Kognityvinė psichologija

1.KOGNITYVINĖS PSICHOLOGIJOS APIBŪDINIMAS
KP: 1. Psichologijos kryptis/ mokykla kaip ir kitos, pažinimo prosesai nagrnėjami tam tikru aspektu. 2. Pažintinių prosesų nagrinėjimas pagal tam tikrą paradigmą. Pažinimo procesai traktuojami kaip informaciniai procesai. Pažinime galima išskirti keletą etapų: 1.suvokimas 2.užkodavimas 3.perkėlimas į atmintį 4.daromos išvados. Nuolat kuriami modeliai. Kognityvistai pabrėžia scenarijų, suvokimo reikšmę. KP skverbiasi į kitas disciplinas, pvz. soc. psichologiją. KP kaip kryptis yra kaltinama eklektiškumu, neturi nieko tokio, kas būtų būdinga tik jai. KP kaip kryptis iškilo tik todėl, kad buvo atsvaras biheiviorizmui. KP kaip diisciplina nagrinėja: vaizduotę, dėmesį, suvokimą, intelektą, mąstymą, kalbą, vystymąsi, dirbtinį intelektą. Didelė reikšmė priskiriama reprezentacijoms (informacija smegenyse reprezentuojama). Propozicija- mažiausias rekšminis vienetas. Reprezentuojama per tam tikrus kodus. Kodai yra: semantiniai, vizualiniai, akustiniai. Reprezentacija- tam tikras problemos traktavimas (problemos sprendimas priklauso nuo jos pateikimo). Pagal Hėgelį pažinimas vyksta per triadą: tezė (Galtonas sakė, kad žmogaus sugebėjimai yra įgimti)- antitezė (Watsonas sakė, kad žmogaus sugebėjimai priklauso tik nuo aplinkos)- sintezė (Sternas sakė, kad žmogaus sugebėjimai priklauso ir nuo aplinkos ir nuo genų). Siintezių šalininkams galima prikišti dvigubas klaidas. Tyrimo metodai KP:

Metodai

Parametrai Laboratoriniai eksperimentai Psichobiologiniai tyrimai Atskiro atvejo tyrimas Natūralus stebėjimas Kompiuterinis modelevimas
NK manipuliavimas visada įvairiai sunku nepritaikomas manipuliuojamas
Imties dydis įvairus Dažnai mažas Mažas įvairus nepritaikoma
Išorinis validumas įvairus nedidelis mažas pakankamas Nepritaikomas
Individualūs skirtumai Retai naudojami Gali būti naudojami naudojami Preliminarus tyrimas nepritaikomi
Atsitiktinis pasiskirstymas dažnai netaikomas netaikomas netaikomas nepritaikomas
Intelektinės veiklos medeliavimo galimybė- kompiuteriui sudaroma programa pagal žmogaus sprendimus ir žiūrima ar klaidos atitinka žm

mogaus įpatumus (įvedamos mažiausiai žinančių žmonių tam tikros euristinės taisyklės). Jei neatitinka žmogaus įpatumų- reikia keisti programą.
Dirbtinių sistemų kūrimo reikšmė psichologijai ir įvairių veiklų modeliavimo galimybės. Teorija, pagal kurią negalima modeliuoti, yra bloga. Ne viską galima sumodeliuoti, nes: 1.dirbtinis intelektas gali nesusidoroti su ta duomenų apimtimi, kuri yra reikalinga norint išreikšti mūsų žinias apie pasaulį. Kai kurias žinias (motyvus, poreikius) labai sunku formalizuoti. 2. Dažnai programos tik imituoja, bet neišreiškia ir neatskleidžia psichinių mąstymo procesų. 3.labai dažnai dirbtinės sitemos gauna tuos pačius rezultatus kaip ir žmogaus, bet skirtingu būdu. Intelektinės veiklos rezultatai labai svarbūs. Kitus intelektus galima suprasti per palyginimą. 4.To ko negalima išrekšti formaliai, negalima ir modeliuoti 5.dirbtinis intelekta visiškai nesugeba modeliuoti sąmonės. Nors McCulloch ir Pitts teorema- viskas, kąą galima vienareikšmiškai apibūdinti, galima realizuoti dirbtinėje sistemoje.

2. SUVOKIMO IR JUTIMO SAMPRATA
1.Jutimo ir suvokimo autonomiškumo problema
Suvokimas ir jutimas priskiriami dinamiškesniems pažinimo prosesams nei būsenos. Jutimas ir suvokimas- du skirtingi autonomiški pažinimo procesai. Gibson mano, kad suvokimas- sensorikos pagrindas, o jutimas, atskiras atvejis, kai pateikiami stimulai: procesai- jutimas ir suvokimas, rezultatai- pojūtis, perceptas/ suvokinys. Tuo abejojama remiantis Uznadzės tyrimais (duodavo užršmomis akimis apčiupinėti daiktą) pojūčiai staigiai pasikeisdavo, kai žmogus atpažindavo daiktą. Suvokimas- atpažinimo pagrindas, suvokimas- sensorikos pagrindas. Suvokimas- interpretacija, kurią veikia nu

uostatos, patirtis ir t.t. Pateikus tiriamajam vienprasmę figūrą, o tada pateikus dviprasmę, jis įvardins ją kaip prieš tai matytą. Suvokimas priklauso ir nuo socialinės padėties. Suvokimas- pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus susidaro visybiškas daikto vaizdas. Suvokimui apibūdinti netinka žodis “atspindėjimas”, nes tai būtų tikslu ir ogjektyvu, o suvokime yra subjektyvumo, kuris pakankamai tikslus ir bendras visiems žmonėms. Jutimas – pažinimo prosecas, reprezentuojantis atskiras objekto savybes dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus, o suvokimas- pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus yra reprezentuojamas dirgiklio visybiškas vaizdas.
2.Pojūčių savybės:
1.Modalumas- sutapatinamas su pojūčių rūšimi (klausos, lytos, regos, skonio, uoslės). Vekker’is modalumo savybėmis laiko tšas savybes, kurios turi tuos pačius požymius. 2.Intensyvumas- pojūčiai gali būti silpnesni ir stipresni. Absoliutinis slenkstinis mažiausias dirgiklio dydis- kuriam esant mes dar jaučiam dirgiklį. Operacinis apibūdinimas- dirgiklis, kurį esant 50 jaučiame (apskaičiuojamas). Dvi koncepcijos: diskretinio slenksčio ir tolydinio slenksčio. Diskretinio slenksčio šalininkai sako, kad S tipo kreivę gauname, nes jautrumas keičiasi. Tolydinio slenksčio šaklininkai sako, kad yra daug faktorių, kurie keičia slenkstį. Sensorinės sistemos jaurumui matuoti galima naudoti tuos pačius metodus, nepriklausomai nuo pažiūrų. 3.Latentinis laikas- laiko intervalas, kuris būdingas pojūčiui atsirasti/ laikas nuo dirgiklio pateikimo pradžios iki pojūčio atsiradimo. Veberio- Fechnerio dėsnis (Bugerio) I/Iconst, I- skyrimo slenkstis, I- sl
lenkstis, šis dėsnis teisingas kai I vidutinio dyžio (prie mažų ir didelių dirgiklių negalioja). Ik(I+I0). Kaip pojūtis prikilauso nuo dirgiklio dyžio: Fechnerio dėsnis Ek lgI+C, E- pojūčio intensyvumas, k- konstanta. Fechnerio postulatas: E-const, vos pastebimas pojūčio dydisa lygus konstantai. I1E1, I1E’1, I2E2, I2E’2. Brentano postulatas (Stivenso, Plato postulatas) E/Econst. Stivenso dėsnis: EkIn 0n4 (priklausomai nuo modalumo) tarp pojūčio intensyvumo ir dirgiklio intensyvumo yra laipsninė prikluasomybė. Vieniems dirgikliams galioja Fechnerio dėsnis, kitiems stivenso. 4. Povaizdžiai- kai nustoja veikti dirgikliai, pojūtis ne iškart išnyksta (iš inercijos). Povaizdžiai atsiranda, kai akis paveikiama trumpalaikias dirgikliais (1/1000 iki 1/10 s) ir ilgalaikiais (iki kelių minučių). Judraus dirginimo metodo atveju akis veikiama judančiu dirgikliu. Žmogus mato ir realų stimulą ir povaizdį. Galime juos palyginti. Stacionaraus trumpalaikio dirginimo metodu trupmai dirginama akis ir tiriamas povaizdis. Trumpalaikia dirgikliai visada pateikiami tamsoje, o ilgalaikiai šviesoje. Emerto dėsnis- plotas proporcingas atstumo kvardatui. Reikšmę turi ne fizinis, o suvokiamas atstumas. Povaizdžių fazės: Tamsus periodas;Hesingo fazė- (po žvilgsnio į tamsą) vaizdas suvokiamas realiai; tamsusis periodas- ilgasnis už pirmąjį 4 kartus; Purkinje vaizdas- matomas 170- 500 ms, dirgiklis pakartojamas pagal skaistį, bet spalvos papildomos; trečiasis tamsusis periodas; Heso fazė-vaizdas, kuris išlaiko dirgiklio savybes: kartais būna ketvirtoji neryški negatyvioji fazė- trumpalaikis dirginimas, o kai ilgalaikis dirginimas- spalvos būna atvirkščios. 5.Pojūčių sąveika- pe
er civilizacijos reiškinį. Pojūčių jautrumas padidėja, jei pateikiami kito modalumo poveikiai (sensibilizacija-tiriant regą papildomai duodami garso signalai). Sinestezija- veikiant tam tikros rūšies dirgikiui jaučiami ne tik tos rūšies, bet ir papildomipojūčiai (“spalvota klausa”). Antriniai garsiniai vaizdai- fonizmai. Antriniai vizualiniai vaizdai- fotizmai.
3.Suvokimo savybės
Suvokinia skiriasi nuo realybės. Suvokimo įpatybė- daiktiškumas- suvokiamo turinio priskyrimas tam tikriems daigtams egzistuojantiems erdvėje. Faktas, kad suvokiam dirgiklius ten, kur jie yra, o ne galvoje yra vadinamas objektyvacijos aktu. Visos savybės, kurias suvokia tiriamasis, priskiriamos objektui. Pastebėtas sutrikimas, kai žmogus neturi suvokimo savybės (mato dėmes). Prie empirinių daiktiškumo savybių galime priskirti daikto ir fono sąveiką. Suvokimo savybės:1.percepcinis laukas išskiria daiktą, kuris stovi priekyje kaip uždara visuma ir foną kaip neapibrėžtą esantį aplink daiktą ir už jo 2.visybiškumas- daigtai suvokiami kaip visuma, o ne kaip dalių suma 3.visumos įtaka dalių suvokimui- dalių suvokimo įpatumai:a)vienas ir tas pats elementas skirtingose visybiškose struktūrose suvokismas skirtingai b)pakeitus elementus, bet palikus tuos pačius santykius tarp jų bendra vaizdo struktūra nepakinta (Erenfelsas) c)visybiška struktūra išlaikoma ir kai trūksta atakirų elementų 4.Geštalt dėsniai: 1.artumas- artimi elementai turi tendenciją jungtis į visumą 2.panašumas- panašūs elementai turi tendenciją jungtis į visumą 3.bendro likimo faktorius- visi tie elemtai, kurie kinta kartu turi tendenciją jungtis į visumą 4.uždarumas- mes linkę suvokti uždaras figūras, elementai jungiami taip, kad sudarytų uždarą visumą 5.gero tesinio faktoriu- į visumą jungiasi tie elementai, kurie sudaro tolydines grupes 6.įėjimo be liekanos faktorius- tendencija jungtis į visumą apimant visus elementus 7.jei žmogus pripažįsta jungimąsi pagal tam tikrą principą, tai suvokinį stengiamsi išlaikyti ir keičiant elementus. Iš Johanson tyrimų matyti, kad žmogus linkęs matyti objektus, o ne paskiras detales. Didelę reikšmę suvokimui turi patirtis- žmonės linkę matyti nesikeičiančia figūras 5.Konstantiškumas- suvokimas tam tikrose ribose yra pastovus nepriklausomai nuo stebėjimo sąlygų. Walloch atliko tyrimus su apšviestais tamsoje dirgikliais. Akies tinklainėje objektai lyginami. Konstantiškumo dydį galima įvertinti: zP-S/R-S zlgP-lgS/lgR-lgS, S- fiziologinis dydis, dydis duodantis tą patį dydį kitu atstumu akies tinklainėje, P- psichologinis dydis, kintamo strypo dydis, kurį mato tiriamasis, R- fizinis dydis, standarto dydis. Pervertinant būna virškonstantiškumas. Apercepcija- suvokimo priklausomybė nuo patirties.

