Įvadas
Žmonės nuo senų laikų įžvelgė barnių ir nesantaikos padarinius šeimai. Tai perteikia daugelis patarlių: „Barniuose nudilsi, varguose numirsi“, „Namų barniai ir kregždę iš lizdo išvaro“ ir kt. Santaika, darna šeimą daro laimingą, o barniai, konfliktai ardo, šeimynykščius daro nelaimingus. Niekas neatlygina lietingų atostogų dienų ir niekas negrąžina sugadintų santuokos dienų. Kiekvienas šeimos konfliktas – tai nemokėjimas gražiai bendrauti, protingai derinti tarpusavio poreikių, skonių, interesų.
Prieštaravimai ir konfliktai
Konfliktas ( lot. conflictus-susidūrimas) – priešingų interesų, pažiūrų, siekimų susidūrimas, kivirčas, ginčas, nesutarimas, galintis susikomplikuoti. Šeimos konfliktai – tai prieštaravimai, kilę tarp jos narių dėl psichinio, fiziologinio ar socialinio, buitinio nesutaikomumo, taip pat dėl veiklos motyvų, tikslų, pažiūrų skirtingumo. Jie paprastai būna susiję su tam tikrų vertybių perkainojimu, būtinumu atsinaujinti. Ne visi prieštaravimai virsta konfliktais. Šeimoje galima ginčytis dėl politikos, madų, tam tikrų reiškinių vertinimo ar kitų dalykų ir gražiai, darniai sugyventi. Paprastai taip elgiasi aukštos bendravimo kultūros, savikritiški nekartojantys padarytų klaidų, susivaldantys, nepernešantys savo blogos nuotaikos iš mokyklos ar darbovietės į šeimą, pakantūs kito nuomonei žmonės. Prieštaravimai sukelia konfliktus tada, kai paliečia kurio šeimos nario interesus, konkrečią asmenybę. Kadangi konfliktai sukelia stiprias emocijas (nuoskaudą, pyktį, panieką, pasipiktinimą, neapykantą, pagiežą), o jos jaudina žmogų, skatina energingai ginti savo interesus, tai konfliktuojant nesutarimų preižastis dažniausiai užleidžia vietą vien psichologinėms nuostatoms („Kaip jis drįso?!“, „Kodėl pasakė?!“, „Kodėl priminė?!“, „Jis manęs, matyt, nemyli“ ir kt.). Tada nepaprastai sparčiai didėja asmeninis priešiškumas, nes nesutariantys šeimos nariai jau nesistengia suvokti konflikto priežasčių, o bet kokia kaina nori įveikti vienas kitą. Tokie konfliktai, nors ir paprastai išsprendžiami, yra nuostolingi abiem šalims. Net įrodydamas savo teisybę, „nugalėtojas“ pralaimi, nes savo „pergale“ atstūmė, atitolino pralaimėjusįjį. Be to, šeimos narių vaidai gali peraugti į nuolatinį „namų karą“, kai gyvenimas virsta „pragaru“: šeimynykščiai gula ir kelia, jausdami pagiežą bei nuoskaudą, vaikai į besivaidijančius tėvus žiūri be deramos pagarbos, tėvai į vaikus – be meilės ir pan. Vis dėl to smulkių konfliktų situacijų išvengti sunku. Jos yra toks pat natūralus dalykas, kaip kiti bendravimo aspektai, ir gali būti netgi naudingos, kaip tam tikras šeimos ir vieno jos nario prisitaikymo mechanizmas. Teisingai išspręsti konfliktai sukelia permainų, atnaujina žmonių santykius, yra tam tikra paskata asmenybei tobulėti. Konfliktuojant suartėja nuomonės, patikslinama tiesa, o įveikę tam tikrą nesutarimą, šeimynykščiai dar labiau susitelkia. Taigi šeimos konfliktas yra tarsi būtinas gyvenimo elementas, padedantis rasti bendrą kalbą. Patirtis, sukaupta iš konflikto, padidina šeimos narių gyvenimiškąją išmintį. Psichologas E. Laurinaitis teigia, kad šeimoje reikia „iškrauti“ neigiamus jausmus. Jeigu nebūna garbingų konfliktų, t.y. neišliejami neigiami jausmai, tai šeima išgyvena krizę. Psichologų nuomone, reikia mažiau svarstyti, reikalingi ar nereikalingi konfliktai, o dažniau pagalvoti, kaip kivirčytis nežeminant, neįžeidžiant ir neįskaudinant kitų, kaip ginčytis, siekti savo tiesos. Iš gyvenimo praktikos žinome, kad išvengti konfliktų faktiškai neįmanoma, todėl kur kas svarbiau juos slopinant ieškoti sutarimo. Siūloma pasinaudoti tokiu „septynių žingsnių planu“: 1. Išsiaiškinkite, ko jūs norite (jeigu nežinote, ko norite, vargu ar tokius norus supras antra nesutarianti pusė).
