pareigunu psichologines problemos

Turinys

Įvadas 2 psl.
I. Streso apibrėžimas 3 psl.
II. Paprastasis stresas 3 psl.
III. Kaupiamasis stresas 3 psl.
IV. Kritinio įvykio stresas 5 psl.
V. Potrauminio streso sutrikimai 7 psl.
VI. Pagrindiniai streso įveikimo principai 9 psl.
Literatūra 10 psl.

Įvadas

Daugumai žmonių žodis stresas asocijuojasi su kažkuo nemaloniu. Ar stresas visada yra neigiamas reiškinys? Labai paprastai stresą galima apibrėžti kaip žmogaus fizinę ir emocinę reakciją į pasikeitimus. Stresas yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Jaudulys, nerimas, baimė yra visiškai natūralios žmogaus reakcijos. Kiekvienas žmogus ne tik pajėgia ištverti taam tikrus stresinius poveikius, bet ir jaučia jiems natūralų poreikį. Tam tikra streso dozė yra naudinga, sutelkia žmogų veiklai. Stresas dažnai gali būti progreso šaltinis, daryti įtaką asmenybės augimui. Ekstremaliomis situacijomis žmogus gali pažinti savo galimybes, atrasti savyje savybių, kurių net neįtarė turįs. Taip yra ugdoma valia, stiprėja pasitikėjimas savimi.
Negatyvus streso poveikis prasideda tada, kai patiriama įtampa viršija galimybes su ja susidoroti. Energija, padedanti žmogui adaptuotis įvairiose situacijose, nėra beribė ir šiuolaikinėmis gyvenimo sąlygomis gyvenančiam žmogui įgimtų prisitaikymo mechanizmų daažnai nepakanka. Stiprus, ilgalaikis ar pasikartojantis stresas alina žmogaus psichines ir fizines jėgas, daro jį dirglų, suirzusį, depresyvų ar agresyvų, mažėja jo darbingumas, kūrybiškumas, blogėja santykiai su aplinkiniais. Dažnai patiriamas stresas būtinai paveikia kiekvieną gyvenimo sritį, įskaitant ir sveikatą.
Policininko pr

rofesija minima kaip viena iš sukeliančių daugiausia streso. Policijos pareigūnai savo darbe labai dažnai susiduria su kritiniais įvykiais ir kasdienine įtampa, kuri reikalauja specialaus pasirengimo, sugebėjimo prisitaikyti ir tam tikrų charakterio savybių. Pareigūnai išmoksta susitvardyti ir būti ištvermingi situacijoje, kuri nėra normali paprastam žmogui. Deja, ir jų galimybės turi ribas. Policijos pareigūnai turėtų ypač gerai suprasti streso įtaką jų kasdieniniam gyvenimui. Didelę dalį streso galima valdyti. Taigi, mokytis įveikti stresą – tai realiai rūpintis savo gyvenimo gerove. Kad galėtume kokį nors reiškinį valdyti, pirmiausia turime jį pažinti. Šio darbo tikslas – išsiaiškinti galimas reakcijas į traumuojantį įvykį bei surasti pagrindinių žinių apie įvairų stresą, jo pasekmes ir kontrolės galimybes.

I. Streso apibrėžimas

Stresas – tai kokios nors situacijos sukelta vidinės įtampos būsena.
Stresas yra normali žmmogaus reakcija į nenormalią situaciją ir pirmiausia atlieka savisaugos funkciją, versdamas mus susikoncentruoti į tam tikrą grėsmę: maksimaliai sutelkti energiją ir pasirengti veiksmams tai grėsmei įveikti.
Policininkas savo darbe susiduria su įvairiomis situacijomis. Vienos jų kelia mažesnę įtampą, kitos – didesnę. Pagal intensyvumą skiriamos (Lažinskienė, 2001) trys streso rūšys:
– paprastas stresas
– kaupiamasis stresas
– kritinio įvykio stresas

II. Paprastas stresas

Kiekvienas žmogus į stresą reaguoja skirtingai. Labai svarbu žinoti ir pažinti streso požymius – išmokti stebėti savo fizinę būseną ir kūno reakcijas bei elgesį stresinėje situacijoje. Galima išskirti tr

ris bendras streso simptomų grupes:
– fiziniai,
– psichologiniai,
– elgesio.

