Mąstymas

Mąstymas

Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės ir sintezės būdu apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.
Mąstymas visais atvejais gali būti apibūdintas kaip ,,proto kalba”.

Yra trys mąstymo būdai:
1. Verbalinis mąstymas – tai vienas iš mąstymo būdų, kuris siejasi su sakinių srautu, kurį mes įsivaizduojame.
2. Mąstymas vaizdais – jis turi ryšį su vaizdu, ypač ta jo dalimi, kurią mes įsivaizduojame savo protu.
3. Motorinis mąstymas – susijęs su ,,proto judesiu”.

Mąstymas ir jutiminis pažinimas. Mąstymas atsiranda praktinės veiklos ir jutimo pažinimo saandūroje. Pažintinė veikla, prasidėjusi pojūčiais ir suvokimu, toliau pereina į mąstymą. Mąstymo šaltinis visadayra jutiminis pažinimas. Per pojūčius ir suvokimą mąstymas yra susijęs su išoriniu pasauliu. Mąstant vyksta gilesnis išorinio pasaulio pažinimas. Panaudodami pojūčius, suvokimą bei vaizduotę, galima sakyti, išeiname už jutiminio pasaulio pažinimo ribų. Mąstymas prasideda ten, kur jau nepakanka jutiminių pažinimo.

Mąstymas ir kalba. Kai mąstome, mūsų mintys lyg ir ,,aprengiamos” kalbos rūbais – kalbos išraiškos priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis gyvūnų ir žmogaus psichikos požymis. Nesvarbu, kokiomis formomis žmogaus mąąstymas vyktų, jis neįmanomas be kalbos. Kuo giliau apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba. Buvo įrodyta, kad moksleiviai sunkiai sprendžia uždavinius, kol nereiškia savo minčių garsiai. Garsisi formuluodami savo mintis kitiems, tuo pat metu su

uprantame jas ir patys. Žodyje, minčių formulavime, glūdi svarbiausios diskursyvinio mąstymo prielaidos. Yra keletas kalbų aspektų:
1. Pragmatinis – kalbos prasmė yra nustatyti reikšmes kurios pasiekia klausytoją.
2. Semantinis – tai ,,žaidimas” posakių, frazių reikšmėmis.
3. Sintaksinis – tai kalbos taisyklės arba kalbos ženklų santykiai.

Bendras kalbos nagrinėjimas visais trims aspektais yra vadinamas semiotika. Kalba turipirmaeilės reikšmės minčių ryšiams susiformuluoti.

Socialinė mąstymo prigimtis. Žmogaus protinis vystimasis vyksta žinių išsilavinimo procese, o pats procesas taipogi yra sąlygotas žmonijos istorinės visuomenės raidos. Sukauptos patirties įsilavinimas reikalauja didelių mąstymo pastangų ir kūrybiškumo. Neįsijungęs į žmonių bendruomenę, žmogus kaip asmenybė negali vystytis ir lieka tokiu, kaip jį auginę gyvūnai. Taigi, psichinį žmogaus vystimąsi lemia visuomeninė aplinka. Apie mąstymo socialinę prigimtį kalba ir toks ypatingas momentas – žmogaus kaip būtybės unikalumas išmokti kalbą.

Mąstymo logika ir psichologija. Mookslo žinių sistema sudaro pažinimo teorijos arba gnoseologijos pagrindą. Todėl kad, pasitelkiant formaliąją logiką ir psichologiją, yra tiriamas žmogaus mąstymas. Mąstymo tyrime logika ir psichologija viena kitą papildo. Logika tiria logines mąstymo formas, kurioms priskiriama sąvokos, sprendiniai. Svarbiausias mąstymo elementas yra sąvoka.
Sąvoka – mintis, kurioje atsispindi bendrieji, esminiai ir skiriamieji tikrovės reiškinio ar daikto požymiai. Sąvokų turinys atsiskleidžia sprendiniuose.
Sprendiniai – tai ryšio tarp tikrovės reiškinių ir daiktų arba tarp savybių ir požymių atspindys.
Samprotavimai – tai toks ryšys tarp minčių, kai iš vi

ieno ar kelių sprendinių gauname išvestinį sprendinį. Tokie sprendiniai dar vadinami silogizmais.
Nors logika ir psichologija mąstymo tyrime viena kitą papildo, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Logikos tikslas – išsiaiškinti ryšį tarp pažinimo rezultatų. Psichologija tiria mąstymo proceso dėsningumus, kurių dėka susiformuojami pažinimo rezultatai, atitinkantys logikos reikalavimus. Mąstymas yra išorinės ptraktinės veiklos procesas, kurį lemia veiklos tikslai ir rezultatai.

