Atmintis Atminties procesaiPirmus eksperimentinius atminties tyrimus XIX a. pabaigoje atliko H.Ebbinghaus. Pirmųjų atminties tyrimų pagrindu buvo sugriauta atminties kaip vaško lentelės koncepcija (sukurta Platono), kurioje teigiama kad mintys ir jutimai įsispaudžia atmintyje kaip vaškinėje lentelėje. H.Ebbinghaus darė bandymus pats su savimi ir nustatė kiekybinius beprasmių skiemenų sekos įsiminimo, laikymo atmintyje, atsiminimo ir užmiršimo dėsnius. Jis nustatė, kad egzistuoja ryšys tarp pirmojo mokymosi laiko ir vėlesnio atgaminimo, atrado užmiršimo kreivę, kuri demonstruoja, kad užmiršimas vyksta ne tiesiškai -iš pradžių jis staigus, po to lėtėja. Atmintis – tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta (t.y. patyrimo istoriją) ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.Pagrindiniai atminties procesai yra:Įsiminimas;Saugojimas (laikymas) atmintyje;Atsiminimas;Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje, įsiminimas yra skirstomas į valingą (kai žmogus tikslingai, pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, stengiasi įsiminti įvairius stimulus, įvykius, vaizdus, mintis, judesius ir t.t.) ir nevalingą (kai neturima tikslo įsiminti kokią nors medžiagą ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas) įsiminimą.Saugojimas atmintyje – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas.Atsiminimas – tai atmintyje laikomos informacijos paieškų ir atgaivinimo procesas. Prireikus (o kartais ir spontaniškai) mes paimame informaciją iš saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką, yra atsimenama tarsi vėl būtų atgaminamas patyrimas. Atsiminimas gali būti valingas ir vykti be valios pastangų.Užmiršimas kartais taipogi įvardinamas kaip atminties procesas (lygis). Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo įsiminta ar išmokta. Dažnai atsitinka, kad užmirštama tik konkreti medžiagos forma, bet jos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, kokybiškai pakeičiamas ir yra įtraukiamas į jo patirtį.
Priklausomai nuo jutimo organų, kuriais buvo gauta informacija, ir šios medžiagos turinio yra išskiriamos keturios atminties rūšys:Motorinė (judesių) atmintis – judesių, jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas.Emocinė atmintis– patirtų jausmų, emocinių būsenų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atgaminimas;Vaizdinė atmintis– informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vaizdinių pavidalu. Vaizdinys yra šiuo metu nesuvokiamo objekto vaizdas.Žodinė-loginė (verbalinė) atmintis– žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Žodinei-loginei atminčiai yra būdingas sudėtingas medžiagos perkodavimas, susijęs su esminės informacijos apibendrinimu ir atsiribojimu nuo neesminių detalių. Dėl šios priežasties žmogus įsimena plačios medžiagos, gautos iš žodinių pranešimų, skaitomų knygų, turinį, tačiau tuo pat metu yra visiškai nepajėgus atmintyje išlaikyti jos raidinę-žodinę išraišką.Atminties struktūros: informacijos apdorojimo sistemaAtkinsonas ir Shiffrinas pasiūlė atminties modelį, kuriame skiriami trys atminties komponentai:Jutiminė atmintis;Trumpalaikė atmintis;Ilgalaikė atmintis. 1) Jutiminėje atmintyje labai trumpą laiką laikoma jutimo organų perduota ir jutimiškai apdorota (t.y. suvokta) informacija. Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją laikotarpiui, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas yra vertas dėmesio, ar ne. 2) Trumpalaikėje atmintyje dėmesio verti duomenys iš jutimo organų ir ilgalaikės atminties yra trumpam fiksuojami ir operatyviai pertvarkomi (koduojami). Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi ilgesniu informacijos išlaikymu (be kartojimų išlaikoma iki 10-20s, kitų autorių nuomone net iki 30s). Biologinis trumpalaikės atminties pagrindas yra elektriniai pakitimai, vykstantys nervinėse ląstelėse. Trumpalaikėje atmintyje vienu metu gali būti laikomi 7 ± 2 simboliai (“magiškasis septynetas plius minus du” J.Miller, 1956). Tad čia esanti informacija tik preliminariai yra sutvarkoma (užkoduojama), nes reikalinga vieta naujai, iš jutiminės atminties ateinančiai informacijai. Aktyvaus kartojimo (paprastai vidine kalba) dėka informacija iš trumpalaikės atminties pereina į ilgalaikę atmintį. Beje, ji bet kada gali būti grąžinta į trumpalaikę atmintį, panaudota mąstymo operacijoms ir vėl patalpinta į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste.
