Spec poreikių vaikų ugdymas ir gyvenimo kokybė

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

IEVA ŠARKAITĖ

Edukologijos studijų programos ED(2)-4 grupės studentė

SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ UGDYMAS IR GYVENIMO KOKYBĖ

KURSINIS DARBAS

Darbo vadovė

Asist. D.Bubelienė

Šiauliai, 2005

………………………………………………………18

Įvadas

Nagrinėjant vaikų elgesio sutrikimų priežastis, dažnai nurodomos dvi svarbios veiksnių grupės: 1) individualūs raidos ypatumai, (vaiko asmenybės savybės, savitas aplinkos suvokimas ir interpretacija); 2) sociokultūrinės aplinkos įtaka. Manoma, kad neigiama aplinka – vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių nepageidautiną socializaciją.

Asmenybės ir emocijų raidą iš dalies gali lemti tėvų, ypač motinos ir vaiko santykių pobūdis, vaiko amžius, lyties, temperamento, šeimos ypatumai.

Šeimos įtaką emocinėms ir elgesio problemoms atsirasti traktuojama labai įvairiai. Neigiamai vaiko emocinę bei elgesio raidą veikia nepilna, nedarni šeima, nuolatiniai tėvų nesutarimai bei konfliktai, emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų trūkumai.

Specialiosios pedagoginės pagalbos efektyvumas labai priklauso nuo to, kaip tiksliai ir visapusiškai įvertinama vaiko raida bei kas akcentuojama: vaiko pasiekimai, potencinės galimybės ar trūkumai. Todėl svarbu žinoti raidos normos kriterijus, kuriais remiamasi vertinant vaiko pasiekimus ir galimybes. Tokių normų, tuo labiau specialaus pedagoginio poveikio sutrikusio elgesio vaikams metodikų, ilgą laiką neturėta.

Dažniausiai emocijų ir elgesio raidos sutrikimai koreguojami taikant įvairių metodų kompleksą, kartais ugdymo terapijos derinamos su medicinos terapija. Tačiau ypač svarbu skirti dėmesį vaiko šeimai, jo tarpusavio santykiams, vertybių sistemai, auklėjimo stiliui pažinti, taikant individualų priėjimą.

Taigi mokslui žengiant į priekį keičiasi ir mokslinikų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų ugdymą ir gyvenimo kokybę. Vis labiau pabrėžiama, kad biologiniai veiksniai – ne pagrindinė priežastis, o tik prielaida, veikianti nepalankiai socialinei aplinkai, ryškėti progresui.

1. Ankstyvoji pagalba – pirmoji specialiųjų poreikių tenkinimo sistemos

Grandis

Daugelyje šalių ankstyvoji kompleksinė pagalba (gydymas, ugdymas, taip pat psichologinė bei socialinė pagalba) rizikos grupės arba sutrikusios raidos vaikams ir jų šeimoms vadinama ankstyvąja intervencija. Ankstyvosios intervencijos procesas grindžiamas kuo ankstyvesniu vaiko būklės identifikavimu, ugdymu ir pagalba šeimai. Ankstyvoji intervencija skiriama biosocialinės rizikos grupės arba sutrikusios raidos vaikams nuo gimimo iki kol vaikas pradeda lankyti ugdymo įstaigą. Vakarų Europos šalių dokumentuose nurodomi tokie pagrindiniai ankstyvosios intervencijos tikslai:

• padėti įveikti vaiko ir jo aplinkos rizikos veiksnius, lemiančius raidos atsilikimą, išvengti antrinių sutrikimų;

• skatinti ankstyvą tinkamą vaiko sąveiką su aplinka;

• padėti šeimoms ugdyti vaiką, teikti emocinę ir kt. paramą šeimoms;

• įgalini vaiką komunikuoti su aplinka (verbaliniu ar neverbaliniu lygmeniu);

• koordinuoti vaiko ir šeimos įtraukimą į integruotą ugdymo sistemą.

Ankstyvoji intervencija skiriama vaikui ir šeimai. Ugdymas turėtų būti grindžiamas sisteminiu holistiniu požiūriu, t.y. ugdymas ir pagalba pripažįstami atsižvelgiant į vaiko aplinką. Tėvai vertinami kaip svarbūs ankstyvosios intervencijos partneriai. Ankstyvosios intervencijos tarnybų veikla turi būti planuojama, atliekama ir tobulinama kartu su šeimomis.

Ankstyvosios intervencijos tarnybos interdiscipliškumą lemia mažo vaiko raidos ir sutrikimo komplesiškumas, todėl svarbi ugdytojų, psichologų, socialinių darbuotojų ir medikų kooperacija bei veiklos koordinavimas. Komandinė veikla įgalina specialistus bendradarbiauti ir papildyti vienam kitą siekiant vaiko ir šeimos gyvenimo kokybės.

