Profesinės psichologijos pagrindų pranešimas „PSICHOLOGINĖS KRIZĖS IR GYVENIMO PRASMĖS PROBLEMOS“

Apibūdinimai, apibrėžimas

Psichologinė krizė kaip terminas dažniausiai vartojamas: medicinos psichologijoje, asmenybės psichologijoje, psichoterapijoje.

Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1964). E. Lindemann, amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas, į krizinius išgyvenimus pradėjo daugiau gilintis po to, kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Po gaisro buvo dvi nukentėjusiųjų grupės – gaisro siaubą išgyvenę, bet likę gyvi žmonės ir žuvusiųjų ugnyje artimieji. Tuomet E. Lindemann pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Sukrėsti buvo visi, bet vieni nukentėję elgėsi pakankamai, kiek įmanoma tokioje situacijoje, ramiai ir organizuotai, jų emocinės, elgesio reakcijos buvo adekvačios įvykusiai nelaimei. Kitų žmonių elgesį buvo galima apibūdinti kaip sutrikusį (visiškas pasimetimas, šokas ir pan.). Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones ilgesnį laiką, E. Lindemann aptiko, kad vienus žmones kriziniai išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E. Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai: asmenybės brandumas irr galimybė gauti pagalbą tuo metu.

E. Lindemann pačiam teko išgyventi sunkią gyvenimo krizę – jis susirgo vėžiu. Tačiau jis įveikinėjo šią krizę ir dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Gulėdamas ligoninėje, užrašinėjo savo stebėjimus ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kol ga

alėjo, tol visą laiką padėjo kitiems pacientams. Prieš mirtį visiems padėkojo už pagalbą, patvirtindamas, kad mirtinai sergančiam žmogui aplinkinių parama yra labai reikalinga.

Vieningo psichologinės krizės apibrėžimo nėra. Apibendrinę daugumos autorių pateikiamus psichologinės krizės apibūdinimus, galėtumėme naudoti šį apibrėžimą:

Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimų būdų, nes turimų nebepakanka. Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas.

Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai

Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, kaip individualus ir nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus išgyvenimas. Tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų. Juos svarbu žinoti atsakant į klausimą – ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena? Attsakymas į šį klausimą tampa svarbus.

Pagrindiniai psichologinės krizės bruožai:
1. Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių – netektys. Jas turėtumėme suprasti plačiau – tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso, materialinio gerbūvio netekimas. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai. Emociškai, vertybiškai yra labai svarbu. Psichologinės krizės gali išsivystyti ir įvykus tokiems dramatiškiems įvykiams, kaip netikėtos katastrofos, tarp jų ir masinės: transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai ir pa

an. Psichologines krizes gali sąlygoti išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas, patirtas smurtas.
2. Psichinio diskomforto būsena. Jos metu žmogus išgyvena labai stiprią įtampą, nerimą, pasimetimą, bejėgiškumą, beviltiškumą, baimę, kaltę ir kitus jausmus, kurie nebeleidžia normaliai funkcionuoti ir trunka ilgiau, negu būdavo anksčiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas.
3. Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, esant sunkiems išgyvenimams, visuomet turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri jam padeda įveikti kilusius sunkumus, su jais susijusias sunkias ir skausmingas būsenas. Tačiau psichologinės krizės atveju, anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savimi.
4. Pagalbos galimybė. Psichologinės krizės metu labai svarbu, ar yra galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimi žmonės (šeimos nariai, draugai), krizių įveikimo specialistai – profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai. Jei pagalbos nesulaukiama, psichologinė krizė gali gilėti ir likti neįveikta.
5. Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei maždaug per 2 mėnesius nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krizine. Tada nustatomi ar diagnozuojami galimi tokiais atvejais sutrikimai.

6. Kiekvienoje psichologinėje krizėje glūdi dvi galimybės:
• Įveikti krizę: jei psichologinė krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo au

ugimą, vystymąsi, emocinę brandą.
• Neįveikti krizės: neįveikta psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y., galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, ar kaip somatiniai simptomai ar ligos; gali atsirasti polinkis priklausomybėms – alkoholizmui, narkomanijai ir pan. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą. Visas šias pasekmes reikės ilgai įveikinėti jau daugeliui specialistų – bendrosios praktikos ir įvairių specializacijų gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t. Pasekmių likvidavimas kainuoja visuomet daug kartų brangiau, negu palankių sąlygų sudarymas, – kad būtų išvengta priežasčių, kurios sukelia tokias pasekmes.

