Psichologinis konsultavimasTURINYS
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….22. Konsultavimas…………………………………………………………………………………………………………..33. Konsultanto ir kliento kontaktas…………………………………………………………………………………..54. Konsultavimo rezultato samprata…………………………………………………………………………………65. Konsultavimo eiga…………………………………………………………………………………………………….86. Apibendrinimas……………………………………………………………………………………………………….107. Literatūra………………………………………………………………………………………………………………..12
ĮVADAS
Augantis žmogus nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs aktualizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumo, įsitvirtinimų formaliose ir neformaliose grupėse, adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, ekonominio, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį, materialinio skurdo ir t.t. Trapi vaiko psichika be tinkamos šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama šių sunkumų naštos, ir elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių negatyvių bruožų. Psichologinės pagalbos poreikį daro dar aktualesnį vis naujų išraiškos formų įgyjantis visuomenės susiskaidymas pagal socialinę ir ekonominę padėtį, bendri ekonominiai šalies sunkumai. Dėl ekonominių problemų išklibinta ne tik materialinė šeimos gerovė, bet ir jos kultūrinis bei vertybių pamatas. Šios blogybės atitinkamai veikia vaikų elgesį. Psichologai, pedagogai ir tėvai nuolat susiduria su įvairiomis vaikų ir paauglių elgesio, bendravimo sutrikimų apraiškomis. Dažniausiai skundžiamasi:1. Neadaptyviu, situacijai neadekvačiu bendravimu su tėvais, pedagogais ir bendraamžiais.2. Agresyviu, delinkventišku elgesiu.3. Emociniais sutrikimais – nerimastingumu, slogia nuotaika, baime.4. Sutrikusia mokymosi motyvacija, nenoru ir nesugebėjimu mokytis dėl priežasčių, nesusijusių su intelekto ar specifinių pažintinių funkcijų sutrikimais.5. Visuomenėje įprastų elgesio normų nepaisymu.6. Atsipalaidavimo tendencijomis, pasireiškiančiomis malonumų ir nepatirtų įspūdžių ieškojimu alkoholyje, narkotikuose, orgijose ir t.t.Taigi galima teigti, kad psichologinės pagalbos poreikis šiuo sudėtingu gyvenamuoju metu yra labai aktualus, todėl labai svarbu išsiaiškinti svarbiausias efektyvaus psichologinio konsultavimo prielaidas. Vilniaus universiteto klinikinės ir socialinės psichologijos katedros vedėjas dr. Rimantas Kočiūnas (1995) išskiria keturias tokias prielaidas:1) pats konsultantas, jo nuostatos, pasirengimas, mokėjimas būti su klientu;
2) konsultanto ir kliento kontakto kokybė jų bendras buvimas konsultavimo erdvėje;3) konsultavimo rezultato, dar vadinamo terapiniu kliento pokyčiu, samprata;4) tinkamos konsultavimo eigos užtikrinimas.Šiame darbe minėtos prielaidos bus aptariamos detaliau.KONSULTAVIMAS
Nuo pat psichoterapijos pradininko S.Freudo laikų iki šių dienų taip ir nerasta vienareikšmio atsakymo, kaip psichologai ir psichoterapeutai padeda žmonėms. Vienas iš paplitusių atsakymų – psichoterapijos ir konsultavimo efekto paslaptis slypi konsultanto asmenybėje. Efektyvus konsultantas – tai brandus žmogus. Jis turi gebėti atrasti savyje vietos pačioms įvairiausioms, net prieštaraujančioms viena kitai nuomonėms, nuostatoms, jausmams, mintims, potyriams. Neprisirišdamas prie kokio nors vieno požiūrio, konsultantas turėtų žvelgti į savo ir kliento gyvenimo realybę per platų perspektyvų spektrą. Reikia kritiškai vertinti situacijas, žmones ir idėjas, svarbu mokėti su humoru pažvelgti į sudėtingas žmonių gyvenimo aplinkybes. Psichologiniame konsultavime ir psichoterapijoje įžvelgiami trys matmenys (K.Schneider, 1992)): 1) vidinis konsultanto brandumas – mokėjimas efektyviai spręsti savo gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas sau;2) tarpasmeninis konsultanto brandumas – mokėjimas padėti kitiems spręsti jų gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas jiems;3) konsultanto brandumas yra procesas, o ne būsena. Tai reiškia, kad negalima būti brandžiam visur ir visada.Dar viena svarbi efektyvaus konsultanto darbo pusė – jo nuostatos į klientą ir pagalbą jam. Svarbiausia yra nuoširdumas, įsijautimas ir pagarba. Taip pat labai svarbu priimti visa, su kuo ateina klientas. Konsultantas turėtų ne vertinti, o klausytis, girdėti ir suprasti. Kiekvienas klientas atsineša į konsultaciją ne tik savo sunkumus, konfliktus, bet ir savo pažiūras į gyvenimą, į tai, kas jame vertinama ir kas ne. Negalima vertinti šių pažiūrų kaip blogų ar mėginti įtikinti klientą jas keisti. Konsultantas gali suteikti erdvę, laiką ir savo supratimą, kad pats žmogus galėtų atrasti, kas yra tikra ir teisinga. Tik pats klientas gali nuspręsti, ar verta ir toliau įsikibus laikytis jo gyvenimą griaunančių principų.
