lygis nėra aiškus dėl, pvz., vyraujančio
bendro nervų sistemos slopinimo, arba kai vaiko sunkumai yra laikini dėl
netinkamų gyvenimo ir mokymo sąlygų bei kitų priežasčių. Psichologas yra
vienas iš svarbiausių specialistų, atsakančių už teisingą vaiko galimybių
įvertinimą, o vėliau ir pedagogo patarėjas nustatant vaiko mokymo būdų,
programų parinkimą.

Intelektas dažnai suprantamas kaip sugebėjimas gretai ir teisingai
spręsti problemas (atlikti užduotis). Jis padeda numatyti mokymosi
rezultatus ir prisitaikyti prie kasdieninio gyvenimo bei mokyklos
reikalavimų. Nepakankami intelektiniai gebėjimai gali pasireikšti ir
adaptyvaus elgesio (praktinio intelekto) sutrikimais. Kai kuriais atvejais
riboto intelekto vaiko elgesys gali niekuo neišsiskirti, o tik priminti
jaunesniojo amžiaus vaiko elgesį. Tačiau vaiko darbingumo stoka, praktinės
orientacijos, atliekant mokyklines užduotis, trūkumai rodo prisitaikymo
prie mokymo situacijų sunkumus. Nors ryšys tarp riboto intelekto ir
specifinio vaiko elgesio klasėje gali atrodyti savaime suprantamas, kai
kuriuos iš jų aptarsime atskirai.

Riboto intelekto vaikui yra sunku įsitraukti į bendrą veiklą su
kitais vaikais, ko būtinai reikalauja mokymas. Gali pasireikšti
nesugebėjimas atlikti vieną ar kitą veiklą. Pvz., nesugebantis prisiderinti
prie mokymo reikalavimų vaikas gali atsisakyti veiklos, motyvuodamas tuo,
kad jis “negali atlikti užduočių taip, kaip iš jo reikalaujama“, arba
“darbas (užduotis) yra labai sunki“ ir pan. Jie gali lėčiau įsitraukti į
veiklą, negali patys tinkamai organizuoti savo veiklos: greitai pameta,
pamiršta darbui reikalingus daiktus, priemones, blogai pasideda knygas,
sąsiuvinius, pieštukus, kitus darbo reikmenis, “pamiršta“ paskirtu laiku ką
nors padaryti, nueiti, sugrįžti ir pan.

Dažnai tokiam vaikui trūksta intelektinės veiklos savarankiškumo,
būdinga perdėta priklausomybė nuo mokytojo.

Ne visi specialiųjų poreikių vaikai turi specialiųjų ugdymosi
poreikių. Pavyzdžiui, vaikui, turinčiam tik fizinę negalę, nereikės taikyti
specialių mokymo būdų, metodų, tačiau jam reikės atitinkamai pritaikyti
aplinką, o vaikas, turintis specifinių pažinimo sutrikimų, sąlygojančių
įvairias specifines mokymosi negales, turės specialiųjų ugdymosi poreikių.
Jo mokymui reikės pasitelkti specialius mokymo metodus, būdus ar priemones.
Taigi buvo atliktas tyrimas Žagarės specialiojoje internatinėje mokykloje.

Tyrimo tikslas – nustatyti nežymiai sutrikusio intelekto vaikų sėkmių
ir nesėkmių priežastis mokymosi procese.

Tyrimo uždaviniai:

✓ Ištirti sutrikusio intelekto vaikų mokymosi sąlygas.

✓ Nustatyti šių vaikų santykius su jį supančia aplinka

(mokytojais, bendraamžiais).

✓ Ištirti šių vaikų požiūrį į patį mokymosi procesą.

Tyrimo objektas – sutrikusio intelekto vaikai (10-15 metų amžiaus)

Tyrimo imtis – 7 berniukai ir 9 mergaitės.

Tyrimo metodika – sutrikusio intelekto vaikų bei specialiosios

mokyklos mokytojų anketinė apklausa. Iš viso buvo parengti 2 anketos

pavyzdžiai, tiriamieji buvo prašomi pažymėti tuos teiginius, žodžius,

kurie jiems atrodė tinkami, o pedagogai – užpildyti atvirus anketos

klausimus.

Tyrimo rezultatai: Buvo anonimiškai apklausti Žagarės specialiosios

internatinės mokyklos sutrikusio intelekto moksleiviai. Apklausoje

dalyvavo 17 respondentų. 65% sutrikusio intelekto moksleivių

pagrindine blogų pažymių priežastimi įvardino užduočių sudėtingumą

(žr. 4 paveikslą).

4 Pav. Mokinių aiškinamos priežastys, kodėl jei gauna blogą pažymį.

Tiriamieji mokiniai skyrėsi savo amžiumi, sutrikimų lygiu,

individualiomis asmeninėmis savybėmis, išorine aplinkos įtaka

mokymuisi. Visi vaikai ugdomi pagal palengvintas programas.

Pačių mokinių požiūris į mokymosi sunkumus parodė, kad jei savo

sėkmių ir nesėkmių priežastis nurodo dažniausiai mokytojų apatiškumą,

savo gebėjimų stoką. Mokinių atsakymai labai įvairūs, nes įvairių

klasių ir skirtingų raidos sutrikimų turinčių vaikų nuomonės skiriasi.