Krizių klasifikacija

Visas psichologines krizes būtų galima suskirstyti į dvi stambias grupes:
1. situacinės – jos yra daugiau individualios, mažiau universalios ir mažiau numatomos;
2. vystymosi – būdingos atskiriems reikšmingiems kiekvieno žmogaus gyvenimo etapams.

Dažniausiai literatūroje yra pateikiami E.H.Erikson (1977) aprašyti 8 asmenybės vystymosi etapai, kurių kiekvienam būdinga atitinkam vystymosi krizė: kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, viduriniosios vaikystės, pradinio mokyklinio amžiaus, paauglystės, jaunystės, ankstyvosios brandos, senatvės.

Sutinkami įvairūs situacinių krizių apibūdinimai, kurie atspindi asmenybinius ir tarpasmeninius krizių aspektus.

Organizminės krizės – jos atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) veikimo pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė. Toks dirgiklis gali būti ilgas, sekinantis fizinis ar protinis darbas, veikla slogioje, pavojingoje, emociškai rizikingoje aplinkoje(varžybos, konkurencija, konkursai, azartiniai žaidimai), įvykę kataklizmai, pavyzdžiui, žemės drebėjimas ar potvynis.

Krizės, keliančios gr

rėsmę vidinei integracijai – tipiškiausius šios grupės krizės apibrėžimus pateikia Lindemann ir Caplan (1961): krizė kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui. Tai gali atsitikti dėl artimo žmogaus mirties, mirtinos ligos, darbo netekimo ir pan.

Krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje – šį terminą siūlė Parkes, turėdamas omenyje Levin lauko teoriją apie žmogaus potyrius vidinėje ir išorinėje psichologinėje aplinkoje, t.y. gyvenimo erdvėje. Viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje, veikia jo vidų ir atvirkščiai. Žmogaus gyvenimo erdvės krizės pavyzdžiai – skyrybos, pasaulėžiūros kitimas, sveikatos netekimas ir pan.

Tarpasmeninės ir sociokultūrinės krizės – jų priežastys glūdi aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia kokiems nors socialiniams santykiams. Tai gali būti šeimos krizės, kylančios dėl prarasto kontakto tarp tėvų ir augančių vaikų, krizės kylančios iš augančio priešiškumo kokiam nors asmeniui ar žmonių grupei.

Krizės, kylančios dėl reikiamos informacijos trūkumo – Viljams nuomone, krizės kyla dėl to, kad tarp žmonių stinga komunikacijos ir informacijos. Daugelis krizių kyla dėl nežinojimo, kaip elgtis naujai užklupusioje situacijoje(pavyzdžiui, įvykus žemės drebėjimui). Lindemann tokias krizes vadina kolektyvinėmis.

Savižudybės krizės – jos kyla po psichologinės krizės (kaip bandymas tokiu būdu išspręsti situaciją) arba ūmios krizės fazės metu.

Religinės krizės – jos susijusios su religiniu patyrimu. Tai tikėjimo krizės – joms būdingos visos abejonės, netikrumas, nežinios pojūtis, teologijos ir mokslo žinių neatitinkamai asmeniniams tikėjimo išgyvenimams; krizės, kylančios dėl savojo religinio ir dvasinio gyvenimo raidos sunkumų.

Talpus ir atskleidžiantis krizinį būties aspektą yra egzistencinių krizių apibūdinimas: egzistencinės krizės – kyla iš vidinių konfliktų, nerimo išgyvenant ir sprendžiant esminius gyvenimo klausimus, atliekant svarbius gyvenime pasirinkimus, priimant reikšmingus sau ir kitiems sprendimus, susijusius su atsakomybe, laisve, nepriklausomybe, meile, mirtimi, tikėjimu ir kitais svarbiausiais žmogui egzistencijos fenomenais.