2. MOKINIŲ IR MOKYTOJŲ SANTYKIAI SPECIALIOJOJE INTERNATINĖJE

Mokykloje

Svarbiausias mokinių ir pedagogų gerų tarpusavio santykių garantas –

vaiko ar paauglio saugumo jausmas. Šis jausmas priklauso nuo bendravimo kokybės, nes bendravimas – vienas svarbiausių žmonių poreikių.

Teigiamiems pedagogų ir ugdytinių santykiams daug reikšmės turi dvasinis kontaktas. Juk pedagogas privalo ne dirbtinai bendrauti, nuolaidžiauti ir pataikauti vaikui, o gebėti įsijausti, suprasti mokinį.

Be dvasinio kontakto negali būti ir teigiamo auklėjimo vyksmo.

Ugdytojas pasieks gerų rezultatų, kai sugebės stebėti ir visą klasės bendruomenę, ir atskirus jos narius. Jis turi rūpintis visais ugdytiniais vienodai, tikėti jų gebėjimais bei polinkiais. Pastebėta, kad mokinių ir pedagogų tarpusavio santykiai geresni, šiltesni, kai mokytojas puikiai susipažinęs su vaiko anamneze, charakteristikomis, tėvais, kai geba įsigilinti į vidinį vaiko pasaulį, suprasti dvasinę jo būseną.

Ugdytinis jaučia, kai jo mokytojas ironizuoja, išjuokia ar kitaip niekina mokinį. Taigi kartais pedagogas pats sugriauna tarpusavio pasitikėjimą, ir ugdytinio sieloje kaupiasi pagieža, kuri po truputį perauga į neapykantą. Mūsų mokiniai gerbia tuos pedagogus, kurie reiklūs, griežti, bet nemėgsta ugdytojų, kurie smulkmeniškai persekioja kiekvieną jų žingsnį. Kiekvienas pedagogas privalo laikytis tų bendravimo sąlygų, kurios lemia teigiamus pedagoginius santykius ir gerą psichologinį mikroklimatą. Tačiau pedagogų ir ugdytinių bendravimas specialiojoje mokykloje turi tam tikras ribas. Mokykloje turi vyrauti mokytojų ir mokinių santykiai, grindžiami geranoriškumu ir bendradarbiavimu.

Gera mokykla, geras mikroklimatas ir geri tarpusavio santykiai galimi tik demokratiškoje mokykloje, kur visi skirtingi – visi lygūs, o pedagogas – vyresnysis mokinio draugas.

3. SPECIALIOJO IR INTEGRUOTO UGDYMO FORMŲ ĮTAKA SOCIALINIAMS

Ryšiams

Vaiko vystymąsi sąlygoja socialinė aplinka. Pilnaverčiam asmenybės vystymuisi reikalinga pilna šeima, kur stebėdamas artimųjų santykius vaikas perima moralės normas, suvokia šeimos narių pareigas, perima vertybines orientacijas. Vėliau vaiko ugdymą veikia kitos socialinės institucijos – darželis, mokykla. Klasikinis vaiko ugdymo modelis –

vaikas – šeima, mokykla – išsaugo pilnaverčius socialinius ryšius tiek su tėvais, tiek su artimiausios aplinkos žmonėmis (kiemo draugai, kaimynai, giminės), tiek su ugdymo įstaiga.(žr. 1 paveikslą)

1 Pav. Klasikinis vaiko ugdymo modelis

Iki 1993 metų specialiųjų poreikių vaikai buvo ugdomi tik psecializuotose ikimokyklinėse įstaigose bei mokyklose. Jei tokios įstaigos vaiko gyvenamojoje vietoje nebuvo, jis buvo pasiunčiamas į artimiausią specializuotą darželį ar mokyklą. Neišvengiamai didžioji dalis specialiųjų poreikių vaikų buvo atitraukiami nuo šeimos, nuo jiems artimo sociumo. Tokiomis sąlygomis susilpnėja vaiko harmoningam ugdymui būtini socialiniai ryšiai (žr. 2 paveikslą, kur ištisine linija pažymėti pilnaverčiai, o punktyru – susilpnėję socialiniai ryšiai).

2 Pav. Harmoningi vaiko ugdymo socialiniai ryšiai

Įteisinus specialiųjų poreikių vaikų integruoto ugdymo formą, kai kurie vaikai gali mokytis artimiausioje mokymo įstaigoje. Suprantama, ši ugdymo forma efektyvi tik suteikiant vaikams papildomą specialistų pagalbą.

Pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos miestų sutrikusios regos vaikams tokią pagalbą teikia tiflopedagogai, dirbantys neseniai įkurtuose regos ar ugdymo centruose (žr. 3 paveikslą).

3 pav. Vaiko ir jį supančios aplinkos ryšiai

Tokioje pedagoginėje situacijoje išsaugomi vaiko – šeimos –

artimiausio sociumo socialiniai ryšiai bei susiformuoja naujas ryšys:

sutrikusios regos vaikas – tiflopedagogas. Taigi racionali integruoto ugdymo forma ne tik nesusiaurina, nesusilpnina vaiko vystymuisi svarbių socialinių ryšių, tačiau juos išsaugo ir net papildo.

3.1. Specialiojo ir integruoto ugdymo formos:

Privalumai ir trūkumai

Demokratizuojant švietimo sistemą, Lietuvoje nuo 1993 metų įteisintas specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas. Iki šiol vieni pedagogai pritaria specialiajam ugdymui, kiti – integruoto ugdymo formai. Nederėtų absoliutinti nė vienos iš jų, nes abi šios ugdymo formos turi privalumų ir trūkumų.

Specialiojo ugdymo sistemos privalumai:

1. Specialiųjų ugdymo įstaigų pedagogai turi specialių išsilavinimą ar ilgametę darbo patirtį su sutrikusio vystymosi vaikais.

2. Specialioji mokykla turi gerą metodinę, techninę bazę.

3. Klasėse mažiau vaikų, didesnė individualaus darbo galimybė.

4. Geriau tenkinami specialieji poreikiai. Pavyzdžiui, vaikai, turintys žumių regos sutrikimų, specialiojoje mokykloje mokomi orientavimosi erdvėje, savitarnos įgūdžių ir pan.

Specialiojo ugdymo sistemos trūkumai:

1. Dažniausiai vaikai atskiriami nuo šeimos.

2. Neretai šios mokyklos būna toli nuo namų ir vaikai retai matosi su savo šeimos nariais.

3. Kai kurios specialiosios mokyklos yra gana uždaros.

4. Dažnai specialioji mokykla sudaro šiltnamio sąlygas, kas vėliau apsunkina šių vaikų adaptaciją visuomenėje.

Integruoto ugdymo privalumai:

1. Vaikai neatskiriami nuo šeimos.

2. Vaikai ugdomi tarp tokių žmonių, kokia yra visuomenė, kurioje ateityje vaikui teks gyventi.

3. Moraliai tėvams yra lengviau, kai vaikas mokosi bendrojo lavinimo, o ne specialiojoje mokykloje.

4. Sveiki vaikai iš mažens supras, kad yra ir neįgaliųjų žmonių, „kitokių“. Tai sudaro palankias prielaidas, kad užaugę jei adekvačiai vertins neįgaliuosius, jų galimybes bei turės pozityvų į juos požiūrį.

Integruoto ugdymo trūkumai:

1. Specialiųjų poreikių vaikas bendrojo lavinimo mokykloje ne visada gauna būtiną pagalbą.

2. Dėl savo skirtingumo neretai specialiųjų poreikių vaikai nepritampa bendraamžių kolektyve. Lieka šių vaikų diskriminacijos rizika.

3. Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai stokoja žinių apie specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ypatumus.

4. Kai kuriems pedagogams stinga šiems vaikams geranoriškumo.

Vertinant abi ugdymo formas, yra pažeistas pats vertinimo principas.

Vertina kai kurie mokytojai (ar jų grupė). Tačiau nauja integruoto ugdymo forma sukurta ne pedagogui, o psecialiųjų poreikių vaikui. Jei abi (specialiojo ir integruoto ugdymo) formas vertinsime iš specialiųjų poreikių vaikų bei jų tėvų pozicijų, vertinimas bus teisingas. Tėvai turi pasirinkimo laisvę, nes yra alternatyva specialiajam ugdymui. Abi šios ugdymo formos yra pilnateisės. Svarbiausia, kad būtų atsižvelgiama, kur konkrečiam specialiųjų poreikių vaikui bus geriau – specialiojoje ar bendrojo lavinimo mokykloje.

Būtina suvokti, kad integruotas ugdymas – tai ne tikslas, o specialiųjų poreikių vaikų abilitacijos, normalizacijos ir socializacijos priemonė.

3.2 Specialiosios mokyklos vaidmuo neįgaliųjų vaikų ugdymo ir integracijos procese

Prieš kelerius metus Lietuvoje prasidėjo permainos, teikiant (pedagoginę, socialinę, medicininę) pagalbą neįgaliems vaikams ir optimaliai integruojant juos į visuomenę. Šios permainos palietė visų lygių reguliavimo sferų valdžios struktūras (Seimas, Vyriausybė, ministerijos, savivaldybės, ugdymo, globos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kt.), nevyriausybines organizacijas. Iš nevyriausybinių organizacijų didžiausią atsakomybę už neįgaliųjų vaikų problemas prisiėmė 1989 m. įsikūrusi

„Vilties“ bendrija.