2. Išsakykite savo norus kitai pusei (tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, nusiraminę patys).3. Išklausykite kitos pusės norus (nepertraukdami, nekritikuodami, nediskutuodami).4. Ieškokite galimų sprendimų (kuo jų daugiau, tuo lengviau pasirinkti).5. Įvertinkite galimus sprendimus ir išsirinkite geriausią (kartu su antrąja puse).6. Įgyvendinkite pasirinktą sprendimą.7. Toliau tikrinkite pasirinkto sprendimo tinkamumą (sprendimai negali būti amžini, nekoreguotini). Antra vertus, reikia žinoti, jog visų smulkių konfliktėlių (ne ten padėjo, ne taip pasakė, ne taip suprato…) neįmanoma išspręsti ir nereikia veltis į juos. Aiškinimasis šeimos gyvenimą gali paversti chaosu, nuolatine nervų įtampa. O šeimoje reikia kuo mažiau nervinti ir varginti kitus šeimos narius, juolab neieškoti pretekstų konfliktuoti. Kartais parankiau kai ko „nematyti“ ar „negirdėti“. O jeigu konfliktai dėl panašių priežasčių nesiliauja, reikia ramiai ir logiškai išsiaiškinti, kad ateityje nesikartotų. Šeimos konfliktų ypatumas tas, kad yra subjektyvūs. Vadinasi, jie beveik visada grindžiami klaidingu įsivaizdavimu, neteisingais emociniais įspūdžiais, perdėtomis reakcijomis į nereikšmingus dirgiklius ir kt. Išvengti subjektyvumo, įvairius nesutarimus spręsti protu, o ne vien jausmais, mokėti ginčytis – reikia mokėti kiekvienam šeimos nariui. Tai garantuoja gerą psichologinį klimatą.Ginčo etika
Dažnai šeimoje susikerta skirtingos nuomonės. Vienas nori įtikinti kitą, siūlo savo sprendimus, atmeta priešingą nuomonę. Užsimezga ginčas. Jį visada sudaro puolimas ir gynyba, argumentai ir kontrargumentai. Yra šeimų, kuriose įprasta be perstojo „kabintis“, „užsipulti“, „duoti trigubai grąžos“. Tai vyksta tada, kai nemokama ramiai, santūriai, mandagiai atsakyti į nekaltą pastabą, menkiausią prieštaravimą ar tiesiog kitokią nuomonę. Yar tokių žmonių, kurie kaip įtempta spyruoklė laukia puolimo ir į kiekvieną bent kiek neatsargesnį pasakymą reaguoja karinga gynyba, savo ruožtu provokuojančia puolimą. Įsigali „karo padėtis“, stiprinanti tarpusavio priešiškumą, neapykantą, susvetimėjimą. Tėvai, ginčydamiesi tarpusavyje arba su vaikais, negali elgtis bet kaip, negarbingai, nekutūringai, tyčiotis iš ginčo partnerio, bartis, šūkalioti, nes juos stebi vaikai ir seka jų pavyzdžiu. Kultūringas žmogus, norėdamas įrodyti savo nuomonės teisingumą, pasitelkia faktus ir logiką, o ne rėkavimą, melagingus pažadus, faktų iškraipymą, suktus samprotavimus ir pan. Visi šeimynykščiai diskutuodami turi: • neprimesti ginčo partneriui kategoriškos savo nuomonės, bet tik sudaryti sąlygas, kad šeimos narys, su kuriuo ginčijamasi, pats suvoktų savo klaidas ir būtų įtikintas argumentų nepaneigiamumu;• su ginčo partneriu elgtis kultūringai ir mandagiai, pripažinti jo reikšmingumą; visada reikšti gerą valią;• ginčo metu išlaikyti savitvardą, santūrumą, saiką, niekada neprarasti pusiausvyros, o pralaimėjus ginčą išlaikyti mandagią ir pagarbią elgseną;• atsisakyti pretenzijų nugalėti bet kokia kaina;• esant reikalui, daryti išmintingus kompromisus;• niekada nepertraukti kalbančiojo, nekelti balso, neįžeidinėti savo pašnekovo ir nežeminti jo orumo.
Kritikos etika
Šeimoje sakomi ne tik malonūs ir švelnūs žodžiai. Gyvenimas verčia pasakyti ir nemalonių dalykų, pakritikuoti, pareikalauti. Norint išvengti konfliktų, reikia žinoti, kad vyrai ir moterys nevienodai reaguoja į kritiką. Moteris ypač pažeidžiama, kai kalbama apie jos moteriškumą: išvaizdą, skonį, gebėjimą auklėti vaikus. Labai jautriai reaguoja į jos tėvų, giminaičių ar draugių kritikavimą. Vyras paprastai itin jautriai reaguoja, kai peikiama jo darbinė karjera arba menkinamas vyriškumas („Koks tu vyras!“, „Nieko tu nesugebi!“, „Esi tikras nevykėlis!“, „Mažai uždirbi“). Sutuoktiniai privalo žinoti, kad šiais klausimais galima diskutuoti, bet nereikia tų sričių įkyriai kritikuoti, pašiepti, tyčiotis.
