TURINYS
1. Įvadas…………………………………………………………………………….. 2 2. Mokinių, turinčių sunkumų mokykloje tipai ir mokytojo darbas su šiais vaikais… 3 3. “Sunkių” mokinių pagrindiniai charakterio pakitimų tipai………………………… 6 4. Mokytojo asmens savybės, dirbant su “sunkiais” mokiniais……………………..1 4 5. Literatūra………………………………………………………………………….1 5
ĮVADAS
Kiekvienas mokytojas savo darbe susiduria su įvairiais vaikais, kuriems būdinga vienokia ar kitokia dvasios struktūra. Tai nėra lengvas uždavinys, nes įvairumu pasižymi ne tik dvasia, bet ir būtis, kuri neretai yra labai sudėtinga.Iš to kyla daug ir įvairių problemų.Taip mokykloje atsirado “sunkių vaikų” sąvoka. Tai problema, kurią kiekvienas mokytojas turėtų pradėti spręsti, atsigręždamas į save. Todėl šio darbo tikslas yra: išsiaiškinti “sunkių vaikų” elgesio ir mokymo ypatumus, mokytojo savybes, lengvinančias darbą su “sunkiais vaikais”.
Terminu “sunkus vaikas” apibūdinama daug vaikų, kurių asmenybę reikia koreguoti. Jiems priklauso ir nepaklusnūs, kaprizingi, užsispyrę vaikai, besipriešinantys suaugusių reikalavimams, patarimams.
Tam tikra dalis vaikų yra padaužos, nedrausmingi, grubūs. Jų elgesį, neatitinkantį visuomenės moralės normų ir reikalavimų, įprasta apibūdinti terminu – asocialus. Skirtingai nuo anomalaus vaikų elgesio, susijusio su smegenų patologija, asocialus elgesys socialiai determinuotas: jį sąlygoja neigiamos mikroaplinkos poveikis, nenormalūs tarpusavio santykiai šeimoje, šeimos ir mokyklos auklėjimo trūkumai, klaidos.
Gediminas Navaitis knygoje “psichologinė parama vaikui” išskiria tokius mokinių, turinčių sunkumų mokykloje, tipus:
NESIMOKANTIS VAIKAS. Vienas dažnesnių vaikų sunkumų – nesimokymas, atsilikimas nuo mokyklinės programos. 1996m. apklausus 81 pirmųjų klasių mokytojų nustatyta, jog 74 iš jų blogą mokymąsi aiškina dėmesio, protinio darbo įgūdžių stoka arba padidintu vaiko judrumu. Dažniausiai mokymosi problemos kyla dėl pažintinės veiklos sunkumų ar mokymosi motyvų stokos. Reta kuris iš vaikų nuo pirmųjų mokslo mokykloje dienų visiškai neturi mokymosi motyvacijos arba ji staiga dingsta. Paprastai tai ilgiau trunkantis procesas, kurio pradžią nelengva pastebėti, tačiau remdamasis PERPECINIAIS SUGEBĖJIMAIS, kurie pasireiškia adekvačiu vaiko psichologijos, taip pat jo psichinės būklės tam tikru momentu suvokimu ir supratimu, ir KONSTRUKCINIAIS SUGEBĖJIMAIS, nuo kurių priklauso auklėjamojo asmenybės sėkmingas projektavimas ir formavimas, mokėjimas numatyti pedagogo darbo rezultatus, iš anksto atspėti vaiko elgesį įvairiose situacijose, mokytojas gali siekti mokymosi motyvacijos stiprinimo. Nuovargis ir atsitiktinė nesėkmė irgi gali veikti mokymąsi. Besikeičiančią mokymosi motyvaciją ne visada pastebi tėvai ir mokytojai.Nesimokantis vaikas “tolsta”nuo mokyklos. Jis pajunta vis didesnius psichologinius sunkumus, menkiau vertina save, nepatiria jam svarbios veiklos – mokymosi – sėkmė jausmo.
AGRESYVUS VAIKAS. Vaiko sunkumų ir jo priešiškumo aplinkiniams bei agresyvaus elgesio ištakos glūdi tam tikrose situacijose, iš kurių dažnesnės yra:
1. agresyvus tėvų ar vaikų artimų suaugusių elgesys;
2. vaiko žeminimas, skriaudimas;
3. nuolatinė arba stipri frustracija.
Vaiko agresyvumą pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas.
Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų agresyvumą galima koreguoti ignoruojant nežymų ar vidutinį agresyvumą, pasitelkus FAKTIŠKUS SUGEBĖJIMUS sėkmingai dirbti ugdomąją darbą (o ugdytojas sugeba sėkmingai dirbti tik tada, kai jis yra tikra pedagoginė asmenybė), pabrėžiant pozityvius elgesio elementus; uždraudžiant dalį agresyvių veiksmų (pvz.;šaukti galima, o mušti – ne), žaidimas išreiškiant negatyvias, agresyvumą skatinančias emocijas.
