PEREINAMOJO PERIODO PSICHOLOGINĖ CHARAKTERISTIKA PAGAL E. ERIKSONĄ

Įžanga

Daugelis Froido mokinių tapo žymiais teoretikais. Jie pripažino pasąmonės, seksualinių troškimų, ankstyvosios vaikystės svarbą. Kartu jie išplėtė ir modifikavo Freudo idėjas. Žymiausi Freudo pasekėjai yra K. Horney, O. Rankas, M.Mahler, A.Freud ir kt. Vienas iš jų, sukūręs savą raidos teoriją, yra E.Eriksonas. Jis gimė 1902m. Danijoje, vaikystę praleido Vokietijoje, paauglystė praėjo keliaujant po Europą. Jaunystėje jis buvo Freudo studentas ir pacientas Vienoje, o suaugęs apsigyveno JAV. Būdamas Amerikos pilietis, Eriksonas tyrinėjo Harvardo studentus,kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare, civilinės teisės darbuotojus irr kelių genčių indėnus. Dirbdamas su indėnais, Eriksonas pastebėjo kai kuriuos simptomus, kurių nebuvo galima paaiškinti tradicine psichoanalize. Pagrindine suaugusio indėno problema Eriksonas laikė jo “ išrovimą su šaknimis “ iš įprasto, istoriškai susiklosčiusio jo gyvenimo būdo. Indėnai ne tik nesuvokdavo to esminio lūžio tarp praeities ir dabarties, bet ir negalėdavo perimti baltųjų kultūros vertybių. Prie panašių išvadų Eriksonas priėjo, tirdamas kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare. Jis manė, kad kareiviai nebegalėjo suvokti, kas jie buvo iki karo, kokie yra dabar, todėl, kad suutriko jų tapatumas.

Eriksonui buvo priimtini pagrindiniai Froido teorijos teiginiai apie sąmonę ir pasąmonę, potraukius, teorinius asmenybės komponentus ( Id, Ego ir Superego ), psichoseksualines raidos stadijas ir apie psichoanalitinę metodologiją. Jis praplėtė Freudo teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą vietoj Fr

reudo teorijoje skiriamų penkių psichoseksualinės raidos stadijų, pasibaigiančių paauglyste. Tam įtakos turėjo platus Eriksono patyrimas ir darbas su įvairių kultūrų žmonėmis.

ERIKSONO KRITERIJAI

Erikas Eriksonas yra bene pirmasis psichologas, sujungęs visus gyvenimo tarpsnius nuo kūdikystės iki senatvės. Jo manymu,kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis įgyja pasitikėjimą ja, o kartu ir pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Šis pasitikėjimo jausmas tampa kertiniu akmeniu tolesnei asmenybės plėtotei. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais motina ( bei tėvas ) suteikia vaikui daug galimybių elgtis pagal savo norus ar motyvus, tuo padėdami įgyti autonomiją ir iniciatyvą saviraiškai. Taip jie užtikrina vaiko savarankiškumą ir drąsą būti tuo, kas jis yra. Tėvai skatina mokyklinio amžiaus vaiko darbštumą, kad jis įgytų mokslui siekti reikalingus pagrindus – išmoktų skaityti, skaičiuoti ir bendrauti su kitais asmenimis, yppač savo amžiaus.

Jaunuolio pagrindinis brendimo uždavinys yra atrasti ir apibrėžti save bei sukurti savo identitetą. Ilgainiui savęs pažinimas sustiprėja ir tokio asmens esminis siekis tampa intymus bendravimas su kitais, gebėjimas visa savo esybe susisieti su kitu asmeniu ar grupe. Sugebėjimas intymiai bedrauti su kitais asmenimis suteikia žmogui subrendimo pajutimą, nes jis jau žino,kas jis pats yra, ir todėl nepraranda savęs tegul ir painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis ar grupėmis. Pagal Eriksoną, ego stiprumas ir sugebėjimas jausti pa

agarbą sau ir kitiems padeda sėkmingai įveikti aštuonias jo atskleistas krizes, paprastai ištinkančias kiekvieną žmogų per jo gyvenimą, ir laiduoja pasitikėjimą, autonomiją, iniciatyvą, veiksmingumą ( darbštumą ), identitetą, produktyvumą ir galop senatvėje – integralumo pajutimą.