Sensoriniai percepciniai procesai ir asmenybė
Jančas skyrė žmones į 2 tipus: S ir Y. S-suvokiniai nestabilūs, neturi reguliarumo. Y-stabilūs, nuolat pasikartojantys. Tokios pačios tendencijos pasikartoja vaizduotėje, mąstyme. Witkin asmenybės tipai pagal percepcinius uždavinius: 1)priklauso nuo lauko, 2)nepriklauso nuo lauko. Užduotys (percepcinis indeksas): 1)strypo ir rėmelio testas, 2)įterptų figūrų plotas, 3)kūno padėties nustatymo testas. Percepcinis indeksas charakterizuoja diferencijacijos sugebėjimus. Žmonės, kurie neturi diferencijacijos griebiasi primityvių gynybos priemonių, pasyvūs, žemesnis savigarbos lygis, sunerimę dėl savo agresyvumo.
Atstumo suvokimas
Vaizduojamieji požymiai. 1)žinomas dydis. Nėra efektyvus kai galima vadovautis kitais požymiais. Jei žmogus užfiksuoja kampą α (vaizdo dydis tinklainėje), žino dydį h, tai jis gali nustatyti atstumą d (h/d=tgα). Vertinama iš patirties. Pateikus gerai žinomus objektus dvigubai didesnius ar mežesnius, atstumas iki jų suvokiamas dvigubai artimesnis ar tolimesnis. 2)santykinis tinklainės vaizdų dydis. Vertinamas atstumas iki panašių daiktų. Atstumas iki didesnio objekto atrodo mažesnis. 3)tiesinė perspektyva. Lygiagrečios linijos tolumoje kertasi. Paveiksluose gerai perteikia trimatiškumą. 4)tekstūros gradientas. Tai kas skiriasi. Gradientas-tekstūros kitimas (kas toliau atrodo mažesnis). Ten kur nėra tekstūros, atstumas vertinamas mažiau tiksliai. 5)oro perspektyva. Susiję su chromatinės asperacijos reiškiniu, t.y. akies lęšiukas nevienodai laužia spalvų spindulius. Ore yra dulkių, vandens lašų ir bet koks šviesus objektas esantis arčiau fiksacijos taško turi raudoną aureolę, o toliau esantis-žaliai žydrą. Prie monochromatinės spalvos įvertinti atstumą yra sunkiau. 6)santykinis aukštis. Tolimi objektai regėjimo lauke atrodo aukščiau žemės paviršiaus. Gali veikti tekstūros gradientas. 7)regimasis skaistis. Nesikeičiant apšvietimui ir daiktų atstumui iki stebėtojo, nuotolio suvokimas priklauso nuo regimojo skaisčio. Daiktai, kurių skaistis didelis, atrodo arčiau. Požymis efektyvus dėl patirties. Nuo tolimesnio objekto į akies tinklainę patenka mažiau šviesos. 8)šešėlis. Padeda įvertinti tarpusavio daiktų padėtį. Sukelia trimatiškumo įspūdį. 9)perdengimas. Nepermatomas objektas gali dalinai arba visiškai uždengti objektą. Uždengtas objektas atrodo toliau. Kinetiniai požymiai. 1)judėjimo paralaksas. Vaizdas kinta nevienodu greičiu priklausomai nuo atstumo. Jei fiksuodami vieną tašką lenksime galvą, tai arčiau taško esantys daiktai santykinai judės priešinga stebėtojo judėjimo kryptimi, o toliau esantys-ta pačia. Kai žmogus juda, vaizdas tinklainėje keičiasi. Judėjimo perspektyva padeda teisingai orientuotis aplinkoje, nustatyti atstumus. 2)kinetinis tūrio efektas. Objektui judant atsiranda vaizdo transformacijos. Kai kurių besisukančių objektų šešėliai sukelia ryškų trimačio vaizdo efektą. Jei šešėlių kontūrai keičia savo kryptį ir dydį, tai matomas trimatis vaizdas, jei keičiasi tik vienas požymis, atrodo neturintis tūriškumo. Nejudantys šešėliai tūrio efekto neturi. Fiziologiniai požymiai. 1)akomodacija-tai lęšiuko formos kitimas keičiantis atstumui. Didėjant nuotoliui iki daikto, lęšiuko kreivumas mažėja. Propriocepciniai signalai suteikia informaciją apie atstumą. Max kreivumą lęšiukas pasiekia kai atstumas iki objekto yra 10-15cm., max plokštumą-3m. Gali būti atstumo požymiu nedideliame diapazone. 2)konvergencija-didėjant atstumui keičiasi kampas tarp akių ašių. Taip išvengiame vaizdų dvejinimosi. Propriocepciniai signalai keičiasi priklausomai nuo atstumo. 3)binokulinis paralaksas. Koresponduojantys arba identiški taškai-taškai, kurie sutaptų jei vieną tinklainę nepasukę uždėtume ant kitos. Kiti taškai-disperatiniai. Disperatiškumas tuo didesnis, kuo mažesnis atstumas. Disperatiškumo dydis- 1-2, 1-2, konvergencijos kampų dydis-2-1; 1+1=2+2. 1=l/d, 2=l/d+, 1-2=2-1=  l/d². Padeda įvertinti atstuma. Naudojamas stereoskopas ir anagrifų metodas (vienas vaizdas spausdinamas virš kito skirtingais dazais).
Dydzio suvokimas
Dydis suvokiamas konstantiškai. Jei nezinom atstumo negalim konstantiškai suvokti dydzio. Dirbtinis vyzdis apriboja regėjimo lauka.
Formos suvokimas
Vaizdo formavimosi pagrindiniai dėsningumai: 1)nustatoma daikto padėtis ir įvertinamos bendros proporcijos. Daznai matomi trukiai. 2)formos mirgėjimas. Atrodo, kad formos suvokimas keičiasi, 3)zymių konturų kreivumo išskyrimas. Kuo radusas mazesnis, tuo kreivumas didesnis, 4)globaliniai adekvačios formos suvokimas. Smulkios detalės nėra suvokiamos tiksliai bet suvokiamas bendras vaizdas. 5)optimalus suvokimas. Forma suvokiama su visomis detalėmis. Stroop efektas-tyrimas su rašalo spalva. Nutrinamasis stimulas-atsitiktinai išsidėsčiusių tiesių aibė. Atstumo faktorius. 12 3. 1 ir 2 jungiami į visuma +3. Susiformuoja apie 1m. Gero tęsinio faktorius. Metodika-instrumentiniai refleksai. Paimamas trikampis ir ant jo uzdedama lentelė. Vaikas turi suvokti, kad trikampio sienelės sujungtos. Formos konstantiškumo vystymasis. Pripratimo metodika. Vaikas pripratinamas prie kvadrato. Keičiamas kvadrato matymo kampas ir matoma trapecija. Jei vaiko suvokimas konstantiškas, tai pamačius trapecija neturėtų buti nustebimo reakcijos. Iliuzijos. Leidzia spręsti apie suvokimo mechanizmus, kurti teorijas. Skirstomos į dydzio ir kampines. Vertikalės iliuzija-vertikali linija atrodo ilgesnė uz horizontalia. Veikia kontrastas. Oppel, Kundt iliuzija-uzpildytas tarpas atrodo didesnis negu neuzpildytas. Subjektyvių konturų iliuzija-tuščia erdvė atrodo arčiau. Propriocepcinė informacija leidzia susidaryti kuno schema, kuri nesutampa su kuno paviršiumi. Drabuziai praplečia kuno schema. Schemos matymas susiformuoja palaipsniui. Jutimo organai saveikauja. Pvz.:vertikalė diena įvertinama teisingai. Visai kas kita ziureti į šviečiantį strypa tamsoje. Auberto efektas-pasukus galva vertikalės kryptis atrodys priešinga galvos pasukimo krypčiai. E efektas-jei galva pasuksime mazai, tai vertikalės pasukimo kryptis sutaps su galvos.
Judėjimo suvokimas
Objekto vaizdai keičia padėtį tinklainėje dėl pačių daiktų ir zmogaus judėjimo. Mes sugebame suvokti judėjima kai kunas ir akys nejuda, o vaizdas juda, ir kai akimis sekame judantį objekta. Gregory išskyrė 2 judėjimo suvokimo sistemas: 1)akis-galva, 2)vaizdas-tinklainė. Sherington teigė, kad suvokimas vyksta saveikaujant abiem sistemom. Gyvunu akies tinklainėse ir smegenų zievėse yra specializuotos lastelės, kurios selektyviai reaguoja į judėjimo greitį. Judėjimo suvokimo teorijos: aferentinė (Sherington)ir eferentinė (Helmholth). Skirtumai pasireiškia, kaip signalai patenka į centrinį bloka (integracijos). Funkciniai blokai: akis-galva, vaizdas-tinklainė, komandinis blokas, integracijos blokas. Aferentinė-į integracijos bloka ateina signalai, kurie vienas kita slopina (jaučiamas pasaulio stabilumas). Iš komandinio bloko ateina signalai į akis-galva ir išpildoma programa (pvz.:pasukama galva). Po to signalai siučiami į integracijos bloka. Jei pasukus galva vaizdas pakito, tada signalai iš vaizdas-tinklainė siunčiami į integracinį bloka. Eferentinė-kai iš komandinio bloko signalai eina į akis-galva, tuo pačiu eina ir į integracijos bloka. Uzdengus viena akį pasaulis atrodo nestabilus. Povaizdziai juda valingai judinant akies obuolį, o nejuda-atsargiai judinant. Eferentinė yra efektyvesnė ir teisingesnė. Valingai judinant akis, povaizdziai pradeda judėti po kurio tai laiko,t.y. signalai iš komandinio į integracijos blokus yra uzlaikomi, kad suvoktume stabilų pasaulį. Jei nebutų signalų uzlaikymo, tai pradedant judinti akis pasaulis iš pradzių atrodytų nestabilus ir tik vėliau taptų stabilus. Teorija negali paaiškinti autokinetinio judėjimo: jei ilgai ziurime į šviečiantį taška, atrodo kad jis juda. Indukuoto judėjimo ilizija-ziurint į mėnulį atrodo kad jis juda, o ne pro ji slenkantys debesys. Jei ekrane juda taškas, tai ir matomas judantis taškas. Jei slenka ekranas, tai atrodo kad taškas juda priešinga kryptimi. Stroboskopinis judėjimas ( fi fenomenas) – juo pagrįstas kinas. Jei vertikalės judėjimas vyksta tam tikru periodu, matome judėjima.