Psichologinių krizių fazės

Psichologinėms krizėms būdinga tam tikra dinamika, pasireiškianti keliomis fazėmis. G.Caplan (1946) ir K.France (1992) išskiria 4 situacinių krizių fazes.
1. Poveikio(konfrontacijos, įžanginė) – tai pirmoji žmogaus reakcija į tai, kas netikėtai tapo neišvengiama, t.y. įvyko. Šioje fazėje mažėja žmogaus orientacija situacijoje, auga įtampa, didėja nerimas. Žmogus niekaip negali išspręsti problemos, jaučia, kad jo pastangos ieškant išeities yra bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas. Tačiau žmogus vis tiek bando konfrontuoti su problema, ieško išeities.
2. Pasidavimo – įtampa auga toliau, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmus, kad ši problema niekuomet neišsispręs, skausmingi išgyvenimai nesibaigs.
3. Tvarkymosi (mobilizacijos) – sukaupiamos, mobilizuojamos visos pastangos. Motyvacija sprendimams tuo metu milžiniška, labai aukšta galimybė asmenybės augimui. Žmogus yra atviresnis, prieinamesnis kitų įtakai. Šioje fazėje galimos dvi išeitys:
1. Krizė įveikiama, žmogus randa sprendimą. Įtampa palaipsniui atslūgsta, žmogus sustiprėja.
2. Krizė neįveikiama. Įtampa taip pat sumažėja, bet jau dėl kitų priežasčių: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš galimų būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Tačiau realiai žmogus dar netrokšta mirties. Nesulaukus adekvačios pagalbos atsiranda neadaptyvūs reagavimo į krizinius išgyvenimo būdai, kurie signalizuoja apie prasidedantį psichologinės krizės chronizacijos procesą:
1) krizę sukėlusi problema, ją lydintys nemalonūs išgyvenimai yra klaidingai traktuojami (iškreipiami), neigiami, išstumiami. Pradeda pasireikšti per didelė psichologinė gynyba;
2) žmogus atsisako atsakomybės už save, perkelia ją kitiems, dažnai kaltina kitus, neretai atsakymų ir sprendimų ima ieškoti mistiškuose išgyvenimuose;
3) alkoholizacija, narkotizacija;
4) psichologiniai sunkumai virsta somatinėmis, psichosomatinėmis arba psichiatrinėmis problemomis. Vienas iš dažniau pasireiškiančių sutrikimų po itin sunkių psichologinių traumų – potrauminio streso sutrikimas.
4. Galutinė (pasitraukimo) – žmogus jaučia didelį fizinį ir psichinį išsekimą. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikta, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai. Krizės trukmė:6-8 savaitės (iki 2 mėnesių).

Kaip padėti žmogui, išgyvenančiam krizę?

Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išsiskyrimas su artimu žmogumi, mirtis, nesėkmės moksle ar darbe, išdavystė, sunki liga, kitokie nemalonūs ir netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę. Negalėdami įveikti krizės ir nesulaukdami aplinkinių pagalbos, jie gali tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, susirgti psichikos ligomis, arba net nusižudyti.

Gyvenimo prasmės problemos

„ Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo tarpsnį ieškojo to, ko aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie prarado viltį surasti.“

(Džeromas Selindžeris, „Rugiuose prie bedugnės“, 1951)

Neviltis – tai gniuždantis bejėgiškumo jausmas, apimantis tada, kai pasaulis atrodo ne toks, koks jis turėtų būti; kai nepavyksta įgyvendinti savo troškimų; kai norima, bet nepajėgiama pakeisti savo gyvenimo; kai nebematoma prasmės veikti, kurti ar net gyventi. Nevilties slegiamam žmogui dažniausia atrodo, kad jos priežastis – nepalankios, nepakeliamos aplinkybės. Tada žmogus ieško lengviausios išeities – pasineria į depresiją, pradeda vartoti narkotines medžiagas ir net bando žudytis, manydamas, kad jo egzistavimas yra beprasmis. Dažnai ir vaikai išgyvena krizę.

Bendras savižudybės fenomeno apibūdinimas

Savižudybė – reiškinys, kurį tiria daug mokslų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija ir t.t. Savižudybė – sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ir paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Iki šiol niekas negali atsakyti į klausimą – kodėl žmonės žudosi?

E. Schneidman (1985) – vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos – mokslo apie savižudybes kūrėjų, Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Amerikos suicidologų asociacijos įkūrėjas, savižudybę apibūdina taip:
Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties.
Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita – ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų – ne tokie svarbus dalykai. Tai jau žaidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakymą. Ir jeigu tiesa, kad filosofas, kaip manė Nietzsche 3, norėdamas pelnyti pagarbą, privalo rodyti pavyzdį, tuomet suvoki, koks svarbus yra tasai atsakymas, nes po jo eina lemiamas veiksmas. Tai akivaizdūs, širdimi pajuntami dalykai, tačiau reikia juos nuodugniau panagrinėti, kad taptų aiškūs protui.