Pamažu aiškėjo, kad neįgaliųjų vaikų (specialiųjų poreikių vaikų)

problemų sprendimo svorio centras turi persikelti į švietimo (ugdymo)

sistemą nepriklausomai nuo negalės sunkumo.

Požiūris į šiuos vaikus Lietuvoje dabar yra gerokai pasikeitęs ir nemaža dalis jų, gyvendami su tėvais, lanko naujas ugdymo įstaigas, kurių veiklos turinys atitinka tarptautinius standartus.

Specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniai gyvenime kenčia ne nuo protinio atsilikimo, o nuo asmenybės vystymosi problemų, kurias specialiosios internatinės mokyklos dažniausiai ne sprendžia, o gilina. Tai visai nereiškia, kad svarbiausiu kritikos objektu turėtų būti šių įstaigų personalas. „Vilties“ bendrijos ir naujo tipo įstaigų patiūrtis rodo, kad specialistų ir personalo darbo efektyvumą lemia jų požiūris į darbą, o ne formali specialistų kvalifikacija.

Ne paslaptis, kad specialiųjų internatinių mokyklų vaikai turi nemažai elgesio problemų. Tai, kad jie dažnai siunčiami į psichiatrijos įstaigas, rodo šių įstaigų administratorių ir pedagogų nuostatą, kad tai rimti psichikos sutrikimai, susiję su bendra vaiko problema – protine negalia.

Tarp lengvo protinio atsilikimo ir psichiatrinio lygio sutrikimų iš tikrųjų nėra tiesioginio ryšio, ir šių vaikų elgesio sutrikimai –

dažniausiai protesto reakcijos, kylančios (kaip ir kiekvienam sveikam paaugliui), ne todėl, kad jis protiškai atsilikęs, o todėl, kad ignoruojami jo asmenybės plėtros poreikiai, t.y. poreikis būti saugiam, meilės, dėmesio ir pripažinimo poreikis, poreikis dvasiškai tobulėti, privatumo poreikis ir kiti.

Taigi šių vaikų elgesio sutrikimai ir dažna dezaptacija (neretai vedanti prie nusikalstamumo) – tiesioginė pasekmė tos socialinės aplinkos, į kurią jie patenka.

Visiškai aišku, kad savo asmeniniame, taip pat ir šeimyniniame gyvenime jie dažnai patirs nesėkmių, taigi beglobių vaikų Lietuvoje nemažės, bet dėl to kaltas ne protinis atsilikimas, o nesikeičianti vaikystės socialinių problemų sprendimo sistema. Seniai laikas iš esmės spręsti specialiųjų mokyklų problemą. Švietimo ir mokslo ministerija turėtų rimtai, pasitelkusi objektyvius ekspertus, išanalizuoti šių įstaigų veiklos pobūdį ir turinį.

4. KOREGUOJAMOJO UGDYMO PROCESO KRYPTYS SPECIALIOJOJE MOKYKLOJE

Viena iš svarbiausių ugdymo proceso ypatybių yra jo korekcinis kryptingumas. Korekcija suprantama kaip pedagoginių (ir medicininių)

priemonių sistema, leidžianti pašalinti arba sumažinti neigiamą vaiko vystymoi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi. Šios priemonės nėra atskiri renginiai. Jo apima mokomojo, auklėjamojo darbo turinį, metodus, formas, gydomąjį sveikatingumą keliantį darbą, specialų dienos rėžimą, pedagogų, visų darbuotojų santykius su mokiniais ir t.t.

Tuo specialusis ugdymas siekia ne atsiriboti nuo sveikų vaikų ugdymo įstaigų veiklos, o stengtis kaip galima labiau specialiąją mokyklą priartinti prie normalios bendrojo lavinimo mokyklos. Specialiojo ugdymo proceso ypatumas – ypatingos teorijos ir praktikos ryšio santykis šiame procese.

Sutrikusio intelekto vaiko mąstymo, dėmesio, atminties ypatumai verčia taip organizuoti jų ugdymą, kad jis būtų praktinio pobūdžio. Praktika specialiojoje mokykloje vaikams yra ir žinių įsisavinimo šaltinis, sudarantis sąlygas sąmoningam išmokimui, jų panaudojimui įvairiose situacijose; ir žinių įsisavinimo metodas, nes verbalinis medžiagos įsisavinimas dažnai yra visiškai neefektyvus.