Kad informacija būtų išsaugoma ilgalaikėje atmintyje, vien kartojimo nepakanka. Mes informaciją trumpalaikėje atmintyje užkoduojame. Informacija gali būti apdorojama nevalingai (informacija apdorojama be pastangų, jos neįsisąmoninant. Pvz.: gimtosios kalbos žodžių reikšmė įsidėmima automatiškai) ir valingai (kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Tada mes sąmoningai ją kartojame arba pertvarkome (įprasminame)). Informacija valingai gali būti koduojama: Pagal prasmę: apdorodami žodinę informaciją, kad ją galima būtų išlaikyti, paprastai koduojame jos prasmę. Pvz.: siejame ją su tuo, kas jau žinoma, arba su tuo, ką įsivaizduojame. Ar girdėsime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina”, priklauso nuo konteksto ir nuo mūsų patirties. Mes prisimename ne visiškai tiksliai – prisimename tai, ką užkodavome. Mokydamiesi egzaminui galite prisiminti savo užrašus, bet ne pačią paskaitą, nes skaitant arba klausant pasakojimo, protas kuria to įvykio modelį, kurį vėliau ir prisimename.Vaizdiniais (regimasis kodavimas): atsiminti konkrečius daiktavardžius padeda ne tik prasmės, bet ir to daikto vaizdinis kodavimas. Žmonės, kurie susidaro ryškius atsimenamos informacijos vaizdus, geriau ją atsimena. Kita vertus, geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius. 3) Informaciją sutvarkant: sutvarkyta informacija atsimenama geriausiai. Informacija gali būti sutvarkoma dvejopai:Susiejant informaciją į prasminius vienetus: pvz.: kiniečiai gali be vargo atkurti visus hieroglifą sudarančius brūkšnelius, nes jie jam siejasi į vieną prasmingą žodį.Sutvarkant informaciją hierarchiškai: geriausiai atsimename kai ne tik susiejame informaciją į vienetus (grupuojame), bet ir sudarome hierarchines struktūras – pvz.: susidarome paskaitos planą (tema-potemės-pastraipos-apibrėžimai-pavyzdžiai…).
3) Ilgalaikė atmintis. Saugojimas (laikymas) atmintyjeInformacija (žinios mokėjimai, įgūdžiai) ilgalaikėje atmintyje išlaikoma ilgą laiką, o jos apimtis yra neribota. Galima išskirti du ilgalaikėje atmintyje laikomos informacijos tipus. Pirmasis tipas yra susijęs su specifiniais asmens gyvenimo įvykiais ir funkcionuoja kaip savotiškas autobiografijos rezervas. Šis atminties tipas yra vadinamas epizodine atmintimi. Antrasis informacijos tipas ilgalaikėje atmintyje yra susijęs su bendromis žiniomis ir laikomas semantinėje atmintyje. Šalia epizodinės ir semantinės atminties galima paminėti ir veiksminę atminį, kuri paprastai apima įpročių formavimą ir išlaikymą.
Biologiniai ilgalaikės atminties pagrindai:Tyrimai, atlikti siekiant įvardinti atminties biologinius (fiziologinius) pagrindus, atskleidė daug faktų. Žinoma, kad su atmintimi susijusios smegenų struktūros, smegenų žievė, nervų sistemos mediatoriai, pokyčiai sinapsėse ir RNR (ribonukleino rūgštyse), bei proteinų sintezėje. Tačiau ši sritis dar turi daug neaiškumų. Pateiksiu keletą biologinių faktų:Atmintis sutrinka, pažeidus tam tikras smegenų žievės zonas;Hipokampas (smegenų požievio struktūra) atlieka svarbų vaidmenį atminties procese. Po hipokampo pašalinimo žmogus negali atsiminti naujos (po pašalinimo įgytos) informacijos (anterogradinė amnezija), bei informacijos, suvoktos tuoj prieš hipokampo pašalinimą (retrogradinė amnezija). Šiais faktai remiasi konsolidavimo hipotezė, teigianti, kad prieš patenkant informacijai į smegenų žievę, ji yra laikoma hipokampe.Atminčiai reikšminga proteinų sintezė. Tyrimai su sliekais: sąlyginių refleksų atsiradimas yra susijęs su RNR (reguliuojančios proteinų sintezę organizme) pokyčiais. O šių proteinų sintezės blokavimas blokuoja išmokimą.Atmintį įtakoja keletas nervų sistemos mediatorių (acetilcholinas ir glutamatas). Jų trūkumas susijęs su atminties problemomis.Aplinkos stimuliacija ir išmokimas veikia nervų sistemos savybes. Praturtintoje aplinkoje augintų žiurkių smegenų žievė buvo storesnė ir sunkesnė, smegenyse buvo daugiau acetilcholino, nervinės ląstelės turėjo daugiau dendritinių atsišakojimų (t.y. galėjo perduoti informaciją į didesnį skaičių kitų ląstelių) nei žiurkių, augintų skurdžioje aplinkoje.AtsiminimasIšskiriamos trys atsiminimo rūšys:Atpažinimas – objekto, įvykio atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus. Pakartotinai suvokiamas objektas atpažįstamas, jį palyginus su atmintyje laikomu šio objekto vaizdiniu.Atgaminimas – tikslus objekto (informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo pojūčiais suvokiamas. Atgaminimo būdu paprastai atsimenami objektai (daiktai, skaičiai, žodžiai, atvaizdai, prasminiai tekstai) tiksliai tokie, kokie jie buvo užfiksuoti atmintyje, nieko nepridedant, nepapildant.Atkūrimas – kai įsiminimas yra netikslus arba dalis įsimintos medžiagos yra užmirštama, žmogus šią medžiagą apibendrina, savaip pertvarko bei atsimena ją kartu su kitais ankstesnės patirties dalykais. Šis atsiminimo procesas vadinamas atkūrimu.