Asmens jautrumas stresinei situacijai priklauso nuo jo fizinės bei psichologinės būklės ir įvykių, tuo metu vykstančių jo aplinkoje, pvz., sergantis, neišsimiegojęs, nerimastingas arba prislėgtas asmeninių rūpesčių ir pan. žmogus gali reaguoti greičiau ir intensyviau.

III. Kaupiamasis stresas

Kaupiamasis stresas yra dažnos (dažnumas), stiprios (intensyvumas) ir ilgai trunkančios (trukmė) įtampos rezultatas. Bėgant laikui, žmogaus fizinės ir psichologinės reakcijos į pasikartojančias intensyvias, daug jėgų reikalaujančias ar grėsmingas situacijas gali atsirasti tada, kai nėra jokios objektyvios grėsmės ar pavojaus. Žmogus jaučia nuolatinę fizinio ir psichologinio sujaudinimo būseną. Tokiomis aplinkybėmis įtampa pereina į išsekimą bei kitus simptomus ir žmogus nesugeba įveikti patiriamo streso.
Jeigu nekreipiama dėmesio į besikaupiantį stresą, galima “perdegti”. Būnant tokios būsenos gali pasikeisti nuostatos, susijusios su darbu, kolegomis bei traumuojančiomis situacijomis, su kuriomis susiduriama tarnybos metu. Pvz., darbas, kurį anksčiau mėgote, gali Jums tapti visiškai neįdomus arba, atvirkščiai, galite visiškai pasinerti į darbą ir ignoruoti visus kitus Jums svarbius gyvenimo dalykus. Kai perdegimo būsena užsitęsia, o poreikis ilsėtis ignoruojamas arba nepastebimas, pasireiškia išsekimo būsena, o tai gali sukelti rimtus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.

Kaupiamojo streso požymiai
Kadangi stresas nuolat kaupiasi, jis tampa kasdienybės dalimi ir įprasta būsena, todėl būna sunku pastebėti streso požymius. Reikėtų atkreipti dėmesį į

tai, kad kaupiamojo streso simptomai (Kent G., Dalgleish M) intensyvėja. Iš pradžių pasirodo įspėjamieji požymiai (neapibrėžtas nerimas, dažniau prarandama emocijų kontrolė, depresija, nuobodulys, apatija, emocinis nuovargis).
Vėliau atsiranda aiškesni simptomai (odos bėrimai, bendras fizinis ir emocinis nuovargis, stiprėjanti depresija, padažnėjęs alkoholio vartojimas, nepaskirtų vaistų vartojimas, padažnėjęs rūkymas, pakilęs kraujospūdis, migreniniai galvos skausmai, blogas apetitas, opos, didelis dirglumas, nesutarimai šeimoje ir/arba tarpasmeninių santykių problemos, verksmingumas, intensyvus nerimas, širdies darbo sutrikimai, nelankstus mąstymas, atsiribojimas nuo draugų, šeimos, bendradarbių, nerimastingumas, nemiga, kiti fiziniai ir emociniai simptomai).
Laikui bėgant simptomai dar labiau stiprėja ( miego sutrikimai, dažniau pasikartojantys galvos skausmai, peršalimai ir/arba skrandžio sutrikimai, raumenų skausmai, stiprėjantis fizinis bei emocinis nuovargis, dar stipresnė depresija, kontaktų su aplinkiniais apribojimas).
Galiausiai ši būsena pereina į rimtus fizinius ir emocinius sutrikimus (astma, širdies kraujagyslių ligos, širdies priepuoliai, diabetas, vėžiniai susirgimai, gili depresija, kritęs savęs vertinimas, kritęs pasitikėjimas savimi, nesugebėjimas susitvarkyti su savo darbu, nesugebėjimas susitvarkyti su asmeniniu gyvenimu, izoliacija, nekontroliuojamos emocijos: pyktis, liūdesys, įniršis, mintys apie savižudybę, raumenų tremoras (drebėjimas), stiprus chroniškas nuovargis, perdėtai stiprios reakcijos į nereikšmingus įvykius, nuolatinė įtampa, negalėjimas susitelkti ir sukaupti dėmesį, dažni nelaimingi atsitikimai, neatsargumas, užmaršumas, priešiškumo jausmas, didelis įtarumas, mąstymo sutrikimai, kiti sunkus fiziniai bei emociniai simptomai).