(,,fi“ fenomenas). Strotoskopinis judėjimas. Tyrė Nertheimeris. Dega vertikali riba trumpą laiką ir yra kita tokia lemputė. Jos užsideginėja pakaitom. Kai tai vyksta l. greitai, matome abi degančias dėl inercijos. Bet gali būti ir toks momentas, kad yra tik viena atkarpa, kuri juda iš vienos vietos į kitą – tai ir yra strotoskopinis judėjimas. Juo remiasi kinas (2 savybės: inercija ir strotoskopinis judėjimas).
Kai mašina juda į priekį, o ratai sukasi, aiškiname pirmoje filmo vietoje, antroje

Skirtumai tarp realaus ir strotoskopinio judėjimo:
1) vaizdas akies tinklainėje keičiasi realiam judėjime, o strotoskop. jud. keičiasi tik dvejose vietose tinklainėje (kur užsidega ir užgesta);
2) str. j. suvokiamas siauresniame stimulų diapazone, palyginus su realiu jud.;
3) esant dideliam realaus jud. greičiui, objekto vaizdas neryškus. Pan. efekto nepastebėta strotoskop. j. atveju;
4) kai stimulų padėties kitimo greitis tas pat, realus jud. atrodo didesnis už str. j. bei didelio greičio jud. mechanizmai panašūs į str. j.
Konteksto reikšmė suvokimui
Akys daug jautresnės objekto judėjimo suvokimui, jei tas obj. keičia savo padėtį kito obj. atžvilgiu. Judančio obj. greičio suvokimas priklauso nuo atskaitos sistemos, matmenų.
Konteksto įtaka suvokiamam judėjimui yra vadinama greičio transpozicijos efektu.
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––-
LAIKO SUVOKIMAS
Laiko ir erdvės suvokimas yra susiję. TAU efektas – atstumo įvertinimas kinta priklausomai nuo laiko intervalų tarp stimuliacijos taškų. Tinka ne tik lytėjimo atveju.
KAPPA efektas – laiko intervalo suvokimas priklauso nuo atstumo tarp įvykių. Laiko intervalas tarp dviejų įvykių, didėja didėjant nuotoliui. Dirginama tuo pačiu dažniu.
NUOSEKLUMO SUVOKIMAS
Kai du įvykiai atsitinka vienas po kito, jie suvokiami kaip nuoseklūs. O jei du įvykiai atsitinka tuo pačiu metu, bet mes juos suvokiam nuosekliai: jei jaudinimas nuo dviejų įvykių pasieks NS receptorių centrus skirtingu laiku. Nuoseklumo suvokimą veikia:
1. Turi būt pakankamas laiko intervalas tarp dirginimų.
2. Perėjimo riba. Dėl fizinių faktorių du simultaniniai įvykia gali būt suvokiami kaip nuoseklūs
3. Dėl biologinių faktorių (kakta ir šlaunis dirginama tuo pat metu, bet atrodo, kad kakta pirmiau).
4. dėl psichologinių faktorių – stimulai, į kuriuos nukreiptas dėmesys, suvokiami kaip ankščiau atsitikę, nei jau esantys.
Pateikiamų stimulų savybės taip pat turi įtakos nuoseklumo suvokimui. Dviejų garsų nuoseklumą lengviau pastebėti, jei jie yra ne vienodų dažnių. Sunku įvertinti jei priklauso įvairaus modalumo signalams.
Laiko suvokimas turi dvi reikšmes:
I. pati plačiausiai – suvokimo fenomenai kai bandoma įvertinti laiką tarp stimulų pateikimo.
II. Stimulų, įvykių intervalų įvetinimas, kai jie priklauso tai pačiai psichologinei dabarčiai (laiko trukmė, kurioje įvykiai sudaro integruotą visumą).
Trukmės slenkstis – atitinka mažiausią atstumą tarp taškų, kuriuos žmogus gali atskirti. Mažiausiais laiko intervalas, kuriame nuoseklūs įvykiai dar gali būti nuosekliai suvokiami yra vadinamas TS.
Laiko intervalo suvokimą veikia:
• Intervalas, ribojamas visualiniais signalais, atrodo ilgesnis už tą patį intervalą, ribojimą taktiliniais, akustiniais dirgikliais.
• Girdimojo suvokimo atveju intervalas atrodo trumpesnis, jei pirmas stimulas yra stiprus ir ilgesnis, nei jei antras stimulas yra stiprus.
• Stiprus garsas atrodo ilgesnis už silpną.
• Aukštas garsas atrodo ilgesnis už žemą.
• Vizualinio sig. trukmė pervertinama palyginus su akustinio.
• Trukmės suvokimas priklauso ne tik nuo pateikiamo intervalo, bet ir nuo stimuliacijos. Dviejų vienodą laiką eksponuojamų skaidrių suvokimas skiriasi jei juose pavaizduotų taškų skaičius skiriasi. Daugiau taškų turinčios ekspozicijos atrodo ilgesnės.
• Stimulų pažįstamumas veikia trukmės suvokimą. Gerai žinomų ir trumpų žodžių pateikimo trukmė atrodo ilgesnė už mažai žinomų ir ilgų žodžių.
Trukmės įvertinimo būdai:
1. Žodinis įvertinimo metodas – eksperimentatorius nurodo laiko intervalą, tiriamasis vertina žinomais laiko vienetais.
2. Produkavimo metodas – ekper. Pasako trukmės ilgį ir tiriamasis įvertina intervalo ribas.
3. Atgaminimo metodas – eksper., liepia nurodyti intervalo, lygaus nurodytai trukmei, ribas.
Sunku palyginti tyrimų duom., gautus pagal skirtingus metodus. Vartojant ŽĮV trukmė pervetinama, o P ir A – nepakankamai įvertinama. Trukmės vertinimą veikia žmogaus aktyvumas; jei jo aktyvumas didelis – jam laikas bėga greitai. Pastebėta, kad jei atkreipiam dėmesį į laiką, jis eina lėtai.
Kaip žmonės sugeba orientuotis laike? Padeda sąlyginių vnt.,susidarymas, laikrodžių, kalendorių išradimas. Kodėl vaikam laikas eina lėtai?
1) dėl medžiagų apykaiyos greičio
2) priklauso nuo įvykių, kurie pergyvenami, jei jų daug – laikas ilgas. Jei įvykių ,mažai, bet nėra monotonijos – greitai.
Akustinių signalų suvokimas
Tono teorijos fiziologinio pobūdžio.
Garsumą matuoja decibelais, fonais, sonais. Klausa reaguoja į l. didelį akustinių sign. intensyvumo diapazoną. 1014 (= viršut. absoliutus slenkstis/žemut. absoliutus slenkstis). Garso stiprumą buvo sugalvota matuoti logaritmine skale, t.y. dviejų signalų intensyvumo santykio dešimtainiu logaritmu.