Nors ir buvo minėta, kad konsultanto darbo sėkmė daug priklauso nuo jo asmenybės bruožų ir svarbiausių nuostatų, tačiau negalima visiškai atmesti teorinių konsultavimo pagrindų svarbos. Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas nesiremiant jokia pažiūrų sistema, o tik sveika nuovoka, panašus į skrydį be žemėlapio, kuriame nubrėžtas maršrutas. L.M.Brammer ir G.McDonald (1996) požiūriu, yra keturi svarbiausi matmenys:1) filosofinį pamatą, pagrindžiantį teorijos puoselėjamas vertybes ir leidžiantį suformuluoti svarbiausias psichologinės praktikos prielaidas bei galimą rezultatą;2) struktūrinį matmenį, kurį galima vadinti savitu kognityviniu visybiško žmogaus matymo žemėlapiu;3) vystymosi matmenį, leidžiantį matyti žmogų tapsme, einantį per tam tikrus raidos etapus;4) proceso matmenį, padedantį suprasti, kaip žmogus gali keistis, kieno dėka ir kur link.Taigi sudėjus į vieną konsultanto gyvenimo patyrimą, asmenybės brandą, pakankamą teorinį pamatą ir profesinį pasirengimą, turėtų būti svarbus rezultatas – gebėjimas suprasti klientą. Be šito konsultavimas neįmanomas – konsultantas turi mokėti kaip galima nuodugniau suprasti kito žmogaus buvimo pasaulyje, gyvenimo būdus ir gebėti šį mokėjimą pritaikyti prie kiekvieno kliento gyvenimo aplinkybių bei konkrečių problemų.Norint padėti klientams labiau suprasti savo sunkumus, be galo svarbu jiems parodyti mūsų gyvenimo prieštaringą pobūdį. Gyvenimo prieštaringumo supratimas ir priėmimas – vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos išryškindamas konsultantas gali padėti daugeliui pas jį ateinančių žmonių. Gyvenimas – nuolatinė priešybių kova. Kiekvienam argumentui yra kontrargumentas, teigiami gyvenimo aspektai eina kartu su neigiamais ir t. t. Žmogus visada yra kurioje nors amžino kontinuumo vietoje – tarp gimimo ir mirties, tarp gero ir blogo, tarp teigiamo ir neigiamo, tarp aktyvumo ir abejingumo. Šį priešybių sąrašą galima vardyti be galo. Iš tikrųjų šie prieštaravimai tik tariami – tai du vienos lazdos galai. Įtampa tarp jų ir sudaro gyvenimo esmę. Kliento supratimo rezultatas – gebėjimas pakankamai tiksliai įvertinti jo problemas, kelti jų priežasčių ir raidos hipotezes ir perduoti šį supratimą klientui, skatinant jį nuspręsti, ką su šiuo naujuoju supratimu daryti. Svarbu atkreipti dėmesį į du pavojus, slypinčius vertinant kliento problemas ir keliant terapines hipotezes. Pirma, įsigilinus į kliento sunkumus, neretai gali kilti pagunda priskirti juos ar patį klientą kokiai nors kategorijai. Šiuo metu tikrai nestokojama asmenybės, charakterių, temperamentų tipologijų ir diagnostikos sistemų, kurios vis tobulinamos, kad „lentynėlės“ būtų patogesnės į jas sudėlioti gyvus žmones. Tokiu atveju kliento suvokimas yra stereotipizuojamas ir jam gali būti priskiriamos visos tam tikrai kategorijai būdingos savybės. Konsultantui klientas nustoja būti unikali būtybė, o tikroji kliento esmė negailestingai iškraipoma.Antrasis pavojus – tai per didelis konsultanto pasitikėjimas savo gebėjimu suprasti. Galimybės suprasti kitą žmogų, net patį artimiausią, yra ribotos. Hipotezės apie klientą, jo gyvenimą ir galimybes – tai iš tikrųjų tik hipotezės, ir negalima pradėti jų laikyti tiesomis. Geriausias