Subrendimas intymumui sudaro bazę veiksmingumui, produktyvumui. Juk “ vidinio išdegimo jausmas “ pajuntamas, kai asmuo nepakankamai naudoja savo talentus : gyvena nesaistomas prasmingų santykių. Tuomet pajutimas “ jau per vėlu “ užvaldo asmenis, nesukūrusius pastovaus identiteto ir nesusijungusius su kitais asmenimis intymaus jausmo ryšiais. Kai gyvenimo krizės nėra pozityviai sprendžiamos, produktyvumo stoka ir desperacija pasiekia savo viršūnę.

PSICHOSOCIALINĖS RAIDOS STADIJOS

Eriksonas pasiūlė aštuonias raidos stadijas, pabrėždamas, kad kiekvienai iš jų būdingas tam tikras konfliktas, arba krizė, kuri turi būti įveikta. Kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize. Jis teigė, kad sėkmė arba nesėkmė tam tikroje stadijoje turi įtakos žmogaus raidai vėlesniais gyvenimo periodais. Eriksono nuomone, visuomenė savo įtaką besiformuojančiam organizmui išreiškia įvairiais lygiais, nuo labai abstrakčios idealogijos formų iki tėvų švelnaus elgesio su vaiku.

Pirmosios Eriksono aprašytos raidos stadijos yra susijusios su Freudo raidos stadijomis, bet visos turi vieną bendrą skirtumą, t.y. Eriksonas raidą i stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. Pabrėždamas socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikį žmogaus raidai, Eriksonas savo te

eoriją pavadino žmogaus raidos psichosocialine teorija. Jo nuomone, žmogaus raidoje ir jos tyrimuose reikia skirti tris pagrindinius aspektus : somatinį, asmeninį ir socialinį. Somatinį aspektą sudaro fizinės raidos stipriosios ir silpnosios pusės, asmeninį – žmogaus gyvenimo istorija ir tos stadijos, kurioje tuo metu žmogus yra, analizė.

Lentelė. Raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje
Apytikris amžius Eriksono teorija
Nuo gimimo iki 1metų Saugumas –nesaugumasVaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarb. poreikiais,pvz.,maitinimu, čiulpimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu. VILTIS
1-3 metų Autonomiškumas – gėdaVaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: mokosi naudotis tualetu, vaikščioti ir kalbėtiarba abejoja savo sugebėjimais. VALIA
3-6 metų Iniciatyvumas – kaltėVaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką mokair atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengiatėvų nustatytas ribas ir dėlto jaučiasi kaltas. TIKSLAS
7-11 metų Meistriškumas – menkavertiškumasVaikas intensyviai mokosi, siekdamas būtikompetetingas ir produktyvus, arba jaučiasinepilnavertis, nesugebantis ką nors geraipadaryti. KOMPETENCIJA
Paauglystė Identiškumas – vaidmenų neaiškumasPaauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiš-kumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. IŠTIKIMYBĖ
Jaunystė Intymumas – izoliacijaJaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogausmeilės ir draugystės arba lieka izoliuotasnuo kitų, yra vienišas. MEILĖ
Vidutinis amžius Generatyvumas – stagnacijaSuaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbųdarbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. RŪPESTIS
Senatvė Integracija – neviltisŽmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyve-nimo svarbą, arba supranta, jog nepasiekė savo gyvenimo tikslų. IŠMINTIS

TAPATYBĖ AR VAIDMENŲ MAIŠATIS?
12 – 19 m. amžiaus jaunystė

Vaikystei pasibaigus, per paauglystę žengiama į

jaunystės amžių, kuris labiausiai pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusiojo gyvenimui, ypač pasirenkant ir rengiantis suaugusiojo užsiėmimams, darbams ir santuokai.

“ Ieškodami tapatiškumo ir tęstinumo naujo jausmo, jaunuoliai turi perkovoti ankstyvesniųjų metų kovas, net jei jie ir dirbtinai paskiria geranorius žmones imtis jų priešininkų vaidmens; ir jie pasiruošę statyti išliekančius stabus ir idealus ginti jų pačių galutinį identitetą “.

Paauglystės periodas apibūdinamas kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Ieškant naujos tapatybės “ viršidentifikuojamasi “ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. “ Jaunuolio meilė didele dalimi yra mėginimas siekti savo tapatybės definicijos savo paties “ aš “ atvaizdo projekcija i kitą, kad matytų jį taip reflektuojant ir šitaip išsiaiškintų “.

Jaunystėje siekiama save integruoti “ aš “ identitetu, kuris yra “ sukaupta patirtis ‘aš’ sugebėjimo integruoti visus susitapatinimus su malonumo nepastovumu, su gabumais, išvystytais iš paveldėjimo, ir su socialinių vaidmenų siūlomomis galimybėmis “.

Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Jei tai susiję su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau, gali pasireikšti sutrikimai ir net psichotiniai epizodai, tačiau paprastai jie nėra tokie stiprūs kaip ankstyvosiose fazėse. Daug dažniau maišatis liečia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirinkti amato, užsiėmimo, profesijos.

Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasekmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius parūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo.

Taip pamatinis pasitikėjimas ( 0-1,5m. ) parūpina tarpusavį atpažinimą ( nepasitikėjimas veda į autistinę izoliaciją ). Autonomijos amžius ( 1,5-3m. ) duoda valią būti pačiu savimi ( gėda ir abejonė veda į abejonę savimi ). Iniciatyvos amžius ( 3-6m. ) parūpina vaidmenų numatymą ( o kaltė – vaidmenų inhibiciją ). Pagaliau darbštumo amžius ( 6-12m. ) išugdo darbo aptarimą ( tuo tarpu menkavertystė veda į negalios jausmą ).

Iš tų ankstyvesniųjų “ amžių “ išlaikytos savybės – tarpusavis atpažinimas ( padedantis sudaryti teigiamus ryšius su kitais ), valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas – padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. Tuo tarpu autistinė izoliacija ( kliudanti ryšius su kitais), abejonė savimi, vaidmenų inhibicija ir negalios jausmas kliudo jaunuoliui atrasti save ir savo vietą suaugusiųjų pasaulyje.

Paauglystę Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis tapatumui. Paaugliui svarbu pasiekti asmeninį tapatumą tuo metu, kai greitai keičiasi fizinė asmens išvaizda, emocinė ir psichologinė perspektyvos ir visuomenės vertinimas. Kaip bus įveikta tapatumo krizė, priklauso nuo to, kaip asmeniui pavyko nugalėti ankstesnių stadijų krizes. Eriksonas paauglystei suteikė ypatingą reikšmę, o ir pati visuomenė pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ir leidžia pasirinkti ilgą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę. Moratoriumo nėra nei vienoje kitoje raidos stadijoje. Eriksono žodžiais tariant, psichosocialinis moratoriumas yra atidėtas sprendimas laiko atžvilgiu. Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu.

Eriksonas teigė,kad psichosocialinis moratoriumas leidžia paaugliui svarstyti šias problemas : 1. Laiko perspektyva arba laiko difuzija. Paauglys pradeda matyti praeities šaknis ir egzistavimą ateityje. Šios praeities ir ateities perspektyvos turi būti integruotos.
2. Pasitikėjimas savimi arba abejingumas. Paauglys turi pastebėti, kad jo veiksmai yra aplinkinių vertinami ir kad tai jam svarbu. Paauglys gali suabejoti savo sugebėjimais, tačiau niekam nepavyksta išvengti pasėkmių ką nors veikiant. Paties veiksmai ir kitų vertinimai yra pasitikėjimo savo tapatumu esmė, ir tai padeda suprasti, kas jis yra iš tikrųjų.
3. Eksperimentavimas vaidmenimis arba negatyvus tapatumas. Paauglys neturi bijoti eksperimentuoti su naujais ir skirtingais vaidmenimis. Paauglystė yra tas laikas, kai galima laisvai išmėginti suaugusiems būdingus vaidmenis neprisiimant asmeninių įsipareigojimų.
4. Sėkmės numatymas arba darbinis paralyžius. Paauglys turi pritaikyti savo darbštumą, atlikdamas kai kurias darbo užduotis. Tai padeda gauti atgalinį ryšį, kuris yra reikalingas pasirenkant tokius darbinius vaidmenius, kurie geriausiai atitnka jo unikalius sugebėjimus.
5. Seksualinis tapatumas arba biseksualinė difuzija. Paauglys turi išspręsti konfliktus, liečiančius jo seksualinių vaidmenų tapatumą. Preliminariai, bandomieji paauglio įsipareigojimai sukuria sąlygas heteroseksualiniams ryšiams, kuriems gali būti naudingas ir intymumas.
6. Lyderiavimo poliarizacija arba autoriteto difuzija. Paauglys, užėmęs lyderio poziciją, turi prisiimti atsakomybę. Taip pat turi būti pripažįstama, kad kartais dėl sėkmingos socialinės sąveikos reikia paklusti kitų įtakai.
7. Ideologinė poliarizacija arba idealų difuzija. Paauglys turi sukurti asmeninių vertybių sistemą, kuri leistų jam priimti individualius sprendimus, liečiančius jo tolesnį gyvenimą.