Vaikai labai jausmingai reaguoja į kritiką, kai neįvertinamos jų pastangos, menkinama asmenybė. Kritika (gr.kritike – nagrinėjimas, aptarimas) – toks žmogaus elgesys, kurio metu analizuojama kieno nors veikla, visa tai vertinama, nurodoma būdai bei priemonės trūkumams pašalinti. Kritika yra neigiamas vertinimas. Kad jos reiškimas šeimoje būtų veiksmingas, kad nesukeltų prieštaravimų, neįžeistų šeimos narių, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Būtent: 1. Kritikuojant vaikus ar sutuoktinį reikia vengti intersubjektyvizmo (kritikos už palyginti gerą elgesį, gerus darbus).Vaikas parėjo iš mokyklos, gavęs aštuntuką iš lietuvių kalbos. Mama sako: „Ak, jei būtum daugiau pasimokęs, būtum gavęs devynis arba dešimt“.2. Kritika turi būti pozytivi. Ji turi tobulinti, taisyti, bet ne bausti., keršyti. Tėvų pastabos turi būti išsakytos geranoriškai, skambėti kaip draugiškas patarimas, nuoširdus noras padėti.3. Kritiką turi turėti auklėjamąjį poveikį. Jeigu pastabos, kritika priverčia vaiką pasižiūrėti į save savikritiškai – tokia kritika yra gera.4. Kritikuoti reikia vaiko elgesį, poelgį, bet ne asmenybę. Pedantiškas kibimas prie smulkmenų – neperspektyvus. Nereikia sakyti “Tu nemokša, tinginys!”, bet geriau – “Tu neparengei pamokų!”, “Tu nepadarei darbo” ir pan.5. Kritikuojant nesiremti susidaryta išankstine nuomone. Pasitaiko, kad šeimose spaudžiamas vienas kuris blogesnis” vaikas, “gero” vaiko pastebimi tik geri darbai, o “blogo” – tik “blogi”. 6. Tėvai turi išmokyti kritikuoti ramiai, neįkyriai, nesikarščiuodami, negrasindami, nemoralizuodami, remdamiesi tik faktais ir logika, o ne emocijomis.7. Nereikia vaikui priminti ankstesnių nusižengimų arba klaidų. Nuolatinis priminimas praeityje nutikusių negerų dalykų trikdo tarpusavio santykius, vaikas pradeda vengti tėvų.8. Kritikuojant nereikia vengti pagirti. Pagirdami vaiką, tėvai ištirpdo psichologinį barjerą, nuteikia vaiką palankiai išklausyti pastabas.9. Tėvai niekada negali džiūgauti dėl vaiko nusižengimų (“aha, ar aš nesakiau?”, “taip tau ir reikia!”).10. Nereikia iš vaiko reikalauti pasižadėjimo “daugiau taip nesielgti”. Įvairūs pažadai dažniausiai netesimi ir tik komplikuoja padėtį.11. Negalima vaiko kritikuoti ir bausti už sąžiningumą. Jei vaikas prisipažino, pasakė tiesą – jo kritikuoi, bausti nereikėtų.12. Neskubėti kritikuoti. Kartais tikslinga palaukti, kol vaikas pats prisipažins ar apgailestaus. Nereikia skubėti ir tada, kai akivaizdu, kad vaikas savo poelgį supranta ir apgailestauja.13. Kritikuojant reikia atsižvelgti, kodėl buvo netinkamai pasielgta. Tarkim, du vaikai susimušė. Vienas skriaudė šuniuką, kitas neleido to daryti. Savaime aišku, kad tėvai mušimąsi turi vertinti skirtingai. Jeigu vaikas netinkamai elgėsi neturėdamas blogų motyvų arba gindamas teisybę, įvertinimas turi būt skirtingas.Konfliktų priežastys
Kofliktų priežastys gali būti:• objektyvios – tai sunki materialinė padėtis, sutuoktinių nevaisingumas, neištikimybė, išsilavinimo skirtumas ir kt.• subjektyvios – visa, kas susiję su žmogaus elgesio trūkumais,jo charakterio bruožais.
Subjektyvias priežastis šalinti gana sudėtinga, nes jose slypi:• priešiškumas sutuoktinių tėvams ar vaikui;• netiksliai arba neteisingai įvertinta padėtis, netinkamas bendravimas;• žmogaus siekių, galių neatitikimas;• itin sunkus charakteris (užsispyręs, nesukalbamas, nepripažįstantis objektyvių faktų ir pan.);• klaidingas kito žmogaus veiksmų suvokimas, nemokėjimas perprasti kito žmogaus mąstymo ir jausminės būsenos ypatumų ir kt.
Konfliktus spartina ir aštrina tokios elgesio formos: 1. Agresyvus elgesys (nuolatinis ginčijimasis, trukdymas, triukšmavimas, gąsdinimas, grasinimas…).Agresyvus elgesys gali būti:• primityvus (daužo kumščiu stalą, trypia kojomis ir pan.);• sublimuotas (niekina konflikto partnerį: “Tu tikras menkysta”, “Iš tavęs ir negalima buvo tikėtis ko kito);