Gana dažnai agresyvų poelgį sukelia didėjantis priešiškumas. Priešiškumo ir agresijos objektai ne visada sutampa. Pirmuoju priešiškumo požymiu tiktų laikyti simpatijos emocijų nykimą. Tai liudytų mažėjantis draugų skaičius ir negatyvūs jiems nepriklausančių žmonių vertinimai. Vėliau tiems, neigiamai vertinamiems, vaikas priskiria slaptą norą pakenkti. Jis tuo pačiu metu ir nepasitiki aplinkiniais, ir jiems pavydi, mano esąs skriaudžiamas ir apgaudinėjamas. Minėti priešiškumo elementai gali būti maskuojami mandagiu elgesiu.
SILPNAVALIS VAIKAS. Mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka – viena iš dažnesnių mokyklinio konflikto priežasčių. Silpnavalis vaikas, kaip ir kiti,nori pripažinimo ir sėkmės. Tokie vaikai tinkamai mokosi ir elgiasi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai kontroliuojami. Būtina ugdyti savikontrolę.
HIPERAKTYVUS VAIKAS. Kliudo pats sau., t.y. trukdo reikalaujančiai kruopštumo veiklai, neleidžia jos baigti, o pakili, jaudri emocinė būsena kliudo teisingai įvertinti situaciją, numatyti galimą nesėkmę, pavojaus tikimybę. Svarbi hiperaktyvaus vaiko savybė – pernelyg didelis pasitikėjimas savimi.ji kyla dėl nemokėjimo pasinaudoti neigiama patirtimi. Klaidas, nesėkmes toks vaikas tarsi “pamiršta”, todėl linkęs kurti nerealius planus, rizikuoti. Veiklumas, optimistinė nuostata padeda išvengti didesnių nesėkmių, tačiau neugdo atsakingumo, skatina stiprių pojūčių.
Jaunesniame mokykliniame amžiuje hiperaktyvaus vaiko sunkumai dar nėra ryškūs, nors jau kyla konfliktai su mokytojais.
Jaunesniems hiperaktyviems vaikams gali padėti intensyvesnė, prasminga, įdomi bei mokyklai ir tėvams priimtina veikla. PEDAGOGINIS MEISTRIŠKUMAS – mokytojo savybė, kuri gimsta iš meilės vaikams, pedagoginiam darbui, įgyjamas mokytojo valios pastangomis, kruopščiu darbu įveikiant įvairius sunkumus, siejant teoriją su praktika, kūrybiškai tvarkant bei tobulinant savo pedagoginę veiklą bei santykius su mokiniais, suteikia galimybę keisti ir tobulinti hiperaktyvaus vaiko darbo, bendravimo, mokymosi stilių. Yra skiriamos tokios pedagoginio meistriškumo apraiškos:
1. gebėjimas sudominti ir palaikyti dėmesį;
2.sudėtingus dalykus dėstyti paprastai, sunkius – padaryti lengvais;
3. greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko būsenas ir reaguoti į jas pedagogiškai;
4. valdyti save.
Vaiko aktyvumas dažnai pasireiškia kaip impulsyvumas. Veiklos formavimo įgūdžiai koreguotų šią savybę bei padėtų pernelyg aktyviam vaikui numatyti galimas nesėkmes ir joms pasiruošti.
DEMONSTRATYVUS VAIKAS. Vaikai siekia dėmesio bei pripažinimo, tačiau ne visada pasirenka tinkamus būdus šiam siekimui įgyvendinti, bando nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Jie siekia sukelti kitų žmonių jausmus, vadinasi, jo poelgiai gali būti pakenkti tik kitų dėka. Tokia stipri priklausomybė nuo aplinkinių gali skatinti ir pozityvių savęs įtvirtinimo būdų paieškas.
“Tik ASMENYBĖ gali ugdyti ir formuoti asmenybę, tik charakteris gali formuoti charakterį” – rašė K.Ušinskis (1974) rinktiniuose pedagoginiuose raštuose (XIX).
A.Šerkšnas knygoje “Mokyklinė bendruomenė” pažymėjo, kad asmenybė – tai didžios dvasios žmogus. Mokiniai intuityviai ir labai giliai jaučia mokytojo nuostatas, jo asmenybės vertės jėgą, gėrisi ir tiki mylimo mokytojo žodžiais. Tai žadina mokinio troškimą sekti mokytoju, perimti jo patirtį. Taip asmenybė formuoja asmenybę natūraliai, be kolizijų.