Decibelas dB = 10 lg I/Io

čia I – matuojamo garso intensyvumas, energija per laiko vnt, 1 cm garso galingumas; Io – 10-16 w/cm2 , jei garsas 1000Hz dažnio, žmogaus ausis normalaus jautrumo ir garso banga turi energiją Io, tai žmogus vos vos junta garsą.

P
ndB = 20 lg ––– , intensyvumas matuojamas ne energija, o slėgiu.

P0 P0 = 2 • 10-5 Pa

dB apibūdina garso šaltinio intensyvumą, o ne garsumą, nes to paties šaltinio energija duos skirtingus slėgius, priklausomai nuo tono aukščio.

Fonas – tam tikro aukščio tono garsumas yra a fonų, jei tokio pačio garsumo 1000 Hz tonas yra a decibelų ( jei matuojame tik 1000 Hz, tai kiek turi dB tiek bus ir fonų, bet jei imame kitą dažnį, pvz., 90 Hz, tai norint nustatyti fonus turime paimti 1000 Hz toną, keisti jo garsumą kol bus lygu su 90 Hz garsumu. Kai bus vienodi, reikia išmatuoti kiek dB turi 1000 Hz dažnumo tonas, tai tiek bus ir fonų).
Fonų trūkumai-galime pasakyti, kad jei vienodi fonai, tai ir bus to paties garsumo, bet negalime pasakyti kiek Hz vienas fonas didesnis už kitą, tik kad didesnis galime pasakyti.
Sonų skalė- 1 sonas lygus 1000 Hz 40 dB (garsui) garso šaltinio garsumui. 2 k. didesnis garsas 2 sonai. 4k lygu 4 sonai. 2 k. mažesnis lygus 0,5 sono ir t.t.
Tono aukščio suvokimas-garsą sudaro tik vieno dažnio hormoniniai virpesiai. Tono aukštis labiausiai sąlygojamas garso bangų dažnio. Kuo didesnis dažnis, tuo tonas aukštesnis. Bet ryšys tarp psichinių ir fizinių dydžių nėra fizinis. Dėl šios priežasties sudaryta subjektyvi tonų aukščio skalė. (Melų skalė).
1000 Hz dažnio 40 dB garso tonas lygus 1000 Melų.
2 k. aukštesnis lygus 2000 Melų.
4 k. lygus 4000 Melų.
2 k. žemesnis lygus 500 Melų ir t. t.
Visame klausos diapazone (nuo 20 Hz iki 20 000 Hz) galime išskirti jautriausio suvokimo intervalą (1000-4000 Hz)-šiame diapazone tono aukštis išreikštas melais apytikriai tiesiai proporcingas tono dažniui. (2000 Hz ≈ 2000 melų). Via tik tono aukštis vis tiek priklauso nuo intensyvumo , kai aukštis viršija 3000 melų, tai stiprėjant intensyvumui didėja tono aukštis. Kai tono aukštis mažiau kaip 1000 melų-suvokiamas aukštis žemėja didėjant intensyvumui. 1000 – 3000 Hz intensyvumo kitimas labai mažai veikia tono aukščio suvokimą. Nustatyti tono aukštį trumpai pateikus signalą negalima, tada suvoksime jį kaip spragtelėjimą. Min. trukmė 1000-4000 Hz 10 ms.
Žemų tonų aukštis suvokiamas esant ekspozicijos laikui. Nustatyta, kad mažinant pateikimo trukmę, žemų tonų suvokiamas aukštis didėja, o aukštų žemėja. 1000-4000 Hz trukmės įtaka maža.
AKLIEJI Kaip erdvėje orientuojasi aklieji?
Dažniausiai padeda išmokimas. Pvz., kiek žingsnių kambaryje iki lovos, gatvėje ar kitoje mažai žinomoje vietoje? 2 hipotezės: 1)l. išlavėjęs temperatūrinis ir lytėjimo jautrumas; 2) orientuojasi pagal klausą.
1. Eidamas žm. stumia orą ir jaučia jo atsimušimą nuo kliūties. Jaučia temperatūrų skirtumą. Kiti autoriai sako, kad odoje yra l. daug receptorių, tad padidėja jautrumas.
2. Pvz., 2 regintys ir 2 akli nuo gimimo. regintiems užrišo akis, treniravo vaikščioti. Einant su batais, buvo girdimas garsas, o einant su kojinėmis – be garso. Tiriamieji turėjo pasakyti, kada pajunta kliūtį pirmą kartą, ir kada kliūtis arti jų. Kliūtis – pernešami skydai. Kai grindys buvo kietos, o einama su batais, – užduotį atlikdavo lengvai. Kliūtį pajusdavo, ją palietę. Vėliau buvo uždėtos kaukės ir pirštinės. Tos pačios sąlygos. Rezult. vienodi: kietos grindys – su kliūtimis susidorojo. Rezult. šiek tiek pablogėjo, kadangi kaukė pablogino akustinį signalų suvokimą. Tada eliminuoti garsiniai signalai. Liko tik lytėjimas. Nesugebėjo nustatyti, kur kliūtis. Svarbiausias tyrimas – eksperimentatorius pasidėjęs ant peties garsinį generatorių, ėjo į kliūtį. Kitame kambary tiriamasis pagal garsus kontroliavo eksp. judesius. Tir., su užduotimi susidorojo. Tad visi inf. šaltiniai, išskyrus garsinius, buvo eliminuoti. Atlikus tyrimą su kurčiais, šie su užduotimi nesusidorojo, tad lytėjimas nesvarbu. Tirta, kokio dažnio garsai – į vežimėlį įdėtas generatorius, kuris valdomas iš kito kambario. Geriausi rezultatai – 10 000 Hz. Kuo dažnis aukštesnis, tuo geriau orientuotis. Orientuojasi ne pagal intensyvumą, nes nustatant slenksčius nesvarbu, ar arčiau kliūtis, ar toliau, – slenkstis toks pat. Galbūt įtakos turi fazės, laiko skirtumai.
Vienareikšmiškai sakyti, kad tik garsas svarbu, negalima. Aklieji 100 proc. sustoja prieš kliūtį pagal garsą. Aklieji ir kurtieji 32 proc. sustodavo prieš kliūtį, tad jie naudojo tik taktinius signalus.
Kūno schema – tai susidariusi sistema, kuri leidžia žmogui įvertinti savo kūno dalių padėtį erdvėje. Formuojasi palaipsniui. Jei iki 6 metų nupjauna koją ar ranką, jie nejaučia fantominių galūnių. Kiti jaučia. (Fant. gal. – jaučiama kūno dalis, kurios nėra, pvz., skauda blauzdą, nors koja nupjauta). Kūno schema nesutampa su kūno ribomis, bet sutampa su priglundančiais drabužiais. Kiek laiko reikia, kas susidarytų kūno schema? Tai rodo raupsų atvejis: irsta galūnės ir palaipsniui kūnas. Kūno schema leidžia nustatyti kairę ir dešinę. Kiti sako, jog tam padeda vedančios rankos išsiskyrimas (išsiskiria ved. smegenų pusrutulis). 2-4 metų vaikai pasižymi veidrodiniu raštu, kai kurie, pvz., painioja ,,d“ ir ,,b“ dėl vedančio pusrutulio nebuvimo. Vėliau tai pranyksta.
Daugelis autorių mano, kad erdvės suvokimas išmokstamas. Bet negalima visiškai paneigti įgimtumo. Jei nėra trimatiškumo suvokimo, tai kaip tai vystosi. Juk jei dėl subrendimo atsiranda suvokimas, tai bus įgimtumas tik nukeltas vėliau. Reikia pripažinti, jog erdvės suvokimo pradmenys yra įgimti. Tyrimai rodo, kad kūdikiai bijo eiti į šešėlį, kuris didėja koncentriškai. Tai rodo, kad ateina kažkas į tave, jei ne koncentriškai, tai pro šalį.
KALBOS SUVOKIMAS (PERCEPCIJA)
Fonema-mažiausias kalbos vienetas nuo kurio gali priklausyti žodžio reikšmė. 45 priebalsinės fonemos, 8 dvibalsės, 12 balsinių yra lietuvių kalboje.
Ausis ir visa regėjimo sistema atlieka spektrinę analizę ir taip suvokiame garsą.
Kiekvieną garsą sudaro grynųjų tonų visuma. Spektre matome (spektometro) iš kokių dažnių susideda ir koks intensyvumas dažnių. Pvz., spektras stygos.
Kur užjudinta, ten intensyvus ištisinis spektras.
Gaubiamoji per spektro maksimumus (intensyvumas-I).
Max-formantas.
Min.-antiformantas.
Formantų skaičius priklauso nuo žmogaus balso trakto.
Suaugusio vyro 5-7 formantas. Moters mažiau. Atskiros fonemos skiriasi viena nuo kitos. Jų padėtis pagal dažnį priklauso nuo balso tembro. Kai tari bosu fonema bus pasislinkusi į ←.
Sintezatoriai naudoja 2-3 formantus, todėl garsas metalinis, nenatūralus.
Ausis daro spektrinę analizę-tai pagrindinė hipotezė garso suvokimui.