savo problemų ekspertas visada yra pats žmogus, todėl konsultantui svarbu daugiau klausytis jo ir sekti paskui jį, o ne skubėti savo „giliomis įžvalgomis“ gelbėti. Daugelis žmonių ateina pas psichologą konsultuotis vildamiesi, kad šis ką nors jiems ar dėl jų padarys. Tačiau klientų iliuzijos neturėtų skatinti konsultantą pamiršti bene svarbiausią konsultavimo tikslą – padėti žmogui suprasti, kad būtent jis pats yra tasai, kuris gyvenime turi ir gali spręsti, veikti, keistis, tapti.KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS
Svarbiausias efektyvaus konsultavimo garantas yra konsultavimo kontaktas. Išsamiau pažvelgus į konsultavimo procesą, paaiškėja, kad padeda, gydo ne konsultantas, o jo santykio su klientu pobūdis, tinkama tarpusavio ryšio kokybė. Ryšyje su konsultantu atsispindi dauguma kliento gyvenimo sunkumų. Dažnai apie juos ne tiek išgirstama iš kliento, kiek pajuntama ir pamatoma stebint, koks klientas yra kaip partneris.
Konsultavimo kontaktas yra labai specifiškas dviejų žmonių bendravimo atvejis. Čia vienas žmogus kreipiasi į kitą, nepažįstamą, žmogų ir pasakoja jam kartais giliausias, intymiaiusias savo gyvenimo detales, tai, ko galbūt niekas daugiau nežino. Kartais jam tenka pripažinti apie save labai nemalonių dalykų. Visa tai konsultavimo kontaktą daro intymų, nors šis intymumas yra kitoks nei tarp dviejų draugų ar vienas kitą mylinčių žmonių – jis vadinamas terapiniu.Kyla klausimas, kas turėtų būti būdinga konsultavimo kontaktui, kad jis taptų kliento terapinių pokyčių laidininku. Jis turėtų būti emocingas, itin svarbus paciento pasitikėjimas konsultantu. Tačiau konsultantas, palaikydamas klientą, dėmesingai jo klausydamasis, kurdamas pasitikėjimo ir empatiško supratimo atmosferą, neturėtų pamiršti, kad jo atsakomybė tuo nesibaigia. Konsultavimas nėra paprastas draugiškas rūpinimasis klientu kaip žmogumi, patekusiu į bėdą. Konsultantas nesiekia tapti ir kliento draugu. Svarbu ne tik pasitikėjimo atmosfera ar mokėjimas klausytis – konsultantas turi mokėti pajausti. Kaip klientas gyvena, kaip supranta savo gyvenimo pasaulį, pajusti tai, ko klientas dar nesugeba aiškiai išreikšti. Konsultantas turėtų padėti klientui galvoti ir apie tai, apie ką galvoti jam nesinori, sunku. Atėjęs pas konsultantą, žmogus paprastai jaučiasi prislėgtas gyvenimo ir neretai ieško savo problemų, savo gyvenimo būdo pateisinimo. Nedera jam prieštarauti ar pamokslauti, bet neverta ir skubėti su tuo sutikti, pritarti. Konsultantas tiesiog padeda klientui analizuoti svarbiausias jo gyvenimo nuostatas, santykius su kitais, kol dažniausiai kartu padaroma išvada, kad žmogus pats susikuria savo problemas. Konsultanto požiūris į klientą turi būti empatija ir neutralumas vertinant kliento gyvenimo patyrimą. Empatija padeda šiek tiek suprasti, kaip klientas jaučiasi savo gyvenime, o neutralumas užkerta kelią vertinti kliento patyrimą, jį kritikuoti, mokyti. Žinoma, neutralumas jokiu būdu nereiškia abejingumo. Nuoširdus neutralumas rodo konsultanto domėjimąsi klientu mėginant jį suprasti besąlygiškai. Taip pat svarbus dalykas yra atsakomybės tarp kliento ir konsultanto pasiskirstymas. Kiekvienas konsultantas yra patyręs, kad dauguma klientų savo problemas