Mąstymas kaip procesas. Tirti mąstymo procesą – reuškia išsiaiškinti vidines pažinimo rezultatų susiformavimo priežastis. Sąvoka psichologijoje yra mąstymo forma, kurioje atsispindi bendros ir esminės daiktų savybės. Pasirinkdami objektą tam tikrai sąvokai, mes jį kategorizuojame. Kalbėdami apie mąstymą dar vartojame asociacijos sąvoką. Sąvoka mums leidžia prognozuoti informaciją, kurią gal net nesame pasirengę suvokti. Sąvokos yra skirstomos į:
1. Buitines – jos turinį sudaro bendrieji vaizdai. Jos įgyjamos kaupiantis gyvenimo patirčiai.
2. Ikimokyklines – jos keičiasi į platesnes, didėjant patyrimui.
3. Mokslines – jų kūrime didesnis vaidmuo priklauso žodžiui.

Kalbėdami apie mąstymą, turime kalbėti apie mąstymo produktus. Jais gali būti laikomi išoriniai gyvenimo faktai. Analizuodama išorinius faktus, psichologija remiasi determinizmo principu, kuris yra suformuluotas taip: išorinės sąlygos veikia per vidines. Tos vidinės sąlygos – tai mūsų norai.
Pagrindinės mąstymo proceso operacijos:
1. Analizė – tai atskirų objektų dalių, elementų, savybių išskyrimas. Analizės metu paaiškėja daikto savybių reikšmė: esminės, įdomios savybės veikia kaip aktyvūs dirgikliai ir stimuliuoja galvos smegenų ži

ievę.
2. Sintezė – tai sujungimas mintyse išskirtinių objekto dalių ir santykių į visumą. Fiziologinės sintezės pagrindas – laikinų nervinių ryšių galvos smegenų žievėje suvedimas.
3. Apibendrinimas – apibendrindami du lyginamus dalykus, pirmiausia mintyse išskiriame tai, kas jiems yra bendra. Apibendrinimas gali būti tiesioginis ir tarpuškas. Tarpiškuųmas yra apibendrinamas mąstant, leidžiantis tarpiškai pažinti tai, ko negalime pažinti tiesiogiai.

Apibendrindami, išskirdami, kad daiktams yra bendra galime tai atlikti dviem būdais:
1. Pagal panašumą.
2. Pagal esmę.

Taigi analizė, sintezė ir apibendrinimas padeda nustatyti vidinius, specifinius mąstymo dėsningumus.

Mąstymo rūšys. Yra išskiriamos tokios mąstymo rūšys:

1. Vaizdinis.
2. Veiksminis.
3. Teorinis – abstraktus mąstymas.
4. Intuityvus.
5. Vaizdinis – veiksminis.
6. Vaizdinis – erdvinis.
7. Praktinis.
8. Loginis.
9. Kūrybinis.

Vaizdinis mąstymas. Jis yra labai tampriai susijęs su suvokimu. Vaizduotė yra panai į suvokimą, nes jai padeda toji pati smegenų dalis, tačiau suvokimas yra pirminis; vaizduotė – antrinis procesas. Vaizduotėje, kaip ir suvokime, kuo didesnis vaizdas, tuo lengviau jamegalima atpažinti detales. Kūrybiškumas analizuojamas kaip proceso produktas. H.Helmholco manė, jog yra keturios kūrybos proceso fazės:
1. Pasiruošimas – tai įsitikinimas, jog problema tikrai egzistuoja.
2. Inkubacija – problemos brendimo laikotarpis.
3. Prašviesėjimas – tai procesas, kurio metu randamas problemos sprendimas.
4. Patvirtinimas – šioje stadijoje reikia užpildyti trūkstamas vietas.

Dabar siūlo naują kūrybinio problemų sprendimo būdą, vadinamą synectika. Synetikos esmė – žvilgsnis į tą pačią problemą nauju požiūriu.

Leave a Comment