• perdėtai kritiškas (“Nieko iš to nebus!”, “Jokios perspektyvos”, “Jokių išvadų”);• autoagresyvus (raunasi plaukus, daužo kumščiu galvą…). 2. Nepasitenkinimas savo išvaizda. Penkiolikmečiai ar septyniolikmečiai dažnai būna nepatenkinti savo veidu, figūra, kojomis ir pan. Nepasitenkinimas pavirsta kivirčais su tėvais arba autoagresija. 3. Menkinamas požiūris į kitus, psichologinis smurtas (nuolat žeidžiamas kito žmogaus vertės jausmas, nepripažįstamas kito asmens reikšmingumas, kitas žmogus laikomas priklausomu ir pan.). 4. Užsispyrimas (daugelyje konfliktinių situacijų žmogus užsispiria ir nesitraukia iš savo pozicijų. Jo manymu, nusileisti privalo kitas – antraip susitarti būsią neįmanoma ir pan.) 5. Infantilus elgesys (vaikiškumas, savotiškumas, bukumas, neįvertinimas realios padėties, didžiulis išsiblaškymas).Svarbiausios šeimos konfliktų priežastys jau nurodytos. Tai girtavimas, charakterių nesutapimas, lytinė nedermė, bendrosios kultūros stoka, legvabūdiškumas, pavydas, neištikimybė, ikivedybiniai lytiniai santykiai, sutuoktinių nevaisingumas, migracija ir urbanizacija, išsilavinimo skirtumas. Be išvardytų, pasitaiko ir kitų priežasčių. Pažiūrų konfliktai. Šių dienų jaunavedžiai tuokiasi gerai nepažinodami vienas kito, todėl po kelių bendro gyvenimo mėnesių ar net savaičių pradeda keistis susikurtas idealus partnerio įvaizdis. vyras arba žmona įsitikina, jog gyvenimo draugas ne toks, koks uvo prieš vedybas. Sutuoktiniai nusivilia vienas kitu, ima konfliktuoti. Maždaug trys ketvirtadaliai santuokų nutraukiama moterų iniciatyva. Dabar moterys savarankiškos, išsilavinusios, materialiai nedaug priklausomos. Jos nori būti lygiavertės partnerės ir visuomenėje, ir šeimoje, o vyrai toliai tikrovei nepasirengę – jiems parankiau turėti tik namus tvarkančią, vaikus prižiūrinčią žmoną, būti laisviems nuo buities rūpesčių, vaikų auklėjimo. Moterų nepatenkina vien namų šeimininkės vaidmuo. Taigi moterų emancipacija skatina pažiūrų konfliktus.Pažiūrų konfliktai kyla tarp sutuoktinių, kurie savo šeimoje buvo netinkamai auklėjami, nepakankamai parengti šeimos gyvenimui. Susituokus išryškėja dalykų, kurie prieš vedybas buvo slepiami arba nebuvo vyraujantys: darbštumas ir tvarkingumas buityje, bendravimo kultūra, mokėjimas savo interesus derinti su šeimos interesais, empatija ir kt. Kivirčų atsiranda ir dėl skirtingo požiūrio į šeimos reikalų tvarkymą, vaikų auklėjimą, poilsio organizavimą ir kt.Požiūrių ir nuomonių prieštaravimai labiau komplikuojasi tais atvejais, kai partnerio dorovinės savybės juos provokuoja. Pirmiausia jie kyla tarp linkusių karščiuotis, stokojančių bendravimo nuoseklumo, nesitvardančių, egoistiškai nusiteikusių sutuoktinių. Praktika sako, kad jau nuo pat santuokos pradžios linkę vaidytis nemaža sutuoktinių. Konfliktai dėl materialinių-buitinių sunkumų. Šeimoje pasitaiko ir kitų žemos bendravimo kultūros apraiškų. Pavyzdžiui, kol viskas gerai, nesusiduriama su rimtesnėmis kliūtimis, abu sutuoktiniai mandagūs, sutaria. Tačiau jeigu kas nutinka, atsiranda keblumų, santūrumas dingsta: pradedama kalbėti pakeltu tonu, neleidžiama kitam pasiaiškinti, rėkiama, įžeidinėjama. Kuo didesnis konfliktas, tuo stipresnė kalbinė iškrova. Smerktina priemonė – fizinė jėga. Jėga užgniaužiami kivirčai nesant bendravimo kultūrai. Šiai grupei priklauso ir žemos pedagoginės kultūros nulemti nesutarimai. Vaiko santykiai su šeimynykščiais ne visada būna sklandūs ir darnūs. Vaikas neretai patenka į keblias konfliktines situacijas, kai reikia savarankiškai nuspręsti, kaip pasielgti. Dėl gyvenimo patirties stokos jis retkarčiais tik padidina konfliktą. Daugiausiai nesutaria su tėvais 12 – 13 metų berniukai. Nesutarimai su vaikais yra suaugusiųjų nemokėjimo arba nenoro rasti bendros kalbos išvada, nenoras vaikui skirti naują vietą greta savęs. Kai kurie tėvai kasdien žemina, kankina, net luošina vaikus. Nesusimąsto, kad vaikas – ne priemonė saviems trūkumams kompensuoti. Konfliktiniai santykiai gali turėti liūdnų padarinių: skatina vaiką tolti nuo tėvų, ugdo tėvų baimę arba net neapykantą jiems.
Konfliktų su vaikais priežastys dažniausiai būna šios: Nesugebėjimas suvokti vaiko mąstymo ir jausmų. Mažam vaikui nėra “negalima”, todėl kad jis dar nežino, kas galima, kas ne. Jam sakoma “Į svečius eisim rytoj”, o mažylis spyriojasi, verkia, nesupranta, kodėl negalima eiti dabar. Tėvai dažnai sako: “Gražiai elkis”, “Būk mandagus”, “Saugok žaislus”, o vaikas abstrakčių sąvokų. Išklausęs suaugusiųjų, jis mėto žaislus ar pan. Net tada, kai vaikas jau supranta, kad daro negerai, kad tėvai juo nepatenkinti, jis ir toliau nepaiso nurodymų, nes jo mąstymas dar labai ribotas. Vaiko savimeilės nepaisymas. Tėvai dažnai mano, kad mažas vaikas daug ko nesupranta. Tačiau penkerių šešerių metų vaikas jau labai gerai jaučia pajuoką, pašaipą, panieką ir į juos reaguoja neigiamai: spyriojasi, aikštijasi, nevykdo