TURINYSĮVADAS……………………………………………………………………………..21. SAVĘS VERTINIMO SAMPRATA…………………………………42. ASOCIALIOS ASMENYBĖS FORMAVIMOSI KELIAS SUSIJĘS SU SAVĘS VERTINIMU……………………………………..53. SAVĘS VERTINIMAS IR ASOCIALUS ELGESYS…………83.1. NEPILNAMEČIŲ TEISĖS PAŽEIDĖJŲ SAVĘS VERTINIMAS…………………………………………………………………83.2. KAIP SAVE VERTINA VAGYS, PROSTITUTĖS IR KITI NUSIKALTĖLIAI…………………………………………………..93.3. SMURTINIAI NUSIKALTIMAI IR SAVĘS VERTINIMAS……………………………………………………………….124.SAVĘS VERTINIMO KOREKCIJA MOKYKLOJE……….14IŠVADOS…………………………………………………………………………..17LITERATŪRA…………………………………………………………………..18ĮVADASSavigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Kiekviename iš mūsų slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar nesąmoningai padaryti ką nors gerą. Žmogaus kryptinga veikla, panaudojus potencines galimybes, padaro tikrus stebuklus. Pirmiausi būtina, kad žmogus tas galimybes atsimintų ir pajustų. Darbas, kolektyvas, šeima, visa aplinka reikalauja greitų reakcijų be paliovos. Palaipsniui toks žmogus atbunka, nusmunka savo ir aplinkinių akyse. Savigarbos jausmas saugo nuo netinkamų poelgių. Štai kodėl menka savigarba ar jos neturėjimas labiau kenkia asmenybei negu tos savybės perteklius, kuris gręsia virsti atšiaurumu, garbėtroška, išdidumu.Pasitikėjimas savimi, teigiamas savęs vertinimas didele dalimi lemia sėkmingą žmogaus veiklą bei laimingą asmeninį gyvenimą. Savigarba reiškia, kad žmogus save vertina, jaučiasi vertas gero gyvenimo ir gero aplinkinių elgesio. Sveika savigarba, tai realistiškas savo savybių įvertinimas, o prasideda jis nuo aplinkinių rodomos pelnytos pagarbos.Teigiamai save vertinantis vaikas pasitiki savimi, žino savo vietą po saule ir nesistengia įtikti, kad jaustųsi priimtas. Pasitikintys savimi vaikai, turintys šviesios ateities viziją, rečiau atsiduri situacijose, trukdančiose siekti savo gyvenimo tikslų.Žmonių tarpusavio sąveikai didelį poveikį daro ne tik tai, kaip mes vertiname kitus, bet ir tai, kaip mes vertiname patys save. Žmonės nemažai praleidžia laiko analizuodami ir vertindami save. Žmogui savasis Aš yra tarsi socialinio pasaulio centras, kuris lemia sėkmes ar nesėkmes, vienokį ar kitokį elgesį. Savęs vertinimas – tai vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, kurio funkcija yra realizuoti mūsų elgesį ir veiklą.Savęs vertinimas palieka neišdildomus pėdsakus visuose žmogaus poelgiuose ir veiksmuose – nuo vaikystės iki gilios senatvės. Mes net nesusimąstome, kad į aplinkos poveikius reaguojame priklausomai nuo to, kiek jie patvirtina ar prieštarauja, paaukština ar pažemina mūsų savęs vertinimą.Mano darbo tikslas yra atskleisti savęs vertinimo ir asocialaus elgesio ryšį; panagrinėti kaip savęs vertinimas įtakoja asocialų elgesį; kaip formuojasi asocialios asmenybės savęs vertinimas ir kaip galima išvengti tokio elgesio susiformavimo.Žmonės dažnai nusikaltimus interpretuoja savaip ir smerkia nusikaltėlius. Dažnai klaidingai įvardija nusikaltėlių motyvus. Todėl būtina atskleisti vieną, iš pagrindinių, nusikaltimų priežasčių nulemenčių asocialų elgesį – savęs vertinimą. Šiame darbe detaliau panagrinėsiu nepilnamečių teisės pažeidėjų, kriminalinių bei kitų nusikaltėlių savęs vertinimą.Savęs vertinimas formuojasi nuo pat vaikystės. Savosios vertės pajautimas gali rastis tik globojančioje šeimoje, kur vertinamas vaikų individualumas, sugebėjimai bei pasiekimai. Priešingas savigarbai jausmas yra gėda pagrįstas savęs vertinimas. Jis atsiranda šeimoje, kurioje vaikas patiria gėdą ir pasibjaurėjimą. Taip pradeda formuotis asociali asmenybė. Darbe siekiau atskleisti kaip bręsta asociali asmenybė.Aptarus asocialaus elgesio ir savęs vertinimo ryšį bei jų formavimosi kelius, iškyla tokio elgesio korekcijos problema. Tai aiškinama paskutinėje darbo dalyje.