Kai kurie paaugliai tuo moratoriumi pasinaudoja nelabai sėkmingai. Kartais individai priima pernelyg ankstyvus sprendimus ir pereina į suaugusiųjų žmonių visuomenę, nors dar tam nėra pasirengęs. Toks priešlaikinis tapatumas reiškiasi tuo, kad paauglys visiškai priima ankstesnius savo vaidmenis arba tėvų vertybes, neišmėgindamas kitų alternatyvų ir iš tikrųjų neieško savo unikalaus asmeninio tapatumo. Kiti paaugliai patiria tapatumo difuziją, prisiėmę kelis skirtingus tikslus ar vertybes ( tėvų, bendraamžių ar platesnės visuomenės ) ir nesistengia rasti savo tapatumo. Tokiam paaugliui sunku vykdyti įprastus šiam amžiui reikalavimus, pvz., atlikti mokyklines užduotis, susirasti draugų arba mąstyti apie savo ateitį. Kai kurie paaugliai, negalėdami atlikti tų vaidmenų, kurių iš jų tikisi tėvai ar visuomenė neieško alternatyvų, tinkamų sau vaidmenų, bet vietoj to pasirenka negatyvų tapatumą, t.y. elgiasi priešingai, negu iš jų yra tikimasi. Paauglys, kuriam nepavyksta sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai pasimetęs, aiškiai nesupranta, kas jis yra, kuo nori būti, ir koks jis yra kitų žmonių akyse.

Be to, kaip pažymėjo Eriksonas, studijavęs Lutherio, Ghandžio ir kitų įžymių žmonių gyvenimą, labai kūrybingiems žmonėms kartais reikia gerokai ilgesnio laiko savo tapatumui rasti negu kitiems, ir labai dažnai kūrybingi individai neturi paprasto, lengvai identifikuojamo vaidmens, kurį galėtų prisiimti toje visuomenėje.

JAUNYSTĖS FAZĖS IR KRIZĖ
Jaunystės fazės
Žinoma, pradžioje jaunuolis į visa tai nežiūri taip planingai. Jis tik pasijunta kūnu bręstąs, “.suaugęs”, tad ir “ nepriklausomas”. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Jaunystės suskirstymas fazėmis kaip tik ir žiūri į tą pradinę jaunuolio laikyseną, kuri vėliau surimtėja ir tampa atsakingesnė. Nurodomos šių fazių charakteringos laikysenos ir elgesys ( metai nurodomi, bet jie – reliatyvūs ).
Ankstyvoji jaunystė ( 12-14m. ) – stipriai negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas. Atsižadama to, kas “sena”. Daroma “ kitaip”. Eksperimentuojama – apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja “ didvyrius “, filmų ir sporto žvaigždes. Jų socialinė grupė – nebe šeima, bet benraamžių grupė.
Vidurinioji jaunystė ( 14-16m. ) – ne tiek negatyvi, tačiau energinga, entuziastinga. Neigiama laikysena sumažėja. Mažiau ir emocijų sąmyšio. Stipriau pasireiškia energija ir entuziazmas. Metamasi į sportą. Energijai ir entuziaizmui trūksta tikslesnės krypties.
Vėlyvoji jaunystė ( 16-19m. ) – dar mažiau negatyvumo, mažiau emocijų jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau pasireiškia protas savo ieškojimais. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima į ateitį. Jei ne anksčiau, tai dabar tinkamas laikas patirti intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi darbas, profesija.
Krizė ir jos sprendimas
Tapatybės susidarymas paprastai nepasiekiamas be kūrybinės krizės, kuri įvyksta jaunystėje ( dažniausiai vėlyvajame periode ). Anot Eriksono, “ kiekviena stadija tampa krize “, nes joje reikia atsiliepti į tam tikras vystymosi iškeliamas galimybes, kurios yra problematinės, nes jose slypi ir “pažeidžiamumas “, jei tinkamai neatsiliepiama. Taip vyksta visose stadijose, bet ypač jaunystės amžiuje, kuris yra kritiškas perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą.
Jaunystės krizės pamatiniai klausimai : “ Ką man daryti? “, “ Kokia viso to prasmė? “, “ Ką man daryti gyvenime?” Ir nors jaunuolis dabar gal vengia pažiūrėti mirčiai į akis, bet galutinai šis klausimas apie gyvenimą liečia ir paskutinę gyvenimo patirtį. Tad gilios ( net atsakymą dėl mirties duodančios ) pasaulėžiūros klausimas gyvenime yra neišvengiamas. Jaunystė – tai pirma stotis, kurioje yra proga susidaryti išliekantį iki mirties žvilgsnį. Jaunuoliui religija nepaprastai reikšminga: pirmiausia kaip pasaulėžiūra, paskui – kaip jo “ aš “ integruotoja, ir dar – duodanti amžinos vertės antspaudą tam, ką jis renkasi gyvenime su savimi daryti.
Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų maišatis, t.y. jaunuolis neišsiaiškina, kas jis, ko jis nori, ko jam siekti. Jis blaškosi, lieka pasimetęs – viena pradeda, bet meta, griebiasi kito, eikvoja energiją, dėmesį arba nustoja blaškęsis ir tampa pasyvus, plūduriuoja paviršiuje ir tenkinasi malonumais, tampa pats sau tikslu.
Krizei įveikti ir tapatybei susidaryti reikia ne tik suderinti visus savo ankstesnius nuo vaikystės likusius susitapatinimus ( kai kuriuos atmetus ir asimiliavus ), bet ir transformuoti juos taip, kad sudarytų gan vieningą darną su asmenine savimone, galutinai sujungiant tiek nauju atsidavimu kam nors aukštesniam už save. Čia ir vėl ties tuo “ kuo nors aukštesniu “ iškyla religijos reikalas. Tai suradus ir visa suderinus krizė baigiasi, tapatybė suformuojama. Tada dėmesys krypsta nebe į savęs vystymą, bet į gyvenimo uždavinių vykdymą ir veiksmingą ryšį su aplinka ir kitais.