suaugusiųjų reikalavimų ir pan. Ypač žalingi labai stiprūs motinos jausmai, besaikė meilė. Kai kurios motinos nepajėgia objektyviai įvertinti vaiko noro būti savarankiškam, visur kišasi: diktuoja kiekvieną žingsnį, stengiasi tvarkyti vaiko gyvenimą, net paūgėjusį pasitinka iš mokyklos ir pan. Tai žeidžia vaiko savimeilę, sukelia jo priešinimąsi bei vaidus. Tokie vaikai sako: “Blogiausia, kad tėvai nepastebi, jog mes norime būti tokie, kaip ir kiti”. Nemokėjimas auklėti vaiko, daryti jam auklėjamojo poveikio. Kartais vaiko užsispyrimą tėvai stengiasi palaužti jėga, bausmėmis, o ne paveikti pedagoginėmis priemonėmis. Vaiką bara ir baudžia, kai jam kas nepasiseka, priekaištauja dėl kiekvieno mažmožio, pyksta už judrumą, apkrauna vaiką darbais ir kt. Konfliktų pagausėja paauglystėje. Bręstantys paaugliai dažnai varžosi, gėdijasi, drovisi, arba priešingai, būna įžūlūs akiplėšos. Visa tai sukelia prieštaravimų su aplinka – artimaisiais ir vidinių prieštaravimų – su padidėjusia savimeile. Taigi turi mokėti įvertinti savo vaiko fizinio, psichinio ir socialinio brendimo neatitikimus. Priešiškas tėvų požiūris į vaiko draugus. Tėvai linkę netinkamus vaikų poelgius teisinti bloga draugų įtaka, dėl to gana priešiškai žiūri į kai kuriuos draugus. Tai išreiškia priekaištais: “Kad daugiau su juo nematyčiau!”, “Tau šis berniukas brangesnis už mane?” ir pan. Vargu ar toks nusiteikimas gali pakeisti padėtį, nes, norėdami susitikti, vaikai ras vietą, ir laiką, o slapta draugystė gali būti žalingesnė. Tėvai turėtų ryžtingai įsikišti ir nutraukti draugystę tik tada, kai vaikas bendrauja su draugu, turinčiu netikusių įpročių ir darančiu labai blogą įtaką. Savo autoriteto pervertinimas. Kartkarčiais tėvai į paaugusius vaikus žiūri vos ne kaip į nuosavybę, kurią gali tvarkyti kaip nori. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas yra silpnas, bejėgis ir visiškai priklauso nuo tėvų. Tačiau paauglys ar jaunuolis – jau ne toks, o tėvų požiūris iš esmės nesikeičia. Jie nepaiso vaiko nuomonės, primeta savo valią ir kartu skurdina jo dorovinį gyvenimą. Vaikai, ypač paaugliai, trokšta atkeršyti už patirtas nuoskaudas, asmenybės slopinimą ir tai išreiškia savo neklusnumu. Tėvų konservatizmas. Tėvų auklėjimo metodai dažnai būna konservatyvesni negu vaikų atsakomoji reakcija. Įvairių konfliktų kyla dėl per didelio griežtumo, bausmių gausumo, nesidomėjimo vaiko poreikiais, nenuoseklių reikalavimų bei pažiūrų ir kt. žinoma, kad gana dažnai konfliktuoja mamos su dukromis. Pagrindinė priežastis – motinos reakcija į dukros elgesį. Nuoširdžiai bendrauti su dukromis mamoms dažniausiai trukdo tai, kad jos neįstengia suvokti tam tikro mergaičių elgesio motyvų. Mama būna įsitikinusi, kad tiesa yra viena ir būtinai mama yra tiesos skleidėja. Noras daryti įtaką dukrai paprastai pereina į smulkmenišką globą, tramdymą, moralizavimą. Motina daro klaidą, mergaitės auklėjimą paversdama įkyriais trumpais pamokymais: “Kaip tu kalbi – ar gi tu berniukas?”, “Nevaikščiok viena – juk tu mergaitė”, “Neišmoksi gaminti pietų – vyras pabėgs” ir pan. Toks nuolatinis “kalimas” kartais net verčia mergaitę apgailestauti, kad negimė berniuku, o tai neugdo jos moteriškumo. Moteriško griežtumo auklėjant mergaitę reikia, tačiau jis turi būti sumanus, paremtas abipuse pagarba ir supratimu.Tyrimai rodo, kad 28proc. konfliktų tarp motinų ir dukrų kyla dėl to, kad motinos nepritaria draugystei su berniukais, laikydamos tokią draugystę ankstyva ir nereikalinga., 11proc. dėl dukros noro būti absoliučiai savarankiška, 17proc. dėl dukros nepaklusnumo, užsispyrimo, 29proc. – dėl šukuosenos, kosmetikos, noro madingai rengtis, 16proc. – dėl požiūrio į ankstyvą seksą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir pan.
Konfliktai dėl tėvų kišimosi į jaunavedžių gyvenimą. Bemaž pusė jaunų šeimų gyvena kartu su tėvais. Daugelis ir materialiai nuo tėvų priklauso. Padėdami suaugusiems vaikams, tėvai sudaro sąlygas greičiau įsigyti išsilavinimą, įsikurti, t.y. atsistoti ant kojų. Tačiau tokia pagalba turi neigiamų savybių – ugdo suaugusių žmonių infantilizmą, neskatina jaunos šeimos noro pačiai įveikti sunkumus. Be to, teikdami pagalbą, tėvai mano turį teisę kištis į jaunųjų gyvenimą. Tai labai kenkia sutuoktinių santykiams. Tyrimai rodo, kad 88proc. jaunų šeimų dėl santykių su tėvais turėjo konfliktų, o 15,6proc. net išsiskyrė.