Savižudybė turi nemaža priežasčių, ir pačios regimiausios dažniausiai pasirodo buvusios ne pačios veiksmingiausios. Retai žudomasi (hipotezė vis dėlto galima) viską gerai apsvarsčius. Krizės atomazgos beveik neįmanoma susekti. Laikraščiai dažnai kalba apie “intymias širdgėlas” ar “nepagydomą ligą”. Tai priimtini paaiškinimai.
Savižudybės rizikos faktoriai ir kiti reikšmingi veiksniai, kurie gali įtakoti savižudybę
1) Psichikos ligos (iki 60% – depresijos).
2) Alkoholizmas.
3) Narkomanija.
4) Ankstesni bandymai žudytis.
5) Chroniškas stresas, netektys ir kiti neigiami emociniai faktoriai, neviltis.
6) Ilga hospitalizacija, izoliacija.
7) Vienatvė, socialinių ryšių stoka.
8) Palaikymo stoka.
9) Šeimos ar asmeninė istorija, kurioje buvo bandymai žudytis.
10) Socialinės problemos (bedarbystė ir pan.)
11) Biologiniai faktoriai.
12) Teigiamas požiūris į savižudybę.
13) Asmenybinės žmogaus savybės.
Visi rizikos faktoriai ir kiti reikšmingi veiksniai yra svarbūs ir tolygiai reikšmingi. Jei mažiname rizikos faktorių įtaką, mažėja ir savižudybės tikimybė.
Savižudybių tipologija
I tipas: tikroji savižudybė. Sąmoningas mirties pasirinkimas ir sprendimas atimti sau gyvybę. Suicidinės elgsenos motyvacijos: mirties troškimas, nėra konkretaus motyvo, išskyrus teiginį :“Nenoriu gyventi“. Ūmi egzistencinė krizė.
II tipas: tariamoji savižudybė. Mirtis nesirenkama, tačiau numanoma jos galimybė, ji turima omenyje. Savižudybė kaip bėgimo nuo sunkios situacijos forma. Nėra jėgų gyventi. Suicidinės elgsenos motyvacijos: nevilties, bejėgiškumo, desperacijos aktas, noras ieškoti užsimiršimo mirtyje, „vienintelė išeitis iš padėties – savižudybė“, protestas, šantažas, „pagalbos šauksmas“.
III tipas:savižudiški gestai. Mirtis neplanuojama, apie ją rimtai negalvojama. Mirties baimė. Suicidinės elgsenos motyvacijos: noras atkreipti į save dėmesį, noras sužadinti užuojautą.
Altruistinės savižudybės. Mirtis yra kaina, kuri sumokama: už artimo meilę, ginant didžiausiąją vertybę. Suicidinės elgsenos motyvacijos: ryžtas paaukoti gyvybę vardan kokios nors didžiausios vertybės.

Pateiktoji tipologija rodo, kad pirmąjį savižudybių tipą dažniausiai sukelia egzistencinė krizė. Kartais ji vystosi lėtai, tik kaip kognityvinė krizė, – kai pritrūksta motyvacijos gyventi. Dažniausiai nieko ypatingo nebūna įvykę. Svarbiausia tai, kad iki šiol pripažinta ir priimta vertybių sistema griežtai kritiškai perkainojama ir nelieka motyvacijos toliau pagal ją gyventi.

Antrojo tipo atveju savižudybė būna motyvuota Lindemanno ir Caplano aprašytos krizės, kai netikėtai prarandamas koks nors tikslas, vertybė ar kažkas, kas teikė saugumo pojūtį, kas buvo svarbiausias gyvenimo motyvas. Ši netektis sukelia nevilties ir bejėgiškumo jausmą. Savižudybė yra greičiau reakcija į tą neviltį ir bejėgiškumą arba mėginamas nuo jų pabėgti.