Tyrimai rodo, kad priklausomai nuo naudojamo atsiminimo būdo (atpažinimo, atgaminimo, atkūrimo) mes atsimename skirtingą kiekį informacijos. Daugiausiai atsimename atpažinimo būdu.Hipnozės būsenoje atsimenami dalykai byloja apie tai, kad žmogus atmintyje laiko daugiau informacijos nei kad jam pavyksta atsiminti. Užuominos, padedančios atsimintiAtsimenant informacija yra ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę. Šiam ištraukimui padeda asociacijos, užuominos, nuorodos. Tai vaizdžiai atsispindi pavyzdžiuose, kai pamačius kokį nors daiktą, mus užplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius arba“liežuvio galo” fenomeno atveju, kai mes žinome, jog “atsimename” tą daiktą, tačiau niekaip negalime pasakyti jo pavadinimo ir pan. Tokiu atveju dažnai mintyse peržvelgiame panašiai skambančius žodžius (tai byloja apie informacijos užkodavimą ilgalaikėje atmintyje ne tik prasminiu būdu, bet ir pagal skambėjimą).Kartais informaciją atsiminti padeda grįžimas į pradinį kontekstą. Kuomet įsiminimo ir atsiminimo kontekstai yra panašūs, atsimenamas didesnis informacijos kiekis ir ji yra tikslesnė. Šis kontekstas gali būti fizinis, emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir atsiminimo aplinką. Emocinis kontekstas yra emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir atsiminimo metu. Kai įsiminimas vyksta, esant tam tikrai emocinei būsenai (pakiliai ar liūdnai/prislėgatai), daug lengviau prisimenama, esant analogiškai nuotaikai. Žmonės yra linkę gerus ar blogus įvykius susieti su juos lydinčiom emocijom. Dėl šios priežasties, kuomet gerai jaučiamės, prisimenam gerus įvykius, geriau save vertinam ir taip pratęsiam šią nuotaiką. Ir atvirkščiai: būdami prislėgtos nuotaikos, žmonės prisimena niūrius savo gyvenimo nutikimus. Fiziologinis kontekstas – tai fiziologinės organizmo būsenos įsiminimo ir atgaminimo metu. Fiziologinio konteksto pavyzdžiu gali būti psichoaktyvių medžiagų sukeltos būsenos ir atvejai, kai šių būsenų metu įgyti įgūdžiai (išmokimas) sunkiai prisimenami, medžiagai nustojus veikti, ir vėl atsimenami, kai medžiagos poveikis organizmui atnaujinamas.Užmiršimas Viena iš užmiršimo priežasčių – informacijos neužkodavimas. Kaip jau buvo minėta, tam tikra informacija yra koduojama automatiškai, bet kitai informacijai apdoroti reikia pastangų. Kai nesistengiama, tai ir neatsimenama. Kelių dalykų, ypač panašių, mokymasis taip pat gali trukdyti atkurti kitus dalykus. Toks reiškinys vadinamas proaktyviąja interferencija, kas reiškia, kad tai, kas buvo išmokta anksčiau kliudo prisiminti naują informaciją. Kaupiantis vis daugiau informacijos, atminties talpa nepersipildo, tačiau ji tampa netvarkinga. Retroaktyvioji interferencija – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesniajai informacijai prisiminti. Šią interferencijos formą galima susilpninti mažinant trukdančių įvykių skaičių, pvz., įsiminus naują informaciją, eiti miegoti. Taip pat galimas ir motyvuotas užmiršimas. S. Freud’as, sukūręs išstūmimo sąvoką, teigė, kad mūsų atminties sistemos pačios save cenzūruoja. Kad apsaugotume savivaizdį ir sumažintume nerimą, skausmingus atsiminimus galime išstumti. Tačiau nugramzdinti atsiminimai, pasak Freud’o, vis dėlto nedingsta ir kantrumu bei pastangomis psichoterapijos metu arba remiantis vėlesnėmis užuominomis, gali būti atkurti. Užmiršti galima bet kurioje atminties pakopoje. Apdorodami informaciją, ją sijojame, keičiame arba didelę jos dalį prarandame.