Lietuvos mokyklose atlikti tyrimai parodė, kad pradinėse klasėse yra nemažai akcentuoto charakterio vaikų, kuriems reikalinga pagalba, didesnis dėmesys.Akcentuacija – tai ypač ryškus charakterio bruožas, trukdantis veiklos ir bendravimo adaptacijai. Charakterio pakitimai yra labai individualūs. Labai dažnai dirbant su atsiliekančiais, nedrausmingais ar kitaip išsireiškiančiais mokiniais visai nesidomima, nesusimąstoma, kodėl jie taip elgiasi. Ne visi metodai vienodai veikia skirtingus vaikus, todėl ne visada galima tikėtis pageidaujamų rezultatų. Kita vertus, atsitinka ir taip, kad buvę pažangūs, gabieji mokiniai pradeda atsilikti ne dėl sugebėjimų stokos, bet dėl tam tikrų priežasčių. I.Petrauskienė, Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos katedros doktorantė, remdamasi psichologijos pedagogikos mokslo akcentuacijų tyrinėjimais, mokytojų patirtimi, išskyrė pagrindinius charakterio pakitimų tipus:
ISTEROIDINIS CHARAKTERIS. Nuo pat gimimo šie vaikai pripratę būti dėmesio centre.Jie ypač egocentriški, reikalauja pastovaus dėmesio tik sau, kurio, kaip ir susižavėjimo, pripažinimo, netgi užuojautos, siekia visais įmanomais būdais, pasitelkę besaikę fantaziją, melą, vaidybą. Tokių vaikų bėda – egocentriškumas ir su juo susijęs demonstratyvumas. Paprastai pedagogai, tėvai pastebi tik egocentriškas reakcijas, neapsakomų vaikų norą patikti aplinkiniams. Nuo mažens šie vaikai visais įmanomais būdais siekia pripažinimo, o jų tėvai savo mažylius tiesiog dievina. Tačiau ši aplinkybė labai apgaulinga, nes bendraudami su kitais šie vaikai gali tapti tikrais despotais.
Tai vienas sunkiausiai koreguojamų charakterio pakitimų. Vaikų tėvai dažniausiai bet kokią pastabą, patarimą labai išgyvena, nenori pedagogų ir psichologų išvadoms pritarti. Todėl mokytojas, pasitelkęs KOMUNIKACINIUS SUGEBĖJIMUS , EMPATIJA (tai gebėjimas įsijausti į kito žmogaus gyvenimą), PEDAGOGINĮ TAKTĄ, privalo jiems paaiškinti, kad vaikams norima tik gero, kviečiama bendradarbiauti.
Taigi pagrindinės šių vaikų ydos yra melavimas, noras visur pirmauti ir patikti aplinkiniams pasitelkus visas įmanomas priemones, taip pat veiksmų, poelgių neapgalvojimas, nemokėjimas laiku sustoti, atsitokėti. Ir pagaliau – bėgimas iš namų ir vagystės (priežasčių tektų ieškoti namuose ir šeimoje). Melavimas glaudžiai susijęs su nemokėjimu laiku sustoti, nesugebėjimu numatyti tolimesnius savo veiksmus. Norėdamas įrodyti esąs teisus, vaikas gali, pavyzdžiui, net prasiduria adata ranką ir kt. Todėl pirmiausia reikėtų padėti mokiniui liautis taip elgusis neužgauliai, pagarbiai vaiko asmenybės atžvilgiu (VAIKO ASMENYBĖS GERBIMAS), pabrėžiant, kad jis elgiasi nederamai.
Labai svarbu ne užgniaužti, bet tinkama linkme nukreipti vaiko norą pirmauti. Jeigu bus trukdoma, toks vaikas vis tiek taps lyderiu, tik vadovausis neigiamomis paskatomis. Šie vaikai dažniausiai galvoja tik apie save ir kokį įspūdį jie daro kitiems dėl to užgožia kitus mokinius. Mokytojas, pasitelkęs PERCEPCINIUS SUGEBĖJIMUS, turėtų skatinti tokio vaiko domėjimąsi ir kitais klasės mokiniais. Pasitaiko, kad prašymas papasakoti, kuo jam įdomūs kiti klasės mokiniai, susilaukia pasipriešinimo. Todėl kalbėdamas su šiais vaikais mokytojas turėtų nurodyti ir kitų patrauklias savybes. Stengdamiesi patikti kitiems, vaikai būna pasirengę viskam, ne visada būna nuoširdūs. Mokytojams šiuo atveju praverčia ARTISTIŠKUMAS IR ŽAISMĖS JAUSMAS: tiktų pasitelkti vaidybos būrelius, šiaip vaidybinių sugebėjimų reikalaujančią veiklą.
HIPERTIMINIS CHARAKTERIS. Vaikai visada stebėtinai gerai, pakiliai nusiteikę, mėgsta bendrauti, ypač išsiskiria savarankiškumu, bet yra pernelyg judrūs. Per pamokas jie lengvai bendrauja, greitai įsimena mokomąją medžiagą.Pradinėse klasėse vaikai, turintys šios akcentuacijos bruožų, dažniausiai esti geri mokiniai. Vis dėlto mokytojui iškyla tokios problemos, kaip tvarka klasėje, vaikų pakantumas kitiems ir pan.
Be šių paminėtina:
1. ypatumai, keliantys tam tikrų sunkumų aplinkiniams (judrumas, plepumas, per didelis savarankiškumas, polinkis išdykauti, vagiliauti, netvarkingumas, nemokėjimas bendrauti su suaugusiais);
2. ypatumai, keliantys tam tikrų sunkumų mokiniui (išsiblaškymas, “nervingas mokymasis”, nemokėjimas susikaupti, sklandžiai dėstyti mintis, nervingumas, kyląs dėl labai dažnų nesėkmių).
