Psichologija: TEMPERAMENTAS IR CHARAKTERIS
TURINYS
1.ĮVADAS 2. TEMPERAMENTAS a. Fiziologinis suskirstymas pagal I. Pavlovą; b. Temperamentų tipai (pagal I. Kantą); c. Praplėsta temperamento sąvoka pagal H. Aizenką; 3. CHARAKTERIS
ĮVADAS
Kiekvienas žmogus gimsta su tik jam vienam būdingomis tamTikromis savybėmis. Tai priklauso nuo genotipo – unikalaus, individualaus genų derinio. Ar tai reiškia, kad tos savybės vyraus jo asmenybėje? Norint pažinti tiek savo, tiek kito žmogaus asmenybę, reikia suvokti priežastis, lemiančias jos veiklos kryptingumą. Supratimas, kas asmenybėje yra įgimta, o kas susiformuoja raidos procese, reikalauja šiek tiek žinoti apie temperamentą ir charakterį.
Temperamentas
Temperamentas – tai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančiosPsichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu.Tai įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Centrinę nervų sistemą, sudarytą iš galvos ir stuburo smegenų, turi ir žmonės, ir gyvūnai. Rusų mokslininkas I. Pavlovas pasiūlė tiek žmones, tiek gyvūnus skirstyti fiziologiniu pagrindu pagal jaudinimo ir slopimo procesų savybes (1pav.):
jų jėgą (gali būti stiprūs ir silpni), pusiausvyrą (lengvai ar sunkiai grįžtama į pradinę padėtį), paslankumą (ar lengvai pereinama nuo vienos būsenos prie kitos).
1pav. Temperamento ir nervų sistemos procesų ryšys
Pagal jaudinimo ir slopimo savybes I. Pavlovas išskyrė 4 temperamentų tipus, jiems pritaikęs dar Hipokrato temperamentų pavadinimus, kadangi I.Pavlovo tipai priminė Hipokrato aprašytus temperamentų požymius. Žinoma, I. Pavlovo temperamentų klasifikacija buvo daug kritikuota ir pripažinta kaip gana ribota, tačiau ja patogu naudotis, apibūdinant žmogaus priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui, bandant numatyti jo veiklos tempus, dėmesio ir emocinių išgyvenimų ypatybes. Pavlovas buvo ne vienintelis mokslininkas, domėjęsis temperamento Tipų pasireiškimu asmenybėje. Vokiečių filosofas I. Kantas (I. Kant) gana išsamiai aprašė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas
savybes: • cholerikas: greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra išdidus, savimyla, kartais netgi šykštus; elgiasi rafinuotai ir ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti ir pasipūtimo; • sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, didelis optimistas, mėgstabendrauti ir dėl to yra visų mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėlkartais pažada net nepagalvojęs, ar galės tą pažadą ištesėti; nemėgstamonotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti. • melancholikas: jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežasčių nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis, daugiausia galvoja ne apie sėkmę, o apie tai, kaip išvengti nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės ištesėti; • flegmatikas: šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir principingas; taktiška, atsargi ir nemėgstanti viešumos asmenybė.Verta paminėti pavyzdį, patvirtinantį įgimtų nervų sistemos savybių reikšmę žmogaus elgesiui. Anglų psichologas (Chess) stebėjo (1970), ką tik gimusių kūdikių elgesį ir suskirstė juos į 4 temperamentų tipus pagal tai, kaip jie elgdavosi prašydami maisto. Vieni iš jų verkdavo intensyviai ir garsiai, bet, gavę maisto, tuojau nurimdavo. Jie buvo priskirti sangviniko tipui. Kiti po stipraus reikalavimo dar kurį laiką negalėdavo nurimti (cholerikai). Dar kiti maisto pradėdavo reikalauti pavėluotai, tačiau pavalgę, lengvai nurimdavo (flegmatikai), o paskutiniosios grupės kūdikiai vergdavo silpnai ir tyliai; pamaitinti dar ilgai verkšlendavo (jie buvo priskirti melancholiko tipui). Metams bėgant, visi šie vaikai buvo kartas nuo karto surenkami, stebimi, apklausiami. Pasirodė, kad spėjimas apie priklausomybę vienam ar kitam temperamento tipui pasitvirtino daugeliu atvejų.
Reikėtų paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temperamente rasime visų temperamentųbruožų, tačiau vis dėlto dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamentosavybės.
Anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck) šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į ekstraversiją ir intraversiją (orientacija į aplinką arba į save), emocinį stabilumą ir neurotizmą (2.pav).
2. pav. Ekstraversijos, intraversijos ir emocinio stabilumo ryšys su temperamento tipais (pagal H. Aizenką)
Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas. Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį. Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas.