Konfliktų sprendimo principai
Konstruktyvus ginčas yra vienintelis geras būdas pašalinti konfliktą. Jo tikslas – ne įveikti partnerį, o drauge prieiti vieną nuomonę, išspręsti problemas. Nereikia priekaištauti, kaltinti, vardinti asmens trūkumų, šūkauti ir panašiai. Patariama laikytis tokių principų: Garbingumo. Ginčijantis reikia vengti:1. “Klastingų smūgių” – nedalykiškų argumentų, kurių tikslas yra užgauti oponentą, prikišti jam dvasinius ar fizinius trūkumus (“Nemokša”, “Luošy” ir kt.).2. “Priremti prie sienos”, kai partneriui sudaroma žeminanti situacija, iš kurios jis negali garbingai pasitraukti (“Tu ir jaunystėje buvai paleistuvė”).3. Artimų asmenų įžeidinėjimo (“Tavo tėvas irgi toks šiurkštus”, “Tavo motina irgi nieko nemoka”).4. Neteisingų apibendrinimų (“Niekas tau nerūpi”, “Tik futbolą ir žinai”, “Nieko nemoki”).5. Nepriminti senų istorijų (“Atsimeni, kai nevedę dar buvom…”, “Tu ir tada man taip sakei, vadinasi…”).6. Nederamų priemonių, gąsdinimų (“Jei dar…, tai išsiskirsiu, daugiau nekalbėsiu, nedarysiu”). Laikantis šio principo, smerkiamas ne žmogus, bet jo poelgis. Atvirumo. Norint nuoširdžiai ir rimtai suprasti kito požiūrį, nedera šiurkščiai atmesti jo iš karto. Reikia atvirai išsakyti savo poziciją, pretenzijas, neišsisukinėti, nekalbėti užuominomis, nesigriebtįi “dvigubo ryšio”, t.y. sakyti viena, kai išvaizda byloja ką kita. Ginčytis tvirtu ir ramiu tonu, stengiantis pradėti nuo tų klausimų, kuriais nuomonės sutampa. Realizmo. Kalbėti dera vien apie tai, dėl ko susiginčyta, ir negvildenti ginčo partnerio charakterio (“Egoistas”, “Melagis”) ar kitų dalykų, neturinčių ryšio su konfliktu, taip pat kalbėti apie tai, ką žmogus gali pakeisti. Neetiška kalbėti kitų vardu (“Mama irgi tokios pat nuomonės”). Pasitelkus kitų nuomonę, sudroma kiekybinė persvara prieš ginčo oponentą. Jei viena pusė suvokė savo klaidą ar žingsnį, tai pripažinti tuojau pat ir ryžtingai, kad kuo greičiau būtų pašalinta konfliktinė situacija. Iš savo jausmų spręsti apie kito jausmus negalima – tokiu atveju sudaromas rimtas psichologinis barjeras konfliktui pašalinti. Atsakingumo. Besiginčijančios pusės turi jausti atsakomybę už ginčo baigtį. Dėl to reikia stengtis nuosekliai išsiaiškinti nesusipratimus ir rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą. Konflikto pašalinimas nėra vieno partnerio pergalė, o kito pralaimėjimas, bet ginčytinų reikalų išsprendimas arba bent geresnis vienas kito supratimas.
4 tiesos padedančios išvengti konfliktų šeimoje (pagal psichologę V. Satir):
1. Turime būti atsakingi už save, gerbti kito laisvę.2. Grįžtamasis ryšys – ką duodi, tą gauni.3. Aiškintis neprivaloma..Tai sąžinės reikalas.4. Nė vienas neturime tiesos monopolio. Konfliktai yra neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau negalima leisti jiems kerotis. Šeimynykščiai, norėdami juos sumaniai sureguliuoti, turi:• stengtis nuoširdžiai ir rimtai suprasti vienas kito požiūrį ir jį gerbti;• savo klaidą, neteisingą sprendimą pripažinti pačiam ir užbėgti už akių galimam kivirčui;• spręsti nesutarimus protu, o ne emocijomis, abiems pusėms priimtinu būdu;• gebėti vldytis, slėpti nuoskaudą, neskubėti įsižeisti, mokėti nusileisti dėl smulkmenų;• nekerštauti, nes kerštas – silpnųjų ginklas;• akcentuoti tuos sąlyčio taškus, kurie vienija, o ne skiria, vengti kategiriškumo;• siūlyti suartėjimo būdus, eiti į kompromisus, “išgirsti” ir kitą, netaikyti griežtų vertinimų, nesišaipyti iš kito argumentų;• vengti monologo, spręsti nesutarimus dialogu;• nepraktikuoti sauso didaktiškumo, nemokyti šabloniškais teiginiais ginčo partnerio;• nepiktnaudžiauti žodžiais “visada”, “niekada”, “nieko gero ir nesitikėjau” bei panašiai. Vienintelis būdas šeimoje laimėti konfliktą – pasiekti, kad abiem šalim pavyktų susitarti ir sutvarkyti vioską taip, kad būtų kiek įmanoma patenkinti abiejų pusių poreikiai. Pergalė, pasiekta prievarta, jėga, gąsdinimais, – nėra pergalė.Kai susipykstama. Pyktis – iš nepasitenkinimo kilęs griežtas kito žmogaus įspėjimas, neturintis tendencijos įžeisti ar daryti žalos. Tėvų pyktis – natūralus reiškinys. Jis neišvengiamas dėl pasikartojančių netinkamų viko poelgių. Vaikas turi pajusti, kad tie poelgiai skaudina tėvus. Geriems tarpusavio santykiams šeimoje kenkia bet koks pyktis. Pykdami tėvai dažniausiai neįstengia susivaldyti, prasilenkis su mandagumo taisyklėmis, daro daugiau klaidų. Tėvų elgesys ugdo ir atitinkamą vaikų elgesį. Tėvų nesusivaldymas skatina ir vaikų nesusivaldymą. Į tėvų pyktį vaikai taip pat išmoksta atsakyti pykčiu.
Yra 3 skirtingos pykčio atmainos:1. Įsiūtis – tai destruktyvus, griaunantis pyktis. Įsiutęs žmogus sunkiai tvardosi, todėl įsiūtis dažnai tampa įžeidinėjimų ar fizinės prievartos veiksniu.2. Apmaudas – tai nuo pašalinių akių slepiamas susierzinimas, pyktis. Jis gali išblėsti, jei vėliau nėra kurstomas, bet kaupdamasis perauga į pagiežą ir gali būti labai pavojingas.3. Pasipiktinimas – tai pyktis, kurį galima praktikuoti šeimos santykiuose, nes dažniausiai tampa naujų veiksnių, kitokio elgesio pradžia.