Praktinė veikla leidžia sudaryti palankiausias sąlygas vaiko pažintinių galimybių vystymui ir taisymui (pojūčių, suvokimo, dėmesio, kalbos, motorikos lavinimui, valios, emocijų sferos tobulinimui). Teorinis mokymas sumažinamas iki būtiniausio ir prieinamiausio minimumo.

Dar viena ugdymo proceso ypatybė yra ypatingas vaizdumo vaidmuo.

Pojūčių, suvokimų netobulumas, dėmesio sutrikimai, pažintinių interesų skurdumas ir kt. trukdo vaikui pakankamai pilnai suvokti jį supantį pasaulį, todėl atėjusio į mokyklą sutrikusio intelekto mokinio vaizdinių ratas yra ypač skurdus ir dargi kartais klaidingas. Reikalingas didelis vaizdumas, kuris veda vaiką nuo konkretaus daikto ir jo savybių suvokimo prie jo esmės, pagrindinių dalykų suvokimo ir išdėstymo žodžiu, t.y. veda prie loginio mąstymo formavimo.

Reikia taip pat pažymėti labai menką protiškai atsilikusio aviko aktyvumo, savarankiškumo lygį, nesugebėjimą planuoti savo veiklą ir kritiškai vertinti jos rezultatus. Specialiai nemokomi jei taip ir neišmoksta naudotis rašytinėmis instrukcijomis. Todėl vadovaujantį mokytojo vaidmenį mokymo procese, kuris išlieka iki mokyklos baigimo, tenka įvertinti kaip dar vieną šio proceso ypatybę. Kryptingai dirbant, mokinių savarankiškumas žymiai išauga.

Specifiniais bruožais pasižymi ir šių vaikų ugdymo turinys. Tai nėra mechaninis bendrojo lavinimo mokyklos turinio „ištempimas“ ar susiaurinimas. Jis turi kitų uždavinių – suteikti mokiniams išbaigtą (tačiau labai elementarią) žinių sistemą, kuri bus reikalinga jam gyvenime.

Todėl mokymo plane matome ir biologiją, ir istoriją, ir geografiją, ir dailę, ir muziką. Specialioji mokykla savo auklėtinius turi parengti visuomenei naudingam darbui. Tai atsispindi mokymo plane darbams skiriamų pamokų skaičiuje. Taip pat skiriamos specialios korekcinės pamokos vaikams, turintiems kalbos sutrikimų. Rengiant mokymo programas, akcentuojami propedeutinio laikotarpio pailginimo, kartojimo dažnumo, tarpdalykinių ryšių, mokomosios medžiagos elementarumo, individualaus priėjimo principai.

Visą šią medžiagą pateikia specialiųjų mokyklų vadovėliai, kurie yra rengiami atsižvelgiant į nežymiai sutrikusio intelekto mokinių pažintinės veiklos, valios, emocijų ypatumus ir sugebėjimus. Specialusis pedagogas, gerai pažinodamas savo mokinius, turėdamas visą medžiagą, pateikiančią mokymo turinį, ir žinodamas specialiąją kiekvieno dalyko mokymo metodiką, siekia, kad jie įgytų kaip galima tvirtesnes žinias, mokėjimus, įgūdžius, kad mokėtų jais naudotis gyvenime.

5. RIBOTO INTELEKTO VAIKAI

Apie ribotus intelektinius gebėjimus galima kalbėti, juos analizuoti tada, kai vaikas turi kitokio pobūdžio sunkumų, kurie gali nepastebimai sietis su nepakankamais intelektiniais gebėjimais. Ribotas intelektas – tai ribinė zona tarp normalių sugebėjimų ir protinio atsilikimo.

Riboto intelekto vaiko vystymosi problemos dažniausiai išryškėja po tam tikro laiko pradėjus mokytis ir neretai primena paprastą apleistumą, pavėluotą psichinį vystymąsi ir brendimą. Riboto intelekto vaikai neretai vadinami „lėtai besimokančiais“, nes jų intelektinio vystymosi trūkumai aiškiausiai matomi mokymosi metu. Šių vaikų nenoras mokytis, elgesio ypatumai atrodo kaip pirminiai; tikra priežastis gali būti nustatyta tik psichologinių, pedagoginių konsultacijų metu. Mokytojai dažnai nusivilia savo pastangomis padėti tokiam vaikui, kartais net atsisako mokyti, motyvuodami tuo, kad jų bandymai „neduoda laukiamų rezultatų“, arba “, arba „nežino, kaip su juo elgtis ir auklėti“.