yra linkę aiškinti išorinėmis priežastimis. Dėl savo nesėkmių jie kaltina aplinkybes, kartais juos ribojančius fizinius veiksnius (esu negraži arba sveikatos stoka kliudo ką nors daryti). Dauguma žmonių anksčiau ar vėliau savo problemų priežastis įžvelgia santykiuose su tėvais ar partneriais, kaltina vaikystę, auklėjimą ir t.t. Į konsultaciją retai ateinama su savo atsakomybės už patiriamus sunkumus suvokimu. Nuo pat pirmojo susitikimo pradžios konsultantas turėtų daryti viską, kad klientas prisiimtų atsakomybę už savo problemas, t.y, pripažintų, kad jis pats jas sukūrė savo gyvenimu. J.F.T.Bugentalis ir M.M.Sterlingas (1995) suformulavo kliento ir konsultanto atsakomybės pasiskirstymą. Jie teigia, kad klientas atsako už tai, kokie klausimai bus aptariami konsultuojant, koks bus konsultavimo turinys, jo galutinis rezultatas ir kaip jis pasireikš realiame gyvenime. Konsultantas atsakingas už darbo būdus ir procesą, taip pat už tai, kad konsultuojant nuolat būtų palaikoma terapinė įtampa, o tai daroma nuolat grąžinant žmogų į jo gyvenimo pasaulio realijas, skatinant jo savistabą, atkreipiant dėmesį į tai, kaip keičiasi jo jausmai ir požiūriai. Apibendrinant visa, kas yra svarbu konsultavimo kontaktui, būtų galima įvardyti tokius svarbiausius elementus:• pagarba klientui, o ne jo atstūmimas;• įsijautimas į kliento gyvenimą, o ne patarinėjimas, kaip jam gyventi;• nuoširdumas, o ne apsimetinėjimas;• atvirumas, o ne mėginimas „slėptis“ už savo profesijos;• konkretumas bendraujant, o ne abstraktus intelektualizavimas.KONSULTAVIMO REZULTATO SAMPRATA
Įvertinus aptartus dalykus aišku, kad galutinis konsultavimo tikslas – padėti klientui pasikeisti pačiam arba pakeisti savo gyvenimą (kas praktiškai yra tas pats), taip, kad jis tuo būtų patenkintas. Tačiau lieka neaišku, ką ir kaip keisti. Ką tai reiškia klientui ir konsultantui. Pokyčius kliento gyvenime galima suvokti labai įvairiai. Vieniems tai „simptomų“ – konfliktų, nerimo, baikštumo ir t.t. – sumažėjimas, kitiems – gebėjimas geriau priimti sprendimus, dar kitiems – elgesio ir gyvenimo būdo pokyčiai. Kaip galimas konsultavimo rezultatas dažnai nurodomas savo problemų įsisąmoninimas ir supratimas, požiūrio į save pakeitimas ar tiesiog kančios pašalinimas. Kai kurie konsultantai savo darbą orientuoja į asmeninį kliento tobulėjimą. Taigi galutinis konsultavimo tikslas – rezultatas – nemažai priklauso nuo teorinių konsultanto pažiūrų. Vis dėlto formuluojant galimą konsultavimo rezultatą svarbiausia, žinoma, yra kliento nuomonė. S.Oldfieldas (1983), domėjęsis, ko dažniausiai klientai tikisi iš psichologinės konsultacijos ir psichoterapijos, nurodė šiuos dalykus:
1) pakeisti savo jausmus, išsilaisvinti iš slogios emocinės būsenos, pradėti labiau save vertinti ir pasitikėti savimi;2) geriau suprasti save ir savo problemas;3) išmokti įveikti gyvenimo sunkumus ir vėl efektyviai dirbti;4) pagerinti santykius su kitais žmonėmis, ypač artimaisiais.Apskritai kalbant, klientų nedomina teorijos ir koncepcijos. Jie turi savo gerovės ir laimės sampratą, tad savo darbe konsultantas turėtų vadovautis ja, o ne mėginti primesti klientui savo požiūrį į tai, kas jam atrodo geriau. Kiekvienu atveju konsultantas ir klientas