Apibrendinimas
Jaunuolio ir jaunuolės pagr. brendimo aspektas – atrasti ir apibrėžti save ir sukurti savo identitetą
( tapatybę ). Ilgainiui sustiprėjus savęs pažinimui, tokio asmens svarbiausias uždavinys pasidaro bendravimas su kitais, sugebėjimas bendrauti su kitu asmeniu ir grupe. Sugebėjimas bendrauti leidžia žmogui pajusti subrendimo jausmą. Jaunas žmogus dabar žino, kas jis yra, todėl savęs nepraranda net ir giliuose ar painiuose santykiuose su kitų pažiūrų ar kitos lyties asmenimis. Subrendęs bendrauti žmogus gali veikti, būti produktyvus, kūrybingas. Asmuo, nepakankamai panaudojęs savo gabumus, patiria vidinio nesubrendimo jausmą, jis gyvena nesukūręs prasmingų santykių, esti nepastovus, neturi dvasinio bendrumo su kitais asmenimis. Kokia asmenybe žmogus tampa, priklauso nuo to, kokius vaidmenis gyvenime pasirenka, kiek savarankiškai jis tai pajėgia daryti, kokius principus jis suformuoja, darydamas atranką, ir kiek jam pavyksta sukurti savyje pastovią darną.

INTYMUMAS AR VIENIŠUMAS?
Ankstyvojoje suaugystėje

Vienoje fazėje įgyta stiprybė yra išbandoma kitoje fazėje. Taip jaunas suaugęs žmogus, suformavęs tavo tapatybę, yra išbandomas kitoje fazėje, rizikuodamas “ savo tapatybę jungti su kitų tapatybėmis. Jis yra pasirengęs intymumui, t.y. sugebėjimui atiduoti save, kad prisirištų ir bendrautų, ir išsiugdytų etinę stiprybę ištęsėti tokiame atsidavime, nors tai pareikalautų nemaža aukos bei kompromisų “.
“Aš “ ( ego ) turi būti pakankamai stiprus sugebėti atsiduoti, ar tai “ artimam socialiniam ryšiui.ar lytinei jungčiai, artimoms draugystėms ir fizinei kovai, ir mokytojų įkvėptiems išgyvenimams ir intuicijos patirčiai iš savo vidinių gelmių “.

Baimė prarasti savąjį “ aš “ veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Tad intymumo priešingybė yra atokumas ( tolinimasis ), “ pasirengimas izoliuoti, o jei reikia, tai ir sunaikinti tas jėgas ir žmones, kurių prigimtis atrodo esanti priešinga savajai ir kurių ‘ teritorija ‘ atrodo grasinanti jų pačių intymiems santykiams “.