Riboto intelekto vaikų panašumas į normaliai besivystančius nėra atsitiktinis. Psichologiniai tyrimai rodo, kad šie vaikai skiriasi išsivystymo lygiu, o ne kokybiniais požymiais – jų pažinimo procesai yra panašūs į atitinkamai jaunesnio amžiaus normalių vaikų. Be to, jie reikšmingai nesiskiria nuo vaikų, priklausančių kitoms probleminėms grupėms. Tai pasakytina ir apie jų mokymąsi – jų išmokimo dėsningumai yra panašūs į atitinkamai jaunesnio amžiaus normalių vaikų. Tačiau jų sugebėjimų formavimasis yra lėtas, vangus, dėl to jie dažnai mokomi pagal žemesnio lygio programą. Jų mokymosi rezultatai dažnai menki, neatitinka įdėto darbo ir pastangų. Klaidų pobūdis (pvz., mokantis skaityti, rašyti)

būdingas normaliems jaunesnio amžiaus vaikams. Jei toks vaikas tinkamai mokomas, jis gali pasiekti neblogų mokymosi rezultatų, tik santykiškai lėčiau, per ilgesnį laiką, o susidarę įgūdžiai išlieka ilgam, yra pastovūs.

Tinkamai ugdomi dauguma riboto intelekto vaikų gali sėkmingai gyventi visuomenėje, adekvačiai prisitaikę, dirbti ir kooperuotis su kitais.

Psichologai, dirbantys su ypatingaisiais vaikais, pabrėžia, kad riboto intelekto vaiko kalba struktūriškai labai panaši į normaliai besivystančio vaiko kalbą. Atlikdami intelektines užduotis, tokie vaikai naudoja tuos pačius samprotavimo būdus, jie nuosekliai pereina tas pačias kognityvinio vystymosi stadijas, bet progresas, daugelio nuomone, yra labai lėtas ir išsivystymo riba santykiškai žema.

Riboto intelekto vaikų atsilikimo priežastys dažniausiai nėra substancinio pobūdžio – santykiškai yra nesusijusios su organiniais smegenų pažeidimais (E. Zigler, V. Seitz). Dažniausiai jos yra kelios – tai įvairių nepalankių biologinių, konstitucinių-genetinių ir psichosocialinių veiksniū derinys. Ribotam intelektui apibūdinti vartojamas ir “kultūrinio šeimos atsilikimo“ terminas, nes tokie vaikai netolygiai pasiskirstę visoje visuomenėje: didžiausias jų procentas yra žemo sociokultūrinio lygio šeimose. “Šeimos sąlygų įtaka“ vystymosi diagnozėje pabrėžia, kad nepakankamas protinis išsivystymas yra tik santykinis, jis gali kisti.

“Aplinkos sąlygotas“, “sociokultūrinis“, “atsilikimas, susijęs su psichosocialine deprivacija“ – šie terminai turi etiologinę nuorodą.

Dauguma šiuos vaikus liečiančių psichologinių studijų yra aprašomojo pobūdžio, nėra visai aišku, kokie mechanizmai tai lemia. Dauguma mokslininkų pažymi, kad skurdžios šeimos gyvenimo sąlygos, netinkama auklėjimo praktika, vaiko ir motinos santykių stilius ir kitos deprivacinės (vystymąsi ribojančios) sąlygos yra tie nepalankūs psichosocialiniai veiksniai. Dėl šių priežasčių riboto intelekto vaikų populiacija yra verta ypatingo pedagogų dėmesio – jei protinio vystymosi sutrikimo priežastis yra nepakankama psichinė stimuliacija, padėtį galėtų keisti socialinio poveikio programos. Dabartinis psichologinių žinių lygis duoda svarbių įžvalgų, kaip keisti, modeliuoti esamą bazinių sugebėjimų lygį.

Minėjome, kad ribotas intelektas apibūdinamas per bendruosius intelektinius sugebėjimus ir adaptyvų vaiko elgesį. Išties įvertinimuinepakanka vieno vystymosi rodiklio – IQ, būtina gauti labiau diferencijuotą vaiko vystymosi vaizdą įvairiose srityse: stambioji ir smulkioji motorika, kalba, socialinis elgesys, adaptyvumas ir kt. Ribotų intelektinių sugebėjimų diagnostika yra gana sudėtinga, nes kartais šių vaikų pažinimo procesų išsivystymo lygis nėra aiškus dėl, pvz., vyraujančio bendro nervų sistemos slopinimo, arba kai vaiko sunkumai yra laikini dėl netinkamų gyvenimo ir mokymo sąlygų bei kitų priežasčių. Psichologas yra vienas iš svarbiausių specialistų, atsakančių už teisingą vaiko galimybių įvertinimą, o vėliau ir pedagogo patarėjas nustatant vaiko mokymo būdų, programų parinkimą.