Asocialaus elgesio ir savęs vertinimo analizė labai svarbi siekiant giliau pažinti asocialią asmenybę ir suprasti jos elgesio priežastis.1. SAVĘS VERTINIMO SAMPRATASavęs vertinimas bendrąja prasme – tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo jo priklauso santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus, nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklai ir jo aktyvumui. Yra glaudžiai susijęs su žmogaus tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumu. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių, jis ima vertinti save neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus. Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susidaro vertinant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti.Psichologų manymu, asmenybės savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių vidinių darinių, per kuriuos „lūžta“ išoriniai poveikiai. Savęs vertinimas tiesiogiai dalyvauja elgesio ir veiklos reguliacijoje. Jis nustato pusiausvyrą tarp išorinių poveikių, vidinės asmenybės būsenos ir jos elgesio formų. Susiformavus iškreiptam savęs vertinimui sutrinka asmenybės normali raida bei iškyla problemų aplinkiniams ir pačiam sau. Savęs vertinimo formavimąsi aiškiau atskleidžia „aš“ struktūra.„Aš“ struktūra, tai žmogaus elgsenos integravimo ir reguliavimo centras. Struktūra formuojasi žmogui kaupiant patyrimą bei apima informaciją apie vidines savybes, sugebėjimus, poreikius, nuostatas, rezultatus, savo padėtį tarp kitų žmonių ir apie tai, kaip socialinė aplinka jį vertina kaip individą. Svarbiausia „aš“ struktūros, kaip reguliavimo centro, reikšmė – motyvuoti veiksmus, kurie yra būtini asmenybės tapsmui.Savo vertės jausmą ugdo informacija iš socialinės aplinkos, kuri pritaria jo elgsenai ir skatina veiklą. Vertės jausmą stiprina dar ir tai, kad individas supranta priklausąs tam tikro statuso socialinei grupei, kad teigiamai vertina savo padėtį visuomenės ar grupės vertybių požiūriu, kad supranta galįs tinkamai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų.Savo vertės jausmas nuolat kinta, nes keičiasi ir individo padėtis. Dideli vertės jausmo pokyčiai yra asmenybės sutrikimo ženklas. Asmenybė nepakenčia informacijos trūkumo ir tokios informacijos, kuri prieštarautų savęs vertinimui. Elgseną motyvuoja daugiausia noras išlaikyti, apginti bei sustiprinti savo vertės jausmą. Vertės jausmas sustiprėja, kai sulaukiama kitų žmonių pritarimo arba, kai konkrečioje veikloje individas pasiekia sau svarbių rezultatų. Dar geriau būna, jei tuos rezultatus pripažįsta kiti jam svarbūs žmonės. Savo vertę galima padidinti ir menkinant kitus. (Filosofija. Psichologija, 1994, nr.3(15)).Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, t.y. tam ką jis išgyvena. Pavyzdžiui, aukštas savęs vertinimas suteikia žmogui pasididžiavimo jausmą, o žmogus, kuris save vertina žemai susiduria su menkavertiškumo jausmu.Pradinėje asmenybės vystymosi stadijoje Aš vaizdas, tai neapibrėžtas vaiko savęs paties išgyvenimas, kuris toliau formuojasi. Savimonė, tai pats aukščiausias savęs atspindėjimo lygis. Įvertinti save reiškia susidaryti tam tikra požiūrį į savo elgesį ar savybę bei nustatyti šio elgesio svarbą ir atitikimo laipsnį priimtoms elgesio normoms ar etalonams.2. ASOCIALIOS ASMENYBĖS FORMAVIMOSI KELIAS SUSIJĘS SU SAVĘS VERTINIMUAsocialios asmenybės formavimosi užuomazgos pastebimos jau vaikystėje. Tėvai vaikams, bent jau iš pradžių, yra svarbiausi žmonės. Kai jie savo atžalų nemyli bei jas atstumia, tai vaikas pradeda manyti, jog jis nevertas tėvų meilės ir yra netikęs. Taip pradeda formuotis žemas savęs vertinimas dėl kurio kyla papildomos problemos. Šis emocinis atstūmimas pavojingiausias vaikams nuo 2-jų iki 12-kos metų amžiaus. Taip yra todėl, kad vaikai pradeda suprasti „aš“ ir „kitas“ reikšmes ir dar kol kas yra egocentriški. Tokie vaikai negali apsiginti nuo emocinio atstūmimo.Savęs vertinimo lygis ima kristi, kai asmenybė nuolat susiduria su nesėkmėmis, neigiamais aplinkinių vertinimais, atstūmimu. Tuomet vaikas bando pakelti savęs vertinimo lygį. Jis tai daro įvairiausiais būdais. Vaikas ieško tokių veiklos sferų, kur jis galėtų patirti sėkmę ir susilauktų pritarimo bei dėmesio. Pavyzdžiui, pradinukai stengdamiesi išsaugoti teigimą savęs vertinimą krečia pokštus, išdaigas ir pan. ,o paaugliai