Pavojaus ženklai
Ankstesni bandymai žudytis: 20-50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie, kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.
Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia testamentą.
Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys. Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus taip pat gali sirgti depresija.
Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi savaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų:
Ø Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas;
Ø Pakinta apetitas, svoris;
Ø judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti ar sulėtėja;
Ø įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo;
Ø sumažėjęs lytinis potraukis;
Ø ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją;
Ø žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia;
Ø sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti, sutelkti dėmesį;
Ø ligonis galvoja apie mirtį, savižudybę, nebenori gyventi.
Kiti svarbūs požymiai, rodantys, kad depresija sergantis žmogus ketina nusižudyti:
Ø ligonis labai neramus, blaškosi, niršta;
Ø piktnaudžiauja vaistais ar alkoholiu;
Ø puola į neviltį;
Ø yra sirgęs somatinėmis ar psichikos ligomis.

75 proc. visų savižudžių apie savo ketinimus prasitaria draugams arba šeimos nariams;

Į grasinimą ar mėginimą nusižudyti reikia žiūrėti rimtai, net jeigu taip elgiasi paaugliai, kuriems toks elgesys būdingas.

Kas yra depresija?
Depresija – tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas.
Tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms.
Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui, o aplinkiniai tikisi, kad jis “suims save į rankas”, pažvalės. Tokie reikalavimai ir viltys beprasmiai.
Leiskite pateikti paprastą palyginimą: sergant diabetu, kūnas gamina per mažai insulino, ko pasėkoje pasireiškia ligos simptomai. Teikdamas kūnui papildomai insulino, diabetikas gali jaustis normaliai.

Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime “išsikapstys” iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką.

Vis daugiau sužinant apie šią ligą, galbūt, keisis ir aplinkinių požiūris į sergančiuosius depresija.

Kas sukelia depresiją?
Be pagrindinės depresijos atsiradimo priežasties – sutrikusios biocheminės pusiausvyros smegenyse – depresiją gali sąlygoti daugelis veiksnių:
• paveldimumas;
• ilgalaikės somatinės (kūno) ligos;
• intensyvaus hormonų persitvarkymo periodai (paauglystė, nėštumas, gimdymas, menopauzė);
• piktnaudžiavimas narkotikais, alkoholiu, kai kuriais vaistais;
• socialiniai faktoriai (staigūs įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimai: išėjimas į pensiją, bedarbystė, emigracija);
• ilgalaikiai ar ūmūs psichologiniai pergyvenimai (stresai): mylimo žmogaus mirtis, šeimyninė nesantaika, skyrybos;
ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai (širdies infarktas, smegenų insultas).
Ko galime tikėtis nesigydant ir gydymo metu?

Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė ir perėjimas į sunkesnę ar lėtinę depresijos formą.

Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą. Pradėjus gydymą, pagerėjimas pajuntamas ne iš karto – po 2-4savaičių.

Todėl dažnai pirmoje gydymo fazėje Jus apima bejėgiškumo jausmas, imate abejoti, ar išvis bepasveiksite. Todėl labai svarbi šio periodo metu artimųjų parama ir pagalba.

Narkotinės medžiagos

Narkotinės medžiagos yra tokios, kurios pakeičia mūsų kūno cheminius procesus ir tokiu būdu sutrikdo natūralią proto ir jausmų pusiausvyrą.