IV. Kritinio įvykio stresas

Kritinis įvykis – tai si

ituacija, kuri peržengia įprastos žmogaus patirties ribas ir sukelia nesaugumo ir kontrolės praradimo jausmą. Tai patyrimas, kuris sutrikdo žmogaus vidinę pusiausvyrą ir sukelia jo emocinius, kognityvinius ir elgesio funkcionavimo pokyčius.
Kritinis įvykis yra staigus, netikėtas, sukrečiantis. Tai gali būti: stichinės nelaimės, dideli materialiniai nuostoliai, tiesioginiai ar netiesioginiai gąsdinimai ir grasinimai, ginkluotas užpuolimas ar apiplėšimas, seksualinė ar kitokia prievarta, kolegos žūtis tarnybos metu, netikėta šeimos nario, kolegos mirtis, šeimos nario, kolegos ar kito artimo žmogaus savižudybė, sprogdinimai, nesėkmingos gelbėjimo pastangos, katastrofa arba kitoks masinis nelaimingas atsitikimas, reali grėsmė gyvybei, vaiko mirtis, šaunamojo ginklo panaudojimas, ypač jei baigiasi mirtimi, buvimas bejėgiu smurto liudininku.
Tikimybė, kad policijos pareigūnas gali susidurti su vienu ar keliais paminėtais įvykiais yra labai didelė. Kiekvieno įvykio pasekmės pareigūnui yra stipriai susijusios tiek su jo asmenybe, tiek su įvykio pobūdžiu.

Faktoriai, susiję su asmenybe
1. Išsilavinimas, profesiniai sugebėjimai, praeities patyrimas.
Keletą kartų sėkmingai susidorojęs su kritine situacija, pareigūnas sėkmingiau tai įveiks ir kitą kartą. Praeities patyrimas padeda aiškiau ir pozityviau mąstyti panašioje situacijoje. Jeigu pareigūnas turės neišspręstų emocinių problemų, susijusių su praeities kritinėmis situacijomis, į įvykį gali būti reaguojama stipriau.
Jauniems, mažai patirties turintiems pareigūnams tokie įvykiai gali stipriai paveikti jų idealus ir lūkesčius, susijusius su darbu policijoje. Dažnai pirmoji traumuojanti patirtis būna labai skausminga ir lieka įsimintina visam gyvenimui.
2. Vidinio “Aš” stiprumas, savęs vertinimas.
Asmenybė formuojasi genetiniu ir patyrimo pagrindu. Kai kurie žmonės turi stipresnius prisitaikymo mechanizmus arba labiau domisi, daugiau žino apie savo vidinį pasaulį, turi savo gyvenimo filosofiją. Teigiamas savęs vertinimas kartu su geru profesiniu bei psichologiniu pasirengimu padeda kritinėse situacijose.
3. Sveikatos būklė ir įvykiai, tuo metu vykstantys pareigūno aplinkoje.
Dėl nesklandumų, konfliktų darbe ar šeimoje, skyrybų, finansinių problemų, neseniai išgyventų praradimų, sukrėtimų ar ligos žmogus patiria nemažai streso. Kasdienė įtampa ir stresas, patirtas kritinio įvykio metu kaupiasi.