SPALVOS SUVOKIMAS
Suvokiama prie dviejų sąlygų. Kai matome homogenišką paviršių, kai tiriame per kokį matinį, sferinį paviršių, tai spalvos apertūrinės (jokie objektai nėra matomi)). Normaliomis sąlygomis-lokalizuotos spalvos.
Spalva charakterizuojama 3 psichologinėmis savybėmis:
1) spalvos tonu; 2) sodrumu; 3) šviesiu.
Spalvos tonas priklauso nuo šviesos bangos ilgio, (dažnio).(Kuo ilgis didesnis, tuo dažnis mažesnis).
Spektras-raudona, oranžinė, geltona, žalia, žydra, mėlyna, violetinė.
Bangos ilgis keičiasi nuo 380 nm – 760 nm. Šiame diapazone kinta šviesos bangos.
1 nm lygus 10 ‾ 9
Ryškių ribų tarp gretimų spalvų nėra, nors spalvos toną labiausiai lemia šviesos bangos ilgis, bet nereikia pamiršti ir stimulo intensyvumo reikšmės. Pvz., didinant intensyvumą raudona tampa oranžine.
Becildo-Briukės fenomenas-spalvos suvokimo priklausomybė nuo intensyvumo.
Kuo labiau spalva panaši į baltą, pilką ar juodą (tuo labiau panaši į achromatinę spalvą), tuo sodrumas mažesnis.
Monochromatinės spalvos (vienos bangos spalva) sodrumas didžiausias.
Plečiantis spinduliavimo juostai sodrumas mažėja.
Kai objektas vienodai atspindi šviesą, nepriklausomai nuo bangos ilgio, jo spalva achromatinė. Balta, kai atspindi ≥ 80 % šviesos, pilka ≈ 40 %, juoda ≈ < 3 %.
Objekto paviršius spalvotas, jei jis atspindi labiau šviesą kurioje nirs vienoje spektro dalyje. Pvz., ilgis atspindi bangos-bus raudona.
Šviesūs labiausiai priklauso nuo intensyvumo. Mes jį kiek kitaip apibūdiname atspindinčių bangas ir šviesą skleidžiančių objektų atžvilgiu.
Kai šviesą skleidžia, kai objektas išspinduliuoja šviesą ekstremalios reikšmės l. tamsus-akinantis. Kai atspindi šviesas juodas-baltas.
Šviesos suvokimo teorijos neurofiziologinės, fiziologinės.
Yra 2 pagr. spalvų maišymo būdai:
1) sudėtinis (adityvinis); 2) skirtuminis ( subtraktyvinis).
1-šviesos pluoštelius sušluoti vieną ant kito.
2-praleidžia šviesą pro filtrus ir kai kuri šviesa nepraleidžiama. Priklausomai nuo to kokios spalvos spektro dalies spindulius praleis filtras, tą spalvą matysime. Kad galėtume nustatyti mišinio spalvą, nepakanka žinoti kokią šviesą skleidžia šviesos šaltinis ir kokią spalvą sugeria filtras. Reikia žinoti visą spektrą, kurį skleidžia šaltinis. Pvz., balta spalva. Praleidžia visas išskyrus geltoną. Ką matysime priklausys ar tai dienos balta, kuri turi visas spektro dalis ar kita, kur buvo tik geltona ir mėlyna.
Maišymo dėsniai. Grarsman:
1) Akis gali registruoti tik 3 spalvos charakteristikas. Pvz., toną, sodrumą, šviesį.
2) Esant bet kokiam tolydžiam spinduliavimo kitimui spalva keičiasi taip pat tolydžiai.
3)Dviejų šviesos pluoštų mišinio spalva (sudėtinio maišymo atveju) priklauso tik nuo komponentų spalvos, bet ne nuo jų spektro. Priešingai skirtuminio maišymo atveju.

4) Kiekviena spalva turi papildomą, kurią sumaišius su pirma tinkama proporcija, gauname achromatinę spalvą. Pvz., geltona ir mėlyna ar gelsvai žalia ir violetinė.
5) Jei sumaišyti ne papildomas spalvas, o esančias spektre tarp jų, tai mišinio spalva bus tarp dviejų tų spalvų. Pvz., geltona ir mėlyna, jei sumaišome žalią ir žydrą.
6) Galima paimti 3 pirmines (pagr.) spalvas, kurias sumaišius tinkama proporcija, galima gauti beveik visą visų spalvų įvairovę. negausime, kai kurių purpurinių spalvų.
Iš spalvų maišymo dėsningumų išvada- tą pačią spalvą galime gauti keliais būdais. Įv. spektrinės sudėties stimulai atrodantys tomis pačiomis stebėjimo sąlygomis vienodos spalvos-METAMERINIAI STIMULAI. Daugiausia jų turi (metamerų) achromatinės spalvos.
Makalok (McLolough) efektas-1965 m. Ji pakaitomis 5 s pateikdavo tik juodas vertikalias juostas oranžiniame fone, tai juodas horizontalias mėlyname fone. Tarp stimulų pateikimų buvo 1 s tamsos intervalai. Tyrimo pabaigoje po kelių min. nepertraukiamo stimulų demonstravimo tuo pačiu būdu būdavo pateiktos abiejų krypčių juostos baltame fone (kairėje-vertikalios, dešinėje-horizontalios). Fonas baltas. Tir. atrodydavo, kad vertikalių sritis mėlyno atspalvio, horizontalių oranžinio. Nuo Ioung laikų manoma, kad yra 3 rūšių receptoriai, aiškinti jais sunku. Efektas l. stabilus, išlieka net po kelių dešimčių valandų. Tai netapatinta su povaizdžiais, nes nėra Emerto dėsnio ( povaizdžius tolinant jie nedidėja, nors pagal dėsnį turėtų). Sudėtinga paaiškinti ir indukuotos (sukeltos) spalvos atvejus. Land nufotografavo tą pačią spalvą tai per raudoną, tai per žalią filtrą. Pagamino dviejų rūšių nespalvotas skaidres. Jos projektuotos į tą pačią ekrano vietą, kad sutaptų vaizdai. Raudono filtro skaidrė dėta į projektorių skleidžiantį raudonos spalvos spindulius, o žalia skaidrė į projektorių su įprasta volframine kaitinamąja lempa ( skleidžia baltą šviesą). Stebėtojai matė įv. spalvos tonų vaizdą. Aiškinant šio tyrimo rezultatus atsižvelgiama į simultaninį spalvų kontrastą, konstantiškus spalvų suvokimo mechanizmus, žmogaus patirtį, kuri lemiama stimulų tokių suvokimų.