6.3. Atminties konstruktyvumas Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas. Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos įsiminimo bei jos užmiršimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų. Tačiau atmintis papildo nepilnus mūsų atsiminimus, prikonstruoja trūkstamas detales. Į atmintį patekusi informacija čia yra įjungiama į čia jau egzistuojančią struktūrą – į saugomos informacijos visumą. Tad atsimenant tam tikrą informaciją, ji iš atminties ištraukiama kiek pakeista (prie jos kažkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko informacijos gabaliuke nebuvo, arba kažkas atimta, kas buvo informacijos gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).
Atsiminimo tikslumą veikia schemos – tai apibendrinti (schematiški) dažnai sutinkamų daiktų, situacijų, žmonių grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes galime ekonomiškai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius. Pvz., mums yra aišku, kas slypi už žodžio “lėktuvas”, tačiau siekdami šią informaciją perteikti žmogui nesusidūrusiam su tokiu žodžiu (objektu), mes sugaištume daug laiko, kol paaiškintume. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.Tačiau nepaisant didelės naudos, schemos (ar stereotipai – schemos apie žmonių grupes) dažnai mažina mūsų atmintis tikslumą. Atsiminimai praranda su schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų schemai būdingų detalių. Atsiminimų tikslumą veikia ir post faktum (po įvykio) gauta informacija. Ši informacija įjungiama į įvykio atsiminimą, tartum būtų paties asmens suvokta.6.4. Atminties gerinimo (įsiminimą lengvinančios) priemonės1) Medžiagos kartojimas; 2) Mokymosi paskirstymas laike; 3) Medžiagos prasmingumas; 4) Pozicijos eilėje efektas 5) Konteksto įtaka.Kiekvieno žmogaus atmintis yra individuali, tad patartina ją pažinti ir šios informacijos pagrindu susikurti “metateoriją” apie tinkamiausius įsiminimo ir saugojimo atmintyje metodus.Svarbiausiu ir universaliu veiksniu yra medžiagos įprasminimas, susiejimas su turima informacija (patirtimi). Priemonės, kurių pagalba nauja informacija yra siejama su atmintyje jau saugoma informacija, yra vadinamos mnemoninėmis priemonėmis.Svarbiausiu ir universaliu įsiminimą lengvinančiu veiksniu yra medžiagos įprasminimas, susiejimas su turima informacija (patirtimi). Įsiminimo procesą efektyvesniu taip pat gali padaryti: 1) Medžiagos grupavimas 2) “Locus metodas”; 3) Piktogramos 4) Suvokimo stiprinimas (daiktas įsivaizduojamas spalvingu, juokingu, mažesniu ar didesniu nei paprastai, gyvu/judančiu, padidinamas objektų skaičius). 5) Visapusiškas medžiagos suvokimas 6) Vaizduotės lavinimas 7) Visų atminties rūšių lavinimas 8) Dėmesio lavinimas.Teksto geram įsiminimui siūloma mokytis pagal planą: 1) Peržvelgti teksto antraštes, suformuluoti klausimus; 2) Nuosekliai skaityti medžiagą, bandant atsakyti į iškeltus klausimus; 3) Po kiekvienos dalies pakartoti, ką toje dalyje skaitei; 4) Perskaičius visą tekstą pasitikrinti, kaip atsimeni pagrindinius sužinotus faktus ir bandyti juos susieti tarpusavyje; 5) Sukurti pavyzdžių; 6) Skaitant stengtis numatyti, kas bus toliau. Taip stiprinami ryšiai tarp įsimenamos medžiagos dalių bei kuriamos užuominos, padėsiančios ištraukti iš atminties saugomą informaciją; 7) Papildomai pasigilinti į tas vietas, kurios stringa.