Faktoriai, susiję su įvykio pobūdžiu (Ross E.K):
1. Netikėtumas.
Kuo labiau netikėtas įvykis, tuo stipresnė reakcija. Kai pareigūnas turi šiek tiek informacijos apie įvykį, gali pasiruošti, apgalvoti savo veiksmus, jis patiria mažesnį stresą.
2. Intensyvumas.
Kiekvieną paveikia įvykiai, kai yra daug aukų, kai žūva pareigūnai, kai yra paimti įkaitai, kai kyla rimta grėsmė aplinkinių gyvybei ir asmeniniam saugumui. Svarbu, kiek pareigūnas buvo įtrauktas į įvykį – ar tiesiogiai dalyvavo jame, ar tik buvo liudininkas. Kiek pats įvykis sutrikdė pareigūno įsitikinimus, lūkesčius dėl darbo, požiūrį į žmones ir pasaulį apskritai.
3. Trukmė.
Kuo ilgiau užsitęsia įvykis (ypač, jei jis yra intensyvus), tuo rimtesnės gali būti jo pasekmės pareigūnui.
4. Kontrolės galimybės.
Labai svarbu, kiek pareigūnas galėjo kontroliuoti situaciją, nes kuo mažesnės kontrolės galimybės, tuo stipresnis patiriamas stresas
5. Artimumas.
Kuo artimiau pareigūnas susijęs su įvykiu, tuo stipresnė reakcija. Pvz., mažamečio vaiko mirtis didesnį stresą sukels pareigūnui, kuris turi panašaus amžiaus vaikų.
6. Įvykio rūšis.
Reakcijos stiprumas gali priklausyti ir nuo to, kokio įvykio dalyvis yra pareigūnas.
7. Socialinės paramos lygis ir būdas, prieinamas pareigūnui.
Čia labai svarbi pagalbos pareigūnams po kritinio įvykio suteikimo sistema. Ar tokia yra? Taip pat svarbu ir pareigūno noras priimti ar ieškoti pagalbos. Jeigu jis visus norinčius jam padėti stumia šalin, pats stato save į rizikingą padėtį. Socialinė parama turėtų apimti visus reikšmingus pareigūnui žmones – kolegas, vadovybę, specialistus. Šeima taip pat čia vaidina svarbų vaidmenį. Jų parama, noras išklausyti ir pareigūno sugebėjimas atsiverti – turi didelę įtaką reakcijų stiprumui.
Ne visi vienodai reaguoja į tokius įvykius, tačiau tai nereiškia, kad kiti turi imunitetą įtampai policininko darbe. Visiškai nesvarbu, kiek laiko policininkas dirba savo darbą ir kiek pavojingų, sukrečiančių įvykių išgyveno – vieną dieną jis gali susidurti su situacija, kuri jį paveiks ypač stipriai. Gali atsirasti neįprastų, dar nepatirtų pojūčių, emocijų, ir atsiradusią būseną žmogus pradeda vertinti kaip nenormalią.
Reakcija į traumuojantį įvykį gali būti:
1. Ūmi, staigi. Streso simptomai pasirodo iš karto po įvykio, aiški asociacija tarp įvykio ir simptomų. Labai gerai, jei žmogus reaguoja į stresą būtent taip. Kai reakcija staigi, simptomai aiškūs, žinoma, kas juos sukėlė, ir žmogui galima iš karto suteikti pagalbą ir išvengti problemų ateityje.
2 .Uždelsta. Streso simptomai pasirodo vėliau arba ne visi iš karto. Jie gali atrodyti neįprasti ir pasirodyti netikėtai. Gali būti taip, kad po pirmųjų simptomų (jie gali būti kiekvienam žmogui skirtingi) pradeda reikštis kiti. Jie gali pasirodyti praėjus kelioms dienoms, keliems mėnesiams, retesniais atvejais net keleriems metams po įvykio. Dažnai simptomai pasirodo tada, kai žmogaus gyvenimas sugrįžta į savo vėžes. Tokiais atvejais susieti įvykį ir simptomus sunku. Būdingas minėtų simptomų neigimas tiek sau, tiek kitiems. Žmogus neieško pagalbos, patiriama įtampa nuolat auga ir gyvenimas tampa komplikuotas.
Labai svarbu žinoti, kad tai yra normali reakcija į nenormalų įvykį. Normalu kai kuriuos iš minėtų simptomų patirti po traumuojančio įvykio, bet tai yra ženklas, kad kenčiate labai stiprų stresą ir jeigu nieko nedarysite, jis dar stiprės.