Narkotinės medžiagos skirstomos į tokias grupes:
 alkoholis;
 marihuana;
 uostomieji preparatai;
 slopinamieji preparatai;
 stimuliuojantys preparatai;
 tikrieji narkotikai;
 haliucinogenai;
Žmonės, vartodami narkotines medžiagas, mano, kad tai padės lengviau prisitaikyti prie aplinkos, išspręsti iškilusias problemas ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų tai yra nepagydoma liga, iš kurios labai sunku būna išsikapstyti. Žmogus turi būti stiprios valios, kad visa tai iškęstų. Didžioji dauguma išsikapstę iš šio liūno teigė, kad mažiau pastangų būtų reikėję išspręsti iškilusias problemas, o ne stengtis nuo jų pabėgti.
Vaikų krizės
Vaikai, kaip ir suaugusieji, augdami susiduria su įvairiomis sunkiomis, kartais nekontroliuojamomis situacijomis, gyvenimiškais pokyčiais, su kuriais jie turi vienaip ar kitaip tvarkytis. Vaikai ir paaugliai gali išgyventi krizes dėl pačių įvairiausių sunkumų ar gyvenimo pokyčių. Svarbu suprasti, kad vaikas reaguoja net ir į nedidelius pokyčius – neretai suaugusiems nereikšmingi sunkumai vaikui gali atrodyti dideli ir sunkiai įveikiami. Vaikai gali susidurti su krizėmis tokiose situacijose, kaip:
• Tėvų skyrybos.
• Artimo žmogaus netektis.
• Patiriama prievarta (fizinė, seksualinė, emocinė).
• Paties vaiko ar jam artimo žmogaus liga.
• Staigūs vaiką supančios aplinkos pokyčiai, pavyzdžiui, persikraustymas į naują šalį ar miestą, mokyklos pakeitimas ar pan.
• Trauminiai įvykiai ar išgyvenimai, pavyzdžiui, autoavarijos, gaisrai, teroro aktai.
Kaip atpažinti, kad vaikas išgyvena krizę?
Kiekvieno vaiko reakcija į traumuojantį įvykį ar stresinę situaciją yra skirtinga ir individuali. Tačiau kriziniuose išgyvenimuose esama ir tam tikrų panašumų. Kad vaikas išgyvena didelius sunkumus ar krizę gali rodyti tokie požymiai, kaip:
• Problemos mokykloje (išsiblaškymas, dėmesio nesukaupimas pamokų metu, prastėjantis pažangumas).
• Atsiradusios sveikatos problemos (maitinimosi pokyčiai – apetito sumažėjimas ar padidėjimas, miego sutrikimai, įvairūs skausmai ar negalavimai dėl nežinomų priežasčių).
• Elgesio pokyčiai, netinkamas elgesys (impulsyvumas, agresyvumas, atsiribojimas, vengimas bendrauti, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, savęs žalojimas);
• Stiprios emocijos ir jausmai (nuotaikų svyravimai, vaikas dažniau nei įprastai liūdnas, uždaras, priešiškas aplinkiniams).

Krizių intervencija
Krizių intervencija, kontaktas su krizes išgyvenančiais žmonėmis – tai labai emociškai intensyvus procesas. Teikiantiems paramą specialistams – tai išbandymas, ar jie sugeba nuoširdžiai ir profesionaliai, artimai ir per daug nesusitapatindami su klientais, kantriai ir patys „neperdegdami“, teikti paramą žmonėms, kurie išgyvena krizes. Krizių intervencija – tai sudėtingas ir atsakingas teikiančiojo paramą specialisto profesionalumo ir jo žmogiškojo dalyvavimo kontakte derinys, kurio ribas i vienos pusės nustato konsultavimo etika, iš kitos pusės – paties specialisto asmeninio susivokimo, jausmų ir intuicijos apraiškos, asmenybinė branda ir tinkamas pasiruošimas krizių intervencijos darbui. Pagrindinė užduotis, teikiančiajam pagalbą specialistui – sugebėti išbūti su klientu jo krizės periodu, išbūti taip, kad klientas išgyventų, išsakytų, išsiverktų visus jį slegiančius jausmus.

Tokioje situacijoje specialistui ir dar vieni svarbi užduotis – neprarasti savo profesinio ir asmeninio tapatumo ribų. Tai nėra paprasta – kiekvienas specialistas – žmogus, kuris negali būti abejingas kito žmogaus – savo kliento skausmui.

Naudota literatūra:
1. Fenigsen R., Eutanazija, Vilnius, 2000
2. http://www.raida.lt/VK.htm
3. http://www.psichika.lt/st0502.html
4. Polukordienė O.K., Psichologinės krizės ir jų įveikimas, Vilnius, 2003
5. Pluzek Z., Pastoracinė psichologija, Vilnius, 1996
6. Gailienė D., Jie neturėjo mirti/Savižudybės Lietuvoje, Vilnius, 1998
7. Shneidman E., Savižudžio sąmonė, Vilnius, 1992
8. Laz M., Gyvenimas po skyrybių, Diologo kultūros institutas, 2004
9. Gailienė D., Asmenybės krizės, 1993
10. Kočiūnas R., Psichologinis konsultavimas, Vilnius, 1995
11. http://www.jppc.lt/draugas/index.php
12. http://savizudybes.lt/vidinis.asp?DL=L&TopicID=19
13. http://www.geocities.com/gerabusena_2000
14. http://www.klausau.lt
15. Jenkins J., Šių laikų dorovinės problemos, Vilnius, 1997

Leave a Comment