4 TEMA.VAIZDŲ ATPAŽINIMAS
,,Suvokimas“-vaizdo formavimasis. Ši prasmė siauresnė nei klasikinė (Wundt, Tichener, James ir kt.). Klasik. koncepcijoje ,,atpažinimas“ iš viso nevartojamas. Atpažinimui priklausantys fenomenai įvertinami sąvokomis ,,suvokimo kategorialumas (įprasminimas)“, ,,suvokimo apercepcija“ ir pan.
Atpažinimas-procesas, kuriame objektas priskiriamas tam tikrai klasei.
Percepcinio vaizdo formavimasis nėra tas pats kas atpažinimas. Atp. vartojami objekto požymiai gali nesutapti su tais, kurie išryškinami vaizdo formavimosi etape. Atp. situacijų yra l. įvairių. Pvz., išskirti objektą iš kitų kaip individualų, išskirti kaip priklausantį kažkokiai grupei (europietis). Įv. atvejais vartojame įv. atpažinimo požymius. Pvz., ,,O“ ir ,,B“ nereikia formuoti vaizdo. Užtenka matyti, kad vienur yra ,,I“, kitur nėra.
Vaizdų atpažinimo teorijos. Bet kurio atpažinimo būtinu komponentu yra pateikto stimulo palyginimas su atmintyje saugoma informacija apie tą stimulą.
Pagal palyginimo proceso turinį išskiriame 3 teorijas:
1) šablonų (matching); 2) prototipų; 3) skiriamųjų požymių.

Pagal šablonų teoriją stimulas palyginamas su atmintyje saugomų šablonų ( pavyzdžių) aibe. Stimulas sutapatinamas su tiksliai jį atitinkančiu pvz. Ši strategija gali būti sėkminga tik standartizuotų stimulų atveju. Žmonių atpažinimą šablonų teorija gali paaiškinti tik išimtinais atvejais. Jos trūkumas- pagal šią teoriją reikia atmintyje saugoti daug pvz. Realesnis šios teorijos variantas-prielaida-prieš palyginant stimulą su pvz.-stimulas normalizuojamas (vaizdas pasukamas, padidinamas ir pan.). Tad reikia mažiau pvz. išlaikyti atmintyje.
Normalizavimo operacijos – kai kurios situacijos tokios. Pvz., Phillips tyrimas – pateikė tir. matricas per 2 kartus. Pirma – 1s, antrq gali būti identiška arba panašį į pirmą. Tir, turi pasakyti, ar matricos t. p., ar skirtingos. Antra matrica pateikta arba t. p. vietoje, arb pastumta per 1 langelį į šoną horizontaliai. Antra teikta 20ms, 60ms, 100ms, 300ms, 600ms. Tir. greičiau pasakydavo ir mažiau klaidų, kai matricos t. p. vietoje. Tad matricos palyginamos foninėje atmintyje. Kai pastumta – palyginimas betarpiškas neįmanomas.
Prototipų teorija – pagal ją atmintyje saugomos abstrakčios idealios objektų figūrų reprezentacijos (apibendrinti klasių kategorijų pvz., su kuriais palyginamas pateiktas objektas). Jei panašumas pakankamai didelis ( nebūtinai idealus), žmogus sako, kad tai tas objektas; jei panašumas nepakankamas – obj. neatpažįstamas.
Reed pateikė sekančius veidus.. Jų buvo 10. Tiriamiesiems buvo pasakyta, jog 5 priklauso pirmai klasei, 5 – antrai. Pagal ką priklauso – nepasakyta. Tir. pats turėjo nustatyti priskyrimo požymius. Pateikta kita 10 figūrų grupė ir jas tir. turėjo suskirstyti. Prototipinių klasių veidai buvo l. greit teisingai suskirstyti į klases. Prototip. veidas – kurio komponentai atitinka, pvz., atstumus tarp akių.
Skiriamųjų požymių – pateikto stimulo požymiai palyginami su saugomais atmintyje stimulų klasės požymiais. Jei atitikimas geras, tai stimulas priskiriamas tai klasei. Yra variantų: pvz., kai požymiai lokaliniai. Pvz., įv. kreivės (Sutherland manė, kad pridėjus papildomos inf., galima atpažinti raides. Papild. inf. – kokia tų atkarpų padėtis viena kitos atžvilgiu). Ši teorija atsirado iš ,,painiavos klaidų“ – kai per trumpą laiką tir. turi atpažinti raides. Daroma daug klaidų, kai raidės turi t.p. požymius, pvz., ,,b“ ir ,,d“. Ši teorija nėra l. patikima, ne siškelta iš tyrimų. Kiti sako, kad galima tvirtinti neurofiziologiniu požiūriu.

DEMĖSYS
Jį daug tyrė, bet sumažėjo, ypač JAV, dėl biheviorizmo įtakos. Bet dabar vėl grįžtama. Priežastys:
1) pagerėjo sąvokos operacinis apibūdinimas. Ji tapo aiškesnė.
2) atsirado nemaža profesijų, reikalaujančių nuolatinio dėmesio palaikymo, koncentracijos, pvz., operatoriai, aptarnaujantys radarus, atomines stotis ir pan.
3) atsirado tech. priemonių, kurios leidžia atlikti tyr., pvz., magnetofonas.
Dėmesys reikalingas situacijose:
1-koncentracija- psichinės sveikatos reikalaujanti situacija;
2- vigilumo sit. (budrumo, atidumo): įvykių l. nedaug, bet žm. turi būti sutelkęs dėmesį, tikėdamasis aptikti stimulą, kuris gali pasirodyti;
3- selektyvaus dėmesio sit.
4- paieškų sit.
5- nuostatos – pasiruošimas reaguoti tam tikru būdu;
6- bendros aktyvacijos sit.
Dėmesys – sąmonės kryptingumas ar selektyvumas ties tam tikrais objektais, reiškiniais, turinčiais individui pastovų ar situacinį reikšmingumą.
Dėmesio f-jos:
1- selektyvumo – reikšmingų įvykių atranka ir nereikšmingų ignoravimas;
2- tam tikros veiklos palaikymas kol bus gautas rezult.;
3- aktyvios veiklos reguliavimas ir kontrolė.
Dėmesys neturi savo turinio. Dažnai dėmesys būna susiaurinamas ir nagrinėjamas kaip suvokime kaip selektyvumas. Plačiąja prasme dėm. išeina už psichikos ribų.

Dėmesio rūšys. Skirstomas pagal įv. kategorijas. Pvz., į ką nukreiptas:
I.1- sensorinis (regimas, girdimas,lytėjimo,interocepcinis) 2- intelektinis 3- motorinis 4- emocinis.
II. Vidinis, išorinis
Viena dėmesio rūšis slopina kitą.
Dėmesio objektu gali būti:
1- suvokimo reiškiniai 2- atminties vaizdiniai, mintys 3- motoriniai veiksmai 4- emocinės reakcijos.
Pagal platumą dėm. yra skirstomas į:
1. selektyvų paskirstytą.
Pagal dėmesio kilmę ir palaikymo būdą:
1) valingas 2) nevalingas.
Valingas dėmesys negalimas be asmens aktyvumo. Nevalingas dėm pritraukia išoriniai veiksniai:
1) dirginimo stiprumas, stimulo naujumas, spalvingumas, kontrastiškumas, judėjimas.
2) Vidiniai veiksniai:
1.Asmenybės kryptingumas – pagal tai, kuo domisi asmenybė, pritrauks labiau.
2. Emocinis pastiprinimas.
3. Būsenos – mieguistas pastebės mažiau.
Dėmesio savybės
• Apimtis- matuojama vienu metu aiškiai suvokiamų objektų kiekiu.
• Koncentracija- sutelktumas į objektą. Apie dėmesio sutelktumą galimą spręsti iš jo atsparumo triukšmui.
• Perkėlimas – sąmonės nukreipimas nuo d. obj. į foną, iš pirmos veiklos į antrą. Perkelimo įsisamoninimas skiriamas ir perkėlimą ir atsitraukimą. Perkėlimo sėkmingumas priklauso nuo daugelio faktorių:
– nuo ankstesnės ir paskesnės veiklos ypatybių (sunkiau perkelti nuo lengvos į sunkesnę, nuo įdomios prie nuobodžios). Kartai perkėlimas vyksta esant pastoviam d. kryptingumui, toks d. per. Ilgai dirbant, kai veiklos kryptis nesikeičia, apsaugo nuo nuovargio. Dėmesio perkėlimas neturi būti dažnas
– nuo dėmesio intensyvumo ankstesnėje veikloje. Galima išskirti visišką ir nevisišką d. perkėlimą. Jei jis nevisiškas, žmogus perėjęs prie naujos veiklos nepilnai atsiriboja nuo senos. Nauja veikla bent kurį laiką gali būti išpildoma pagal senos veiklos specifiką atitnkančius standartus.
• Paskirstymas- sugebėjimas išlaikyti dėmesio centre keletą obj., atlikti keletą skirtingų veiklų tuo pačiu metu. Gali būti kad atliekant keletą veiklų nepaskirstom, bet perkeliam d.
• Parvarumas- matuojamas laiku, per kurį žmogus išlaiko d. nukreiptą į tą patį obj., veiklą. Šią savybę lemia ne tik individo pajėgumas susikaupti, bet ir veiklos pobūdis. Dėmesio patvarumas pagerėja, jei individas sąveikauja su obj., o ne tik paprastai žiūri.
• Svyravimas- savaiminiai dėmesio svyravimai, kas 1-5 s yra normalus reiškinys. Tokie dėmesio svyravimai pastebimi, kai pateikiami slenkstiniai dirgikliai. Jei sv. Labai ryškūs, ilgą laiką ind. negali sukoncentruoti dėmesio, tai sakoma, kad jis išsiblaškęs:
– tikrasis išsiblaškymas – pastovus nesugebėjimas susikaupti, atsispirti triukšmui.
– Laikinas išsiblaškymas – dėl nuovargio, mieguistumo, emocinio susijaudinimo
– Pseudo išsiblaškymas – dėl didelės koncentracijos ties 1 obj. nepastebint kitų objektų.