Ką daryti, kaip elgtis supykus, kad nepadarytum klaidų ir neatstumtum nuo savęs artimų žmonių? Pirmiausia tėvai turi:• Išsiaiškinti, kas kelia pyktį. Gal dėl to, kas įvyko, ką padarė vaikas, iš viso neverta pykti?• Pykstant išmokti ne užgaulioti, kaltinti, žeminti, bet atskleisti savo pykčio priežastis (”Esu nepatenkintas tavo elgesiu”, “Tavo elgesys sukėlė man daug nemalonių išgyvenimų”ir pan.);• Nekaupti pykčio, stengtis kuo greičiau šalinti jo priežastis;• Nukreipti dėmesį į ką nors kitą, imtis ką nors uoliai veikti (klausytis muzikos, pasižiūrėti televizijos laidą, padirbėti fiziškai ar pan.);• Supykus negalima nieko svarbaus spręsti, vertinti kitų žmonių poelgių. Kiekvienam žmogui, o ypač vaikui, reikia dėmesio, šilumos, supratimo, atjautos. Didelis krūvis mokykloje, pamokų rengimas, įvairūs būreliai, kiti darbai jaunam žmogui yra pakankamai sunki našta. Todėl tėvų rūpinimasis, supratimas, paguoda ir meilė vaiko gyvenimą daro lengvesnį. Kiekvieną dieną tėvai vaikui turėtų pasakyti ką nors gero ir malonaus. Vaikas – didžiausia vertybė, ir taip į jį reikia žiūrėti. Gero elgesio taisyklės šeimoje kiekvienam tėvui turi virsti antrąją prigimtimi, įpročiu. Taigi ne tik vaikai, bet ir tėvai patys turi mokytis pavyzdingo elgesio, mokytis tvardyti pyktį ir neįskaudinti kitų.
Konfliktai šeimoje ir jų šalinimas
Kiekvienoje, net ir labai gerai sutariančioje šeimoje pasitaiko konfliktų. Ir nėra ko pernelyg gėdytis, kad būna ir nesutarimų, ir kivirčų, ir konfliktų. Juk žmonių gyslomis teka kraujas, o ne parausvintas vanduo. Konfliktų būna netgi tose šeimose, kuriose tikrai viešpatauja meilė ir gera valia. Yra šešeriopas receptas konfliktams gydyti. Gal jis netiks absoliučiai visiems atvejams, bet tai gali būti kaip gairės gerumo ir taikos link. Tos gairės yra:• Išmokti atpažinti simptomus. Kai norėsi bėgti iš namų, kai žvairai žiūrima į sutuoktinį ar net vaikus, kai norisi užsidaryti ir tūnoti vienam, tai ženklas, kad sutriko kažkoks ratukas šeimyninio gyvenimo mechanizme. Pirmasis širdies virpesys – “kažkas negerai” yra daug vertingesnis negu pasitraukimas ar užsidarymas, negu griaustinis ar iškeltas kumštis… Kai pradedate mąstyti, jūs suvokiate, kur glūdi konfliktas, o jau tada jūs galite žengti kitą žingsnį.• Tinkamai reaguoti į iškilusią problemą. Pavyzdys: žmona paprašė sutaisyti spintelės stalčių. Tavo viduje kažkas apsivertė. Tu mąstai taip:a) “Netgi laisvą nuo darbo dieną žmogus neturi ramybės!” (klaidingas reagavimas).b) “ Labai norėjau nueiti į skaityklą peržiūrėti savaitės spaudą. Dabar teks imtis to stalčiaus.”(teisingas reagavimas). Pirmuoju atveju žiebsis kivirčas. Žmonai atrodys, kad vyras drybso kaip maišas, kad visa namų ruoša ir visi rūpesčiai tik ant jos vienos pečių. Antruoju atveju ieškoma išeities, kuri patenkintų abi puses.• Teisingai sudėti akcentus, pabrėžiant ne žodį “aš”, o “mudu” arba “mes”. Pavyzdys:a) Žmona vyrui: “Kai tik aš bandau tau ką nors pasakyt, tu taip reaguoji, tarsi tau niekas nerūpėtų, tik tu pats…”(neteisingas akcentas).b) Norėtųsi daug ką išsiaiškinti su tavimi, bet, matyt, nemoku pasakyti aiškiai, ką aš galvoju”(tinkamas akcentas). Neteisingai akcentuojant kreipimąsi, juntama kaltinimo ir smerkimo elementų. Žmona neprisiima sau jokios atsakomybės už tai, kad nebesusišneka su savo vyru. Vyars, aišku, tuoj pat užima gynimosi poziciją. Antruoju atveju vyras supažindinamas su tuo, ką jaučia žmona, ir kviečiamas padėti išnarplioti rūpimus klausimus.• Mokytis išklausyti kitą asmenį. Tai nėra lengva, nes į priekį veržiasi jūsų požiūris, skatinamas jūsų interesų ir reikalaująs kiek galima greitesnio problemos išsprendimo. Norint išgirsti, reikia būti kantriam. Reikia palikti šansų partneriui vyrui – žmonai, rba sūnui – dikteeriai, išsakyti savo požiūrį, stengtis į reikalus pažvlgti jų akimis. Bet jei jūs nesugebėsite įžvelgti kito žmogaus, jam ims atrodyti, kad tai, ką jaučia jis, yra ne taip svarbu, negu ką jaučiate jūs.