demonstruoja savo jėgą ir pan. Bet, kai įvairiais būdais bandant pakelti savęs vertinimo lygį nesulaukiama rezultatų ir patirtos nesėkmės vis kaupiasi, tai praėjus kokiam tai laiko tarpui visuotinai pripažinta vertybių sistema vaikui ar paaugliui tampa nebereikšminga, nuvertinami idealai, siekiamybės bei elgesio normos, kurių atžvilgiu asmenybė ilgą laiką negalėjo pasiekti sėkmės. Tokiu būdu asmenybė nuvertinusi prosocialų raidos kelią persiorientuoja į asocialų kelią. Taip ji pradeda ieškoti aplinkos, kurioje vyrautų kitokios normos bei vertybės, t.y. patenka į asocialias grupes. Asocialios grupės- tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Nusikaltimai priklauso nuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti asocialioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė.Nutrūkus ryšiams su socialiai priimtina aplinka paauglys patenka į asocialaus elgesio grupių zoną. Patekęs į šią zoną jis perima negatyviasias elgesio normas ir idealus. Ir taip asmeniui pavyksta pakelti savęs vertinimo lygį. Tik čia paauglys, galbūt pirmą kartą, pajunta savąją vertę. Asocialios grupės nariai skatina elgtis asocialiai, o paauglys norėdamas, kad jį gerbtų elgiasi kaip jam liepiama. Tuomet jis nesijaučia menkesnis už kitus ir taip pakelia savęs vertinimo lygį bei atgauna psichologinį diskomfortą, kurį jautė prosocialioje aplinkoje. Todėl bandymai tokį paauglį sugrąžinti į socialiai priimtiną aplinką yra nieko verti, nes tokius veiksmus asmuo supranta kaip grėsmę teigiamam savęs vertinimui. Bandymas paauglį „ atvesti į doros kelią „ sukelia priešingą efektą – jis dar labiau stengiasi suartėti su asocialia grupe, kur jis jaučiasi saugiai.( G. Valickas, „Psichologinės asocialaus elgesio ištakos“ ).Asocialios asmenybės formavimosi kelią galima pavaizduoti tokia schema:
Kai kurie tėvai ar mokytojai vertindami vaiką orientuojasi į jo trūkumus bei nesėkmes. Tokie suaugusieji vaiką žeminą bendraamžių akyse, parodo, kad yra juo nusivylę. Žeminamas vaikas klaidą ar nesėkmę supranta kaip apgailėtiną įvykį ir ima orientuotis į savo nesėkmes, stengiasi išvengti tokios veiklos, kur mano patirsiąs nesėkmę. Tuomet vaikas pradeda vis dažniau klysti, kartu krinta ir savęs ve…rtinimo lygis. Dėl visų čia išvardintų priežasčių susiformuoja sumenkintas savęs vertinimas. Formuojasi tarsi koks „užburtas ratas“: sumenkintas savęs vertinimas tampa nesėkmių priežastimi, tai dar labiau žemina žmogų ir toliau skatina nesėkmes. Todėl žmogus bando pasitraukti iš šio „užburto rato“. Taip nerasdamas palaikymo prosocialiose grupėse ieško „prieglobsčio“ asocialiose, kur nereikalaujama pastangų.
Neigiamų pasekmių turi ne tik vaiko nuvertinimas, bet ir pernelyg didelis jo vertinimas. Vaikui pasiekus tam tikrų laimėjimų suaugusieji, t.y. tėvai ir mokytojai, pervertina vaiko galimybes bei pildo visus jo norus. Taip formuojasi per aukštas savęs vertinimas. Pamažu, to pagrindu, gali susiformuoti bendras savęs pervertinimas, t.y. perdėtas pasitikėjimas savimi. Tokiu būdu vaikas tampa labai pažeidžiamas ir ginasi nuo bet kokių bandymų sumenkinti jo savęs vertinimą. Pavyzdžiui, jei vaikas namuose buvo pervertinamas, lepinamas, tai atėjęs į mokyklą jis susiduri su visiškai kitokia situacija. Mokytojas jo neišskiria iš kitų vaikų ir jis tai gali suvokti kaip priešiškumą ar neteisybę, kas labai komplikuoja jo ir mokytojo tarpusavio santykius. Jei vaiką vis tik kas nors vertina teigimai, tai savęs pervertinimas gali sukelti problemų ir tapti vienu iš faktorių, nulemiančių asocialų elgesį.( G. Valickas, „Asmenybės savęs vertinimas“ ).Susiformavus žemesniam ar aukštesniam savęs vertinimui susidaro palankios sąlygos nepageidautinam asmenybės veiklos kryptingumui.3. SAVĘS VERTINIMAS IR ASOCIALUS ELGESYS3.1 Nepilnamečių teisės pažeidėjų savęs vertinimasPsichologas G.Valickas iškėlė klausimą – kaip gali teisės pažeidėjas vertinti save teigiamai, kai aplinkiniai jo veiksmus smerkia ir vertina negatyviai. Nes, kaip jau buvo rašyta anksčiau, asmenybės savęs vertinimas daug priklauso nuo to, kaip ją vertina kiti žmonės. A. R. Ratinovas priėjo išvados, jog teisės pažeidėjui įsisavinant negatyvius elgesio modelius, įvyksta tam tikri pakitimai jo vertybių sferoje, kurie yra susiję su visuotinai priimtos vertybių sistemos peržiūrėjimu bei pervertinimu. Kuo labiau didėja teisės pažeidėjo poelgių asocialumo laipsnis tuo labiau jis orientuojasi į asocialią vertybių sistemą.