V. Potrauminio streso sutrikimas (PTSS).

Jeigu minėti simptomai reiškiasi ilgiau nei mėnesį ir žmogus neturi sąlygų atsikratyti vidinės įtampos, jo kūnas ir psichika prie tokios būsenos prisitaiko. Tokia būsena gali peraugti į potrauminį streso sutrikimą. Šio sutrikimo ypatumas yra tas, kad simptomai atsiranda po kritinio įvykio praėjus tam tikram laiko tarpui, – kraštutiniais atvejais net keleriems ar keliolikai metų. Jie pradeda reikštis tada, kai žmogus po įvykio grįžta į normalią būseną, patiria normalias emocijas ir t.t. Jam būna sunku susieti pasirodžiusius simptomus su įvykiais, vykstančiais dabartyje, ir atrodo, kad eina iš proto be jokios priežasties. Šis sutrikimas gali būti palygintas su žaizda, kuri natūraliai negyja. Potrauminio streso sutrikimo požymius galima atpažinti pagal šiuos kriterijus (Gorman L.M., Sultan D., Luna Raines M):
Nemotyvuotas akylumas – žmogus nuolatos atidžiai stebi viską, kas vyksta aplinkui; elgiasi taip, lyg jam pastoviai grėstų pavojus; atsitiktinis garsas, poza, prisilietimas sukelia stiprią streso reakciją.
“Sprogimo” reakcija – mažiausias netikėtumas sukelia bėgimo, vengimo, slėpimosi reakciją.
Atbukusios emocijos – siauras jausmų reiškimo diapazonas, sunku užmegzti draugiškus ir artimus ryšius, daug sunkiau patirti tokius jausmus kaip džiaugsmas, meilė, kūrybinis pakilimas, žaismingumas, spontaniškumas.
Agresyvumas – atsiranda fizinė, emocinė ir žodinė agresija, problemos sprendžiamos šiurkščiai, naudojama jėga.
Atminties ir dėmesio koncentracijos sutrikimai – sunku susikaupti ar ką nors prisiminti; tai gali būti laikinas sutrikimas, bet būtinai atsiranda esant tam tikroms aplinkybėms; nesunku sutelkti dėmesį, bet pasirodžius menkiausiam dirgikliui jis sutrinka; sunku atgaminti svarbius traumuojančio įvykio aspektus.
Jausmas, kad neturi ateities – nesitiki, kad galės normaliai gyventi toliau.
Atsiribojimas – susvetimėjimas, susidomėjimas veikla, kurią mėgo anksčiau, praradimas, cinizmas.
Depresija – depresija būna labai stipri, paliečia giliausius asmenybės kampelius; jaučiama neviltis, beprasmybė, nervinis išsekimas, apatija, negatyvūs vertinimai.
Bendras nerimastingumas – pasireiškia fiziologiškai (laužo nugarą, skrandžio spazmai, galvos skausmai), psichologiškai (nuolatinis nerimas, susirūpinimas, įtarumas), emociškai (nuolatinis baimės, nepasitikėjimo savimi, kaltės jausmas).
Pykčio priepuoliai – stiprūs pykčio protrūkiai, ypač vartojant alkoholį ar narkotikus.
Piktnaudžiavimas vaistais ir narkotinėmis medžiagomis.
Netikėti atsiminimai – labai svarbus potrauminio streso sutrikimo simptomas; atmintyje netikėtai iškyla chaotiškos scenos, susijusios su traumuojančiu įvykiu; tai gali atsitikti ir miegant ir būnant budriam. Dažniausiai tai atsitinka tada, kai aplinka primena kažką iš praeities: kvapas, garsai, vaizdas. Vaizdai iš praeities vėl sukelia sunkų stresą. Miego metu tai vadinama naktiniu košmaru.
Haliucinacijos – tai tam tikra netikėtų atsiminimų atmaina. Skirtumas toks, kad atsiminimai būna tokie ryškūs, jog esama realybė nustumiama į antrą planą.
Nemiga – žmogus nevalingai nenori užmigti, nes miegą trikdo košmarai.
Mintys apie savižudybę – dažnai galvoja apie savižudybę arba planuoja veiksmus, kurių baigtis – mirtis. Žmogus prieina ribą ir nebemato jokių būdų padėčiai pataisyti. Kai gyvenimas atrodo skausmingesnis ir bauginantis labiau negu mirtis, mintis pabaigti kančias yra viliojanti.
Išgyvenusiojo kaltė – kaltės jausmo priepuoliai: “kodėl gyvas likau aš”, skatina savęs sunaikinimo elgesį.
Nuolatiniai traumuojančio įvykio prisiminimai.
Vengimas – vengia visko, kas gali priminti traumuojančią situaciją (žmonių, minčių, vietų, pokalbių, susijusių su trauma).