Tichener dėsnis-iš pradžių reikia valios pastangų, paskui jau dėm. nevalingas.Tai savaiminis dėmesys-antrinis nevalingas dėmesys.
3. Dėmesio teorijų daug-neurofiziologinės, psichologinės-butelio kaklelio (siauros vietos) teorija. Dėm. funkcionavimui yra silpnos vietos:
BROODBEND, TREISMAN, DEUTSCH teorijos.
Broodbend sako, kad silpna vieta atsiranda ankstyvojoje inf. apdorojimo fazėje, kai 2 stimulai (pranešimai pasitaiko kartu, iš pradžių jie kartu lygiagrečiai patenka į sensorinio registro atmintį. Interferencijos tarp stimulų čia nėra, nes atminties apimtis čia didelė, nebent ji būtų sensorinės prigimties, vienas stimulas būtų ryškus, kitas ne, tada slopintų). Toliau stimulai eina per filtrą. Šis praleidžia tik pranešimus remiantis jų fizinėmis charakteristikomis. Dažnai kiti pranešimai (jei išsamesni ?) sulaikomi sensoriniame registre ir nepanaudoti išsitrina, nes saugojimo laikas trumpas. Filtrą galime traktuoti kaip ribotos talpos mechanizmą, kuris perkoduoja stimulus į kodą, tinkamą saugoti ilgalaikėje atmintyje.
Stimulai

→ sensorinis registras→filtras→atpažinimas→trumpalaikė atmintis→atsakymas→

→ ilgalaikė atmintis→atsakymas
Šį modelį palaiko kokteilio vakarėlio tyrimai-mes sugebame klausyti ir suprasti vieno žmogaus žodžius, nors kalba daug žmonių. Atfiltruojame pagal fizines balso charakteristikas. Kitas tyr.-jei 2 pranešimus pateikti į skirtingas ausis (dichotinė perklausa) arba skaityti skirtingais balsais, tai labai lengvai tyr. susidoroja su užduotimi kreipti dėmesį tik į vieną pranešimą. Sunku skirti pranešimus, jei jie tuo pačiu balsu pateikiami į abi ausis.
Matyti ankstyvojoje inf. apdorojimo fazėje pagal fizinius parametrus pateikiama inf. atrenkama. Viename tyriem nustatyta, jei pranešimas pateikiamas į vieną ausį pagal instrukciją yra garsiai kartojamas ir tuo pačiu kita inf. pateikiama į kitą ausį, tai tir, kitos inf. beveik nesuvokia. Jei pateikta užsienio kalba ar skaityta atvirkščiai net to nesuvokia. Bet iš kitos pusės fiziniai pokyčiai centram pranešime beveik visada pastebimi. Pvz., pasikeičia balsas. Tokio tipo tyr. duomenys paskatino Broodbendą sukurti filtro teoriją.
Yra tyrimų, kurie prieštarauja Broodbendo modeliui. Tai atliko Treisman – pateikė 2 pranešimus į abi ausis, identiškus. Vieną pranešimą tiriamiesiems reikėjo kartoti. Buvo apklausiama ar tir. atpažino inf. identiškumą. Pranešimai laiko atžvilgiu buvo šiek tiek pastumti vienas nuo kito. Antras prasidėjo kai pirmas jau buvo pradėtas ir atvirkščiai. Esant tam tikram skirtumui laiko tir. sugebėdavo identifikuoti pranešimų identiškumą. Laiko postūmis 4, 5 s, kai pranešimas, į kurį reikia kreipti dėm. identiškumas suvokiamas (ir kai daugiau). Ir 1, 1 s, kai buvo atvirkščiai. Tad pranešimas, į kurį nereikia kreipti dėmesio, išlaikomas trumpesnį laiką, bet vis tiek dalis inf. yra pastebima.
Moray tyrimas- tir. galėjo nepastebėti žodžio, kuris buvo pakartotas 35 kartus, bet paprastai iš karto pastebėdavo, jei pasako tir.-o vardą (jei žodis jam svarbus). Tad pro filtrą praeina ir kito pranešimo inf., jei ji reikalinga, atgaminama. Tad Treisman modifikavo Broodbendo modelį. Ginama mintis, kad dėmesio išskiriama ir ignoruojama inf. yra kitaip apdorojama ankstyvosiose fazėse dar prieš stimulo atpažinimą. Selektyvus filtras (pan. kaip ir B) išskiria pranešimus pagal fizines charakteristikas. Bet filtras ne visiškai blokuoja nerelevantinę informaciją. Ją tik susilpnina. Susilpnintas ir ne signalai siunčiami toliau į vaizdų, žodžių ,,atpažinimo sistemą“, kuri susideda iš daugelio detektorių. Jie turi 2 svarbias savybes:
1) Jų slenksčiai skiriasi. (Kai kurie turi mažesnius slenksčius nei kiti). Tai detektoriai, kurie reaguoja į svarbią inf. Pvz., savo vardą, pavojaus signalą.
2) Slenksčiai gali būti kiekvieną momentą sumažinti veikiant tir. lūkesčiams. Pvz., instrukcijai. Tad pagal Treisman modelį dėmesys-dviejų fazių procesas. 1-je fazėje filtravimas vyksta pagal sensorines signalo charakteristikas, o 2-ju filtruojama detektorių pagalba.
→ Sensorinis → Filtras, kuris → Atpažinimo sistema, → Trumpalaikė → Atsakymas

registras susilpnina sig- filtravimas, kuri vei- atmintis

nalus, nerele – kia detektorių pagal-

vantinis ba (ko nėra pas Broo-

dbend)