( G. Valickas, „Asmenybės savęs vertinimas“).G. Valickas ir kt. psichologai iškėlė hipotezę: „nepilnamečio teisės pažeidėjo persiorientavimas į kontranormatyvinę vertybių sistemą yra pagrindinė grandis teigiamo savęs vertinimo formavimosi mechanizme. Atitinkamai, asmenybės siekimas pakelti savęs vertinimo lygį ir kartu atkurti minimalų psichologinį komfortą yra vienas iš faktorių, nulemiančių paauglio persiorientavimą į asocialų vystymosi kelią“.( G. Valickas, „Asmenybės savęs vertinimas“, V., 1991, p.51).Tyrime paaiškėjo, kad nepilnamečių teisės pažeidėjų savęs vertinimo lygis buvo daug žemesnis, nei jų socialiai adaptuotų bendraamžių: žemas savęs vertinimo lygis buvo nustatytas 47,5 % teisės pažeidėjų ir 28,7 % socialiai adaptuotų paauglių. Tokiems paaugliams visuotinai priimtos elgesio normos yra nereikšmingos.Kodėl tarp nepilnamečių teisės pažeidėjų vyrauja žemas savęs vertinimas? Išanalizavus jų biografiją paaiškėjo, jog dauguma tokių paauglių augo nepalankiomis vystymosi sąlygomis šeimoje. Vienų vaikų tėvai girtavo, kitų – patys nusikalsdavo, nesirūpino vaikais ir pan. todėl patekę į mokyklą tokie vaikai atsidurdavo kur kas blogesnėje padėtyje, nei jų bendraamžiai – jiems trūko tėvų dėmesio, neturėjo emocinės paramos. Žinoma, šie vaikai ir mokėsi blogai, todėl dažnai gaudavo neigimų vertinimų, kurie vis kaupėsi. Priešiškai būdavo nusiteikę ne tik bendraklasiai, bet ir mokytojai. Bandydami atgauti psichologinį diskomfortą ir pakelti savęs vertinimo lygį vaikai stengėsi įsitvirtinti kitose veiklos sferose. Pavyzdžiui, prisiimdavo “juokdario“ rolę, panaudodavo jėgą ir pan. Taigi jau šiuo laikotarpiu randamos asocialaus elgesio užuomazgos.Jei asmenybė ir toliau vystosi tokiu keliu, tai neigiamas patyrimas vis kaupiasi. Tokie vaikai neturi artimų draugų tarp bendraklasių, yra engiami, skriaudžiami. Atsilikimas moksle ir nepalanki padėtis klasėje paauglius verčia visiškai ignoruoti mokyklą. Kaip parodė tyrimai net 82,5% būsimų teisės pažeidėjų nesidomėjo ir nedalyvavo klasės veikloje, o draugų susirasdavo už klasės ribų asocialiose grupėse. Mokytojai šiems paaugliams ne tik nepadėdavo, bet ir taikė įvairias bausmes ar net perkeldavo į kitas mokyklas. Po to paaugliai dar mažiau domėjosi mokyklos gyvenimu ir vis dažniau nuklysdavo į asocialias grupes.Galima padaryti išvadą, jog tokių paauglių žemas savęs vertinimas formuojasi ilgalaikių nesėkmių, aplinkinių neigimų reakcijų atstūmimo pagrindu.Kitame tyrimų etape buvo tikrinama ar kinta nepilnamečių teisės pažeidėjų savęs vertinimo lygis, jiems persiorientavus į kontranormatyvinę vertybių sistemą. Po tyrimo paaiškėjo, jog dauguma teisės pažeidėjų pasirinko kontranormatyvinę vertybių skalę (82,5%). Naudojant normatyvines skales, 72,5 % teisės pažeidėjų savęs vertinimo lygis buvo žemas ir vidutinis, o naudojant kontranormatyvine skales – 77,2 % šių paauglių save vertino vidutiniškai ir aukštai.( G. Valickas, „Asmenybės savęs vertinimas“).Iš šių rezultatų galime daryti prielaidą, jog nepilnamečiai teisės pažeidėjai nuvertina normatyvinę vertybių sistemą ir orientuojasi į priešingą jai. Taip paaugliai pakelia savęs vertinimo lygį. Noras parodyti kitiems ir sau pačiam savosios asmenybės reikšmingumą bei vertę, siekimas pašalinti menkavertiškumo jausmą pasireiškia iškreipta, asocialia forma. Taip potencialus t…eisės pažeidėjas tampa tikruoju pažeidėju.3.2 KAIP SAVE VERTINA VAGYS, PROSTITUTĖSIR KITI NUSIKALTĖLIAISiekimas pakelti savęs vertinimo lygį yra įvairiapusiškas veiksnys. Jis gali skatinti įvairias asocialaus elgesio formas. Tai vagystės, vandalizmas. Smurtiniai nusikaltimai, alkoholio, narkotikų vartojimas ir pan. Kai kurias elgesio formas susijusias su savęs vertinimu panagrinėsiu detaliau.Yra paplitusi tokia nuomonė, jog žmonės vagia dėl materialinės naudos: vertingų daiktų, pinigų ir t.t. Tačiau šiuos žmones daryti nusikaltimą skatina ne tik materialinės gėrovės ieškojimas, o kai kuriems vagims materialinės naudos siekimas visiškai nebūdingas. Paaugliai dažnai vagia ne dėl anksčiau išvardintų motyvų, o dėl noro pakelti savąją vertę, pademonstruoti šaunumą prieš draugus, įsitvirtinti grupinėje hierarchijoje. Kadangi nepasitikintys savimi individai išgyvena stiprų savęs įtvirtinimo