TESTASKoks jūsų konfliktų sprendimo stilius?Prie kiekvieno žemiau pateikto teiginio parašykite skaitmenį nuo 1 iki 5 pagal ti, kiek šis teiginys Jums tinka: 1 – niekada; 2 – retai; 3 – kartais; 4 – dažnai; 5 – beveik visada.
1. Kai konfliktuojate, Jūs:a) džiaugiatės galimybe išlieti emocijas;b) džiaugiatės konflikto iššūkiu;c) labai rūpinatės kito mintimis ir jausmais;d) išsigąstate, nes nenorite nieko įskaudinti;e) jaučiatės kaltas, nes nieko negalite padaryti, kad rastumėte išeitį iš situacijos.
2. Įvertinkite kiekvieną teiginį pagal tai, kaip jis atitinka asmeninius Jūsų įsitikinimus:a) Jūs privalote laimėti konfliktą;b) Laimėjimas įsiplieskus konfliktui yra retas dalykas;
c) Nė vienas neturi galutinio konflikto sprendimo teisės, bet kiekvienas gali įnešti indėlį priimant sprendimą;d) Beprasmiška bandyti pakeisti žmogų, kuris laikosi preišingos nuomonės, todėl reikia su tuo susitaikyti;e) Konfliktų reikia vengti.3. Kai Jūs konfliktuojate:a) tikite, kad Jūsų sprendimas – geriausias;b) norite pasiekti “aikso vidurį”;c) mėgstate praskaidrinti įtemptą atmosferą ir prisiimti įsipareigojimus;d) nenorite, kad žmonės susipriešintų;e) tikite, kad kitų priekaištai yra sverbūs norint parodyti, kas yra atsakingas.
4. Kai Jūs konfliktuojate ir užimate geresnę padėtį:a) tiesiai išreiškiate savo požiūrį;b) deratės dėl geresnio sprendimo;c) klausiate, kaip kitas jaučiasi, ir abu ieškote sprendimo;d) sutariate su kitu asmeniu, suteikiate paramą, kur tik galite;e) išlaikote neautralumą ir laikotės taisyklių.
5. Kai Jūs konfliktuojate su žmogumi, kuris, Jūsų nuomone, užima neprotingą poziciją. Jūs:a) pasakote tiesiai, kad tai Jums nepatinka;b) vengiate tiesioginės konfrontacijos, bet subtiliai leidžiate suprasti, kad Jūs nepatenkintas;c) kalbate apie konfliktą ir siūlote abiems pusėms priimtiną sprendimą;d) bandote “paslėpti” savo jausmus;e) demonstruojate prislėgtą nuotaiką ar abejingumą.
6. Kai pykstate ant draugo:a) greitai “sprogstate”;b) sušvelninate situaciją papasakodami anekdotą;c) išreiškiate savo pyktį ir prašote jos/jo atsakyti;d) elgiatės priešingai nei jaučiatės ir slepiate savo pyktį;e) neieškote jokio sprendimo.
7. Kai situacijoje dalyvauja grupė žmonių ir kai nepritariate grupės nariams, Jūs:a) laikotės savų įsitikinimų;b) stengiatės įtikinti grupės daugumą, kad Jūs teisus;c) ieškote alternatyvų su grupės nariais atsižvelgdami į kiekvieno požiūrį;d) pritariate grupės daugumai;e) nedalyvaujate diskusijoje ir jaučiatės atsiribojusi/-ęs nuo priimtų sprendimų.
8. Kai situacijoje dalyvauja grupė žmonių ir kai vienas iš jų užima poziciją, priešingą tai, kurios laikosi dauguma, Jūs:a) pareiškiate, kad šis asmuo stabdo grupės progresą, ir siūlote dirbti neatsižvelgiant į jį;b) prašote to žmogaus išsakyti savo nuomonę, kad galėtumėte pasiekti komprimisą;c) išsakote norą suprasti prieštaraujančio asmens požiūrį, kad grupė galėtų peržiūrėti savo poziciją;d) paraginate grupės narius atidėti konflikto sprendimą ir spręsti kitus, priimtinesnius, klausimus;e) tylite, stengiatės nesikišti.
9. Kai konfliktuojate su dviem žmonėmis, Jūs:a) spaudžiate greičiau priimti sprendimą balsuojant;b) vengiate konfrontuoti, pakreipiate diskusiją neutralia linkme;c) pasidalijate savo jausmais ir mintimis apie konfliktą, kad visi galėtų diskutuoti;d) nukreipiate dėmesį į kitus dalykus – neleidžiate kilti konfliktui;e) jei galite, nesikišate į konfliktą.
10. Kai Jūs konfliktuojate:a) numatote prieštaravimus ir parengiate atsakymus prieš įsiplieskiant konfliktui;b) iš anksto pasirengiate priimti galimus kompromisus;c) ieškote bendrų interesų ir tikslų;d) siekiate harminijos, nenorėdami sugriauti draugystės;e) ieškote nešališko, galinčio Jums padėti tarpininko.
Toliau įrašykite savo vertinimus į atitinkamą lentelės skiltį. Susumuokite kiekvienos rezultatus. Didžiausias skaičius rodo, kokį stilių dažniausiai renkatės spręsdami konfliktus. Tikėtina, kad renkatės ne vieną stilių.
a b c d e1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. Iš viso: Konflikto sprendimostilius Konkuruojantis Siekiantiskompromiso Bendradar-biaujantis Prisitaikantis Vengiantis
Literatūros sąrašas:
1. K. Miškinis “Šeima žmogaus gyvenime”
2. P. Grucė “Šeimos ir vaiko auklėjimas”3. D. Gailienė, L. Bulotaitė, N. Starlienė “Asmenybės ir bendravimo psichologija”