Intelektas dažnai suprantamas kaip sugebėjimas gretai ir teisingai spręsti problemas (atlikti užduotis). Jis padeda numatyti mokymosi rezultatus ir prisitaikyti prie kasdieninio gyvenimo bei mokyklos reikalavimų. Nepakankami intelektiniai gebėjimai gali pasireikšti ir adaptyvaus elgesio (praktinio intelekto) sutrikimais. Kai kuriais atvejais riboto intelekto vaiko elgesys gali niekuo neišsiskirti, o tik priminti jaunesniojo amžiaus vaiko elgesį. Tačiau vaiko darbingumo stoka, praktinės orientacijos, atliekant mokyklines užduotis, trūkumai rodo prisitaikymo prie mokymo situacijų sunkumus. Nors ryšys tarp riboto intelekto ir specifinio vaiko elgesio klasėje gali atrodyti savaime suprantamas, kai kuriuos iš jų aptarsime atskirai.

Riboto intelekto vaikui yra sunku įsitraukti į bendrą veiklą su kitais vaikais, ko būtinai reikalauja mokymas. Gali pasireikšti nesugebėjimas atlikti vieną ar kitą veiklą. Pvz., nesugebantis prisiderinti prie mokymo reikalavimų vaikas gali atsisakyti veiklos, motyvuodamas tuo, kad jis “negali atlikti užduočių taip, kaip iš jo reikalaujama“, arba “darbas (užduotis) yra labai sunki“ ir pan. Jie gali lėčiau įsitraukti į veiklą, negali patys tinkamai organizuoti savo veiklos: greitai pameta, pamiršta darbui reikalingus daiktus, priemones, blogai pasideda knygas, sąsiuvinius, pieštukus, kitus darbo reikmenis, “pamiršta“ paskirtu laiku ką nors padaryti, nueiti, sugrįžti ir pan.

Dažnai tokiam vaikui trūksta intelektinės veiklos savarankiškumo, būdinga perdėta priklausomybė nuo mokytojo.

Ne visi specialiųjų poreikių vaikai turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Pavyzdžiui, vaikui, turinčiam tik fizinę negalę, nereikės taikyti specialių mokymo būdų, metodų, tačiau jam reikės atitinkamai pritaikyti aplinką, o vaikas, turintis specifinių pažinimo sutrikimų, sąlygojančių įvairias specifines mokymosi negales, turės specialiųjų ugdymosi poreikių.

Jo mokymui reikės pasitelkti specialius mokymo metodus, būdus ar priemones.

Taigi buvo atliktas tyrimas Žagarės specialiojoje internatinėje mokykloje.

Tyrimo tikslas – nustatyti nežymiai sutrikusio intelekto vaikų sėkmių ir nesėkmių priežastis mokymosi procese.

Tyrimo uždaviniai:

✓ Ištirti sutrikusio intelekto vaikų mokymosi sąlygas.

✓ Nustatyti šių vaikų santykius su jį supančia aplinka (mokytojais, bendraamžiais).

✓ Ištirti šių vaikų požiūrį į patį mokymosi procesą.

Tyrimo objektas – sutrikusio intelekto vaikai (10-15 metų amžiaus)

Tyrimo imtis – 7 berniukai ir 9 mergaitės.

Tyrimo metodika – sutrikusio intelekto vaikų bei specialiosios mokyklos mokytojų anketinė apklausa. Iš viso buvo parengti 2 anketos pavyzdžiai, tiriamieji buvo prašomi pažymėti tuos teiginius, žodžius, kurie jiems atrodė tinkami, o pedagogai – užpildyti atvirus anketos klausimus.

Tyrimo rezultatai: Buvo anonimiškai apklausti Žagarės specialiosios internatinės mokyklos sutrikusio intelekto moksleiviai. Apklausoje dalyvavo 17 respondentų. 65% sutrikusio intelekto moksleivių pagrindine blogų pažymių priežastimi įvardino užduočių sudėtingumą (žr. 4 paveikslą).

4 Pav. Mokinių aiškinamos priežastys, kodėl jei gauna blogą pažymį.

Tiriamieji mokiniai skyrėsi savo amžiumi, sutrikimų lygiu, individualiomis asmeninėmis savybėmis, išorine aplinkos įtaka mokymuisi. Visi vaikai ugdomi pagal palengvintas programas.

Pačių mokinių požiūris į mokymosi sunkumus parodė, kad jei savo sėkmių ir nesėkmių priežastis nurodo dažniausiai mokytojų apatiškumą, savo gebėjimų stoką. Mokinių atsakymai labai įvairūs, nes įvairių klasių ir skirtingų raidos sutrikimų turinčių vaikų nuomonės skiriasi.

Savęs vertinimo kriterijai „šokinėja“ nuo aukščiausio iki žemiausio.