bendraudami turėtų siekti to paties tikslo ir vienodai jį suprasti. Labai naudinga sudaryti konsultavimo sutartis, kuri galėtų būti tiek žodinė, tiek ir rašytinė. Joje numatomi konsultanto ir kliento abipusiai įsipareigojimai, konsultavimo sąlygos (susitikimų dažnumas ir trukmė, apytikrė bendra konsultavimo trukmė, užmokesčio dydis) ir, žinoma, būtinai, kas bus laikoma galutiniu rezultatu, kaip jis bus įvertinamas ir kaip atsispindės realiame gyvenime. Konsultuojant ši sutartis gali būti tikslinama ar keičiama abiejų pusių susitarimu. Sutartį pažeidus, konsultavimą galima nutraukti. Žmonės neretai skuba norėdami pakeisti gyvenimą, ir tai rodo, jog tikriems pokyčiams jie dar nesubrendę. Klientų skuba suprantama – jie siekia mažiausiomis sąnaudomis atkurti savo gyvenimo status quo, išsivaduoti iš nerimo, įtampos. Nepateisinama, kai konsultantas skuba. Keitimosi procesas yra sunkus ir skausmingas. Dažnas klientas, net nuoširdžiai norėdamas keisti savo gyvenimą, konsultacijose iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs senų nuostatų, požiūrių, priešinasi pokyčiams. Pats gyvenimas – tai nuolatinis keitimasis. Jo dalis esame mes visi. Svarbu atrasti būdą, kaip šiuose pokyčiuose būti, o ne bėgti nuo jų ar su jais kariauti. Ši nuostata vienodai svarbi tiek kiekvienam konsultantui, tiek kiekvienam klientui. Kadangi keitimosi procesas yra nepaliaujamas, konsultacija, greitai prabėganti kliento ir konsultanto susitikimo valanda, yra tik mažytė gyvenimo repeticija. Dažnai klientas pradeda keistis konsultacijoje, tačiau didesnė terapinių pokyčių dalius įvyksta tarp susitikimų, o neretai jau konsultavimui pasibaigus. Kad ir kaip tiksliai konsultavimo sutartyje būtų suformuluotas laukiamas rezultatas, ne visada lengva nustatyti, kuriuos kliento gyvenimo pokyčius nulėmė konsultavimas. Lengviausiai išoriškai pastebimi ir akivaizdžiausi elgesio pokyčiai. Tačiau konsultuodamasis klientas gali pakeisti savo nuostatas, požiūrius į tam tikrus elgesio būdus, situacijas, gyvenimą apskritai, ir tokie pokyčiai ne visada matomi plika akimi. Konsultavimui einant į pabaigą ar per paskutinį susitikimą su klientu aptariama, kas įvyko bendro darbo metu. Reikia stengtis, kad gautus rezultatus žmogus formuluotų kuo akivaizdžiau, elgesio terminais.KONSULTAVIMO EIGA
Konsultavimas – tai seka nuoseklių įvykių, vedančių kliento iškeltų tikslų ir trokštamo rezultato link. Konsultantui būtina rūpintis, kad darbas nevirstų chaotišku blaškymusi. Pirmiausia kiekvieną klientą derėtų sutikti kaip patį pirmąjį, be išankstinių nuostatų, pasistengus kaip galima sumažinti prieš tai patirtų jausmų pėdsakus. Klientui tai labai svarbu, nes jis ateina su dviem stipriais jausmais – baime (kas vyks?) ir viltimi. Reikia daryti viską, kad nuo pirmų susitikimo minučių mažėtų kliento baimė ir didėtų viltis. Konsultavimas prasideda kliento rūpsečių aptarimu. Siekiama kuo daugiau sužinoti apie tai, kas jį atvedė pas psichologą. Čia svarbiausia klausytis, ką klientas kalba ir (tai kartais dar svarbiau) ką nutyli. Klausantis siekiama suprasti kliento gyvenimą – kaip jis suvokia ir vertina save, jam svarbius žmones, artimiausią aplinką, kaip jis vertina ir išgyvena savo problemas. Dauguma dalykų, apie