Visa tai sudaro pavojų, “ kad intymūs, konkuruojantys ir kovojantys santykiai atsiranda tarp tų pačių asmenų “. Eriksonas mato vienintelę išeitį – kad aiškiai būtų nubrėžiamos suaugusiųjų pareigų sritys ir atskiriami “ konkuruojantys susidūrimai “ ir “ lytiniai apsiglėbimai “. Tai atskyrus ir išryškinus, visa turi pasiduoti etiniam jausmui, kuris yra suaugusiojo požymis.

Suaugusiojo gyvenimas dalomas į tris “ amžius “ : pradžią, vidurį ir pabaigą. Pradžioje sprendžiamas intymumo ar izoliavimo klausimas. Viduryje atsiskleidžia gimdymumas prieš stagnaciją. O pabaigoje žvelgiama į visą prabėgusį gyvenimą ir jaučiama arba darna, arba desperacija.

Jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį naujam išbandymui. Jei jis jaunystėje įveikė krizę ir atrado save, savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad gali atsiduoti kam nors : siekiui, idealui, žmonių gerovei ar kitam asmeniui.

Sutikdamas kitą asmenį, jis nebijo prarasti save. Kito artumas jo nebaugina. Jis gali prie kito prisiartinti, o kitas – prie jo. Tokia savybė : 1) tai vidinė laisvė, 2) pajėgumas atsiduoti, angažuotis ir 3) pajėgumas būti patikimam, t.y. tesėti tame atsidavime.

Tačiau tas, kuris savęs, savo tapatybės nesuranda, o lieka susimaišęs – bijo “ pasimesti “ kito akivaizdoje, prarasti save kito artumoje ar jaučiasi nepajėgus, nežinąs ką daryti, neturįs ką kitam duoti, negalįs kuo nors su kitu dalytis. Iš tiesų jis 1) neturi vidinės laisvės, 2) nepajėgus atsiduoti ir 3) nėra ištikimas kitam tiek dėl savo nepastovumo, tiek dėl savanaudiškumo. Tad jei ir užmezga ryšį su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški ( “ vaidmenys “ ), nespontaniški, šalti ir formalūs.

Apibendrinimas
Ankstyvosios brandos amžiuje, kai jau įgytas tapatumas, vyksta priešpriešos tarp artumo ir vienumos krizė. Kyla pagrindinis klausimas ir problema – ar gali jaunuolis dalytis savo tapatumu su kitu taip, kad “ mes “ užimtų “ aš “ vietą, galvojant apie dabartį ir ateitį. Nesugebėjimas užmegzti artimus santykius sukelia psichologinę vienumą, kuri, žinoma, nelabai pageidautina ir nelabai naudinga asmenybei. Šios krizės tinkamas įveikimo rezultatas – žmogaus sugebėjimas tikrai mylėti ir būti mylimam.

IŠVADOS

Savo raštuose E. Eriksonas nesiriboja klinikiniu žvilgsniu. Jo studijos svarsto žmogaus, ypač vaiko ir jaunuolio, vystymąsi įvairiose kultūrose. Jose yra taiklių įžvalgų, bet taip pat ir teorinių spėliojimų.

Tokiame plačiame socialiniame kontekste Eriksonas pateikia savąją asmens vystymosi teoriją. Tai žmogaus “ aštuoni amžiai “. Kaip jis pats prisipažįsta, jo dėmesys krypsta į asmens identitetą : “ prieš svarstydami toliau identiteto problemas mūsų laikais, privalome atpažinti identiteto vietą žmogaus gyvenimo cikle “. Pagal šį savo tikslą, kai ką atitinkamuose žmogaus gyvenimo perioduose ryškindamas, jis kai ko svarbaus nė nepamini. Tas ypač pastebima pirmuosiuose žmogaus laikotarpiuose, kūdikystėje ir vaikystėje, kur jis seka Freudo teorija. Jo akcentai yra stipresni vėlesniuose perioduose, kurių Freudas savo teorijoje nė nenujautė, būtent : ego identitetas jaunystėje, gimdymumas suaugystėje ir integruota darna senatvėje. E. Eriksono didysis įnašas yra asmens identiteto studijos. Atpažinęs savo žmogaus vystymosi teorijoje gimdymumą suaugystėje ir integracinę darną senatvėje, jis padėjo pamatą tai nuodugniau studijuoti kitiems.

NAUDOTA LITERATŪRA :
1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymąsis ir asmenybės brendimas. – V., 1996
2. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. – V., 1994
3. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymąsis. – K., 2000
4. Trimakas K. Asmenybės raida gyvenime. – K., 1997
5. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 1996

Leave a Comment