Šiuo atveju, pedagogas turėtų ryžtingai (RYŽTINGUMAS), taip teigia keletas vadovavimo klasei ir drausmės programų (Lee Marlene Canter), reaguoti įmokinio blogą elgesį. Ryžtingas stilius reikalauja iš mokytojų labai aiškiai žinoti. Ko jie iš mokinių reikalauja, ir reaguoti į mokinių elgesį atkakliai ir pasitikinčiai. Mokytojams patariama konkrečiai įvardyti blogai besielgiantį mokinį ir neišleisti jo iš akių. Canter tvirtina, kad mokytojai neturėtų priimti blogai besimokančių mokinių pasiteisinimų. Pasak jų, nesvarbu ar mokinys netinkamai auginamas, ar turi ypatingų sveikatos problemų, ar patyręs sunkų stresą – visos šios nepalankios aplinkybės neturėtų pateisinti jo netinkamo elgesio klasėje arba atleisti nuo atsakomybės už elgesį.
Apskritai šie vaikai linkę bendrauti, todėl jei jie jaučia pedagogo GERANORIŠKUMĄ, beveik visada sutinka bendradarbiauti. Tačiau nemažai problemų kyla tokioje šeimoje,kur auklėjama tik su diržu. Auklėdami šiuos vaikus pedagogai ir tėvai neturėtų pasikliauti tik hipergloba ir iniciatyvos slopinimu. Nesaikingas rūpinimasis ir dėmesys gali skatinti vaiko pasipriešinimą, protestą. Kita vertus, ir moralinė, ir fizinė bausmė skatina nepaklusnumą, agresiją.
Mokykloje ir namuose formuojant tinkamo elgesio įgūdžius ir slopinant impulsyvumą taikytina neigiamos patirties ir nesėkmių kaupimo bei situacijų aptarimo metodika. Norint sėkmingai šia metodika naudotis, pedagogas turi turėti nemažą bagažą psichologinių žinių, būti ATVIRU, nebijoti pasidalinti savo patirtimi panašiose situacijose.
Ištikus nesėkmei, hipertiminio charakterio vaikai gali ilgą laiką būti nervingi, irzlūs, priekabūs, pradėti prasčiau mokytis.
Geriausia, kad poelgį sukėlusias priežastis išsiaiškintų pats mokinys, pats pajustų pasitikėjimą savo jėgomis ir žiniomis. Tai vaikams nebūtų per sunku, tik jiems reikia padėti nenukrypti nuo aptarinėjamos temos.
Išsiaiškinus tam tikro poelgio priežastis, derėtų pasikalbėti apie tai, kaip kitą syk išvengti neigiamų pasekmių, pasirinkti kitą kelią. Išsiskirią hipertiminiu temperamentu vaikai lengvai savo išgyvenimais dalijasi su mokytoju.
Neigiamos patirties ir nesėkmių bei situacijų aptarimo svarbiausias tikslas – ne sugėdyti vaiką, o išmokyti vertinti, visa tai įsidėmėti ir iš klaidų ar pasekmių mokytis. Ši metodika ypač efektyvi bus tik įsisąmoninus neigiamų poelgių pasekmes. Pedagogas turėtų jausti ribą ir stengtis nesimėgauti dėl nesėkmių, kurias patiria vaikas, o, priešingai, išgyventi jas su vaiku, mokėti nustebinti ir džiaugtis “atradimais” – tai būtina pradinukų mokytojui. ĮGIMTAS TAKTAS, AUKŠTA VIDINĖ KULTŪRA, GEBĖJIMAS RASTI TEISINGIAUSIĄ IŠEITĮ IŠ KEBLIOS SITUACIJOS – savybės, kurių prireikia kasdien ir kurios laiduoja sėkmingą pedagoginę veiklą.
Trokšdami pasisekimo, minėtieji vaikai nėra linkę kviesti žaisti jiems “nenaudingų” vaikų. Dėl to būtina juos išmokyti adekvačių bendravimo su aplinkiniais formų ir būdų. Mokytojų KULTŪRINGAS IR MANDAGUS BENDRAVIMAS visur ir su visais – geriausias pavyzdys. Čia taip pat tiktų trumpos vaidybinės situacijos per tikybos ar etikos valandėles, tačiau aptarimas turėtų būti individualus. Labai svarbu skatinti gerąsias “atstumtųjų” vaikų savybes, kurias jie, beje, gerai žino.