kuriuos kalba klientas, atspindi svarbiausias jo gyvenimo prielaidas. Jų supratimas padeda daug geriau suvokti, o kartais naujai nušviečia kliento problemas. Todėl reikėtų klausti taip, kad daugiau apie tai būtų galima sužinoti. Klausimai turėtų būti atviri, kad kliento pasakojimas taptų išsamesnis. Labai dažnai žmonės mano žiną, ką reiškia jų sakomi žodžiai. Bet žodžiais mes ne tik ką nors atskleidžiame, bet neretai ir slepiame, net ir nuo savęs, tikrąsias jų prasmes. Abejodamas paviršutinėmis kliento žodžių prasmėmis, atkreipdamas dėmesį į prieštaravimus, konsultantas siekia padėti žmogui geriau suvokti jį slegiančius sunkumus. Čia jis turi būti pakankamai tiesus, griežtas, tačiau visada korektiškas ir atviras kliento prieštaravimamsDaugeliui konsultuotis atėjusių klientų atrodo, kad jų gyvenimo situacija yra nulemta, jie yra pasmerkti ir neturi jokios galimybės laisvai pasirinkti. Tačiau gyvenimo krizės rodo, kad yra priešingai. Konsultanto konfrontacija su klientu – tai maža saugi konsultavimo ryšio krizė, galinti padėti klientui išsivaduoti iš saviapgaulės, jog galimybių nėra, – jos slypi kiekvienoje situacijoje. Kalbėdami apie galimybes, neturėtume pamiršti jų ribų. Kiekviena gyvenimo situacija lemia ir tam tikrus apribojimus, kuriuos būtina išsiaiškinti, norint joje pakankamai gerai jaustis. Konsultacijose klientas kviečiamas svarstyti tiek praeityje atliktų, tiek planuojamų sprendimų padarinius. Jie irgi rodo tiek apribojimus, tiek galimybes. Tai kliento gyvenimui suteikia daugiau realybės. Vieni sprendimai tampa mažiau malonūs, užtat kai kuriuos kitus dalykus pasirinkti lengviau.
Norėdami geriau suprasti kliento gyvenimą ir kaip jį veikia problemos, turėtume apžvelgti visų kliento santykių visumą. Galima nurodyti keturis svarbiausius tų santykių matmenis:1) santykiai su fizine aplinka, apimą ir santykį su savo kūnu;2) santykiai su kitais žmonėmis;3) santykiai su pačiu savimi;4) santykis su egzistuojančių ne žmoguje prasmių, vertybių lauku (dvasinio gyvenimo matmuo).Konsultuojant labai svarbu suprasti, kas klientui aplinkinį bei jo gyvenimo pasaulį daro prasmingą. Daugelis skundžiasi, kad nežino, ko nori, kad nejaučia jokio noro atlikti kasdienes pareigas. Tikrai apatiškas žmogus nieko negali nuspręsti, nes joks pasirinkimas neatrodo trokštamas. Gyvenimas tampa beprasmis. Viena iš konsultanto užduočių – padėti klientui atrasti tikslus ir motyvus. Čia daug gali pagelbėti jausmų analizė. Emocijos daug „kalba“ apie siekius ir baimę, ir visas jausmų spektras gali būti tarsi kompasas tinkamai gyvenimo krypčiai nustatyti. Itin vertinga pasinaudoti konsultacijose vaizduote. Ji kuria atmosferą ir tuo veikia, nuspalvina kiekvieno žmogaus pasaulį. Skatinti klientą įsivaizduoti, kas galėtų būti, reiškia padėti jam žengti pirmus žingsnius kuriant realybę. Negalima klientui „prirašyti“ vaizdinių ar fantazijų. Terapiniai vaizdiniai turi atliepti kliento pasaulį – tik tada jam taps reikšmingi. Geriausia, kai klientas pats kuria vaizdinius. Apgailestavimas dėl praeities ir susirūpinimas ateitimi – du dažni būdai, kaip klientai įsivaizduoja save. Teigiama atrama galėtų būti džiaugsmingi prisiminimai ir ateities svajonės. Perdėm didelį susirūpinimą ateitimi