Mokiniams nelengva nusakyti priežastis, dėl kurių jie patiria nesėkmių ar sėkmių. Jas įvardijo mažiaunei pusė apklaustųjų. Dažniausiai mnima priežastis yra ugdytojo santykis su ugdytiniu (mokinys dažnai bijo mokytojo, mokytojas būna nepakantus pokinio poreikiams).

Mokytojai tenkindami specialiuosius vaikų mokymosi poreikius, dirba pagal lengvesnes programas, pritaikytas specialioms, modifikuotoms ar adaptuotoms mokykloms, taiko įvairius darbo būdus ir metodus, ieško problemų sprendimo būdų, žadina ir palaiko mokinių norą mokytis.

Išryškėjo, kad sprendžiant specialiųjų poreikių vaikams kylančias problemas yra taikomas stabdymo metodas: padedama atpažinti vaikui savo klaidas, atsisakyti savo elgesio trūkumų reguliuojant klaidas.

Mokytojai mano, kad ugdant specialiųjų poreikių vaikus reikia papildomo darbo su jais. Kadangi vaikų skaičius klasėje nedidelis, todėl visiems skirti dėmesio būtų galima pakankamai, tačiau kliūtis yra nevienodas intelekto sutrikimo lygis toje pačioje klasėje.

Išvados

Nustatyta, kad specialiųjų internatinių mokyklų auklėtiniams būdingos nežymaus laipsnio emocinės problemos, susijusios tiek su organiniais nervų sistemos ypatumais, emociniu nestabilumu, tiek ir su didesniu šių vaikų emocinio nesaugumo jausmu. Emocijų bei elgesio sutrikimus gali provokuoti ir asociali daugumos specialiųjų internatinių mokyklų auklėtinių šeimos aplinka, skurdas, šeimos narių tarpusavio santykių nedarna, tėvų netekimas ir su tuo susijusios neigiamos emocijos.

Tiek normalaus, tiek ir protiškai atsilikusio vaiko psichikos vystymasis yra veikiamas biologinių ir kultūrinių veiksnių, kurie vaiko gyvenime labai susipina. Normaliai bręstant vaiko psichikai, šios dvi kryptys – biologinė ir socialinė – harmoningai susilieja. Biologinių ir socialinių veiksnių divergencija (išsiskyrimas) – pagrindinis protiškai atsilikusio vaiko psichinio vystymosi skiriamasis požymis.

Šiandien specialusis ugdymas turėtų būti suprantamas kaip įprastinio ugdymo atmaina, o ne atskira ugdymo forma. Jis turėtų skatinti mokyklas lanksčiau prisitaikyti prie įvairovės. Šiandien sutariama, kad mokymosi sunkumai yra normalus mokyklos gyvenimo dalykas. Vaikų klasifikavimą ir etikečių klijavimą pakeitė platesnė sąvoka – „specialiųjų mokymosi poreikių vaikai“, apimanti vaikus, kurie turi didelę negalę, ir nedidelių mokymosi sunkumų turinčius vaikus.

Laiku įvertinus mokinio galimybes išmokti mokomąją medžiagą ir prisitaikius prie jų, neprarandama mokymosi motyvacija, noras eiti į mokyklą.

Taip pat labai svarbu suformuoti teisingą tėvų požiūrį į vaiko problemas, siekti, kad jie padėtų savo vaikui.

Literatūra

1. Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas: patirtis ir perspektyvos

(1994) / Redaktorių kolegija: A. Ališauskas, J. Ambrukaitis (ats.

redaktorius), I. Elijošienė, R. Ivoškuvienė. Šiauliai

2. Specialiųjų poreikių vaikai (1997) / sudarė prof. J. Ambrukaitis.

Šiauliai

3. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas: mokslinės konferencijos medžiaga

(1997) / sudarytojas ir ats. redaktorius J. Ambrukaitis. Šiauliai

4. Specialioji mokykla: praeitis, dabartis, ateitis: mokslinės konferencijos medžiaga (1998) / sudarytojas J. Ambrukaitis. Šiauliai

5. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas (2002) / sud. J. Ambrukaitis, O.

Štitilienė

6. Ruškus J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė. Sąveikos raida ir perspektyva

(1997). Šiauliai

7. Jovaiša L. Edukologijos pradmenys (1994). Vilnius

8. Mokymo proceso tobulinimo pagrindai (1981) / sud. J. Laužikas, A.

Paurienė. Kaunas

9. Specialusis ugdymas: mokslo darbai (2003), 1(8) / vyr.red. prof. J.

Ambrukaitis. Šiauliai

Priedai

Šeima

Vaikas

Mokykla

Šeima

Spec. mokykla

[pic]

Vaikas

Šeima

Bendrojo lav.m-la

Regos centras

Vaikas