poreikį, tai jie vogdami stengiasi įgyvendinti tą poreikį. Materialinių gėrybių įsigijimas vagiant tampa vienu iš prieinamiausių būdų pakelti savąją vertę ( pvz. pavogtus daiktus dalina grupės nariams, kurioje nori įsitvirtinti, užmegzti tarpasmeninius santykius, pademonstruoti reikšmingumą ir pan.). Suaugusiems žmonėms, kaip ir paaugliams, vagystės taip pat gali pakelti savęs vertinimo lygį. Vagis pasinaudojęs materialinėmis priemonėmis gali pakelti savo statusą ir patekti į norimą grupę. Taigi vagystes be kitų motyvų dažnai skatina teigiamo savęs vertinimo poreikis.Vogdami paaugliai neretai dar ir nusiaubia patalpas, sunaikiną kito žmogaus nuosavybę ir pan. Tokiuose vandalizmo aktuose daiktų pavogimas yra atsitiktinis dalykas. Vandalizmo dėka kartais žmogus taip bando atsikratyti nuobodulio, patirti susijaudinimą bei malonumą pažeidžiant įvairius tabu. Tačiau daugeliu atveju vandalizmo aktai atliekami išgyvenant bejėgiškumo jausmą, kurį sukelia negalėjimas pasiekti aukštesnio socialinio statuso, įgyti prestižo ir pan. Toks žmogus pradeda maištauti be tikslo. Žmogus pasirenka tokius asocialius veiksmus todėl, kad jie yra labiau pastiprinami. Pastiprinimas yra susijęs su kitų žmonių reakcijomis į vandalizmą, nes žmonėms jis yra neįprastas ir nesuprantamas. Vandalizmas sukelia žmonėms baimės jausmą, padaro didelį įspūdį, jie ilgai prisimena tokius veiksmus, apie tai rašo spauda ir pan. Neapgalvotais, beprasmiškais ir nepriimtinais socialiai visuomenei veiksmais, paauglys atitinkamoje grupėje įgyja prestižą, padidina savo statusą ir tuo pačiu pakelia savęs vertinimo lygį. Net ir vienas vandalizmo aktas paaugliui leidžia pajusti savojo Aš reikšmingumą. Be to vandalizmas yra vienas iš anonimiškiausių nusikaltimų formų, todėl vandalų išaiškinimo galimybė yra gan maža. Tai taip pat įtakoja vandalizmo paplitimą.Išprievartavimas – tai dar vienas nusikaltimas, kurio motyvai yra ne tik seksualiniai, bet ir psichologiniai, t.y. noras pakelti socialinį statusą, savo vertę bei įtvirtinti save vyro vaidmenyje. Prievartautojas siekia kompensuoti savo žemesnį statusą, pašalinti menkavertiškumo jausmą, psichologinį diskomfortą, kurį jis jaučia seksualinių santykių srityje. Užtikrina saugumą ir leidžia pajusti savąją vertę prievartautojo anonimiškumas.Prostituciją, be kitų veiksnių, taip pat skatina siekimas pakelti savęs vertinimo lygį. Merginos, kurios išgyvena tėvų dėmesio trūkumą ir negali kitomis priemonėmis pakelti savęs vertinimo lygio, pradeda suprasti, kad gali patraukti kitų dėmesį bei siekti savojo reikšmingumo seksualinių paslaugų teikimo dėka. Seksualinių paslaugų teikimas merginai suteikia reikšmingumo, nes ji susidaro iliuzijų, kad jei vyrai siekia su ja intymių santykių, tai ji yra vertinama. Užsiiminėjimas prostitucija suteikia gana didelį uždarbį, todėl mergina gali nusipirkti daiktų ( drabužių, vertingų daiktų ir pan.), kas taip pat leidžia save vertinti teigiamai.Vyrai naudojasi prostitučių paslaugomis norėdami ne tik patenkinti seksualinį poreikį, tačiau kartu norėdami išvengti socialinės izoliacijos, patirti savojo Aš reikšming…umą. Tyrimų duomenimis prostitučių paslaugomis naudojasi drovūs, savimi nepasitikintys vyrai, kurie santykiuose su moterimis yra pasyvūs, nesugebantys išreikšti savo norų. Prostitutės pardavinėja ne tik savo kūną, bet ir sukuria šiltą emocinę atmosferą, leidžia vyrams pasijusti vyriškiems, kompetetingiems. Vyrai tuo tarpu išgyvena reikšmingumo jausmą ir teigiamai gali save vertinti.Alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami siekiant patenkinti teigiamo savęs vertinimo poreikį. Gerdamas alkoholikas realios veiklos rezultatus siekia pakeisti į subjektyvius išgyvenimus, kuriuos patiria blaivas žmogus atlikęs realią veiklą. Sveikas žmogus, siekdamas teigiamo savęs vertinimo, sutelkia dėmesį į veiklą ir pasiektus rezultatus, o alkoholikas į subjektyvius emocinius išgyvenimus. Geriantis žmogus norimus emocinius išgyvenimus patiria vartodamas alkoholį.Taip pat paaugliai, kurie siekia pakelti savęs vertinimo lygį gali pradėti vartoti narkotines medžiagas bei tapti tokių grupių nariais. Toks savojo Aš įtvirtinimo būdas yra ypač paplitęs tarp paauglių, nes dabar madinga vartoti narkotikus.