galima padėti paversti aktyviu – pradėti planuoti ateitį. Leisti vaizduotei su nuostaba žvelgti į ateitį ir kontempliuoti jos galimybes bei galimus pavojus – vienas iš produktyviausių kūrybiško pasinaudojimo vaizduote atvejų. Tas pats ir su praeitimi. Supratęs, ką gero ir blogo padarei vakar, gali geriau planuoti rytdieną. Nuolatinė praeities vaizdinių apžvalga labai svarbi kuriant konstruktyvius ateities vaizdinius. Tiek tolimos, tiek netolimos praeities įvykiai yra dažnas dabarties problemų šaltinis. Konsultacijose svarbu atkreipti kliento dėmesį į tai, kaip jis traktuoja praeitį. Neretai jai suteikiamos fiksuotos prasmės. Net nesąmoningai vyksta aktyvi praeities potyrių atranka. Vieni buvę įvykiai itin išryškinami, o kai kurie kiti nureikšminami arba iš viso neprisimenami. Praeities poveikis dabarčiai akivaizdus. Klientas, kuris nuolat sau kartoja, kad jo vaikystė buvusi nelaiminga ir jis neturįs vilties šią traumą įveikti, dabartiniu savo gyvenimu ją realizuoja. Ir „kalti“ ne vaikystės išgyvenimai, o negebėjimas atrasti naujų praeities įvykių interpretacijų, galimybių kurti gyvenimą nepriklausomai nuo to, kokia buvo vaikystė. Konsultacijos dažniausiai baigiasi natūraliai, kai klientas pradeda suvokti savo sunkumus, gali imtis konkrečių veiksmų gyvenimui keisti. Galima sakyti, kad baigiantis konsultacijoms klientas pradeda gyvenime realizuoti jose pasiektus rezultatus. Nors faktinę baigtį lemia sutartyje suformuluoti tikslai, svarbiausias darbas klientui tik prasideda, nes tikroji terapinių pokyčių erdvė – ne konsultanto kabinetas, o realus gyvenimas.APIBENDRINIMAS
Psichologinės pagalbos teikimas jaunuoliams, jų tėvams ir pedagogams Lietuvoje kol kas senesnių tradicijų neturi. Postūmį organizuoti tokią pagalbą pedagoginio proceso dalyviams suteikė mokyklos humanizavimo ir demokratizavimo idėjos, atėjusios drauge su nauja švietimo koncepcija, Švietimo įstatymu ir kitais švietimo reformos dokumentais, priimtais Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šiuose dokumentuose iškelta pagarbos augančio vaiko asmenybei nuostata, būtinybė realiai pažinti vaiko individualybę, įvertinti psichines ir fizines jo galias bei, pasitelkus diferencijuotus ugdymo būdus ir metodus, sudaryti geriausias sąlygas laisvos, kūrybiškos, atsakingos, taigi pilnavertės, asmenybės plėtrai. Tačiau gyvenimas nuolat tampa vis sudėtingesnis, spartėja jo tempai, gausėja informacijos, kurioje sunku susigaudyti, atskirti, kas tikra, vertinga, naudinga, o kas tik apgaulė, pinklės. Smurtas, narkotikai, stresas – šiuolaikinio gyvenimo palydovai. Trapi vaiko psichika be tinkamos šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama šių sunkumų naštos, ir elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių negatyvių bruožų. Taigi galima teigti, kad psichologinės pagalbos poreikis šiuo sudėtingu gyvenamuoju metu yra labai aktualus, todėl būtina išsiaiškinti svarbiausias efektyvaus psichologinio konsultavimo prielaidas. Dr.Rimantas Kočiūnas teigia, kad jos yra keturios:1) pas konsultantas, jo nuostatos, pasirengimas, mokėjimas būti su klientu;2) konsultanto ir kliento kontakto kokybė jų bendras buvimas konsultavimo erdvėje;3) konsultavimo rezultato, dar vadinamo terapiniu kliento pokyčiu, samprata;4) tinkamos konsultavimo eigos užtikrinimas.Nuo pat psichoterapijos pradininko S.Freudo laikų iki šių dienų taip ir nerasta vienareikšmio atsakymo, kaip psichologai ir psichoterapeutai padeda žmonėms. Vis dėlto šiuo metu psichologiniame konsultavime ir psichoterapijoje įžvelgiami trys matmenys (K.Schneider, 1992):