Temperamento ypatybes galima aiškinti ir hormoninių liaukų veiklos skirtumais, nes įvairių hormonų kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas. Asmenybės savybės iš dalies priklauso ir nuo to, kuris iš didžiųjų galvos smegenų pusrutulių yra labiau išsivystęs. Kairysis kontroliuoja loginį mąstymą, dešinysis – intuityvų mąstymą, kūrybingumą, todėl smarkesnis vieno ar kito iš pusrutulių išsivystymas gali lemti žmogaus polinkį į konkrečią veiklos rūšį. Įgimtos fizinės savybės (išorės bruožai, klausos, regos, judėjimo duomenys) taip pat įtakoja asmenybės formavimąsi. Apibendrinant įgimtų veiksnių reikšmę, reikia pabrėžti, kad jie yra labai svarbūs, tačiau ne vieninteliai. Verta prisiminti garsųjį Mallifert dvynių atvejį (JAV), kai visiškai vienodas įgimtas savybes
(genotipą) turintys berniukai, tuojau po gimimo buvo atskirti ir išaugo skirtingomis sąlygomis. Atsitiktinai susitikus po 39 metų, pasirodė, kad, nors jie ir pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi. Tai rodo, kad, nors įgimtos savybės ir labai svarbios, ne mažiau reikšmės asmenybės susiformavimui turi ir aplinka. Kalbėdami apie temperamentus, susiduriame su vertinimo problema: vieniems iš jų priskiriami „geri“, o kitiems „blogi“ bruožai. Tokie vertinimai nėra teisingi, kadangi nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų temperamento bruožų. Kiekvienas temperamentas turi savo privalumų, ir tie patys bruožai gali būti skirtingai vertinami skirtingose situacijose. Nuo to priklauso, kokie charakterio bruožai susiformuoja jų pagrindu. Temperamento savybių pakeisti neįmanoma, jų pasirinkti negalime –nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų, būdami įvairesnių temperamentų. Vis dėlto, ugdymo ir saviugdos tikslas turėtų būti siekimas mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus (tegu sangvinikas tampa pastovesnis, cholerikas – santūresnis, flegmatikas tegu stengiasi tapti energingesnis, o melancholikas – drąsesnis, dirbdamas ir bendraudamas su žmonėmis).Charakteris
Charakteris yra viena iš seniausiai pastebėtų ir mėgintų aprašyti asmenybės savybių. Pats žodis yra kilęs iš senovės graikų kalbos, lietuviškai reiškia bruožas, antspaudas. Per prabėgusius šimtmečius apie charakterį parašyta daugybė darbų, kurie rodo dideles pastangas moksliškai pažinti ir praktikoje pritaikyti žinias apie charakterį. Charakteris – tai visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai. Psichologijos istorijoje buvo pareikštos trys pagrindinės hipotezės apie charakterio kilmę: vieni teigė, kad charakteris yra sąlygojamas įgimtų (ir paveldėtų) savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų
įtakos, ir treti, jog jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Charakterio tyrimai moksliniais metodais prasidėjo 19a. antrojepusėje. Kartu formavosi ir atskira psichologijos šaka – charakteriologija. Buvo manoma, kad charakterio tipus galima nustatyti, išsiaiškinus proto, jausmų ir valios proporcijas charakterio struktūroje. Pvz., žinomas charakteriologas R.Malaperas siūlė skirti šias charakterių rūšis:apatiškas, efektyvus, aktyvus, pusiausviras ir valingas.20a. pirmoje pusėje susilaukė dėmesio E. Krečmerio teorija apie charakterio ryšius su kūno konstitucija. Ji aiškina, kad platūs, apkūnūs žmonės yra linksmesni, realistiškesni, mėgsta bendrauti, nuspalvina visas charakterio savybes. Jei imsime papraščiausią charakterio savybę – darbštumą, tai, suprantama, kad sangviniko, flegmatiko, choleriko ir t.t. darbštumas bus skirtingas savo tempais, pastovumu ir kitomis temperamentų charakteristikomis. Tačiau to paties temperamento pagrindu gali formuotis skirtingi charakterio bruožai. Charakterio valingųjų bruožų dėka, žmogus gali reguliuoti savo temperamento pasireiškimus bendraudamas ir dirbdamas. Svarbią charakterio dalį sudaro nuostatos. Kai jos tampa ryškios ir būdingos tai asmenybei, vadinamos charakterio bruožais. Charakteriobruožais gali tapti nuostatos kitiems žmonėms (humaniškumo, draugiškumo, niekinimo ir smerkimo, ir kt. bruožais). Nuostatos savo asmenybei gali pasireikšti kuklumu ir išpuikimo, savigarbos, menkavertiškumo bei egocentriškumo ir kt. bruožais. Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumą ir tingumą, darbo sąžiningumo, kūrybiškumo ir iniciatyvumo, pastovumo bei aplaidumo ir kt. bruožus. Sudėtingi charakterio bruožai formuojasi dėl nuostatų spręstiPasaulio bei žmogaus problemas, dėl nuostatų religijai, mokslui ir kitomsAsmeninėms vertybėms. Iš čia atsiranda nenuilstančių veikėjų už tėvynės laisvę,Mokslo pasiekimų įdiegimą, labdarystės platinimą ir kt. Vienoks ar kitoks žmogaus būties prasmės supratimas formuoja disciplinuoto veikėjo,
dorovės saugotojo, anarchinio pesimisto ir kitus bruožus. Iš seno valia laikoma charakterio stuburu, nes valingieji charakterio bruožai teikia jam tvirtumo, pastovumo, organizuotumo, savireguliacijos ypatybių. Emociniai charakterio bruožai kartu su temperamentu pasireiškia asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita, atsparumu stresams ir panašiai. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tai, kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. Charakterio formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Bruožai gali skirtingai pasireikšti įvairiose situacijose, todėl verta nagrinėti juos ne pavieniui, o kaip visumą. Charakteris pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka, bet ir pats žmogus, jasSąmoningai keisdamas ir tobulindamas.LITERATŪRA:
Žurnalas „Psichologija tau“; KTU „Psichologija“; Informacija iš keleto lapų, kuriuos paskaitų metu davė dėstytoja;