Daugelis mokytojų tokius vaikus vadina “viesulais”, “vėtromis”, “strakalais makalais” ir pan. Visi šie žodžiai skirti mokinių judrumui apibūdinti. Įdomią užduotį jie atlieka labai greitai, o per likusį laiką išdykauja. Suprantama, mokytojams kyla tam tikrų problemų – reikalingi DIDAKTINIAI SUGEBĖJIMAI, kurie padeda mokytojui gerai planuoti ir rekonstruoti medžiagą, padaryti ją prieinamą moksleiviams, kūrybiškai vesti pamokas , vystant vaikų mąstymą, pratinant juos dirbti savarankiškai. Šiems vaikams reikia skirti tokias užduotis, kad jie galėtų išlieti susikaupusią energiją. Šių vaikų vienišumas ir nervingumas priklauso nuo aplinkinių veiksmų. Tiksliai nežinodamas vaiko nervingumo priežasčių, pedagogas neturėtų daryti skubotų išvadų. Tai padėtų išvengti tokios didesnės bėdos, kaip, tarkim, impulsyvumo sąlygota savižudybė.
SENZYTIVUSIS CHARAKTERIS. Nuo gimimo šie vaikai išsiskiria ypatingu baikštumu, išgyvena tamsos, gyvūnų ir kitokias baimes, vengia bendraamžių, mieliau žaidžia taikius žaidimus, renkasi jaunesnių partnerių draugiją, būna prisirišę prie tėvų, nemėgsta pasikeitimų, nepasitiki savo jėgomis.
Dažniausiai baimės priežastys glūdi šeimoje, ją nulemia tėvų ir vaikų santykiai.
Vaikus persekioja:
– ko nors baimė, būtinumas bendrauti;
– mokymosi ir adaptacijos sunkumai;
– tarpusavio santykių šeimoje problemos.
Bendravimo ir tarpusavio santykių problemos skiriasi nuo baimių, sukurtų vaizduotės ar kilusių ko nors išsigandus. Reikėtų skirti įteigtą baimę nuo sąlygojamos asmeninių vaiko savybių ir baimę, kilusią susiklosčius tam tikrai situacijai. Vaikas nustos bijoti tik tada, kai bus gerbiami jo jausmai, norai, pripažįstamas jo vidinis pasaulis, kai jį užkrės teigiamas auklėtojo pavyzdys, kai jis išmoks vertinti savo trūkumus ir bent mažos dalies jų atsisakyti, kai santykiai su juo bus grindžiami kitais svertais, kriterijais, bus lankstesni, nuoširdesni, ne tokie griežti. (VAIKO ASMENYBĖS GERBIMAS, TEIGIAMAS AUKLĖTOJO PAVYZDYS).
Vaikai apie kuriuos čia kalbama, be artimųjų negali žengti nė žingsnio, todėl norintiems su jais artimiau susidraugauti mokytojams nebus lengva. Vis dėlto ši draugystė įmanoma, jeigu būtų atsisakyta grasinimų, prievartos ar fizinių bausmių.
Apskritai baimė – sudėtinga problema, kurią reikia išspręsti. Pirmiausia reikėtų įsisamoninti patį baimės buvimo faktą, besąlygiškai suvokti vaiką tokį, koks jis yra, ir ieškoti baimės atsiradimo priežasčių. Vaikui turėtų būti suteikta kuo daugiau laisvės mokant pačiam spręsti iškilusius sunkumus.
Ilgą laiką išgyvendamas nerimą ir pesimizmą, vaiko organizmas pasidaro nebe toks atsparus, vaikas dar labiau prisiriša prie tėvų, darosi nevalingai paklusnus, susiformuoja naujos baimės. Vaikai tyliai kenčia kitų grubų elgesį, todėl pradeda nepasitikėti savo jėgomis, nebe toks svarbus jiems atrodo savasis “AŠ”.
Jeigu užuot suteikę pagalbą vaikui aiškinsimės tarpusavio santykius arba apskritai nepasitikėsime vaiko jėgomis (PASITIKĖJIMAS VAIKO JĖGOMIS), tikėtis aktyvumo, pageidaujamų rezultatų beviltiška. Štai viena iš priežasčių, kodėl tėvų ir vaikų santykiams reikėtų skirti deramą dėmesį, nes tik normalizavus šiuos santykius gali būti išgyvendinta baimė. Dažniausiai šie vaikai yra indiferentiški, todėl mokytojo pagalba jiems būtina. Beje, baimę lydi įvairios ligos. Vienos iš jų fiziologinės (kyla nuo pervargimo), kitų priežastys yra psichologinės (liga yra tarsi apsauginis mechanizmas). Pajutus, kad vaikas yra nusilpęs, būtina sumažinti mokymosi krūvį, apskritai leisti pailsėti, būti vaikui švelnesniems, skatinti jo pasitikėjimą suaugusiuoju.
PARANOJINIS CHARAKTERIS. Vaikai, kuriems būdingas šis charakterio pakitimas, mėgsta būti vieni. Jiems labai patinka suaugusiųjų draugija, kur galima tylėti, užsisklęsti savyje. Beje, tokie vaikai yra įtarūs, nedaug kuo pasitiki. Išsiskiria kerštingumu, liguistu užgaulumu, besaikiu užsispyrimu.
Neigiami bruožai išryškėja, atsiskleidžia dėl neteisingo vaikų auklėjimo, tarkim, tėvams ir pedagogams pasirinkus baudimo – glostymo taktiką. Tai ypač skatina vaikų nepasitikėjimą. Nepasitikėjimą beveik visada lydi egoizmas,garbės troškimas, kerštingumas, liguistas užgaulumas, paranojinė baimė.