• vidinis konsultanto brandumas – mokėjimas efektyviai spręsti savo gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas sau;• tarpasmeninis konsultanto brandumas – mokėjimas padėti kitems spręsti jų gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas jiems;• konsultanto brandumas yra procesas, o ne būsena. Tai reiškia, kad negalima būti brandžiam visur ir visada.Aišku, kad galutinis konsultavimo tikslas – padėti klientui pasikeisti pačiam arba pakeisti savo gyvenimą (kas praktiškai yra tas pats) taip, kad jis tuo būtų patenkintas. Tačiau lieka neaišku, ką ir kaip keisti. S.Oldfieldas (1983), domėjęsis, ko dažniausiai klientai tikisi iš psichologinės konsultacijos ir psichoterapijos, nurodė šiuos dalykus:• pakeisti savo jausmus, išsilaisvinti iš slogios emocinės būsenos, pradėti labiau save vertinti ir pasitikėti savimi;• geriau suprasti save ir savo problemas;• išmokti įveikti gyvenimo sunkumus ir vėl efektyviai dirbti;• pagerinti santykius su kitais žmonėmis, ypač artimaisiais.Apskritai kalbant, klientų nedomina teorijos ir koncepcijos. Jie turi savo gerovės ir laimės sampratą, tad savo darbe konsultantas turėtų vadovautis ja, o ne mėginti primesti klientui savo požiūrį į tai, kas jam atrodo geriau. Svarbiausias efektyvaus konsultavimo garantas yra konsultavimo kontaktas. Apibendrinant visa, kas yra svarbu konsultavimo kontaktui, būtų galima įvardyti tokius svarbiausius elementus:• pagarba klientui, o ne jo atstūmimas;• įsijautimas į kliento gyvenimą, o ne patarinėjimas, kaip jam gyventi;• nuoširdumas, o ne apsimetinėjimas;• atvirumas, o ne mėginimas „slėptis“ už savo profesijos;• konkretumas bendraujant, o ne abstraktus intelektualizavimas.Konsultavimas – tai seka nuoseklių įvykių, vedančių kliento iškeltų tikslų ir trokštamo rezultato link. Konsultantui būtina rūpintis, kad darbas nevirstų chaotišku blaškymusi. Norėdami geriau suprasti kliento gyvenimą ir kaip jį veikia problemos, turėtume apžvelgti visų kliento santykių visumą. Galima nurodyti keturis svarbiausius tų santykių matmenis:• santykiai su fizine aplinka, apimą ir santykį su savo kūnu;• santykiai su kitais žmonėmis;• santykiai su pačiu savimi;• santykis su egzistuojančių ne žmoguje prasmių, vertybių lauku (dvasinio gyvenimo matmuo).Konsultacijos dažniausiai baigiasi natūraliai, kai klientas pradeda suvokti savo sunkumus, gali imtis konkrečių veiksmų gyvenimui keisti. O geriausiai konsultavimo rezultatą atspindėtų pasiektas supratimas, suformuluotas senovės išmončių „Pažink save, mylėk kaimyną ir daryk gerus darbus”.LITERATŪRA
1. Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. V.:lumen, 1995.2. Vaikų psichologinis konsultavimas. Sudarė Giedrienė R., Grudzinskas J., Navaitis G. V,1999. 3. Bulotaitė L., Pivorienė R.V., Sturlienė N. Drauge su vaiku… V, 2001.4. Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. V.: Tyto Alba, 1997