VI. Pagrindiniai streso įveikimo principai.

Paminėti pagrindiniai paprasto, kaupiamojo bei kritinio įvykio streso įveikimo principai. Štai dar keletas punktų, kuriuos turėtų įsiminti policijos pareigūnas, patyręs stresą:
1. Visos emocijos, patiriamos traumuojančio įvykio metu ar po jo, pvz., kaupiamasis stresas, kritinio įvykio stresas ar depresija, yra visiškai normali reakcija į nenormalų įvykį.
2. Kiekvienas, išgyvenęs stiprų traumuojantį įvykį ar atsidūręs nelaimės vietoje, pasikeičia. Geriausiu atveju sustiprėja kaip asmenybė, blogiausiu – patiria tokį stiprų stresą, kad negali apsieiti be profesionalo pagalbos.
3. Pirmas žingsnis – atrasti blogos savijautos priežastį, o ne stengtis atsikratyti simptomų. Šie tėra tik padarinys, kūno reakcija, rodanti, kad kažkas yra negerai. Vienintelis būdas sau padėti – atpažinti ir išmokti reguliuoti tuos simptomus sukėlusią streso būseną.
4. Asmuo, patyręs traumuojantį įvykį, turi išmokti kalbėti apie patiriamas emocijas ir jausmus artimam žmogui arba specialistui.
5. Į šias emocines reakcijas reikia žiūrėti kaip į psichologines žaizdas ir jas gydyti:
6. Geriausias pasirengimas susidurti su kritiniais įvykiais – žinios apie stresą, emocines reakcijas, kurios gali pasireikšti.
Reikia rasti sau tinkamą streso įveikimo būdą, žinokite, kas geriausiai padeda:
Kūno raumenų relaksacija, emocijų ir jausmų reiškimas, kvėpavimo pratimai, fiziniai pratimai, raumenų tempimas, karšta vonia, masažas, subalansuota mityba.
Kaip valdyti stresą ?
Streso poveikį galima sumažinti paprastais ir visiems prieinamais būdais. Tiesiog reikėtų išmokti kai kuriuos dalykus daryti kitaip. Šios rekomendacijos gali padėti įveikti stresą ir jo pasekmes:
reikia žinoti, kokios situacijos kelia stresą, t.y. pažinti asmeninius streso šaltinius;
žinoti savo galimybių ribas;
planuoti savo laiką;
būti atkakliems, bet ne agresyviems;
gerai išsimiegoti;
daugiau laiko skirti mėgiamiems užsiėmimams, sportui;
kontroliuoti tabako ir alkoholio vartojimą;
daugiau bendrauti su mylimais ir maloniais žmonėmis, nepamiršti juoko;
kelti sau realius tikslus.
Literatūra

1. Lažinskienė, J Bendravimo problemos: pyktis // Medicina. Nr. 5. 2001.
2. Gorman L.M., Sultan D., Luna Raines M. Psychosocial Nursing Handbook For Nonpsychiatric Nurse. // medicine.vdu.lt/medicina/Psichologija/%20%20%20%20J.La%FEinskien%EB (2001 11 15)
3. Ross E.K. Death and dying. // medicine.vdu.lt/medicina/Psichologija/%20%20%20%20J.La%FEinskien%EB (2001 11 15)
4. Kent G., Dalgleish M. Psychology and Medical Care // medicine.vdu.lt/medicina/Psichologija/%20%20%20%20J.La%FEinskien%EB (2001 11 15)

Leave a Comment