Todėl koreguoti šį charakterio pakitimą, būtina vaiko egoizmą nukreipti tam tikra linkme. Šiam procesui reikia pasirengti iš anksto skatinant vaiko pasitikėjimą mokytoju. Visi vertinimai, ypač neigiami, turi būti motyvuoti (TEISINGA MOTYVACIJA) ir, dar geriau, aptarti, kad tarp vaiko ir pedagogo neliktų neaiškumų.
“Ugdytojo ir ugdytinių santykių istoriją žino tik mokytojas ir mokiniai. Tarpusavio santykių istorijoje glūdinti potencialą mokytojas gali sėkmingai panaudoti, siekdamas norimų ugdymo tikslų tik tuomet, kai turi pakankamai tvirtą FILOSOFINĮ PASIRENGIMĄ.” – teigia K.Pukelis knygoje “Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos”(1998). Vadinasi, pedagoginė mokytojo veikla (daugiau auklėjamoji) yra sunkiai pašalinių žmonių kontroliuojamas reiškinys. Ugdomoji veikla gali būti vertinama rezultato, bet ne proceso, lygmenyje. Tačiau ugdyme rezultatas ne visada gali būti greitai apčiuopiamas; todėl vieninteliu ir efektyviausiu kontrolieriumi čia tampa mokytojo PEDAGOGINĖ SĄŽINĖ.
Apskritai labai svarbu pastebėti ir paveikti paranojinį charakterio pakitimą tik jam užsimezgus. Vaiko egoizmas turi būti nukreipiamas tinkama linkme kiekvienoje pamokoje.
Dažniausiai vaikų užsispyrimas, uždarumas paaštrėja išryškėjus tam tikroms auklėjimo klaidoms. Pavyzdžiui, kai tėvai riboja vaikų veiksmų laisvę (tai skatina vaikų užsispyrimą ir pasipriešinimą); arba tėvai niekina bet kokias vaikų pastangas, vadina juos nevykėliais (užsispyrimas kyla dėl nepasitikėjimo); tėvai visą laiką pabrėžia, kad vaikas užsispyręs (užsispyrimas tampa etikete).
Pirmiausia reikėtų atskleisti užsispyrimo priežastį. Neretai toji priežastis būna skaudi ir pačiam auklėtojui. Taigi jis turėtų keisti savo nuomonę apie vaiką ir auklėjimą tik kilus būtinybei, o tai padaryti gali tik ta subrendusi asmenybė, kuri NEBIJO PRISPAŽINTI KLYDUSI. PAŽĮSTA SAVE (tai gebėjimas pažinti savo charakterį, stipriąsias puses. Tai padeda bendraujant, leidžia prognozuoti savo elgesį stresinėse situacijose.) yra TEISINGA ir LANKSTI.
Panašiai koreguojamas uždarumas ir kerštingumas. Derėtų įsidėmėti, kad dažniausia šios reakcijos yra tik atsakas į mūsų veiksmus bei tikri vaiko charakterio ypatumai.
Nepasitikėjimas aplinkiniais yra viena svarbiausių tokių vaikų problema, todėl šalinant nepasitikėjimą, auklėtojams reikia PASITIKĖTI VAIKAIS, JŲ JĖGOMIS. Pedagogai turėtų remtis ne melu, o TIK TIESA.
EPILEPTOIDINIS CHARAKTERIS. Vaikai išsiskiria inertiškumu, nepaiso aplinkinių interesų. Užsimezgus konfliktui, jie tampa ypač agresyvūs, grubūs. Liūdesį gali keisti pyktis.
Šis charakterio pakitimas pastebimas kūdikystėje. Koreguojant ši pakitimą, pirmiausia atkreipiamas dėmesys į nevaldomą impulsyvumą bei su juo susijusias reakcijas – mušimąsi, irzlumą, dirglumą, polinkį į depresiją.
Kalbėtis su epileptoidiniu vaiku nėra lengva. Atvirą pokalbį vaikas gali palaikyti puolimu. Labiausiai tiktų kalbantis su tokiu vaiku aptarti jam įdomią veiklą, pasišnekėti apie žmones, kuriuos jis mėgsta. Mokytojas privalo pažinti savo mokinį, žinoti, kas jį domina, o kas jį žeidžia, turi sugebėti jausti vaiko būseną, būti ATSARGUS IR JAUTRUS, turėti ASMENINIO BENDRAVIMO ĮGŪDĮ, kuris reiškia gebėjimą užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais, turi didelę įtaką psichinei ir socialinei gerovei.
Beje, šie vaikai neretai būna tvirto kūno sudėjimo, mielai sportuoja, meistrauja.