Savęs vertinimo kriterijai „šokinėja“ nuo aukščiausio iki žemiausio.

Mokiniams nelengva nusakyti priežastis, dėl kurių jie patiria nesėkmių

ar sėkmių. Jas įvardijo mažiaunei pusė apklaustųjų. Dažniausiai mnima

priežastis yra ugdytojo santykis su ugdytiniu (mokinys dažnai bijo

mokytojo, mokytojas būna nepakantus pokinio poreikiams).

Mokytojai tenkindami specialiuosius vaikų mokymosi poreikius,

dirba pagal lengvesnes programas, pritaikytas specialioms,

modifikuotoms ar adaptuotoms mokykloms, taiko įvairius darbo būdus ir

metodus, ieško problemų sprendimo būdų, žadina ir palaiko mokinių norą

mokytis.

Išryškėjo, kad sprendžiant specialiųjų poreikių vaikams

kylančias problemas yra taikomas stabdymo metodas: padedama atpažinti

vaikui savo klaidas, atsisakyti savo elgesio trūkumų reguliuojant

klaidas.

Mokytojai mano, kad ugdant specialiųjų poreikių vaikus reikia

papildomo darbo su jais. Kadangi vaikų skaičius klasėje nedidelis,

todėl visiems skirti dėmesio būtų galima pakankamai, tačiau kliūtis

yra nevienodas intelekto sutrikimo lygis toje pačioje klasėje.

IŠVADOS

Nustatyta, kad specialiųjų internatinių mokyklų

auklėtiniams būdingos nežymaus laipsnio emocinės problemos, susijusios

tiek su organiniais nervų sistemos ypatumais, emociniu nestabilumu,

tiek ir su didesniu šių vaikų emocinio nesaugumo jausmu. Emocijų bei

elgesio sutrikimus gali provokuoti ir asociali daugumos specialiųjų

internatinių mokyklų auklėtinių šeimos aplinka, skurdas, šeimos narių

tarpusavio santykių nedarna, tėvų netekimas ir su tuo susijusios

neigiamos emocijos.

Tiek normalaus, tiek ir protiškai atsilikusio vaiko

psichikos vystymasis yra veikiamas biologinių ir kultūrinių veiksnių,

kurie vaiko gyvenime labai susipina. Normaliai bręstant vaiko

psichikai, šios dvi kryptys – biologinė ir socialinė – harmoningai

susilieja. Biologinių ir socialinių veiksnių divergencija

(išsiskyrimas) – pagrindinis protiškai atsilikusio vaiko psichinio

vystymosi skiriamasis požymis.

Šiandien specialusis ugdymas turėtų būti suprantamas kaip

įprastinio ugdymo atmaina, o ne atskira ugdymo forma. Jis turėtų

skatinti mokyklas lanksčiau prisitaikyti prie įvairovės. Šiandien

sutariama, kad mokymosi sunkumai yra normalus mokyklos gyvenimo

dalykas. Vaikų klasifikavimą ir etikečių klijavimą pakeitė platesnė

sąvoka – „specialiųjų mokymosi poreikių vaikai“, apimanti vaikus,

kurie turi didelę negalę, ir nedidelių mokymosi sunkumų turinčius

vaikus.

Laiku įvertinus mokinio galimybes išmokti mokomąją

medžiagą ir prisitaikius prie jų, neprarandama mokymosi motyvacija,

noras eiti į mokyklą.

Taip pat labai svarbu suformuoti teisingą tėvų požiūrį į

vaiko problemas, siekti, kad jie padėtų savo vaikui.

LITERATŪRA

1. Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas: patirtis ir perspektyvos
(1994) / Redaktorių kolegija: A. Ališauskas, J. Ambrukaitis (ats.
redaktorius), I. Elijošienė, R. Ivoškuvienė. Šiauliai
2. Specialiųjų poreikių vaikai (1997) / sudarė prof. J. Ambrukaitis.
Šiauliai
3. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas: mokslinės konferencijos medžiaga
(1997) / sudarytojas ir ats. redaktorius J. Ambrukaitis. Šiauliai
4. Specialioji mokykla: praeitis, dabartis, ateitis: mokslinės
konferencijos medžiaga (1998) / sudarytojas J. Ambrukaitis. Šiauliai
5. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas (2002) / sud. J. Ambrukaitis, O.
Štitilienė
6. Ruškus J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė. Sąveikos raida ir perspektyva
(1997). Šiauliai
7. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys (1994). Vilnius
8. Mokymo proceso tobulinimo pagrindai (1981) / sud. J. Laužikas, A.
Paurienė. Kaunas
9. Specialusis ugdymas: mokslo darbai (2003), 1(8) / vyr.red. prof. J.
Ambrukaitis. Šiauliai

PRIEDAI

———————–

Šeima

Vaikas

Mokykla

Šeima

Spec. mokykla

[pic]

Vaikas

Šeima

Bendrojo lav.m-la

Regos centras

Vaikas

Leave a Comment