Dar įveikti Broodbend galime nukėlus filtravimą į vėlyvosios inf. apdorojimo stadijas t. y. ,,filtravimas“ įvyksta po atpažinimo. Tai pasiūlė Deutsch. Jo nuomone butelio kakliuko efektas pasireiškia po vaizdų atpažinimo. Kritikuoja Treisman modelį dėl jo perteklinio pobūdžio. Jų nuomone pirmas filtras ankstyvosiose apdorojimo inf. stadijose nereikalingas. Pagal Deutsch stimulai visi atpažįstami, bet greitai užmirštami, jei nėra toliau panaudojami. Tad nerelevantinis st. atpažįstamas, bet bus užmirštas, nes nesvarbus.
→Sensorinis registras→Atpažinimas ir detektoriai→Trumpalaikė atmintis→Atsakymas
Vieną pranešimą reikėjo kartoti naudojant dichotinę perklausą, kitos nereikėjo. Tir. turėjo subelsti išgirstą žodį, taikinį. Jis galėjo būti pateikiamas į pirmą ausį, kur reikėjo žodžius kartoti arba į antrą ausį. Kadangi reakcija abiem atvejais ta pati (reikia subelsti), tai pagal Deutsch teisingų reakcijų procentas abiem atvejais turėtų būti tas pats, nes pirmiau atpažįstama. Pagal Treisman nekartojami pranešimai susilpninami, tad turi būti mažiau to, jei pateikiama į nerelevantinę ausį.
Tad rezultatas prieštarauja Deutsch modeliui.Bet jis aiškina, kad nekartojimas interferuoja su beldimu. Pagal Treisman, signalai ateinasusilpninti, bet buvo svarbu dėl instrukcijos, tad slenkstis pažemintas, todėl atpažino.
Tad inf. apdorojime yra silpna vieta, kuri neleido efektyviai atlikti 2 veiksmus iš karto, tuo pat metu, bet gauta duomenų, kurie leidžia suabejoti silpnos vietos buvimu. Pvz., Spelke. Jie tiriamiesiems pateikdavo skaityti trumpus apsakymus ir t. p. reikėjo rašyti žodžius, diktuojamus 17 sav po 5 val per savaitę. Bet tyrė tik 2 studentus. Iš pradžių jiems sunkiai sekėsi suderinti abu veiksmus. Po 6 sav treniruočių jie galėjo gana lengvai rašyti ir suprasti tekstą. Bet šioje stadijoje tiriamieji dar negalėjo nuodugniai apdoroti rašomų žodžių. Atgamino tik 35 žodžius iš kelių tūkst parašytų. Jei 20 nuosekliai pateikiamų žodžių priklausė t. p. gramatinei kategorijai (pvz., būdvardžiai), jie to nepastebėjo, bet vėliau ėmė skirti semantiškai susijusius žodžius, t. p. ir sakinius, tuo pačiu visiškai suprasdami skaitomą tekstą. Išvada: žmonių sugebėjimas vystyti įgūdžius l. didelis, todėl negalima teigti, esant ribų kognityviniam vystymuisi. Gal tyrimų duomenis galima aiškinti tuo, kad rašymas tapo automatizuotas ir nereikėdavo dėm. pajėgumų arba susiformavo gebėjimas l. greitai perkelti dėm. nuo vieno prie kito.
Filtro teorijų priešininkas Neisser mano, kad yra 2 pažinimo lygiai: 1) greitas, lygiagretus, nors ir netikslus ikidėmesinis inf-jos apdorojimo procesas; 2) procesas, kuris reikalauja fokalinio dėmesio. Kritikuodamas filtro modelius, jis pateikė analogiją: skindami nuo medžio obuolį, mes paprasčiausiai paimame jį, nenufiltruodami kitų obuolių. Tad nerelevantiniai stimulai yra paprasčiausiai ignoruojami.
RIBOTŲ RESURSŲ DĖMESIO TEORIJA
Kahneman vidinių pastangų dėmesio teorija: veikla kartais neefektyvi. Tai lemia tas, jog kai kurios užd. gali reikalauti l. daug dėmesio, vid. pastangų, ko žmogus neturi (tad ir nepavyksta). Gali būti, kad dėmesys paskirstomas kelioms veikloms, o pagr. veiklai dėmesio nepakanka. Kahneman dėmesį susiejo su fiziologine aktyvacija – jai didėjant, didėja vid. pastangų kiekis ir dėmesys, tačiau tik iki tam tikros ribos. Pastangų lygis aukščiausias, kai aktyvacija nuosaikiai didelė. Per daug didelė motyvacija gali net pabloginti rezultatus. (Prie nuosaikiai didelio aktyvacijos lygio yra didžiausias pastangų dydis.) Kahneman padarė klaidą – esant bet kokių sąveikų atveju dalis resursų liko nepanaudota rezerve, kad būtų naudojamas spręsti netikėtai kilusias problemas. Norman ir Bobrw tęsė teoriją. Skyrė 2 blogo atlikimo priežastis:
1) gali būti sąlygotas resursų apribojimų. Padidinus dėm. resursus atlikimo kokybė turėtų pagerėti; 2) užduoties atlikimo kokybę gali riboti duomenų pobūdis . Pvz., pateiktų stimulų bloga kokybė triukšmų fone – atpažinti l. sunku – tada jokie resursai nepadės atlikti užduoties.
Skirtingos užduotys, jų atlikimas neinterferuos viena su kita, jei bendras resursų kiekis pakankamas abiem. Bet jei kažkuriai neužteks resursų, vyks interferencija. Galima skirti prioritetinę užduotį (skiriama resursų, kiek reikia) ir antrinę (resursai, likę nuo prioritetinės).
Atlikimo operacinė charakteristika grafiškai (darbo kreivė).
Max galima kokybė, kurią ribos duomenų pobūdis, jų kokybė.
Bobrow ir Normov modelio kertinis akcentas-papildomumo principas, pagal kurį visi turimi resursai gali būti lanksčiai paskirstyti vienu metu dviem pateikiamom užduotim. Papildomumo principas grindžiamas prielaida, kad du vienalaikiai uždaviniai konkuruoja dėl jiems skiriamų resursų. Šis modelis kaip ir Kahnemano modelis priklauso centrinių pajėgumų interferencijos modelių grupei. Joje nėra resursų specifiškumo (visi tos pačios rūšies).
Pagal kitą-daugybinių resursų modelį-vienu metu atliekamų 2 užduočių atlikimas yra sąlygojamas 4-ių kategorijų resursų. Tai pasiūlė Navon ir Gopher. Resursų kategorijos yra užduotys X ir Y. Tada dėsnio resursai:
1) kurie naudojami tik užduočiai X;
2) tie, kurie tik Y;
3) naudojam ir X, ir Y užduočiai resursus;
4) ir resursai nenaudojami nei vienai užduočiai.
Segal ir Fusel tyrimai- pateikė ti. dvi užduotis, kuriose reikėjo sukurti vizualinį ar akustinį vaizdą ir tuo pat metu greitai aptikti vizualinius ar akustinius signalus. Tyr. duomenys: Tir. grupei buvo liepta įsivaizduoti vizualinį vaizdą ir sekti vizualinį taikinį. Kiti turėjo įsivaizduoti vizualinį vaizdą ir sekti akustinį.
Pagal K. teoriją aiškiname-vizualinio signalo įsivaizdavimas ir sekimas reikalauja daug resursų, todėl rezultatai blogi, o akustinio mažiau resursų lygūs rezultatai. Bet kitos grupės duomenys prieštaravo.
Pagal N ir B lengva paaiškinti-kai reikia vizualinį vaizdą ir sekti, ir įsivaizduoti- tos pačios rūšies resursai, tad jų neužtenka-rezultatai blogi. Kai skirtingi resursai (vizualiniam ir akustiniam)-rezultatai geri.
Centrinių pajėgumų interferencijos modeliai susiduria su sunkumais, kai reikia paaiškinti eksperimentinį faktą, kai tam tikro uždavinio atlikimas yra labiau pabloginamas nei kito uždavinio atlikimas. Kai kiekvieną iš jų reikia atlikti kartu su 3-ju, bet mažiau pablogėja kai kartu su 4-ju.
Automatinės aktyvacijos teorija
Valingo dėmesio reikalaujančios užduotys reikalauja įsisąmoninimo. Kartais atlikimas būna ir automatizuotas. Tai nagrinėjo Posner ir Snyder. Nustatė kriterijus-automatinių:
1- tai procesai be tikslo, ketinimų; 2- jie nesukelia sąmoningos pajautos, įsisąmoninimo; 3- jie negali interferuoti su jokiu kitu vykstančiu psichiniu aktyvumu.
Sąmoningi, dėmesio valdomi procesai nukreipti į tam tikrą objektą, sąmoningai pergyvenami ir apsunkina kitų procesų atlikimą dėl dėmesio ribotų resursų.
Tyrimo metu jiems atskirti siūloma metodika- pralošimo-išlošimo- jei iš anksto automatizuota sistema yra labiau aktyvuojama nei kontrolinėmis sąlygomis, tai reakcijos laikas sutrumpėja, jei aktyvacija pasiteisina , bet nesutrumpėja, jei aktyvacija nepasiteisina (jei iš anksto suaktyviname autom. sist., tai išlošime, jei pasiteisins suaktyvinimas) sąmoningos inf. apdorojimo atveju dėmesio išankstinis suaktyvinimas t.p. sumažina reakcijos laiką prognozei pasitvirtinus, bet prailgina reakcijai nepasiteisinus (jei prognozė nepasitvirtina-pralošiama).

Viename tyrime reikėjo nustatyti signalo padėtį kairė-dešinė. T.p. pasakyti ar signalas vizualinis, ar akustinis. Duota instrukcija. Joje pažymimos numatomos signalo ypatybės, tikimybė, kad pateiktas signalas iš kairės, dešinės, vizualinis, akustinis. Prieš bandymą pasakyta (dabar bus taip ir taip). Kontrolinėje grupėje 50% buvo teisinga, tad nukreipta į inf. dėmesio. Eksp. sąlygoje 80 % pasakymų teisingi-tad į instrukciją reikia kreipti dėmesį. Rezultatai: 80 % atsakymai lokalizacijos užduotyje greitesni, nei kontrolinėmis sąlygomis. Tad buvo išlošimas. O 20 % atvejų kai instrukcija nepasitvirtino, įtakos laikui neturėjo. Tad šiuo atveju padėties nustatymas –automatizuotas procesas.
Modalumo įvertinimo (akustinis, vizualinis) rezultatai kitokie. Kai instrukcija teisinga 80 % -laikas patrumpėja, o kai neteisinga-pailgėja , tad reikalauja sąmoningo dėmesio.
Dėmesys ir sąmonė
Sąmonė – žinojimas apie išorinė aplinką, savo veiklos žinojimas, savęs suvokimas
Tulving bandymas sąmonę susieti su atminties rūšimi:
• Epizodinė atmintis siejama su autonoetnine sąmone
• Semantinę atmintis su noetinę sąmone
• Procedūrinė – su anoetine

Anoetinė – nežinančioji sąmonė yra apribojama dabarties situacijos. Leidžiai žmogui fiksuoti aplinkos požymius, reaguoti į aplinką ir atitinkamai elgtis.
Noetinė – gali įsisamoninti obj., įvykius ir jų ryšius, kai nėra tuo metu nei tų įvykių nei obj. Labiau simboliais paremta sąmonės rūšis.
Autonoetinė – pati sudėtingiausia, žinanti apie save.

Leave a Comment