Kai niekas jų netrikdo, šie greitai susijaudinantys vaikai išsiskiria jautrumu, myli savo artimuosius. Deja, dėl savo temperamento specifinių ypatybių jie nemoka išreikšti šių jausmų ir dėl to pasidaro irzlūs. Pageidautina, kad koreguojant šiuos charakterio pakitimus pirmasis pokalbis vyktų tik tarp mokinio ir mokytojo. Pradėjus kalbėti, šiems vaikams ne visada pavyksta nuosekliai plėtoti mintis, neretai jie nukrypsta į smulkmenas. Į tai atkreiptinas pedagogų dėmesys. Blogai elgdamiesi, vaikai priešinasi ne tik aplinkiniams, bet ir taip protestuoja prieš nesėkmes.
Žinoma, objektyvus savęs ir aplinkinių vertinimas dar neišmoko susivaldymo. Todėl mokytojai turėtų išsiaiškinti vaikų impulsyvumo priežastis ir kaip šią ydą šalinti. Kadangi šie vaikai yra savimylos, nori vadovauti, reikėtų rasti sritį, kurioje jie gali būti geriausi. Mokytojui, pasižyminčiam KŪRYBIŠKU MĄSTYMU (šis įgūdis susijęs su sprendimų priėmimu ir problemų sprendimu. Kūrybiškas mąstymas įgalina įvertinti visas alternatyvas) rasti tokią sritį yra lengviau. Tada mokiniai jaučiasi ramesni, labiau pasitiki savo jėgomis, o mokytojas gali epileptoidinio vaiko energiją nukreipti norima linkme.
Sunkiausia vaiką išmokyti ramiai, nekuriant konfliktų bendrauti su aplinkiniais. Lemiamas vaidmuo čia tenka pedagogų ir tėvų santykiams su vaiku. Todėl šiuos veiksmus būtina koordinuoti. Labai svarbu, kaip elgiasi mokytojas (SAVIKONTROLĖ). Pedagogo despotizmas, priekaištai, vaiko pažeminimas dėl kilusių muštynių sukelia tik priešiškumą ir naujus impulsus. Vienintelė išeitis – padėti jam nusiraminti, kad būtų išvengta sunkesnių padarinių.
LABILUS CHARAKTERIS. Vaikus, pasižyminčius šiuo charakterio pakitimu, diagnozuoti nėra paprasta, nes dažniausiai jie yra latentiški t.y. ši jų savybė išoriškai tarsi nepasireiškia. Greitai kinta jų nuotaika. Kai būna gerai nusiteikę, jie labai primena vaikus su hipertiminiu charakterio pakitimu. Nuotaikai pasikeitus, jie tampa pavargę, išglebę.
Tyrimų duomenimis, tokių vaikų yra palyginti mažai, “gryno” labilaus charakterio asmenybių beveik nepaiso. Vaikystėje šie vaikai dažniausiai pasižymi hipertiminiu charakteriu ir tik vėliau jie pasikeičia.
Kadangi labilios akcentuacijos išskirtinai bruožai yra linksmumo, judrumo ir liūdnumo derinys, kai vaikas būna keistai linksmas, tinka vaikų su hipertiminiais nukrypimais darbo metodai, kai būna nuliūdęs, reikia būti su jais maloniems, vengti bet kokios kritikos, neskirti moralinių bausmių.
Pedagogas su šiais vaikais galėtų aptarti, kodėl juos užklupo depresija. Tai padėtų vaikams neužsisklęsti savyje, tikėtis, kad ateis ir geresni laikai.
EMOTINIS IR EGZALTUOTAS CHARAKTERIS. Šių vaikų nuotaika per dieną, atrodytų, be jokios priežasties gali keistis keletą kartų. Jie ypač jautrūs, jausmingi, sentimentalūs. Menkniekiai jiems gali daryti didžiulį poveikį.
Emotinio charakterio vaikų elgesys labai panašus į egzaltuotų , tik pirmiesiems apibūdinti tiktų žodžiai jautrus, verksmingas, o pastariesiems – audringas, ūmus, greit susijaudinantis.
Šie ypač jautrūs vaikai visai nemoka įvertinti sunkumų, dėl to yra linkę į depresiją, verksmingumą, neurozes. Dirbant su šiais vaikais mokytojas turi žinoti, kad fizinio lavinimo pagrindas turėtų būti ne prievarta, o paties vaiko troškimas; kadangi šie vaikai visas jiems patikėtas užduotis atlieka itin uoliai ir labai jaudinasi dėl įvertinimo, nederėtų jiems taikyti kokių nors normų, o taip pat nepamiršti, kad fizinis lavinimas neatsiejamas nuo dvasinio, nes jautriems vaikams svarbiausia pasitikėti savimi(ryškėjant ligos požymiams, vaiko pasitikėjimą ypač turėtų skatinti aplinkiniai, reikėtų vengti pykčio, pašaipos ir neprotingos užuojautos).
Mokykloje šie vaikai turi jaustis saugūs ir mylimi. Per didelė darbo sparta, netikėtumai, mokytojų ir mokinių sarkazmas ar nepasitikėjimas tik skatins stresus.