( Valickas G., Psichologinės asocialaus elgesio ištakos ).Taigi, norėdami pripažinimo žmonės gali griebtis įvairiausių būdų, kad tik patenkintų savosios vertės poreikį. Asocialiu keliu nueinama tada, kai manoma kitos išeities nerasiant. Žmogus persiorientavęs į kita vertybių sistemą pakelia ir išlaiko teigimą savęs vertinimą. Siekdamas pakelti savęs vertinimo lygį žmogus nebūtinai visiškai nuvertina prosocialią vertybių sistemą. Tarp šių priešingų vertybių egzistuoja daug tarpinių variantų.3.3 SMURTINIAI NUSIKALTIMAI IR SAVĘS VERTINIMASDėl žemo savęs vertinimo asmenybė siekia save įtvirtinti kitų sąskaita – juos žeminant, mušant, išnaudojant ir panašiai. Pavyzdžiui, tėvai norėdami įrodyti savo pranašumą demonstruoja vaikams savo jėgą juos mušdami. Tačiau kartais, asmuo norėdamas save įtvirtinti imasi kraštutinių priemonių – prievartos, agresijos, smurto. Taip žmogus priverčia kitus su juo skaitytis, atsižvelgti į jį. Jis tampa padėties šeimininku. Šios kraštutinės priemonės gali būti naudojamos ir siekiant apsaugoti jau susiklosčiusį teigimą savęs vertinimą. Psichologai teigia, kad žmogžudysčių prasmė slypi nusikaltėlio siekime išlaikyti priimtiną savosios vertės lygį. Pavyzdžiui paauglys gali padaryti smurtinį nusikaltimą siekdamas apsaugoti savąjį Aš nuo bendraamžių bandymų sunaikinti jo vertę.Kartais agresiją gali sukelti ir per aukštas savęs vertinimas, nes toks asmuo visada nori dominuoti bei įtvirtinti save bet kurioje situacijoje. Tačiau dažniausiai smurtaujantiems asmenims būdingas žemas savęs vertinimo lygis.J. Gilligan dirbdamas su smurtiniais nusikaltėliais išsiaiškino, kad pagrindinis smurto motyvas ir priežastis buvo noras atsikratyti neįveikiamo gėdos, pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu – išdidumo. S. Feshbachas po tyrimų padarė išvadą, kad „ savigarbos pažeidimas pažeminimu, įžeidimu ar prievarta tikriausiai yra svarbiausias žmogaus pykčio ir agresyvaus elgesio šaltinis“. ( J Gilligan, „Smurto prevencija“, V.,2002, p. 32).D. Luckenbillis nustatė, kad smurtas visais atvejais buvo žudikui vienintelė priemonė išsaugoti ir palaikyti savąjį „aš“ bei parodyti savo charakterio stiprumą situacijoje, kurioje buvo tuo suabejota. Pradinis žingsnis yra tam tikras būsimos aukos elgesys, kurį nusikaltėlis įvertina kaip įžeidžiantį jo adresu, keliantis savojo „aš“ praradimo pavojų, jei tik jis nusileistų. Ir netgi jei auka būtų tik mažas vaikas, kuris nepaklūsta nusikaltėliui kai šis jam liepia liautis verkus.Žmogus bando kompensuoti savigarbos trūkumą kaltindamas kitus dėl savo ydų, kurias dažniausiai nulemia tėvų griežtas elgesys su juo vaikystėje. Išgyvenamas gėdos ar žemo savęs vertinimo jausmas priklauso nuo dviejų dalykų: kitų elgesio su juo ir jo paties jau turimo išdidumo ar gėdos jausmo. Kuo labiau vaikystėje asmuo buvo žeminamas tėvų ar bendraamžių, tuo jis labiau linkęs jausti nuolatinį pažeminimą. Kartais toks žmogus… klaidingai įsivaizduoja kitų pažeminimą ar negarbę savo adresu, kai to iš tikrųjų nėra. Todėl net menkiausias nepagarbos ženklas gali sukelti asocialų elgesį, t.y. pažadinti žudiko instinktą.Kuo mažiau žmogus turi savigarbos, tuo labiau jis yra priklausomas nuo kitų vertinimo. Be savo ar kitų pagarbos asmenybė jaučiasi mirusi iš vidaus. Smurto tikslas – išgauti pagarbą ir taip pakelti savęs vertinimo lygį. Žmonėms, kurie neturi savigarbos ir nesugeba išgauti kitų pagarbos savo asmenybe ar laimėjimais, vienintelė išeitis tai pakeisti yra baimės sukėlimas kitiems. Smurtas sukelia žmonėms baimę. Daugeliui nusikaltėlių malonumą bei pasitenkinimą suteikia baimė savo aukų akyse.Savęs niekinimo, nuvertinimo jausmai dažniausiai yra nepastebimi kitų, nes žmonės juos slepia po apsaugine drąsumo kauke. Ir kodėl gi tokie jausmai kyla? Atsakymas būtų lyg ir paprastas: žiaurumą gimdo žiaurumas. J. Gilligan tyrimo metu paaiškėjo, kad nusikaltėlius pagimdė prievarta, žiaurumas, kuriuos jie patyrė vaikystėje. Daugelis jų buvo mušami, išnaudojami, paliekami be tėvų ir pan.Smurtautojai, kurie savo gyvenimo dienas baigia kalėjimo kamerose, visų čia minėtų savigarbos šaltinių neturi. Daugelis jų neturi jokio išsilavinimo ar yra berasčiai, neturi įgūdžių, kuriuos galėtų įvertinti aplinkiniai, užima žemiausią socialinę pakopą visuomenėje. Taigi jie yra pažeminti ir neturi taikios savigarbos šaltinių. Smurtas jiems yra paskutinė priemonė pakelti savęs vertinimo lygį.