Psichologija: TEMPERAMENTAS IR CHARAKTERIS

Psichologija: TEMPERAMENTAS IR CHARAKTERIS

TURINYS

1.ĮVADAS

2. TEMPERAMENTAS

a. Fiziologinis suskirstymas pagal I. Pavlovą;

b. Temperamentų tipai (pagal I. Kantą);

c. Praplėsta temperamento sąvoka pagal H. Aizenką;

3. CHARAKTERIS

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus gimsta su tik jam vienam būdingomis tam
Tikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo – unikalaus, individualaus genų

derinio. Ar tai reiškia, kad tos savybės vyraus jo asmenybėje? Norint

pažinti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, reikia suvokti

priežastis, lemiančias jos veiklos kryptingumą. Supratimas, kas

asmenybėje yra įgimta, o kas susiformuoja raidos procese, reikalauja šiek tiek žinoti apie temperamentą irr charakterį.

Temperamentas

Temperamentas – tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios
Psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.Tai įgimtų centrinės nervų

sistemos savybių išraiška. Centrinę nervų sistemą, sudarytą iš galvos

ir stuburo smegenų, turi ir žmonės, ir gyvūnai. Rusų mokslininkas I.

Pavlovas pasiūlė tiek žmones, tiek gyvūnus skirstyti fiziologiniu

pagrindu pagal jaudinimo ir slopimo procesų savybes (1pav.):

jų jėgą (gali būti stiprūs ir silpni), pusiausvyrą (lengvai ar sunkiai grįžtama į pradinę padėtį), paslankumą (ar lengvai pereinama nuo vienos būsenos prie kitos).

1pav. Temperamento ir nervų sistemos procesų ryšys

Pagal jaudinimo irr slopimo savybes I. Pavlovas išskyrė 4

temperamentų tipus, jiems pritaikęs dar Hipokrato temperamentų pavadinimus, kadangi I.Pavlovo tipai priminė Hipokrato aprašytus temperamentų požymius.

Žinoma, I. Pavlovo temperamentų klasifikacija buvo daug kritikuota ir pripažinta

kaip gana ribota, tačiau ja patogu naudotis, apibūdinant žm

mogaus

priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui, bandant numatyti jo

veiklos tempus, dėmesio ir emocinių išgyvenimų ypatybes.

Pavlovas buvo ne vienintelis mokslininkas, domėjęsis temperamento

Tipų pasireiškimu asmenybėje. Vokiečių filosofas I. Kantas (I. Kant) gana

išsamiai aprašė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas

savybes:

• cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos

tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra

išdidus, savimyla, kartais netgi šykštus; elgiasi rafinuotai ir

ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti ir

pasipūtimo;
• sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, didelis optimistas, mėgsta
bendrauti ir dėl to yra visų mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl
kartais pažada net nepagalvojęs, ar galės tą pažadą ištesėti; nemėgsta
monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti.

• melancholikas: jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežasčių

nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors immdamasis, daugiausia

galvoja ne apie sėkmę, o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos

jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės

ištesėti;
• flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet

sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir

principingas; taktiška, atsargi ir nemėgstanti viešumos asmenybė.

Verta paminėti pavyzdį, patvirtinantį įgimtų nervų sistemos

savybių reikšmę žmogaus elgesiui. Anglų psichologas (Chess) stebėjo

(1970), ką tik gimusių kūdikių elgesį ir suskirstė juos į 4

temperamentų tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi prašydami maisto.

Vieni iš jų

ų verkdavo intensyviai ir garsiai, bet, gavę maisto, tuojau

nurimdavo. Jie buvo priskirti sangviniko tipui. Kiti po stipraus

reikalavimo dar kurį laiką negalėdavo nurimti (cholerikai). Dar kiti

maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę, lengvai

nurimdavo (flegmatikai), o paskutiniosios grupės kūdikiai vergdavo

silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo (jie buvo

priskirti melancholiko tipui). Metams bėgant, visi šie vaikai buvo

kartas nuo karto surenkami, stebimi, apklausiami. Pasirodė, kad

spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui pasitvirtino daugeliu atvejų.

Reikėtų paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik

nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų temperamentų
bruožų,

tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamento
savybės.

Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė

temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į

ekstraversiją ir intraversiją (orientacija į aplinką arba į save),

emocinį stabilumą ir neurotizmą (2.pav).

2. pav. Ekstraversijos, intraversijos ir emocinio stabilumo ryšys su

temperamento tipais (pagal H. Aizenką)

Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų

veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus

veiklos tempus, emocines reakcijas.

Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš

didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis

kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą,

kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį.

Temperamento ypatybes galima ai

iškinti ir hormoninių liaukų

veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus

veiklos tempus, emocines reakcijas.

Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų

veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus

veiklos tempus, emocines reakcijas.

Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš

didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis

kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą,

kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį.

Įgimtos fizinės savybės (išorės bruožai, klausos, regos, judėjimo

duomenys) taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi.

Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę, reikia pabrėžti, kad jie

yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį

Mallifert dvynių atvejį (JAV), kai visiškai vienodas įgimtas savybes

(genotipą) turintys berniukai, tuojau po gimimo buvo atskirti ir

išaugo skirtingomis sąlygomis. Atsitiktinai susitikus po 39 metų,

pasirodė, kad, nors jie ir pasirinko tą pačią profesiją, taip pat

pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka.

Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema:

vieniems iš jų priskiriami „geri“, o kitiems „blogi“ bruožai. Tokie

vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų

temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir

tie pa

atys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose

situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu.

Temperamento savybių pakeisti neįmanoma, jų pasirinkti negalime –
nėra

ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės

aplinkos ir vieni prie kitų, būdami įvairesnių temperamentų. Vis

dėlto, ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti

neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus (tegu sangvinikas tampa

pastovesnis, cholerikas – santūresnis, flegmatikas tegu stengiasi tapti energingesnis, o melancholikas – drąsesnis, dirbdamas ir bendraudamas su žmonėmis).

Charakteris

Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti

asmenybės savybių. Pats žodis yra kilęs iš senovės graikų kalbos,

lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Per prabėgusius šimtmečius

apie charakterį parašyta daugybė darbų, kurie rodo dideles pastangas

moksliškai pažinti ir praktikoje pritaikyti žinias apie charakterį.

Charakteris – tai visuma asmenybės savitų individualių psichinių

savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai. Psichologijos istorijoje

buvo pareikštos trys pagrindinės hipotezės apie charakterio kilmę:

vieni teigė, kad charakteris yra sąlygojamas įgimtų (ir paveldėtų)

savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų

įtakos, ir treti, jog jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu.

Charakterio tyrimai moksliniais metodais prasidėjo 19a. antroje
pusėje.

Kartu formavosi ir atskira psichologijos šaka – charakteriologija.

Buvo manoma, kad charakterio tipus galima nustatyti, išsiaiškinus

proto, jausmų ir valios proporcijas charakterio struktūroje. Pvz.,

žinomas charakteriologas R.Malaperas siūlė skirti šias charakterių rūšis:
apatiškas, efektyvus, aktyvus, pusiausviras ir valingas.

20a. pirmoje pusėje susilaukė dėmesio E. Krečmerio teorija apie

charakterio ryšius su kūno konstitucija. Ji aiškina, kad platūs,

apkūnūs žmonės yra linksmesni, realistiškesni, mėgsta bendrauti,

nuspalvina visas charakterio savybes. Jei imsime papraščiausią

charakterio savybę – darbštumą, tai, suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir t.t. darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis

temperamentų charakteristikomis. Tačiau to paties temperamento

pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai. Charakterio

valingųjų bruožų dėka, žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus bendraudamas ir dirbdamas.

Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios

ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakterio
bruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo,

niekinimo ir smerkimo, ir kt. bruožais).

Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumu ir išpuikimo,

savigarbos, menkavertiškumo bei egocentriškumo ir kt. bruožais.

Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumą ir

tingumą, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo, pastovumo bei

aplaidumo ir kt. bruožus.

Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręsti
Pasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitoms
Asmeninėms vertybėms. Iš čia atsiranda nenuilstančių veikėjų už tėvynės laisvę,
Mokslo pasiekimų įdiegimą, labdarystės platinimą ir kt. Vienoks ar kitoks

žmogaus būties prasmės supratimas formuoja disciplinuoto veikėjo,

dorovės saugotojo, anarchinio pesimisto ir kitus bruožus.

Iš seno valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji

charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo,

savireguliacijos ypatybių.

Emociniai charakterio bruožai kartu su temperamentu pasireiškia

asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita, atsparumu stresams

ir panašiai. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tai, kas

yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu.

Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas,

aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose,

todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris

pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje,

kalboje, bendravime.

Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jas
Sąmoningai keisdamas ir tobulindamas.

LITERATŪRA:

Žurnalas „Psichologija tau“;

KTU „Psichologija“;

Informacija iš keleto lapų, kuriuos paskaitų metu davė dėstytoja;

Leave a Comment