Daugelio autorių nuomone, kur kas svarbiau yra mokytojo KOMPETENCIJA, o ne mokymo medžiaga ar specialūs metodai. Juk tik mokytojas gali sukurti tokią aplinką, kuri didins ar slopins mokinių pasitikėjimą savimi, jų sugebėjimus, kūrybingumą, mąstymo kritiškumą, padės arba trukdys sėkmingai mokytis.
ANANKASINIS CHARAKTERIS. Šiems vaikams būdingas neryžtingumas, įvairios baimės, intelektualios veiklos polinkis. Sunkiausia jiems ką nors nuspręsti, apsispręsti, nes vėliau kamuoja abejonės, ar teisingai pasielgė. Kita vertus, jie visur ir visada yra labai pedantiški. Pavyzdžiui, reikalauja, kad ir kitų mokinių sąsiuviniai būtų tvarkingi. Tokį vaiką užgriuvusios problemos susijusios su vis kitomis, tarkim, mokinio pareigomis. Nors jie ir tvarkingi, tačiau dirba gana lėtai, dažnai abejoja, būna neramūs neatlikę kokių nors įsivaizduojamų darbų. Susijaudinę pradeda mikčioti, nervinasi.
Pastebėjęs, kad mokinys dirba daug lėčiau nei visa klasė, pedagogas turėtų pasidomėti ši reiškinio priežastimis. Jos gali būti labai įvairios, bet dažniausiai susijusios su neryžtingumu ir nepasitikėjimu savo jėgomis. Užtektų vaiką pagirti už tvarką, pastangas ir būtų išvengta nemalonių pasekmių.
Dirbant su šiais vaikais nepatartina skubėti, nes pasitikėjimo savo jėgomis siekti nėra lengva. Svarbiausia, mokytojas niekada neturi pamiršti, kad jo mokinys – žmogus, kurio negalima negerbti.
DISTIMINIS CHARAKTERIS. Šie vaikai išsiskiria nedrąsa, kuklumu, dažniausiai būna liūdni. Jie mąslūs ir pasyvūs. Dideli sukrėtimai juos gali pastūmėti į depresiją. Be minėtų savybių, jiems būdingos dar šios:
– ypač lėta darbo sparta;
– vienatvės troškimas, užsisklendimas savyje;
– per didelis drovumas.
Problemos, kurios jiems kyla, yra labiau susijusios su mokymusi negu su elgesiu. Vienas iš būdų šiems vaikams padėti – individualios programos sudarymas. Tai iš pedagogo reikalauja DIDAKTINIŲ SUGEBĖJIMŲ, leidžiančių sėkmingai tobulinti žinių ir įgūdžių perteikimo moksleiviams metodus, remiantis bendrųjų mokymosi dėsningumų supratimu. Šie sugebėjimai padeda mokytojui gerai planuoti ir rekonstruoti medžiagą, padaryti ją prieinamą moksleiviams.
Stengiantis koreguoti vaikų drovumą, reikia labai apgalvoti pratimus, užduotis. Tai padės įveikti kilusius kompleksus.
Šiandien aišku, kad mokytoju turi būti ASMENYBĖ.
Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas ir charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybe negimstama. Ja tampa žmogus, asmuo, individas, kai jo vertybinių orientacijų sfera bei požiūris į savo profesinę veiklą, visą aplinką įgauna pozityvią socialinę kryptį ir susiformuoja į vientisą, stabilią sistemą.
Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Būtent čia geriausiai atsiskleidžia jos gebėjimai bei talentas, kryptingumas, valios ir charakterio geriausieji ypatumai. Antra vertus, profesinėje veikloje, darbe, įtempdama savo fizines bei dvasines jėgas, asmenybė ir formuojasi.
Pedagoginis darbas su “sunkiais” vaikais mokytojui nekelia didelių sunkumų, kai jis:
– brandi asmenybė, pasižyminti įgimtu taktu, aukšta vidine kultūra, lankstumu, jautrumu, atvirumu, ryžtingumu, geranoriškumu, nebijo prisipažinti klydusi, gerbia vaiko asmenybę;
– turi pedagoginių sugebėjimų: didaktinių, konstrukcinių, percepcinių, ekspresyvių, komunikacinių ir organizacinių;
– dirba iš pašaukimo, o tai na vien gebėjimas, bet kartu ir asmenybės nuostata, noras atlikti tam tikrus veiksmus, tai svajonė, polėkis, mobilizuojantis asmenybės fizines ir intelekto jėgas;
– vadovaujasi pedagogine sąžine, myli vaikus, yra linksmas, turi filosofinį, psichologinį pasirengimą.
LITERATŪRA
1. G.Navaitis “Psichologinė parama vaikams”. V.: Kronta,1998.2. K.G.Ušinskis “Rinktiniai pedagoginiai raštai”. K.: Valst. ped. lit. l-kla, 1974., XIXa.3. A.Šerkšnos “Mokyklinė bendruomenė”.4. K.Pukelis “Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos” arba “Raktas nuo antrų ugdymo reformos durų” (profesinio rengimo tyrimai) – K.: Versmė, 1998.