(J. Gilligan, „smurto prevencija“).Plačiau aptarsiu vieną smurto atvejį – žudynes Amerikos mokykloje, kurių viena iš priežasčių buvo paauglių sutrikęs savęs vertinimas. Žudynės įvyko JAV. Jaunuoliai mokykloje įvykdė masines žudynes. Šių žudynių kaltininkai pripažino, kad buvo atstumti, išjuokti, pažeminti, negerbiami bendraamžių. Jie jautė nepalankų vertinimą kitų jaunuolių. Kaip pasakojo vienas iš išpuolio kaltininkų, jis nuolat buvo patyčių objektas ir menkai save vertino. Todėl jam šovė į galvą mintis, jog smurto išpuolis pakeis jo ir bendraamžių tarpasmeninius santykius, elgesį su juo ir atneš jam pripažinimą bei palankumą, t.y. įvertins jį ir įtvirtins teigimo savęs vertinimo jausmą. Jis įsivaizdavo, jog tai privers kitus moksleivius jausti jam pagarbą ir baimę, o gal netgi žavėtis juo. Šis jaunuolis sakė, kad jo galvoje sukosi viena mintis: turiu padaryti tai dėl savęs. Po smurto išpuolio vaikinas pasakė, kad dabar jį žmonės gerbia. Taigi jo ketinimai įsigyti pagarbą buvo sėkmingi, nors tai buvo įvykdyta ir kraštutiniu būdu. Tikroji tragedija yra tai, jog nei vienas iš šių nusikaltėlių nesugebėjo išsaugoti savigarbos socialiai priimtinu būdu., o tik kitų žmonių gyvybių kaina.Smurtas, nusikaltėlių supratimu, nesustiprina gėdos jausmo, bet ją mažina ar net paverčia jos priešybe – savigarba. Todėl dauguma smurtinių nusikaltėlių didžiuojasi savimi ir vertina save teigiamai.4. SAVĘS VERTINIMO KOREKCIJA MOKYKLOJEIškreiptas savęs vertinimas gali sukelti įvairius asmenybės sutrikimus. Todėl svarbu pastebėti asmenybės savęs vertinimo sunkumus ir pašalinti priežastis. Jei normalus savęs vertinimas jau susiformuoja, būtina taikyti įvairias priemones, kad būtų užkirstas keliais asocialiam elgesiui. Kadangi žmogus elgiasi asocialiai dažniausiai dėl noro pakelti žemą savęs vertinimo lygį, tai daugiau aptarsiu žemesnio savęs vertinimo korekciją. Kadangi savęs vertinimas formuojasi jau mokykloje, tai pirmasis žingsnis, kurį reikia padaryti, tai stengtis mokiniui formuoti teigiamą savęs vertinimą. Galima taikyti rašinių lyginamąją analizę ( A. I. Lipniko ir L. A. Rybako tyrimas). Kaip parodė jų tyrimas, mokiniai vertindami savo bei bendraklasių atliktus darbu, analizuodami jų trūkumus bei privalumus, pakeisdavo savęs vertinimą. Mokiniai turėjo vertinti kitų darbus, įvertinti savo paties rašinius ir atsakyti į draugo recenziją. Vėliau vyksta recenzijų aptarimas. Mokiniai įvertinę draugų darbus peržiūrėdavo dar karta savuosius ir iš naujo įvertindavo objektyviau. O kito įvertinimas leisdavo į savo darbą pažvelgti draugo akimis. Tokiu būdu vyksta savęs vertinimo korekcija. Žinoma, šiuo atveju koreguojamas tik konkrečioj srity savęs vertinimas.Taip pat mokinio savęs vertinimas gali keistis jam sužinojus, kad kiti jį vertina kitaip ( pvz., vaikas kažkokiu būdu sužino, kad jį kiti vertina auksčiau ar žemiau nei jis vertino save ). Taip lengviausia keisti pažemintą savęs vertinimą, nes vaikams pakanka sužinoti, kad juos kiti vertina geriau ir jie pakelia savęs vertinimo lygį. Taip galima tik nežymiai pakeisti savęs vertinimą. Koreguojant aukštesnį savęs vertinimą nepakanka nurodyti, kad bendraamžiai jį vertina blogiau.Koreguojant savęs vertinimą didelę reikšmę turi gerai apgalvota paskatinimų ir nuobaudų sistema. Kai kurie mokiniai, kaip buvo minėta anksčiau, pastoviai gauna blogus kitų vertinimus, kurių dėka formuojasi žemesnis savęs vertinimas. Tuomet reikia stengtis kuo labiau sumažinti teigiamų ir neigiamų vertinimų disbalansą. Reikia atkreipti dėmesį į įvairius mokinių sugebėjimus ar polinkius, ir pažymėti net ir nedidelius laimėjimus, atkreipti bendraklasių dėmesį į teigiamas tokių vaikų savybes, poelgius ir pan. Jei sėkmė būna nepastebėta, tai dažniausiai sukelia savęs vertinimo pakitimus.Vaikų trūkumus reikia nurodyti taktiškai, nesmerkiant jų už klaidas bei apie jas nediskutuojant prie kitų vaikų. Nurodant klaidą reikia akcentuoti tai, kaip ją būtų galima pataisyti ir kitą kartą jos išvengti. Reikia kritikuoti tik konkrečius blogai atliktus veiksmus ar užduotis, o ne visą asmenybę. Visos asmenybės nuvertinimas gali sukelti tam vaikui menkavertiškumo jausmą ir mokinys save priskirs prie nevykėlių.Kaip pažymi psichologai, nereikia nuolat vaikų rezultatų ar veiklos lyginti su kitų mokinių laimėjimais. Tokie palyginimai skatina žemesnį savęs vertinimo formavimąsi. Vertinant atsiliekančius mokinius, nereikia lyginti jų su kitais, geriau besimokančiais vaikais. Blogiau besimokantis mokinys atsiduria blogesnėje padėtyje. Atsiliekančius mokinius reikia lyginti su dar labiau atsiliekančiais ar tokio pat lygio mokiniais . o geriausiai būtų lyginti su to mokinio ankstesniais rezultatais. Taip galima išryškinti mokymosi pažangą, o tai stimuliuoja teigiamą savęs vertinimą.Kai kurie mokiniai sau kelia per didelius tikslus arba per daug sumenkintus, kurie neatitinka jų galimybių ar yra labai lengvai pasiekiami. Tokiais atvejais reikia padėti mokiniui išsikelti reikiamus tikslus ir nustatyti optimalų skirtumą tarp norimo ir realiai pasiekiamo. Atsižvelgiant į anksčiau pasiektus rezultatus reikia kelti tikslus, kurie neviršytų vaiko galimybių, bet ir nebūtų labai lengvai pasiekiami. Realūs tikslai ir pasiekti rezultatai skatina teigiamo savęs vertinimo formavimą, padeda atsikratyti menkavertiškumo jausmo.A.I.Lipkina panaudojo tokį būdą pakeisti savęs vertinimą: vyresnių klasių atsiliekančius mokinius paskyrė mokytojo pagalbininkais jaunesnėse… klasėse. Toks paskyrimas pakeičia mokinio poziciją: iš atsiliekančiojo vaidmens pereina į pagalbininko vaidmenį. Tai didina mokinio pasitikėjimą savimi bei užtikrina geresnę padėtį tarp bendraamžių.Psichologai taip pat siūlo savęs vertinimo korekcijai įvairias treniruotes. Pavyzdžiui, „aš vaizdo projekcija“, sėkmės įsivaizdavimas ir kt. Per šiuos pratimus vaikai mokomi kuo tiksliau aprašyti savo trūkumus, privalumus, pažvelgti į save su simpatija ir pan. taip mokiniai supranta, kad net patys populiariausieji turi trūkumų, o privalumų turi ir silpni vaikai. Aplinka, kurioje vyksta šie pratimai turi būti saugi, kad įkvėptų pasitikėjimo. Mokinys žinodamas, kad kiti jį supras, nesišaipys nebijo būti atstumtas. Taip mokinys įgyja naujos patirties ir įgauna pasitikėjimo savimi.(G.Vaslickas, „Asmenybės savęs vertinimas“)Taigi, norint skatinti vaikų teigiamą savęs vertinimą, reikia sudaryti tokias sąlygas, kur vyrautų paskatinimai, pritarimai. Turi būti skatinama iniciatyva, pasitikėjimas savo jėgomis. Asmenybė turi išmokti pati spręsti savo problemas bei atskleisti savo galimybes.IŠVADOSNuo to, kaip žmogus vertina save priklauso jo elgesys su aplinkiniais. Savęs vertinimas įtakoja asocialų elgesį.• Asocialų elgesį dažniausiai sukelia noras pakelti savęs vertinimo lygį, persiorientuojant į kontranormatyvinę vertybių sistemą. Žmogus negali patenkinti savigarbos poreikio socialioje aplinkoje, todėl jis ieško arba asocialių grupių pritarimo, arba vienas atlieka nusikalstamus veiksmus.• Asocialios asmenybės vystymosi užuomazgos glūdi jau vaikystėje. Palankios sąlygos asocialiai asmenybei vystytis susidaro tuomet, kai vaikas ar paauglys jaučia aplinkinių nepalankų vertinimą. Taip, norėdamas įrodyti savąją vertę paauglys perima asocialaus elgesio formas.• Dauguma smurtinių nusikaltėlių vertina save teigiamai, nes patenkina teigiamo savęs vertinimo poreikio. Kadangi jie yra nuvertinę socialią vertybių sistemą, jiems tai atrodo tinkamiausias būdas realizuoti save.• Žmogus persiorientavęs į kitą vertybių sistemą pakelia ir išlaiko teigiamą savęs vertinimą.• Žmonėms pajusti savąją vertę padeda įvairūs nusikaltimai, pvz. prostitucija, vagystės, smurtas, teisės pažeidimai ir kt. • Susiformavus aukštesniam ar žemesniam savęs vertinimui susidaro palankios sąlygos nepageidautinam asmenybės veiklos kryptingumui.• Formuoti teigiamą savęs vertinimą reikia jau mokykloje, kad užaugtų asociali asmenybė, kuriai rūpėtų socialinės vertybės.LITERATŪRA:1. Gilligan J. (2002) Smurto prevencija. Vilnius.2. Mielke U. (1997) Geriau supraskime sunkius vaikus. Vilnius.3. Kasparavičienė V. Savęs vertinimas šiuolaikinėje visuomenėje //Filosofija. Sociologija. 1994, Nr.3(15).4. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius.5. Suslavičius A., Valickas G.(1999) Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. Vilnius.6. Valickas G. (1991) Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius.7. Valickas G. (1997) Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. Vilnius.
KLAIPĖDOS UNIVERSITETASPEDAGOGIKOS FAKULTETASPSICHOLOGIJOS KATEDRA
AUŠROS KLIMKAITĖS2 KURSO, 3 GRUPĖS DIENINIO MOKYMO SKYRIAUS STUDENTĖS
KURSINIS DARBAS:SAVĘS VERTINIMAS IR ASOCIALUS ELGESYS
DARBO VADOVAS:asist. R. ŠIMULIONIENĖ
KLAIPĖDA, 2003